Paryžius – meilės ir menininkų miestas, svaiginantis savo didinga architektūra bei gyventojų mokėjimu rieškučiomis semti gyvenimo džiaugsmą. Dvidešimtmetė panevėžietė Gabrielė Prunskaitė per metus spėjo įsitvirtinti savo svajonių mieste.
Gabrielė tvirtina, jog Paryžius pats gražiausias miestas, turintis daugiausia energijos. K. Lisajevičiaus nuotr.
Mokyklinė svajonė
Dar besimokydama mokykloje G. Prunskaitė užsibrėžė tikslą – nukakti į Paryžių. Trejus metus apie šį žingsnį mąsčiusi mergina, vos baigusi mokyklą, susikrovė daiktus ir išvyko į išsvajotą miestą.
Gabrielė kartu vykti pastūmėjo ir savo vaikiną Kostą, kuris šiuo metu Paryžiuje sėkmingai studijuoja fotografiją.
Prieš išvažiuodama gyventi į Paryžių mergina niekada nesilankė šiame mieste. Iškeliauti į idealizuotą nematytą šalį galėjo būti rizikinga, tačiau Gabrielė prieš išvykdama stengėsi miestą pažinti iš visų pusių ir mylėjo jį tokį, koks jis yra ne filmuose, o realybėje.
„Visi miestai turi savo grožį, turi ir kitą pusę, apie kurią galbūt nesinori kalbėti. Aš tą miestą mylėjau dar nenuvažiavusi su visais gerais ir nelabai gerais dalykais“, – tikino G. Prunskaitė.
Gabrielė kaip šiandien prisimena įvažiavimą į Paryžių. Pora nusprendė važiuoti autobusu, nes taip jiems buvo naudingiau dėl bagažo. Kelionė buvo siaubingai nemaloni. Autobusas nepatogus, nevėdinamas, o už lango be galo karšta vasaros diena. Tačiau dviejų dienų kelionės nuovargis dingo, kai tik įvažiavusi į Paryžių Gabrielė išvydo Švč. Jėzaus širdies baziliką Monmarto kalvos viršūnėje.
„Mes įvažiavom į Paryžių vakare, jau po truputį temo. Aš pamačiau baziliką ir vos neapsiverkiau nuo jos grožio. Viskas, ką buvau mačiusi nuotraukose, atsivėrė prieš mane. Buvo neįtikėtina“, – nostalgiškai prisimena G. Prunskaitė.
Darbas kavinėje tapo išbandymu
Prieš išvykdami iš Lietuvos, jaunuoliai jau buvo dviem mėnesiams išsinuomoję butą Paryžiuje. Kaip teigia Gabrielė, jai tuomet atrodė, jog per tą laiką lengvai susiras darbą. Dvi savaites paatostogavę jie ėmėsi ieškoti darbo, tačiau ne viskas, kas atrodė lengvai pasiekiama, buvo lengva ir realybėje.
Dar būdama Lietuvoje panevėžietė ketino įsidarbinti kavinukėje, kurių Paryžiuje labai daug. Tačiau niekada nedirbusiai tokio intensyvaus darbo Gabrielei tai buvo tikras išbandymas.
„Tai buvo kavinė vienoje judriausių Paryžiaus gatvių, kurioje visada gausu turistų ir prancūzų. Aš nemokėjau taip gerai prancūzų kalbos, kad galėčiau laisvai susikalbėti. Klientai užsisako kokteilį, pasako man pavadinimą – sumala kažką prancūziškai. Visų pirma, aš net nežinau, ar toks kokteilis iš viso yra, mano galvoje tai net neskamba kaip tikras žodis. Nueinu prie baro, pasakau maždaug taip, kaip man atrodo, o kolegos sako: „Ai, čia tikriausiai tą turėjo omenyje.“ Paskui bandau prisiminti, kam tą kokteilį nunešti, ten žmonių labai daug. Labai sudėtingas darbas“, – „Sekundei“ pasakojo G. Prunskaitė.
Taip ir baigėsi merginos darbas kavinėje. Po kiek laiko Gabrielė bandė dirbti ir kitose, mažesnėse kavinukėse, tačiau visgi suprato, jog šis darbas ne jai.
Ji rado daug priimtinesnį ir tinkamesnį variantą – anglų kalbos korepetitorės darbą vienoje šeimoje. Panevėžietei pasisekė, nes šeima labai draugiška, o vaikas – labai gabus.
Menininkų apsuptyje
Atvykę į Paryžių jaunuoliai žavėjosi stulbinamu jo grožiu, mėgavosi jame alsuojančia laisve. K. Lisajevičiaus nuotr.
