Kipras neabejotinai puiki vieta atostogauti net ir vėlyvą rudenį: šiuo metu spalio viduryje oro temperatūra siekia beveik 30 laipsnių karščio, o patogūs reisai iš Vilniaus į Larnaką vilioja ištroškusiuosius saulės spindulių.
Kirenijos miesto vaizdas nuo pilies bokšto. L. JOCIAUS ARCHYVO nuotr.
Ieškant atostogų krypties
Iš tiesų Kipras mano atostogų taikiklyje atsidūrė visiškai atsitiktinai. Dar vasaros viduryje ieškojau įkandamų lėktuvo bilietų į pietines Europos valstybes. Netikėtai radau nebrangius bilietus į Kiprą. Ilgai nesvarstę su drauge apsisprendėme 12 dienų atostogas praleisti dar nematytame ir nepažintame Kipre.
Žinojau sostinę Nikosiją, be to, kažkur buvau skaitęs, jog sala padalinta į šiaurinę turkišką ir pietinę Kipro graikiškąją dalį. Žinojau, kad vienu metu ten žaidė žinomas Lietuvos futbolininkas, nacionalinės rinktinės vartininkas Ernestas Šetkus, kartais akis užkliūdavo už darbo skelbimų, kuriuose aptarnavimo srityje dirbantiems žmonėms siūlomas 500–800 eurų atlyginimas.
Geografiškai ši sala priklauso Azijai, tai trečioji pagal dydį sala Viduržemio jūroje. Tačiau politiniu ir kultūriniu atžvilgiu Kipras laikomas Europos dalimi. Skirtingai nuo kitų Viduržemio jūros salų, į Kiprą neplūsta pabėgėliai iš Afrikos ar Turkijos.
Vien todėl, kad patekimas į Kiprą dar nieko negarantuoja: iki išsvajoto Europos žemyno – daugiau nei pusė tūkstančio kilometrų, kurių paprasta motorine valtimi neįveiksi. Tad pabėgėlių keliai į Europą Kipro salą aplenkia.
Namų darbai
Prieš kelionę pasidomėjome, kad keliauti viešuoju transportu nėra patogu, ypač savaitgaliais, o likti vienoje vietoje – prastas planas.
Rugpjūčio viduryje – pats turistų sezono įkarštis, tad rasti išsinuomoti nebrangų automobilį nebuvo paprasta. Visgi nelaukdami paskutinių dienų iki skrydžio iš anksto internetu rezervavome ekonominės klasės „Kia Picanto“. Su visais mokesčiais – beveik 240 eurų už 12 dienų. Žinoma, keliaujant kitu metų laiku drąsiai galima rasti kone pusantro karto pigiau.
Taigi turint automobilį reikėjo rasti vietą nakvynėms. Nutarėme vienoje vietoje neužsibūti ir kas dvi, tris dienas vykti kitur. Šalis nedidelė, nuo vieno miesto iki kito apie 70–90 kilometrų. Pasinaudojome „Airbnb“ sistema, kai patys žmonės siūlo išsinuomoti keliautojams savo gyvenamąją vietą.
Vos per keletą dienų radome nakvynes Limasolyje (2 naktys), Pafose (3 naktys), sostinėje Nikosijoje (1 naktis) bei Larnakoje (3 naktys). Būtinai norėjome aplankyti Kipro kalnų regioną, pavyko rasti nebrangų viešbutį Pedoulas miestelyje (2 naktys).
Nė viena nakvynė dviem nekainavo daugiau nei 30 eurų. Tai visai nebloga kaina, palyginti su įprastų kurortinių viešbučių įkainiais sezono metu.
Likus geram mėnesiui iki atostogų pradžios jau turėjome užsisakę visas nakvynes bei automobilį. Beliko pasiruošti, detaliau susižymėti maršrutą ir… sulaukti skrydžio dienos!
Skrendant lėktuvu pakako rankinio bagažo, keli vasariški drabužiai, šioks toks fotoaparatas, keli asmeniniai daiktai, įdomi knyga, atsispausdinta nakvynių ir automobilio nuomos informacija ir viskas, ko reikia atostogoms.
Karti pamoka
Lėktuve – didžioji dalis lietuvių, jie, akivaizdu, į Kiprą, kaip ir mes, skrido atostogauti. Ankstyvas reisas leido jau pusę dešimtos ryto išlipti iš lėktuvo Larnakos oro uoste, o mus iškart pasitiko maždaug 33 laipsnių karštis.
