Vargu ar kas labiau gali palaikyti ir stiprinti žmogų, kaip žinojimas, kad žengiama teisingu, prasmingu, būtent jam skirtu keliu.
Per šventes Lietuvos laisvės gynėjas R. Stakė visada pasipuošia karine uniforma, prisisega apdovanojimus. U. Mikaliūno nuotr.
Krašto apsaugos savanorių pajėgų įkūrimo dvidešimtpenkmetis – didelė šventė ir vienam pirmųjų Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos karių panevėžiečiui Ramučiui Stakei. Sausio 17 dieną Lietuva švenčia Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įkūrimo jubiliejų, o po poros mėnesių, balandį, tokią pat – dvidešimt penkerių metų – sukaktį minės ir Panevėžio 5-osios rinktinės savanoriai.
Visuose šventiniuose renginiuose ir rikiuotėse dalyvauti ketina ir kovo mėnesį 75-ojo gimtadienio sulauksiantis Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Karaliaus Mindaugo skyriaus vado pavaduotojas R. Stakė.
Nors savanorių veikloje vyras jau nebedalyvauja, liko aktyvus Lietuvos šaulių sąjungos ir Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys, visada suspėjantis ten, kur reikia. Kaip tada, kai lemtingomis 1991 metų sausio dienomis budėjo prie svarbių Lietuvos objektų, gynė parlamentą, kai vienas pirmųjų davė Lietuvos kario savanorio priesaiką.
Kai R. Stakė stojo į savanorių gretas, jam buvo jau penkiasdešimt, todėl iš pradžių baiminosi, ar amžius leis kaip visateisiam nariui įsilieti į karių gretas. Nerimavo be reikalo – buvo svarbus kiekvienas laisvės gynėjas, tad davęs priesaiką vyras tapo krašto savanoriu.
Trylika metų kartu su kitais savanoriais jis aktyviai dalyvavo pratybose, žygiuose, išlaikydavo visus normatyvus ir nė kiek nenusileido jaunesniems.
„Buvau viename būryje su keturiasdešimtmečiais“, – sako savanoris.
Tačiau kai po kurio laiko buvo išleista direktyva, kad Lietuvos krašto apsaugos savanorių gretose leidžiama būti iki 55-erių, tuo metu jau beveik 63-ejų sulaukęs vyras iš aktyvios veiklos pasitraukė.
Tačiau kariuomenė yra svarbi jo gyvenimo dalis.
Panevėžiečio teigimu, ir šauliams, ir Kariuomenės kūrėjų sąjungos nariams veiklos visada pakanka. Šių metų sausio 13-ąją R. Stakė, kartu su kitais tėvynės gynėjais dalyvavo iškilminguose renginiuose Vilniuje, prisiminė išgyventas lemtingas dienas, pasiryžimą ginti laisvę iki paskutinių jėgų.
Už savo aktyvią veiklą Lietuvos krašto savanorių gretose panevėžietis yra pelnęs daugybę įvertinimų, medalių, apdovanojimų.
Kodėl prieš dvidešimt penkerius metus pasuko kartu su laisvės gynėjais, šiandien R. Stakė tvirtina net negalintis atsakyti. Patriotizmo jausmo skatinamam, tuo metu, rodos, nė negalėjo būti kitokio pasirinkimo. Abejonių, eiti ar ne, kaip ir daugeliui, nekilo.
Vyras teigia, kad jo gyvenimas visada buvo pilnas įvairiausių įvykių, įdomus, neprivertęs nė dienos nuobodžiauti.
„Žvelgdamas atgal, matyt, jau galiu drąsiai sakyti: gyvenimas nepraėjo pro šalį. Netenka gailėtis, kad to ar kito nepadariau, manau, kad kelią pasirinkau teisingą, viskas, ką dariau, man patiko. Pasirinktam kely sutikau tik gerus žmones“, – tvirtina panevėžietis.
Už aktyvią veiklą Lietuvos krašto savanorių gretose panevėžietis yra pelnęs daugybę medalių ir apdovanojimų.
