Vieni kolekcininkus vadina keistuoliais, kiti į juos žiūri kaip į vaikščiojančias enciklopedijas. Jie patys save priskiria ir vienai, ir kitai kategorijai. Be to, priduria, kad daiktų rinkimas – savotiškas virusas ar liga, kuria dažniausiai susergama visam gyvenimui.
A. Michelsonas įvairių daiktų paieškų maratone dalyvauja jau keturiasdešimt metų ir gerai žino, ką reiškia ieškoti paskutinio kolekcijos egzemplioriaus. U. Mikaliūno nuotr.
Medžioja, bet be ginklų
Pietų pertraukas, penktadienio vakarus ar ramius sekmadienio rytus kolekcininkai iškeičia į vertingų daiktų medžioklę. Kiekvieną sekmadienį, nesvarbu, ar šviečia saulė, ar lyja, Panevėžio kolekcininkai nuo ankstaus ryto skuba į centre esančią kavinę. Ant stalų išdėsto įvairiausias brangenybes ir pradeda paieškų maratoną. Čia visi perka, maino arba parduoda.
Skutimosi peiliukai, sagtys, tušinukai su užrašais, loterijos bilietai ar senovinės monetos – tai tik kruopelytės viešai demonstruojamų vertybių. Kitos – saugiai užrakintos seifuose arba saugomos saugyklose.
V. Kazlausko kolekcijoje puikuojasi ir senovės buities rakandai.
Panevėžio kolekcininkų klubo vadovas Vidmantas Kazlauskas sako, jog kolekcionavimas – ne vien pomėgis kaupti įvairius daiktus, bet ir didelis, kruopštus darbas. Taip pat savotiškas virusas ar liga, kuria dažniausiai susergama visam gyvenimui. Vieni kaupia įvairiausias smulkmenas, tokias kaip kramtomosios gumos paveikslėlius, kalendoriukus, kiti renka unikalias meno vertybes ar jubiliejines monetas.
Šešiasdešimties metų sulaukęs V. Kazlauskas kolekcionavimu susidomėjo dar jaunystėje. Vos grįžęs iš armijos vyras pradėjo rinkti pašto ženklus. Tuomet vienas pašto ženklų komplektas, kurį sudarė 20 vienetų, kainuodavo apie 15 kapeikų.
Vidmantas rinko visus ženklus iš eilės ir tik vėliau ėmė juos rūšiuoti pagal šalis, metus ar žymias pavardes. Nors šiuo metu jo kolekciją sudaro per dvidešimt pašto ženklų albumų – didžioji dalis atspindi Sovietų Sąjungą. Pagal temą surūšiuotuose ženkluose matyti ir Jono Basanavičiaus, Romo Kalantos ar Vinco Kudirkos atvaizdai.
Vyras sako neskaičiuojantis, kiek išleidžia pinigų kaupimo malonumams, tačiau tiksliai žino, kiek vertas vienas ar kitas pašto ženklas. Yra ir tokių, kurie šiandien kainuoja ne eurą ir ne du. Kai kurie ženklai įvertinti net 500 eurų suma.
Renka ir senienas
Pradėjęs vadovauti kolekcininkų klubui Vidmantas pasinėrė į kitokias paieškas. Dabar jis renka senus, su Panevėžiu ir jo apylinkėmis susijusius dokumentus. Vyras turi sukaupęs per 700 su Aukštaitijos sostine susijusių senų nuotraukų, vokų, atvirukų. Be to, tai ir įvairūs mokesčių lapeliai, liudijimai, draudimai, vekseliai, receptai, gimimo pažymėjimai, leidimai gyventi Lietuvoje, telegramos ar rūkalų kortelės.