Netrukus radome automobilių nuomos atstovą ir kelis kilometrus keliavome link jų pagrindinio biuro. Čia užbėgant už akių turiu pasakyti, kad pasiimant nuomojamą automobilį jį pravartu iš visų pusių akylai apžiūrėti tris kartus, kiekvieną įbrėžimą, įlenkimą geriausia nufotografuoti ir būtinai nuomos kompanijos atstovui parodyti, kad šis defektus pažymėtų nuomos sutartyje.
2014-ųjų „Kia Picanto“ rida rodė įveiktus beveik 87 tūkstančius kilometrų. Kėbule buvo matyti keli aiškūs įbrėžimai, kuriuos nuomos sutartyje pažymėjome. Tačiau galbūt rytinis skrydžio nuovargis ir noras kuo greičiau kažką užkąsti ir galvą išjudinti gera kofeino doze sutrukdė pastebėti nedidelį įlenkimą ties kėbulo apačia tarp abiejų durelių. Jį pamatėme kitos dienos vakare, tačiau nekilo minčių, kad dėl jo vėliau turėsime bėdų grąžindami automobilį. Tą galime traktuoti kaip naujokų, kurie pirmąkart automobilį nuomojasi užsienyje, žioplą klaidą.
Grąžinant kompanijai mašiną, jų atstovas, lyg žinodamas, ko ieškoti, iškart rado tą nedidelį įlenkimą ir perspėjo, kad gali kilti keblumų dėl 600 eurų užstato grąžinimo. Vėliau visgi iš šios sumos dėl to įlenkimo nuskaičiavo 150 eurų. Gera ir nepigi pamoka, kuri parodė, kad pasirašant sutartį itin svarbu labai įdėmiai apžiūrėti automobilį ir jį nufotografuoti. Tai buvo vienintelis nemalonus dalykas per visą kelionę Kipre.
Nuo 1974-ųjų šiaurinę Kipro dalį okupavo turkai, vėliau čia buvo įkurta Šiaurės Kipro valstybė, ją pripažįsta tik pati Turkija. Kur esate, neleis pamiršti milžiniškos Turkijos ir Šiaurės Kipro vėliavos. L. JOCIAUS ARCHYVO nuotr.
Suskaldyta sala
Keliaujant į Kiprą pravartu žinoti svarbiausią informaciją apie šią valstybę. 1925 m. skilus Osmanų imperijai Kipras tapo Jungtinės Karalystės kolonija. Nuo 1960-ųjų šalis tapo nepriklausoma valstybe.
Tuo metu apie 18 procentų Kipro gyventojų sudarė turkai, bet naujoje valstybėje jiems buvo suteikta neproporcingai daug valdžios.
Viceprezidentas – turkas, trečdalis parlamento – turkai. Konstitucijos straipsnis garantavo, kad turkai ir graikai miestuose turės atskiras savivaldybes. Smurtas tarp abiejų tautų 1964-aisiais privertė JTO įvesti taikdarius, kurie liko iki šių dienų.
1974 m. Kipro graikai, remiami Graikijos juntos, įvykdė karinį perversmą. Turkija tuo pasinaudojo kaip pretekstu įsiveržti į Šiaurės Kiprą. Dėl turkų invazijos ir smurto tūkstančiai graikų paliko Kiprą. 1975 m. įkurta Šiaurės Kipro turkų federalinė valstybė, kurią pripažįsta tik Turkija.
Tūkstančiai turkų apsigyveno Šiaurės Kipre. O tūkstančiai kipriečių buvo priversti iš ten persikelti į pietinę graikiškąją salos dalį. Tarptautinė bendruomenė nepripažįsta Šiaurės Kipro valstybės: laikoma, kad Turkija ją nelegaliai užėmė.
2004 m. buvo pasiūlytas planas sujungti Kiprą, jį rėmė JTO, ES ir JAV. Turkų nacionalistams planas tiko, graikų – ne. Galiausiai 2004 metais Kipras tapo ES nare ir įsivedė eurą.
Dabar Pietų ir Šiaurės Kipras – dvi skirtingos valstybės, turinčios pasienio ruožą, iki šių dienų kipriečiai nekeliauja į šiaurinę dalį: antraip savo vizitu pripažintų turkų okupaciją. Tai skaudi tema kipriečiams, jos geriau vengti ir neklausinėti apie šiaurinę salos dalį.
