Valstybės diena – puiki proga susimąstyti apie savo identitetą ir sugiedoti valstybės himną vilkint tautinį drabužį. Tačiau taip padarys tik dalis lietuvių.
Kauniečiai Lionginas ir Aušra Garniai patys siuva kostiumus sau ir vaikams: mama modeliuoja, tėtis darbuojasi siuvamąja mašina. LLKC nuotr.
Tėvų pareiga
Artėjanti liepos 6-oji, Valstybės ir Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, daliai lietuvių reiškia tik tai, kad jie turės papildomą laisvadienį. Istorijos pamokos toli gražu ne visiems jauniems žmonėms suformavo suvokimą apie šią dieną, ką jau kalbėti apie sovietmečio kartą.
Tačiau yra šeimų, kuriose puoselėti tautiškumą yra natūrali gyvenimo dalis.
Folkloro ansamblio „Raskila“ vadovė Lina ir kultūros darbuotojas Gvidas Viliai savo dukras – 13 metų Uršulę ir 17-metę Teklę – ne tik nuo mažens įtraukė į ansamblio veiklą, bet ir perduoda šeimos tautinių juostų pynimo meną.
Panevėžio rajone, Paliūniškyje, gyvenantys Linas ir Milnora Pšibišauskai yra kvapių žolynų ekologinio ūkio savininkai. Jų 7-erių ir 9-erių dukrytės jau po truputį padeda tėvams darbuotis, o po kelerių metų prie talkininkių prisijungs ir dabar ketverių jų broliukas.
Pšibišauskai, kaip ir Viliai, vaikus nuo mažens vedasi į folkloro ansamblio repeticijas. Ponia Milnora su vyru yra ilgamečiai „Raskilos“ nariai. Liepos 6-ąją visa šeima, pasipuošusi tautiniais kostiumais, juos demonstruos ir koncertuos Miežiškiuose, kurie šįmet yra mažoji Lietuvos kultūros sostinė.
„Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną mes dažniausiai taip ir švenčiame – koncertuodami“, – „Sekundei“ sakė M. Pšibišauskienė.
Moteris mano, kad jų, tėvų, pareiga, yra supažindinti vaikus su lietuvių liaudies kultūra, tautiškumu, o paaugę jie patys galės rinktis, ar toliau lankyti folkloro ansamblio užsiėmimus. Kol kas visai šeimai labai smagu drauge leisti laisvalaikį.
Tautinius drabužius siuva tėtis
Šįmet Lietuvių tautinio kostiumo konkurso „Išausta tapatybė“ nugalėtojų – kauniečių
Liongino ir Aušros Garnių jauniausias, 4 metų, sūnus Danielius, pamatęs plevėsuojančią trispalvę, net ir išmokęs gerai kalbėti, nevadina jos vėliava.
„Lietuva“, – pareiškia mažylis. Danielius per valstybines šventes visada veržiasi kelti
vėliavą prie namo.
Beje, Garniams prieš ketverius metus atsikrausčius į naują būstą, vaikai pirmiausia pareikalavo ne smėlio dėžės ar sūpynių, o stiebo vėliavai.
Penkias atžalas turintis ponas Lionginas su žmona joms niekada nepamokslavo, kad reikia mylėti tėvynę. Jų tautiškumo pamokos vaikams buvo labai paprastos – puoselėti jį visiems kartu.
Folkloro ansamblyje „Dailingė“ muzikuojantys vyras ir žmona vaikus nuo mažens vedėsi į repeticijas, kiekvienas šeimos narys turi savo tautinius drabužius.
Gali būti, kad užaugę Garnių vaikai – Danielius, 8 metų Steponas, 12-metis Rapolas, 16-metė Julija – paseks tėvų pavyzdžiu ir patys kurs tautinius kostiumus. Vyriausias Garnių sūnus Mykolas jau suaugęs. 21-erių vaikinas gyvena atskirai nuo tėvų.
Garnių šeimoje tautinius drabužius modeliuoja A. Garnienė. Jos dešinioji ranka šiame darbe yra dukra Julija. Tėtis sėdi prie siuvamosios mašinos.
„Atliekų techninį darbą, nieko sudėtingo siūti, jeigu yra siuvimo mašina. Žmona ir dukra – tikros tautinio kostiumo žinovės“, – „Sekundei“ sakė automobilių remonto srityje pastaruosius keliolika metų dirbantis vyras.
