Jaunosios kartos aktorė Justina Nemanytė tvirtina, kad žiūrovas teatre turi juoktis, verkti ar piktintis, svarbiausia, jog jos sukurti vaidmenys nepaliktų nė vieno abejingo. Tai aktorės gyvenimo variklis, leidžiantis mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka.
Aktorė J. Nemanytė savo gyvenimą be teatro sunkiai įsivaizduoja, todėl džiaugiasi, jog šiuo metu darbo jai tikrai netrūksta.
Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Justina Nemanytė sako, jog jos istorija visai kitokia nei daugumos teatro žmonių. Būti aktore vaikystėje ji nesvajojo, nors iš jos giminės yra kilę daug menininkų – poetų, rašytojų, muzikantų, tačiau nėra nė vieno aktoriaus ar režisieriaus, todėl jokios teatro traukos nejuto.
„Mano mama buvo mokytoja, kurį laiką galvojau, jog paseksiu jos pėdomis. Vėliau svajojau tapti psichoterapeute. Aš visada buvau labai veikli. Lankiau dramos būrelį, buvau mokinių parlamento prezidente, klasės seniūne, nuolat ką nors organizuodavau“, – prisiminimais dalijosi aktorė.
Kai atėjo laikas apsispręsti, ką nori veikti baigusi mokyklą, ji negalvojo, jog nori tapti būtent aktore. Tiesiog rinkosi profesiją, kuri leistų daryti ir apimtų viską, kas jai patinka.
„Man tiesiog labai patiko daryti daug dalykų, supratau, jog ši specialybė man puikiai tinka“, – po ilgų svarstymų savo kelią pasirinko mergina.
Tačiau aktorystę kuriam laikui teko atidėti, nes iš pirmo karto įstoti į vaidybos studijas nepavyko. Todėl Justina pusę metų mokėsi reklamos vadybos. Nors ten puikiai sekėsi, siela nesidžiaugė. Viskas, ką darė, buvo svetima.
„Tada stojau dar kartą ir įstojau. Dabar esu tas, kas esu. Ir man tai patinka. Mane į sceną veda noras pasikalbėti su žiūrovu“, – tvirtino mergina.
J. Nemanytė neslepia, jog su scenos baime kovoja iki šiol. Tačiau tas jausmas kyla tuomet, kai nežino, ką nori pasakyti žiūrovui. Aktorė pasakoja, jog prieš spektaklį niekad nepamiršta žvilgsniu pasisveikinti su salėje esančiais žmonėmis.
„Su žmonėmis aš kalbuosi netiesiogiai, per tam tikrą personažą, per dramaturgiją. Bet aiškiai žinau, ką noriu jiems perduoti. Noriu, kad žmogus, pažiūrėjęs spektaklį, pamąstytų ir pasiimtų tą temą, tą pamoką, kurią išgyvena mano personažas. Juk kiekviename personaže galima atrasti dalį savęs. Žiūrovai per spektaklį yra svarbiausi. Ne mes, aktoriai, ar režisierius“, – mintis dėstė aktorė.
Tėvams dėl Justinos apsisprendimo rinktis aktorystę buvo šiek tiek neramu, nes jie suvokė, jog tai tikrai nėra lengvas kelias. Tačiau šiuo metu mergina džiaugiasi ir didžiuojasi, kad tėvai yra didžiausi jos gerbėjai, kritikai ir patarėjai visais klausimais. Jie nepraleidžia nė vienos dukros premjeros, kad ir kuriame mieste ji vyktų.
„Kai pasakiau, kad stosiu į akademiją, stojo nejauki tyla, bet po to tėvai pasakė: daryk tai, kas tave padarytų laimingą. Iki dabar jie labai jautriai reaguoja į visus mano darbus. Mato, kad man patinka tai, ką darau, todėl mane labai palaiko. Tai mane labai džiugina ir teikia stiprybės“, – kalbėjo iš keturių vaikų šeimos kilusi aktorė.
Nors Justina savo gyvenimą be teatro jau sunkiai įsivaizduoja, tačiau paklausta, ką veiktų, jei nebūtų aktorė, atsako, jog tikriausiai būtų vadybininkė arba gydytoja, nes jai labai patinka dirbti su žmonėmis.
Atpažįsta iš serialo
Justinos veidas daugeliui pažįstamas iš serialo „Meilė kaip mėnulis“, kurį režisavo Kęstutis Jakštas. Pasak aktorės, išgirdusi naujieną, jog ji pasirinkta atlikti vieną pagrindinių vaidmenų, nepatikėjo.
