Širdimi rašanti gydytoja

Gydytoja Rasa Lembergienė nesitikėjo, kad jos išgyvenimai, jausmai, laimingos ir skaudinančios, romantiškos ir depresiškos gyvenimo patirtys taip greitai ras kelią į daugelio moterų širdis. Dabar ji drąsiai taria: visos moterys yra skirtingos, bet ir labai panašios. Visos nori būti mylimos ir suprastos, visoms šeima didžiausia vertybė. Stiprios ir dalykiškos, viduje slepiančios trapų moteriškumą.

Rašyti gydytoja R. Lembergienė pradėjo tuomet, kai jos asmeniniame gyvenime vyko rimtos permainos. Ji neslepia, kad šeimos griuvimo laikas buvo ypač sunkus ir skaudus. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Rašyti gydytoja R. Lembergienė pradėjo tuomet, kai jos asmeniniame gyvenime vyko rimtos permainos. Ji, kaip ir daugelis moterų, ilgai gyveno ramų, stabilų šeiminį gyvenimą ir niekada nesusimąstė, kad vieną dieną gali viskas pasikeisti.

„Turėjau šeimą, vyrą, susikurtus jaukius namus – viskas buvo labai gražu. Atrodė, kad skyrybos, skausmas, nelaimės vyko kažkur kitur, tarsi už kažkokios tvoros. Ten kažkas sirgo, kažkas skyrėsi, kažkam nutikdavo nelaimės. Niekada nepagalvodavau, jog aš ne išskirtinė, ne kitokia, jog tai gali nutikti ir man“, – „Sekundei“ sakė gydytoja.

Pradėjus byrėti santuokai, moters gyvenimas vertėsi aukštyn kojom. Dabar R. Lembergienė jaučiasi tarsi 25 metus miegojusi ir tik prieš kelerius metus pabudusi. Ji neslepia, kad šeimos griuvimo laikas buvo ypač sunkus ir skaudus.

Tuo sunkiu laikotarpiu, turėdama asmeninę socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą, desperatiškai ieškodama jėgų ir stiprybės, kad išgyventų, nepalūžtų, pradėjo rašyti. Apie išdavystės skausmą, prarastą tikėjimą, sudužusias vertybes.

Vėliau supratusi, kad jos kasdien rašomos mintys darosi per daug visiems atviros, moteris vieną rudens vakarą sukūrė internetinį „Facebook“ puslapį, ilgai nesvarsčiusi pavadino jį „Moters dienoraščiu“, nes tai ir buvo, jos, moters, dienoraštis.

R. Lembergienė prisipažįsta, kad žmonės, kurie ją mato ir sutinka darbinėje aplinkoje, vertina kaip stiprią ir dalykišką moterį, tačiau viduje ji jaučiasi visai kitokia. Asmeninio archyvo nuotr.

Jau ketverius metus gyvuojančiame internetiniame puslapyje pirmą dieną parašė: „Mes – moterys. Mes visos skirtingos ir panašios. Mums visoms nebūna per daug meilės, mums visoms reikia šilumos, tvirto vyriško apkabinimo, mums visoms rūpi vaikai ir dėl jų išgyvename.“

Rasa labai greitai sulaukė teigiamo skaitytojų atsako į savo parašymus. Daugelis klausė: „Kas jūs? Jūs užrašėte mano mintis. Aš irgi taip galvoju. Kaip taip gali būti, kad svetimas žmogus gali išgyventi ir jausti tą patį, ką ir aš.“ Jau iš pirmųjų moterų komentarų ji suprato, kad visoms moterims reikia ir trūksta lygiai to paties, kad daugumos moteriškos patirtys tokios panašios.

Kai R. Lembergienė turėjo pirmąjį tūkstantį savo puslapio sekėjų, jai tai atrodė tarsi stebuklas. Dabar jos mintis interneto puslapyje „Moters dienoraštis“ skaito daugiau nei 80 tūkst. moterų. Skaito ir vyrai.

