Psichologė Eglė Zubienė jau tris dešimtmečius padeda žmonėms įveikti gyvenimo krizes, nuopuolius ir sunkumus. Sakoma, kad svetimo skausmo nebūna, tad darbe susikaupiančias ne visada teigiamas emocijas moteris išlieja piešdama ar, pasiėmusi fotoaparatą, leisdamasi į keliones.
Aktyvus gyvenimo būdas vietoje negalinčiai nustygti E. Zubienei – tikras išsigelbėjimas po įtemptų darbo valandų. Asmeninio albumo nuotr.
Nebesigėdija eiti pas psichologą
Lietuvoje psichologija ilgokai buvo laikoma keistuolių mokslu, todėl besilankantieji pas psichologus buvo varstomi kreivais žvilgsniais. Pastaruoju metu situacija keičiasi. Kaip pažymi psichologė ir psichoterapeutė E. Zubienė, anksčiau kabineto duris praverdavo gyvenimo naštos į kampą užspeisti žmonės, kai atrodydavo, kad išeities iš susidariusios situacijos nebėra. Tokie pas psichologą dažniausiai ateidavo paslapčia, geriausia – tamsoje, kad tik niekas nepamatytų.
Dabar jos kabineto duris praveria sveikesni žmonės, neturintys gilių ir neišsprendžiamų problemų. Kai kurie į psichoterapijos seansus ateina norėdami geriau pažinti save, nes tada lengviau tvarkytis su problemomis ir rūpesčiais.
„Dabar žmonės gali drąsiai ir išdidžiai pasakyti, kad lankosi pas psichologą. Amerikoje turėti savo odontologą, ginekologą ir psichologą yra tarsi natūralus dalykas, o pas mus dar labai toli iki to. Visų pirma dėl to, kad Lietuvoje trūksta psichologų, dirbančių sveikatos apsaugos sistemoje, todėl žmogus ne visada gali sulaukti pagalbos. Tai valstybinė problema. Tačiau džiugu, kad keičiasi gyventojų mąstysena – niekas nebesigėdija lankytis pas psichologą, todėl ateina gerokai šviesesni žmonės“, – pasakoja E. Zubienė.
Pasak jos, tam iš dalies įtakos turi ir spauda bei filmai – vos pasirodo koks nors straipsnis apie psichologus ar filmas, kurio pagrindinis herojus savo dvasinius išgyvenimus ar susikaupusias problemas iškloja specialistui, ir iš karto pas psichologus nusidriekia eilės.
„Spėkite, kas ėmė lankytis, kai Lietuvoje buvo pradėtas rodyti populiarusis serialas „Sopranai?“ – šypsosi Eglė.
Pavojinga riba
Iš pažiūros nesudėtingas, bet gana įdomus psichologo darbas išties yra emociškai ir psichologiškai slegiantis. Anot E. Zubienės, visos katastrofos vienaip ar kitaip paliečia žmones ir visai nesvarbu, kad sudužusiame lėktuve ar nuskendusiame laive artimųjų ar pažįstamų asmenų nebuvo. Taip ir psichologo darbas – tenka išgirsti itin sudėtingų gyvenimo istorijų ir rasti išeitį iš atrodytų beviltiškos situacijos. Tad palikti darbo rūpesčių už namų durų ne visada pasiseka.
Savo talentą piešti E. Zubienė atrado prieš šešerius metus ir savo darbus eksponavo ne vienoje parodoje.
„Net ir nenorėdama tas istorijas parsinešu į namus. Bet stengiuosi turėti tam tikras ribas. Kodėl kartais žalinga, kai draugas padeda draugui? Ogi todėl, kad tarp draugų ta riba gali būti išnykusi. Ne veltui sakoma, kad svetimo skausmo nebūna. Ir jeigu tokių nelaimingų draugų yra daugiau, gali apsirgti ir pats. Todėl psichologas privalo išlaikyti atitinkamą atstumą. Aišku, ne visada pavyksta, būna, kad staiga prabundi naktį ir suvoki atradusi vienam iš savo pacientų kokį nors sprendimą. Vadinasi, pasąmonė veikia pati“, – kalbėjo E. Zubienė.
Per tuos trisdešimt psichologinio darbo metų būta ir tokių akimirkų, kai atrodė, kad daugiau nebegali, tačiau nenuleisti rankų skatina sėkmingos istorijos, kai net ir gyvenimo dugną pasiekęs žmogus sugeba pakilti.
