Profesorius Stasys Juknevičius visai nejuokaudamas siūlo Lietuvos floros enciklopedijos nebeskaityti. Daugelis aprašomų augalų jau išnykę iš mūsų šalies pievų. Tačiau retais medžiais, senelių kadaise rinktais žolynais ir  populiarėjančiomis magnolijomis galima pasigrožėti visai netoli Panevėžio – S. Juknevičiaus sukurtame parke. Didžiausią Lietuvoje privačią augalų kolekciją apžiūrėjo Inga Kontrimavičiūtė.

Knygų geriau nebeskaityti

Profesorius, ilgametis Aleksandro Stulginskio universiteto dėstytojas Stasys Juknevičius visai nejuokaudamas siūlo šešių tomų Lietuvos floros enciklopedijos nebeskaityti. Ji tetinka nebent muziejų archyvams. Mat daugelis aprašomų augalų jau išnykę iš mūsų šalies pievų.

Tačiau senelių kadaise rinktais žolynais, retais medžiais ir Lietuvoje pamažu populiarėjančiomis, žiedais apsipylusiomis magnolijomis galima pasigrožėti unikaliame gamtos kampelyje visai netoli Panevėžio – S. Juknevičiaus rankomis sukurtame daugiau nei 7 ha užimančiame  Beržoto dendrologiniame parke, vos keli kilometrai už Krekenavos. Per kelis dešimtmečius profesoriaus surinkta augalų kolekcija – pati didžiausia ir turtingiausia šalyje.

2000-aisiais saugomu gamtos paminklu paskelbtame parke jo šeimininkas jau suskaičiuoja 1300 taksonų, tai yra augalų rūšių ir formų.
„Iš 73 rūšių žolinių augalų per maždaug 40–60 metų jau 45-ių rūšių niekur nebematau. Neįsivaizduoju, ką paliksime vaikams, anūkams ir proanūkiams. Norisi išlaikyti gamtos įvairovę, surinkti genofondą, kad visi matytų, ko netenkame“, – tikslą turi S. Juknevičius.

Gyvas paminklas tėvams

Profesorius svarsto, kad įkurti tokį parką buvo užkoduota jo genuose. Didelis gamtos mylėtojas tėtis sodino Terespolio parką Kėdainių rajone. Į žemę suleisti rankas itin mėgo ir mama.

Sodybą puošė didžiulės kolekcijos jos puoselėtų jurginų ir aguonų. S. Juknevičius gailisi, kad jam nepavyko išsaugoti mamos pražydintos baltos garbanotosios aguonos veislės. Tėvų garbei profesorius ėmėsi sodyboje kurti unikalų parką. Sovietmečiu aplinkui laukus melioravę darbininkai dėl čia siūbuojančių beržų vietą praminė Beržotu.

„Meilę gamtai paveldėjau. Kitaip nė negalėjo būti“, – įsitikinęs šeimininkas.

Dendrologinę kolekciją S. Juknevičius ėmėsi sodinti 1964-aisiais, tada atsivežė keturis augalus. Tuomet Beržote įkurdinta baltoji eglė, sibirinis kėnis, amūrinis kamštenis ir melsvoji pocūgė. Tačiau intensyviai kurti parką pradėjo tik po daugiau nei dešimtmečio, kai vertingus medžius ir krūmus nuspręsta saugoti nuo žvėrių. Melioruojant šalia esančius laukus nepaliestas Beržotas už tuomečio Gamtos apsaugos komiteto skirtuosius penkis tūkstančius rublių užtvertas vieline tvora.

Į Beržotą augalai atkeliavę iš visos Europos ir net toliau.

Kur profesorius nuvažiuodavo, be naujo medžio sėklų ar sodinukų į sodybą  negrįždavo. Bene iš toliausiai – už 16 tūkstančių kilometrų esančių Tolimųjų Rytų – į Panevėžio rajoną atvežti rododendrai. Dabar parke jų – ištisa plantacija.

Sovietmečiu S. Juknevičius džiaugdavosi iš svečių šalių bent tris medelius per metus atsiveždavęs, dabar, sako, neliko reikalo toli bastytis – retų augalų sodinukų įmanoma užsisakyti ir neiškeliant kojos iš Lietuvos.

Dovanotos karvės neišsaugojo

Profesoriaus teigimu, itin sparčiai nykstančia gamtos įvairove nereikia stebėtis, mat didžiausias jos priešas yra pats pelno besivaikantis žmogus. Intensyvi žemdirbystė, didelė anglies dioksido koncentracija, azoto perteklius ir socialiniai veiksniai skurdina žolynus – vertingus augalus nustelbia garšvos, varpinės žolės.

Dėl žmogaus intensyvaus kišimosi į gamtą už dar seneliams įprastais buvusius augalus dabar mokami nemenki pinigai. Geltonų burbulių mažas krūmelis Lenkijoje kainuoja 40 zlotų, už vazonėlį snapučių Danijoje nepagailima 20 eurų.

„Žmonės jau pasigenda natūralumo ir pasiruošę už jį sumokėti“, – tendencijos kelia nerimą gamtos mylėtojui.

S. Juknevičius ironizuoja, kad atėjo laikai, kai kaimo žmogus net karvės bijo.

Kad parke būtų kuo natūralesnė aplinka, o pievas nuganytų gyvuliai, profesorius nupirkęs padovanojo kaimynams gyvą žoliapjovę – karvę. Tik  S. Juknevičius neilgai džiaugėsi po jo kolekciją braidančia žaląja – kaimynai vos po metų ją pardavė. Mat kasdien minti takus aplink vieną karvutę bedarbiams pasirodė per didelis vargas.

Prie namų – plastikinės pievos

Profesorius apgailestauja, kad net ir milžiniškos jo pastangos nebegali apsaugoti augalijos nuo išnykimo – iš kadaise Beržote vešėjusių 11 rūšių orchidėjinių augalų telikusi vienintelė. Kad sėklas brandinančio reto augalo nesužalotų, pjaudamas žolę S. Juknevičius aplink jį apeina keliais.

