Aktorė Nijolė Narmontaitė ir aistringas buriuotojas Paulius Kovas – skirtingi kaip žemė ir dangus. Viena negali gyventi be scenos, kitas – be vandenynų. Tačiau sutuoktinius vienija ekstremalios situacijos, rašymas ir teatrališkas meilės laivas, kuriame mylėti, vadinasi, paleisti.
N. Narmontaitę ir P. Kovą vienija ekstremalios situacijos, rašymas ir meilės laivas, kuriame mylėti, vadinasi, paleisti. Asmeninio albumo nuotr.
Gyvenimas audroje
Jachtos kapitonas Paulius Kovas sako, kad gyvenimas su mylima moterimi primena uostą audroje. Po ilgų, kartais chaotiškų kelionių parvykti į namus pas brangų žmogų – tarsi grįžti į ramų uostą. Nijolė Narmontaitė žino, kas yra buriavimas, ką reiškia išgyventi audrą, todėl kaskart išleisdama vyrą į kelionę nerimauja ir seka kiekvieną vandenyno bangą.
„Manęs dažnai klausia: kaip tu jį išleidi? Ką reiškia, kaip aš jį išleidžiu? Jūra – jo didžiulė aistra. Žinoma, kai jo nėra, man neramu, aš jaudinuosi. Naktį šoku iš patalo, lekiu prie kompiuterio, nes jame matau plaukimo trajektoriją. Bet pasakykite: o kaip būtų, jeigu jis manęs neišleistų į sceną, varžytų mano svajones? Ir jeigu aš matyčiau savo mylimą žmogų ant sofkutės, užgesusiomis akims, kuriam niekas neįdomu, išskyrus alų ir televizorių, ar taip būtų geriau? Geriau, kai žmogus grįžta švytinčiomis akimis, pilnas visokiausių idėjų“, – įsitikinusi N. Narmontaitė.
P. Kovas buriuoti pradėjo dar vaikystėje. Jo tėtis Jurgis iš pripučiamos valtelės sukonstruodavo burinį laivą, nuplukdydavo sūnų į ežero vidurį, atkabindavo nuo valties ir paleisdavo. Dvejų metų Paulius jau tada savarankiškai grįždavo į krantą.
„Aš neatsimenu, bet tėtis sako, kad mano buriavimo stažas yra plius devyni mėnesiai prie mano amžiaus. Mano tėvai susipažino buriuodami, mačiau didžiulę jų aistrą, todėl nieko keisto, kad seku jų pėdomis. Gamtos stichijų aistra yra mano genuose. Mano svajonė plaukti aplink pasaulį. Ir ji beveik išsipildė. Nedaug liko ir būsiu perplaukęs per visus vandenynus“, – „Sekundei“ pasakojo P. Kovas.
Paveldėtas troškimas rizikuoti Paulių nuolat įsuka į viesulo epicentrą. Jis nei jūroje, nei sausumoje nemėgsta štilio. Buriuotojas sako, kad per audrą ir krizes įvyksta atviriausia pažintis su savimi pačiu. Ką reiškia ši akistata ir ko išmoko ekstremalios situacijos, P. Kovas ne tik rašė knygoje „Gyvenimas audroje. Kaip išlikti sausam“, bet ir pasakojo gausiai į biblioteką susirinkusiems panevėžiečiams.
Dušas stiklainyje
„Tūkstantmečio odisėjos“ XI etapo jachtos „Ambersail“ kapitonas gerai žino ką reiškia dvylikai asmenų devynis mėnesius gyventi 20 kvadratinių metrų sportinėje jachtoje.
Aktorė N. Narmontaitė ir aistringas buriuotojas P. Kovas – skirtingi kaip žemė ir dangus. Viena negali gyventi be scenos, kitas – be vandenynų.
„Visi įgulos nariai turi sutarti, negali ginčytis, pyktis. Taip jau įprasta, kad sportinėje jachtoje plaukia arba visi vyrai, arba visos moterys. Visur bendra erdvė, nėra kajučių, o dušas – kaip trilitrinis stiklainis. Kai laivas kratosi, jautiesi lyg būtum paskutinis agurkas trilitrinyje“, – šypsosi P. Kovas.
Sportinėje jachtoje nėra ir minkštų gultų. Jie sustatyti vienas virš kito ir pritvirtinti prie sienelės. Jų pasvyrimą galima reguliuoti, kad visada miegotum horizontaliai.
„Kai išgirsti, kad viršuje vyrai ruošiasi daryti posūkį, tai suveikia kaip žadintuvas. Paimi virvutę, ją patrauki arba atleidi. Net neatsimerkęs išlyginti gultą ir vėl miegi, nes poilsio valandos labai brangios“, – tvirtina buriuotojas.