„Būna ir labai liūdnų, net beviltiškų istorijų, tačiau nemažai ir sėkmingų atvejų, kai matai, kad gali kitam padėti. Savo darbe susitinku su be galo įvairiais ir įdomiais žmonėmis. Žinoma, draugais netampi, bet juos puikiai pažįsti. Ši specialybė leidžia pajusti, koks margas pasaulis. Ta patirtis, kurią įgyju bendraudama su savo klientais, leidžia ir man keistis, praplečia mano tolerancijos ribas“, – teigė moteris.
Kelionių žavesys
Darbas ligoninėje ir teisme, kur E. Zubienė dirba psichologe eksperte, užima didžiąją dalį dienos. O kur dar veikla Individualiosios psichologijos institute Vilniuje, kurio viena steigėjų, dėstytojų ir tuo pačiu studenčių yra ir E. Zubienė. Kaip juokauja panevėžietė, visos jos dienos tiesiog persunktos psichologija, tad kad neperdegtų, jai būtina kita veikla.
„Mano toks charakteris, kad negaliu nustygti vietoje. Mane pažįstantys žmonės stebisi, kaip aš iš vis galiu išsėdėti, bet pasirodo, kad galiu. Tačiau atsigriebiu laisvalaikiu – labai mėgstu slidinėti, važinėti dviračiu“, – šypsosi pašnekovė.
Didžiausia moters gyvenimo aistra – kelionės po svečias šalis. E. Zubienė vyksta ne tingiai vartytis paplūdimyje, o aktyviai praleisti laiką, pažinti kitą kultūrą ir papročius.
Viena didžiausių jos aistrų – kelionės. Tiesa, Eglė negali sau leisti tokios prabangos nedirbti ir tik keliauti, tačiau nors kartą per metus stengiasi ištrūkti į kokią nors Europos šalį. Kol sūnus buvo mažas, norėjosi jam parodyti visą pasaulio žavesį ir spalvas, o dabar dažniausiai keliauja viena. Tačiau ne tingiai pasivartyti kur nors nuostabiame paplūdimyje, o kuo daugiau pamatyti ir sužinoti apie kitų šalių papročius, tradicijas, kultūrą.
„Keliaučiau visur, jei tik turėčiau pinigų ir laiko. Kaip sakoma, lėkčiau lėkčiau, jei galėčiau, paukščio sparnus jei turėčiau. Esu tiesiog įsimylėjusi Kroatiją, tačiau pati įspūdingiausia kelionė buvo Švento Jokūbo keliu į Santjago de Kompostelą – Ispanijos piligrimų centrą. Su drauge įveikėme visą kelią. Nesu sportininkė, bet ir ne nukiautusi, kaip 50 metų bobelės mano nebloga fizinė forma“, – juokiasi E. Zubienė.
Tie metai kaip tik buvo jubiliejiniai, tad visi, įveikę Šv. Jokūbo kelią, gavo nuodėmių atleidimą. Kaip prisipažino psichologė, ji nėra giliai tikinti ar praktikuojanti katalikė, tačiau buvo malonu žinoti, kad jai atleistos visos nuodėmės ir paklydimai. Bet svarbiausia šios kelionės dalis buvo netikėtumas, kai niekada nežinai, kas tavęs laukia, ką pamatysi, ką sutiksi, galų gale – kokios tavo fizinės galimybės.
„Kelionėje daugybę laiko gali skirti buvimui su savimi. Tai savotiškas apmąstymų metas ir psichoterapija. Tikrai nebuvo taip sunku, kaip gali atrodyti. Svarbiausia – tinkamai pasirinkti metų laiką, kuprinės svorį ir patogią avalynę. Siūlyčiau išbandyti visiems. Artimiausiuose mano planuose – dar kartą sugrįžti į Ispaniją ir kelionės tikslą pasiekti šiauriniu keliu. Tačiau šįkart taip ilgai neplanuosiu – kai tik pajusiu kylantį poreikį, tą spontaniškai ir padarysiu“, – sakė E. Zubienė.
Įsiliejo į fotografų gretas
Kelionės yra vienas iš būdų pabėgti nuo rutinos, susipažinti su įdomiais žmonėmis ir tiesiog bent trumpam pamiršti darbo rūpesčius. Su kelionėmis susijusi ir dar viena psichologės aistra – fotografija. E. Zubienė su fotoaparatu nesiskiria nuo vaikystės, nors profesionalia fotografe savęs nevadina.
„Tais laikais jokių fotografijos būrelių nebūdavo, tad su „Smena“ pyškindavau viską iš eilės. Ir nekantriai laukdavau, kas išeis, kai išryškinsiu juostelę. Buvo toks laikas, kai fotografavau tik žmones, ypač mėgau daryti portretus, tad namiškiai vis pykdavo, kad nuolat kišu fotoaparatą jiems po nosimi.