R. Lembergienė prisipažįsta, kad žmonės, kurie ją mato ir sutinka darbinėje aplinkoje, vertina kaip stiprią ir dalykišką moterį, tačiau viduje ji jaučiasi visai kitokia. Pasak jos, daugelis moterų išeidamos į visuomenę užsideda stiprumo kaukę, o tiesa paprasta: būdama savimi, moteriška ir jautri, rizikuoji būti įskaudinta. Šiandieninis gyvenimas dažną priverčia paslėpti savo tikrąją moterišką prigimtį, tam, kad išgyventų pasaulyje, kuriame reikia pakovoti už save. Ir neretai už savo vaikus. Bet, kad ir kokia stipri būtų, nė viena moteris negali paneigti, užgniaužti ar atsisakyti savęs kaip Moters.

„Jeigu moteris sako, kad jai nereikia šalia mylinčio žmogaus, vyro, kuris leistų jai būti tiesiog Moterimi, ji apgaudinėja pati save“, – teigia gydytoja.

Nebijo pripažinti klaidų

Rasa savo internetiniame dienoraštyje mintis išsakydavo beveik kiekvieną dieną. Ji dalijosi savo patirtimi: rašė apie tai, ką tuo metu išgyveno, ką jautė, apie ką svajojo. Taip pat ir apie tai, kokių klaidų darė, ką pakeistų, jei galėtų grįžti atgal.

Dabar, praėjus keleriems metams po sunkių gyvenimo mestelėtų išbandymų, nurimus vidiniam skausmui, R. Lembergienė rašo toliau. Dabar jau apie tai, kaip užklupus gyvenimo sunkumams išlikti stipriai, nepalūžti, priimti visas duodamas skaudžias gyvenimo pamokas kaip galimybę tapti kitokia – brandesne ir išmintingesne Moterimi. Ji neslepia, jog kadaise laikė save labai silpna.

„Kaip ir daugelis moterų maniau, kad iširus šeimai pasaulis sugriuvo ir be vyro neišgyvensiu“ – dabar jau su šypsena sako Rasa.

„Moterys laikosi vyro lyg gelbėjimosi šiaudo dažnai ne dėl to, kad myli, neretai jos taikstosi su vyro išdavystėmis, žeminimu dėl baimės likti vienai. Po daugelio ramių metų santuokoje ta baimė yra labai stipri. Moterys sutrinka, pasijunta bejėgės“, – remdamasi savo patirtimi sako gydytoja. Šiandien ji jaučiasi galinti patarti moterims, kaip gyvenant santuokoje nedaryti klaidų. Tų, kurias kadaise darė pati.

„Aš visą laiką sakiau, kad man nereikia draugių – vyras yra mano geriausias draugas. Kaip aš klydau. Moteriai būtina turėti savo draugų ratą, savo pomėgių, savo asmeninį gyvenimą“, – tvirtino gydytoja.

R. Lembergienė pabrėžia, kad kiekviena moteris turėtų pagalvoti apie išsilavinimą, darbą, kad jaustųsi visaverčiu, bet kada save galinčiu išlaikyti žmogumi. Neturint specialybės ir darbo, telieka laikytis už vyro ir gyventi šeimoje, kurioje nebėra nei meilės, nei pagarbos. Moteris apgailestauja, jog suvokimas apie gyvenimą daugeliu atvejų ateina ne taip greitai, kaip norėtųsi.

Gydytoja nežino, ar Panevėžys yra stotelė, kurioje apsistos visam laikui. Ji nebeplanuoja, nes moteriai gyvenimas jau daug kartų parodė, kad vieną dieną viskas gali pasisukti taip, kaip nesitikėjo. Asmeninio archyvo nuotr.

„Kai išgyveni skaudžią patirtį ir supranti, kad gali pati viena tvarkyti savo gyvenimą, pati uždirbti ir padėti vaikams, pasijunti visai kitaip. Jei grąžinčiau laiką atgal, pasistengčiau būti stipresnė. Bet gal tuo metu tiesiog negali, gal tam turi ateiti laikas?“ – samprotavo R. Lembergienė.