G. Prunskaitė planavo pailsėti, kažkur padirbti, pakeliauti, o mokytis pradėti tik po metų. Mergina jau seniai žinojo, jog nori studijuoti vaidybą, tačiau dvejojo, ar tai tikrai ta šalis, kurioje vertėtų pradėti studijas.
„Aš žinojau, ką noriu studijuoti, bet nežinojau, ar tikrai Prancūzijoje. Kadangi darbas kavinėje man nepatiko, iškart užsirašiau į peržiūrą, nelaukdama tų metų“, – pasakojo G. Prunskaitė.
Panevėžietė išsirinko privačią Cours Florent dramos mokyklą, kuri išleido nemažai žymių aktorių. Joje moko dėstytojai iš viso pasaulio, tos srities profesionalai. Gabrielei tai atrodė labai rimta mokykla, tad peržiūrai ji ruošėsi labai atsakingai, nes stojančiųjų buvo nemažai. Peržiūroje buvo ne tiek sunku, kiek baisu, nes Gabrielė labai norėjo patekti į šią mokyklą.
„Visi gavome panašias užduotis, jas mums atsiuntė elektroniniu paštu. Ruošiausi labai rimtai ir beprotiškai bijojau. Tikėjausi, kad žinią, ar patekau, sužinosiu tik po kokios savaitės ir visą tą laiką labai nervinsiuosi. Tačiau man viską atlikus, komisija išsakė pastabas ir pasakė, kad įstojau. Aš tam nebuvau pasirengusi, norėjau gauti laišką po savaitės“, – prisiminusi juokėsi G. Prunskaitė.
Gabrielė šiuo metu studijuoja vaidybą anglų kalbos kurse, tad jos aplinkoje labai daug draugų iš viso pasaulio. Kaip teigia mergina, jos kurse mokosi apie trisdešimt iš skirtingų šalių atvykusių studentų.
„Čilė, Meksika, Palestina, Rusija, Amerika. Iš visur, todėl labai įdomu, labai skirtingos kultūros“, – vardijo G. Prunskaitė.
Svarbus įvaizdis
Paklausta, kokia atmosfera tvyro paryžietiškoje menų mokykloje, Gabrielė sako, jog tikrai savita. Joje gausu menininkų „pozuotojų“, nes paryžiečiams ypač svarbus jų įvaizdis.
„Prancūzams svarbus įvaizdis, nes jie, paryžiečiai, jaučiasi svarbūs, nes Paryžius didelis miestas ne tik dydžiu, bet ir svarba. Prieini prie mokyklos, o kieme stovi 30–40 žmonių, visi rūko, atrodo lyg nemiegoję tris paras. Daug yra tokių menininkų „pozuotojų“. Maždaug: „Aš menininkas, neturiu pinigų kelnėms ar mašinai, tačiau turiu pinigų nusipirkti daug cigarečių, bet tikrai ne susitvarkyti plaukus ryte.“ Tas pozavimas dvelkia netikrumu. Bet šiaip šaunūs žmonės, negaliu kažko labai blogo pasakyti. Saviti“, – kalbėjo G. Prunskaitė.
Pakvietė filmuotis
Gabrielė dar mokykloje vaidino dramos trupėje, vykdavo į įvairiausius pasirodymus. Išskirtinės išvaizdos bei talento merginos nepastebėti buvo neįmanoma. Ji porą kartu jau filmavosi filmuose, tačiau atliko ne pagrindinį vaidmenį. G. Prunskaitei labai patiko filmuotis Rebekos Zlotovski filme „Planetariumas“, kuriame ji vaidino trisdešimto amžiaus operatorę. Nors merginai atiteko antraeilis vaidmuo, tačiau, kaip teigia Gabrielė, su ja elgėsi labai gražiai ir mandagiai.
„Buvo labai įdomu pajausti, kaip prancūzai dirba. Buvo malonu, kad rūpinasi. Labai kreipė dėmesį į išvaizdą, netgi derino sagas ar auskarus, kurių nebuvo matyti“, – pasakojo G. Prunskaitė.
Laisvas miestas, įkalintas baimės gniaužtuose
Atvykę į Paryžių jaunuoliai žavėjosi stulbinamu miesto grožiu, mėgavosi jame alsuojančia laisve, tačiau net nenutuokė, kad po kelių mėnesių viskas apsivers aukštyn kojomis ir laisvė virs baime.
Būdama jaukiuose namuose vėlų rudens vakarą, apie teroristinį išpuolį Gabrielė sužinojo iš socialinių tinklų. Kaip teigia mergina, ji iš pradžių nesuprato, kas vyksta ir ko tikėtis.
