Dviejų panevėžiečių gyvenimo keliai susikirto ne Lietuvoje, o kvapą gniaužiančiais kraštovaizdžiais nusėtoje Islandijoje. Čia moterys puoselėja meilę muzikai ir ją perduoda svečioje šalyje gyvenantiems tautiečiams bei jų atžaloms.
Panevėžietė nuo vaikystės kartojo, kad gyvens ne Lietuvoje. O paragavusi savanorės duonos Slovakijoje, nusprendė, jog įsikurs ten, kur yra kalnai.
Ramygaloje gimusi, o vėliau Šiauliuose studijavusi Renata Pratusytė į Islandiją pirmą kartą atvyko 2007-ųjų vasarą. Po metų universitete mergina svečioje šalyje ketino laikinai padirbėti. Praleidusi kelis vasaros mėnesius, ji grįžo tęsti studijų.
Gavusi diplomą Renata suprato, kad Islandijos nepamiršo, todėl susiviliojo galimybe vienerius metus praleisti ten.
„Buvau tikra, kad neužtruksiu ir po metų grįšiu tęsti magistro studijų. Tačiau pasilikau…“ – „Sekundei“ sakė R. Pratusytė.
Islandiją Renata vadina ledo ir ugnies šalimi. Ji lietuvę patraukė savo grožiu – kalnais, ugnikalniais, ledkalniais, geizeriais ir kriokliais.
„To Lietuvoje nepamatysi! Išeini iš namų – o priešais akis kalnas, šalia jo – vandenynas. Tai negali nepatikti. Žiemą čia galima išvysti Šiaurės pašvaistę, – kalbėjo moteris. – Islandija paviliojo savo gamta, neįprastu peizažu. Čia gamtos mylėtojams tikrai yra ką pamatyti.“
Labai mėgstanti keliauti Renata įspūdingais kraštovaizdžiais grožėjosi tiek su savo šeima, tiek su draugais. Ji salą ratu yra apsukusi keletą kartų.
Vienas kertinių R. Pratusytės karjeros akmenų Islandijoje yra vadovavimas lietuvių ansambliui „Gija“. Jis buvo pakviestas dalyvauti televizijos projekte „Islandijos talentai“.
„Šalies grožis sunkiai nusakomas. Su draugais sukorėme tūkstantį tris šimtus trisdešimt septynis kilometrus aplink visą salą“, – šypsosi Renata.
Moteris veiklos trūkumu Islandijos sostinėje Reikjavike nesiskundžia. Ji tvirtai žengia profesiniu keliu.
R. Pratusytė vadovauja Islandijos lietuvių bendruomenės ansambliui „Gija“, aktyviai dalyvauja miesto kultūriniame gyvenime, lituanistinėje mokykloje „Trys spalvos“ veda pamokas priešmokyklinukų grupei ir turi du vaikų chorus. Ramygalietė džiaugiasi, kad šiais metais duris atvėrė ir jos vadovaujama vaikų dainavimo studija „Re-nata“.
„Baigusi mokslus nenorėjau diplomo padėti į stalčių ir išvažiuoti uždarbiauti. Dar kraudamasi lagaminus Lietuvoje pasidomėjau Islandijos lietuvių bendruomenės veikla. Pamačiau, kad čia vyksta ir lietuvių kalbos pamokos“, – pasakojo moteris.
Ilgai nelaukusi R. Pratusytė kreipėsi į lietuviškos mokyklos vadovę ir ši pakvietė pasikalbėti. Taip prasidėjo iki šiol besitęsianti jos, kaip pedagogės, karjera.
Visą gyvenimą su muzika
Renata prisimena, kai būdama maža žaisdavo mokyklą. Ji turėdavo dienynus, už mokinius atlikdavo užduotis, vėliau pati jas tikrindavo. Tad apie pedagogo profesiją R. Pratusytė retkarčiais pasvajodavusi.
Jai darbas lituanistinėje mokykloje „Trys spalvos“ nėra pagrindinis – dar dirba auklėtoja Reikjaviko miesto valstybiniame darželyje. Atvykusi į Islandiją lietuvė pasitvirtino savo muzikos pedagogo diplomą ir gavo leidimą dirbti su vaikais.
Moteris tvirtina, kad mokyti vaikus lituanistinėje mokykloje nėra sunku. Tačiau daugiausia laiko atima, kai tenka ieškoti tinkamo repertuaro ir dainų.
„Sunku, kai negali nueiti į biblioteką pasiimti lietuviškų knygų, kompaktinių diskų ir panašių dalykų. Visą reikalingą medžiagą turiu susivežti iš Lietuvos“, – apgailestavo pašnekovė.