J. Nemanytė sako, jog aktorės profesija kupina nežinomybės, todėl negali pasakyti, ką ji veiks po metų.
„Tada buvau dar trečiame kurse. Dėl vaidmens seriale vyko kelios didelės atrankos. Po jų buvo praėję daug laiko, tad maniau, kad manęs nepasirinko. Iš vienos pusės, buvo šiek tiek baugu, nes tikrai yra labiau patyrusių aktorių, galbūt net vertesnių. Iš kitos – tai mano šansas ir labai gera mokykla“, – apie savo jausmus pasakojo mergina.
Šiuo metu rodomas ir filmuojamas antrasis šio serialo sezonas „Pavojingi jausmai“, jį režisuoja Raimundas Banionis. J. Nemanytė džiaugiasi, jog su abiem režisieriais darbas vyko labai sklandžiai. Tai jai leido suvokti, kad tiek patirties turinti aktorė, tiek ir nelabai patyrusi vaidmenį gali sukurti taip pat gerai.
„Iš pradžių buvo baisu, o dabar labai džiaugiuosi, sakyčiau, tai net šiek tiek pakėlė mano orumą. Jei mane lygina su patirties turinčiomis aktorėmis, vadinasi, kažką turiu“, – šypsodamasi kalbėjo J. Nemanytė.
Tai, kad žmonės ją atpažįsta dėl vaidmens seriale, aktorė labiau jaučia Panevėžyje. Vilniuje ji to nepastebi.
„Gyvenime nesu tokia, kokia seriale. Žmonėms šiek tiek sunku tai suprasti. Man malonu, kad atpažįsta. Pikta galbūt tada, kai tapatina su mergina iš serialo. Aš aktorė, atlieku labai skirtingus vaidmenis, tik mano veidas tas pats. Kažką reikia daryti, kad žmonės nesakytų: kaip Austėja iš serialo elgiasi tame ar aname spektaklyje, o sakytų – štai Justina, aktorė, kokia ji įdomi, čia vienokia, čia kitokia“, – tvirtino mergina.
Justina sako, kad žiūrėdama kiekvieną serialo seriją kruopščiai analizavo. Ji ne iš tų aktorių, kurios negali į save žiūrėti ekrane.
„Tai vaidmuo, aš nematau savęs, matau Austėją. Aš žiūriu, kiek Austėja įtikina mane pačią. Labai daug mokiausi, buvau labai imli, kantri“, – apie savo patirtį kalbėjo aktorė. Ir pridūrė: „Yra vietų, kur matau, kad man labai pasisekė ir pačiai patinka suvaidinti epizodai, bet yra ir tokių, kur buvo galima suvaidinti geriau. Tikrai labai kritiškai vertinu savo darbą.“
Į naują patirtį – su baime
J. Nemanytė teigia, kad aktoriai Lietuvoje rengiami vaidinti scenoje, o ne prieš kamerą. Tik įgavusi patirties seriale, ji suprato, jog vaidyba aikštelėje turi išskirtinių subtilumų.
„Kamera yra tavo žiūrovas, scenoje – jis sėdi prieš tave. Tačiau vaidinant prieš kamerą viską daryti reikia kuo subtiliau ir koncentruočiau, o scenoje visada turi būti atviras, energingas, turi dirbti visu kūnu“, – pasakojo antrame magistrantūros kurse studijuojanti aktorė.
Pasak Justinos, blogai tik tai, kad iš aktorystės pragyventi sudėtinga, reikia nuolat ieškoti papildomos veiklos. Vaidyba seriale finansiškai labai gelbėja. Aktorė pabrėžia, jog vien iš teatro būtų sunku išsiversti.
„Sakantieji, jog aktoriai labai gerai gyvena, neteisūs. Serialas man padeda išgyventi, o teatras yra tai, kas patinka. Nors norėčiau vaidinti ir scenoje, ir kine, nes iš filmavimo aikštelės pasiimi patirties, kurią gali panaudoti scenoje, ir atvirkščiai. Juk aktoriui svarbiausia kuo daugiau vaidinti“, – tvirtino mergina.
Daugiausia nerimo Justinai kėlė ne kameros, o žinia, jog teks vaidinti kartu su patyrusiais aktoriais. J. Nematytė prisiminė, kokia jautėsi sumišusi, kai sužinojo, jog teks aprėkti aktorių Kostą Smoriginą.
„Galvojau tik viena, kaip aš galiu ant jo rėkti. Jis vienas iš gerbiamiausių mano aktorių, netgi autoritetų. Labai jaudinausi, bet daug padėjo pats K. Smoriginas, davė vertingų pastabų“, – šypsodamasi kalbėjo aktorė.
