Kažkada moteris politikė arba verslininkė kėlė nuostabą. Dabar Jungtinių Amerikos Valstijų prezidente pretenduoja tapti Hilari Klinton, Lietuvą valdo Dalia Grybauskaitė, o Vokietijos veido nebeįsivaizduojame be Angelos Merkel.
Juratė Šeduikienė. Delfi nuotr.
Tačiau vis dar tenka išgirsti, kad moterų vieta yra prie puodų, o karjeristės tebėra vertinamos neigiamai.
Ar mūsų visuomenė yra linkusi keisti įsišaknijusias nuostatas ir ar lengvai priima besikeičiantį moters vaidmenį joje, kalbamės su Moterų informacijos centro direktore Jūrate ŠEDUIKIENE.
– Papasakokite plačiau apie Moterų informacijos centro veiklą.
– Mes esame nevyriausybinė organizacija, veikianti nuo 1996 metų. Vien jau mūsų pavadinimas labai aiškiai parodo, kad daugiausia sprendžiame moterų problemas, tiesa, paskutiniais metais labiau koncentruojamės į lyčių lygių galimybių sritį. Taigi kalbame ne tik apie problemas, su kuriomis susiduria moterimis, bet ir vyrai. Jie taip pat patiria iššūkių tiek darbo rinkoje, tiek ir šeimose.
Mūsų pagrindinės veiklos kryptys – pagalba aukai, patyrusiai smurtą artimoje aplinkoje, lyčių lygių galimybių įgyvendinimas įvairiose gyvenimo srityse, šeimos ir darbo pareigų derinimas, prekybos žmonėmis prevencija ir panašūs dalykai. Mes bendraujame su vyriausybinėmis institucijomis bei kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, dirbančiomis žmogaus teisių srityje.
Centre moterys gali gauti nemokamą teisinę konsultaciją smurto šeimoje atveju arba darbo klausimais. Tereikia mums paskambinti ar parašyti elektroninę žinutę, o esant galimybei ir – atvykti į Centrą asmeniškai susitikti su teisininku. Be nemokamos teisinės konsultacijos, reikalui esant surašomi įvairūs dokumentai teismui. Tiesa, atstovauti teisme mes negalime.
Pavyzdžiui, prieš kelias dienas į mus kreipėsi moteris pasikonsultuoti dėl įmonei gresiančio bankroto. Besikreipiančiųjų tikrai netrūksta.
– Koks gi tas šiuolaikinės moters įvaizdis Lietuvoje? Ar galime teigti, kad realiai mūsų moterys turi daugiau pareigų nei teisių?
– Įstatymų požiūriu, teisės yra vienodos tiek vyrams, tiek moterims. Tačiau kokios yra galimybės? Mes visi turim vienodą teisę dirbti. Tačiau visuomenėje vis dar gyvos nuostatos, sudarančios tam tikras kliūtis moteriai įsidarbinti ar kilti karjeros laiptais. Tarkime, jeigu jauna mergina nori įsidarbinti, darbdavio požiūris į ją yra mažiau palankus nei į vaikiną: ištekės, susilauks vaikų, išeis vaiko priežiūros atostogų, vaikai sirgs… Taigi šios nuostatos lemia, kad moters pozicijos darbo rinkoje yra silpnesnės.
Jeigu kalbėtume apie vyrus, taip pat vyrauja tam tikri įsitikinimai, pavyzdžiui, vyrų kirpėjų, ikimokyklinės įstaigos auklėtojų, kasininkų ar net mokytojų atžvilgiu. Ar tai tikrai vyriška, ar eidamas tokias pareigas jis aprūpins šeimą, ar tai tinkamas darbas?
Ir moterys, ir vyrai darbo rinkoje susiduria su vienokiais ar kitokiais stereotipais, bet ir jie nėra statiški – ilgainiui kinta. Aš prisimenu, jog prieš dešimt ar gal šiek tiek daugiau metų kalbėti apie vyrą virėją buvo neįprasta, kadangi tai buvo laikoma moteriška specialybe. O dabar tarp vyrų ši profesija yra gana populiari.
