Jaunas, charizmatiškas, Prancūzijoje ir Italijoje mokslus baigęs kunigas Algirdas Toliatas tapęs Lietuvos policijos departamento kapelionu sako, kad sujungus jėgas galima padaryti daug svarbių ir naudingų dalykų.
Algirdui Toliatui išleisti knygą „Žmogaus ir Dievo metai“ pasiūlė jo bendruomenės nariai, sužavėti kunigo pamokslų įtaigos ir grožio. T. ŠIAUDINIO nuotr.
Viena jėga
Lietuvos policijos departamento kapelionas Algirdas Toliatas turi atsakymą į klausimą, ką kunigas gali nuveikti valstybinėje institucijoje.
„Visada norėjau dirbti su policijos pareigūnais ir ne todėl, kad jie būtų labai religingi, bet dėl to, kad jų veikla labai plati. Darbas čia pranoko visus mano lūkesčius. Tai labai įdomi bendruomenė, įvairūs žmonės, turintys skirtingą patirtį, savo gyvenimiškas įžvalgas. Be to, policija padeda visuomenei. Mus jungia ir džiaugsmingi, ir skausmingi susitikimai, bet vis dėlto mane maloniai nustebino visų geranoriškumas, matau daug gražių iniciatyvų. Sujungus jėgas galima padaryti daug svarbių darbų ne tik pačiai policijai, bet ir visai Lietuvai“, – „Sekundei“ teigė A. Toliatas.
Prieš trejus metus paskirtas policijos kapelionu kunigas įtikino Bažnyčios ir policijos vadovybę, kad reikia bendrų policininkų ir visuomenės mišių. Į pirmąsias susirinko keliolika žmonių. Paskui jų vis gausėjo, o dabar tikinčiųjų šeima turi stiprią bendruomenę, didelę jos dalį sudaro policijos darbuotojai.
Nuo nelaimių iki vestuvių
Kunigas A. Toliatas yra dosnus žmogus. Jam negana gražiai pakalbėti šventėse, palaiminti naujus policijos automobilius. Jam negana būti kunigu, pasibaigus mišioms uždarančiu bažnyčios duris ir panyrančiu į apmąstymus. Policijos darbuotojams kunigas ėmėsi organizuoti susitikimus su įdomiais žmonėmis.
„Pamačiau, kad policija yra labai inovatyvi bendruomenė. Ji ieško vis naujų sprendimų, kaip dirbti efektyviau, o tai jau yra iššūkis. Mane žavi jų atvirumas, man su jais įdomu. Kitas dalykas – vis daugiau atrandu sąsajų, kur Bažnyčia gali bendradarbiauti su policija. Vienas iš tokių projektų „Saugokime vieni kitus kelyje“. Namų kultūra persikelia į gatvę – pagarba, tolerancija, supratingumas, dėmesingumas, bet visi šitie dalykai yra nuvertinti. Gatvėje jie neegzistuoja. Smurtas artimoje aplinkoje, įvairios priklausomybės – mūsų socialinė rykštė. Žmogus svarbu ir policijai, ir Bažnyčiai, tad jeigu šias dvi jėgas sujungtume kryptingai siekti bendro rezultato, galėtume daug ką padaryti“, – mano A. Toliatas.
Policijos kapelionas neslepia, kad su visais pareigūnais negali būti draugais. A. Toliatas sako, kad ryšys su policijos darbuotojais atsiranda laikui bėgant. Buvimas su bendruomene kartais perauga į asmeninį bendravimą.
„Tai visiškai laisvė. Mes kalbamės įvairiomis temomis. Vieni ateina išsakyti savo rūpesčius, problemas, kiti – prašyti Krikšto ar Sutvirtinimo sakramentų. Esu sutuokęs ne vieną policininkų porą, anapus išlydėjęs žuvusius pareigūnus. Džiaugsmą ir nelaimę išgyvename kartu, todėl jaučiuosi kaip šeimos narys“, – šypsosi A. Toliatas.
Kunigystė – didžiulis netikėtumas
Policijos kapelionas tikina, kad kunigystė jam pačiam buvo didžiulis netikėtumas: „Netikėtai įsimylėjau ir jau nieko nebegalėjau padaryti. Yra toks posakis: „Mokytojas atsiranda, kai mokinys pasiruošęs.“ Taip atsitiko ir man.“
Dar dvyliktoje klasėje A. Toliatas buvo tvirtai įsitikinęs, kad bus ekonomistas, kaip jo mama. Tuo metu apie kunigystę negalvojo, nors tikėjimas ir Bažnyčia vaikinui svetimi nebuvo. Jo tėvai – tikintys žmonės.
