Ne rožėmis klotu keliu per gyvenimą ėjusios, likimo nelepintos dvi paprastos Panevėžio krašto moterys – Stasė Balčiūnienė ir Jadvyga Šulcienė – tik sulaukusios garbaus amžiaus ypač pagerbtos ir įvertintos. Jos tarp 47 Lietuvos daugiavaikių moterų, kurioms Motinos dienos proga prezidentė įteikė garbingą apdovanojimą – ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“ .
Tik užauginusi vaikus ir anūkų susilaukusi Stasė Balčiūnienė su jais išvykdavo pailsėti prie jūros.
Medalius šios dvi moterys segės pelnytai – jos pagimdė ir dorais užaugino po gausų būrį vaikų: S. Balčiūnienė – aštuonis, J. Šulcienė – devynis. Turbūt nereikia priminti, jog pokario metais gimusių vaikų auginimo sąlygos gerokai skyrėsi nuo dabarties gyvenimo. Dabar sunku ir įsivaizduoti, kiek rūpesčių ir vargų teko patirti motinoms: nuo skalbimo rankomis, būtiniausių prekių, pavyzdžiui, batų, paieškų iki sunkių darbų kolūkio laukuose, fermose.
Paprasta ir aišku
„Savas vargas nebuvo sunkus“, – tikina 86-erių metų panevėžietė S. Balčiūnienė, paklausta, kas buvo sunkiausia auginant tokį būrį vaikų.
Šeima gyveno Berniūnų kaime. Gausios šeimos motinai teko suktis tarsi voverei rate. Jai teko dirbti ne tik įprastus buities darbus – skalbti, virti, tvarkyti drabužius, ravėti daržus, bet ir rūpintis namų ūkiu: prižiūrėti karves, kiaules, paukščius, o kur dar alinantis melžėjos darbas fermoje.
„Laiko viskam užtekdavo, anksti rytą nulekiu į fermą, pamelžiu karves, tada namo prie darbų, paskui vėl atgal į fermą. Viskas paprasta ir aišku, nėra kada galvos sukti – viskas tarsi savaime turėjo dėliotis, kitaip nespėtum. Tiesiog imiesi darbo ir darai“, – prisimena moteris.
Daug tokių motinų sunkiai plušėjo per gyvenimą. Juk apsieita be jokios mechanizacijos – fermoje kasdien rankomis ne po vieną kartą reikėjo pamelžti bene dvidešimt karvių. Nei bulvių tarkavimo, skalbimo mašinų, nei jokių kitokių buities pagalbininkų tuo laiku nebuvo – viskas daryta savo jėgomis, savo rankomis. Tik tuo laiku gyvenusieji žino, kiek motinoms reikėjo pastangų, kad šeima, visi vaikai būtų sočiai pavalgę, švariai aprengti, išauklėti.
S. Balčiūnienė užaugino keturis sūnus ir keturias dukras. Vyriausias sūnus gimė 1952-aisiais, jauniausias – po šešiolikos metų. Moteris nuolat pabrėžia, kad visi jos vaikai buvo labai geri – neišdykę, paklusnūs, niekada dėl jų elgesio raudonuoti neteko. „Diržo nepaimdavau, jo tiesiog nereikėjo. Tik vis kartodavau: „Vaikai, niekur nelįskit, niekur neįsipainiokit. Gyvenkit dorai, teisingai“, – pasakoja S. Balčiūnienė.
Ji sako, kad darbo vaikai nebijojo, net ir pas svetimus tarnauti jiems teko.
Sunkiausiais moteris pripažįsta keletą šeimos gyvenimo laikotarpių. Visų pirma, kol vyriausieji vaikai buvo maži, jaunai motinai nebuvo lengva prisitaikyti prie skubaus gyvenimo ritmo. Jos mama anksti mirė, pagalbos nebuvo iš kur tikėtis. Tačiau laikui bėgant situacija pagerėjo, mamos pagalbininkais tapo paaugę vyresnėliai. Jie padėjo ūkyje, prižiūrėjo mažuosius ir buvo atrama.
