Per savo paties ir savo tėvo likimą Sibiro lietuvis filme ir knygoje pasakos apie tūkstančių iš Lietuvos išvežtų žmonių ir jų šeimų lemtį.
Arvydui Kulikauskui kelionė į Lietuvą – grįžimas į gimtinę po daugelio metų, o jo ketveriais metais jaunesnei žmonai Ninai – pirma pažintis su mūsų šalimi. A. BANKAUSKAITĖS nuotr.
Sugrįžo į gimtinę
Nina Večer ir Arvydas Kulikauskas, Lietuvoje viešinti sutuoktinių pora, atvyko iš vieno didžiausių Sibiro miestų Irkutsko. Jų namai – nepaprastai gražiame gamtos kampelyje prie pat Baikalo ežero ant didingosios Angaros kranto. Ne veltui toje vietoje yra Rusijos prezidento Vladimiro Putino vila – apylinkės žavi savo vaizdingumu ir didybe.
Šiemet septyniasdešimt penkerių sulaukusiam A. Kulikauskui kelionė į Lietuvą – grįžimas į gimtinę po daugelio metų, o jo ketveriais metais jaunesnei žmonai – pirma pažintis su šalimi.
Nina – antroji lietuvio žmona, tad tik susipažinusi ir ištekėjusi daugiau sužinojo apie tolimą, nepažįstamą kraštą. Pirmoji kelionė į Lietuvą leido dar geriau susipažinti su vyro gimtine.
Žemaitijoje, Dzūkijoje ilgiau pabuvusi, o ir Aukštaitijos neaplenkusi moteris tikina susižavėjusi gražiais, tarsi prieš šventes išpuoselėtais miesteliais, miestais, tvarkingai dirbamais laukais, švariais miškais, patogiais keliais, maloniais žmonėmis.
Tik vienas dalykas viešnią iš Sibiro nuvylė – tai Lietuvos oras.
„Važiavome į pajūrį, į šiltą vasarą, įsidėjome plonus vasarinius drabužius, o čia patekome į spalį. Baigiame sušalti“, – juokėsi sibirietė.
Rugpjūčio viduryje, kai Lietuvoje beveik visas dienas lijo, oro temperatūra nesiekė nė dvidešimt laipsnių, siautėjo vėjai, buvo ne tai, ko svečiai tikėjosi. Sibire, sako, vasaros šiltesnės.
Dar viešnią nustebino patiekti didžiuliai cepelinai, nors šio patiekalo jau buvo ragavusi viename Sibiro lietuvių renginyje ir žinojo, kas tai yra.
Visą Lietuvą apvažiavusių sibiriečių kelyje Panevėžys buvo tik tarpinė stotelė. Trumpas apsistojimas Bistrampolio dvare pas savo gerą bičiulį, žmogų, daug nuveikiantį, kad nebūtų pamiršta skausminga tautų praeitis, padedantį tvarkyti Sibiro žemėje likusiųjų kapus – Rimantą Gudelį.
Medžiaga filmui ir knygai
Nors N. Večer apie Lietuvą anksčiau žinojo ne per daugiausia, lietuvių pavardės jos veikloje šmėkščiojo ne kartą.
Moteris yra Rusijos politinių represijų aukų asociacijos Irkutsko regiono vadovė ir sako, kad nagrinėjant su represijomis susijusius įvykius tarp sušaudytų, nukankintų, ilgus metus kalėjimuose ar tremtyje kentėjusių žmonių sąrašų neretos buvo ir lietuvių pavardės.
Iki pensijos seismologinius – žemės drebėjimą sukeliančius – reiškinius tyrinėjusi fizikė ir matematikė, vėliau įsitraukė į visuomeninę veiklą, tapo viena aktyviausių krašto visuomenės veikėjų, dirbančių, kad būtų išsaugoti praeities prisiminimai, žuvusiųjų atminimas.
Išaiškinta, kaip sako N. Večer, kad represijų aukomis tais sunkiais laikais buvo tapę net penkiasdešimt dviejų tautybių žmonės.
A. Kulikauskas taip pat dalyvauja Politinių represijų aukų asociacijos veikloje – taip abu našliai ir susipažino.
Tad dabar jau drauge siekia, kad šiuolaikiniai žmonės kuo daugiau sužinotų apie skausmingą praeitį, nepamirštų žuvusiųjų. Jie gina represijų aukų teises, rūpinasi atminimo išsaugojimu, knygų leidyba.
Vienas iš jų kelionės į Lietuvą tikslų – rinkti medžiagą dokumentiniam filmui „Nublokšti į Sibirą“ ir knygai „Tėvo lemtis manajam likime“.
Per savo paties ir savo tėvo likimą Sibiro lietuvis pasakos apie tūkstančių iš Lietuvos išvežtų žmonių ir jų šeimų lemtį.
Susitikimas su partizanu
A. Kulikauskas į Lietuvą atsivežė didelį pluoštą senų fotografijų, dokumentų, laiškų. Jie tapo tarsi kelrodžiu sugrįžimo kelionėje, savotiška nuoroda, kur važiuoti, su kuo susitikti.
