Stasio Eidrigevičiaus kūrybą nelengva apibūdinti. Jo, kaip dailininko, kelias prasidėjo nuo miniatūrų, šis menininkas jėgas yra išbandęs teatre, vaidinęs kino filme, be to, rašo knygas.
S. Eidrigevičius savo gimtąsias vietas prisimena ir dažnai jas aplanko mintimis. Naujausia jo knyga yra savotiškas himnas tėviškei ir vaikystės metams. U. Mikaliūno nuotr.
Garsus dailininkas ir grafikas Stasys Eidrigevičius nuo 1980 metų gyvena Varšuvoje, tačiau neretai apsilanko Lietuvoje. Šį kartą jis atvyko tam, kad Auksinį scenos kryžių įteiktų geriausiu šviesų dailininku ir videomenininku pripažintam scenografui Lukašui Tvarkovskiui už spektaklio „Didvyrių aikštė“ vaizdo projekcijas. Be to, menininkas Panevėžyje ir Smilgiuose pristatė savo naujausią knygą „Giedanti gaidžio galva“.
S. Eidrigevičius iki šešerių metų augo Mediniškių kaime, Pakruojo rajone, vėliau su tėvais persikėlė į Lepšius, esančius netoli Panevėžio. Nors jo seserys Genutė ir Apolonija gyvena mieste, tačiau dalį vasaros visuomet praleidžia Dubų kaime.
Dailininkas prisimena mamą buvus mažakalbę ir darbui atsidavusią moterį, o tėvas mėgęs pakalbėti.
„Iki šešerių metų prisimenu tik fragmentus. Mano vaikystė ir jaunystė buvo darbinga, bet tą laiką laikau savotišku universitetu, nes stebėjau žmonių psichologiją, jų bendravimą. Man buvo labai įdomu“, – „Sekundei“ sakė S. Eidrigevičius.
Dailininkas pasakojo, kad gimtąsias vietas prisimena kad ir kaip toli nuo jų būtų, dažnai jas aplanko mintimis. Nemažai tokių vietų yra įamžinęs fotografijose. Jo daryti tėvų ir keistuolių dėdžių Petro bei Napalio portretai nugulė į naujausią S. Eidrigevičiaus knygą.
„Vaikystės ir jaunystės patirtyje randu daug svarbos ir tiesos. Mano poetika itin susijusi su kaimo pasauliu – jis pilnas šviesos. Nors gyvenimas jame nebuvo lengvas“, – su nostalgija kalbėjo menininkas.
1976 metais S. Eidrigevičius vedė lenkaitę Luciną Sinkievič ir su ja susilaukė dviejų dukterų ir sūnaus. Vyriausia dukra gyvena Krokuvoje ir dirba anglų kalbos vertėja. Aktore svajojusi tapti jaunylė išvyko į Paryžių ir pasinėrė į mados industriją. Penkerius metus ji darbavosi mados namuose „Dior“, o dabar gyvena Varšuvoje.
Sūnų S. Eidrigevičius vadina dešiniąja savo ranka, tačiau jis daug pergalių bei apdovanojimų yra pelnęs sportinio šaudymo rungtyje. 1987 metais BBC kurtame dokumentiniame filme apie lietuvių menininką galima išvysti tuomet dar mažus, o dabar jau suaugusius S. Eidrigevičiaus vaikus. Istoriją apie lietuvio gyvenimą sukūrė praėjusiais metais „Oskarą“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje pelnęs lenkų režisierius Pavelas Pavlikovskis.
S. Eidrigevičius niekuomet niekur nekeliauja be pieštuko ir užrašų knygelės. Jų iš viso pasaulio turi daugiau nei tris šimtus, jose nugula eskizai, įvairios mintys ar eilėraščių nuotrupos. U. Mikaliūno nuotr.
S. Eidrigevičius sako dažnai sulaukiantis klausimų apie savo sprendimą įsikurti Lenkijoje, tačiau jis tikina, kad dailininkui jokios reikšmės neturi buvimo vieta. O labiausiai menininkui patinka jausmas, užplūstantis būnant lėktuve. Tada aplankančios geros mintys, naujos idėjos ir pasijuntantis nepriklausantis niekam.
