Nors daugelis lietuvių žiemos švenčių neįsivaizduoja be sniego, tačiau vis daugiau tautiečių prie vaišėmis nukrauto stalo sėda egzotiškuose pasaulio kampeliuose. Naujametę naktį vilnietė Ieva su šeima grožėsis fejerverkais virš vandenyno, o fotografė Rita mėgausis saulės ir vandens malonumais Čilėje.
Ieva teigia, kad pajusti Kalėdų dvasią itin sunku, kai aplink tvyro karštis, o žmonės mūvi šortus, tačiau, moters tvirtinimu, apie žiemos šventes primena miesto gatvėse papuoštos eglutės.
Pabėgo nuo žiemos
Tenerifėje su šeima apsistojusi Ieva Gvozdiovienė teigia, kad pajusti Kalėdų dvasią, kai tvyro karštis, sudėtinga. Tačiau tai – neįkainojama patirtis.
Ieva su vyru Justu dažnai pasvajodavo žiemą praleisti ten, kur šilta. Gimus sūneliui Jovydui manė, kad svajonės pradės pildytis kada nors ateityje, kai vaikas paaugs. Tačiau, pasak moters, kai žmogus labai nori, pasaulis pats padeda įgyvendinti troškimus. Tad šeima susikrovė lagaminus, išnuomojo savo būstą Vilniuje ir kuriam laikui įsikūrė Ispanijos saloje.
„Labai mylime Lietuvą, tačiau šaltasis sezonas mūsų šalyje tęsiasi kone pusę metų. Šventės greitai praeina, ir jau nuo sausio antros pusės, o ypač vasarį, pajusdavome, kad nuotaika prastėja –prasideda pavasario laukimas“, – „Sekundei“ teigė I. Gvozdiovienė .
Moteris tvirtina, kad jų istorija visus turėtų įkvėpti siekti savo svajonių, nes tam tikrai nereikia daug pinigų, o tik šiokio tokio plano ir didelio noro.
„Santaupų neturėjome, tad pirmiausia susėdę sudėliojome finansinį planą, kaip tai įgyvendinsime. Apskaičiavome, kad pragyvenimas Tenerifėje žiemą nėra brangesnis nei Vilniuje. Saloje už šildymą mokėti nereikia: net šaltuoju sezonu temperatūra ten ne žemesnė nei 22 laipsniai“, – dėstė pašnekovė.
Maisto produktų kainos Tenerifėje nėra didesnės nei Lietuvoje. Pasak Ievos, jų šeima kasdien gali mėgautis nebrangiomis šviežiomis jūros gėrybės, ką tik nuskintais vaisiais. Tačiau saloje jie pasigenda pieno produktų: natūralaus pieno ar varškės.
„Kavinėse valgome retai, tačiau tiek, kiek turime pinigų, pakanka ir pakeliauti, ir skaniai pavalgyti namie. Be to, čia drabužiai dažnai yra netgi pigesni nei Lietuvoje, kadangi Kanarų salos priklauso bemuičiai zonai“, – apie šeimos biudžetą kalbėjo moteris.
Vietoj Azijos – į salą
Į Tenerifę Ieva su vyru ir pusantrų metų sūneliu atvyko lapkričio 2-ąją. Čia jie planuoja praleisti visą žiemą – iki pat kovo pradžios. Šeima įsikūrė antrame pagal dydį Tenerifės mieste Puerto de Santjage, esančiame vakarinėje salos pakrantėje.
„Kasdien išėjus į terasą stebina prie vandenyno stūksančių uolų grožis ir visada geras oras. Čia jau esame beveik du mėnesius, ir dar nebuvo žemesnės temperatūros nei 24 laipsniai“, – saulėtomis dienomis džiaugėsi pašnekovė.
Ieva pasakoja, kad norėjo apsistoti Azijoje, tačiau pasirinkimą vykti į Tenerifę lėmė sūnaus amžius ir tai, jog ši sala yra vienas iš piečiausių Europos Sąjungoje. Taigi gyvenamosios vietos klimatas itin palankus mažyliui.
„Su pusantrų metų vaiku pabijojome vykti į Aziją. Salos privalumas ir tas, kad ji priklauso Europos Sąjungai, todėl prireikus galėtume greitai grįžti namo, be to, čia panaši medicinos sistema“, – tvirtino moteris.