Nors pastaruoju metu Lietuvoje nedaug vairuoju, tai nebuvo kliūtis Kipre, kur eismas, kaip ir Didžiojoje Britanijoje, vyksta kairiąja kelio puse.
Įdomu tai, kad nuomojamų automobilių numeriai pažymėti raudoname fone, kipriečių vietinių – balti. Jei „grybauji“, kiti eismo dalyviai supranta, kad esi turistas.
Stipriai „grybauti“ neteko, o po kelių dienų vairavimas kaire kelio puse tapo savaime suprantamas. Navigacija mobiliajame telefone leido nesunkiai pasiekti norimus objektus. Be to, Kipro pagrindiniai keliai tikrai kokybiški ir gerai sužymėti.
Daugiausia nerimo kėlė kalnai ir mūsų automobiliuko galimybės juose. Tačiau be reikalo jaudinausi, mūsų „boružė“ (taip pavadinau mūsų nuomotą nedidelę mašiną) užtikrintai kilo į kalnus ir per visą kelionę nenuvylė.
Patikima sistema
Pirmąją kelionės dieną iš Larnakos važiavome link Limasolio ir apsistojome keletą kilometrų nuo Limasolio nutolusioje gyvenvietėje. Apartamentų savininkas Chrisas, Nikosijos universiteto skaitmeninio meno dėstytojas, aprodė mums skirtas patalpas, miegamąjį, vonios kambarį, bendrą virtuvę ir kiemą.
Likome sužavėti, kad vos už keliolika eurų gavome puikią nakvynę. Šiek tiek pailsėję ir atgavę jėgas pasižvalgėme po rajoną, tačiau didesnes keliones atidėjome kitai dienai. Apskritai kalbant, su „Airbnb“ ir mūsų šeimininkais tikrai pasisekė. Ši sistema veikia labai paprastai: užsiregistruoji šioje platformoje (www.airbnb.com), susikuri profilį, įkeli savo padorią, kitų negąsdinančią nuotrauką ir į paieškos langelį įvedi miestą, kuriame ieškai nakvynės. Sistema tau duoda visus įmanomus variantus. Gali nusistatyti kainos „lubas“, kad tau nesiūlytų liukso klasės apartamentų už šimtus eurų parai. Taip, yra ir tokių!
Taigi pasirinkus norimą nakvynės vietą, įvertinus „šeimininko“ profilį, perskaičius kitų keliautojų atsiliepimus galima rašyti žinutę būsto savininkui dėl nakvynės. Jei pasirinktu metu butas ar kambarys laisvas ir jei kaina tinka, tada rezervuoji nakvynę ir sumoki kreditine kortele už nakvynę. Viskas, keli paprasti žingsniai ir tu jau turi kur nakvoti.
Pafoso mieste įsikūrėme pas tokį teksasietį, turintį iš pirmo žvilgsnio labai mielą hiperaktyvų šunį.
Markas iš Amerikos į Kiprą atsikraustė prieš keletą metų, nuotoliniu būdu dirba programuotoju ir mėgaujasi Kipro saule.
Jis mums skyrė erdvų, svečiams paruoštą kambarį su atskiru dušu bei privačia terasa ant stogo. Naktį nuo jos atsiverdavo puikus Pafoso miesto naktinis peizažas.
Tačiau atostogaudami gavome netikėtą žinutę iš Nikosijos: mus turėjęs priimti vaikinas, kuriam jau buvome sumokėję, pranešė, nebegali mūsų priimti. „Airbnb“ sistema mums iškart grąžino sumokėtus pinigus bei papildomai skyrė du eurus naujos nakvynės paieškai. Dar tą patį vakarą pavyko rasti naują vietą.
Turi slidinėjimo bazę
Pakeliui link sostinės Nikosijos mūsų laukė kelionė į kalnus bei dvi nakvynės kalnų miestelyje. Važiuodami link kalnų rinkomės gal ilgesnį, bet patikimą kelią. Siauri kalnų keliukai ir serpantinai nors skamba ir romantiškai, tačiau nesinorėjo nemalonių nuotykių su nuomota mašina.
Labai neskubėjome link mūsų viešbutuko ir Pedoulas miestelio. Pakeliui sustojome Omodos miestelyje, atsigėrėme kavos, padiskutavome su paslaugiu barmenu apie likusią kelio dalį. Apvaikščiojome jaukų senamiestį. Paskui patraukėme link didžiausio Kipro krioklio kalnuose. Nieko įspūdinga, be to, pakeliui prasilenkėme su keliasdešimt turistų.