„Vaikystėje mano religinis ugdymas buvo neatsiejamas nuo Alantos. Čia gyveno mano močiutė – mamos mama. Ji buvo gerbiama miestelio siuvėja, kartu eidavome į bažnyčią. Čia priėmiau Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo sakramentus, teko patarnauti mišioms. Neneigiau, kad Diev
as yra, tiesiog nežinojau, ką su Jo buvimu daryti, nesupratau, kaip šis faktas veikia mano gyvenimą“, – atvirai kalbėjo A. Toliatas.
Naujas gyvenimo etapas, kurį kunigas vadina klausinėjimu, prasidėjo paskutinėje mokyklos klasėje, kai tikyba pradėjo dėstyti nauja, jauna mokytoja. Po pamokų A. Toliatas mokytojai tiesiog berdavo klausimus.
„Tuo metu tikėjimas man dar netapo įdomiu dalyku. Norėjau išsiaiškinti, kodėl ši jauna, gražiai besišypsantis mokytoja žudo savo gyvenimą tokioje beviltiškoje srityje. Kalbėdavome labai daug, kol galiausiai baigėsi klausimai. Tada jos paprašiau religinės literatūros – man juk reikėjo medžiagos naujiems klausimams“, – prisiminė kunigas.
Bandė atkalbėti
Taip viskas ir prasidėjo. A. Toliatas pajuto, kad jam ne tik klausimai rūpi, bet ir atsakymai į juos, o kai apsilankė Šv. Jonų bažnyčioje ir išklausė mišių, galutinai suprato, kad jo susidaryti stereotipai nebuvo teisingi.
„Bažnyčioje matėsi daug jaunų žmonių, jautėsi jų bendrystė. Mane užliejo šiluma ir didžiulė ramybė. Man buvo labai gera ten būti, pajutau, kad noriu čia sugrįžti“, – tvirtino pašnekovas.
Nuo tada dalyvauti mišiose tapo tikra švente ir į ją verždavosi vis dažniau, aktyviai įsijungė į bendruomenės veiklą, stengėsi kuo daugiau sužinoti apie Dievą. Įstojo į Kunigų seminariją, vėliau žinias gilino Italijoje ir Prancūzijoje.
A. Toliatas neslepia, kad draugai bandė jį atkalbėti, negalėjo suprasti, kodėl pasirinko tokį kelią, manė, kad Algirdas pakvailios ir grįš į savas vėžes.
„Jų šypsenos ir aiškinimai man buvo nė motais. Ta veikla virpina mano vidines stygas“, – teigia kunigas.
Kai apie savo sprendimą tapti kunigu pasakė tėvams, sulaukė normalios reakcijos.
„Negaliu tvirtinti, kad tėvai buvo nepatenkinti. Jie žinojo, kad kitaip nebus, todėl mane lengvai atidavė į Dievo rankas“, – sako A. Toliatas.
Kaip ant sparnų
Įdomu ir tai, kad kunigas yra tikras motociklų entuziastas. Turėdamas laisvo laiko jis sėdasi ant plieninio žirgo ir leidžiasi į piligrimines keliones.
Anot jo, policija yra ne tik tam, kad gaudytų motociklininkus, o šie – kad nuo jos bėgtų.
Motociklas buvo A. Toliato svajonė nuo mažų dienų. Jis labai norėjo važinėti, tik tėvai neleido – bijojo dėl sūnaus saugumo. Įstojus į Kunigų seminariją, taip pat nebuvo galimybės važinėtis, tik išvykus studijas tęsti į Prancūziją atgijo kunigo vaikystės svajonė.
„Ten motociklai ir motoroleriai populiari susisiekimo priemonė. Išlaikiau egzaminus, gavau pažymėjimą, nusipirkau motociklą ir taip pradėjau važinėti. Mane sužavėjo beribis laisvės pojūtis, jautiesi tarsi skrietum“, – sako kapelionas.
Vairuoti motociklą kunigui patinka, nors Lietuvoje juo važinėja kur kas rečiau nei, pavyzdžiui, Romoje, kur dvasininkui motociklas buvo virtęs pagrindine susisiekimo priemone.