Tik suradus tėvo ir savo paties lemties ištakas bus galima lengviau ir filme, ir knygoje nupiešti ryškų praeities ir dabarties sąsajų vaizdą.
Svečiai iš Sibiro aplankė Plungės bažnyčią, kur Arvydas buvo pakrikštytas, užsuko į Feliksavą, kaimą, kuriame augo ir mokėsi, užėjo į kapines, kur palaidoti seneliai, kiti giminaičiai. Vaikščiota ir tėvo kovų takais.
„Mano tėvas Antanas Kulikauskas, turėjęs Daktaro slapyvardį, buvo garsaus partizano Adolfo Ramanausko-Vanago adjutantas, kartu su juo kovojo Alytaus krašte. 1946 metais vykdydamas slaptą užduotį tėvas buvo sulaikytas, teistas ir išsiųstas į Džeskazgaso lagerį Kazachijoje“, – „Sekundei“ pasakojo A. Kulikauskas.
Iki baisiųjų okupacijos metų jo tėvai buvo mokytojai – taikūs, darbštūs žmonės. Po karo tėvas tapo aktyviu pasipriešinimo dalyviu, priklausė išsivadavimo judėjimo štabui.
Arvydas prisimena, kad kai tėvą suėmė, motina su vaikais – juo ir jaunesniu broliu – buvo priversta nuolat slapstytis. Važinėjo iš vieno miestelio į kitą, po kurio laiko kraustydavosi vėl kitur.
O kai 1955 metais atsirado galimybė, išvažiavo su vaikais pas vyrą į Kazachstaną.
Vėliau, kai jau buvo atlikta bausmė, šeima įsikūrė Irkutske, nes grįžti į Lietuvą Antano Kulikausko šeima negalėjo.
Sūnus, būdamas studentu, bandė grįžti 1964 metais, bet buvo išprašytas atgal. Tada tėvas suprato: „Viskas, sūnau. Kelias namo mums uždarytas. Gyvensim čia.“ A. Kulikauskas buvo reabilituotas 1992 metais.
Dabar, po ilgų nesimatymo su gimtine metų, jo sūnus A. Kulikauskas į Lietuvą grįžo antrą kartą. Vienas iš numatytų kelionės tikslų buvo aplankyti tėvo kovos vietas, susitikti su dar gyvu tėvo bendražygiu – partizanu, slapyvardžiu Tigras.
„Devyniasdešimtmetis pamatęs mane net apsiverkė, sakė, kad esu labai panašus į tėvą“, – pasakoja A. Kulikauskas.
Tarp aplankytų ir prisiminimais pasidalijusių Lietuvos gyventojų – giminaičiai, buvę kaimynai, pažįstami, taip pat tie, kurie patys buvo tremtyje Irkutsko srityje. Užsukta ir į archyvus, vartyti išslaptinti dokumentai ir kt.
Svečiai iš Sibiro susitiko su garsia poete, rašytoja Ramute Skučaite, kurios likime taip pat būta Irkutsko – 1949 metais buvo ištremta, ten baigė vidurinę, studijavo prancūzų kalba institute ir tik 1956-aisiais su mama grįžo į Lietuvą. Taip pat buvo numatytas susitikimas su A. Ramanausko-Vanago dukra Auksute Ramanauskaite-Skokauskiene, kitais žmonėmis.
Visi savieji Sibire
Kai Arvydas su mama paliko Lietuvą, jam ėjo keturiolikti metai. Vidurinę baigė jau svetimame krašte.
A. Kulikauskas pasakoja labai norėjęs tapti lakūnu, tačiau jo mokytis nepriėmė – veikiausia dėl tėvo teistumo ar kilmės. Tad įgijo inžinieriaus specialybę ir dirbo sudėtingą, daug atsakomybės reikalaujantį darbą – gabus ir darbštus lietuvis tapo vyriausiuoju inžinieriumi vienoje svarbiausių Sibiro įmonių.
Lietuvių kalbos vyras, žinoma, nepamiršo, bet pastaruoju metu, kai gimtąja kalba vis rečiau tenka bendrauti, kartais pasigenda kokio nors lietuviško žodžio ir reikia pasukti galvą, kol jį suranda.
Kol tėvai buvo gyvi, su jais kalbėdavo tik lietuviškai, o dabar aplinkoje lietuvių labai reta – dauguma vyresniųjų jau iškeliavę amžinybėn, o jų vaikai, dažnai mišriose šeimose gimę, nelabai ir bemoka. Savų vaikų A. Kulikauskas neturi.
Jis prisimena, kad kol buvo gyvas tėvas – kalbos ir literatūros mokytojas, beveik iki pat mirties vedė Irkutske lietuvių kalbos užsiėmimus, skatino nepamiršti gimtosios kalbos, mokytis. O dabar ir mokytojų mažai beliko.
Irkutsko srities tautinio kultūrinio lietuvių centro „Švyturys“ nedaug narių gerai kalba lietuviškai. Vis dėlto jo veikla vyksta – žmonės nepamiršo, kad yra lietuviai.