Pasak L. Garnio, jiedu su žmona pasiuvo tautinį kostiumą dukrai Julijai, tik prijuostė buvo ne jų darbo. Tėtis ir mama ranką yra pridėję ir prie savo bei kitų vaikų tautinių kostiumų.
Garniai sulaukia pasiūlymų sukurti ir pasiūti tautinių kostiumų kitiems, tačiau atsisako. L. Garnio teigimu, šio drabužio kūrimas reikalauja daug laiko, kruopštumo, meilės. „Matau, kiek žmonai reikia laiko išsiuvinėti kokią nors detalę. Sunku įvertinti tokį drabužį pinigais“, – kalbėjo vyras.
Lietuvių liaudies kultūros centro (LLKC) organizuotame tautinio kostiumo konkurse Garniai vilkėjo žemaičių tautinius drabužius. Iš Žemaitijos yra kilusi A. Garnienė, o jos vyras – kaunietis.
Konkurse pasigedo aukštaičių
LLKC direktoriaus pavaduotoja, Etninės kultūros skyriaus vedėja Vida Šatkauskienė sakė, kad šios šeimos kostiumai sužavėjo todėl, jog buvo labai kruopščiai pasiūti, buvo išlaikytas žemaičių regiono autentiškumas.
Konkurse buvo renkamas geriausias moteriškas, vyriškas, vaikiškas, bendrijos, meno kolektyvo, folkloro ansamblio tautinis kostiumas. Visi dalyviai buvo suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas – demonstruojantieji savo asmeninius ir rodantieji kolektyvų tautinius drabužius.
Finaliniame renginyje pasirodė daugiau kaip 170 dalyvių iš visų šalies regionų. Žiūrovai galėjo ne tik pasigrožėti tautiniais kostiumais, bet ir išgirsti jų kūrimo istoriją.
„Kiekvienas drabužis – savotiškas meno kūrinys, reikalaujantis daug kruopštaus rankų darbo, kantrybės, meilės“, – „Sekundei tvirtino V. Šatkauskienė.
Tautiniai kostiumai buvo vertinami pagal tai, kaip jie atitinka vieną ar kitą istorinį laikotarpį, regioną, kokia audinių, rankdarbių ir siuvinių kokybė.
V. Šatkauskienė teigė, kad antrą kartą organizuotas geriausio tautinio kostiumo konkursas sulaukė žmonių susidomėjimo – gauta paraiškų ir įspūdingų tautinių kostiumų nuotraukų iš visos Lietuvos.
Tačiau šįmet organizatoriai pasigedo dalyvių iš Panevėžio krašto. Pernai jame gerai sekėsi panevėžiečių Gvido ir Linos Vilių šeimai. L. Vilienė sako, kad jie būtų mielai dalyvavę ir šįmet, bet konkursas sutapo su iš anksto planuotu koncertu Nidoje.
Laurus kitose kategorijose nuskynė didmiesčių atstovai. „Geriausio moteriško tautinio kostiumo“ apdovanojimą gavo kaunietė Birutė Nemčinskienė, „Geriausio vyriško tautinio kostiumo“ – anykštietis Vilius Paškevičius, kategorijoje „Vaikiškas tautinis kostiumas“ puikiai pasirodė vilnietė Ieva Šivickaitė, „Geriausiais bendrijos tautiniais kostiumais“ paskelbti klaipėdiečių Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės bataliono karininkų šeimų moterų draugijos drabužiai. Kategorijoje „Geriausi mėgėjų meno grupės tautiniai kostiumai“ komisijos sprendimu nugalėtoja pripažinta tautinių šokių grupė „Ąžuolas“ iš Garliavos, o už „Geriausius folkloro grupės tautinius kostiumus“ buvo apdovanotas folkloro ansamblis „Seluona“ iš Zarasų.
Etninės kultūros skyriaus vedėja teigia, kad 2017-aisiais, kurie paskelbti Tautinio kostiumo metais, planuojama surengti dar didesnį renginį, kuris skatintų visuomenę domėtis nacionalinių drabužių prigimtimi, kultūrine bei menine jų verte.
Liepos 6-oji Tautinio kostiumo diena pirmą kartą buvo paskelbta 2014-aisiais.
Tądien gyventojai kviečiami išeiti į gatves pasipuošę tautiniais drabužiais ar bent tam tikrais tautiniais aksesuarais, detalėmis.