Skaudūs lemties smūgiai
Vis dėlto gausios šeimos motinai lemtis neleido per daug atsipalaiduoti – kai mažiausiajam sūnui buvo vos ketveri metai, netikėtai mirė vyras, šeimos tėvas.
Dėl nugaros skausmų paguldytas į ligoninę, jis staiga buvo pakirstas insulto.
Aštuonis vaikus užauginusi Stasė Balčiūnienė dažnai susimąsto apie, regis, taip greitai prabėgusius metus. U. Mikaliūno nuotr.
S. Balčiūnienė – tuomet jos pavardė buvo Ruzienė, sako atsidūrusi labai sunkioje padėtyje. Būrys visai mažų vaikų, o ir vyresniuosius dar reikėjo išleisti į gyvenimą. Laimė, šeima nebuvo palikta likimo valiai, daug padėjo giminės, geri žmonės ir mažieji augo nejausdami nepriteklių.
Bene po penkiolikos metų, kai vaikai jau užaugo, moteris ištekėjo antrą kartą. Į Panevėžį su vyru jie persikraustė prieš dešimtmetį, kai pradėjo prastėti sveikata, norėjosi būti arčiau medikų, teko gydytis, keisti klubo sąnarį. Prieš keletą metų S. Balčiūnienė palaidojo ir antrą vyrą.
Skaudžios netektys šios moters gyvenimą ne kartą dažė juodomis spalvomis. Jos dukrai taip pat teko patirti našlės dalią, žentas mirė, kai anūkai buvo maži. Skaudžiausia motinai buvo į paskutinę kelionę lydėti staiga mirusius savo sūnus. Vyriausias sūnus vos penkiasdešimties ištiktas infarkto sukniubo darbovietėje, kitas, dar nė tiek metų nesulaukęs, ėjęs kelkraščiu greičiausiai buvo parblokštas automobilio ir paliktas gulėti nutemptas nuo kelio. Motinai ir dabar sunku prisiminti, ką teko išgyventi.
Nenorėjo pasirašyti
S. Balčiūnienė – trylikos anūkų ir dvylikos proanūkių močiutė, ji džiaugiasi, jog ir anūkai, ir proanūkiai užaugo gerais žmonėmis. Moters albumo puslapiai mirgėte mirga nuo gausybės vestuvių, krikštynų, išleistuvių, kitų progų nuotraukų. Močiutei visi būtinai dovanoja nors po vieną nuotrauką – ji mėgsta vartyti albumą, žiūrėti, prisiminti.
Svarbios jai nuotraukos ir iš Palangos pajūrio, kitų poilsio vietų. „Kol vaikai augo, kol dirbau, niekur neišvažiuodavau, nieko nemačiau. O kai išėjusi į pensiją, dažnai pailsėti išvažiuodavau, ypač patiko kartu su anūkais pabūti, pakeliauti“, – pasakoja S. Balčiūnienė.
Jai vartant albumą, aplink sukinėjasi akių nuo šeimininkės nenuleidžianti augintinė kalaitė Cilė. Be jos, sako, būtų liūdna, Cilė tarsi tikra draugė, regis, supranta ir atjaučia.
Nors ir gyvena viena, moteris niekada nesijaučia vieniša, nes vaikų ir anūkų nuolat lankoma, apgaubta jų dėmesio.
Anūkė kaip tik užsuko ir tuomet, kai S. Balčiūnienė gavo kvietimą į prezidentūrą, kai pasiekė žinia apie garbingą apdovanojimą.
„Paskambino prie durų vyras ir sako: turiu jums įteikti laišką, reikia pasirašyti. O aš, prisiklausiusi apie apgaudinėjamus senus žmones, sakau, ne aš niekur nesirašysiu, neškitės atgal. Tik paskui supratau, kad čia ne apgaulė. Paskui ir anūkė perskaitė, jog esu kviečiama atsiimti apdovanojimo“, – pasakoja moteris. Ji prisipažino, jog ši žinia jai buvusi labai maloni – apdovanojimas labai garbingas. Į prezidentūrą S. Balčiūnienę lydėjo dukros Onos šeima.