Ieva teigia, kad Tenerifėje jų šeima gyvena iš santaupų ir už kas mėnesį gaunamos motinystės pašalpos, be to, piniginę papildė nuompinigiai.
„Nusprendėme visą vasarą savo būstą Vilniuje išnuomoti užsieniečiams. Aš su sūnumi Jovydu šį laiką praleidau kaime pas senelius: vaikas džiaugėsi grynu oru, o mes galėjome pataupyti“, – pasakojo Ieva.
Ilgos būsto paieškos
Būsto paieškos Tenerifėje buvo sudėtingos, nes Kanaruose turizmo sezonas tęsiasi visus metus. Tačiau, pasak Ievos, galiausiai džiaugėsi su vyru radę jaukų vieno miegamojo būstą salos pietuose. Didžiausiu jo privalumu ji įvardija erdvę terasą, kuri ypač patinka mažyliui.
„Įsivaizdavome, kad Tenerifė įspūdinga dėl paplūdimių gausos, bet iš tiesų čia yra visko: pradedant serpantinais, natūraliais lavos baseinais vandenyne ir baigiant nepaprasto grožio Anagos žaliuojančiais kalnais, jų didybė atima žadą“, – pasakojo Ieva. Ir pridūrė: „Tenerifės sala sužavėjo savo stebuklingu grožiu, gamtos įvairove.“
Kiekvienas šeimos rytas Tenerifėje prasideda gausiais pusryčiais terasoje. Vėliau visi keliauja prie vandenyno – toks dienos režimas jiems jau įprastas.
„Sūnus Jovydas vis dar negali atsidžiaugti juodu smėliu. O mane apima keistas jausmas, kai supranti, kad gali sau leisti maudytis žiemą. Vandenyno vanduo šiltesnis nei Baltijos jūros vasarą“, – savo potyriais dalijosi moteris.
Kartą per mėnesį šeima savaitei išsinuomoja automobilį ir keliauja po salą. Sūnelio nepalieka niekur, pasiima net ir į dešimties kilometrų žygius po kalnus.
„Su vaiku keliauti sunkiau, turi labai planuotis laiką, tačiau kai labai nori, viskas įmanoma“, – tikino Ieva.
Rita Gudė per Kalėdas dalyvavo iškyloje ir džiaugėsi, kad turi galimybę žiemos šventes sutikti kitaip.
Neįprastos šventės
I. Gvozdiovienė teigia, kad sutikti šventes Tenerifėje neįkainojama gyvenimo patirtis, nes čia pajuto visai kitokią Kalėdų dvasią.
„Kaip gali pajusti Kalėdų laukimą, kai lauke šilta ir šviečia saulė, o žmonės mūvi šortus?“ – juokėsi Ieva.
Pasak jos, ispanai žiemos švenčių labai laukia ir joms ypač ruošiasi. Kiekviename miestelyje galima pamatyti ne vieną papuoštą eglutę, gatvių žibintai padabinti girliandomis, parduotuvių vitrinos iš tolo vilioja blizgučiais. Be kalėdinės atributikos nepasieina ir namų balkonai. Ieva tvirtina, kad jų gyvenamoje vietovėje dabar itin daug turistų.
„Akivaizdu, kad vietiniai nesuka galvos dėl skonio – eglės dirbtinės ir neskoningai papuoštos, tačiau jiems svarbiausia – gera nuotaika. Prieš Kūčias ėjome pirkti šviežių jūros gėrybių – parduotuvės žuvies skyriuje dirbantys ispanai juokėsi, šūkavo, visiems linkėjo gerų švenčių. Lietuvoje turbūt labiausiai pasigesime kasdien dovanojamų gausybę šypsenų“, – savo nuomonę išsakė moteris.
Ieva pasakojo, kad Kūčių vakarą jie praleido tik trise, artimieji žada aplankyti po Naujųjų metų. Tradicijos gaminti 12 patiekalų nesilaikė, ant jų stalo buvo keletas Lietuvoje įprastų mišrainių ir vietinių itin mėgstama žuvis dorada, o per Kalėdas virė jūros gėrybių sriubą ir kepė vištą.
