Jokūbui Silantjevui dar tik devyneri, tačiau jis – vienas geriausių jaunųjų biliardo žaidėjų šalyje. Panevėžiečiui šį pavasarį vykusiame Lietuvos moksleivių turnyre pavyko pusfinalyje įveikti praėjusių metų nugalėtoją ir užimti garbingą antrąją vietą.
Jevgenijus ir Jokūbas Silantjevai. A. BANKAUSKAITĖS nuotr.
Ne kartą Jokūbas Silantjevas yra laimėjęs ir Panevėžyje vykstančius biliardo turnyrus, už savęs palikdamas gerokai vyresnius ir labiau patyrusius varžovus. Kas, turbūt, neturėtų stebinti: miesto rusiško biliardo reitingų lentelėje jau ilgą laiką pirmoje vietoje puikuojasi Jokūbo tėčio vardas. Jevgenijus Silantjevas – daugkartinis prizininkas Panevėžio mastu, laimėjęs ir Aukštaitijos taurę.
Abu juos, Jokūbą ir Jevgenijų, sutikome biliardinėje pokalbiui apie dvi kartas suvienijusį žaidimą bei pasakojimui, nuo ko prasidėjo meilė biliardui.
– Kas paskatino domėtis būtent biliardu?
Jevgenijus: Pirmą kartą lazdą į rankas paėmiau būdamas šešiolikos metų. Pamenu, dalyvavau kažkokioje šventėje – man rodos, draugo gimtadienyje, – ir ten buvo biliardo stalas. Tuo metu pabandžiau, patiko. Po kiek laiko pastebėjau, jog žaidžiu daug geriau nei kiti bendraamžiai.
Žaisdavau ne itin dažnai, tiesiog savo malonumui. Laikui bėgant pastebėjau, kad su manimi žaidžia vis mažiau mano draugų – jiems tiesiog nebuvo taip įdomu, kaip man. Tada supratau, jog turiu žaisti daugiau ir dažniau, bei pradėjau ieškoti bendraminčių, turnyrų, sužinojau tiek apie Panevėžio, tiek apie visos Lietuvos biliardo federacijas.
– Kada prasidėjo jūsų, kaip profesionalaus biliardo žaidėjo karjera?
Jevgenijus: Prieš šešerius metus ėmiau dalyvauti, jei galima taip pavadinti, biliardo gyvenime. (Šypsosi.) Pradėjau lankytis pas įvairius trenerius, gilintis į patį žaidimą, jo subtilybes. Treniruotis vykdavau į Vilnių, nes biliardo trenerių Lietuvoje labai mažai – galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Tada ir prasidėjo mano, kaip sportininko, karjera. Tiesa, po kiek laiko pradėjau žaisti vien rusišką biliardą.
– Kodėl rusišką?
Jevgenijus: Tai kitoks žaidimas, man asmeniškai patrauklesnis. Didesnis stalas, didesni rutuliai, didesnės kišenės, pati žaidimo specifika visai kitokia. Taip pat ir rusiško biliardo lygis Lietuvoje gerokai aukštesnis nei įprasto biliardo. Daugelis būtent rusiško biliardo žaidėjų iš Lietuvos dalyvauja ir Europos turnyruose.
– O kaip Jokūbas? Kada pastebėjote jo meilė šiam žaidimui?
Jevgenijus: Jokūbo meilė biliardui prasidėjo nuo mano meilės biliardui! (Juokiasi.)
Po truputį į įvairius turnyrus, kur dalyvauju pats, pradėjau kartu tempti ir Jokūbą. Padovanojome jam žaislinį biliardo stalą – patiko. Ganėtinai neblogai pradėjo žaisti. Perdaviau jam visus savo pagrindus – išmokiau stovėsenos, įvairių skirtingų taktikų. Maždaug prieš metus prikalbinau Jokūbą dalyvauti miesto turnyruose, kur susirenka geriausi Panevėžio žaidėjai. Sakiau, kad žaistų, nesustotų, stengtųsi kasdien tobulėti. Jokūbas nedrąsus, bijojo. Sakė kam ten man eiti, jei vis tiek pralaimėsiu. Tačiau aš jį skatinau, sakiau, kad tikrai nebūsi paskutinis, ir mokiau, jog svarbiausia yra pats procesas, žaidimas su stipresniais varžovais – tik šitaip ir įmanoma tobulėti.
