Meksika – tolimas, egzotiškas, nepažįstamas ir intriguojamas kraštas. Išgirdus šios šalies pavadinimą prieš akis iškyla tamsiaplaukis mačo su sombreru ir ponču arba moteris ilga raudona suknele, ryškiomis lūpomis ir gėle juoduose it varno plunksna plaukuose.
Ar gyvenimas ten tikrai panašus į meksikietišką meilės dramą, turėjo progą įsitikinti panevėžietė studentė Bernadeta Kairytė.
Tolyn nuo Lietuvos
Vilniuje studijuojanti dvidešimtmetė Bernadeta kaip ir daugelis studentų ieškojo įvairių variantų, kaip prasmingai ir įdomiai praleisti vasaros atostogas. Anksčiau dėl to ji nesukdavo galvos. Aktyviai sportavo, todėl vasaros pralėkdavo plaukiojant baidare, dalyvaujant įvairiose varžybose. Tačiau intensyvios pirmųjų metų studijos privertė šį pomėgį kuriam laikui pamiršti.
Keli mėnesiai be papildomos veiklos greitai prailgo, todėl ji nusprendė ir Vilniuje laisvo laiko veltui nešvaistyti. ISM tarptautinį verslą ir komunikaciją studijuojanti mergina visada buvo veržli ir ambicinga. Užmegzti naujas pažintis jai – vieni niekai. Būtent šios savybės B. Kairytę atvedė į pasaulyje didžiausią tarptautinę jaunimo organizaciją AISEC.
AISEC skatina jaunimo verslumą ir ugdo ateities lyderius. Turėdama filialus 124 šalyse ir vienydama 86 tūkstančius jaunų žmonių, organizacija savo nariams suteikia galimybę keliauti. Studentai gali atlikti darbo praktiką įvairių šalių įmonėse arba užsiimti savanoriška veikla.
Bernadeta patikino, kad AISEC jaunam žmogui suteikia neribotas savęs ir pasaulio pažinimo galimybes. Panevėžietė ir pati ieškojo iki 30-ies metų žmonių, kurie norėtų vykti savanoriauti į užsienio šalis. Tokių iniciatyvių žmonių – daugybė.
„Kai klausdavo, kokia mano patirtis, tekdavo prisipažinti, kad pati savanoriausiu pirmą kartą. Bet perpasakodavau kolegų istorijas“, – šypsojosi mergina.
Parvykusi namo po pavasario sesijos Bernadeta artimiesiems jau galėjo išsamiau papasakoti apie narystę AISEC ir savo veiklą. „Tuo metu galvojau, ką veiksiu vasarą. Planavau susirasti darbą, bet labai norėjau kur nors išvykti“, – prisimena panevėžietė. Klausydamiesi dukros pasakojimų ir pasvarstymų apie vasaros planus tėvai suprato, apie ką ji svajoja.
„Grįžusi į Vilnių sulaukiau mamos skambučio. Ji pasakė, kad turėčiau pati išbandyti tai, apie ką taip užsidegusi pasakoju“, – tėvų supratingumu džiaugėsi Bernadeta.
Mergina tuoj pat užpildė anketą internetiniame puslapyje. Atrankos sistema norinčiajam išvykti nėra sudėtinga. Reikia pasirinkti kelis arčiausiai širdies esančius pasiūlymus. Tinklalapyje išsamiai aprašyta viskas: kokių žmonių ieško, kokį darbą teks dirbti, kur gyventi, kiek laiko truks vizitas ir pan.
„Atrankos kriterijai labai skirtingi, todėl savo galimybes reikia vertinti realiai“, – teigė panevėžietė. Sudarius norų sąrašą belieka sumokėti aplikacijos mokestį. Visi apie kandidatą pateikti duomenys nusiunčiami į duomenų bazę.
„Toliau visą situaciją valdai pats. Pasirenki, su kuo ir keliuose interviu nori dalyvauti. Jų skaičius neribotas.
Svarbiausia – kaip pasirodysi interviu metu“, – sako Bernadeta. Ji tikino, kad gali drąsiai sveikinti save su sėkme, jei atskleidei charizmatišką savo asmenybės pusę. Sulaukus sutarties ir ją pasirašius belieka krautis mantą ir iškeliauti.