„Ispanai Kalėdų išvakarėse artimiausių šeimos narių būryje mini Nochebueną – Gerąją naktį. Tada Tenerifės salos gyventojai sėda prie gausiai nukrauto stalo ir mėgaujasi gardžiu maistu“, – apie ispanų švenčių tradicijas kalbėjo Ieva.
Nepalankios oro sąlygos
Kaip tvirtino „Sekundės“ pašnekovė, nors žiemos laiką jie junta visai kitokį, nei būdami Lietuvoje, tačiau idėjos pasipuošti eglutę neatsisakė. Namus Tenerifėje šventiškai pasidabino likus savaitei iki Kalėdų.
„Papuošėme dirbtinę, tačiau labai panašią į lietuvišką eglutę, uždegėme lemputes. Su vyru, kaip ir kasmet, kepėme imbierinius sausainius, jų kvapas visuomet pakursto šventišką nuotaiką. Malonu, kad šios šventės mūsų šeimai itin ramios: galėjome niekur neskubėti, nesukti galvos dėl dovanų. Tiesa, nustebome sužinoję, kad dovanų ispanų vaikai gauna ne per Kalėdas, o sausio 6-osios išvakarėse – per Trijų karalių šventę“, – pasakojo Ieva.
Pasak jos, pirmąją ir antrąją Kalėdų dienas Tenerifėje aptemdė ne itin malonus meteorologinis reiškinys: siautėjant stipriam vėjui, ore sukasi smėlio, pelenų, dulkių ar molio dalelės, atkeliavusios net iš Sacharos dykumos.
„Tokiu oru nepatariama eiti į lauką, nes gali pradėti kosėti. Be to, salą dengė migla. Tad Kalėdas teko praleisti namuose“, – tvirtino pašnekovė.
Naujuosius metus ji su vyru žada sutikti ramiai, nes kol kas svarbiausius planus koreguoja sūnus. Galbūt prie jų prisijungs saloje gyvenanti kita lietuvių šeima. Pasak Ievos, Tenerifėje šiltai žiemojančių tautiečių yra ne vienas.
„Gyvename šeštame aukšte, iš mūsų terasos matosi vandenynas, tad šventinę naktį turėtume išvysti fejeverkų šou. Su vyru juokiamės, kad čia atvykę supanašėjome su vietiniais: dėl visko mažiau sukame galvas, o atsiradusias problemas sprendžiame šypsena“, – kalbėjo moteris.
Kelionę planavo ilgai
Fotografė Rita Gudė išvyką į Pietų Ameriką pradėjo planuoti praeitų Naujųjų metų naktį. Tada užrašų knygelėje parašė: kelionė. Šiuo metu ji jau aplankė Rio de Žaneirą, San Paulą, Porto Alegrę, Montevidėją, Barrą de Valizą, Koloniją del Sakramentą, Buenos Aires, Mendosą, o dabar laiką leidžia Santjage. Būtent šiame mieste Rita palydės senuosius metus.
R. Gudė savo kelionę pradėjo gruodžio 8-ąją, o Pietų Amerikoje ketina praleisti 43 dienas.
„Iš pradžių bijojau net sau pripažinti, kad galiu ryžtis tokiai kelionei. Tačiau praėjus kelioms sausio dienoms jau dėliojau pirmuosius maršrutus. Planuoti kelionę nebuvo lengva užduotis. Čia galėčiau pacituoti vieną savo draugą keliautoją: „Planuok didelius dalykus ir pamiršk mažus“, – „Sekundei“ sakė moteris.
Lietuvoje sudaryto kelionės grafiko Rita laikosi iki šiol, tačiau nusprendė, kad šį kartą aplenks Peru, nors šią šalį iš pradžių labiausiai norėjo aplankyti. Pasak moters, paskutinė kelionės vieta bus vienas iš Bolivijos miestų.
„Peru, daugiau Brazilijos, galbūt Kolumbiją ir Ekvadorą aplankysiu kitą kartą. Labai nemėgstu skubėti. Kelios dienos mieste ar šalyje padeda suvokti, ar nori dar kartą atvykti į šį kraštą. Labai patiko Montevidėjas – verkiu, kad šis miestas taip toli nuo Lietuvos“, – tikino pašnekovė.