Lietuvių liaudies kultūros centro darbuotojai sako, kad tais metais gyventojai kvietimą išgirdo, o pernai jau primiršo.
„Kad susiformuotų nauja tradicija, reikia laiko. Svarbu nepamiršti šios gražios idėjos, drauge ją palaikyti“, – kalbėjo V. Šatkauskienė.
Savas drabužis
L. Vilienė mano, kad įsigyti tautinį kostiumą vien tik liepos 6-osios minėjimui yra per brangu ir netikslinga. Pasak jos, tokį drabužį turėti verta tuo atveju, jeigu vilkėsi per visas valstybines šventes, giminių susibūrimus, jeigu kartais tautiniu kostiumu pakeisi vakarinę aprangą.
Tautinis kostiumas yra ir valstybingumo simbolis, ir puikus šventinis drabužis, tinkamas priėmimams. Be to, jis padeda sutaupyti pinigų. Juk dažna moteris nenori antrą ar trečią kartą vilkėti tą pačią vakarinę suknelę, o tautiniam kostiumui dėvėjimo limito nėra, jis niekada neišeina iš mados.
Vykstantieji į stažuotes, mokymus, įvairius priėmimus užsienyje neretai gauna sąrašą rekomendacijų, kuo derėtų vilkėti per vieną ar kitą renginį. Tarp jų būna ir prašymas apsirengti tautinį kostiumą. Tada ir paaiškėja, kad lagamine, pilname prašmatnių suknelių ir elegantiškų kostiumų, trūksta vieno būtino drabužio – tautinio drabužio.
L. Vilienė pritaria, kad kol kas Lietuvoje tautiniais kostiumais per valstybines šventes puošiasi daugiausia folkloro, tautinių šokių kolektyvų nariai. Palyginti retas žmogus, jeigu nedalyvauja jokioje kultūrinėje veikloje, turi savo tautinį drabužį.
„Tai nepigus daiktas. Vyriškas ar moteriškas tautinis kostiumas kainuoja maždaug nuo 800 iki 1000 eurų, viskas priklauso nuo detalių. Jis brangus dėl to, kad yra rankų darbo“, – kalbėjo lietuvių liaudies kultūros žinovė.
L. Vilienės manymu, jeigu žmogus save identifikuoja kaip lietuvį, jam labai brangi lietuvybė, jis per kelerius metus sutaupys tautiniam kostiumui. „Raskilos“ vadovė labai skeptiškai žiūri į tuos, kurie vilki kičinius tautinius kostiumus.
„Akivaizdu, kad žmonėms dar labai trūksta žinių apie tautinį kostiumą. Nepakanka užsisegti languotą sijoną, o vietoj prijuostės užsirišti baltą rankšluostį. Mes turime penkis regionus, mūsų tautiniai drabužiai labai skirtingi. Nusprendus įsigyti tautinį kostiumą labai patariu pasikonsultuoti su specialistais. Svarbiausia, kad šis drabužis išlaikytų lietuvių liaudies tautinio rūbo etaloną, nebūtų maskaradinis“, – kalbėjo daug metų lietuvių tautinio kostiumo istorija besidominti „Raskilos“ vadovė.
L. Vilienė labai norėtų, kad ateityje kiekvieno namuose būtų ne tik Lietuvos vėliava, bet ir tautiniai drabužiai. „Juk jie yra mūsų valstybingumo simbolis“, – sakė ji.
Miežiškiuose – tautinių kostiumų pristatymas
Miežiškių kultūros centro vadovė Birutė Titienė mano, kad, kartą paskelbus Tautinio kostiumo dieną, reikia kantriai ją propaguoti metų metus.
„Prieš kelerius metus mes pradėjome prašyti gyventojų į Joninių šventę ateiti baltai apsirengus. Iš pradžių tik vienas kitas baltuodavo tamsiais drabužiais vilkinčiųjų minioje, bet šįmet jau nemažai atėjo vilkėdami baltai. Taip ir su tautiniu kostiumu – reikia laiko“, – mano vadovė.
Liepos 6-ąją Miežiškiuose koncertuosiantys „Raskilos“ kolektyvo nariai pristatys ir savo tautinius kostiumus, papasakos apie jų kilmę, kuo skiriasi nuo kitų regionų.
Inga SMALSKIENĖ