Ypatingais turtais pasižyminčiame Beržote veši ir gėlynų augalai – profesorius čia susodinęs dovanų gautus narcizus, bijūnus, tulpes, botanikos soduose dažnus margučius.

Tačiau S. Juknevičiaus sukurtas gamtos kampelis nė iš tolo neprimena iki saldumo išpuoselėto parko. Jame nėra išgrįstų takų, o pieva nupjaunama tik kartą per sezoną. Tačiau čia skraido drugeliai, dūzgia bitės, šokinėja varlės – verda gyvenimas.

„Esu griežtai nusistatęs prieš vejas, ypač miesčioniškas, kai turi būti žalia lygu ir nieko kito. Kas gi lieka iš kas savaitę skutamos pievelės? Gal tuomet praktiškiau būtų kiemus iškloti plastikiniais žaliais kilimais, tokių pilnos kapinės“, – besikratantiesiems natūralumo išeitį siūlo S. Juknevičius.

Grožiu lenktyniauja magnolijos

Dabar parke pats gražiausias laikas – magnolijų žydėjimo. Beržote jų auga 64 rūšių, formų ir veislių. Pasaulyje suskaičiuojama 90 magnolijų rūšių. Lietuvoje šie puošnūs medžiai pradėti auginti mažiau nei prieš šimtmetį, tai yra gerokai vėliau nei piečiau esančiose Europos šalyse.

Į Beržotą daug magnolijų atvežta iš Rygos botanikos sodo, Lenkijos augintojų. Teko S. Juknevičiui magnolijomis grožėtis ir Japonijoje.
„Japonų filosofija tokia, kad jie gimė pačioje vargingiausioje šalyje, todėl privalo palikti vaikams daugiau nei rado. O lietuviui po jo – nors ir tvanas“, – kultūrų skirtumai stebina profesorių.

Beržote vienos magnolijos jau numetusios žiedus, kitos – pačiame žydėjime, trečios visu puošnumu atsiskleis tik liepą.

Parko šeimininkas tvirtina, kad šiuos vienais gražiausių laikomus medžius gali auginti kiekvienas. Netiesa, kad jiems netinka lietuviškas klimatas. Daugiau nei pusė Beržote augančių gražuolių atsparios lietuviškos žiemos šalčiams.

Net 34 laipsnių speigą išveria agurkinė magnolija, kaip tik dabar išskleidusi gelsvai žalsvus žiedus. Nemažus šalčius taip pat atlaiko Sulanžo, žvaigždinė, puošnioji, Lebnerio magnolijos.

O Beržote pirmoji pradėta auginti šalčiams irgi atspari ir gausiausiai deranti japoninė. Ji parke apgyvendinta apie 1970-uosius – padauginta iš Šilutėje augančio medžio.

Pasak S. Juknevičiaus, magnolijos nemėgsta kalkingos dirvos, jaukiai jaučiasi ąžuolų kaimynystėje, tačiau pavėsyje ne taip gausiai žydi.

Po parką tik su gidu

Beržoto dendrologinis parkas – gyvoji enciklopedija. Jame veši tokia galybė nematytų augalų, kad be gido susivokti būtų sunku.

Vedžiodamas po parką S. Juknevičius pro savo augintinius negali praeiti kaip pro tuščią vietą: vieno lapus paglosto, kitam per spyglius perbraukia, trečią paragina augti, o dėl ketvirtojo pasiguodžia, kad kažkas naujam augalėliui neįtinka.

„Vieni žiūri į medį ir mato malką, o kiti – grožį. Parką įkūriau, kad pastarųjų būtų daugiau“, – sako profesorius.

Parko lankytojus S. Juknevičius veda prie tulpmedžio, tokį vardą pelniusio dėl tulpių žiedų formą primenančių lapų. Medis užaugo iš Veliuonoje vešinčio seniausio Lietuvoje tulpmedžio sėklytės, todėl lietuviška žiema jam nebaisi. Tačiau iš Pietų šalių atvežti tulpmedžių sodinukai, anot S. Juknevičiaus, nukentėtų nuo šalčių. Taip atsitiko ir jo pasodintam margalapiam tulpmedžiui.

Rausvais žiedynais išsiskiria žemoji pušis. Tundrose augantis medis nemėgsta civilizacijos ir pats prisitaiko prie gamtos sąlygų – per žiemos šalčius atsigula ant žemės, o sušilus vėl pakyla.

Raudonais žiedeliais anksti pavasarį apsipila japoninis putmedis, rudenį jo lapai išsiskiria ryškumu.

Politikai suka akis

Dailumu parke varžosi įvairių veislių eglės – lizdinės, serbinės ir kitokios, keisčiausios pušys, o klevų suskaičiuojama kelios dešimtys rūšių ir veislių, tarp jų veši ir cukrinis klevas – būtent jo lapas pažymėtas Kanados vėliavoje. Beržote siūbuoja poetų apdainuotų lieknakamienių beržų kolekcija, šnara bene penkios dešimtys įvairių bukų.

Čia visą birželį žydi gausybė jazminų, dangų remia skroblai ir ąžuolai. Keletas jų, išsekintų sausrų, užpuolusios miltligės ir karkvabalių invazijos, seniai numetė lapus. Iš gausybės ąžuolų parke belikę aštuoni.

Mirusius medžius galiūnus naujam gyvenimui prikėlė S. Juknevičiaus iš Kauno atsivežtas medžio drožėjas, jis ant nudžiūvusių kamienų surašė ištisą profesoriaus filosofinį traktaką. Jame pasišaipoma iš godžių politikų, garbėtroškų viršininkų ir jiems keliaklupsčiaujančių pavaldinių, o viską apibendrina svarbiausia mintis – padarytas blogis, kaip ir gėris, visada sugrįžta.