„Kai kuriu, nieko aplink negirdžiu, nes būnu savo pasaulyje“, – pabrėžė 66-erių dailininkas. Jį drąsiai galime vadinti pasaulio piliečiu.
Kūrėjas nuo mokyklos suolo
S. Eidrigevičius neslepia neretai sutinkantis dailininkų, tarp jų ir jaunų, kurie pripažįsta, kad jo kūryba jų asmenybei vystytis turėjo daug įtakos. Nemažai tokių žmonių iki šiol atsimena jo iliustracijas, matytas vaikystėje. Dailininkas tokį savo darbų įvertinimą laiko kūrybos kryžiumi.
„Kai kurie prisipažįsta, kad jiems buvau tarsi kelrodis. Tokių sutinku visame pasaulyje, – džiaugėsi S. Eidrigevičius. – Dažniausiai išsikalbame prie vyno taurės, nes žmonės bijo prieiti ir pasakyti ką nors gero ir nuoširdaus. Šiais laikais daugelis labai varžosi, iš amerikiečių gerą žodį išgirsi greičiau, o iš lietuvio… Tai retenybė.“
Grafiko neretai teiraujamasi, ar žinantis, kiek turi savo kūrybos mėgdžiotojų, bet tai S. Eidrigevičiui jokia paslaptis – jų gausu visame pasaulyje.
„Žinau, kad vienas rusas kiekvieną mano plakatą ar piešinį perdirba ir pasirašo kaip savo. Visais laikais buvo tokių, kurie seka kažkieno pėdomis ir atvirai tą deklaruoja“, – tvirtino menininkas.
S. Eidrigevičiaus talentas skleidėsi pamažu – pirmiausia mokėsi tuometėje Panevėžio 1-ojoje vidurinėje mokykloje, vėliau Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, paskui – Vilniaus dailės institute.
Kaip prisipažino menininkas, baigęs aukštąją mokyklą jis stovėjo kryžkelėje ir toliau būtų tapęs fotografinio pobūdžio paveikslus, jeigu jo būtų nepaėmę į armiją.
„Tuo metu fotorealizmas man buvo labai artimas, nes galėjau sujungti fotografiją ir tapybą. Buvo laikas, kai labai daug fotografavau. Knygoje „Giedanti gaidžio galva“ yra nemažai mano senosios fotografijos iš Lepšių kaimo“, – aiškino S. Eidrigevičius.
Dailininkui visą gyvenimą svarbiausia buvo kūryba, kitoks pasaulio matymas ir jo įamžinimas. Jis neslepia, kad kūrybinė jėga turi būti įgimta, o menininku reikia būti jau nuo mokyklos suolo.
Pasak S. Eidrigevičiaus, įvertinimas anksčiau ar vėliau ateina, tačiau vienoj srity – lengviau, o kitoj – daug sunkiau. Grafikas neslepia, kad vizualiuose menuose veikia visai kitas mechanizmas ir jis labiau susijęs su įvairiomis draugijomis bei estetiniais kanonais.
„Aš laimingas, kad esu nepriklausomas. Nepriklausau jokioms „mafijoms“, turiu savo kelią ir juo visada einu“, – pabrėžė pašnekovas.
Palydovas – užrašų knygutė
Šie metai dailininkui ypač gyvybingi. Jis neslepia, kad visų parodų, kur bus eksponuojami jo darbai, atidaryme dalyvauti nespės. Bolonijoje, Italijoje, šiuo metu veikiančioje parodoje eksponuojama 50 geriausių pasaulyje iliustruotojų darbų, tarp jų – ir knygos „Sniego karalienė“ S. Eidrigevičiaus iliustracija. Ši paroda keliaus po visą pasaulį, todėl dailininko kūrybą galės išvysti ne vienas.
„Žinoti, kad esi vienas iš penkiasdešimt geriausiųjų, yra malonu“, – neslėpė grafikas. Be to, jis patenka į žymiausių pasaulio plakatų kūrėjų šimtuką, o plakatų yra sukūręs daugiau nei 300.
