Šunų užkalbėtojas Mantas Misevičius ir jo žmona, gyvūnų gydytoja, Kristina Mačernytė-Misevičienė per gyvenimą keliauja ne vieni. Jie geba prisijaukinti bet kurį gyvūną, gerai išmano jų psichologiją, anatomiją ir mediciną.
Du mažamečiai vaikai, plyta po plytos pastatyta veterinarijos klinika ir meilė gyvūnams – didžiausias ir brangiausias Misevičių turtas. U. Mikaliūno nuotr.
30 metų klaipėdietė, veterinarė Kristina Mačernytė-Misevičienė ir 34-erių kinologas Mantas Misevičius susipažino studijuodami, bendrabučio virtuvėje prie sriubos dubenėlio. Laikui bėgant draugais save vadinanti pora nepastebimai tapo įsimylėjeliais, o ant pagalvės rastas sužadėtuvių žiedas juos sujungė į šeimą.
Per ne pilną dešimtmetį įgytos žinios, du mažamečiai vaikai, plyta po plytos pastatyta veterinarijos klinika ir meilė gyvūnams – didžiausias ir brangiausias Misevičių turtas.
Nuo draugystės pradžios Mantas įkalbinėjo Kristiną iš Klaipėdos važiuoti gyventi į Panevėžį. Aiškino, kad rinka čia neužpildyta, veterinarų nedaug, o poreikis didelis. Kristina patikėjo, abu pradėjo taupyti ir naujo gyvenimo pradžią kurti Aukštaitijos sostinėje.
„Man Panevėžys atrodė mažas miestas. Žinojau tik Rožyną, nes ten gyvena Manto tėvai, ir Pramonės gatvę. Iš pradžių priešinausi, sakiau, kad aš noriu ir kažkur išeiti, ne tik gyventi, bet dabar viskas pasikeitė, neturiu kada išeiti“, – „Sekundei“ sakė nuosavoje veterinarijos klinikoje dirbanti K. Mačernytė-Misevičienė.
Meilę pažadino pavydas
Jauna pora susipažino prieš dešimt metų, studijuodami. Tuo metu Kristina buvo Lietuvos veterinarijos akademijos (dabar Sveikatos mokslų universitetas) pirmakursė, o Mantas mokslus tęsė kaip gyvulininkystės fakulteto magistrantas.
„Buvo sakoma, kad visos pirmakursės vyresnių kursų vaikinamas kaip šviežiena. Tik išgirsta balselius, ir atbėga susipažinti. Mantas taip ir prisistatė – išgirdo, kad virtuvėje kažkas puodus barškina, čiauška, ir atlėkė. Jis labai greitai ir mano kambarį surado. Ateidavo paprašyti arbatos. Kambario draugė mane perspėjo, kad būčiau atsargi, nes Mantas bjaurus mergininkas. Tačiau man patiko, kad jis nedarė vienos esminės klaidos – jis manęs nemergino. Sugebėjo visų pirma tapti mano draugu. Kartu eidavome į gimtadienius, o per mano pačios šventę surengė staigmeną. Ir kiti iš šalies sakydavo, kad mes tikri bičiuliai“, – prisimena Kristina.
Tokia draugystė tęsėsi keletą mėnesių. Kaip juokauja Kristina, Mantas dėl jos pametė galvą tada, kai ją Kristina nunešė koja.
„Mantas yra imtynininkas. Kartą jis mane pakvietė į sporto salę ir liepė jį pulti. Aš galvoju – trys bronzos, aukso medalis, o jis nori, kad aš jį pulčiau. Jis mane dar padrąsino, sako, nebijok, nieko nesulaužysiu, tik pulk. Jis stovi ir laukia, aš pakėliau koją ir spyriau į galvą. Žiūriu, jis orientaciją prarado. Maniau, kad vyrai visada saugo galvą, pasirodo, imtynėse tas negalioja. Mantas ne to tikėjosi. Na va, taip ir prisidirbau“, – šypsosi moteris.