Per mamos gimtadienį
1928 metais gimusi krekenavietė J. Šulcienė apgailestauja po operacijos negalėjusi apsilankyti prezidentūroje. Leistis į tolimą kelionę ne jos jėgoms, nors, sako, labai įdomu būtų apsilankyti prezidentūroje, pabendrauti su šalies vadove. Krekenavos ligoninėje gydoma moteris visada gyveno šiame miestelyje, dabar – su dukros Ramutės šeima.
Krekenavos ligoninėje gydomą Jadvygą Šulcienę dažnai aplanko dukra Ramutė ir kiti vaikai. U. Mikaliūno nuotr.
Devyni J. Šulcienės vaikai labai toli nuo gimtinės neišsiskirstė – trys liko čia, trys Panevėžyje, du Ukmergėje, vienas Jonavoje. Moteris džiaugiasi 14 anūkų, dideliu būriu proanūkių.
Beveik visi jie draugėn susirenka per mamos gimtadienį – gruodžio 5 dieną. „Tą dieną svetimo jau nepakviesi – savi vos telpa“, – šypsosi medalio „Už nuopelnus Lietuvai“ savininkė.
Žinoma, savų svečių nestinga ir per didžiąsias metų šventes, gausios šeimos motina nuolat lankoma, visų mylima. Jos dažnai prisimenamas vyras mirė prieš trylika metų.
Šulcų šeimoje užaugo penki sūnūs ir keturios dukros. Tarp vyriausio ir jauniausio vaiko 18 metų skirtumas. Jauniausia dukra, Krekenavoje dirbanti ir gyvenanti Žydra Švarcienė sako, kad jai buvo lengva augti gausios, mylimos šeimos apsuptai, vyresnių brolių ir seserų lepinamai.
„Man jokio vargo patirti neteko. O štai vyriausieji pasakojo, kad jiems sunkumų teko pajusti, visko būta“, – pasakoja moteris.
„Mūsų mama toks žmogus, jai nereikia nei garbinimų, nei įvertinimų, todėl garbingų apdovanojimų nesureikšmina. O mes, vaikai, labai džiaugiamės, jog atkreiptas dėmesys, kad suprasta, kokį nelengva kelią tenka nueiti motinoms, auginančioms gausų būrį vaikų ir norinčioms, kad vaikams gyvenimas sėkmingai klostytųsi, kad jie būtų laimingi“, – sako dukra.
Visur suspėdavo
J. Šulcienės dukra Ramutė pasakoja, jog mama buvo labai stipri, nebijojo net jokio vyriško darbo. „Tėtis buvo kolūkio vyriausiasis buhalteris, tad dažnai būdavo labai užimtas, tai mama, jeigu reikėdavo, griebdavo ir pati nudirbdavo visus darbus, viską mokėjo, su viskuo susidorodavo“, – prisimena moteris.
Gausios šeimos motina plušėjo ir kolūkio laukuose, ir namuose veiklos nestigo. Vien tik valgiui tokiai gausiai šeimai pagaminti kiek reikėdavo laiko ir jėgų. Anksčiausiai ryte atsikėlusi sukdavosi apie puodus, lėkdavo į tvartą, į laukus.
„Nebuvo prekybos centrų, kaip dabar, ko užsinorėjęs negalėjai nusipirkti – viską patys užsiaugindavome“, – pasakoja moteris.
Dažnai ant šeimos stalo garuodavo cepelinai, virtiniai, bulvių plokštainis. Cepelinams tarkių viso kibiro reikėdavo, o bulves sutarkuoti tekdavo rankine tarka. „O kai virtinius gaminti imdavausi, mažiausiai šimtą suraitydavau“, – šypsosi J. Šulcienė.
Vaikams labai patikdavo mamos dažnai kepamos bandelės, su pasimėgavimu kirsdavo dar šiltą ragaišį, daug kitų paprastų, bet gardžių patiekalų.
Dukra sako, jog už gerą darbą, už gausų būrį vaikų motina ne kartą buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais. Dabar ji tarp gausaus būrio Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės artėjančios Motinos dienos proga pasveikintų ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanotų daugiavaikių motinų.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
