Šuoliais atlekiantys Naujieji metai panevėžiečiams Irenai ir Romualdui Ščevinskams atneša ypatingą sukaktį. 2017-aisiais pora minės smaragdinę – 55-erių metų – savo vestuvių sukaktį.
Irena ir Romualdas Ščevinskai jau daugiau kaip penkiasdešimt metų dalijasi ir džiaugsmu, ir vargu. T. Šiaudinio nuotr.
Tik nei didelių iškilmių, nei plataus artimųjų rato, nei linksmybių ta proga nebus. Taip, kaip ir auksines vestuves prieš penkerius metus minėję, susės jie vieni du prie kuklaus stalo ir, be abejo, vėl prisimins įvairiaspalvį bendro gyvenimo kelią.
Retai porai teko patirti tiek daug skirtingų jausmų atspalvių, kaip šiems žmonėms. Meilės, sutarimo, darnos lydėtas jų gyvenimas paženklintas ir juodžiausiais netekties bei skausmo ženklais – sutuoktiniams teko palaidoti visus savo vaikus. Neaplenkė ir ligos – pažėrusios įvairių negalių tiesiog įkalino juos bute.
Su „Sekunde“ Ščevinskai susitiko norėdami padėkoti žmonėms, kurie jiems labai geri, padeda, juos lanko.
„Prasidėjus adventui raginama daryti gerus darbus, nepamiršti kenčiančiųjų, stokojančiųjų, vienišų. Tačiau yra žmonių, kurie gerus darbus daro ištisus metus. Nežiūrėdami į kalendorių, nelaukdami priminimų. Tokiems – didžiausia pagarba. Gerumo dovanas priimantys žemai jiems lenkia galvas“, – sako I. Ščevinskienė.
72 metų moteris tvirtina, kad atlaikyti lemties siunčiamas negandas jai padeda ir geri žmonės, ir tai, jog iki šiol kartu yra jos išrinktasis, nuo mažens pažįstamas ir visada petys į petį su ja žengiantis vyras Romualdas. Nesvarbu, kad jis dabar paralyžiuotas, tik vežimėlyje po kambarį galintis judėti ir be žmonos pagalbos esantis bejėgis, ponia Irena sako: „Aš be jo būčiau kaip paukštis be sparno.“
Atsisveikinimas su sūnumis
Prie šventinio Irenos ir Romualdo smaragdinių vestuvių vaišių stalo, jeigu ne žiauri lemtis, turėtų sėdėti penki jų sūnūs. Tiek sutuoktinių pora buvo susilaukusi. Tik šiandien, deja, jie turi tik vienas kitą.
Du berniukai, gimę neišnešioti, mirė iš karto, vienas, gimęs visiškai sveikas, po poros mėnesių susirgo meningitu ir taip pat neatlaikė.
Kiti du sūnūs – gimę sveiki, užaugę, džiaugsmo tėvams teikę – taip pat jau pašaukti į amžinybę. Vienam buvo 22-eji, kitam 48-eri. Nė vienas nebuvo sukūręs šeimos, nedovanojo anūkų.
Vos 22-ejų sulaukęs prieš septyniolika metų mirė Marius. Ištiktas ūminio pankreatito, ligos, šiemet nusinešusios žinomo politiko, sveikatos apsaugos ministro Juro Požėlos gyvybę.
I.Ščevinskienė prisimena, kad staiga pakirstas sūnus ligos patale išgulėjo dešimt dienų. Skaudu buvo, kai jausdamas senkant jėgas sūnus prašydavo mamos: „Paklausk daktaro, ar aš mirsiu“, tikėdamasis išgirsti neigiamą atsakymą.
Išėjus jaunam žmogui, po savaitės iš sielvarto nugaišo ir jo katinas – nuėjęs kieme po krūmu atsigulė ir nebesikėlė.
Aptardama savo skausmingą lemtį I. Ščevinskienė sako, kad bene labiausiai ja sugniuždė paskutinio sūnaus netektis. Tuo labiau kad mirtis dar nė penkiasdešimties nesulaukusi vyrą ištiko motinos akyse.