Prieš kiekvieną kelionę A. Toliatas nesiima jokio specialaus ritualo, nors žino, kad važiuoti motociklu pavojinga. Kiekvieną pavasarį, prieš prasidedant važinėjimo sezonui, kunigas savąją transporto priemonę patiki mechanikams. Jis sako, kad geras motociklas turi būti dinamiškas. Vieni tinkamesni važinėtis miesto gatvėmis, kiti – leistis į tolimas keliones.
Anot A. Toliato, policija yra ne tik tam, kad gaudytų motociklininkus, o šie – kad nuo jos bėgtų. E. ONAIČIO nuotr.
Knyga dėl nesusipratimų
A. Toliatas yra vienas iš tų jaunų kunigų, kurie aktyviai išnaudoja naująsias technologijas Dievo žodžiui skelbti. Turi savo tinklaraštį ir jame publikuoja pamokslus, dalijasi su tikėjimu susijusia informacija.
Be to, kunigas išleido knygą „Žmogaus ir Dievo metai“, ją pristatė ir panevėžiečiams. Į G. Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką susirinkusiesiems ne tik papasakojo knygos atsiradimo istoriją, bet ir juos įkvėpė naujiems iššūkiams. „Gyvenu tuo, kuo tikiu. Esu ieškotojas. Galbūt tai atliepia žmonėms, nes mes visi esame ieškotojai, visi mes ieškom sielos ramybės“, – sakė A. Toliatas. Jis patikino, kad niekada neketino rašyti knygos. Išleisti pamokslų rinkinį „Žmogaus ir Dievo metai“ pasiūlė jo bendruomenės nariai, nes buvo sužavėti kunigo pamokslų įtaigos ir grožio. „Pirmiausia tiesiog sakydavau pamokslus žmonėms. Ne tik policijos, bet ir Šventojo Rapolo, Aušros Vartų bendruomenėse – visur, kur buvau. Tie žmonės man be galo brangūs, o jų žvilgsniai, atsiliepimai yra tai, kas įkvepia kurti. Taip ir gyvenome, sekmadieniais susirinkdavome po 20–30 žmonių. O vieną dieną po pamaldų vakarieniavau su Mariano šeima, ir jis sako: „Algirdai, mums labai patinka tavo pamokslai. Bet kartais jie tampa nesusipratimų šaltiniu: aš po mišių sakau: „Algirdas kalbėjo taip.“ Žmona Rima nesutinka: „Ne, jis sakė kitaip.“ Tad gal galėtum juos surašyti ir perkelti į internetą?“ „Kad neturiu surašytų“, – sakau. „Tai tu nors įrašyk, puslapį mes sukursime.“ Man tai atrodė sunku: sukurti internetinę svetainę, ją tvarkyti… Bet pagalvojau: kodėl ne. Kitą dieną Marianas skambina: „Yra svetainė!“ Nieko kita nebeliko, tik įrašyti pamokslus. Taip atsirado tinklaraštis, vėliau jis įkvėpė parašyti knygą“, – pasakojo A. Toliatas.
Ne tik pamokslai
Nors knygoje pamokslai sudėlioti sekant liturginius metus, A. Toliatas paaiškino, kad ją galima skaityti ir ne nuo pradžios, o interpretuoti – taip, kaip norisi.
„Ši knyga – ne tik asmeniniais išgyvenimais pagrįsti pamokslai. Tai visos bendruomenės patirtis. Tai ir mišių auka, ir sekmadienio agapė, kur svarbiausia – ne vaišės, o susitikimas su bendruomene ir pasidalijimas tuo, kuo gyvename, ką išgyvename, kuo kvėpuojame. Būtent tie dalykai svarbiausi, jei norime, kad bendruomenė būtų gyva. Nes tik gyva bendruomenė gali rašyti tokią knygą. Ir tai yra mūsų bendras turtas, kurį Dievas mums dovanoja“, – sako kunigas A. Toliatas.
Dvasininkas teigė, kad kaskart per mišias susirinkus daugybei žmonių jaučiasi tarytum leisdamasis nuo kalno – užplūsta vaizdiniai ir tikintiesiems jis pasakoja tai, ką mato. „Jei nebūtų kiekvieno sekmadienio, kuris mane užkelia ant kalno viršūnės, aš ir pats nežinočiau to, ką rašau“, – kalbėjo A. Toliatas.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