Jeigu kalbėtume apie sekretores, tai dauguma įsivaizduojame, kad šių pareigų turi imtis moteris. Nors kai atsirado ši specialybė, ji buvo laikoma išskirtinai vyrišku darbu. Beje, atsiradus programuotojo profesijai, buvo manoma, kad tai išskirtinai moteriška specialybė.
– Ar pakito požiūris į šeimos ilgai nesukuriančias ir karjeros laiptais kopiančias moteris? Ar jos lieka už visuomenės ribų?
– Nuostatos ir čia keičiasi, bet procesas vyksta labai lėtai. Vyras karjeristas yra visiems suvokiamas dalykas, o dėl moters karjeristės yra šiek tiek kitaip. Tai, jog ji nesukūrė šeimos, neturi vaikų, siekia karjeros, didžiosios dalies visuomenės vertinama jeigu ne neigiamai, tai palaikymo sulaukia tikrai labai retai. Verslininkių ar karjerą padariusių moterų, sukūrusių šeimą ir auginančių vaikus, dažnai klausiama, ar dėl to, kad jos daug pasiekė savo profesinėje veikloje ar kūrė verslą, nenukentėjo vaikai, šeima. Bet šeimoje yra du suaugę asmenys – tėtis ir mama, ir abu yra atsakingi už vaikų auklėjimą bei jų priežiūrą ir ugdymą. Kodėl mes vyrų verslininkų neklausiame, kaip jų karjera atsiliepė vaikams ir šeimai?
Mūsų šalyje egzistuoja begalės stereotipų: jeigu vaikas paliktas gyvybės langelyje, tai mama paliko. O kur tada buvo tėtis? Juk vaikas neatsiranda iš šventosios dvasios…
Nuostatos veikia ir mūsų parlamentarus. Padidintos pensijos yra skiriamos daugiavaikėms motinoms. Taip išeina, jog vyrai tėvai tarsi niekur nefigūruoja. Nors yra ne vienas atvejis, kai vyras be sutuoktinės užaugina penkis ar šešis vaikus. Tai jie niekuo nenusipelnę?
Manau, kad yra labai nedaug žmonių, kurie kažką specialiai daro, kad būtų blogiau. Dažniausiai mus veikia nuostatos, ir mes priimame sprendimus jomis vadovaudamiesi, net nepagalvodami, kad tai diskriminuoja ar pastato į nelygiavertes pozicijas tam tikrus visuomenės sluoksnius.
– O galima teigti, jog vienos pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria moterys, kyla profesinėje srityje?
– Taip, tai tiesa. Vaikų profiliavimas, specialybės pasirinkimas vyksta ne paskutinėse mokyklos klasėse, o nuo pat vaikystės. Norime ar nenorime, mūsų švietimo sistema, mokytojai, tėvai, egzistuojantys visuomenėje stereotipai vaikus iš karto nukreipia į vieną ar kitą sritį. Mergaitės mokomos globoti, berniukai – būti stiprūs, apginti. Įtaką vaikų pasirinkimui daro ir žaislai, siūlomos veiklos ir panašiai.
Man labai patinka vieno eksperto žodžiai: aš negaliu būti tuo, kuo nežinau, kad galiu būti. Taigi jeigu niekas man nepasiūlė, nepaskatino pasidomėti, kas vyksta kosmose, tai aš greičiausiai net ir nebandysiu kelti ten kojos.
Kodėl moterys negalėtų dirbti informacinių technologijų srityje, būti programuotojomis? Tai moteriai netgi labai tinkamas darbas, nes jis nereikalauja kiekvieną dieną būti darbo vietoje – programuoti galima ir namuose. Tačiau būti programuotojais labiau skatinami berniukai. Esu televizijos laidoje girdėjusi vieno mokyklos direktoriaus pasisakymą, kad „reikėtų skatinti vaikus, ypač berniukus, domėtis informacinėmis technologijomis“. Kodėl?