Šeimoje pamirštama kalbėtis

Rasa tvirtina, jog po skyrybų kitą vyrą į gyvenimą įsileisti nėra sunku. Sunku sutikti žmogų, kurio vertybės būtų panašios, su kuriuo turėtum apie ką kalbėtis. R. Lembergienė vengia sakinio, kurį mėgsta kartoti skaudžią patirtį su vyrais turėjusios moterys, jog visi vyrai yra vienodi. Tačiau ji nebijo pripažinti, kad dauguma lietuvių vyrų iki moterų mentaliteto nėra užaugę.

Gydytojai nėra priimtinos istorijos, kuriose pasakojama apie lietuvaičių ir užsieniečių santuokas, nes mano, kad skirtingų kultūrų susitikimas nėra palankus nė vienai pusei. Tačiau tokioms moterims ji taip pat randa pateisinimą.

„Jos iš vyrų užsieniečių gauna dėmesio, išgirsta gražių žodžių, kurių dauguma lietuvių moterų gali nesulaukti santuokoje gyvendamos 30 metų“, – kalbėjo R. Lembergienė.

Ji stebisi, jog Lietuvoje visuomenė toleruoja ir lengvai pateisina skyrybas tokiu atveju, kai vedę vyrai žmonas palieka dėl dvidešimt ar daugiau metų jaunesnės moters.

„Tai masinis reiškinys. Vyresnės nei 45 metų moterys nurašomos, diagnozė – „klimaksas“. Aš, kaip gydytoja, galiu pasakyti, kad yra net tik moterų, bet ir vyrų klimaksas. Ir vyrų jis dažnai būna sunkesnis – organizme sumažėjus vyriškų hormonų, juos apima panika. Jie išsigąsta. Tada nori susigrąžinti jaunystę. Ir bando tai padaryti. Tai vadinama taip gražiai – vidurio amžiaus krize“, – su humoro gaidele sako Rasa.

Pasak jos, vidurio amžiaus krizės paveiktiems vyrams netgi nereikia ypatingai ieškoti „jaunystės eliksyro“, nes šiuo metu auga jaunų merginų karta, kurių pagrindinis tikslas susirasti pasiturintį vyrą.

Moteris sako, kad vienas svarbiausių dalykų šeimoje yra kalbėjimas. Per daugelį metų vienas prie kito pripratę vyras ir žmona šeimoje pradeda kalbėtis tik buitinėmis temomis.

„Reikia kalbėti ne tik apie namus, vaikus ar buitį, o ir apie dviejų žmonių santykius – norus, lūkesčius, problemas.“

Ji mano, kad dauguma žmonių yra įtraukti rutinos ir per laiką pamiršta skirti laiko vienas kitam ir bendravimui. Todėl kartais pakanka tik to, jog horizonte pasirodytų trečiasis asmuo.

Iš laikinosios sostinės – į Panevėžį

R. Lembergienė rašydavo ir anksčiau, dar dirbdama gydytoja Kaune. Jos karjera prasidėjo Kauno kraujo centre, ten ji dirbo dvylika metų. Vėliau perėjo į Respublikinę Kauno ligoninę, kur darbo profilis buvo kiek kitoks – ji tapo projektų vadove.

„Pastebėjau, jog mano gyvenimas keičiasi kas dvylika metų“, – intrigavo moteris.

Pirmąją knygą išleidusi R. Lembergienė savęs rašytoja nevadina ir pasinerti į rašymą neketina. Ji ir toliau liks gydytoja. Asmeninio archyvo nuotr.

Vieną dieną R. Lembergienė susikrovė lagaminus ir atvyko į miestą, kurio iki tol nepažinojo. Tai buvo Panevėžys. Moteris čia pradėjo dirbti VšĮ Nacionalinio kraujo centro Panevėžio filiale, džiaugiasi dirbdama darbą, kurį moka ir mėgsta. Šypsosi, paklausta apie naują vadovą – „Man turbūt sekasi profesinėje srityje, nes dabar dirbu su puikiu žmogumi ir vadovu, įstaigos direktore Rita Vaitkiene, ji yra profesionalė, atidavusi šiam darbui daug metų ir subūrusi puikų kolektyvą.“

Gydytoją į Panevėžį išlydėjo šeimos narių nuogąstavimai ir klausimai, kaip ji galėjo palikti Kauną, miestą, kuriame praleido daugiau nei 30 metų.