Beržote yra apsilankęs ne vienas Seimo narys. Parko šeimininkas juokauja, kad užklydę į skulptūrų kampelį politikai suka nuo jų akis ir skuba tolyn.

„Kūnas pavargsta, bet protas čia pailsi“, – parke praleistu laiku džiaugiasi   S. Juknevičius.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Šeima – didžiausias turtas, o drauge praleistos akimirkos – pačios mieliausios ir įsimintiniausios. Parodų ir mugių organizatorius „Expo vakarai“ siūlo unikalią galimybę šeimyniškai, naudingai ir linksmai pasitikti vasarą. Gegužės 24–25 dienomis Panevėžio „Cido“ arenoje organizuojama šeimoms skirta mugė „Sveika, vasara 2013“. Tai pirmoji tokio pobūdžio mugė Panevėžyje. Atsižvelgę į skirtingus šiuolaikinių šeimų pomėgius bei poreikius, renginio organizatoriai pasirūpino, kad mugė pranoktų net išrankiausio lankytojo lūkesčius.

Inovatyvu, modernu ir praktiška

Mugėje laukiamos ne tik esamos, bet ir būsimos šeimos. Tad siūlomos produkcijos, paslaugų spektras itin platus ir apimantis visas gyvenimo sritis. Čia galėsite paskanauti kokybiškų ir įvairių maisto produktų, stilių pagyvinti originaliomis aprangos detalėmis (kasdieniai ir šventiniai drabužiai bei aksesuarai), o kūną palepinti sveikatingumo prekėmis bei kosmetika. Akį trauks moderniausi namų apyvokos reikmenys, išskirtiniai tautodailės ir amatininkų dirbiniai, suvenyrai, žaislai, gyvūnai bei sodo atributika.

Net 18 seminarų

„Cido“ arenos konferencijų salėse vyks patys įvairiausi ir netikėčiausi seminarai šeimos psichologijos, vaikų auklėjimo, priežiūros bei sveikos gyvensenos temomis. Jų metu pranešimus skaitys ir į visus jums rūpimus klausimus bus pasiruošę atsakyti patyrę savo srities specialistai.  VšĮ „Ori šeima“ atstovai seminarų ciklu „Per juokus į laimingą santuoką“, „Pasakojimas apie dvejas smegenis“, „Mano vėliava, arba kuo gyvena sutuoktinis“ bei „Kaip išlikti santuokoje vienam kito nenudėjus“ atskleis darnios šeimos paslaptis. Visuomenės sveikatos biuras suteiks naudingos informacijos apie judėjimo svarbą ir sveiką mitybą bei mokys, kaip atlikti pirmąją pagalbą.

Prieraišiosios tėvystės centro vedamų paskaitų metu drauge aiškinsimės vystyklystės pradžiamokslį bei prieraišiosios tėvystės pamokas. Taip pat per seminarus sužinosite visą tiesą apie kavą bei mobiliuosius telefonus. Iš viso jūsų laukia net 18 informatyvių ir naudingų užsiėmimų.

Akcijos ir atrakcijos

Mugės metu tikrai nenuobodžiausite. Scenoje nuolat vyks vaikų ir jaunimo kolektyvų pasirodymai. Savo talentais bei kūrybingumu stebins ir puikią nuotaiką skleis įvairiausios šokių ir muzikos grupės, ansambliai, folklorai bei solistai ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos. Pirmąją dieną scenoje vyraus vaikų, o antrąją – motulės ir šeimos tematika.

Mažiesiems pramogų bus itin daug. Šėlti ir džiūgauti jie galės įmantriausiose žaidimų aikštelėse ir atrakcionuose. Taip pat vaikų lauks kūrybinis kampelis. Čia bus suteikiama laisvė fantazijai ir išmonei (mokymasis piešti, vaidinti, dainuoti ir t. t.) Rezultatai neliks neįvertinti. Renginio metu vyks piešinių ir darbelių konkursas „Mano šeima“ (darbai bus eksponuojami arenoje per mugę). Paskutinę mugės dieną bus išrinkti trys geriausi darbai pagal amžiaus grupes. Laimėtojų laukia Panevėžio „Varlės“ salono įsteigti  prizai – planšetės. Be minėtų akcijų atrakcijų, mugės metu veiks mamyčių turgelis, kur mamos pirks, pardavinės, keisis ir mainys savo mažylių išaugtus daiktus. Turgelį organizuoja portalas musumazyliai.lt kartu su panevėžietėmis mamomis. Arenos viduje ir lauke jūsų lauks ir kitos įvairios ekspozicijos.

Susidomėjai? Tad nesnausk! Šeimoms skirtų produktų, paslaugų ir informacijos mugė „Sveika, vasara 2013“ prasideda gegužės 24 dieną 10 valandą Panevėžio „Cido“ arenoje. Prisidėk ir tu, būkime kartu.

P.S. renginys nemokamas!

Užs. Nr. 45659

Nė vieno inksto neturintis panevėžietis pasiekė savotišką rekordą – jau daugiau kaip dvidešimt metų jo gyvybę palaiko hemodializė.  

Vienintelis išsigelbėjimas

Žinia apie žmogų ištikusią nepagydomą ligą trenkia kaip žaibas. Susitaikyti su ja būna labai sunku, o kartais, atrodo, ir neįmanoma.

Daugiau kaip dvidešimt metų sunkiai sergantis panevėžietis Juozas Mažeikis puikiai prisimena, kai  pirmą kartą prie jo buvo prijungtas hemodializės aparatas – inkstams nustojus funkcionuoti buvo būtina valyti organizmą.

„Buvo baisu, sunku, nemalonu, į galvą lindo mintis: kai tik išjungs aparatą, rūksiu iš čia ir daugiau nebegrįšiu. Kaip nors pragyvensiu ir be tos procedūros“, – prisimindamas išgyvenimus „Sekundei“ pasakojo panevėžietis.

