27 metų panevėžietis, dailės mokytojas Justas Petrulis po darbų neįsitaiso minkštame krėsle ir neminko televizoriaus pultelio. Pasyvų laisvalaikį jis išmaino į bures, aitvarus, motociklą, snieglentę, keliones ir fotografiją.
Keliaudamas J. Petrulis lanko turistų dar neaptiktas vietas. Asmeninio albumo nuotr.
Reikia išplauti smegenis
J. Petrulis savo laisvalaikio neįsivaizduoja be ekstremalių pojūčių, kurie gyvenimą nuspalvina ryškiomis spalvomis. Jam patinka viskas, kas kelia nenumaldomą adrenalino pojūtį ir per kūną bėgiojančius šiurpuliukus. Be to, geba išnaudoti bet kokį orą, nesvarbu ar lyja, ar sninga, ar skaisčiai šviečia saulė.
„Galva yra kaip kambariukas, kuriame daug lentynėlių. O kai jose niekas nebetelpa, lieki stovėti už durų. Idėjos trankosi, beldžiasi į duris, bet ten tiesiog nebėra vietos. Tokiu atveju reikia išplauti smegenis. Būtent ekstremalus sportas mane visiškai išplauna ir ištuština. Grįžus į namus po tokio sporto paskutines valandas prieš miegą vadinu atidarytų durų vakaru. Kai atsiranda vietos mintims, naujoms idėjoms, viskas vėl prasideda iš naujo“, – „Sekundei“ teigė ekstremalių pojūčių mėgėjas.
Svarbiausia būti žmogumi
Jaunavedžių porą į pajūrį atviliojo bangų mūša, geltonas smėlis, kvepiančios pušys ir gaivus oras.
J. Petrulis baigė Šiaulių pedagoginį universitetą. Nors įgyta specialybė leidžia mokyti technologijų, tekstilės, piešimo bei tapybos, šiuo metu Panevėžio dailės mokykloje mokytojas dėsto skulptūrą.
Jam svarbu ne tik gerai išdėstyti dalyką, bet ir turėti grįžtamąjį ryšį su mokiniais, o tarpusavio santykiuose išlaikyti natūralumą ir žmogiškumą. Su moksleiviais jis kalba ne vien tik apie kūrybą ar meną, bet ir duoda studijų patarimų, kaip išsirinkti tinkamą profesiją, dalijasi savo patirtimi.
„Savo gyvenime turėjau ne vieną mokytoją, pasidariau išvadas, ką jie daro gerai, ką blogai. Išmokau atsirinkti vertybes, būti ne vien mokytoju, bet ir autoritetu. Mokiniams sakau, kad visada reikia vertinti priešus, nes jie išmoko, kaip nereikia elgtis. Svarbiausia būti gerbiamu ir mylimu žmogumi“, – sakė mokytojas.
Nors J. Petrulis mokykloje dirba vos pusę metų, sako jau dabar pastebėjęs ir iš kolegų dažnai girdintis, kad šiuolaikiniai mokiniai vis labiau darosi priklausomi nuo technologijų pasaulio. To pasekmė – vaikai praranda ryšį su aplinka, krenta jų kūrybiškumas.
„Mokiniams duodu laisvą temą, prašau ką nors sukurti, bet jie tuomet sutrinka. Anksčiau vaikus iš klasės reikėdavo išvaryti, jie taip įsijausdavo į darbą ir kūrybą, kad prarasdavo laiko nuovoką. O dabar visi į laikrodžius žvilgčioja ir laukia, kada baigsis pamoka“, – pasakojo Justas.
Svajoti nėra laiko
Vienas iš mėgstamiausių J. Petrulio užsiėmimų – fotografija, ja vaikinas užsikrėtė dar vaikystėje kraustydamas senelio krepšį. Kaip pamena Justas, senelio fotografijos buvo kitokios, išskirtinės.
Kol J. Petrulis neišbandė snieglentės, manė, kad žiemos būna šaltos, šlapios ir neįdomios.
„Senelis Jonas taip pat mėgo fotografuoti, jis turėjo daug technikos, viskas buvo sudėta į didelį senovinį krepšį. Be jo žinios nebuvo galima ten lįsti. Tačiau kai senelio nebūdavo namuose, aš paslapčia atsidarydavau tą krepšį ir apžiūrinėdavau įvairiausius stikliukus, objektyvus. Vėliau pradėjau senelio klausinėti apie fotografiją, jos techniką. O gavęs atsakymus nenustojau apie ją galvoti“, – pasakojo Justas.