Ištikimi pasirinkimui
Šių metų sausio pradžioje R. Stakės gyvenime nutiko dar vienas svarbus įvykis, pasukęs jo gyvenimą į gerokai ramesnę tėkmę. Panevėžio autobusų parke penkiasdešimt dvejus metus vairuotoju išdirbęs vyras buvo iškilmingai išlydėtas į pensiją.
Pernai lapkričio pabaigoje į paskutinį savo reisą trečiuoju miesto autobusų maršrutu išvažiavęs vairuotojas nuo gruodžio atostogavo, o dabar jau kelios dienos, kaip jis pats sako, yra visiškai laisvas.
Tačiau aktyvus žmogus rankų sudėjęs sėdėti neketina ir didžioji jo dabar jau ilgesnio laisvo laiko dalis, žinoma, bus susieta su kariuomene. Taip pat daugiau dėmesio jis galės skirti ir namams, žmonai.
„Dėl darbo ir aktyvios veiklos šeima nukentėdavo. Tai aš dirbu, tai žygiuose, pratybose, sąskrydžiuose, suvažiavimuose, o žmona vis likdavo viena namuose“, – sako pensininku tapęs vairuotojas.
Beje, R. Stakės žmona Salomėja irgi ištikima savo profesijai – ir ji, kaip ir vyras, iš darbovietės į darbovietę nelakstė, skalsesnės duonos neieškojo. Abu, kur pradėjo dirbti jaunystėje, ten dirbo iki pensijos, jis – autobuso vairuotoju, ji – akušere.
„Dabar pensininkai būsime abu“, – šypsosi vyras.
Stakių dukra Jolanta gyvena ir dirba Vilniuje, vienintelė anūkė Martina studijuoja Anglijoje, ji – cheminės farmacijos doktorantė.
Dukra ir anūkė ne tokios dažnos viešnios, kaip Stakėms norėtųsi, tačiau jie džiaugiasi, kad, laimė, yra galimybė bendrauti su artimaisiais šiuolaikinėmis priemonėmis.
„Žmona per skaipą vos ne kasdien su jomis kalbasi“, – sako vyras.
Neįtikėtinos permainos
Nuo 1964 metų Autobusų parke (tada įmonė vadinta Panevėžio taksomotorų parku) pradėjęs dirbti R. Stakė sako, kad daug permainų įvyko nuo to laiko, kai jis pirmą kartą sėdo prie autobuso vairo.
„Tai aiškiausiai matyti mintimis grįžus atgal ir gerokai įtempus atmintį. O tuomet, prieš penkiasdešimt ar dar prieš trisdešimt metų, kai važinėjom dabar keistais atrodančiais autobusais, viskas atrodė modernu, technikos viršūnė. Atrodė, kad kitaip nebus“, – kalbėjo R. Stakė.
Į Panevėžio autobusų parką vyras atėjo dirbti grįžęs iš tarnybos sovietų armijoje – tarnavo Ukrainoje, Odesos mieste: baigęs aviacijos technikų mokyklą buvo paskirtas į dalinį aviatoriumi.
Prieš paimamas į kariuomenę vaikinas baigė Šiaulių vairuotojų (tada vadintą šoferių) mokyklą, kurioje mokėsi ne tik vairuoti, bet ir remontuoti mašinas. Kurį laiką dirbo tuomečiame Staniūnų tarybiniame ūkyje.
Pirmosios vairuotojo darbo dienos buvo prie GAZ-51 – tokios markės automobilių keliuose jau seniai nebematyti – vairo, o darbinė veikla baigta vairuojant „Neoplan“.
Dar ir dabar, po daugiau kaip penkiasdešimties metų, R. Stakė prisimena pirmuosius priemiestinius maršrutus, pradėjus dirbti Autobusų parke.
Daug jų tuomet driekdavosi į įvairiausius rajono kampelius, autobusai pasiekdavo kiekvieną kaimą. Reta šeima turėdavo automobilį, tad autobusai būdavo pagrindinė susisiekimo priemonė. Jie visais keliais keleliais kursuodavo po kelis kartus per dieną.
Ilgamečiam vairuotojui puikiai pažįstami visi rajono keliai, o ir daugelis Lietuvos, jis dirbo visuose miesto autobusų maršrutuose.