Pavyzdžiui, vienas V. Kazlausko kolekcijoje esantis dokumentas – su Panevėžio apskrities komendantūros antspaudais. Jame kapitonas pasirašo, kad pilietį per visą naktį išleidžia tarnybai. Štai kitas dokumentas – maisto prekių apskaita. Joje nurodoma, kad pilietis Gricius Antanas pirko vyną ir sūrį. Dar kitame – demokratinė atstovybė Rusijoje paliudija, kad pilietis Jokubauskas yra Lietuvos tremtinys ir grįžta iš Rusijos į Panevėžio miestą su savo šeima. Tiesa, šį dokumentą Jokubauskas pasirašė ne taip, kaip mums dabar įprasta matyti, parašo vietoje – trys kryžiukai.
Vienu svarbiausių eksponatų Vidmantas laiko buvusio „Kalnapilio“ direktoriaus Vinco Tadovenskio studijų baigimo knygelę.
„Tokia knygelė yra vienintelė. Antros tokios niekur negausi. Ir čia svarbu ne kieno ji yra, bet kokie žmonės pasirašė. Čia ir Jakšto, Baltrušaičio, Šapokos, Sruogos, Krėvės, Mickevičiaus parašai“, – sako V. Kazlauskas.
Tai, kad kolekcininkams ribų nėra, paliudija dar viena Vidmanto lobio atšaka. Vyras namuose kaupia senus daiktus. Jo kolekcijoje puikuojasi šimtametė bambuku išpuošta spintelė, tiek pat metų sulaukęs metalinis virdulys, svarstyklės ir kiti senovės buities rakandai.
Brangus malonumas
Geras Vidmanto bičiulis Antanas Banaitis taip pat kolekcininkas. Iš Krekenavos kilęs 73 metų vyras kolekcionuoja jau keturiasdešimt metų. Per tą laiką A. Banaitis sukaupė beveik trisdešimt tūkstančių ženkliukų. Dabar jis renka įvairių šalių proginius eurus. Anot pensininko, vienas šalies komplektas kainuoja apie 80 eurų.
V. Kazlauskas ir A. Banaitis jau sukauptų kolekcijų neperka, nes taip dingsta visas rinkimo malonumas. J. Markevičiaus nuotr.
„Aš tikrai sergu ir nebijau to pripažinti. Jūs neįsivaizduojate, kaip įdomu keistis, pirkti ir parduoti. O jeigu iki pilnos kolekcijos trūksta tik vieno egzemplioriaus, dar įdomiau. Man sūnus sako, parduok viską ir važiuok į kelionę, bet, žinot, nelabai norisi. Kas gi rinks monetas“, – šypsodamasis sako A. Banaitis
Vyras pripažįsta, kad toks malonumas labai brangiai kainuoja, bet už jokius pinigus to neatsisakytų.
Kolekcininkai sako, jog geriausia yra ne pirkti, bet keistis daiktais. Susižvalgę vyrai linkteli galvą ir sako: „Išleidžiam ir mes nemažai pinigų, tik žmonoms nesakom, kiek kas kainavo.“
Pasak pašnekovų, kolekcionavimas – tai ne tik pomėgis, bet ir investicija. Svarbiausia žinoti tam tikrus principus. Specialistai niekuomet nepataria pirkti ir rinkti daiktų, leidžiamų didžiuliais tiražais. Kuo mažiau jų išleidžiama – tuo jie turi didesnę vertę. Vertė ypač kyla bėgant metams.
Gerai žinantys kolekcionavimo subtilybes vyrai aiškina, kad yra tokių kolekcininkų, kurie už dviejų eurų vertės daiktą moka dvidešimt, o už 30 eurų vertės daiktą – 400 eurų.
„Vis dėlto visuomet reikia būti budriems. Pavyzdžiui, 1856 metais Prancūzijoje išleistos 28 gramų monetos šiandien vertos vos penkių dolerių. Taip yra todėl, kad į rinką buvo išleista per du šimtus milijonų vienetų. Galima sakyti, jos bevertės“, – kalba V. Kazlauskas.