Kelerių metų patirtį turinti veterinarė K. Misevičienė sako, kad ši profesija reikalauja ne tik medicinos, bet ir psichologijos žinių.
Kristina visgi prisipažino, kad meilė į jos širdį atėjo dar ne tada. Kartą Mantas pasipuošė kostiumu ir išvažiavo atsiimti sportinio apdovanojimo.
„Sėdžiu bendrabučio kambaryje, siuvinėju ir kažkoks pavydas širdyje pradėjo kirbėti. Jis paskambino ir sako, gal tu gali suorganizuoti, kad kas nors mane parvežtų, o aš per tą laiką dar pašvęsiu. Na, galvoju, dar geriau. Vėl mane užplūdo nerimas, kažkas viduje graužė, o kai grįžęs pradėjo pasakoti, kad tai su viena šoko, tai su kita – supratau, kad man jis daug reiškia, kad tai žmogus, su kuriuo noriu būti visą likusį gyvenimą“, – pasakoja Kristina.
Bendrabutyje studentė augino žaliąją iguaną, du žalčius, skorpioną, keletą vorų, du sausumos vėžliukus, barzdotąją agamą, dėmėtųjų eublefarų šeimą. Šis kambarys buvo ganėtinai populiarus, draugė juokaudavo, kad reikia bilietus spausdinti ir imti mokestį. Dalis gyvūnų į Panevėžį atkeliavo kartu su šeimininke.
Studijų laikais Kristina gyveno taupiai, atsisakydavo šokolado, kainuojančių malonumų, o laisvalaikį leisdavo Akademijos Dr. Leono Kriaučeliūno smulkių gyvūnų klinikoje. Ji siekė gauti ne tik diplomą, bet ir žinių.
„Įstoti į universitetą lengva, bet jį pabaigti sunku. Be to, reikia suprasti, kad baigus universitetą mokslas nesibaigia. Aš ir dabar skaitau. Vyras juokiasi, kad įprotis studijuoti atsirado“, – sako veterinarė.
Bandė atkalbėti
Mantas pasekė tėvo, buvusio policijos pareigūno, kinologo Rimanto Misevičiaus pėdomis, o štai Kristinai teko atlaikyti šeimos pasipriešinimą. Abu jos tėvai teisininkai, jaunesnis brolis – taip pat. O Kristina visą gyvenimą buvo kaip iš kitos planetos – ėjo ten, kur vedė širdis. Net ir mamos pastangos dukrą įkalbėti tapti teisininke buvo bevaisės.
„Kai buvau vaikas ir šnekėjau, kad būsiu gyvūnų gydytoja, mama galvojo, kad išaugsiu. Kai apie tai šnekėjau paauglystėje – sakydavo nenusišnekėk. Vienu momentu buvau nusprendusi stoti į teisę, tačiau kai perėjau mokytis į gimnaziją, pasakiau – viskas, gana, tikrai stosiu į veterinariją. Mama atsiduso ir pasakė gerai“, – prisimena veterinarijos magistro diplomą turinti gydytoja.
Kristina pasakojo, kad jos tėvai tuo metu jau buvo išsiskyrę. Tėtis nežinojo, kokius mokslus pasirinks jo dukra. Mama dvi savo atžalas augino viena. Jai atrodė, kad veterinarija nepelninga, o teisininkai uždirba daug, labiau vertinami visuomenės, gerbiami.
„Mamai rūpėjo mano likimas, norėjo, kad būčiau ne tik finansiškai stipri, bet ir gražiai atrodyčiau. Juk teisininkai vaikšto su kostiumais, aukštakulniais bateliais, o veterinarai su šlepetėmis, chalatu, plaukai surišti, nagai nelakuoti ir uždirba mažiau. Turėjau katę, vėžliuką, mama mylėjo juos ir, atrodė, gerbė veterinarus, bet kažkodėl nenorėjo, kad priklausyčiau šiam ratui. Visgi žmogaus prigimtis tokia – mes visi turime matyti prasmę, neužtenka už darbą gauti pinigus, tai, ką darai, turi patikti“, – teigia Kristina.