Islandija R. pratusytę pakerėjo savo grožiu – kalnais, ugnikalniais, ledkalniais, geizeriais ir kriokliais.
Renatą muzikos garsai lydi nuo mažens. Būdama septynerių ji pradėjo lankyti muzikos mokyklos fortepijono klasę. Čia taip pat lavino savo gebėjimus groti akordeonu ir lietuvių liaudies instrumentais, dainavo chore.
Baigusi muzikos mokyklą ji dažnai užsukdavo pas savo fortepijono mokytoją, nes nenorėjo liautis muzikuoti. Tačiau apie muzikos pedagogikos studijas R. Pratusytė negalvojo. Ji ketino studijuoti geografiją, logopediją ar socialinius mokslus. Tačiau įstojo į Šiaulių universiteto Menų fakultetą, į muzikos pedagogikos specialybę.
„Galiu tik džiaugtis, kad muzika mane lydi visą gyvenimą. Jos mylėtojai juokauja: pasakyk, kokios muzikos klausaisi, pasakysiu, kas tu esi. Muzika yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, ji padeda išreikšti savo asmenybę, nuotaiką. Girdžiu ją upės čiurlenime, paukščių giesmėje, net klaviatūros tarškėjime ar žmonių šurmulyje. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos“, – pabrėžė Rūta.
Ramygalietė neabejoja: jei turėtų antrą galimybę pasirinkti mokslo ir karjeros kelią, nieko nekeistų. Antraip jos asmenybė būtų visai kitokia, o ir tas kelias vingiuotų kitaip nei iki šiol.
Lietuvių ansamblis – į televiziją
Renatai iki šiol viena iš širdžiai mieliausių veiklų Islandijoje yra vadovauti lietuvių ansambliui „Gija“. Moteris spalio mėnesį švenčia penkerių metų buvimo kartu sukaktį. Jam vadovauti pradėjo iš Islandijos išvykus tuometei vadovei.
„Šiuo metu viskas einasi labai sklandžiai. Turiu dvylika veiklių, nuostabių žmonių: keturis vaikinus ir aštuonias merginas. Ansamblyje dainuoja tik lietuviai, tai puiki galimybė pasikalbėti lietuviškai ir leisti laisvalaikį kartu“, – džiaugėsi Renata.
Ansamblis repetuoja vieną du kartus per savaitę. Choristų repertuaras labai įvairus: nuo liaudies dainų iki populiariosios ir bažnytinės muzikos.
Be to, R. Pratusytė kiekvieną sekmadienį gieda per lietuviams skirtas mišias Reikjaviko miesto bažnyčioje. Mišias laiko lietuviškai kalbantis kunigas Juanas Karlosas.
Kolektyvo „Gija“ ir Renatos veikla islandų neliko nepastebėta. Choro vadovė pernai rudenį gavo vieno šalies televizijos kanalo pasiūlymą dalyvauti trečius metus iš eilės vykstančiame projekte „Islandijos talentai“. Kolektyvas atliko harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Skaudą galvelę, negaliu“. Islandus sužavėjo lietuvių kalbos grožis bei melodingumas.
Labai mėgstanti keliauti Renata įspūdingais kraštovaizdžiais grožėjosi tiek su savo šeima, tiek su draugais. Ji salą ratu yra apsukusi net po keletą kartų.
„Manau, kad kvietimą dalyvauti gavome dėl to, kad mus pastebėjo praeitų metų jubiliejinėje, 20-ojoje, Reikjaviko miesto kultūros ir meno nakties programoje, – pasakojo R. Pratusytė. – Mūsų koncertas vyko muziejuje ir pritraukė daug muzikos mylėtojų.“
Kolektyvo „Gija“ atliekamų dainų klausėsi ne tik tautiečiai, bet ir gausus būrys islandų bei šalį lankančių turistų. Skambėjo liaudies muzika, bažnytinės giesmės ir lietuviškos dainos. Praėjus mėnesiui po šio pasirodymo R. Pratusytė sulaukė laiško iš televizijos.
Lietuvos planuose nėra
R. Pratusytė vietiniams negaili gerų žodžių. Ji tvirtina, kad islandai, kaip ir lietuviai, labai vertina nepriklausomybę ir kultūrinį išskirtinumą.
„Jie labai didžiuojasi savo kilme iš vikingų ir gimtąja kalba. Visuomenėje visiškai neegzistuoja moterų diskriminacija: jos šioje šalyje užima aukštas pozicijas valdžios ir verslo struktūrose“, – tikino R. Pratusytė.