Tačiau turime ir gerų pavyzdžių. Vieno su technologijomis susijusio būrelio vadovas siūlė priemones, kurios padėtų pritraukti į šią veiklą merginas. Taigi pokyčiai vyksta.
– Pastaruoju metu ryškėja tendencija, kad viešosiose erdvėse moterys šmėžuoja itin ryškiai. Politikos arenoje turime moterį prezidentę, Seimo darbui vadovauja taip pat moteris. Nepamirškite finansų ministrės Rasos Budbergytės, švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės – beje, ministerijoms vadovaujančių moterų sąrašą dar būtų galima tęsti. Moteris, užimanti aukštą postą, jau kaip ir nieko nebestebina. Kas lėmė tokį jėgų ar vaidmenų persiskirstymą Lietuvoje?
– Moterys tampa drąsesnės. Tačiau jeigu mes pasižiūrėsime, kaip kito Seimo narių skaičius arba kiek tarybos narių moterų yra savivaldybėse, pastebėsime, jog valdžioje esančių moterų procentas neviršija 30 procentų.
Įrodyta: kol mes neperžengsime šios ribos, klausimai, kurie yra aktualūs moterims, nebus keliami, nesulauks palaikymo ir nebus sprendžiami. Juk visada žmogus sėkmingiau sprendžia tas problemas, apie kurias jis išmano ir kurios jį vargina kasdieniame gyvenime. Jeigu aš neturiu mažamečių vaikų, man neaktualus vaikų užimtumas ar ikimokyklinės įstaigos. Taigi šios tikslinės grupės problemos man nėra taip gerai suprantamos. Aš sutinku, kad jos yra, bet man atrodo, kad gatvių apšvietimas ar duobėti keliai šiuo metu yra aktualiau ir pirmiausia reikia spręsti tuos klausimus.
Aš, gyvendama Vilniaus mieste, žinau, jog labai trūksta ikimokyklinio ugdymo įstaigų. Per 25 metus sostinėje sugebėjome atidaryti vieną tokią įstaigą. Manau, jei tarp Vilniaus tarybos narių 40 procentų būtų moterys, ši problema būtų sprendžiama efektyviau. Juk tai, kad nėra pakankamai ikimokyklinio ugdymo įstaigų, lemia, jog kažkuris iš tėvų privalo pasilikti namuose prižiūrėti vaikus, prarandama kvalifikuota darbo jėga. Net nereikia spėlioti, kuris iš tėvų greičiausiai pasiims vaiko priežiūros atostogas, – žinoma, dažniausiai moteris. Ji dažnai atsisako karjeros, geresnių darbo pasiūlymų. Aišku, galima sakyti, kad tai šeimos sprendimas – vyras daugiau uždirba, todėl šeimai naudingiau, kad vaiko priežiūros atostogas pasiimtų moteris. Bet vėlgi: naudingiau šeimai, o kaip pačiai moteriai? Tai daro įtaką tolesniam moters gyvenimui. Mažesnis atlyginimas, mažesnė pensija… Moterų ir vyrų gyvenimo trukmės skirtumas yra dvylika metų – turbūt didžiausias tarp visų Europos Sąjungos šalių. Taigi labai didelė tikimybė, kad moteris senatvėje skurs.
– Bet ar galime dar vadinti moteris silpnąja lytimi?