Vairuotojas prisimena važinėjęs pazais, lazais, ikarais, net vadintais festivaliniais autobusais, nes jie buvo prigaminti specialiai 1956 metais Maskvoje vykusiam jaunimo festivaliui ir paskui pasklido po visas respublikas.
R. Stakė keleivius vežiojo daugiau kaip penkiasdešimt metų.
Be rimtų avarijų
Per R. Stakės darbo metus Autobusų parke pasikeitė keli įmonės vadovai, keitėsi kolegos, bet su visais vyras gerai sugyvendavo, problemų, nesusipratimų nekilo.
Darbštus vairuotojas buvo pastebėtas ir įvertintas. Už gerą darbą jam įteiktas Darbo šlovės ordinas. Nors dabar kai kas gana skeptiškai žiūri į sovietinių laikų apdovanojimus, tačiau tokių aukštų įvertinimų bet kam ir tuomet nedalydavo. Žmogus turėjo būti darbštus, atsakingas, suteiktam vardui gėdos negalėjo padaryti.
R. Stakė apdovanotas ir tuomet reikšmingais visais trijų laipsnių ženkleliais „Be avarijų“. Trečiojo laipsnio apdovanojimas būdavo įteikiamas 15, antrojo laipsnio – 20, o garbingiausias – pirmojo laipsnio – 25 metus be įskaitinių avarijų važinėjusiems vairuotojams.
Šitiek metų prie vairo praleidęs panevėžietis rimtų avarijų nepatyrė.
Matydamas, kaip dabar važinėja mėgėjai, profesionalas griebiasi už galvos.
„Žinau, kad yra atidžių, supratingų vairuotojų, bet dažno kitaip kaip kelių chuliganu vadinti negalima. Sunku suprasti, kaip pačiuose aukščiausiuose sluoksniuose dar galima kalbėti apie vairuotojui leistinas promiles. Jų negali būti – prie vairo žmogus privalo sėsti blaivia galva, jausdamas atsakomybę, suprantantis, koks pavojus kiekvieną akimirką tyko ir tavęs, ir kitų“, – teigia autobuso vairuotojas.
Panevėžio autobusų parko direktoriaus pavaduotojas Alvydas Dirsė tikina, kad tokiais vairuotojais kaip R. Stakė miestas gali didžiuotis.
„Jeigu būtų daugiau tokių kaip Ramutis, kiek nelaimių keliuose būtų išvengiama“, – tvirtina A. Dirsė.
Daugiavaikė šeima
Savanoris R. Stakė, regis, taip neseniai nusifotografavo su mylima anūke, o šiemet Martinai jau dvidešimt treji.
Kartu su R. Stake augo aštuoni broliai ir viena sesuo. Jis – vienas iš vidurinių brolių. Tėvai vaikus spaudė prie mokslų, norėjo, kad jie siektų tikslo, ko imasi, viską darytų gerai. Klystkeliais nenuėjo nė vienas, visi baigė mokslus, rado vietą gyvenime.
Tarp jų yra mokytojų, gydytojų, ekonomistų ir kitų specialistų. Vyriausias, jau šviesaus atminimo brolis Gediminas, buvo žinomas šachmatininkas, Panevėžyje įkūrė šachmatų klubą.
Su vienu iš brolių, Zenonu, Ramutį nuo jaunystės siejo sportas – imtynės. Abu vieni pirmųjų Panevėžyje pradėjo lankyti Jaunimo sporto mokyklą, graikų ir romėnų imtynių treniruotes, pasiekė neblogų rezultatų.
Brolis vėliau tapo šios sporto šakos treneriu.
„Aš aukštųjų mokslų nebaigiau, pasirinkau vairuotojo darbą. Tačiau dėl savo pasirinkimo niekada nesigailėjau – tai buvo mano kelias. Man patiko dirbti šį darbą, visada jaučiausi esantis savo vietoje“, – pabrėžė R. Stakė.
Svarbi ir įdomi jam buvo visuomeninė veikla, jis buvo profesinės sąjungos lyderis. O įsitraukęs į karinę veiklą taip pat nesuklydo.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