Pasak jos, Islandijoje daugiau laisvės ir ramumos. Todėl Renatai kartais atrodo, kad viskas vyksta pernelyg lėtai. Ji neslepia, kad vietiniai iš pradžių gali atrodyti šaltoki, tačiau artimiau susipažinus jie tampa draugais.
R. Pratusytė mano: jeigu gyventų Lietuvoje, tiek daug veiklos neturėtų, tad šiuo metu apie grįžimą į gimtąją šalį negalvoja.
„Be galo pasiilgstu Lietuvos miškų ir kaitrios saulės. Vasaros dienos Islandijoje niūrios, saulė pasirodo retokai. Daug lyja, nėra tokios žalumos, kaip Lietuvoje. Žemės paviršius padengtas akmenimis ir lava. Net smėlis juodas!“ – kalbėjo moteris.
Jos tėvai iki šiol gyvena Ramygaloje, ir dukra juos aplanko bent kartą per metus. Mama buvo atvykusi pasižiūrėti, kaip svečioje šalyje įsikūrusi Renata.
R. Pratusytė yra kilusi iš daugiavaikės šeimos: ji turi penkis brolius ir seserį. Visi yra išsibarstę po pasaulį. Ji su dviem vyresniais broliais gyvena Islandijoje, dar vienas apsistojęs Norvegijoje, o sesuo ir du broliai pasilikę Lietuvoje.
„Šią vasarą visi buvome grįžę paminėti mamos šešiasdešimtmečio. Kartu nesame buvę daugiau nei dešimt metų. Buvo gera pasimatyti gimtuosiuose namuose“, – su nostalgija kalbėjo R. Pratusytė.
Gyvenimas verda
Nuobodžiauti Islandijoje netenka ir panevėžietei Rasai Vareikienei. Ji neslepia, kad Lietuvoje du atostogų mėnesius jaučiasi tarsi ateivė.
„Nebesijaučiu sava. Žinoma, smagu grįžti, aplankyti gimines, bet tik tiek…“ – „Sekundei“ tvirtino Rasa.
Reikjavike įsikūrusi panevėžietė augina du vaikučius ir Islandijoje turi daug sau malonios veiklos bei darbų.
Nenustygstanti vienoje vietoje ji buvo ir gyvendama Panevėžyje, kur mokėsi ir augo. Nuo vaikystės Rasa buvo užimta rankdarbių būreliais bei koncertais. Būdama aštuntoje klasėje pradėjo lankyti Vytauto Mikalausko menų gimnaziją. Tuo pat metu ji su jaunimu Kristaus Karaliaus katedroje susibūrė į bažnyčios chorą, skambindavo gitaromis.
R. Vareikienei vilkėti lietuvių tautinį kostiumą yra malonumas. Jį mielai dėvi įvairiomis progomis, nepaisydama, koks lauke oras.
„Mes buvome iniciatoriai dėl mišių tik jaunimui. Jos vyksta iki šiol. Labai džiaugiuosi, kad yra mūsų pradėtus darbus tęsiančių paauglių“, – sakė R. Vareikienė.
Ji vis dar mena dienas, praleistas A. Lipniūno kultūros centre, ir sako, kad Panevėžyje kartu su jaunimu daug keliauta, patirta nuostabių emocijų.
Didžiausiu gyvenimo iššūkiu Rasa vadina įstojimą į Krašto apsaugos savanorių pajėgas.
„Ten teko daug išbandymų, bet visa tai, ką patyriau, bus neišdildoma visą gyvenimą. Tai užgrūdino. Kol buvau savanorė, studijavau, šiek tiek dirbau, paskui kelionės ir nuotykiai persikėlė į Islandiją“, – pasakojo panevėžietė.
Į šalį Rasa atvyko po pirmųjų studijų metų Vilniaus edukaciniame universitete. Tada ji norėjo vasarą praleisti kartu su ten įsikūrusiu vaikinu, su kuriuo susipažino bebaigdama mokyklą. Jis Islandijoje gyveno jau metus.
Tą vasarą mergina praleido vežiodama picas, o į Lietuvą grįžo kartu su vaikinu, tačiau neilgam. Jau po pusmečio R. Vareikienė pajuto pasiilgusi Islandijos, todėl abu nusprendė visam laikui persikelti į geizerių šalį. Tai įvyko 2009 metų sausio mėnesį.
Moteris tvirtina, kad Islandijos ji nepasirinko, viską į vietas sudėliojo likimas.