Išsiaiškinęs fotografijos subtilybes ėmė pats fotografuoti. Pirmuosius kadrus padarė iš mamos pasiskolinęs „muilinę“. Vėliau norėjosi geresnio aparato, todėl vos tik baigęs vidurinę mokyklą Justas pradėjo dirbti ir neakivaizdžiai studijuoti Šiaulių universitete.
„Turėjau daug planų ir ilgą sąrašą pirkinių, todėl siekdamas juos įgyvendinti pasirinkau neakivaizdines studijas, kad galėčiau dirbti ir savarankiškai stotis ant kojų. Man labai reikėjo pinigų naujai technikai. Jei būčiau pasirinkęs dienines studijas, būčiau praradęs ketverius metus. Ir visą tą laiką tik svajojęs“, – sako J. Petrulis.
Siekia tobulumo
Pirmąsias savo santaupas, pusantro tūkstančio litų, Justas išleido naujam fotoaparatui „Nikon D40“. Vėliau jį iškeitė į profesionalesnį – „Nikon D7000“. Kaip teigė pašnekovas, fotografija nėra brangus malonus – daug kainuoja tik startas.
Susipažinęs su nauja technika, jos parametrais vaikinas pasinėrė į fotografijos pasaulį. Tuo metu jam buvo svarbu ne ką fotografuoti, bet kaip padaryti gerą nuotrauką naktį, kaip išgauti reikiamas šviesas, kaip pagauti tobulą kadrą. Fotografijos paslapčių vaikinas mokėsi savarankiškai, skaitė žurnalus, knygas, informacijos ieškojo internete. Neseniai J. Petrulis panevėžiečiams pristatė personalinę fotografijų parodą „Fotoiliuzijos“.
Fotografui J. Petruliui nepatinka dirbti bet kaip, todėl jis visada siekia tobulumo.
Anot Justo, fotografuoti be idėjos neįmanoma. Jis dirba dvidešimt keturias valandas per parą, nes mintys ateina netikėtai bet kuriuo paros metu. Kartais darbe visą dieną galima praleisti nieko neveikiant, tiesiog geriant kavą ar žiūrint pro langą. O vakare išėjus su augintiniu pasivaikščioti į parką, kvėpuojant grynu oru, girdint upės čiurlenimą, žvelgiant į žvaigždėtą dangų pradeda veikti galva, atsiranda įkvėpimas.
Fotografui nepatinka dirbti bet kaip, todėl jis visuomet siekia tobulumo. Širdžiai artimiausia mados fotografija, o erotinės nuotraukos kol kas lieka tabu.
„Erotinės fotografijos patinka, bet tai turi būti labai subtilu. Nuogo kūno tikrai nefotografuočiau. Gal man dar ne laikas, o gal niekada nebus tam laikas. Nors prieš akis jau matau gražų vaizdą. Žiema, daug sniego, pūga, didelės pusnys, moteris apsupta vilkų. Ji ant nuogo kūno vilki kailinius, kurių rankovės žemiau alkūnių, o ties krūtine gili iškirptė. Na niekada nesakau niekada. Šiandien man atrodo vienaip, rytoj kitaip, ir ką gali žinoti“, – tvirtino Justas.
Bėga nuo kasdienybės
Šalia mokytojo darbo ir fotografijos J. Petrulis neįsivaizduoja savo gyvenimo be ekstremalių pomėgių, tokių kaip snieglenčių ar motociklų sportas. Prie širdies ir jėgos aitvarų sportas bei buriavimas. Jis domisi magija, astronomija, meteorologija bei geomorfologija.
Kol Justas nenuvažiavo į Druskininkus ir neišbandė snieglentės, manė, kad žiemos būna tik šaltos, šlapios ir neįdomios.