– Man iš viso nesuprantamas toks pasakymas. O kodėl moteris turėtų būti vadinama silpnąja lytimi? Kuo mes grindžiame tokį pasakymą? Tuo, kad moteris negali dirbti fiziškai sunkių darbų? Kokių? Kodėl mes sakome, kad tik vyrai dirba sunkius fizinius darbus, o moterys – ne? Pavyzdžiui, slaugytojos darbas – jis lengvas? Labai tuo abejoju. Manau, kad tai fiziškai ir morališkai jau tikrai daug sunkesnis darbas nei statybininko. Laikai pasikeitė ir mes dažnai matome, kaip į statybų aikštelę atvažiuoja mašina, kuri ir plytas, ir betoną užkelia į penktą aukštą. Vadinasi, čia yra sunkus fizinis darbas? O slaugytojos, kuri kiloja ligonius – nes tam reikalingos technikos dar turime nepakankamai, – yra lengvas fizinis darbas? Juk slaugytojos pareigų dažniausiai imasi moterys.
– Pastebime, kad ir vyrai vis dažniau eina vaiko priežiūros atostogų. Ar tai reiškia, kad moters vaidmuo šeimoje taip pat keičiasi?
– Manau, kad vaiko priežiūros atostogas įstatymiškai reikėtų įtvirtinti taip, kaip yra kai kuriose Šiaurės šalyse: griežtai padalyti tarp abiejų tėvų. Tėvui ar mamai atsisakius jiems priklausančių atostogų, jos negali būti perleidžiamos kitam, – tai yra trumpėja vaiko priežiūros atostogos.
Dažnai tenka išgirsti, jog tėvai, kurie išeina vaiko priežiūros atostogų, džiaugiasi, kad gali daugiau dėmesio skirti šeimai, pagerėja santykiai su sutuoktine ir vaikais. Čia matau tik pliusus.
Manau, tada keistųsi ir darbdavio pozicija: jis žinotų, kad, gimus vaikui, tiek mama, tiek tėtis išeis vaiko priežiūros atostogų.
Nesutinku su nuomone, kuri išaukština moters, kaip motinos, vaidmenį vaiko gyvenime, kai visiškai nekalbama apie tai, koks svarbus vaikui yra tėvas. Mano supratimu, tėtis ir mama yra vienodai svarbios grandys.
– Per pastarųjų metų jūsų praktiką vis dar tenka girdėti apie priekabiavimo darbe atvejus?
– Priekabiavimas darbe yra didelė problema, tačiau apie ją kol kas nelabai kas išdrįsta kalbėti. Iššūkiu tampa tokius atvejus atpažinti ir išmokti juos identifikuoti. Tarsi įprasta moters mąstysena: kolega pliaukštelėjo per … – negi tai priekabiavimas? Kitoms tai yra norma ir laikoma kolegos pajuokavimu.
Apie šią mūsų visuomenėje egzistuojančią problemą reikia labai daug kalbėti. Taip pat, kaip ir apie moters įvaizdį žiniasklaidoje ar reklamose. Mane visą laiką glumina žurnalų, skirtų paauglėms ar netgi mergaitėms, antraštės ir temos. Kiekvienas savęs turėtų paklausti, ar tai tikrai aktualu vaikui ir kaip tokie straipsniai mergaites ir paaugles orientuoja.
– Smurto šeimoje pagrindinėmis aukomis vis dar dažniausiai tampa moterys, tai vis dar įprastas reiškinys Lietuvoje.
– Manęs labai dažnai klausia, ar smurto atvejų šeimoje daugėja, ar mažėja. Manau, jog jų nei daugėja, nei mažėja. Tiesiog anksčiau žmonės šią problemą labiau slėpdavo ir apie tai nekalbėdavo. Dabar jau dauguma žino, kad ir policija nagrinėja tokius įvykius, paslaugas teikia specializuotos pagalbos centrai, nevyriausybinės organizacijos. Gali atrodyti, jog smurto atvejų daugėja, bet, manau, tik todėl, jog moterys tapo drąsesnės ir nebijo kalbėti apie tai, o visuomenė pripažįsta, kad tai didelė problema.
Kalbėjosi Audinga SATKŪNAITĖ