Panevėžietis Antanas Skindzera aplankė daugiau nei dvidešimt pasaulio šalių. Iš kelionių jis parsiveža ne tik prisiminimus, bet ir daug netradicinių idėjų. O grįžęs į gimtinę jas sėkmingai įgyvendina.
A. Skindzera susižavėjo Slovakijoje besidriekiančiomis kalnų grandinėmis. A. Skindzeros albumo nuotr.
Arbatos gėrimo ceremonijos
Švedija, Suomija, Vokietija, Austrija, Italija, Šveicarija, Ispanija, Slovėnija, Vengrija, Slovakija, Tunisas, Indija, Egiptas – tai tik dalis keturiasdešimtmečio Antano Skindzeros aplankytų šalių. Be to, jis jau du dešimtmečius domisi arbatos gėrimo tradicijomis ir savarankiškai jas studijuoja.
Antanas kartu su bendraminčiais rengia arbatos gėrimo ceremonijas pagal japonų ir kinų tradicijas. O grįžęs iš Indijos pradėjo gilintis į nedualistinę filosofiją, vėliau – į dzenbudizmą.
Manoma, kad arbatos gėrimo ceremonijos ištakos – Kinijoje nuo išminčiaus Laozi laikų, kai mokinys padavė mokytojui puodelį šio kvapaus skysčio. Vėliau čan vienuolynuose atsirado tradicija gerti arbatą perduodant puodelį iš rankų į rankas. Budistų vienuoliai atvežė šią tradiciją į Japoniją, o ši šalis, perėmusi įvairias meno sritis, perėmė ir arbatos gėrimo ceremoniją, tik ją savaip pakoregavo.
Japonijoje tokia ceremonija buvo laikoma filosofų, poetų, dailininkų susibūrimo vieta, tada buvo skaitomos eilės, buvo galima išgirsti įvairių filosofinių samprotavimų. XVI–XVII a. ceremonija išplito tarp aristokratų ir samurajų.
Kaip teigia A. Skindzera, susipažinus su Kinijos, Japonijos arbatos gėrimo ceremonijų tradicijomis, jam kilo mintis panašias, tik kiek supaprastintas rengti ir Panevėžyje.
„Gerai išstudijavęs šias ceremonijas, atsisakiau tam tikrų ritualų, įtraukiau vieną kitą naują elementą. Kadangi šis reiškinys kaip ir praranda savo autentiškumą, arbatos ceremoniją labiau tiktų vadinti arbatos gėrimu ar tiesiog arbatgėriu“, – paaiškino keliautojas.
Saviugdos seansas
A. Skindzeros nuomone, tokia ceremonija yra tarsi riba tarp tikrovės ir meno pasaulio, į ją atėjęs žmogus gali patirti ramybę, susikaupimą, pajusti grožį ir atrasti harmoniją. Tai ir bendravimo būdas, ir psichologijos, ir saviugdos seansas. O arbatos gėrimas – tik priemonė, bet ne tikslas.
„Arbatos gėrimo ceremonija – kaip psichoterapija, savo jausmų analizė, atsivėrimas sau pačiam. Svarbu susikaupti ir galvoti, kas vyksta šiuo momentu, nes praeitis yra prisiminimas, o ateities nėra, ji – tik iliuzija.
A. Skindzera sako, kad vienas iš geriausių dalykų, ką žmogui duoda kelionės, naujas požiūris.
Sustabdyti momentą gali kiekvienas, nebūtinai tam reikia arbatos puodelio. Pavyzdžiui, einant gatve sutelkti dėmesį į savo žingsnius. Įsigilinę į juos negalvosite apie problemas, praeitį, būsite tik čia ir dabar. Reikia tuo mėgautis. Aplinka nesikeičia, tiesiog pasikeičia žmogaus požiūris į ją“, – aiškino A. Skindzera.
Pagrindiniai arbatos gėrimo principai yra tyla, švara, ramybė ir pagarba. Ceremonijai reikalinga aplinka, kurioje vyrautų paprastumas, nuosaikumas, natūralumas, neryškios ir nerėksmingos formos.