Rita juokiasi, kad dėl noro nuvykti į Pietų Ameriką kalta Barselona, kur ji lankėsi ne kartą. Būtent čia ji sutiko daug pietų amerikiečių ir jie primygtinai kartojo, kad moteris privalo pamatyti tuos spalvingus, savitus, neįprastus mūsų kultūrai kraštus.
Rūpinosi dėl dukros
Rita supranta, kad ji dėl kelionės į Pietų Ameriką užsikrovė nelengvą finansinę naštą. Ji neretai susimąsto, kaip reiks tvarkytis grįžus į Lietuvą. Tačiau tikina, kad kantriai lauks vasaros, nes tada darbo turi daugiausia.
„Aš tikrai labai norėjau šios avantiūros. Pastaraisiais metais svajoju ne apie sofą ar kvepalus, o apie keliones. Laikui bėgant suvokiau, kad keliauti ne taip jau ir brangu, bet vis dėlto kainuoja“, – tvirtino moteris. Ir pridūrė: „O kur dar nenumatytos išlaidos, visokie nesmagūs nutikimai. Pavyzdžiui, vieną kartą likus valandai iki skrydžio pamačiau, kad jo data klaidinga, todėl privalėjau pirkti septynis kartus brangesnį bilietą, nes kitam mieste turėjau persėsti.“
Pašnekovė pabrėžia, kad vos grįžusi į Vilnių ketina planuoti naujus darbus, susijusius su kūrybiniais projektais. Pasak Ritos, ją ypač įkvėpė kelionėje sutikti žmonės – pakeitė jos mąstymą ir paskatino pasinerti į kūrybą.
Kaip teigia moteris, ruošdamasi kelionei ji daugiausia galvojo apie mokyklą lankančią dukrą.
„Sunkiau buvo, nes kelionę teko derinti su dukros mokykla, bet esu laiminga – turiu daug artimųjų, draugų ir kaimynų. Be to, planavau, kad „išpultų“ kalėdinis laikotarpis, kad mažiau reikalų būtų dėl mokyklos“, – tvirtino moteris.
Nuotykių neišvengia
Rita sako, kad dažniausiai į keliones leidžiasi viena, nes taip įdomiau ir paprasčiau. Jai labai patinka, kad su niekuo nereikia derinti, ką valgyti, kur miegoti, kur eiti, ką veikti.
„Jei keliauji su kuo nors, su juo ir bendrauji – mažiau matai, mažiau sutinki, mažiau planuoji. Kartais man draugai sako: pasiimk ir mane, bet aš negaliu, nes tiesiog mėgstu keliauti viena. Nors, tiesą sakant, beveik niekada nebūnu viena, nes nuolatos sutinku naujų žmonių ir su jais leidžiu laiką“, – tvirtino moteris.
Rita ypač džiaugiasi vienatve tada, kai svetimo miesto gatvėmis šmirinėja su kamera ir ieško ypatingų kadrų. Tačiau nuvykusi į Buenos Aires ji nė karto neišsitraukė aparatūros, nes jautėsi nesaugiai. Vietiniai taip pat nuolat ragino būti atsargiai, vis tai neleido atsipalaiduoti Argentinos mieste.
Dažniausia kelionių palydovė, su kuria patiria įvairiausių nuotykių, yra 30 kilogramų sverianti kuprinė. Labiausiai ją vargina su nešiojamos technikos svoris. Moteris juokiasi, kad niekaip negali atsikratyti savo keisto požiūrio, jog kelionės metu gali neturėti, ką veikti, todėl į savo kuprinę visuomet prisideda pieštukų, užrašų knygučių, knygų su kalbos pamokomis, tačiau dažnai viso to nepanaudoja.
Moteris pasakoja, jog per kelionę po Pietų Ameriką daug kilometrų ant kupros teko tempti sunkiausią kuprinę net lyjant lietui, nes neturėjo vietos pinigų taksi. Ji gyveno ne tik su įdomiais žmonėmis, bet ir su nesuvokiamą požiūrį turinčiais keistuoliais, su tokiais niekada nenorėtų susidurti. Pašnekovė teigia, kad ypač daug ašarų išliejo, kai suprato, jog viename iš lėktuvų ji pamiršo dokumentus ir piniginę.