S. Eidrigevičius juokiasi, kad kai kuriems sunku suvokti, jog jame gyvena daug veiklių technikų ir yra daugybė kūrybos kambarių. Jo galvoje nuolat gimstantys nauji sumanymai gana greitai tampa eskizais ir laukia dienos, kol bus sukurta instaliacija ar paveikslas.
„Niekuomet nenorėjau būti niekuo kitu – tik pačiu savimi, – atvirai sako menininkas. – Mano kūrybiniame kelyje sumanymai niekuomet nesikartoja. Esu matęs ne vieną dailininką, kuris kapstosi toje pačioje temoje, tik keičia spalvas.“
S. Eidrigevičius niekuomet niekur nekeliauja be pieštuko ir užrašų knygelės. Jų iš viso pasaulio turi daugiau nei tris šimtus, jose nugula eskizai, įvairios mintys ar eilėraščių nuotrupos. Užrašų knygelėje, kuri jį lydi šiuo metu, yra įamžinęs ir vaizdą iš šiųmetės knygų mugės – žmonių eilę prie kavos. Ši scena jam visuomet primins ten išgertą kavos puodelį. Į šią knygelę jis persipiešė ir Rembranto paveikslą „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“.
„Be užrašų knygelės aš būčiau ne aš. Kai kas turbūt ir liks tik knygelėje, joje užfiksuota daug vertingų gyvenimo trupinių ir sekundžių. Vieną kartą Dailės akademijoje turėjau susitikimą su studentais ir stebėjausi, kad jie neatsinešė nei užrašų knygutės, nei popieriaus“, – pasakojo grafikas.
Mokytojo žodžiai skamba
S. Eidrigevičius prasitaria, kad dailininkams sunkumų iškyla tada, kai reikia pavadinti savo darbą, tuomet prasideda naujas kūrybos etapas. Neretai nutinka taip, jog pavadinimas būna išlaužtas iš piršto, nes norima, kad kūrinys būtų identifikuotas. Jis pabrėžia, kad darbų tematika turi būti svarbi ir prasminga, o jo prasmė būtų atpažįstama bei veiktų žmogų. Dailininko darbuose vyrauja absurdo, liūdesio ir komizmo lydinys.
Nacionalinės premijos laureatas prisimena daugelį savo mokytojų Rimtauto Gibavičiaus ir Jono Švažo pastabų.
„Kai mokytojas geras, tai jo pastabos tave lydi visą gyvenimą, – pabrėžė S. Eidrigevičius. – Jonas Švažas mums sakydavo: „Nevaidinkite, kad tapote, eikite, išgerkite kavos ir su energija grįžkite kurti.“
Dailininkas prisiminė ir kitus mokytojo žodžius: „Kurk ir tapyk taip, kad kiekvienu momentu tavo darbas būtų baigtas“, tačiau neslėpė, jog nebaigti darbai jam kartais kelia didesnę intrigą ir yra įdomesni.
„Kiekviename darbe būna momentas, kai dailininkas sustojo. Žiūrėdamas į Pikaso darbus, gali sakyti: jis galėjo sustoti čia, ir viskas gerai, o jei būtų tapęs dar dieną, tai būtų išėjęs visai kitoks paveikslas“, – mintimis dalijosi S. Eidrigevičius.
Dailininkas pažymi, kad tapybos technika ne visuomet leidžia prie darbo prisiliesti iš naujo – akvarele tapytą paveikslą nesunku ir sugadinti, o prie pastelės technikos galima prisilieti ir antrą kartą. Tačiau svarbiausia – pirmasis nuosprendis ir nuotaika, kuri dailininką įkvepia kūrybiniam procesui.
Palikimas ateities kartoms
S. Eidrigevičius yra ekstravertas, kuriam svarbu dalytis. Jis mėgsta bendrauti su jaunais žmonėmis, ypač mėgaujasi susitikimais su jais įvairiuose universitetuose. Dailininkas apgailestauja, kad atsisakė pasiūlymo dėstyti Poznanės meno akademijoje.
„Mėgstu dalytis ir patirtimi, ir savo atjautimais“, – pabrėžė meno kūrėjas. Ir pridūrė: svarbu visą laiką būti savimi ir palikti savo atminimą, savo nuotaiką, humoro ar tragedijos ženklus bei išsakyti savo nuomone apie tai, kas dedasi aplinkui.