Buvau kaip apsėsta – dariau be proto daug nuotraukų. Paskui per keliones pradėjau fotografuoti gamtos vaizdus, ypač tada, kai slidinėjau. Tai buitinė fotografija, bet laikui bėgant labai įdomu stebėti, kaip viskas keičiasi. Net ir atsiradus skaitmeniniam fotoaparatui kurį laiką dar fotografavau juostiniu. Dabar jį iš manęs perėmė sūnus“, – šypsosi fotografė.
Jos namuose sukauptas didžiulis nuotraukų archyvas, tačiau ilgai moteris nedrįso jo svetimiems rodyti – galėjo žiūrėti tik artimieji. Tik visai neseniai, paraginta vieno menininko, išdrįso praverti Panevėžio fotografijos galerijos duris: sužinojo, kad čia renkasi ir fotografijos mėgėjai, ir pradedantieji. Tiesa, prireikė nemažai laiko, kol ji pagaliau atėjo į Fotografų draugijos susibūrimą. O nepraėjus nė metams surengė personalinę savo darbų parodą.
„Šioje parodoje – ankstyvo pavasario vaizdai. Tai pats nykiausias metų laikas, kai aplinkui nešvara, pilkuma ir visi nekantriai laukia pirmųjų pavasario pranašų – žalumos. Norėjau parodyti, kad ir pilkame gūdume gali būti labai gražių dalykų. Esu be galo smalsi ir stengiuosi viską fiksuoti taip, kad nereikėtų jokių fotošopų, – pasakojo psichologė.
Piešianti muzikė
Tik sulaukusi brandaus amžiaus E. Zubienė išdrįso įgyvendinti vaikystės svajonę – paėmė į rankas teptuką. Jos tėvai, matydami dukros gabumus, ją nuvedė į muzikos mokyklą. Anot moters, dabar ji dėkinga savo tėvams, suteikusiems jai visapusišką išsilavinimą, tačiau apgailestauja, kad negalėjo rinktis.
26-erių metų sūnus – vienas iš psichologės E. Zubienės gyvenimo variklių.
Nors ji neskambina, namuose yra pianinas. Artimieji ragina jį parduoti, tačiau E. Zubienė nedrįsta ir viliasi, kad ateis tas laikas, kai vėl pirštai palies pianino klavišus.
„Nors neskambinu, bet pianiną visada susiderinu. Turiu klausą, bet neturiu talento improvizuoti – negaliu tiesiog prisėsti ir skambinti tik tai, ką išmokau iš natų. Tiesa, kartais užeina tokios silpnumo akimirkos, kai norisi groti. Kažkaip jaučiu, kad prie jo dar prisėsiu“, – vylėsi psichologė.
Nors vaikystėje pasinėrė į muzikos pasaulį, jos svajonė buvo mokytis dailės mokykloje. Išraiška per dailę buvo itin svarbi, tai liudijo ir nutepliotos sąsiuvinių paraštės. Paradoksalu, bet dailės mokyklą baigė jos dabar jau 26-erių sūnus.
„Visada norėjau piešti, todėl kai tik sužinojau, kad suaugusiesiems bus organizuojami dailės studijos užsiėmimai, tuoj pat užsirašiau. Tiesa, tokie kaip aš ten ne mokosi, o daro, ką jiems liepia. Iš pradžių gamindavome visokius moteriškus dalykus, tad susirinko labai smagi šarkų kompanija. Juk kaip smagu sėdėti prie vieno stalo, daryti auskarus ar vazoną, dalytis smagiais niekučiais ir knibinėtis“, – įsijautusi kalbėjo E. Zubienė.
Nors tapyti ar užsiimti dekupažu galima ir vienai namuose, tačiau su bendraminčiais daug linksmiau. Juk šalia yra žmogus, kuris gali išmokyti įvairių subtilybių ir technikų, be to, – nuostabi kompanija.
„Praktiškai visi mano draugai yra psichologai ar psichiatrai, bet gal taip yra tarp visų profesijų žmonių, tad man didelis atradimo džiaugsmas tiek piešimo studijoje, tiek ir fotografijos būrelyje, kad čia nėra psichologų ir ten galiu būti tiesiog žmogus. Daug kam atrodo, kad psichologas yra šnekėtojas, tačiau iš tiesų jis klausytojas, tai kai tik galiu būti savimi, mane sunku sustabdyti. O visi čia esantys žmonės mane be galo įkvepia“, – prisipažino E. Zubienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
