Daugiavaikės šeimos galva 42 metų Aurelijus Voras sako, kad ne pinigai lemia laimės pojūtį. Jo šeimoje svarbiausia – nuoširdus bendravimas, dosnumas ir šiltas apkabinimas.
A. Voras randa laiko, ne tik vaikams. Kas vakarą jis laisto gėlynus, prižiūri sodą ir rytais maloniomis staigmenomis nustebina savo žmoną.
Prieš miegą paskaityti pasaką, nueiti į tėvų susirinkimą, išplauti ir išlyginti drabužius, sušukuoti mergaitėms plaukus, nuvežti vaikus į bažnyčią, padėti jiems paruošti namų darbus, palaistyti gėlyną – ir tai tik keletas punktų iš ilgo darbų sąrašo, kurį kone kasdien vykdo penkių vaikų tėtis Aurelijus Voras.
42 metų vyras puikiai žino, ką reiškia bemiegės naktys sulaukus naujagimio, supranta vaikų psichologiją, moka bendrauti su paauglėmis dukromis ir dar randa laiko palepinti savo išrinktąją – žmoną Kristiną. Kasryt ją pasitinka maloni vyro šypsena, bučinys ir karštos kavos puodelis.
„Nors kartais jėgos apleidžia, man vis tiek gera prieiti prie kiekvieno, apkloti antklode, apkamšyti, paglostyti galvą, pabučiuoti ir palinkėti saldžių sapnų. Atsidėkodami mažyliai kiekvieną vakarą ištaria: gerai išsimiegok ir atsikelk linksmas.
Be to, vaikai mėgsta pasitikslinti, ar aš juos myliu. Kad ir bėgdamas koridoriumi, sūnus stabtelėja ir staiga klausia: tėti, tu mane myli? Sakau: jei tu geras, tada myliu. Jis atsako: aš geras. Kartais nusižengiu taisyklėms ir nuo grindų surenku vaikų išmėtytus daiktus, bet aš darau viską, kad po mūsų stogu visi gyventojai būtų laimingi“, – pokalbį pradėjo A. Voras.
Anot jo, mūsų visuomenėje šiuolaikinis tėvas dažnai vaikams tampa neįminama mįsle. Tėtis išeina anksti ryte, visą dieną nebūna namuose, vakare grįžta pavargęs, pavalgo, įsijungia kompiuterį arba televizorių.
Kad taip neatsitiktų jų šeimoje Aurelijus stengiasi vaikų gyvenime nelikti už kadro. Pasiskirstę pareigomis, išsidaliję darbus, vieningi ir save vadinantys stipria komanda, Vorai rašo savo šeimos istoriją.
Pažįsta visi
Septynių asmenų šeima gyvena sodininkų bendrijoje, kukliame, bet jaukiai ir gražiai įrengtame šimto kvadratinių metrų namelyje. Iki smulkmenų išpuoselėtas kiemas leidžia manyti, kad čia gyvena tikri auksarankiai.
Sode auga keli vaismedžiai, kiemą puošia gėlynai, iš akmenų pastatytas mažas baseinėlis, o vienkiemio gale įrengtos medinės sūpynės – ir tai ne profesionalų darbas, o pačios šeimos rankomis sukurtas stebuklas.
Kaip tvirtina Aurelijus, atlikti namų ruošos darbus ar su vaikais pažaisti kieme vienas malonumas, nors kartais grįžus iš darbo, kaip tikram tėčiui, norisi tik pavalgyti, atsigulti ir žiūrėti televizorių.
Visų pirma žurnalistus pasitiko namų šeimininkė, – vėliau šeimos keturkojai augintiniai. Puikiai nusiteikusi Kristina parinko vietą automobiliui ir mosuodama prašė jį pastatyti kaimynystėje, mat kieme antrai mašinai vietos nebėra. Pasisveikinus moteris pasiteiravo, kaip sekėsi rasti sodybą. Klaidžioti po Lakštingalų sodus ilgai neteko. Pakeliui sutiktų žmonių klausėme, kur Gėlių gatvė, visi trūkčiojo pečiais, tačiau paklausę, kur gyvena Vorų šeimyna, sulaukėme atsakymo: „Ai, žinau, visi juos pažįstame. Važiuokite pagrindiniu keliu ir pasukite į kairę.“
Kol Kristina mus lydėjo į savo namus, kieme nesutikome nė vieno vaiko, todėl pamaniau, kad jų nėra namuose. Pravėrus duris taip pat tvyrojo ramybė, nebuvo girdėti jokio šurmulio. Tik šeimos nare vadinama papūga nuolat čiauškėjo.
„Vaikai ir tėtis namuose, tikriausiai jie ramiai dalijasi dienos įspūdžiais. Be to, vaikai taip išauklėti: jeigu ateina svečių, jie turi mus gerbti ir netriukšmauti“, – paaiškino Kristina.