Tarybiniais laikais S. Eidrigevičius savo piešiniais visuomet reagavo į to laiko realijas ir gyvenimo sunkumus.
„Nors tie sunkumai niekur nedingo. Vieni pasitraukė, kiti atsirado. Ten, kur yra džiaugsmas, ten yra ir liūdesys – jie visada kartu – kaip saulės šviesa ir šešėlis“, – teigia menininkas.
S. Eidrigevičius juokauja, kad daug jo laiko atima kompiuteris, nes prie jo praleidžia pusę dienos. Jis nuolat rašo straipsnius į žurnalą „Kultūros barai“, tačiau ten publikuojami ne visi tekstai, nes ateityje žadama išleisti S. Eidrigevičiaus esė knygą.
„Rašymas iš dangaus nenukrito – viskas prasidėjo nuo Panevėžio 1-osios vidurinės mokyklos, kai buvo išspausdintas mano pirmasis rašinys. Norėjau dalytis tuo, ką matau ir žinau“, – tvirtina dailininkas.
Vėliau jo miniatiūros buvo spausdinamos „Moksleivio“ žurnale, veiklus mokinys lankė literatų būrelį. Menininkas nutarė, kad straipsniai jo kūrybos sekėjams suteikia galimybę sužinoti, apie ką jis mąsto, ką matė ir kas buvo iš tikrųjų, todėl nelieka erdvės interpretacijoms.
„Kai keliauji po pasaulį, pastebi labai įdomių dalykų ir norisi jais pasidalyti, nes žinau, kad daug žmonių to nemato ar ko nors nežino. Tai tarsi savotiškas palikimas ateities kartoms“, – paaiškino S. Eidrigevičius.
Ilgokai menininkas diena iš dienos savo mintis liejo dienoraštyje, jo ištraukos buvo išleistos anglų kalba ir pavadintos „Casa di Stasys“. Dabar prie dienoraščio S. Eidrigevičius prisėda ne kiekvieną dieną, tačiau tikina, kad galėtų būti išleistas antrasis jo dienoraščių tomas, apimantis visai kitus metus.
Pirmąją poezijos knygą „Erotikos“ menininkas išleido dar 1994-aisiais Lenkijoje. Pagal ją Bronius Kutavičius sukūrė to paties pavadinimo muzikos kūrinį. Šiais metais išleistą knygą „Giedanti gaidžio galva“ S. Eidrigevičius rašė dvejus metus. Pirmoji jos versija buvo trumpesnė, vėliau ji išsiplėtė tiek, kol meno kūrėjas nuprendė, jog poezijos knyga turi būti būtent tokia, kokią šiandien gali pasklaidyti dailininko kūrybos mylėtojai.
Nuo molberto iki teatro
S. Eidrigevičius svarsto: jeigu būtų likęs Panevėžyje, jo kelias tikriausiai būtų pasukęs į teatrą .Gal net būtų galėjęs perimti maestro Juozo Miltinio jėgą.
Tačiau menininkas nepagailėjo kritikos Juliaus Dautarto spektakliui „Lietaus dievas“, kurio transliaciją stebėjo per internetą. 75-ojo Juozo Miltinio dramos teatro gimtadienio proga pastatytas spektaklis S. Eidrigevičiui priminė mokyklinį saviveiklinį kaimo teatriuką.
„Iki galo net negalėjau žiūrėti. Galvojau, jei J. Miltinis tai būtų pamatęs, jis būtų visas sienas išvertęs, kad tokio teatro nebūtų, – atvirai kalbėjo dailininkas. – Kartais žmonės neturi drąsos pasidalyti savo jausmais. Nesuprantu, ko čia bijoti – jei yra kas nors negero, reikia apie tai kalbėti, ir džiaugtis tuo, kas yra gero“.
S. Eidrigevičius save laiko teatro žmogumi, pats yra sukūręs ne vieną spektaklį ir jiems scenografiją. 1994 metais Varšuvos teatre pastatytą spektaklį „Baltas briedis“ jis skyrė tėvams, nes mama kadaise jo paprašė nupiešti baltą briedį. Dailininkas savo jėgas išbandė ir kine, jis pats save – keliaujantį dailininką – suvaidino prancūzų režisieriaus bei scenaristo Žako Debsaso dokumentinėje juostoje „Buzkaši – stepių daina“.