Šių metų birželį šalia Arvydo namų ant Angaros kranto lietuvių ir lenkų kultūros centrų iniciatyva su visomis senosiomis tradicijomis buvo švenčiamos Joninės. Šventės ištraukos pateks ir į dokumentinį filmą „Nublokšti į Sibirą“.
A. Kulikausko žmona Nina kilusi iš Buriatijos. Jos gimtinė palyginti netoli – Buriatija ribojasi su Irkutsko sritimi.
Moters giminaičiai taip pat nukentėjo nuo sovietų represijų. Pradėjusi domėtis jų likimu N. Večer ir įsitraukė į aktyvią veiklą ir tęsia ją iki šiol. Sako, kad dirbant šį darbą prieš jos akis prabėgo šimtai skausmingų likimų ir jų užmiršti negalima.
Kad nepamirštų praeities
N. Večer prisimena, kad daugeliui sukrėtimu tapo 1989 metais Irkutsko srityje, Pivovarychoje, rasti nekaltai sušaudytų žmonių kapai.
Įvairiausių tautybių žmonės, daugiau kaip vienuolika tūkstančių, o kitais duomenimis – dar daugiau, buvo nužudyti ir septyniais sluoksniais suguldyti į specialias duobes, kiekvieną sluoksnį perpilant kalkėmis. Net vietiniai nežinojo, kokie žiaurūs nusikaltimai buvo daromi šioje nuošalioje vietoje.
Atliekant tyrinėjimus stengiamasi palaikus identifikuoti – pagal dokumentus, sąrašus, pagal išlikusius daiktus.
Jau nemažai sušaudytųjų pavardžių žinoma, didžiulėje palaidojimo vietoje pastatytas paminklas. Kasmet spalio 30-ąją, Aukų atminimo dieną, čia suvažiuoja palaidotųjų giminės, juos palaikantys žmonės iš visų Rusijos kampelių, kitų šalių.
„Prisimink, tėvyne, mus, nekaltai pražudytus, ir būk gailestinga – sugrąžink iš užmaršties“, – ant granito paminklo iškalti tokie žodžiai.
N. Večer senelis, jos mamos tėvas, bei jos pirmo vyro tėvas taip pat buvo sušaudyti .
„Mano vaikų iniciatyva ėmėmės ieškoti tų žmonių pėdsakų, išsiaiškinti jų palaidojimo vietas. Apie jų likimus buvo nedaug žinoma. Mano senelis, gabus žmogus, buvęs generolas majoras, didžiojo valymo metais, 1938-aisiais, buvo suimtas, nuteistas ir sušaudytas. Domėjimasis artimaisiais atvedė prie daugybės žmonių tragiškų likimų, ir dabar visas laikas skiriamas šiai veiklai. Juk kartų atmintis tik tada bus gyva, kai istorijos pagrindu taps praeities įvykių žinojimas“, – sako moteris. Jos viena iš veiklos krypčių – rūpintis žuvusiųjų kapais.
Ilga kelionė
Išvykę iš Lietuvos N. Večer ir A. Kulikauskas ne iš karto grįš į Sibirą. Prieš tai pasisvečiuos pas gimines Karsnodarske – ten gyvena Ninos sūnus, Arvydo sesers šeima.
Kai numatytos vietos bus aplankytos, pora grįš prie Angaros. Jie abejoja, ar tokiai ilgai kelione dar kartą išsiruoš.
Sutuoktiniai jau spėjo pasiilgti namų. Nina pasakoja, kad jų sodyboje ant kranto, maždaug dvidešimt metrų nuo Angaros, viskas pastatyta ir įrengta Arvydo rankomis – namas, šiltnamis, ūkiniai pastatai.
„Jis moka visus darbus. Kokį tik paims, tokį ir padarys“, – savo vyru didžiuojasi Nina ir atkreipia dėmesį, kad dauguma lietuvių tokie – darbštūs, nagingi, išradingi.
N. Večer prisimena, kad iš vietinių Alchon salos, esančios Baikalo ežere, vyresnių gyventojų girdėjo pasakojimus apie į tą kraštą ištremtas lietuves.
„Kokios jos buvusios stiprios, kokios darbščios. Jokio darbelio nebijojo. Jos mus išmokė dešras daryti, lašinius rūkyti, megzti“, – pasakojo N. Večer.
Negaili ji pagyrų ir Lietuvos vyrams, sako, jie ne tik darbštūs, bet ir gražia išvaizda pasižymi. Simpatiški, aukšti, pasitempę – kaip ir jos mylimas vyras Arvydas.
Pragyvenimas Lietuvoje viešniai pasirodė gana brangus – stebino didelės paslaugų, prekių kainos.
Pasakodama apie gyvenimą Rusijoje moteris sako, kad, kaip ir visur, daug kas priklauso nuo pačių žmonių – kas nori dirbti, darbo gauna, tvarkosi, augina vaikus, daug kas turi daržus, augina daug daržovių. O kas ieško problemų, jų taip pat nesunkiai randa.
Pensija Rusijoje moterims skiriama sulaukus 55 metų o vyrams – 60-ies. Vidutinė senatvės pensija 12–15 tūkstančių rublių (1 euras – maždaug 74 rubliai).
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