Iš tiesų – per visą mūsų pokalbį vaikai buvo ramūs ir užsiėmę savais darbais. Vieni ruošė pamokas, kiti skaitė knygas, mažiausieji dėliojo kaladėles.
Apie tokią laimę net nesapnavo
Vorų šeimoje augantys vaikai – 17-metė Gabrielė, 14-metė Dominyka, 11-metė Beatričė, 6-erių Matas ir mažiausioji trimetė Rugilė – ne vieninteliai, gyvenantys jaukiuose namuose. Kiekvienas turi po savo augintinį – triušį, katiną, papūgą, šuniukų. Prieš kurį laiką šeima augino ir žuvytes, tačiau, anot Aurelijaus, reikėjo jų atsisakyti – prižiūrėti akvariumą nebeužteko laiko.
Nei Aurelijus, nei Kristina jaunystėje nesvajojo apie tokį būrį vaikų. Vyras galvojo apie du vaikus, o Kristina prisipažįsta, kad būdama jauna nemylėjo mažylių ir tikino niekada jų neturėsianti.
„Jei kas nors būtų pasakęs, kad būdama 36-erių turėsiu penkis vaikus, būčiau mažų mažiausiai nepatikėjusi, tačiau dabar negaliu be jų gyventi. Vaikai – didžiausias mūsų turtas“, – kalbėjo Kristina.
Kad šeima tokia gausi, džiaugiasi ir Aurelijus. Jis paaiškino, kodėl kukliame namelyje išrikiuotos penkios poros batus ir tiek pat pastatyta lovų.
„Pirmoji mergaitė buvo planuota ir labai laukta, antrąją vadiname netyčiuke, trečiąjį vaiką taip planavome, bet, gimus mergaitei, supratau, kad noriu sūnaus. Taigi ketvirtas gimė Matas. O kaip nepriglausi penktojo, kai jau ir taip didelis būrys“, – šypsodamasis pasakojo tėtis.
Penktąją mergaitę įsivaikino
Mažiausioji Rugilė nėra biologinė poros dukra. Šeima mergaitę parsivežė iš vaikų globos namų. Iš Kristinos giminaičių atimtai ir vaikų namuose paliktai mergaitė ilgai ten gyventi neteko. Kristina, vos tik sužinojusi, kad mergaitė dėl nerūpestingos mamos neteko namų, nė akimirkai nesuabejojo ir jau kitą dieną kreipėsi į Vaiko teisių tarnybą. Buvo pradėti rengti dokumentai dėl globos.
„Namuose, kai dengdavau stalą pietums, vaikams dėdavau keturias lėkštutes, ir visada atrodydavo, kad kažko trūksta. Nevalingai atnešdavau ir penktąją lėkštelę. Taip supratau, kad mūsų šeimoje reikia dar vieno nario, ir dabar galime džiaugtis Rugile“, – sakė Kristina.
Kalbėdami apie globojamą mergaitę sutuoktiniai vis pabrėžia: „Jūs negalvokit, kad viskas ėjosi kaip per sviestą, prireikė pusės metų, kol sutvarkėme dokumentus, dar tiek pat teko vaiką paruošti naujam gyvenimui. Būtų galima ir knygą parašyti, kaip vyksta vaiko adaptacija svetimoje aplinkoje. Nors Rugilei treji, į mūsų šeimą ji atėjo kaip naujagimė. Nežinojo, kaip pritapti, kur eiti, ką daryti, kaip valgyti, kaip apsikabinti, nesuprato, ką reiškia žodis myliu.“
A. Voras sako, kad ne pinigai lemia laimės pojūtį, todėl jo šeimoje svarbiausia – paslaugumas, nuoširdaus bendravimas, dosnumas, šilti apsikabinimai.
Aurelijus neslepia, kad jo širdyje atsirastų vietos ir dar vienam globotiniui. Neseniai turėjo tokią mintį, bet ją nustūmė į šalį – sunki materialinė padėtis.
„Norėjau įsivaikinti dar vieną, bet pagalvojau, kad gyventi mūsų namuose jam būtų per ankšta, be to, reikėtų daugiau laiko, gal net ir darbą mesti, tačiau tada nebūtų pajamų, o ir Kristinai būtų per didelė našta“, – paaiškino vyras.
Nieko nereiškiantis statusas
Aplinkiniai dažnai stebisi ir poros klausia, kaip jie susitvarko. Vieni šeimą įvardija kaip labai didvyrišką, rodo pagarbą, kiti mano, kad auginti penkis vaikus nėra sudėtinga. Tačiau sutuoktiniai į įvairias nuomones atsako: to nepatyręs niekada nesuprasi.
Penkių vaikų tėvai jau ne vienerius metus turi oficialų daugiavaikės šeimos statusą, tačiau, anot jų, Lietuvoje jis suteikia tik nuolaidą pietums. Kristina ir Aurelijus uždirba minimaliai, galą su galu suduria, bet sunkiai. Verčiasi iš tiek, kiek turi.