„Man atrodo, kad kai kuriems tikrai sunku suvokti, į kokią lentynėlę mane įdėti. Bet skaudžiausia tada, kai palieka šešėlyje, – tvirtino dailininkas. – Tačiau kai kuriu, realizuoju save, tuomet man nesvarbu, ar esu kompanijoje, ar šešėlyje, nes dailininkui svarbiausia turėti naujų minčių ir įgyvendinti savo sumanymus. Tuomet būna gera, kad sukūrei kažką naujo ir pajutai žmonių reakciją.“
Pasak S. Eidrigevičiaus, šiais laikais menininkai dažnai užkeliami ant meno svarbos svarstyklių. O parodų kuratoriai yra tapę šventenybėmis, nuo kurių priklauso, ar menininkų kūryba bus matoma, ar nukišama giliai į stalčių. Dailininkas manantis, kad šiuolaikinis meno pasaulis tapo priklausomas nuo direktorių ir kuratorių skonio bei jų baigtų mokyklų.
„Turbūt taip buvo visais laikais – ne vienas žymus tapytojas kelis šimtus metų buvo visiškam šešėly. Meno srityje visuomet egzistuoja teisybė ir neteisybė“, – teigė pašnekovas.
S. Eidrigevičiui kelia nuostabą, kad Nacionalinėje dailės galerijoje esančioje ekspozicijoje nėra nei jo paveikslo, nei ekslibriso. O ten esantį savo dėstytojos Bronislavos Jacevičiūtės socrealistinį paveikslą, kuriame pavaizduota Salomėja Nėris skaitanti laišką kariams, jis siūlo išvežti į Grūto parką.
„Nesuprantu, ar šis paveikslas kabo dėl meninės vertės, ar dėl to, kad atspindi tam tikrą laikotarpį. Man atrodo, kai japonas atvažiuoja į Lietuvą pažiūrėti lietuvių tapybos, tai jam ne laikotarpiai rūpi, o kad būtų geras darbas, – sakė knygų iliustruotojas. – Man nesuprantama, kad ten nėra jokio mano darbo. Aš jiems esu dovanojęs tapybos ir pastelinių darbų. Kai žiūriu į ten kabančius šiuolaikinių dailininkų darbų, man kyla klausimas, ar jie tikrai ten turi kabėti.“
Paniręs į pasakų pasaulį
S. Eidrigevičiaus vardas gana ilgai buvo siejamas su vaikiškų knygelių iliustracijomis. Baigdamas tuometį Dailės institutą jis manė, kad šiuolaikinių temų savo darbuose nelies, o kurs pasakų pasaulį.
„Toks buvo mano devizas. Galvojau, būsiu pirmas tapytojas Lietuvoje, kuris į tapybą įneš pasaką, – kalbėjo knygų iliustruotojas. Ir pridūrė: – įlipęs į vandenį, sausas neišeisi.“
Prieš daugelį metų leidykloje jam pasiūlė iliustruoti vaikų rašytojos Vytautės Žilinskaitės knygą, tačiau perspėjo, kad autorė labai reikli. Tačiau dailininkas savo darbais rašytoją nustebino, ji pasiūlė pakoreguoti tik vieną iliustraciją, tačiau tai jos esmės nepakeitė. O rašytojos pastabas menininkas pripažino buvus taikliomis.
„Tačiau redakcijoje paprašė, jog iliustracijose vaikas nebūtų plikas. Tada aš pagalvojau, kad nupiešiu kitą iliustraciją, bet vaikui plaukų nepriauginsiu. Tokios tebuvo dvi ir aš jas perpiešiau“, – kalbėjo S. Eidrigevičius.
Knygų iliustruotojui V. Žilinskaitės tekstai labai patiko, nes juose buvo daug kritikos socializmo laikotarpiui. Jis pats siekė atskleisti žmogaus suvaržymą ir išreikšti tai plastine kalba. V. Žilinskaitės knyga su dailininko iliustracijomis buvo nusiųsta į Bratislavą ir pelnė medalį.