„Tada oro uoste verkiau kaip maža mergaitė, net nesugebėjau paaiškinti, kas atsitiko. Vos nepavėlavau į kitą lėktuvą. Natūralu, kad kelionėse patiriu daug nuotykių, svarbiausia – atsipalaiduoti, nepanikuoti ir, nelaimei nutikus, turėti kam paskambinti“, – kalbėjo Rita.
Švenčių nesureikšmina
Rita teigia, kad keliaudama po Pietų Ameriką švenčių nė nepastebėjo. Tai, kad artėja Kalėdos, suprato iš tautiečių internete skelbiamų įrašų. Pašnekovė sakė, mačiusi vieną kitą papuoštą eglutę ar medį, tačiau tuose namuose, kur buvo apsistojusi, jų nebuvo.
„Nemoku apsakyti to potyrio, kai čia, atrodo, nieko nevyksta, o Lietuvoje kiekvienas tarsi įpareigotas kažką pasakyti apie Kalėdas. Aš būdama Lietuvoje taip pat jas jaučiau. Bet čia taip nesijaučiu“, – savo išgyvenimais pasidalijo moteris.
Rita teigia švenčių nesureikšminanti ir būdama Lietuvoje, jas dažnai sutinka netradiciškai. Pernai moteris eglutę namuose turėjo, tačiau nusprendė jos nepuošti, nes pamanė: ji tokia graži, kad nieko daugiau ir nereikia. Kūčių vakarienę Rita su šeimos moterimis norėjo valgyti restorane ar kavinėje, tačiau teko nusivilti – nerado tam tinkamos vietos, todėl paskutinę minutę greitai apsisuko prekybos centre.
Per didžiąsias žiemos šventes Rita vieniša nesijautė, ją nuolat supo įvairūs žmonės. Nei Kūčios, nei Kalėdos nebuvo niekuo prastesnės, tiesiog visiškai kitokios. Kūčių dieną moteris keliavo iš Mendosos į Santjagą, o vakare su vienu draugu nakvynės namuose kepė bulves. O kitą dieną ji dalyvavo kalėdinėje iškyloje, kur visi susirinkusieji turėjo progą paragauti įvairiausių patiekalų.
„Daugiausia susirinko ne vietiniai gyventojai, bet imigrantai iš kitų Pietų Amerikos šalių ir Europos. Sėdėjom parke, šnekučiavomės, o aš žiūrėjau į dangų, į tas vėjyje šokančias medžių viršūnes ir negalėjau patikėti, kad visiškai kitokios Kalėdos daro mane laimingą“, – džiaugėsi Rita.
Vertybė – gyvas bendravimas
Pietų amerikiečiai Kūčias paprastai švenčia su šeima. Jie valgo daug mėsos patiekalų, o silkės skonio net nežino. Žiemos šventės vietiniams svarbios dėl to, kad tai yra proga susitikti su artimaisiais, kartu praleisti laiką.
„Šeima Pietų Amerikos šalyse didelė vertybė. Ten, kur aš buvau, dauguma žmonių pasakys, kad yra religingi, bet paprastai jie nesimeldžia, į bažnyčią eina nebent per vestuves ar kitas ceremonijas“, – apie ypatumus pasakoja pašnekovė.
Dieną prieš Kalėdas Pietų Amerikos miestų gatvės ir parduotuvės yra sausakimšos, žmonės karštligiškai bando surasti dovanų. Tačiau, pasak jos, Lietuvoje visa tai jaučiasi stipriau.
Iš pradžių moteris Naujuosius metus ketino sutikti Valparaiso mieste, tokį pasiūlymą buvo gavusi iš vietinių fotografų. Valparaisas yra be galo spalvingas, įdomus miestas. Minios žmonių ten plūsta pažiūrėti, kai kurių įsitikinimu, pačių geriausių fejerverkų Pietų Amerikoje.
„Kiekvienam savo… Aš Naujuosius metus sutiksiu su savo naujais draugais iš Santjago. Švęsime dvi dienas draugų name, pirmą dieną – naujametės linksmybės, o antrą – poilsis prie baseino“, – savo šventiniais planais dalijosi moteris.
Audinga SATKŪNAITĖ