Anot kapitono, jei „čiuožia stogas“, per palydovinį telefoną galima konsultuotis su psichologu, jei sergi – su gydytoju. Tačiau per regatą vienintelė tema, kuria draudžiama kalbėti – maistas. Tai dalykas, kuriuo galima sutaupyti svorį.
„Laivai visi identiški, visi statyti toje pačioje statykloje, kuo jie lengvesni, tuo greičiau plaukia. Paskutines tris dienas įgulos nariai dažniausiai badauja“, – pasakojo P. Kovas.
Košė su meile
Kelis etapus su jachta „Ambersail“ plaukęs kapitonas sako, kad vieni įgulų nariai numetė po septynis kilogramus svorio, kitų – po tiek pat priaugo.
„Man teko būti tiek vienoje, tiek kitoje įguloje. Kaip ir kiti, vienur numečiau, kitur priaugau. Daug galvojau, kodėl taip yra, kas čia tokio ypatingo, ir nusprendžiau, kad viską lemia virėjas. Juk jis antras svarbiausias žmogus po kapitono“, – aiškino Paulius.
Kaip pasakojo buriuotojas, dviejose įgulose virėjai buvo savanoriai, kitose dviejuose vyrai patys gamino maistą. Tie, kurie nemokėjo tai daryti, į puodą įpildavo kelias stiklines vandens, tada įberdavo kilogramą ryžių, po pusvalandžio rasdavo kruopas prisvilusias. Jas gramdydavo nuo dugno, vėl pildavo vandens ir taip kankindavosi kelias valandas. Galiausiai įgula gaudavo tik vieną karštą patiekalą per dieną ir tai prieš valgydama išgirsdavo virėjo atsiprašymą, kad užmiršo įdėti druskos ar prieskonių.
Kitur maistą gamino odontologas ir inžinierius. Abiem tai yra hobis.
Jie į puodą pila daug vandens, beria kilogramą ryžių, druskos, prieskonių, aliejaus. Užvirus ryžiams, puodą kelia nuo viryklės ir įvynioja jį į miegmaišį.
„Košė bringsta, o tuo metu kokas verda sriubą. Išvirė, išpilstė į bliudelius. Kol vyrai valgo sriubą, jie kepa mėsą arba žuvį, tada ištraukia garnyrą – šiltus ryžius. Dalis vyrų mėgsta saldžius ryžius, todėl virėjas juos sumaišydavo su tirštintu pienu ir būdavo desertas – karštas pudingas. Gauname tris karštus patiekalus. Tai košė, išvirta su meile. O kai darbą mėgsti, laukia teigiamas rezultatas“, – šypsosi P. Kovas
Kalėdos ant bangos
„Ambersail“ įgula Kūčias ir Kalėdas turėjo sutikti Australijoje, tačiau dėl nenumatytų kliūčių šventes teko praleisti jūroje, todėl vienas iš įgulos narių ėmėsi kurti kalėdinę nuotaiką laive. Jis iš šiukšlių maišuose rastų atliekų pagamino eglutę.
„Mūsų šiukšlynėlyje rado virvių ritės diską. Iš jo padarė eglės stovą. Aptiktas strypas atstojo kotą, žalius šiukšlių maišus sukarpė ir su izoliacija apklijavo strypą. Išėjo Kalėdų eglutė, ją papuošėme saldainiais. Reikėjo žvaigždės. Romanas ja pagamino iš šokolado dėžutėje rastos folijos. Norėjosi ir dovanų. Kolega visiems nupiešė po piešinį. Taigi kiek nedaug reikia, kad būtų išlaikytos tradicijos, kad būtų nustebintas žmogus. Gerai šventei nereikia pinigų, svarbiausia – gera nuotaika ir fantazija“, – pabrėžė keliautojas.
Kūčių vakarą buriuotojai net ir dvylikos patiekalų vakarienę patys pasiruošė. Kapitonas sukalbėjo maldą.
Išvengė nelaimės
P. Kovas dažnai prisimena prieš 26 metus įvykusį nelaimingą atsitikimą. Pasibaigus varžyboms per audrą įgulai grįžtant į Klaipėdos uostą, vieną jachtą bangos kelis kartus apvertė.