Tarp Vilniaus ir Panevėžio
Šiuo metu aktorės pagrindinė darbo vieta yra Juozo Miltinio dramos teatras. J. Nemanytės kursą dar trečio kurso viduryje į Panevėžį pasikvietė tuometis teatro vadovas Romualdas Vikšraitis.
„Mes tuomet buvome be vietos, kursas, kuris nebuvo rinktas teatrui ar trupei“, – apie atsiradusią galimybę kalbėjo mergina.
Panevėžio teatre darbuojasi net 14 jos kurso draugų, jie visi pasirodo spektakliuose „Devynbėdžiai“ bei „Pažemintieji ir nuskriaustieji“. J. Nemanytė pabrėžia, jog kiekvienais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademija išleidžia labai daug aktorių, tad natūralu, kad dėl scenos reikia pakovoti.
„Konkurencija teatre tikrai didelė. Galima sakyti, jog aktorių netgi per daug. Tačiau kiekvienas žmogus yra unikalus“, – tvirtina Justina.
J. Nemanytė pabrėžia, kad jos namai Vilniuje. Ten ji tęsia studijas, teatre „Theaomai“ kartu su režisieriaus Eimunto Nekrošiaus magistrantų grupe vaidina spektaklyje „Broliai Karamazovai“, vis dar filmuojasi seriale. Panevėžyje ji gyvena vien darbu, nors kartais sau leidžia išeiti pasivaikščioti po miestą.
„Panevėžyje dažniausiai būnu premjerų laikotarpiu, kad nesiblaškyčiau. Esu iš tokių senamadiškų aktorių, kurie artėjant premjerai turi būti toje aplinkoje, susikaupti ir tik apie tai galvoti. O kai būna pertraukos tarp spektaklių, įsikuriu Vilniuje. Nors ir keičiu miestus, darbo pobūdis vis tiek toks pat. Dabar išgyvenu labai darbingą laiką ir tuo džiaugiuosi“, – teigė mergina.
Nuogybių vengia
Justina sako, kad teatre ar filmavimo aikštelėje nuogumo, meilės scenų išvengti neįmanoma. Tačiau šiuo klausimu jos pozicija labai aiški.
„Jeigu režisierius nori, kad būčiau nuoga, bet aš nematau jokios prasmės, tuomet griežtai atsisakau. Jeigu režisierius mato tikslą ir aš jį suvokiu, tuomet mes kalbamės, ar tikrai to reikia. Jeigu abu nusprendžiame, kad reikia, ieškome tam tikrų formų, kaip tą parodyti netiesiogiai. Kad nuogumas būtų prasmingas“, – kalbėjo J. Nemanytė.
Prisiminusi savo meilės scenas, kurias seriale turėjo vaidinti su aktoriumi Mykolu Vildžiūnu, mergina teigė, jog iš pradžių dėl jų labai jaudinosi. Nejaukiai jautėsi prieš partnerį, nes jo visiškai nepažinojo.
Justina šiuo metu turi draugą, jis su teatro pasauliu nėra susijęs. Tačiau pavydo scenų iš jo nesulaukia.
„Gal ir gerai būtų, jei antroji pusė priklausytų tai pačiai sferai, nes žmogus tuomet iš karto tave suprastų. Iš kitos pusės – kartais norisi pabėgti nuo darbo, atsipalaiduoti“, – teigė J. Nemanytė.
Vienas iš dalykų, prie ko tenka taikytis merginos artimiesiems, tai jos polinkis į darboholizmą. „Šiais laikais, jei nori išgyventi ir gyventi normaliai, turi būti darboholikas. Jeigu nusprendi tapti aktoriumi, nori nenori turi paskęsti darbuose. Aktorius dirba net nedirbdamas. Tu tiek daug nori papasakoti ir parodyti žmonėms, tad kartais savo laisvalaikį turi skirti knygoms skaityti, pjesių paieškai. Mums negalima sustoti. Kuo įvairesnį gyvenimą gyveni, tuo daugiau gali atsinešti į sceną“, – kalbėjo aktorė ir pridūrė, jog ramiai negalėjo nusėdėti net per atostogas.
Mergina teigia, jog dėl meilės scenų, kurias teko vaidinti su aktoriumi Mykolu Vildžiūnu, itin jaudinosi.
Visi vaidmenys svarbūs
Justina iki šiol prisimena savo pirmąjį močiutės vaidmenį. Jai tuomet buvo 13–14 metų, todėl negalėjo suvokti, kaip gali vaidinti seną žmogų. Įsijausti į vaidmenį tuomet padėjo dramos būrelio vadovai, jiems mergina iki šiol dėkinga už vertybių pamatus.