„Iš viso nebežinai, kas vyksta. Nežinai, ar čia dabar jie išsprogdins visą miestą, ar kas atsitiks. Labai baisu pasidarė. Paskui pradėjo visi rašyti vieni kitiems, teirautis, ar viskas gerai. Mūsų mokyklos grupės draugai buvo kavinėje, užsirakinę viduje. Visi žmonės organizavosi, kaip kam grįžti namo. Paryžiuje vyko akcija, daug žmonių rašė feisbuke, tviteryje, kurioje vietoje miestiečiai gali priimti kitus, kad pasislėptų“, – išgąstingai pasakojo Gabrielė.
Mergina tikina, jog po šių įvykių Paryžiuje žmonės tapo atsargesni, įtaresni. Taip pat buvo sustiprintas saugumas. Ir ji pati stengiasi neiti į didesnius prekybos centrus ar nesilankyti koncertuose.
„Visi šitie įvykiai labai pakeitė prancūzus. Nes turbūt visi pažinojo bent vieną žmogų, kurio draugas, giminaitis ar jis pats buvo tuose įvykiuose. Visi buvo paliesti. Ir tada pradedi kažkaip kitaip mąstyti. Eini į metro arba būni kokioje nors vietoje ir tyrinėji aplinką, jeigu kažkas atsitiktų, kur tada reikėtų slėptis. Važiuoji traukiniu, matai, kaip lipa žmonės ir žiūri, ar nėra nieko įtartino. Pradedi labiau saugotis“, – dalijosi patirtimi G. Prunskaitė.
Panevėžietė pastebi, kad nors po teroro akto sumažėjo turistų, tačiau prancūzai neketina keisti savo laisvos prigimties ir toliau eina į kavines, mėgaujasi gyvenimu ir taip priešinasi teroristams.
„Kai atvažiavau, tvyrojo visai kitokia nuotaika, nebuvo jokių minčių, kad kažkas gali atsitikti. Jeigu sėdi kavinėje ar terasoje, negalvoji, kad nesaugu, tačiau po kelių mėnesių viskas taip pasikeitė… Aišku, žmonės ir dabar sėdi terasose, vaikšto po miestą. Prancūzų kultūra pagrįsta laisve. Jie nepasiduoda, stengiasi nekeisti įpročių, eiti į renginius, kaip darydavo seniau“, – pasakojo G. Prunskaitė.
Nepaisant visų įvykių, Gabrielė ir Kostas neketina palikti meilės miesto bei visko, ką jame susikūrė per metus.
„Tu kuriesi gyvenimą, dirbi, mokaisi ir nesinori viską mesti. Yra žmonių, kurių tikslas ¬– pasėti baimę, nesinori tam pasiduoti iš principo. Aišku, galvoji protingai, neini į didelius prekybos centrus, nesinori eiti į koncertus, bet išvažiuoti nebuvo minties“, – tikino G. Prunskaitė.
Leidžia sau džiaugtis gyvenimu
Nemažai keliavusi po Vakarų bei Rytų Europą Gabrielė teigia, jog Paryžius pats gražiausias miestas, turintis daugiausia energijos. Gana dažnai į gimtinę grįžtanti mergina sako, jog ima lyginti paryžiečių ir lietuvių skirtumus, gyvenimo būdą.
„Turbūt esminis skirtumas toks, kad prancūzai leidžia sau džiaugtis gyvenimu. Prancūzai gali dirbti biure nuo ryto iki vakaro, bet atrodo, kad jie kiekvieną minutę, net ir dirbdami, stengiasi išlaikyti gyvenimo džiaugsmą. Jie jaučiasi to verti, stengiasi netapti peliukais ratelyje. Darbas nėra jų gyvenimas. Dėl to galbūt nukenčia darbo kokybė, turbūt dėl to žmonės dažnai skundžiasi, kad Prancūzijoje nėra tvarkos.
Bet jie stengiasi viską pajausti, išgyventi, pasivaikščioti, kažkur pasėdėti. O lietuviai apimti streso. Nervinasi, nors dėl to net nereikėtų nervintis, o prancūzai atsipalaidavę. Lietuvoje žmonės dirba labiau susikaupę, bet jie nelaimingi – atrodo, kad mažiau gyvenimą myli“, – teigė G. Prunskaitė.
Mergina sako, jog per metus labai daug visko patyrė, o dabar gyvenimas Paryžiuje tampa ramesnis ir įgauna pastovumą.
„Buvo akimirkos nusivylimų, kai manėme, kad darbą susirasime greitai, kad viskas vyks greitai, bet viskas klostėsi lėčiau, nei norėjosi. Stresą patyrėme tuomet, kai reikėjo mokėti už nuomą, ir pan. Bet paskui viskas išsisprendžia ir praeina. Per tuos metus mes spėjome labai daug patirti. Buvo ir nuopuolių, ir pakilimų. Dabar mokomės, turime darbus. Įgavome gyvenimo ritmą, viskas yra ramiau“, – kalbėjo Gabrielė.
Kotryna DEMIANČUKAITĖ
