Levandomis svaiginamai kvepia ne tik Prancūzijoje. Vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Panevėžio, pervažiavus Žaliąją girią, netoli Vabalninko nosį kutena lietuviams dar gana neįprastas kvapas.
Levandos veši ir visai netoli Panevėžio, pedagogės Giedrės Jankūnienės ūkyje. G. LEIKOS nuotr.
Malonumas akims
Mokytoja Giedrė Jankūnienė juokiasi, kad į jų ūkį užsukę turistai tvirtina, esą čia ne prasčiau nei levandomis garsėjančiame Provanse.
Abipus į levandų lauką vedančio tako – pirmamečiai kupsteliai, išaugę iš kovo mėnesį į dėžutes pasėtų sėklyčių. Pavasarį visos Giedrės namų palangės buvo jomis nustatytos. Užtai dabar mažųjų levandų, jau kitąmet suvešėsiančių į kvapniais žiedeliais nuspalvintus krūmus, yra per 2 000.
Šalia bičių rojaus kampelis: mėlynais žiedeliai nuberti vienmečiai vaistiniai žioveiniai, tinkami ir kaip prieskonis, ir arbatoms, ir Giedrės gaminamam kvapiajam vandeniui. O už žioveinių atsiveria levandų laukas, Mockūnų kaimą iškvėpinęs prancūzišku aromatu. Apie tūkstantį kupstelių – malonumas akiai ir, žinoma, uoslei.
Šeimininkė guodžiasi, kad po visa nuplūkusios liūties levandos paslėpė tikrąjį savo grožį, bet pakanka išlįsti saulės spinduliui ir laukas suraibuliuoja karališka violetine spalva, paskleisdamas svaiginantį kvapą.
Užtenka praeinant tik sujudinti krūmelį, kad jis užkviptų dar stipriau. G. Jankūnienė juokiasi, jog nei pati, nei namiškiai to kvapo nebejaučia. Tačiau užsukusieji į kiemą iš karto puola giliai įkvėpti.
Prancūzijoje skaičiavo centimetrus
Kone penkiolika metų levandos buvo G. Jankūnienės gėlynų puošmena, kol prieš trejus metus su seserimi sumanė, kad violetinio grožio norisi dar daugiau. Ir tėvelių sodyboje tradicinius daržus pakeitė violetiniai žiedai.
Praėjusią vasarą pražydo keturios eilės pirmųjų pirktų 100 levandų kupstelių, o rudenį pradedančiosios augintojos apsodino visą lauką pačių rankomis išaugintais daigais iš vešliausių krūmelių sėklų. Levandoms nepatinka klastinga lietuviška žiema, tačiau užaugintos namų sąlygomis iš sėklų ją puikiai pakenčia. Nors žiemą levandų krūmeliai liko neuždengti, šalčiai jų nesunaikino.
Lietuvos sąlygomis auginti svajingąsias levandas, anot Giedrės, nėra paprasta. Joms nepatinka rūgščios, užmirkstančios žemės. Tačiau tai – bene ir visi šio augalo įgeidžiai. G. Jankūnienės teigimu, levandos visiškai neišpuikusios – jų pamėgtoje Prancūzijoje puikiai veši kalnuose, smėlingoje ar žvyruotoje žemėje. Todėl net per vasaros sausras levandų lauko Giedrė nebuvo nusiteikusi laistyti.
Tačiau šiems augalams reikia erdvės. Vienas nuo kito daigeliai sodinami per 50 centimetrų, o tarp eilių paliekami net pusantro metro pločio takeliai, kad bėgant metams suvešėjusiems krūmams liktų vietos plėstis.
Apie tokius specifinius dalykus šeimos moterys sužinojo ne iš knygų. Pasak Giedrės, sesuo, viešėdama Prancūzijoje ir apsilankiusi levandų ūkyje, čiupo centimetrine juostele matuoti atstumą tarp krūmelių.
Levandų rūšių yra daug, bet, anot G. Jankūnienės, Lietuvos sąlygomis gerai auga tik tikroji levanda.
Moteris neabejoja, kad šis vaistinis augalas netruks paplisti mūsų ūkiuose. Jau praėjusį pavasarį augintoja sulaukė nemažai panorusiųjų nusipirkti jo sodinukų.