Tačiau liga diktavo savo taisykles, tad pabėgti ir išvengti hemodializės nepavyko. Atvirkščiai – ta procedūra tapo vyriškiui išsigelbėjimu, vienintele garantija, kad išaušus kitai dienai dar galės kvėpuoti, vaikščioti, kalbėti.

Tris dienas per savaitę po keturias valandas J. Mažeikiui, kaip ir dešimtims kitų tokios pat negalios ištiktųjų, tenka praleisti Respublikinės Panevėžio ligoninės Hemodializės skyriuje. Specialūs aparatai – dirbtiniai inkstai – išvalo organizmą, ir žmonės gali gyventi daugiau ar mažiau visavertį gyvenimą. J. Mažeikis – vienintelis išgyvenęs tiek metų.

Eina pasikalbėti

„Dabar, kai į Hemodializės skyrių ateina naujas pacientas, matau, kad jis, kaip ir aš kadaise, jaučiasi sugniuždytas, išgyvena dėl negalios. Dažnai skyriaus vedėja Marija Sakalauskienė sako man: eik pasikalbėk su juo, papasakok, kiek metų vaikštai į procedūras, padrąsink, patark“, – sako J. Mažeikis.

Ir jis eina, kalbasi su netikėtos diagnozės priblokštais ligoniais, pasakoja, kad gyvenimas nesibaigia su liga, kad galima prisitaikyti, išmokti gyventi. Jo paties diagnozės, prisipažįsta, buvusios kur kas baisesnės, grėsmingesnės. Atrodė, kad onkologinei ligai palietus vieną, paskui kitą inkstą išsigelbėjimo nebus. Tačiau jie buvo pašalinti, nuolat buvo gydomos kitos kimbančios ligos, ir žmogus išgyveno.

65-erių metų vyriškis tapo savotišku vilties spinduliu visiems sunkiomis inkstų ligomis sergantiems, dializuojamiems ligoniams.
Susipažinę, pabendravę su Juozu žmonės pamato, supranta, kad sunki diagnozė – dar ne pasmerkimas, ne mirties nuosprendis. „Savimi reikia tikėti“, – moko juos Juozas.

Ne sunkesni nei iš tikrųjų

„Mes esame sunkūs ligoniai. Tačiau niekada nereikia jaustis sunkesniems, negu esame iš tikrųjų.  Galime vaikščioti, bendrauti, džiaugtis tuo, ką turime“, – optimistiškai nusiteikęs  J. Mažeikis.

Kai bendravo su „Sekunde“, jis buvo ką tik grįžęs namo po keturias valandas trukusios hemodializės procedūros.

„Rytoj man laisva diena. Galėsiu važiuoti į sodą, juk darbų jame dabar daugybė“, – sakė su žmona Aldona savo sodą nuostabiu grožio kampeliu pavertęs J. Mažeikis.

O dar po dienos jam vėl reikės sukti į Hemodializės skyrių. Be procedūros organizmas neatlaikytų. „Kitaip negalima“, – kalbėjo vyriškis.

Dar prieš pradedant hemodializę, J. Mažeikis ilgai prastai jautėsi, jam buvo inkstų uždegimas.

Panevėžietis dirbo autotransporto įmonės vairuotoju, tad teko, mašiną remontuojant, ir ant žemės plika nugara pagulėti, gal peršalo, gal šiaip inkstai buvo silpnesni. Ligai prikibus J. Mažeikiui teko patirti daug išbandymų, operacijų.

Galimybės pakeisti nesveiką organą donoro inkstu per tiek metų taip ir neatsirado. J. Mažeikis pasakojo, kad vieną kartą jam buvo tikęs jauno žuvusio žmogaus inkstas ir  jau buvo pradėta ruoštis operacijai, atliekami tyrimai.

„Bet paaiškėjo, kad turiu skrandžio opą. O kai donoro inkstas įsodinamas, reikia gerti labai daug vaistų: būtina apgauti organizmą, kad jis nesupratų, jog pateko svetimkūnis, ir jo neatmestų. Mano skrandis vargu ar būtų išlaikęs tokią vaistų ataką. Ir operacijos nebedarė“, – pasakojo panevėžietis.

Dabar Hemodializės skyrius J. Mažeikiui tapo tarsi antrais namais, jis dėkingas čia dirbantiems medikams už nuoširdumą, kantrybę ir rūpinimąsi.

Svarbiausia – šeima

J. Mažeikis ne kartą iš kitų girdėjo, kad jo gyvenimas – tikras stebuklas. „Tu jau turėjai būti miręs“, – vartydami tyrimų duomenis jam yra prasitarę medikai.

J. Mažeikis mano turintis bent kelis jį saugančius angelus sargus ir prisipažįsta daugiausia stiprybės galintis pasisemti šeimoje.

„Daug ką reiškia, kai šeima palaiko, rūpinasi, atjaučia. Mano žmona Aldona kiekvieną išbandymų valandą buvo drauge, niekada neprarado vilties, kad aš sugebėsiu pakilti. Nuolat manimi rūpinasi ir abi dukros, sveikatos visada linki abu anūkai“, – pasakojo J. Mažeikis.

Jis sakė, kad buvo laikas, kai visi šeimos nariai jam gelbėti aukojo savo kraujo – laimei, visų grupės sutampa.

Sunkiai sergantis panevėžietis tvirtino pastebėjęs, kad ne visi ligoniai gali pasidžiaugti gražiais santykiais šeimoje, ne vieną moterį, sužinojęs apie jos negalią, paliko vyras ar nuo sergančiojo nusisuko žmona. Širdgėlos kamuojamiems su liga susigyventi daug sunkiau.