„Aš visiškai to nebijojau. Viskas įvyko labai natūraliai. Atvykau čia dėl dviejų priežasčių: čia man pasiūlė geras darbo sąlygas ir norėjau atitolti nuo Kauno, nuo problemų, kurios mane ten lydėjo. O žiūrint Lietuvos masteliais, Panevėžys visai šalia“, – optimistiškai nusiteikusi R. Lembergienė.

Ji neneigia, kad išvažiuoti iš savo aplinkos reikėjo drąsos, tačiau drąsią ją jau buvo padariusios gyvenimo patirtys. Šiandien ji gali pasirašyti po kiekviena gerai žinomos frazės raide: „kas mūsų nesunaikina, padaro mus stipresnius“.

Gydytoja nežino, ar Panevėžys yra stotelė, kurioje apsistos visam laikui. Ji nebeplanuoja, nes gyvenimas jau daug kartų parodė, kad galima sukti galvą dėl ateities, bet vieną dieną gali kažkas nutikti ir viskas pasisuks taip, kaip nesitikėjai. Šiandien Rasa gali drąsiai ištarti, jog dabar jai čia gerai.

Viena iš R. Lembergienės dukrų, studijuojanti dailės akademijoje, liko gyventi Kaune, kita, pasekusi mamos pėdomis – gydytoj-rezidentė – su draugu gyvena Vilniuje.

„Turiu nuostabias dukras. Pragyventi 25 metus ne su tuo žmogumi turbūt buvo verta vien dėl to, kad turiu tokius nuostabius vaikus“, – kalbėjo moteris.

Rankose – pačios parašyta knyga

Vieną žiemos dieną gerai žinoma Lietuvoje leidykla R. Lembergienei pasiūlė išleisti knygą. Ji ilgą laiką tuo negalėjo patikėti ir vis savęs klausinėjo: kas aš tokia, kad skaitytų mano knygą ir ją pirktų. Pasirašius sutartį, kirbėjo baimė ir nepasitikėjimas savimi.

„Eidama pro knygynus, apžiūrėdavau ten esančias knygas. Man buvo labai keista, kad kažkas ruošiasi išleisti mano mintis. Aš iki galo negalėjau patikėti tuo, kas vyksta. Gebėjimą rašyti turi ir daugiau moterų“, – sakė R. Lembergienė.

Net išleidusi knygą moteris nesijaučia esanti išskirtinė. Ji kas dieną džiaugiasi gaunanti nemažai privačių žinučių, kur dėkojama už jos mintis, kurios moteris įkvepia ar netgi joms padeda.

„Pradėjus kurti internetinį puslapį, šeimos nariai į tai rimtai nereagavo, o vyrui ši veikla visai nepatiko. Dabar ji suprantanti, jog gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai. R. Lembergienė nesitikėjo tokio savo knygos populiarumo. Vos išleidus knygą ji tarp skaitomiausių knygų atsirado trečioje vietoje, šiuo metu esanti šeštoje.

Rasos manymu, knyga tokia populiari dėl paprastumo – moters gyvenimiška patirtis, atviri pasidalinimai savo pojūčiais ir išgyvenimais suprantami daugeliui.

„Kai pavartai knygas apie moteriškumą, randi daug rimtų, įdomių, bet gal ne visoms moterims lengvai suprantamų tekstų ir minčių. Man atrodo, kad mano knygą perka ir pamėgo todėl, kad ją gali skaityti ir suprasti bet kuri moteris. Rašiau paprastai apie kasdienes moters gyvenimo problemas, džiaugsmus ir skausmus“, – sako autorė.

Neseniai panevėžiete tapusi Rasa sako: „Mano knyga yra labai asmeniška, tačiau nebijojau, jog kiti mane pamatys joje. Malonu tai, kad savo atvira patirtimi padėjau ir galiu padėti moterims“. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasislėpė po slapyvardžiu

Nors R. Lembergienės knyga skirta dailiosios lyties atstovėms, tačiau ji tikisi, kad ją perskaitys ir vyrai, norintys geriau suprasti moterį.