Ne piniguose laimė
Vyrai sutartinai sako, kad ne piniguose esmė. Pirkti visą jau sukauptą kolekciją – jokio malonumo. Įdomiausia yra pats rinkimo procesas.
„Jei žinau, kad vienas kolekcininkas renka, tarkim, senovinius bokalus, jam siūlau sandorį. Sakykim, senovinį bokalą radau visai netyčia, atsitiktinai vaikščiodamas po turgų. Tada jam sakau: jei gausi smetonišką atviruką, duosiu senovinį bokalą. Dažniausiai taip vyksta derybos ir niekam nesvarbu, kas kiek mokėjo“, – aiškina V. Kazlauskas.
A. Banaitis pabrėžia, kad kiekvienas daiktas randa šeimininką. Kelerius metus jis į susitikimus su kolekcininkais veždavosi 64 jubiliejinių tarybinių rublių kolekciją, kol pagaliau ją Vilniuje pardavė už 800 litų.
Kolekcininkai sako, kad yra tokių žmonių, kurie ne renka, bet perka įvairias kolekcijas, nesvarbu, kiek jos kainuotų. Lietuvoje verslininkai negaili ir kelių ar keliolikos tūkstančių eurų.
„Iš dalies juos suprantu. Jie turi pinigų ir gali pirkti ką nori. Daugelis į kolekcionavimą žiūri kaip į investiciją. Bet aš taip negalėčiau. Ieškoti ir rinkti daiktus pats geriausias žaidimas“, – sako A. Banaitis.
Kolekcininkai apie savo veiklą kalba užuominomis, sako ne viską galintys atskleisti. Viena iš priežasčių – elementarus saugumas.
„Kuo toliau, tuo labiau tampame atviresni visuomenei, bet ne iki galo. Informacija ir daiktais dalijamės su muziejais, leidžiame albumus, rengiame parodas, saugome kultūrai svarbius kūrinius“, – sako V. Kazlauskas.
Savo daiktų šie kolekcininkai nedraudžia. Mat tokia apsauga jiems per brangi. Unikalius egzempliorius jie laiko seifuose ar tam skirtose saugyklose.
„Didžioji dalis saugykloje. Kai atvažiuoja žmogus apžiūrėti daikto, atrakinu, parodau ir vėl užrakinu. Jie tikrai saugūs“, – sako A. Banaitis.
Panevėžio kolekcininkai, kaip ir daugelis kitų, reikalingų daiktų ieško ne tik Lietuvoje. Dažnai važiuoja į Latviją, priima svečius iš Anglijos, Vokietijos ar Norvegijos.
„Lietuvoje mes beveik visi vieni kitus pažįstam, žinom, kas ką renka. Todėl rūpinamės ne tik savimi, bet ir kitais. Būna taip, kad žinodamas, ką renka draugas, specialiai jam nuperku monetą ar ženkliuką. Vos nupirkęs parduodu už tą pačią kainą. Nesinori iš draugo pelnytis“, – pasakoja A. Banaitis.
Paslėpta kolekcija
Kelis dešimtmečius gyvuojantis Panevėžio kolekcininkų klubas šiuo metu vienija apie 80 narių. Visi jie ne tik leidžiasi į kiekvienam skirtingų lobių paieškas, bet ir patys kuria specialius klubo tušinukus, vokus, kalendorius ir taip savo bendraminčiams reprezentuoja Panevėžį.
Didžiąją klubo dalį sudaro vyrai, o pasiteiravus, kodėl jų gretose vos viena kita moteriškė, atsakymą suranda greitai.
„Moterims gaila pinigų, o mums ne. Joms svarbiau pasidažyti, nusipirkti nesąmoningai brangią rankinę ar aukštakulnius“, – rėžė vyrai.
Į platesnes diskusijas apie moteris ir apie tai, kiek pinigų tenka aukoti kolekcijoms, pašnekovai nesivelia. Bet galima daryti išvadą, kad ir moterys kolekcionuoja daiktus, tik kitaip.