Pasak G. Jankūnienės, levandas į savo daržus įsileidę lietuviai dviračio neišrado. Šie violetinių žiedelių kuokšteliais pasidabinę puskrūmiai Lietuvoje buvo labai populiarūs jau prieš 200 metų. O 1924-aisiais tikrosios levandos pradėtos auginti Kauno botanikos sode. Sunykus dvarų kultūrai neliko ir šio neypatingai išvaizdaus, bet dėl savo nepakartojamo aromato aristokratišku laikomo augalo. Levandos lietuvių daržuose užleido vietą bulvėms.
Dar ir dabar retas atpažįsta šį augalą, kurio universalumu belieka tik stebėtis: tinka patiekalams gardinti ir kandims baidyti, kvepalams gaminti ir ligoms gydyti. O kur dar nenusakomas malonumas ganyti akis po violetinės spalvos laukus ir mėgautis jų skleidžiamu dievišku aromatu.
Moteriškas verslas
Nors geografijos ir istorijos mokytoja technologinėje mokykloje dirbanti G. Jankūnienė skaičiuoja paskutines atostogų savaites, jai dabar didysis darbymetis. Vieni levandų krūmai baigiami skinti, kiti po kelių savaičių išskleis antrąjį per šią vasarą derlių. Anot ūkininkės, vien nuimti derlių – nuskinti maždaug 1000 puskrūmių ir surišti stiebelius į šluoteles, triūsiant keliese, užtrunka kone mėnesį.
Nukirptos levandų šakelės rišamos, džiaunamos ant specialaus karkaso. Išdžiūvusios vienos būna kuliamos, kitos paliekamos surištos puokštelėmis.
Levandų derliaus nuėmimas – išskirtinai šeimos moteriškių – Giedrės, mamos ir sesers užsiėmimas.
„Plėsime ūkį tiek, kiek pačios pajėgsime apdirbti“, – „Sekundei“ tvirtino G. Jankūnienė.
Vyrai tik mėgaujasi levandų kvapu ir savo damų malonius rūpesčius stebi iš tolo.
„Jie dar sprendžia, apsimoka su tomis levandomis prasidėti ar ne“, – juokiasi Giedrė.
Tačiau nei ji, nei sesuo savo antrųjų pusių nelenkia prie „moteriško“ verslo: dešimtis hektarų dirbančių ūkininkų vyrų rankose didieji darbai.
Visas levandų nuėmimo procesas atliekamas tik rankomis. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad malonesnio darbo nė negalėtų būti – tik skini kvepiančius stiebelius, riši, o sudžiūvusius trini tarp delnų, pro pirštus byrant žiedeliams. Kuliančios Giedrės rankose puokštelė levandų pašokinėja vos kelias sekundes ir ant stiebo nebelieka nė vieno violetinio žiedelio. Neįgudusioms rankoms prireikia kur kas daugiau laiko.
Išbyrėję žiedai skirti gaminti produkcijai: kvapiesiems maišeliams (jie tinkami laikyti drabužinėse, automobiliuose), aromatinėms žvakėms, naminiam muilui, kvapiajam vandeniui, kietiesiems kvepalams iš vaško, kokoso aliejaus. Ir viskas – tik iš natūralių medžiagų, be jokių papildomų aromatų ar kvapo stipriklių.
Anot G. Jankūnienės, levandos – nuostabus augalas. Jų sudžiovintų lapelių specifinio skonio labai aromatinga arbata malšina galvos skausmą, kvapusis vanduo dezinfekuoja, drėkina odą, minkština plaukus, o aromatas veikia raminamai.
Ir nors sodriai kvepiančios levandos, sako, nuteikia raminamai, jų šeimininkė Giedrė – tarsi gyvas sidabras.
„Darbe mane ugnimi vadina“, – išduoda pedagogė.
Daržinėje – Provanso dvelksmas
Buvusi daržinė, kur vaikystėje Giedrė braukdavo prakaitą mindama kraunamą šieną, dabar dvelkia Provanso dvasia. Į levandų ūkį užsukusiems turistams iš čia nebesinori išeiti: taip balta, jauku ir ramu.