Gydytojai knyga suteikė daugiau pasitikėjimo ir buvo tarsi įrodymas, ką ji gali. Nors širdį kaustė baimė ir abejonės, moteris sau nemeluoja ir atvirai sako, kad ji norėjo išvysti savo mintis knygoje.

„Dabar supratau, kad nereikia bijoti, o reikia daryti, – pabrėžė moteris.

Pirmąją knygą išleidusi R. Lembergienė savęs rašytoja nevadina ir pasinerti į rašymą neketina. Ji ir toliau liks gydytoja. Rašymą laiko savo pomėgiu, o apie kitą knygą kalba atsargiai – viską parodys laikas.

„Aš esu moteris, kuri turi šiokį tokį talentą – gražiai dėlioti mintis. Jas sudėjus su netrumpa moteriška patirtimi, padovanojau moterims dovaną“, – mąsto R. Lembergienė. Ir priduria: –Gyvenimas toks nenuspėjamas. Kartais įvyksta tokių dalykų, kurių negali suplanuoti. Netgi iš blogų dalykų gali gimti labai gražūs.“

R. Lembergienė tiek publikuodama savo mintis internetiniame puslapyje „Moters dienoraštis“, tiek tuo pačiu pavadinimu išleistos knygos viršelyje savo tikrojo vardo ir pavardės nepateikia. Ji slepiasi po slapyvardžiu Milda Le. Taip ji pasivadino daug nemąstydama, nes lietuvių meilės deivės vardas visuomet patiko. Tokiu vardu moteris norėjo pavadinti ir savo dukrą. O Le gimė iš pirmųjų R. Lembergienės pavardės raidžių.

„Knygoje pasirašyti vardu ir pavarde nenorėjau. Jei kas norės, tai joje atras mano vardą ir pavardę. O slapyvardžio reikėjo todėl, jog pradėjus savo mintis publikuoti socialiniame tinkle „Facebook“, žmonės klausdavo, kieno čia…“, – mintimis dalijosi knygos autorė.

Ji džiaugiasi galėjusi aktyviai dalyvauti knygos kūrimo procese. „Moters dienoraštis“ gimė vos per pusmetį. Nemažai laiko užėmė surinkti knygoje publikuojamas nuotraukas, jos nemaža dalimi prisideda ir papildo R. Lembergienės minčių grožį.

Rasa neslepia, jog daugeliui jos atvirumas atrodo per drąsus, tačiau ji visada buvo ekstravertė. Bandymai tapti kitokia nepavykdavo – nuo savo prigimties nepabėgsi.

„Mano knyga yra labai asmeniška, tačiau nebijojau, jog kiti mane pamatys joje. Malonu tai, kad savo atvira patirtimi padėjau ir galiu padėti moterims“, – neslėpė neseniai panevėžiete tapusi Rasa.

Paklausta, ką norėtų pasakyti dienraščio skaitytojoms, gydytoja ilgai negalvojo : „ Mielos, moterys, visų mūsų didžiausias priešas baimė ir nepasitikėjimas. Mes stiprios, labai, tik turime tuo patikėti. Gyvenimas nėra paprastas ir lengvas. Bet tai vienintelis jums duotas gyvenimas ir vien tuo jis nuostabus. Niekada nesustokite. Gyvenimas – nuolatinis ėjimas. Daugelis eina tiesiu keliu, pažymėtu ženklais ir rodyklėmis. Taip saugu. Bet ar tai gyvenimas? Šiandien aš renkuosi ėjimą lynu virš bedugnės. Rizika ir adrenalinas. Užtat beprotiškai gera gyventi žiūrint tik pirmyn. Negali atsigręžti atgal, nes parkrisi. Matai tik tai, kas priekyje, o už kiekvieno posūkio laukia nauji netikėti atradimai. Eikite lynu virš savojo gyvenimo bedugnės ir nebijokite. Pavojingas – ne ėjimas siūbuojančiu lynu, o sustojimas, kai įstringi vidinėse baimėse ir nepasitikėjime savimi.“

Audinga SATKŪNAITĖ

Asmeninio archyvo nuotr.