„Jie pasakė: įsivaizduok savo močiutę ir būk ja. Ir man tada viskas pasirodė taip paprasta. Vadovai buvo labai patenkinti mano vaidyba. O man buvo labai smagu vaidinti, nes visada prisimindavau savo močiutę“, – prisiminimais dalijosi J. Nemanytė.
Aktorė sako, jog visus savo vaidmenis prisimena ir vienodai brangina, nors prieš pusmetį dar būtų galėjusi išskirti tą vienintelį – Saros Drėjer iš spektaklio „Ponas Kolpertas“, kuris vis dar rodomas Juozo Miltinio dramos teatre.
„Visus vaidmenis labai nuoširdžiai ir su pagarba myliu, labai sunku kurį nors išskirti, visi tokie skirtingi. Bet tai labai gerai…“, – sako aktorė.
J. Nemanytė prisiminė dar vieną ilgam įstrigusį vaidmenį. Studijuodama trečiame kurse ji kūrė Sonios personažą A. Čechovo pjesėje „Dėdė Vania“. Aktorė sako, jog praėjus spektakliiui visada stengiasi atitrūkti nuo vaidmens, apie jį daugiau negalvoti, nes kitaip tai gali nuvesti iki beprotybės. Mergina kartais pajunta, jog jos kalboje būna frazių iš spektaklių, tačiau tai nutinka visiškai natūraliai.
„Tai reiškia, jog vaidmenys išlieka tavyje, nes atiduodi dalį savęs, o kai atiduodi, tai sunku nuo to pabėgti“, – tvirtino Justina.
J. Nemanytė sako pasvajojanti, su kokiais aktoriais norėtų atsidurti vienoje scenoje. Iš moterų aktorių tai būtų Toma Vaškevičiūtė, Rasa Samuolytė, Eglė Gabrėnaitė, Gintarė Latvėnaitė, o iš vyrų – Aleksas Kazanavičius, Vytautas Anužis, Dainius Gavenonis. Jos teigimu, vaidinti norėtųsi su jaunesnės kartos aktoriais, o su senaisiais ne tik suvaidinti, bet ir pasišnekėti.
„Iš aktorių istorijų gali tiek daug pasiimti. Tai labai įkvepia, visai kitaip pradedi žiūrėti ir į savo profesiją – su didesne pagarba, didesniu atsidavimu, įkvėpimu, nes kuo toliau, tuo labiau viskas darosi paviršutiniška“, – kalbėjo mergina.
Sustoti neketina
J. Nemanytė teigia, jog aktorės profesija kupina nežinomybės. Ji niekada nėra tikra, kaip toliau gali pasisukti gyvenimas, negali atsakyti, ką veiks po metų. Jei nutiktų taip, kad netektų darbo teatre, bandytų savo laimę kitur, tačiau toli nuo teatro jau nebegalėtų pabėgti.
„Koks skirtumas, ar tu čia, ar kitur. Stengiuosi laikytis tokios pozicijos, nes kaip žmogus tuomet jaučiuosi laisvesnė. Kai esi laisvas vidumi, net tuomet, kai nesiseka, nebūna depresijos ar liūdesio. Net jei nesiseka, mes vis tiek ko nors išmokstame“, – teigiamu požiūriu dalijosi aktorė.
Tačiau mergina prisipažįsta, jog išgirdusi, kad jos kaip aktorės daugiau niekam nereikia, verktų kruvinomis ašaromis.
„Jeigu atsitiktų taip, kad ilgai neturėčiau darbo, tektų galvoti ką nors kita. Bet stengiuosi nedaryti iš to tragedijos. Manau, jog dauguma daro šitą klaidą – įsikimba į vieną, o paskui labai sunku išeiti“, – kalbėjo Justina. Ir pridūrė: „Kol smagu, kol žmonėms manęs reikia, kol esu įdomi, tol šita profesija gyvensiu.“
Faktai
Juozo Miltinio dramos aktorė Justina Nematytė sukūrė šiuos vaidmenis:
Žemgulienė, Roželė – K. Sajos „Devynbėdžiai“, rež. M. Meilūnas;
viena iš trijų dukterų – M. Meterlinko „Nekviestoji“, rež. M. Meilūnas;
Sara Drėjer – D. Gyzelmano „Ponas Kolpertas“, rež. V. ir V. Anužiai;
Katerina Fiodorovna (Katia); Mavra, Natašos tarnaitė – F. Dostojevskio „Pažemintieji ir nuskriaustieji“, rež. V. ir V. Anužiai;
Roželė – K. Sajos „Devynbėdžiai“, rež. M. Meilūnas,
Milda Marija – R. Granausko „Rūkas virš slėnių“, rež. R. Banionis;
Mergina – M. Ravenhilo „Baseinas be vandens“, rež. M. Klimaitė.
Audinga SATKŪNAITĖ