Aurelijus sode šeimos reikmėms augina daržovių, vaisių, vasarą šeima važiuoja uogauti. Sako, prisirinktų ir grybų, bet niekas jų nevalgo.
„Visi mano, kad daugiavaikės šeimos iš valstybės gauna daug pinigų. Bet pridėjęs ranką prie širdies galiu pasakyti, kad taip nėra. Vaikams kas mėnesį valstybė moka po 15 eurų. Globotinė gauna daugiau, bet jai nėra jokių nuolaidų. Už darželį turime mokėti visą sumą. Susitaupę ir savomis rankomis apšiltinome namą, uždengėme stogą, šiek tiek suremontavome virtuvę. Vaikams vežioti žūtbūt reikėjo antro automobilio. Jeigu matome, kad neįpirksime
vaikams drabužių, jų pasiuva ar numezga žmona. Beje, ji visų darbų meistrė – moka siuvinėti ir labai skanius tortus kepa“, – komplimentų savo mylimajai negailėjo Aurelijus.
Šios šeimos tėtis prieš išvažiuodamas į darbą būtinai su visais atsisveikina. Mažyliams dar reikia artumo, todėl be bučinio Aurelijaus neišleidžia. Sugrįžus sūnus Matas visuomet pasiteirauja, kaip sekėsi darbe.
Būtinos taisyklės
Rūpestingas šeimos galva sako, kad atlikti namų ruošos darbus vienas malonumas, nors kartais, kaip tikram tėčiui, norisi tik pavalgyti, atsigulti ir žiūrėti televizorių.
„Gyventi sau nėra kada, kai visi susitinkame vakare, visų pirmą kalbamės apie prabėgusią dieną. Anksčiau visi prabildavome vienu metu, bet nusprendėme įvesti taisyklę – kalbėti po vieną. Tada pradėjome geriau girdėti kitą, išgirsti, kas slegia kiekvieną šeimos narį, ir pasidžiaugti sėkme. Man patinka vaikams padėti ruošti namų darbus. Kiek sunkiau sekasi anglų kalba, bet puikiai paaiškinu matematikos ar fizikos uždavinius“, – sakė Aurelijus.
Vorų šeimoje kalbėti po vieną – ne vienintelė taisyklė, jų yra daugiau. Pavyzdžiui, vakarienę visi valgo kartu. Pirmieji pavalgę niekada nenueina nuo stalo, kol nebaigė kiti šeimos nariai.
„Mes, kaip ir visi suaugusieji, pripažįstame, kad augantiems ir bręstantiems vaikams reikia taisyklių ir ribų. Kol vaikai gyvena tėvų namuose, galioja jų taisyklės. Manau, kad tėvų žodis turi būti lemiamas. Tikriausiai dėl to, turėdami net ir paaugles dukras, nesipykstame, gražiai bendraujame ir vieni kitus suprantame. Mums gera kartu dirbi ir kurti savo lizdą. Kiekvienas vaikas turi savo pareigas: kas plauna indus, kas tvarko kambarius, kas lanksto drabužius, ir taip keičiasi kas savaitę, vis dažniau į ruošos darbus įtraukiame ir mažuosius. Vaikai savarankiški ir manome, kad išėję iš mūsų namų bus pasiruošę kurti savus gyvenimus“, – kalbėjo Aurelijus.
Visos dienos – kaip šventė
Paklausus, ar penkių vaikų tėtis žino kiekvieno svajones, norus, lūkesčius, net akimirkai nesudvejojęs jis atsakė žinantis viską: kas ką ir kada įsimylėjo, kokio nori naujo žaislo, kokie mėgstamiausiai patiekalai, drabužiai ar net spalvos.
„Gabrielė labai myli vaikus, Dominyka mėgsta pietauti prie gražiai serviruoto stalo. Be to, ji kiekvienai šventei nori vis naujos suknelės, sako su ta pačia antrą kartą negalinti eiti. O Beatričei drabužis nesvarbu, bet ji labai užsispyrusi, kartais dėl to tenka susipykti. Mažylis Matas visuomet išsireikalauja ko nori – ne tik iš mūsų, bet ir seserų. Moka švelniais žodeliais ir šypsena išprašyti kompiuterio ar planšetės. Jis atviras ir mėgsta bendrauti. Rugilė, kaip ir daugelis mažylių, judri, plepi, bet labai jautri“, – vardijo Aurelijus.
Atsidėkodamos už begalinį rūpinimąsi vyresnėlės Gabrielė ir Dominyka Tėvo dienos proga planuoja iškepti mėgstamą tėčio tortą ir įteikti pačių pagamintus atvirukus. Mažieji žada nuskinti pievų gėlių ir surišti spalvingą puokštę.
Dovilė BARVIČIŪTĖ