„Aš, kaip iliustruotojas, buvau pripažintas iš karto. Tuo metu savo darbus laikiau tapyba, o ne iliustracija“, – tvirtino meno kūrėjas.
S. Eidrigevičius sako, kad jo iliustracijos yra skirtos sekmadieniui, kai niekas niekur neskuba ir visa šeima susirenka namuose. Spausdinami knygelėse jo piešiniai neretai buvo premijuojami, nes skleidė naujus kūrybinius vėjus bei alsavo rimtimi.
„Leidėjas visuomet nori išleisti knygą ir ją parduoti, o su mano pieštu pasauliu tai padaryti nelabai sekasi. Viena šveicarų leidėja man yra sakiusi, kad su kitais dailininkais uždirba milijonus, o su manimi – premijas“, – juokavo dailininkas.
Tarp apdovanotųjų – knyga apie ilganosį berniuką Pinokį, o piešinio reprodukcija atsidūrė ant pašto ženklo, Šarlio Pero pasaka „Batuotas katinas“, K. Baumano „Alkanasis“ bei Hanso Anderseno „Sniego karalienė“. Kaip tikina S. Eidrigevičius, pasakose esančios situacijos jam atverdavo naujus vaizdus ir juos perteikdavo taip, kad daug kas nustebdavo.
„Vertinant šiuolaikinį meną dažnai sakoma: „Ir aš taip padaryčiau, ir mano vaikas padarys“, o mano iliustracijos vertinamos visai kitaip, – pabrėžė menininkas.
Menas turi paveikti
S. Eidrigevičius teigia, kad žmogui menas reikalingas, nes jis kažką duoda. Jis pats meno kūriniuose visuomet pirmiausia ieško prasmės, o ne estetikos. Ir ypač žavisi tapytojos Lidijos Meškaitytės miniatiūromis – į jas žvelgdamas kaskart pajunta naują jausmų bangą.
„Man patinka jos kruopštumas, nuoširdumas. Tapytojos perteikiama nuotaika man labai artima. Jei turėčiau studentų, tai jiems sakyčiau, kad tai nepaprasto atsidavimo menui pavyzdys“, – savo emocijomis dalijosi S. Eidrigevičius.
Dailininkas tvirtina, kad jaunas žmogus gali sukurti vertingą bei prasmingą kūrinį. Jeigu jis kuria iliustracijas ar plakatus, tai jo darbus galima įvertinti labai greitai, nes plakatas sukuriamas tam, kad būtų parodytas greitai.
Jeigu jis kuria iliustracijas, tai jas galima išvysti po metų knygoje. Tačiau visai kas kita yra tapyba, nes šioje srityje svarbus tarpininkas – jeigu dailininko kelyje nepasitaikys kuratorius, tai jis gali tapyti visą gyvenimą ir apie jį niekas nežinos.
„Visais laikais jaunas žmogus, jeigu jis gimęs kurti, atsinešdavo ką nors naujo. Man nesuprantama, kai jaunas poetas parašo eilėraštį ir sako: „Paskaitykit ir pasakykit, ar man toliau rašyt, ar nerašyt.“ Jeigu taip klausia, vadinasi, neturi vidinės jėgos ir poreikio“, – pabrėžė menininkas.
S. Eidrigevičius savo paveikslą, kuriame pavaizduotas sėdintis bei plytas valgantis žmogus, vadina viena iš vizitinių kortelių. Jis kartu su kitais keturiais dailininko paveikslais šiais metais bus eksponuojamas parodoje Sopoto mieste.
Menininką džiugintų, kad šis temperos darbas kabėtų Nacionalinėje dailės galerijoje ir žmonės, pamatę šį kūrinį, sakytų: „Čia Stasio paveikslas.“ Šis darbas, grįžęs iš parodų, kaip ir visi guli aplankuose, kartais nė pats autorius nežino, kuriame aplanke.
„Tikras menas visuomet skleidžia savo energiją. Kartais pagalvoju, kad vienas mano darbas yra labiau pavykęs, kitas – mažiau. Bet būna – pažvelgi į juos kitą kartą ir jie tau jau gali atrodyti visai kitaip“, – šypteli S. Eidrigevičius.
Audinga SATKŪNAITĖ