Maždaug kilometrą reikėjo žingsniuoti į kalną, vėliau to tuo pačiu keliu grįžti atgal. Mūsų dėmesį patraukė kitas pėsčiųjų takelis, kuris niekam nebuvo įdomus, išskyrus mus pačius. Palypėjus kelis šimtus metrų į viršų atsivėrė puiki kalnų panorama.
Dar užsukome į Trodos miestelį, turinti puikų senamiestį, šalia jo įsikūrusi britų karinė bazė. Be to, pakilus į daugiau nei kilometro aukštį kaitrą pakeitė vėsesnis maždaug 25 laipsnių oras.
Vakarop pasiekėme kurortinį Pedoulas miestelį kelių kalnų apsuptyje. Pravėrus viešbučio balkono duris prieš akis – kalnų panorama ir romantiško kurorto peizažas. Pasivaikščiojome vakarėjančiu miesteliu, o dieną užbaigėme vienoje nedidelėje kavinėje.
Kitą dieną aplankėme aukščiausią Kipro kalną: mūsų nusivylimui Olimpo viršūnėje beveik 2 kilometrų aukštyje įkurta dar viena karinė bazė. Šalia jos – už kelių kilometrų – slidinėjimo federacijos patalpos ir slidinėjimo kurortas su keltuvų sistema. Sunku patikėti, kad šioje šalyje gali būti sniego! Pasak vietinių, Pedoulas miestelis žiemą vilioja sniego pramogų mėgėjus, o vasarą kviečia pailsėti nuo Kipro kaitros nuvargusius svečius. Beje, kalbant apie karštį, po pirmųjų kelių dienų organizmas įprato prie maždaug 30–33 laipsnių oro, dėl sauso klimato jis yra kiek kitoks nei Lietuvoje.
Polio miestelio eismo dalyvis ir jo šuo. L. JOCIAUS ARCHYVO nuotr.
Netikėti susitikimai
Sostinėje Nikosijoje mūsų laukė staigmena: erdvaus būsto šeimininko žmona – lietuvė Gintarė, ji papasakojo savo istoriją.
Studijuodama Lietuvoje išvyko pusmečiui pagal „Erasmus“ studentų mainų programą į Kipro universitetą. Čia sutiko būsimą savo vyrą pakistanietį Dani ir likusią istorijos dalį nesunku nuspėti: jaunuolius sujungė meilė, abu baigę studijas liko gyventi Nikosijoje ir galiausiai sukūrė šeimą. Šiuo metu Gintarė augina vienerių metų sūnų.
Beje, tai nebuvo vienintelė lietuvę, kurią sutikome Kipre. Nedideliame Polio miestelyje keliasdešimt kilometrų į Šiaurę nuo Pafoso vienoje kavinėje sutikome padavėją Živilę. Ji pamatė mano lietuviškus marškinėlius ir išgirdo mus kalbant lietuviškai. Netrukus jau sėdėjome prie stalo, laukėme pietų, o 26-erių Živilė pasakojo savo istoriją Kipre. Ji čia jau ketverius metus, stebuklų neuždirba, tačiau gyventi galima, o kai toks klimatas ir vien saulė – niekur nesinori keliauti.
Dar vieną lietuvę sutikome priešpaskutinę atostogų dieną Larnakoje. Ji – būsto šeimininko brolio žmona, dar nuo praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio gyvenanti Londone. Ji su šeima į Kiprą taip pat atvyko trumpam pailsėti ir štai netikėtai susitikome Larnakoje.
Iš Marijampolės kilusi moteris dirbo mokytoja, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę netikėtai pasitaikė galimybė nuvykti į Londoną. Čia ji ir pasiliko, sukūrė šeimą ir augina maždaug 10-ies metų mergaitę. Beje, ši taip pat šiek tiek moka lietuviškai. Kai pagalvoji, jei galiotų dvigubos pilietybės įstatymas, mūsų būtų ne 3 milijonai, o kokiu milijonu daugiau.
Šiauriniame Kipre
Nemažą įspūdį padarė pasaulyje unikali į dvi dalis padalyta sostinė Nikosija. Apskritai rekomenduočiau nepagailėti laiko įdomiai šiaurinei Kipro daliai. Kadangi nuomoto automobilio draudimas šiaurinėje dalyje negaliojo, mašiną palikome saugomoje aikštelėje. Pėsčiomis kirtome Europos Sąjungos ir Šiaurės Kipro sienas ir atsidūrėme turkiškame Kipre. Kad esi joje, tau visada primins didžiulės Turkijos ir Šiaurės Kipro vėliavos, kabinamos ant įvairių pastatų.