Netyčia atradusi Meksiką
Iš viso siūlomos penkios skirtingų tipų savanoriškos programos: aplinkosauga, mokymai, verslas, kultūra ir socialiniai projektai. Pastaruosiuose projektuose dalyvaujantys savanoriai padeda neįgaliesiems, vėžiu sergantiems žmonėms. Jie dienas praleidžia ligoninėse ir dienos centruose. Bernadeta bijojo, kad toks darbas jai bus emociškai per sunkus, todėl savanoriauti šioje srityje nesirinko.
Kultūros sfera jos taip pat neviliojo. „Šios programos dalyviai keliauja po pasirinktą šalį, rašo blogus, kelia nuotraukas į instragramą ar pildo tviterio bei feisbuko paskyras. Nebuvau tikra, kad sugebėsiu šį darbą atlikti kokybiškai“, – kritiškai save įvertino mergina.
Atmetusi tai, kas jai ne prie širdies, B. Kairytė rado sau tinkamą sritį. Paklausta, keliuose interviu dalyvavo, Bernadeta nusijuokė: „Viename. Esu tinginė. Radusi gerą pasiūlymą jį ir griebiau.“
Ilgokai sportavusi mergina ieškojo stažuotės, kuri būtų susijusi su aktyvia sportine veikla. Universitete Bernadeta jau metus mokėsi ispaniškai, todėl labai viliojo galimybė pabendrauti šia kalba. Atsiųstas pasiūlymas atitiko jos reikalavimus.
„Jis tenkino tris mano sąlygas: sportas, ispanakalbių šalis, toli nuo Lietuvos“, – kodėl pasirinko Meksiką, „Sekundei“ aiškino mergina.
Jau visą liepos mėnesį Bernadeta kasdien keliaują į vaikų stovyklą. Ten nuo 9 iki 14 valandos atlieka savanorišką stažuotę. Ją nuolat supa vaikai nuo 3 iki 15 metų.
„Su manimi kartu dirba savanoriai iš Šveicarijos ir Turkijos. Tai ypač smagu“, – teigė studentė.
Ji juokiasi, kad stovykloje savanoriai turėjo mokyti vaikus žaisti beisbolą, bet paaiškėjo, kad nė vienas šio žaidimo nemoka.
Vienas iš svarbiausių dalykų stovykloje – supažindinti vaikus su kitokiomis kultūromis. Kasdien skiriama valanda stovyklautojams pasakoti apie kitas šalis, jų tradicijas, kalbą.
„Apie Trakų pilį, cepelinus, sniegą“, – paklausta, ką apie Lietuvą mažiesiems meksikiečiams pasakoja, atsakė Bernadeta.
Kasdien atvyksta iš Lietuvos
Daugelis tolimos šalies gyventojų net neįsivaizduoja, kur ir kokia yra toji mūsų Lietuva. Bernadeta džiaugiasi turėdama galimybę su savo gimtine supažindinti naujuosius draugus iš Meksikos. „Paklausiau vaikų, kokia, jų nuomone, yra mano gimtoji kalba. Dažniausi atsakymai buvo: kinų, japonų, rusų, anglų ar netgi ispanų. Juk jie girdi, kad sklandžiai ispaniškai kalbėti nemoku, bet mano, kad tai mano gimtoji kalba“, – juokėsi mergina.
Meksikos sostinėje Meksike gyvenantiems mažiesiems keista, kad Lietuvos sostinėje Vilniuje kalbama lietuviškai, o ne vilnietiškai. Savanoriai iš kitų šalių taip pat domisi, kokia gimtoji lietuvių kalba. Jiems atrodo, kad tai turėtų būti anglų, rusų arba vokiečių.
Meksikiečiai mano, kad Bernadeta kasdien pas juos atvyksta tiesiai iš Lietuvos.
„Jie vis dar pasitikslina, ar gyvenu čia, ar atvažiuoju. Vaikai venas kitam paaiškina, kad atskridau lėktuvu. Iš Meksikos turėsiu skristi į Europą, o iš Europos – į Lietuvą“, – pasakojo panevėžietė.
Už Atlanto yra daug žmonių, kurie neįsivaizduoja, kas yra Europa.
„Džiaugiuosi, kad galiu praplėsti jų geografines žinias, supažindinti su savo šalimi, jos sostine, kalba, tradicijomis. Daugelis mano, kad mes neturime nieko savito. O iš tikrųjų esame unikalesni už daugelį Europos ir kitų žemynų šalių“, – įsitikinusi Bernadeta.
Pirmieji skirtumai
Atvykusi į nepažįstamą šalį iš pradžių mergina susidūrė su įvairiais keblumais. Vienas iš jų – transportas. Meksikos transporto sistema yra visiškai kitokia: nėra autobusų stotelių, eismo tvarkaraščių.