„Tą įgulą gerai pažinau, ne kartą teko su ja plaukti. Tiesiog atsitiktinai tą savaitgalį su ja neišplaukiau, bet plaukė mano tėtis. Mane domino du klausimai, ar jis ne išsigando iškritęs iš laivo ir koks buvo pirmas sprendimas, kaip gelbėti gyvybę. Tėtis išniręs akimis ieškojo laivo, kad identifikuoti vietą kurioje jis atsidūrė. Jis buvo ne toje pusėje, kur pūtė vėjas. Vadinasi, padidėja tikimybė pasiekti laivą. Tėtis tada vilkėjo žieminę striukę. Jis jautė, kaip į aprangą gėrėsi vanduo, gelbėjimosi liemenė nebelaikė jo svorio. Tą akimirką svarbiausia buvo nusirengti kuo daugiau drabužių. Striukės nenusirengė, nes neleido liemenė. Nusispyrė batus, tada nusimovė kelnes. Kiekvieną bangą jis pranėrė tam, kad nepatektų į jos verpetą. Tačiau tėtis matė, kaip nuo jo tolsta laivas. Vienos bangos jis neapskaičiavo, banga jį pagavo, pradėjo vartyti ir tėtis prarado sąmonę. Sunku patikėti, bet kai ją atgavo, jis gulėjo ant jachtos korpuso“, – pasakojo Paulius.
Turi sprendimą – esi milžinas
Anot kapitono, kitas įgulos narys, kuris pasakojo šią istoriją, atsidūrė prieš vėją. Vadinasi, grįžti prieš bangas į laivą neįmanoma. Jis buvo geras plaukikas, pasitikėjo savo jėgomis ir nusprendė plaukti kranto link, tačiau blogiausia, kad to kranto nematė. Kaip teigė P. Kovas, kai žmogus nemato tikslo, jis negali apskaičiuoti savo jėgų. Vandens prisisunkę drabužiai vyrą traukė į dugną.
Kapitonas P. Kovas sako, kad per audrą ir krizes įvyksta atviriausia pažintis su savimi pačiu.
„Prieš jo akis iškilo artimieji, jis mintimis su kiekvienu pasikalbėjo. O tada apleido jėgos, nes mintys kitur. O bangos – didelės kaip kalnai. Staiga jis kojomis pajuto dugną. Suvokus, kad čia yra ta pirmoji sekluma ir kad už 150 metrų jau krantas, atsirado jėgų antplūdis. Žmogus pradėjo plaukti ir išsigelbėjo“, – pasakojo P. Kovas.
Pauliaus teigimu, tuo metu išsigelbėjo trys įgulos nariai, kuriems buvo daugiau nei 60 metų. Žuvo trys jauniausi.
„Vyrai buvo pačiame jėgų žydėjime. Ilgai galvojau, kodėl jie nekovojo už savo gyvybę ir įtariu, kad jie išsigando, juos apėmė panikos jausmas. Kai žmogus supanikuoja, jis pasiduoda. Kai mes patiriame stresą, išsiskiria adrenalino. Jeigu tuo metu mes turime sprendimą – esame milžinai. Lakūnai mums sako: jums gerai, nes turite pirmą, antrą, trečią sprendimą, o mums – tik vienas. Lakūnų instrukcijoje parašyta, kad kritiniu momentu pirmas dalykas, ką jie turi daryti, – giliai įkvėpti. Į savo smegenis turime paduoti kuo daugiau deguonies, tada jos pradės geriau veikti ir bus galima priimti teisingą sprendimą. Jeigu nustoji kvėpuoti – tarsi išjungi savo kompiuterį, o sprendimas juk savaime neatsiras. Atrodo, tai paprasti dalykai, bet kritiniu atveju mes pamirštame, kad reikia įkvėpti, ir sprendimas ateis pats“, – tvirtina P. Kovas.
Pirmas po Dievo
Prieš pasirinkdamas įgulos narius, P. Kovas su kiekvienu iš jų kalbasi po kelias valandas. Kapitonui svarbu išgirsti, kodėl buriuotojas nori patekti į komandą.
Kai išsiaiškina šį punktą, kapitonas sprendžia klausimą ar žmogus gali, tai yra, kiek stiprus psichologiškai, kiek turi fizinių jėgų. Trečias klausimas kurį visada kelia P.Kovas – tikslas, kodėl žmogus nori plaukti į sunkią ir rizikingą kelionę.
„Jei turi stiprią motyvaciją, žinau, jog nesustos, kad ir kas atsitiktų. Žinau, kad bet kokiomis sąlygomis jis išgyvens ir padės kitam“, – pabrėžė pašnekovas.
Anot P. Kovo, laive kapitono sprendimas yra neginčijamas, nes kapitonas jūroje – pirmas po Dievo. Ant jo pečių gulasi atsakomybė už laivą, įgulą, gyvybes. Jis ne tik priima tinkamiausius sprendimus, bet ir turi parinkti teisingiausius žodžius.
Paulius pateikia ir pavyzdžius, kaip du kapitonai įgulai praneša apie krizę.