Vos keli šimtai metrų ir tu visai kitoje kultūroje, kur vietoj bažnyčių stogų dangų remia mečečių bokšteliai, baruose – „Efes Pilsen“ alus ir turkiška muzika, o gatvėse apstu kebabinių. Štai toks vaizdas patekus į Šiaurinę Nikosijos pusę.
Eurus keisti į liras nebūtina, čia kai kur galima atsiskaityti grynaisiais europietiška valiuta arba apmokėti sąskaitą banko kortele.
Už keletą eurų sėdome į bendrą taksi – tai toks taksi, kuris pradeda kelionę susirinkus pakankamai keleivių. Ilgai laukti nereikėjo, kelionei į Kirenijos miestą per 15 minučių susirinko 6 žmonių būrelis.
Maždaug 20 minučių kelio ir mes jau vietoje. Anksčiau Kirenijos miesto gyventojų daugumą sudarė graikų kilmės kipriečiai, bet po 1974-ųjų – turkų kilmės kipriečiai ir imigrantai iš Turkijos.
Įdomus miestelis, turintis aibę prabangių viešbučių ir kazino. Jei jums auga barzda, nepraleiskite progos užsukti į barzdaskučių saloną. Čia už 10 eurų jus gražiai apkirps ir padailins barzdą pagal jūsų pageidavimus. Už panašias paslaugas Vilniuje sumokėsite tris kartus brangiau.
Šiaurės Kipre pigesnis ir maistas kavinėse. Gero lygio kebabinėje už sočius pietus (didelis tikras turkiškas kebabas ir airano stiklinė) dviem sumokėsite apie 7 eurus ir dar pavaišins turkiška arbata.
Beklaidžiodami tarp siaurų Kirenijos gatvelių užsukome į jaukų baro kiemą. Buvome pirmieji svečiai, tad nepraleidome progos pakalbinti šio baro savininką. Pagyrus už svetingumą ir gražų, originalų interjerą, pusamžis baro šeimininkas susigraudino: pasirodo, jis priverstas verslą parduoti. Vyras papasakojo, kad yra gimęs pietiniame Kipre, bet po 1974-ųjų atsikėlė į Kireniją. Beje, jis gali pasigirti net keliomis pilietybėmis. Kadangi yra gimęs iki 1960-ųjų, jam priklauso ir Didžiosios Britanijos pilietybė, taip pat turi Kipro ir Šiaurės Kipro pasus. Pasak jo, Kirenijoje mėgsta svečiuotis Turkijos mafijos šulai, kurie nelegaliai uždirbtus pinigus noriai taško čia esančiuose kazino. O ir patys viešbučiai su lošimo namais priklauso toms pačioms mafijos rankoms.
Pasėdėję bare gerą valandą šiltai atsisveikinome su šeimininku ir palinkėjome sėkmės jo verslui. Šiaip vieta tikrai neprasta, tik iš pirmo žvilgsnio barui reikėtų šiuolaikinės rinkodaros elementų: internetinės svetainės, „Facebook“ ir „Instagram“ profilių, kur būtų galima skleisti informaciją apie save miesto svečiams.
Iš Kirenijos į Nikosiją autobusu grįžome jau temstant, o iš Nikosijos automobiliu dar 80 kilometrų keliavome iki Larnakos, čia mūsų laukė paskutinės trys naktys.
Šiame mieste leisti laiko neketinome, o nuo ryto automobiliu traukėme link Agia Napos kurorto. Puikūs paplūdimiai, žydras vanduo ir saulė. Jei norisi ramybės ir vienatvės, nesunkiai galima rasti nuošalų paplūdimį. Vienintelė bėda, kad nuošalioje vietoje po maudynių labai sūrioje jūroje neturėsite progos nusiprausti po dušu.
Viską aplankyti per 11 dienų neįmanoma ir visą salą apvažiuoti neketinome. Juk ne ralio varžybose dalyvavome. Atostogos – toks laikas, kai nesinori skubėti, laikytis griežtos dienotvarkės, kai turi laiko įdomiai knygai ar maudynėms jūroje. Tikrai norėčiau sugrįžti ten dar kartą. Neabejoju, kiekvienas Kipre sukurs savo atostogų istoriją.
Linas JOCIUS