„Stovi gatvės kampe ir lauki, kada horizonte išvysi autobusą. Tik jam privažiavus arčiau gali perskaityti, ar nurodytas maršrutas tau tinka. Jei taip, ištiesi ranką ir susistabdai“, – pirmaisiais įspūdžiais dalijosi panevėžietė.
Kelionės kaina priklauso nuo atstumo, todėl turi tiksliai žinoti vietą, į kurią vyksti. „Dieną nuvažiuoti iki tam tikros vietos gali prireikti dviejų valandų, o naktį užtenka ir 20 minučių. Kiekvieną dieną kelionės trukmė skiriasi“, – apie meksikietišką transportą pasakojo mergina.
Meksikoje autobusai konkuruoja vieni su kitais. Tam tikri žmonės už atlygį pasako vairuotojui, kokioje vietoje yra jo autobusas ir kiek žmonių važiuoja kitomis transporto priemonėmis. Durys autobuse niekada neuždaromos. Šalia vairuotojo stovintis žmogus garsiai praneša, kur reikia sustoti.
Bernadeta gyvena miesto centre, todėl į darbą gali važinėti metro, jo sistema kur kas paprastesnė.
„Kartais į vagoną įlipa sportbačių, knygų prekeiviai ar net jaunimo grupės, kurios visą kelią groja būgnais ar kitais instrumentais“, – apie metro keliavimo ypatumus pasakojo mergina.
Atvykusi į Meksiką Bernadeta stipriai pajuto laiko skirtumo poveikį. Ji nemiegojo tris naktis, o dienomis buvo sunku neužmigti.
„Kur nors važiuojame, o aš miegu. Autobuse miegoti nesaugu, nes gali būti apiplėštas ar pražiopsoti savo stotelę“, – sakė ji.
Meksikiečiai gan tingūs ir kur tik gali, važiuoja taksi. Dažnai jos klausia, ar nenorėtų pasinaudoti taksi, nors iki tikslo tik 15 minučių pėsčiomis.
„Taip jie daro ne dėl saugumo. Dieną čia niekas nesikabinėja. Jie tiesiog nenori vaikščioti“, – patikino mergina ir pridūrė, kad nuo pavojų gatvėje ir čia nesi apsaugotas.
Meksikoje Bernadeta gyvena mėnesį, bet namuose vaikščioti su batais dar neįprato.
„Galvojau, kad taip yra tik filmuose“, – juokėsi. Gyvendama meksikiečių šeimoje ji pastebėjo, kad daugelio namuose nėra skalbimo mašinos. Visus drabužius, net ir apatinius, jie veža į skalbyklą ar valyklą. Tvarkytis kambario taip pat nereikia.
„Daugelis čia turi namų tvarkytojas. Pas mus ji ateina du kartus per savaitę. Nešvarūs indai į kriauklę kraunami tol, kol juos išplauna tvarkytoja“, – apie gyvenimą meksikiečių namuose pasakojo mergina.
Namuose nėra ir batų tepalo: vietiniai mieliau sumoka batų valytojui gatvėje. Parduotuvėje prie kasos įprasta palikti arbatpinigių žmogui, kuris sukrauna prekes į maišelį. Bernadeta juokėsi, kad smulkių turi duoti net tada, kai pats visus pirkiniu susikrauni į kuprinę.
Saldžios Aitriosios Paprikos ir serialų herojai
„Čia neįmanoma būti lieknam“, – taip pasakojimą apie Meksikos valgymo ypatumus pradeda pašnekovė.
Gatvėje, prie pat važiuojamosios dalies, kepama mėsa, o visą gaminimo procesą stebi praeiviai. Čia nuolat tvyro ruošiamo maisto kvapas. Panevėžietei keista, kad vieną dieną su šeima važiuojama valgyti į patį prabangiausią sostinės restoraną, o kitą dieną valgoma tiesiai iš gatvės kulinarų.
Didžiausias skirtumas tarp lietuvių ir meksikiečių valgymo įpročių – prieskoniai.
„Mes valgome vaisius, nes jie saldūs. O vietiniai vaisius pagardina aitriosiomis paprikomis ir tik tada skanauja“, – sako mergina. Jai tai nepatiko.