A. Mažeikienė savo vyrui negaili gražių žodžių, džiaugiasi, kad yra rūpestingas, ne tinginys. „Jis planuotojas. Vis sugalvoja ką nors įdomaus, naujo padaryti“, – šypsojosi A. Mažeikienė.

„O kaip kitaip. Jeigu žmogui nieko nebereikia, nieko siekti jis nebenori, tai lieka tik gulti į lovą ir laukti, kol Dievulis pastebės ir paims“, – sako ilgus metus ligai nepasiduodantis vyriškis.

____________________________________

Faktai

• Hemodializės procedūros Respublikinėje Panevėžio ligoninėje atliekamos nuo 1977-ųjų.
• Per metus vidutiniškai padaroma 8000 hemodializės ir 2000 gydomosios aferezės procedūrų.
• Hemodializės metu pro pusiau laidžią plėvelę iš organizmo pašalinamos nereikalingos medžiagos ir skysčių perteklius. Šios procedūros atliekamos tada, kai neveikia paties žmogaus inkstai.
• Inkstų veikla gali sutrikti staiga dėl įvairių priežasčių: traumos, skysčių netekimo vemiant ar viduriuojant, nukraujavus, apsinuodijus medikamentais, alkoholiu, kai kuriomis cheminėmis medžiagomis, susirgus širdies infarktu, kasos uždegimu, sepsiu.
• Daugelis lėtinių inkstų ligų, cukrinis diabetas, didelis kraujospūdis, ilgalaikis tam tikrų medikamentų, ypač skausmą mažinančių, vartojimas ilgainiui pažeidžia inkstų darbą ir reikia dirbtiniu būdu valyti kraują.
• Jei inkstų veikla sutriko staiga, dažniausiai ji po kelių ar keliolikos procedūrų atsikuria, tačiau yra atvejų, kai susergama lėtiniu inkstų veiklos nepakankamumu. Tada hemodializės reikia  2–3 kartus per savaitę visą likusį gyvenimą arba iki inkstų persodinimo.

____________________________________

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Europos kojinių mezgimo čempionatuose dalyvaujantis panevėžietis Raimundas Mikuševičius iš jų pasisemia kūrybinio įkvėpimo ir naujų idėjų. Sulaukęs paskatinimų jis nežada dėti virbalų į šalį.  

Pradėjo nuo pabaigos

Dar nė penkiasdešimties nesulaukusio panevėžiečio Raimundo Mikuševičiaus darbo su virbalais stažas įspūdingas – bene keturios dešimtys metų. Ankstyvoje vaikystėje, mamai parodžius, geras ir blogas akis versti išmokęs, toliau į viliojamą mezginių pasaulį berniukas žengė savarankiškai. Jo mokytoja buvo stora mezgimo knyga.

Įdomiausia, kad, panorėjęs megzti įvairiais raštais, pradėjo jų mokytis iš knygos pabaigoje esančių pavyzdžių. O ten, kaip žinia, visada įdedami patys sudėtingiausi, didelio kruopštumo ir patirties reikalaujantys raštai.

Nuo jų Raimundas ir pradėjo – visus išmoko. Netrukus neįveikiamų raštų jam nebebuvo, išmegzdavo kokius tik rasdavo knygose ar žurnaluose, o paskui juos pradėjo kurti ir pats.

Pirmąjį savo bene dešimtmečio rankomis sukurtą didesnį rankdarbį R. Mikuševičius prisimena iki šiol – tai buvo ilgas šalikas, maždaug kas dešimt centimetrų vis kitaip išmargintas. „Kiek buvo knygoje raštų, visus ir sudėjau“, – prisimena mezgėjas.

Užsakymų nestokojo

Raimundo darbas sužavėjo visus ir netrukus jis pradėjo net užsakymų gauti. Pirmąjį dvylikamečiui pateikė teta – paprašė numegzti žurnale matytą gana sudėtingo modelio palaidinę.

Paskui norinčiųjų naujų rankų darbo drabužių atsirado ir daugiau.

Tada įvairūs mezginiai buvo labai populiarūs, madingi, vertinami.

Jaunasis mezgėjas užsakovų nestokojo ir mokykloje besimokydamas, ir studijuodamas. Tiesa, Kauno politechnikos instituto Panevėžio fakultete pasirinkta statybininko specialybė jo neviliojo. Visą laiką, visas mintis Raimundas skirdavo jį iki kaulų smegenų užvaldžiusiam pomėgiui – mezgimui.

„Tėvai man nuolat kalė į galvą: „Atmink, vaikeli, kad iš mezgimo nepragyvensi. Reikia rinktis rimtą profesiją“, – prisimena R. Mikuševičius.

Jis apgailestauja laiku nepasukęs ten, kur vedė širdis. Drabužių modeliavimo, dizaino studijos būtų padėjusios labiau atsiskleisti gabumams, prasimušti savo rankomis kuriamu verslu. Dabar, nors savo kolekcijoms drabužių modelių žurnaluose jis neieško, kuria pats, kartais pasigenda žinių, profesionalios pagalbos.

„Dabar esu tik mezgimo inžinierius, techniškai atliekantis numatytą darbą“, – juokėsi įspūdingo stoto mezgėjas.

Vyriški megztiniai

Suradęs ar sugalvoję naują raštą ir iš jo išrutuliojęs dar daugiau įvairių idėjų, R. Mikuševičius imasi  kurti naują kolekciją. „Dažniau mezgu vyriškus megztinius, nes moterys labiau mėgsta megzti drabužius sau nei vyrams“, – šypsosi Raimundas.

Kol kolekcija – dvidešimt, o kartais ir daugiau vyriškų megztinių – būna baigta, jos kūrėjas su virbalais sėdi nuo ryto iki vakaro. Idealiai įgyvendinęs sumanymą, megztinius vieną po kito deda į spintą – didelių galimybių eksponuoti savo darbus neturi. Parodo saviesiems, kartais – renginiuose, mugėse.