Per ceremoniją išvalomi pojūčiai: žiūrint į patį procesą – regėjimas, įkvepiant arbatos aromato – uoslė, girdint vandens kunkuliavimą – klausa, mėgaujantis arbata – skonis. O liečiant arbatos puodelius suaktyvinami lytėjimo organai.
Taigi per ritualą tarsi sujungiamas kūnas ir dvasia, atsiranda daugiau ramybės ir aiškumo. Geriantieji arbatą tampa geresni, švaresni, gali geriau suprasti vienas kitą ir save.
Mėgaujantis arbata tinka japoniška haiku ar Donaldo Kajoko poezija, filosofiniai samprotavimai. Nedualistiniai tekstai sustabdo mąstymą ar priverčia išlaikyti protą „nežinau“ būsenos.
Anot pašnekovo, draudžiama kalbėtis destruktyviomis temomis (apie ligas, politiką, svetimus turtus), nevalia skleisti gandų ar girtis. Vengiama visko, dėl ko pašnekovų nuomonės galėtų nesutapti.
„Kiekvienas dalyvis išsako klausantis teksto kilusias mintis. Jokiais būdais neleidžiamos destruktyvios temos, nes jos skaldo bendrystę. Mes mokomės išklausyti kito nuomonę ir būti tolerantiški“, – pabrėžė A. Skindzera.
Reikia lavinti intuiciją
Antano teigimu, vienas pagrindinių arbatos gėrimo ceremonijos akcentų – proto tyla, lavinanti mūsų intuiciją. Tokio aspekto mokslas vis dar negali atskleisti. Žinoma tik tiek, kad proto tyla yra aukščiau už racionalųjį protą.
Antanas su draugais pagal kinų ir japonų tradicijas rengia arbatos gėrimo ceremonijas.
Intuityvus mąstymas, nors jo galimybės tokios didelės, visuomenėje vis dar laikomas nepatikimu būdu sprendimams priimti, nors intuicija padėjo tokiems žymiems žmonėms kaip Nikolas Tesla, Maksas Plankas ar Albertas Einšteinas. Mūsų visuomenė išauklėta garbinti racionalųjį protą ir kreipti mažiau dėmesio į žmogaus mąstymo galimybes.
„Jau spėjau įsitikinti, kad intuityviu žinojimu pagrįsti sprendimai visada būna teisingi, dėl jų netenka gailėtis. Tačiau kai tik intuiciją nustelbia logika, svarstymai arba baimė, nuolat prisidarau bėdų. Tada tenka dirbti ir gaišti laiką, kad ištaisyčiau klaidas ir grįžčiau į tą kelią, kuriuo mane vedė aukštesnysis protas“, – tvirtino A. Skindzera.
Anot jo, visuomet reikia sutelkti dėmesį į realią situaciją ir nuo jos nesislėpti. Tiesiog įvairiais būdais lavinti savo intuiciją ir kasdien ja naudotis.
O tai daroma lavinant vidinę tylą, mokant savo protą nurimti ir užleisti vietą aukštesnei sąmonei. Tol, kol viduje vertiname įvykius, ieškome loginio sprendimo ir dėmesį telkiame į surinktos informacijos klodus, intuicijai pasireikšti pernelyg sunku. Tačiau nuraminus protą ir pažvelgus į problemą iš tylos pozicijos, sprendimas gali ateiti per pusę sekundės, nes visas reikiamas žinojimas jau yra mumyse.
Suviliojo kalnai
Kaip tikino panevėžietis, vienas iš geriausių dalykų, ką žmogui duoda kelionės, – naujas požiūris, nes keliauti, vadinasi, pažinti. Rutina, tas pats kelias į darbą ir namo, kasdien sprendžiami tie patys klausimai priverčia užmiršti, kad pasaulis egzistuoja ir už namų ar įstaigos sienos.
Nėra jokio skirtumo, kaip ir kur keliauji: ar laivu į kitą pasaulio kraštą, ar lėktuvu į kurią nors Europos šalį, ar traukiniu į Lietuvos pajūrį, ar dviračiu važiuoti pas draugus. Net trumpam pabėgus nuo įprastų darbų atsiveria nauji horizontai, leidžiantys į viską pažvelgti kitomis akimis. Būtent su tokiomis mintimis Antanas leidžiasi į kiekvieną kelionę.