„Taip nutiko, kad mano žmogus gyveno Islandijoje. Aš save drąsiai galiu vadinti meilės emigrante“, – šypsosi Rasa.
Tapti mokytoja nesvajojo
R. Vareikienei ir jos sutuoktiniui Islandijoje nebuvo lengva, nes abu neturėjo darbų, todėl teko viską pradėti iš naujo.
Pirmiausia moteris įstojo į universitetą mokytis islandų kalbos. Tai tebuvo vienerių metų kursai.
„Islandų kalba išties sunki. Man pasisekė, kad pasibaigus studijoms iškart gavau darbą pas senelius virtuvėje, tad galėjau lavinti savo žinias. Vėliau pradėjau dirbti darželyje muzikos mokytoja. Dabar jau galiu laisvai susišnekėti su vietiniais“, – džiaugėsi panevėžietė.
Ji tvirtina, kad vaikai yra geriausi mokytojai, iš jų galima labai daug išmokti. Savo darbe Rasa kalba tik islandiškai, o kolektyvas visuomet pagelbėja, jeigu ji ko nors nesupranta.
Mokytojavimo patirties moteris niekuomet neturėjo, o besimokydama nuolat kartodavo, kad pedagoge niekuomet nebus. Tačiau dabar R. Vareikienė turi du darbus ir jie susiję su vaikais, o kasdien ją lydi muzika.
„Pati muzikuoju nuo pradinių klasių. Nebuvau labai gera mokinė, tačiau dabar džiaugiuosi, kad tėvai nepaisė mano norų šimtą kartų viską mesti“, – sako moteris.
Kurį laiką nutrūkusią muzikinę veiklą R. Vareikienė atnaujino Islandijoje. Vieną dieną ji įsiliejo į kolektyvo „Gija“ gretas. Ir kaip sako: paskui viskas rutuliojosi tik į gerąją pusę.
Į lituanistinės mokyklos gyvenimą moteris įsitraukė pačiai netikėtu momentu. Per vieno koncerto lietuviams pertrauką prie Rasos priėjo lituanistinės mokyklos „Trys spalvos“ direktorė Jurgita Milerienė ir pasiūlė prisijungti prie savo komandos. R. Vareikienė ilgai nesispyriojo.
„Mano sūnus buvo tokio amžiaus, kai jau galėjo lankyti mokyklą. Tuomet pagalvojau: arba aš sėdėsiu namuose ir jo lauksiu, arba imsiuosi mokyti vaikus. Antrasis variantas man patiko labiau“, – tvirtino muzikos pedagogė.
Rasa tvirtina, kad Islandija yra šalis, kurios nekeistų į jokią kitą. Nebent tam atsirastų labai rimta priežastis.
Rasa neslepia, kad darbas lituanistinėje mokykloje jai atvėrė nemažai galimybių. Ji susipažino su daug įtakingų ir įdomių žmonių, kurie gyvena Lietuvoje ar yra išsibarstę po visą pasaulį, dalyvavo įvairiuose seminaruose ar suvažiavimuose.
Labiau pamilo Lietuvą
Rasa tvirtai taria: Islandija yra jos šalis ir jos nekeistų į jokią kitą. Nebent tam atsirastų labai rimta priežastis.
„Šioje šalyje jaučiuosi kaip namuose. Keistai skamba, bet nuo vaikystės sakiau, kad gyvensiu kitoje valstybėje. Prieš mokyklos baigimą teko mėnesį savanoriauti Slovakijoje. Tuomet nusprendžiau, kad gyvensiu ten, kur yra kalnai. Pasąmonės galia išties labai veiksminga“, – tvirtino panevėžietė.
Ji Islandijoje vis dar negali įprasti prie saulės stygiaus, smarkių vėjų, ilgų ir tamsių žiemos naktų. Tada tenka prisigalvoti daug veiklos, kad gyventi būtų smagiau.
R. Vareikienė pajuto, kad gyvenant svetur meilė Lietuvai išaugo. Net ir lietuviški saldainiai, kurie nėra lengvai prieinami, tapo gerokai skanesni.
Ji pradėjo labiau vertinti lietuviškas tradicijas, jas puoselėja ir namuose.
„Dabar apsirengti tautinį kostiumą ir pasirodyti su juo viešai – didelis malonumas. Nesvarbu, kokia temperatūra būtų lauke. Anksčiau to visai nevertinau, – kalbėjo panevėžietė. – Labai smagu mūsų tradicijomis ir kultūra pasidalyti su čia gyvenančiais islandais ir tautiečiais“.
Adelė Marija BARANAUSKAITĖ