Juk tam tikrų silpnybių turi visos ir daugeliui sunku atsispirti pagundoms nusipirkti papuošalų, lūpų dažų ar kvepalų. Nors jos dažnai nusprendžia nieko nepirkti, vis dėlto besižvalgydamos tai į vieną, tai į kitą moterišką daiktelį perka ir nešasi į namus. Būna, jog dailiosios lyties atstovės nauju papuošalu pasidabina vos vieną kartą ir ištisus metus jį laiko dėžutėje, o tai irgi savotiškas kolekcionavimas.
Futbolas ir namuose
Buvęs futbolo klubo „Ekranas“ prezidentas Aleksandras Michelsonas įvairių daiktų paieškų maratone dalyvauja jau keturiasdešimt metų ir gerai žino, ką reiškia ieškoti paskutinio kolekcijos egzemplioriaus. Jis, kaip ir daugelis kitų, nelinksta pirkti jau sukauptos kolekcijos, mat taip dingsta paieškų malonumas.
„Gal tai ir liga, o gal noras po savęs kažką vertingo palikti vaikams ar anūkams. Jeigu tokių žmonių nebūtų, vargu ar mūsų ateinančios kartos žinotų, kas ir kada buvo praeityje, kaip viskas atrodė. Visi kolekcininkų katalogai išlieka istorija. Iš kur jūs būtumėt žinoję, kaip atrodo 1939 metų Europos krepšinio čempionato ženkliukas, arba kokie buvo pinigai, tarkim, prieš du amžius. Taigi mūsų darbas – prisidėti prie šalies ar pasaulio istorijos“, – „Sekundei“ teigė A. Michelsonas.
Panevėžiečio kolekcija plati, tačiau svarbiausia – sporto tema. Visi sukaupti ženkliukai, kamuoliai, taurės, šalikai ar gairelės kalba apie futbolą.
Anot A. Michelsono, jam futbolas svarbiausia. Todėl turtingą kolekciją apima pasaulio futbolo federacijų, buvusių ir esamų klubų metaliniai segami ženkliukai. Vien futbolo tematika vyras jų sukaupė apie 14 tūkstančių.
„Renku viską, kas susiję su futbolu, tik bilietų nekaupiu“, – šypsosi pašnekovas.
Vyras sako, kad visada gauna tai, apie ką svajoja, tačiau pasaulio futbolo federacijų kolekcijoje vis dar trūksta vieno ženklo.
„Tą, ką aš svajoju, visada gaunu, išskyrus Gorna Volta ženkliuką, kurio ieškau jau dvidešimt metų. Turiu kolegą Lenkijoje, kuris taip pat renka federacijų ženklus, bet šio jis irgi neturi. Užtat aš turiu vieną rečiausių ženklų, kurio jam trūksta. Tai dabar nebeegzistuojančios Saros valstybės ženkliukas. Kartais net ir aplinkiniai užsikrečia šia manija. Sako, mes padėsim, pamatysi, tikrai surasim“, – pasakoja kolekcininkas.
A. Michelsonas sako kol kas negalėsiantis įvardyti brangiausio savo egzemplioriaus. Visi jie savotiškai prasmingi ir įdomūs. Tačiau brangiausias bus tas, kurio vyras ieško jau dvidešimt metų.
Pasak kolekcininko, šiuo metu itin populiaru kaupti visų Europos šalių monetas. Šia manija susirgo ir jis.
„Oi, ši manija dabar labai paplitusi, susirgusiųjų tikrai daug. Monetas renku tik dėl įdomumo ar azarto. Galiu nuvažiuoti, nusipirkti ir džiaugtis visa kolekcija, bet esmė jas surinkti. O jų pilna, pradedant Vatikanu ir baigiant Monaku. Albumai kaupiasi greitai, taip galima ir išprotėti“, – sako A. Michelsonas.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