Prieš porą mėnesių apsigyvenęs tėvų namuose sūnus padėdavo motinai prižiūrėti sergantį tėvą. Ypač stipraus vyro pagalba buvo reikalinga norint paralyžiuotą ligonį numaudyt – sunku jį į vonią įkelti, iš jos iškelti.
Tą dieną, iš vakaro numaudęs ligonį, pats nusimaudęs, nusiskutęs,sūnus prisėdo prie lovos su tėvu pasikalbėti. Sakydamas, kad gal ir nemažai klaidų gyvenime padaręs, paprašė tėvo nepykti, atleisti už viską, paskui jiedu ilgai bendravo, juokavo.
O rytą arbatos atsigėrę tėvai nutarė sūnų žadinti, prie stalo kviesti. Pasilenkusi prie lovos motina išvydo išblyškusį, jokių gyvybės ženklų neberodantį vaiką.
Iškviesti greitosios pagalbos medikai niekuo padėti jau negalėjo – nors buvo imamasi įvairiausių priemonių, atgabenta moderniausių aparatų. Sustojusios vyro širdies prikelti gyvenimui nepavyko.
Liko tik šešėlis
Prieš metus palaidojusi vienintelį likusį sūnų I. Ščevinskienė ir pati sunkiai susirgo. Nemaža dalis sveikatos jau buvo atimta po jaunesnio sūnaus mirties, dalis – kai prieš dešimtmetį sunkios podagros kamuojamą vyrą ištiko insultas ir jis buvo prikaustytas prie patalo.
Nelengva, mena, buvo ir jaunystės metais – į Sibirą išvežus tėtį mama liko viena su dviem vaikais. Irenos tėvas mirė Sibire vos 40-ies sulaukęs, o brolis, su kuriuo dalytasi gyvenimo negandomis, – 42-ejų.
Nuolat patiriamas netektis pakelti nebuvo lengva. Tačiau paskutinis išbandymas buvo sunkiausias.
Po sūnaus mirties visiškai savyje užsisklendusi moteris nebegalėjo nei valgyti, nei ką nors daryti, net kalbėti – ištiko gili depresija. „Praradau ir ašaras“, – sako ponia Irena.
Tokia našta kiekvienam sunkiai pakeliama. Ji neteko šešiasdešimties kilogramų svorio, ir stotingos moters liko tik šešėlis.
Moteris prisimena, kad po Mariaus mirties ją gelbėjo poezija – ištisomis naktimis rašė eilėraščius, liejo juose skausmą. O Vidmantui išėjus jokio stebuklingo vaisto neatsirado.
Lapkričio mėnesį suėjo metai, kai mirė sūnus, bet motiną vis dar slegia nepakeliamas skausmas. Pasak jos, jeigu ne būtinybė rūpintis ligoniu vyru, kartais, rodos, net iš lovos nekiltų.
Bet žino, kad Romualdą reikia nuprausti, aprengti, padėti iš lovos persėsti į vežimėlį, virti jam pusryčius, duoti vaistų… Paskui jau ir pietumis rūpintis, laukti, kol kas atneš produktų. Pati moteris jau ilgokai niekur iš kambario nebeina – negali to daryti ir dėl savo sveikatos, ir dėl to, kad nenori palikti vyro vieno.
Dėl tokios skausmingos savos lemties moteris sako jos nekeikianti, nebandanti aiškintis, kodėl būtent jai teko tokie išbandymai.
„Meldžiu Viešpaties tik vieno – kad mano vaikų sieloms padėtų“, – sako ji.
Ponia Irena ranka vis paliečia savo kaklo papuošalą ir pabrėžia, koks jis brangus. Juk tai sūnus Vidmantas, įstojęs mokytis į tuometį politechnikumą, iš pirmos stipendijos nupirko ir mamai dovanojo.
Laimingų dienų prisiminimai
Laisvą minutę sutuoktiniai susėda prie puodelio arbatos ir leidžiasi į prisiminimus, kartais, norėdami bent mintimis sugrįžti į laimingiausius savo gyvenimo metus, ir nuotraukų albumus varto.