Anot M. Misevičiaus, dresūrai lengviausiai pasiduoda vokiečių aviganiai.
Vietoj kompiuterio – katė
Veterinarė žavėtis gyvūnais pradėjo nuo ketverių metų. Jai jų labai reikėjo, bet niekas neleido auginti. Mama sakė, kad namuose bus netvarka, reikės juos prižiūrėti, užsiimti.
„Ir dabar sakau, jeigu gyvūną perkate vaikams, tai perkate ir sau – kitaip nieko nebus“, – priduria ji.
Kristina buvo kitoks vaikas. Sulaukusiai aštuonerių tėvai jai nupirko vėžliuką. Tai buvo pirmasis ir labiausiai numylėtas gyvūnas. Roplį ir į saulytę nešė, ir maitino.
„Rūpinausi juo taip, kaip mokėjau tuo metu. Žinių dar nebuvo. Kaip perskaitydavau laikraštyje, taip ir darydavau. O buvo parašyta taip: laikyti dėžutėje, šerti salotomis, bet dabar žinau, kad taip neteisinga. Kartais pagalvoju, kad iš tos didelės meilės jį kankinau. Dariau tai, ką išmaniau, ir tėvams rūpintis tikrai nereikėjo“, – tvirtina moteris.
Veterinarė pasakoja, kad vėliau jai įsireikė ir katino. Ilgai mamos prašė, kad nupirktų, tačiau mainais į katiną ji siūlė savo dovanas – pavyzdžiui, kompiuterį su visais įrenginiais, garsintuvais. O tuo metu kompiuterius turėjo ne visi, kaip pamena Kristina, gal tik kas penktas vaikas klasėje.
„Aš pasakiau – ne, man reikia katės. Kompiuterį gali broliui pirkti. Atsikėliau penkioliktojo gimtadienio rytą, vos ne ašaras braukiu. Mama sako, gal važiuojam, dovaną išsirinksi. Liepiau jai važiuoti be manęs, nes man niekas nerūpėjo, bet kai mama užsiminė, kad ieškotume gyvos dovanos, akyse prašviesėjo. Tai buvo vienas iš smagiausių mano gimtadienių. Apvažiavome kelias turgavietes, parduotuves ir nieko. Nėra katės, nors tu ką. Jau paskutinėje vietoje einant iš turgaus pamatėme, kaip viena moteris nešasi Siamo veislės kačiukus – tai buvo mano išsigelbėjimas. Vadinasi, kai labai nori – norai vis tiek kažkaip išsipildo“, – šypsosi Kristina.
Pradžią padiktavo filmas
Moteris prisimena, kad maždaug tada pradėjo rūpėti ir kiti dalykai: vatos tamponėliai, švirkštai, medicinos įrankiai. O serialas „Ligoninės priimamasis“ Kristinai buvo mėgstamiausias.
„Tai darbas, kuris gamina tam tikrą adrenaliną, reikia gyvybę gelbėti čia ir dabar, ne rytoj, ne po penkiolikos minučių ir jeigu aš dabar padarysiu klaidą – viskas. Čia ne kompiuteris, kur perdegė detalė ir gali pakeisti arba nusipirkti kitą. Gyvūno tokio pat nenusipirksi“, – sako veterinarė.
Jai pritaria ir vyras Mantas. Jis teigia, kad praradus gyvūną ieškoti kito reikia nedelsiant, tačiau nedaryti klaidos ieškant jo antrininko.
„Gyvūnas negali būti toks pat ir nereikia tokio pačio. Visi esame skirtingi. Naujas augintinis privalo būti kitoks, čia ir įdomumas. Lyginti niekada nereikia. Ar būtų įdomu, jeigu vaikai būtų visiškai vienodi, tokios pačios išdaigos, tie patys dešimtukai ir dvejetai“, – tvirtai savo nuomonę dėsto kinologas ir dviejų vaikų tėvas.
Pora pataria, kad tokiais atvejais geriau ieškoti charakteriu panašaus, bet išvaizda kitokio gyvūno, kitos veislės ar bent jau spalvos.