Šeimininkė uždega levandomis kvepiančią žvakę iš augalinio sojų vaško, įpila levandų lapelių arbatos ir leidžia mėgautis kvapais bei vaizdais. Čia pat ant karkaso džiūsta puokštelėmis surištos levandos, šeimos moterų išaugintų vaistinių augalų šluotelės, daržinės sienas puošia akcentai iš džiovintų augalų, o nuo lubų nuleisti sukasi vėjo pučiami tautodailininkės iš Vabalninko Vytenės Repšienės pinti sodai.
Ir pati šeimininkė vilki levandų spalvos apdarais. Nors sako, kad tai – tik sutapimas, bet pripažįsta, jog mieste ją sutikę juokiasi, esą iš tolo šviečianti kaip levanda.
G. Jankūnienė levandų ūkį kol kas vadina atostogų užsiėmimu, bet ne verslu. Apie investicijų grąžą šeimininkai dar net negalvoja. Jų planuose – įsirengti sertifikuotą laboratoriją, būtiną naminėms kosmetikos priemonėms gaminti.
Dirba širdimi
Kadaise pirmuosius levandų krūmelius su seserimi pasodinusi Giedrė nė nenutuokė, į ką išsirutulios tokia avantiūra.
„Buvo įdomu, kas iš to išeis, o šiemet užvirėme tikrą košę“, – vedžiodama po kvepiantį lauką juokiasi G. Jankūnienė.
Ji sako net nežinanti, kaip tą užsiėmimą vadinti – darbu ar poilsiu. Mat, anot jos, čia nėra žodžio reikia, o tik – noriu.
„Čia dirba daugiau širdis nei rankos. Gaminam, kas mums patinka. Tame darbe nėra jokio savęs prievartavimo“, – kalba levandų augintoja.
Giedrė svarsto, kad gal todėl, kad dirba su didele meile, kol kas taip sekasi. G. Jankūnienei gera jausti žemę ir jau pavasarėjat laukia, kada galės į ją suleisti pirštus.
„Nuo vaikystės pripratusi prie žemės. Anksčiau kaime dirbome daug ir sunkiai. Dabar ūkiai mechanizuoti, ūkininkauti lengviau, bet ūkininkų mažai beliko. Mažam šeimos ūkiui atitikti programų reikalavimus labai sudėtinga. Matydami, kaip tėvai vargsta neturėdami galimybių į ūkį investuoti, vaikai metę žemę išsikėlė į miestus“, – svarsto G. Jankūnienė.
Svajonių stabdyti neleidžia
Levandos Lietuvos kaime – vis dar didelė retenybė. Bet Giedrę artimiau pažįstančių visiškai nestebina toks pedagogės vasaros atostogų užsiėmimas.
„Aš visą gyvenimą esu netradicinė. Mane visada lydėjo noras būti kitokiai nei visi“, – prisipažįsta moteris.
Ji nesijaudina, kad investicijos į rengiamą laboratoriją gali nepasiteisinti ar kad po žiemos levandos gali nebesulaukti pavasario. Ūkininkė įsitikinusi: beprasmiška leisti baimėms stabdyti svajones.
„Niekada nereikia įsileisti baimės. Jei bijosi ko imtis, nepavyks. Sugalvojai mintį – jos laikykis ir eik pirmyn“, – nusiteikusi G. Jankūnienė.
O viena tokių – kada nors aplankyti levandomis kvepiantį Provansą. Net ir tokioms stambioms levandų augintojoms, kaip Ispanija, Kanada, JAV, Australija, Japonija, Vokietija, Olandija, sunku rungtis su šiuo vienu Prancūzijos regionu. Mat tik čia idealiausios levandoms augti sąlygos: žvarbūs pavasariai, sausos ir saulėtos vasaros, kalnai ir kalkakmenio dirva.
„Kaipgi nepamatyti levandomis žydinčio Provanso“, – svajingai kalba G. Jankūnienė.
Nors ne vienas atvažiavęs į Mockūnus yra pareiškęs: o čia net geriau nei Provanse,
mockūnietė net neabejoja, kad ten apie levandas sužinos viską iki smulkmenų.
„Su seserimi apie save sakome, kad esam užburtos levandų. Kur tik jas pamačiusios puolame žiūrėti“, – šypsosi Giedrė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