„Tačiau megztiniai neužsibūna namuose, žiūrėk, vienas po kito ir iškeliauja, – sakė pats  megztinius retai dėvintis Raimundas. – Aš kaip tas batsiuvys be batų.“

Matant spalvingus, įspūdingais raštais puoštus, lygiai – akis į akį, be jokių klaidų vyro megztus  megztinius sunku būna patikėti, kad kartais užtenka dviejų, tiesa, labai įtempto darbo dienų, ir apdarą jau gali vilktis.

Dabar mezgėjo mintyse gimsta nauja – moteriškų palaidinių – kolekcija. Kokios jos bus, dar neatskleidžia, tik sako, kad kai kurias dalis teks megzti gana sudėtingai – iš karto net šešiais virbalais.

Jeigu turėtų galimybę, R. Mikuševičius imtųsi dar vienos, jau gerai apmąstytos ypatingos kolekcijos,  tačiau vien tik brangiems siūlams reikėtų daugiau kaip tūkstančio litų, o ir darbas būtų gana sudėtingas. Tad šį sumanymą atideda ateičiai.

Norėtų kurti verslą

Kai kurių žmonių požiūris į mezgimą iki šiol stebina savo gyvenimą šiam pomėgiui paskyrusį vyriškį: „Yra toks anekdotas. Paskambina draugas ir klausia: „Ką veiki?“ „Mezgu“, – atsako jam. „O kodėl nieko nedirbi?“ Mezgimas nelaikomas darbu, o laiko leidimu.“

R. Mikuševičiui tai – ir darbas, ir pomėgis, ir kūrybinis džiaugsmas. Jis norėtų iš šio savo pomėgio kurti verslą, tačiau tam reikia ir pinigų, ir pagalbininko, kuris užsiimtų vadybiniu darbu. „Mano reikalas megzti“, – sako panevėžietis.

Tiesa, daug padeda gyvenimo draugė Virginija, tačiau ji taip pat neturi galimybės imtis vadybininko darbo. „Ji nemezga. Užtenka namuose ir vieno „ligonio“,  – juokėsi vyras ir sakė, kad nėra tokio drabužio, kurio nebūtų galima numegzti.

Kaip tikino Raimundas, jam teko ir maudymosi kostiumėlius, ir liemenėles megzti, o megztinius galintis išmarginti, bet kokiais vaizdais.

Kojinių kalnai

R. Mikuševičius dabar mezga beveik vien tik kojines. Ir ne tik todėl, kad ką tik grįžo iš Europos kojinių mezgimo čempionato ir parsivežė daug idėjų.

Radviliškyje vykusiame čempionate panevėžiečio numegztoms ir konkursui kaip namų darbas pateiktoms šešioms poroms kojinių autoritetinga komisija skyrė antrą vietą.

R. Mikuševičiaus megztos kojinės labai dailios, žmonėms jos patinka, tad artėjant žiemai pažįstami ir draugai užsuka pasiteirauti, ar neturi jų. Įspūdingos kojinės dovanojamos įvairių švenčių, ypač Kalėdų, proga. Tad dabar pats laikas ruoštis artėjančiam sezonui, primegzti kalnus kojinių, pirštinių, kad turėtų ką pasiūlyti. Kojinių pora mikliose rankose gali gimti gana greitai.

Ir čempionato dalyvius panevėžietis nustebino sparčiu mezgimu. Per skirtas penkias valandas jis lengvai numezgė porą didelių kojinių.
Jam patinka megzti ir raštuotas pirštines: malonus kūrybinis procesas, greitas rezultatas. O tokių, kokias mezga Raimundas, nelabai kur kitur ir surasi.

Mezgėjas labiausiai vertina pusvilnonius siūlus – gryna vilna dažniausiai graužia, sintetika tam visiškai netinka.

Kelrodė žvaigždė

R. Mikuševičius tvirtino jau turintis idėjų, kokias kojines veš į kitų metų čempionatą.

„Kaip jos atrodys – nesakysiu. Bet tokių dar niekas nematė“, – juokėsi linksmo būdo mezgėjas.

Jis paneigė, kad tai bus pirštuotos, raštuotos ar kitokios daugeliui žinomos keistesnės kojinės.

„Radviliškiečių sumanymas rengti čempionatus iš tikrųjų šaunus“, – sakė R. Mikuševičius.

Kojinių mezgimo čempionate panevėžiečiui labai patinka. Toks kasmetis susibūrimas jam tapo savotiška kelrode žvaigžde – čia jis susitinka su bendraminčiais, pasisemia idėjų, jaučia stimulą savo pasirinktu keliu žengti ir toliau.

__________________________________

Čempionatas

• Vienintelį Lietuvoje ir užsienyje kojinių mezgimo čempionatą rengia Radviliškio rajono jaunimo klubas „Mix“ ir Radviliškio kultūros centras.
• Šių metų gegužę mezgėjus į gražią šventę Radviliškis buvo sukvietęs jau ketvirtą kartą.
• Pirmame čempionate dalyvavo vos 9 kojinių mezgėjos, 2012-ųjų čempionate jau mezgė 48 dalyviai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos.
• Šiemet penkias valandas kojines mezgė ir atsivežtas kolekcijas eksponavo 44 dalyviai iš Lietuvos ir šalių kaimynių. Tarp šiųmečių čempionato dalyvių – keturi vyrai.
• Numegztas kojines komisija vertino pagal originalumą, raštų sudėtingumą, tautinius motyvus.
• Europos kojinių mezgimo čempionato nugalėtoja tapo keturiasdešimtmetė medikė iš Kazlų Rūdos rajono.