Tenka būti psichologe
Jau kelerių metų patirtį turinti veterinarė sako, kad ši profesija reikalauja ne tik medicinos, bet ir psichologijos žinių. Būna, kad reikia raminti isterijos ištiktus šeimininkus. Reikia mokėti paguosti, pasakyti taip, kad žmogus išgirstų. Sunkiausia Kristinai pasakyti, kad gyvūnas neišgyvens, o dar sunkiau pasiūlyti augintinį užmigdyti.
„Nelengva žmonėms paaiškinti, kad jų gyvūnas kenčia ir kentės, kad jo mirtis bus skausminga. Aš pati paskutiniame kurse užmigdžiau savo katę, todėl žinau, ką tai reiškia. Būna žmonių, kurie atvažiuoja jau nusiteikę tą padaryti, bet ir tokiais atvejais be skaudžių emocijų neapsieinama. Žmonės jaučia kaltę, kad tą draugą, kuris tarnavo visą gyvenimą, pasmerkia mirčiai“, – sako veterinarė.
Studijų laikais Kristina gyveno taupiai, atsisakydavo šokolado, kainuojančių malonumų, o laisvalaikį leisdavo Akademijos smulkių gyvūnų klinikoje. Ji siekė gauti ne tik diplomą, bet ir žinių.
Dirba be atostogų
K. Mačernytė-Misevičienė pažymi, kad kai kurios gyvūnų ligos neužkrečiamos, bet jos tampa tokiomis – tą pačią dieną žmonės kreipiasi dėl skirtingų atvejų su ta pačia diagnoze. Pavyzdžiui, tą pačią dieną pro langą iššoka kelios katės. Arba šeimininkai vienas paskui kitą atveža dūstančius gyvūnėlius.
Veterinarė neslepia, kad žmonės pagalbos kreipiasi ir naktį, ir poilsio dienomis, ir sėdint prie Kūčių stalo. Pora sako, kad prie tokio režimo priprato, tačiau nesupranta šeimininkų, kurie pastebėję ligos simptomus laukia kelias dienas, o skambina būtent sekmadienio naktį.
„Būna, kad šuo visą dieną neišlenda ir būdos, o pagalbos pradeda ieškoti naktį. Arba skambina Kūčių vakarą ir sako, mano katinas jau visą savaitę kasosi, ar galit dabar apžiūrėti. Ir jeigu tokiais, ne skubiais atvejais, nesutinki padėti, žmonės pyksta ir įsižeidžia. Taip, aš naktimis keliu ragelį ir priimu gyvūnų tiek, kiek man leidžia laikas ir sveikata. Negali žmogus dirbti septynias dienas per savaitę ir po visą parą – tai neįmanoma“, – sako K. Mačernytė-Misevičienė.
Šunų užkalbėtojas
Kadangi Mantas ir jo tėvai visą gyvenimą veisė šunis ir kates, Kristina akušerijos mokslus baigė šioje šeimoje, išmoko priimti šuniukus ir kačiukus. Vyras jai paaiškindavo apie virkštelę, kodėl atsirado išvarža, kodėl turi būti taip, o ne kitaip. Tačiau po ketvirto kurso viskas pasikeitė, Kristina žinojo daugiau ir vienas kitą papildydavo.
„Kartais šeimininkus ištinka panika, jie nebežino, ko ir kaip griebtis, negeba nulaikyti šuns, kartais labiau bijo nei gyvūnai. Tokiais atvejai prireikia vyro pagalbos, nes jis žino, kaip elgtis. Būna, kad negaliu šuniui suleisti vaistų, nes šeimininkas jį netinkamai išauklėjęs, negali pasakyti griežtesnio žodžio, nemoka laikyti. Tas pats su katėmis. Katę reikia laikyti mandagiai, švelniai, bet tvirtai“, – pasakojo veterinarė.
Nors Mantas kinologas, klinikoje jis lygiateisis narys – puikiai išmano šunų psichologiją, todėl esant reikalui visada atskuba į pagalbą bei pakonsultuoja šeimininkus šunų dresūros klausimais.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