„Vienas kapitonas sako: vyrai, mūsų laukia baisi audra, nežinau, kaip išgyvensime. Vyrai lekia prie mobiliųjų ir pasipila žinutės į krantą: mano brangioji, mano draudimo polisas yra tokiame ir tokiame stalčiuje, sąskaitos šiuose bankuose, kortelių kodai tokie ir tokie. Amžinai tavo, myliu ir bučiuoju. Kitas kapitonas vyrams sako: mūsų laukia baisi audra, nesame dar tokios regėję. Kai grįšime į krantą, apie ją pasakosime savo vaikams ir anūkams. Ar jaučiate skirtumą, ką gali žodis? Visi žino tą pačią informaciją, tačiau elgiasi skirtingai“, – sako P. Kovas.
Jūreivių liga nesusirgo
N. Narmontaitė, ne kartą keliavusi po vandenynus, sako, kad plaukioti jai labai patiko. Tačiau vienas nutikimas viską pakeitė.
Po sunkiai išgyventos kelionės N. Narmontaitė mieliau renkasi linksmas istorijas apie aktorių gyvenimą.
„Aš labai mėgau buriuoti. Mes plaukdavom jachta ir viskas yra gerai, kai saulė šviečia, kai vėjas proto ribose. Nors visko yra nutikę aš niekada nebijojau, bet tą kartą kai mudu išplaukėm dviese su Pauliumi ir naktį prie Švedijos krantų mus užklupo audra, mano drąsa baigėsi. Tokių žaibų nebuvau mačiusi, nuolat žaibavo – kaip siaubo filme, laivą mėtė, aparatūra nebeveikė. Reikėjo įplaukti į uostą. Įprastai pagal žiburėlius galima rasti kelią, bet tą kartą net ir jų nesimatė. Man Paulius sako: atnešk iš vidaus kompiuterį, pažiūrėsime, kur esam. Aš sausumoje, ramioje vietoje nesu to dariusi, nemoku skaityti jūrlapių. Bet tą kartą jis kaip pasaulinio kompiuterinio lygio specialistei man diktavo kur paspausti, kad rastume kur esam. Aplinkui vien akmenys, užtenka vieno milimetro pasukti ne ten, ir viskas. Nusprendėm, kad reikia grįžti atgal, išplaukti į atvirą jūrą.
Kai aprimo audra ir nuleidome inkarą, norėjosi išbučiuoti žemę. Buvau pavargusi, išsigandusi, akys raudonos. Girdžiu, kažkas burzgia ir šneka, maniau, kad vaidenasi. Svirduliuodama užlipu į viršų ir ten matau du vyrus. Jaunesnis sako: Jėzus Marija, nekviesta meilė atplaukė, o aš kaip tik tuo metu vaidinau filme girtuoklę Gražiną, ir pirmą kartą buvau tiek dėkinga, kad mane atpažino. Vyrai, kaip paaiškėjo vasarą Švedijoje dirbantys gelbėtojai, sugrąžino mane į pasaulį ir priminė, kad esu gyva“, – pasakojo Nijolė.
Po to karto aktorė du mėnesius sapnavo košmarus. Laikui bėgant sapnai dingo, bet praėjo ir noras plaukioti.
Sielai reikia ir smagumo
Dabar Nijolė mieliau renka linksmas istorijas apie aktorių gyvenimą. Anot N. Narmontaitės, jeigu norisi sau ar kitam pakelti nuotaiką, į rankas reikia paimti jos parašytą knygą „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės. Ko nematė žiūrovai“.
„Kadangi praėję metai buvo Teatro metai, norėjau padaryti ką nors tokio, ko dar nebuvau dariusi.
Man patinka, kai žmonės juokiasi, kolegos papasakojo daug linksmų istorijų. Man atsivėrė akys, o nuo juoko skaudėjo žandikaulius. Jų istorijos man pačiai yra pozityvumo pavyzdys“, – sakė aktorė.
Knygoje sudėtos smagios, keistos, kartais mistiškos istorijos, kurios nutiko aktoriams, režisieriams ir kasininkėms. Užrašytos ir teatro legendos, keliaujančios iš lūpų į lūpas. N. Narmontaitės kalbinti kolegos papasakojo apie savo nuotykius scenoje, filmavimo aikštelėse, gastrolėse.
„Klausydamasi tų istorijų tiek juokiausi… Kaip niekada gyvenime. O aš, kaip ta Pepė Ilgakojinė, visą gyvenimą ieškau Džiugenos – žiūrėdama gerą filmą ar spektaklį, skaitydama knygą, vairuodama automobilį, kalbėdama telefonu, kepdama pyragus, megzdama, gerdama kavą su kolegomis, kurių seniai nebuvau mačiusi. Taip kiekviena diena man tampa šviesesnė, o kartais ir didele švente pavirsta“, – tvirtino N. Narmontaitė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