__________________________________

Rekordas

• 2000 metais Raimundas Mikuševičius buvo tapęs Lietuvos rekordininku – virbalais numezgė 2287 metrų ilgio ir 76,5 kilogramo svorio sudėtingų raštų draugystės pynę.
• Tuo metu jis gyveno ir pynę  9 mėnesius mezgė Kėdainiuose.
• Kasdien po 14–15 valandų vyras sėdėjo prie mezginio.  Iš pradžių  naudojo savo siūlus, o paskui jų aukojo žmonės.

__________________________________

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Mylinti širdis, stiprus petys, pamokomas žodis – taip savo tėčius dažniausiai apibūdina tie, kuriems teko laimė augti darniose, draugiškose šeimose. Tokius žodžius gali tarti ir trylika karsakiškiečio Jono Kubiliaus vaikų.  

Sukako šešiasdešimt

Gausios šeimos tėvas Jonas Kubilius svarsto, kad sekmadienį, kai Lietuvoje bus švenčiama Tėvo diena, visos jo atžalos prie šventinio stalo veikiausiai nesusirinks.

„Negali dėl manęs kas savaitę iš visų kampelių į gimtinę važinėti. Juk ką tik buvo visi“, – sakė J. Kubilius.

Gegužės pabaigoje Karsakiškyje gyvenančių Kubilių namuose iš tikrųjų buvo didelė šventė. Šeimos galvai – trylikos vaikų tėvui – sukako šešiasdešimt.

„Vaikai nusprendė, kad ši sukaktis negali taip paprastai praeiti. Jie buvo šeimos susibūrimo ir tėvo pagerbimo iniciatoriai“, – pasakojo Virginija Kubilienė. Ji tą vakarą susirinkusiesiems surengė gausias ir gardžias vaišes.

Tai progai net paršelį vertė ant šono, kad būtų iš ko vyniotinių, kepsnių ir kitokių skanumynų prigaminti. J. Kubilius didžiuojasi, kad jo žmona yra puiki šeimininkė, jos verdami ir kepami patiekalai – patys skaniausi.

Rodos, ir vargo nebuvo

Aštuoni Kubilių vaikai jau gyvena atskirai, dauguma savas šeimas sukūrę. Tad kai susirinko beveik visi su antrosiomis pusėmis ir vaikais, o prie jų dar penkios namuose gyvenančios atžalos ir abu tėvai prie stalo sėdo – gražu buvo žiūrėti.

Tuo metu gausios šeimos mamos ir tėvo mintyse tikriausiai suskambo sena, populiari daina: „Rodos, ir vargo nebuvo“.  Gera ir jauku jiems buvo su vaikais, visus vargus, bėdas ir rūpesčius pamiršus.

Tą vakarą visas dėmesys, dovanos, didžiulės puokštės buvo skirtos jubiliatui. Toliau gyvenantys vaikai jį kartu ir artėjančios Tėvo dienos ir, Joninių proga pasveikino: apgailestavo, kad kitą kartą atvažiuoti šią vasarą jau negalės – visiems darbai, vaikai.
Tėvai savuosius puikiai supranta – patys visą gyvenimą sukasi nesibaigiančių darbų ir rūpesčių sūkuryje.

Atlaidus ir labai geras

„Man vaikai, kaip susitarę, linkėjo dar ilgai gyventi, ko ne antra tiek metų, kiek dabar sukako“, – šypsosi šešiasdešimtmetis.
Vaikų noras, kad jų tėtis visą gyvenimą būtų kartu, nestebina – jis iš tiesų yra visų mylimas, o ir pats už kiekvieną savąjį galvą guldyti pasirengęs.

„Tėtis vaikams atlaidus ir labai geras. Jis visus guodžia, ramina, atjaučia. Tai aš, mama, esu griežtesnė, dažniau baranti ir baudžianti“, – prisipažino  trylikos vaikų mama V. Kubilienė.

Tėvas įsitikinęs, kad vaikystė – gražiausias žmogaus gyvenimo periodas, todėl labai svarbu, kad jos netemdytų ašaros, nuoskaudos, išgyvenimai. „Visi vaikai buvome, tad ir kitus galime suprasti“,  – sakė J. Kubilius.

Dviem etapais    

Apie savo šeimą pasakodami sutuoktiniai pabrėžė, kad kiekvienas jų vaikas į šį pasaulį atėjo laukiamas ir mylimas. „Gausią šeimą auginame tarsi dviem etapais“, – juokėsi motina.

Prieš trisdešimt devynerius metus susituokusi pora pirmiausiai ir beveik pamečiui susilaukė aštuonių vaikų. Paskui buvo dešimties metų pertrauka ir tada į pasaulį viena po kitos pasibeldė dar penkios atžalos.

„Vienu metu trylikos neteko auginti. Kai gimė mažieji, vyriausi vaikai jau iš namų buvo išėję. Kai tryliktojo laukiausi, sūnus jau savo vestuvėse šoko“, – „Sekundei“ pasakojo V. Kubilienė.

Pasak karsakiškiečių, dviejų kartų atžalas ir auginti teko skirtingai, akivaizdu, kad dabartinių laikų vaikai kiek kitokie nei prieš tris dešimtis metų augusieji.

Tačiau Kubilių šeimos atžaloms visoms vienodai įdiegtas svarbiausias bruožas – darbštumas. Ir vyresni, ir jaunesni dirbo ir dirba ūkio, namų ruošos darbus, ravi daržus, prižiūri gyvulius, yra puikūs tėvų pagalbininkai.

Niekados netingėjo vaikai ir į netoliese esantį mišką uogauti, grybauti dažnai nulėkti. Surinktas gėrybes pardavę gali nusipirkti tai, ko jiems labiausiai reikia.
Patys geriausi

Trylikos vaikų tėvas, pasakodamas apie savo vaikus, kiekvienam skiria tik gerus žodžius.  „Tokių puikių vaikų kaip mūsų dar paieškoti reikia“, – tvirtino J. Kubilius. Nors ir išvaizda, ir charakteriais, ir pomėgiais jie skirtingi, gimdytojams visi vienodai brangūs ir svarbūs.