Keliautoją paviliojo Slovakijos grožis.
„Slovakijoje labiausiai traukia nuostabi gamta – įspūdingos kalnų grandinės, pasakiško grožio kriokliai, upės ir upeliai. Mane sužavėjo istoriniai miesteliai, civilizacijos nepaliesti etnografiniai kaimai. Šalis – nuostabi vieta atostogauti“, – pasakojo Antanas.
Išgyveno audrą
Slovakija neįsivaizduojama be sostinės Bratislavos. Mieste būtina apžiūrėti Šv. Martyno katedrą, kurioje buvo karūnuojami Vengrijos karaliai, Bratislavos pilį, kurioje saugoma Slovakijos nacionalinio muziejaus kolekcija, įspūdingų vaizdų galima išvysti vaikštant po senamiesčio aikštę.
Didinga Oravos pilis įtraukta į UNESCO paveldą.
A. Skindzerą sužavėjo ir istorinis Levočos miestelis, kuriame pastatyta Šv. Jokūbo bažnyčia, garsėjanti didžiausiu pasaulyje mediniu altoriumi. O tame miestelyje esanti pilis yra viena didžiausių šalyje ir įtraukta į svarbiausių pasaulio paminklų sąrašą.
Slovakijoje esantys Aukštieji ir Žemieji Tatrai traukia medžiotojus, vaistinių augalų rinkėjus, lobių ir aukso ieškotojus, geografus, tyrinėtojus, alpinistus, slidininkus, turistus ir poilsiautojus. Kalnų grožiui abejingas neliko ir panevėžietis. Šalį jis apibūdina kaip vieną gražiausių iš jo aplankytųjų. Tačiau ten patirti išgyvenimai ir dabar priverčia širdį plakti smarkiau. Neįtikėtina, bet vyras liepos viduryje pamatė, kas yra tikroji kalnų audra.
„Mes apsigyvenome stovyklavietėje Aukštųjų Tatrų papėdėje, Stara Lesna miestelyje. Patyrę alpinistai sako: kai matai kalnus, jie tave arba priima, arba ne. Aš mačiau ne šiaip gražius, bet grėsmingus kalnus. Mane aplankė keista nuojauta, toks negeras jausmas“, – prisiminė pašnekovas.
Kai tik jis pradėjo traukti palapinę, priėjusi latvių šeima ėmė pasakoti, kad praėjusią naktį siautė didžiulė audra, žemė maišėsi su dangumi. Jie draugiškai siūlė geriau tvirtinti palapinę.
„Vos tik baigiau statyti palapinę, prasidėjo stiprus lietus, ėmė žaibuoti. Kadangi ta vieta yra 900 metrų virš jūros lygio, atrodė, kad juodi debesys visai šalia, o žaibas leidžiasi prie pat kojų.
Blyksniai ir garsas pereina tiesiog kiaurai žemę. Ji dreba, mašinos kaukia, ir taip visą naktį.
Prie lietaus ir žaibų draugijos prisijungė vėjas. Jis nuo žemės kėlė palapines. Griebiau už strypų, palapinę užguliau visus svoriu ir laukiau, kol viskas nurims. Tai buvo fantastiškas pojūtis“, – prisiminimais dalijosi Antanas.
Keliautojas sako, kad įdomiausios ir vertingiausios kelionės būna automobiliu. Kartais tenka nepailsėjus ir tūkstantį kilometrų nuvažiuoti. Sunkiausia važiuoti per Lenkiją, o už jos prasideda įdomybės.
Kiekvienai kelionei Antanas rengiasi kone mėnesį. Iš įvairiausių šaltinių renka informaciją apie lankytinas vietas, apmąsto maršrutą, tačiau keliaujant vis tiek tenka kai ką keisti.
„Tobulai pasiruošti neįmanoma, o korekcijos prideda įdomumo. Reikia skaityti atsiliepimus, forumus, dienoraščius, tiesiog iš detalių susidėlioti maršrutą“, – tvirtina A. Skindzera.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