„Pirmą kartą išsinuomojęs slides nemokėjau slysti, griūdavau kas penkis metrus. Sustojau ir vienu metu, rodos, žemė pradėjo dundėti. Keli snieglentininkai pro vieną, pro kitą šoną pralėkė, ištaškė sniegą, pakilo į orą, apsivertė, greitis ir galios efektas buvo įspūdingas. Tada supratau, kad ir aš to noriu. Todėl kitą kartą išsinuomojau ne slides, o snieglentę“, – pasakojo Justas.
Išmokti gerai slysti prireikė vienos žiemos. Siekdamas užsibrėžto tikslo, jis treniravosi kiekvieną dieną.
J. Petrulis neabejingas ir enduro motociklų sportui. Išskirtiniai pojūčiai, naujas gyvenimo skonis leidžia pabėgti nuo kasdienybės. Nors tai labai daug ištvermės ir drąsos reikalaujantis sportas, vyras sėdasi ant motociklo ir nevengia bet kokios dirvos: važiuoja ir per purų smėlį, ir per aštrius akmenis ir gilias brastas ar pelkes.
Kadangi Justas dievina vandenį, buriavimas jam taip pat svarbus. Rugsėjį jis pats pasigamino burlaivį, jau šią vasarą jį ketina išbandyti.
„Kai pamatau ką nors įdomaus, pasižiūriu, kiek tai kainuoja. Burlaivių kainos prasideda nuo 6 tūkstančių litų, taigi nutariau jį pasidaryti pats. Tai keturių vietų ir keturių metrų ilgio burlaiviukas. Pagal mano brėžinį močiutė pasiuvo bures. Jį dar reikia truputėlį patobulinti, sutvirtinti ir nulakuoti“, – pasakojo Justas.
Per atostogas Justas kartu su žmona Žydrune leidžiasi į keliones, tačiau lanko turistų dar neaptiktas vietas. Vaikinui artima gamta, todėl senamiesčiai – ne jo būdui.
„Man jie visi vienodi, vaikštau ir nieko nesuprantu, todėl mieliau renkuosi gamtą ir jos stebuklus, ugnikalnius, kalnus, jūras, ežerus ar krioklius. Svajoju perplaukti giliausias vandenynų vietas, aplankyti Čilę, Argentiną, dar noriu pamatyti Karibų jūrą, Farerų salas, pakilti į aukščiausią Europos viršukalnę“, – svajones vardijo pašnekovas.
Svajonių vestuvės
Plačių pažiūrų Justas kartu su savo mylimąja surengė ir netradicines vestuves. Išsipildė viena didžiausių jų svajonių – vestuvės pajūryje. Tai tapo įsimintiniausiu įvykiu gyvenime. Porą viliojo bangų mūša, geltonas smėlis, kvepiančios pušys ir gaivus oras.
„Mūsų tikslas nebuvo nugirdyti ir privalgydinti svečius. Norėjome ko nors neįprasto ir įsimintino. Čia susirinko tik patys artimiausi mūsų draugai ir giminės. O po vestuvių buvo smagu žiūrėti, kaip visi iš batų barstė smėlį. Nors visus perspėjome, kad atvyktų basomis ir su maudymosi kostiumėliais“, – šypsodamasis kalbėjo Justas.
Menininko gyslelę turintis pašnekovas sakė, kad visas vestuvių dekoracijas jie pasidarė patys. Anot jo, bet kuris menininkas turi skonį ir iš bet ko gali sukurti gražų mažą stebuklą: gražiai apstatyti kambarį, papuošti stalą ar padaryti gėlių puokštę.
Jaunos poros namai taip pat ypatingi. Jie kartu sukūrė šiltą ir jaukų interjerą, kurį papildo prasmingomis detalėmis.
„Žmonės dažnai daro klaidą prisipirkdami įvairiausių beprasmių niekučių. Vienoje parduotuvėje randa ką nors gražaus, kitoje dar ką nors, dar ir trečioje, o kai pagaliau viską sustato namuose, jie pavirsta bazėmis.
Aš turiu gražią lentyną, kurioje kaupiu iš kiekvienos jūros parsivežtus akmenukus ir kriauklytes. Draugas juokiasi, kad prisidėjau nesąmonių, kažkokių akmenukų. Jam gal ir akmenukas, o man ne tik. Vienas iš Adrijos, kitas iš Šiaurės ir Viduržemio jūros, dar kitas iš Atlanto vandenyno. Man jie brangūs ir ypatingi“, – sako J. Petrulis.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