„Susipažinome pradinėje mokykloje ir daug laiko praleisdavome kartu, vėliau draugystė peraugo į meilę. Koks šaunus vaikinas buvo Romualdas – gražus, garbanotas! Jis buvo mieste žinomas sportininkas. Boksavosi, žaidė futbolą, gerų rezultatų pasiekdavo. Būdavo, žiūriu į jį ir atsigėrėti negaliu – koks šaunuolis, koks linksmas“, – pasakoja moteris.
Humoro jausmo net ir ligos patale nepraradęs vyras taip pat prisipažįsta, kad mielesnės, gražesnės už Ireną jam nebuvo.
Kai pora sumainė aukso žiedus, jai buvo aštuoniolika, jam – dvidešimt vieneri.
Jiedu buvo neperskiriami. Daug metų net dirbo vienoje darbovietėje – tuomečiame pieno kombinate. Jis buvo elektrikas, ji – mašininkė.
Ir skoniai, ir pomėgiai buvo bendri.
Šeima keliaudavo, turėjo daug draugų, dažnai būdavo kviečiami būti piršliais.
„Mes visada turėdavome ir dabar turime apie ką kalbėtis“, – tvirtina Ščevinskai. Jie abu ir muziką mėgsta, turi daug įrašų.
„Štai mudviejų daina“, – sako moteris ir įjungia aparatūrą. Pasigirsta švelni melodija ir dainininkė Vitalija uždainuoja „Dalinkit moterims gėles.“
Dainos žodžiai apie tai, kad reikia branginti laimes minutes ir jomis dalytis su kitais, sugraudina abu.
Pagalba ir dėmesys
„Kaimynams, pažįstamiems, mūsų ir vaikų draugams, medikams, giminaičiams, kurie dažniau ar rečiau praveria mūsų buto duris, mums padeda, parneša produktų, vaistų ar tiesiog pabendrauja, artėjant didžiausiai metų šventei norime nuoširdžiausiai padėkoti. Jeigu ne jūs, mūsų gyvenimas būtų tamsesnis, daug niūresnis“, – tikina Irena ir Romualdas.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovės Nijolė Montautienė (kairėje) ir Adelija Latvėnienė kasdien aplanko po keletą jų laukiančių vienišų, neįgalių žmonių. T.Šiaudinio nuotr.
Bene dažniausia šeimos viešnia, didžiausią jų dėkingumą pelniusi yra slaugytoja, Raudonojo Kryžiaus atstovė Adelija Latvėnienė, sutuoktinius lankanti kiekvieną savaitę, kartais net po kelis kartus.
Ši pažintis buvo labai netikėta. Kaip mena moteris, tada, kai nebežinojo, ko griebtis, pažįstami patarė kreiptis į Raudonojo Kryžiaus draugiją.
„Paskambinau ir iš karto buvau išgirsta. Vadovė Nijolė išklausė, suprato kad mums tiktai sunku, kad reikalinga pagalba, ir paskyrė slaugytoją Adeliją – nepaprastai gerą, šiltą ir mielą žmogų. Dabar ji tarsi mūsų šeimos narė – be jos vizitų nežinau, kaip ištvertume“, – sako I. Ščevinskienė.
Ši šeima – ne vienintelė Raudonojo Kryžiaus draugijos atstovų lankoma.
Kaip teigia Lietuvos Raudojo Kryžiaus draugijos Panevėžio skyriaus vadovė Nijolė Montautienė, jeigu būtų galimybė, globotinių būtų daug daugiau.
Mieste daugėja vienišų, neįgalių, garbaus amžiaus žmonių, kuriems reikalinga tokia pagalba.
„Dabar dirbame tiek, kiek leidžia jėgos. Esame dvi slaugytojos, dirbančios puse etato ir galime lankyti vos 25 šeimas“, – paaiškina N. Montautienė.
Į namus ateinančios slaugytojos globotinius gali numaudyti, jiems pamatuoti kraujo spaudimą, padėti nueiti pas gydytoją ir pan.
O lankomiems žmonėms reikia ne tik pagalbos, daugelis išsiilgę bendravimo, nori išsipasakoti, būti išklausyti ir išgirsti.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