B. Kairytė juokėsi, kad patys mėgstamiausi meksikiečių ledai – aitriųjų paprikų skonio.
„Saldainiai juk turi būti saldūs. O Meksikoje jie tikrai tokie nėra. Tai kodėl juos vis tiek vadina saldainiais?“ – stebėjosi Bernadeta. Ji atkreipė dėmesį, kad meksikiečiai visus patiekalus gardina žaliųjų citrinų sultimis.
Ryškūs ir žmonių charakterių, ir bendravimo kultūros skirtumai. Panevėžietė prisiminė, kad mes mokomi nenužiūrinėti kitos rasės ar kitaip apsirengusio žmogaus, nes tai nemandagu. Meksikiečiai nuo baltaodžių nenuleidžia akių ir tai daro visiškai atvirai.
„Nors jie labai draugiški ir geranoriški. Tikri mano matytų meksikietiškų serialų herojai“, – nusišypsojo mergina. Šeimoje ji gyvena su 20-ies ir 23-ejų metų vaikinais, todėl dabar jau puikiai žino bendraamžių charakterį.
„Visas kiekvieno vakarėlio smulkmenas sužino ne tik jo dalyviai, bet ir jų tėvai, seneliai. Jie seka, kada į socialinį tinklą bus įkelta nauja nuotrauka, smalsauja, kas ką veikia, valgo, su kuo miega, ką apkalba, kam meluoja. Nėra jokių paslapčių“, – apie bendravimą Meksikoje pasakojo Bernadeta. Ji tikino, kad pasitikėti naujaisiais draugais galima, bet asmenines paslaptis geriau nutylėti, jei nenori, kad jas žinotų visas miestas.
Mergina pastebėjo, kad meksikiečiai labai smalsūs. Nepatogių klausimų šioje šalyje nebūna. „Aš jiems pasakoju apie Lietuvą, o jie teiraujasi, ar turiu vaikiną, kada žadu tekėti, ar mano šeima turtinga“, – vietinių tiesmukiškumo pavyzdį pateikė panevėžietė.
Meksikiečiai niekada neslepia jausmų ir visiškai nesivaržo savo elgesio. Visai šalia jos globojamų šešiamečių stovyklautojų bučiuojasi porelės, kiek tolėliau ant suoliukų guli uniformas vilkintys gimnazistai. Toks vaizdas įprastas ir nieko neglumina.
Meksika be sombrerų
Savanoriška stažuotė – ne tik naudingas visuomenei darbas, bet ir proga geriau susipažinti su šalimi. Savaitgaliais ar turėdami laisvo laiko po darbo savanoriai stengiasi kuo daugiau pamatyti ir patirti.
„Mūsų yra apie trisdešimt. Dažniausiai laiką leidžiame kartu. Susiburiame bendruomenės vakaruose ar lankome miesto centre esančias kavines“, – pasakojo Bernadeta.
Jaunimas stengiasi pasinaudoti galimybe ir pamatyti kuo daugiau Meksikos. Panevėžietė neabejojo, kad čia yra gausybė aplankyti vertų vietų. Su naujaisiais draugais vyko į Pueblą, Akapulką, apžiūrėjo majų ir actekų piramides Teotihuakane, pasivaikščiojo Čapultepeke, actekų religiniame centre ir valdovų rūmuose.
„Buvau įsitikinusi, kad čia visur pardavinėjami sombrerai ir pončai. Deja, radau tik vieną parduotuvę, kurioje galėjau nupirkti šiuos suvenyrus“, – įdomią detalę pastebėjo mergina. Jai šiek tiek keista, kad mes be šių atributų neįsivaizduojame Meksikos, o vietos gyventojams jie neatrodo tokie reikšmingi ar reikalingi.
Bernadeta jau planuoja, ką dar reikėtų pamatyti, kokių suvenyrų nupirkti. Savanoriavimo laikas artėja į pabaigą, tačiau jau dabar ji gali pasakyti, kad pažintis su šia iki tol nežinoma šalimi išmokė ją būti atviresnę, drąsesnę, paprastesnę.
„Meksikiečiams svetima baimė ką nors daryti“, – stebėjosi mergina ir buvo tikra, kad šią meksikietišką savybę ir pati parsiveš į Lietuvą. Dalydamasi su mumis savo istorija ir įspūdžiais ji net pati nustebo, kad sugebėjo įžvelgti šitiek skirtumų, nors gyvendama Meksikoje jų nebejaučia. Bernadeta tikra, kad namo grįš tik su pačiais gražiausiai prisiminimais apie žmones ir apie šalį, kurią ateityje tikisi aplankyti dar ne kartą.
Danielė PATAPAITĖ