– Ir kaip jam sekėsi miesto turnyruose? Ar pradžiugino rezultatai?
Jevgenijus: Jokūbas ne kartą yra nugalėjęs daug už save stipresnius ir vyresnius varžovus. Labiausiai man įsiminė jo pergalė antradieniais vykstančiame miesto turnyre, kur susitinka geriausi Panevėžio biliardo žaidėjai. Ir juos Jokūbas yra sutriuškinęs.
– Koks įsimintiniausias turnyras, kuriame teko dalyvauti?
Jokūbas: Buvo vienas toks turnyras, Lietuvos čempionatas, kuris man labiausiai įsiminė. Vykau vienas, be tėčio, ir laimėjau antrąją vietą.
Jevgenijus: Tai didžiausias Jokūbo pasiekimas – visos Lietuvos moksleivių biliardo turnyre iškovota antroji vieta. Taip pat pusfinalyje įveiktas praėjusių metų turnyro nugalėtojas, irgi panevėžietis.
– O kodėl biliardas, o ne kažkokia kita sporto šaka? Kuo jis toks patrauklus?
Jokūbas: Nes įdomu žaisti.
Jevgenijus: Susikaupimas, psichologija. Biliardas savyje sujungia daug skirtingų dalykų, dėl ko šis sportas ir yra toks gražus. Šis žaidimas reikalauja didelio darbo, didelių pastangų. Toks darbas, kuris verčia nuolat tobulėti, visada atneša malonumą.
– Kaip manote, biliardas, kaip sporto šaka, Lietuvoje susilaukia pakankamai dėmesio?
Jevgenijus: Biliardas čia nėra populiarus, niekas ir neskiria laiko jo populiarinimui. Finansavimo nėra, trenerių taip pat beveik nėra. Viskas, ką turime, laikosi dėka kelių idealistų.
– Laikote šį žaidimą tiesiog laisvalaikio užsiėmimu?
Jevgenijus: Vien iš biliardo išgyventi neįmanoma. Net ir geriausi Lietuvos biliardo žaidėjai iš to negyvena, turi ir kitos veiklos, taigi natūralu, jog ir biliardas mums – tik pomėgis.
Sieti savo karjerą su biliardu yra sudėtinga, nors Jokūbas ir turi labai didelį norą žaisti. Kaip ir aš, biliardą jis tiesiog įsimylėjęs. Visgi galimybės gilintis į patį žaidimą beribės – kas žino, kaip bus ateityje.
– Jokūbai, o kokia kita veikla be biliardo užsiimi?
Jokūbas: Žaidžiu futbolą, taip pat žaidžiu šachmatais.
Jevgenijus: Jokūbas šachmatais žaidžia nuo ketverių metų. Pats nesu labai geras žaidėjas, todėl pakalbinau Jokūbą eiti pas trenerį. Panevėžyje yra tik vienas šachmatų treneris, ir nors iš pradžių Jokūbas rodė didelį susidomėjimą, ilgainiui tapo aišku, jog čia naudoti mokymo metodai nėra priimtini.
– Kokie judviejų ateities planai? Ruošiatės artimiausiam turnyrui, varžyboms?
Jokūbas: Planuoju toliau žaisti. Dabar labiausiai noriu tapti Lietuvos čempionu, nes šį kartą likau antras. Labai laukiu kito Lietuvos turnyro, o šiuo metu kas savaitę dalyvauju antradienio turnyruose, šitaip ruošiuosi.
Jevgenijus: Na, vasara yra toks metas, kai visi poilsiauja, tačiau jau rudenį laukia Panevėžio miesto čempionatas, taip pat Aukštaitijos taurė ir Sauliaus Jodoko biliardo turnyras. Specialiai treniruotis dar nesiruošiu, tačiau dažniau žaisti jau pradėjau.
Jokūbą ir Jevgenijų palikome „aiškintis santykių“ prie biliardo stalo, kur tėtis tyliai prasitarė, jog tenka dažnai pralaimėti sūnui.
Dominykas MARKEVIČIUS