Gausi šeima prabangoje neskendėjo, tačiau būtiniausių dalykų niekada nestokojo. Viskas uždirbta savomis rankomis – laikė daug gyvulių, dirbo daržus, skaičiavo kiekvieną litą, o anksčiau – rublį, kad vaikai būtų viskuo aprūpinti.

Vyriausias sūnus Egidijus šiuo metu gyvena ir dirba Anglijoje, Neringa – ramygalietė, Kristina ir Tomas toje pačioje Karsakiškio seniūnijoje įsikūrę, Jonas – Panevėžyje, Jurgita – Vilniuje, Mindaugas – Kaune, Laura – Portugalijoje.

Dvynės Mantė ir Monika bei jaunesnė jų sesuo Dovilė mokosi Panevėžyje, Margaritos  Rimkevičaitės technologijų mokykloje, du patys jauniausi – Karsakiškio pagrindinės mokyklos mokiniai: Dominyka šiemet baigia 10, Lukas – 9 klasę.  Tarp vyriausio ir jauniausio sūnaus yra 22 metų skirtumas. Tėvų džiaugsmas, kad visi jų vaikai labai vieningi. Nors gal ir nedažnai susitinka, jeigu kokia bėda užklumpa, visi kaip vienas kumštis – visada už savuosius. „Anūkų turime dar nedaug – aštuonis, laikui bėgant tikimės gausesnio būrio sulaukti“, – sakė V. Kubilienė.

Vaikystės prisiminimai

Puikią draugišką šeimą sugebėję sukurti Jonas ir Virginija Kubiliai itin šviesiais savo vaikystės prisiminimais pasidžiaugti negali.

Savo tėvo J. Kubilius nei matė, nei žino, kas jis toks, tad, ko gero, mintyse vaikystėje pieštas  stipraus, mylinčio tėvo paveikslas jam pačiam gyvenime tapo pavyzdžiu ir jis savo vaikams yra toks tėvas, kokį pats kadaise norėjo turėti. Neilgai Jonas augo ir su motina, iš jos buvo paimtas ir apgyvendintas vaikų globos namuose, ten  ir prabėgo gražiausi jo vaikystės metai. „Man irgi nebuvo saldu. Kai buvau keturiolikmetė, šeimą paliko mama, tiesiog išvažiavo. Namuose likau su 95-erių močiute, devynmete seserimi ir priblokštu tėčiu“, – prisiminė V. Kubilienė.

Kai beveik prieš keturiasdešimt metų pora susipažino, vienas kitam papasakojo savo vaikystės išgyvenimus ir pasižadėjo, kad jų vaikams tėvų meilės niekada nepristigs.

„Tiek vaikų susilaukėme dar ir dėl to, kad norėjome įrodyti – tėvų meilės gali ir turi užtekti visiems vaikams, kad ir kiek jų būtų“, – sakė Kubiliai.

Gausios šeimos tėvas, paklaustas, ko jis linkėtų savo vaikams, žinodamas, kad jo linkėjimai išsipildys. Šiaip nelabai kalbus vyras nė negalvodamas tarė: „Kiekvienam to, ko jis pats labiausiai nori.“ Kiek palaukęs pridūrė, kad  ir sveikatos, ir darnos šeimose, ir pinigų, jeigu jo linkėjimai galėtų pildytis, kiekvienam su kaupu užtektų.

________________________________

Faktai

• Tėvo diena – šventė, kurioje švenčiama tėvystė, panašiai kaip ir per Motinos dieną – motinystė.
• Ši diena oficialiai pirmiausiai pradėta švęsti JAV.
• Tėvams pagerbti ją 1910 metais pasiūlė švęsti Luisa Dod, kurios motina mirė gimdydama šeštą vaiką ir  jos tėvas vienas užaugino visas atžalas.

________________________________

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Po aštuonerių metų pertraukos Panevėžyje įvyko įspūdingas šou „Mis Aukštaitija“, kuriame laurus skynė panevėžietės. Konkurso atrankoje dalyvavo daugiau nei pusšimtis merginų iš įvairių Aukštaitijos kampelių, tačiau į finalą pateko net trylika panevėžiečių ir po vieną gražuolę iš Anykščių bei Utenos. Merginos konkurse demonstravo ne tik savo grožį, iškalbą, bet ir talentus, pasirodė elegancijos konkurse.

Konkurso finale dalyvavo įvairaus amžiaus merginos, jauniausiajai – šešiolika metų, vyriausiajai dvidešimt septyneri. Dalyvės konkursą pradėjo šokiu, buvo parengusios prisistatymus, tačiau daugiausia dėmesio sulaukė talentų ir bikinių pasirodymai.
„Mis Aukštaitijos“ komisijos narys dainininkas Radžis tikėjosi, jog merginos bus originalios ir nustebins žiūrovus savo talentais.

„Visa Lietuva šoka ir dainuoja, tai jau nebeįdomu. Norisi ko nors išskirtinio“, – sakė Radžis. Tačiau dauguma dalyvių talentų konkurse šoko ar dainavo. Žinoma, šokių buvo įvairių ir kiekviena juos pristatė skirtingai, tačiau kai kurios merginos sugebėjo nustebinti komisiją išskirtinumu.

Greta Gludkinaitė, savanoriaujanti Panevėžio gyvūnų globos namuose, nusprendė parengti pasirodymą su juodakaile kalyte, tačiau augintinė šeimininkei iškrėtė pokštą ir išsigandusi garsios muzikos bei pilnos salės žiūrovų nepakluso nurodymams ir nuskubėjo pas komisijos narius. Nors per repeticijas pasirodymas puikiai pavyko, tačiau G. Gludkinaitė pelnė gausių žiūrovų aplodismentų, nes sugebėjo nesutrikti ir puikiai išsisuko iš susiklosčiusios situacijos. Žiūrovai juokavo, esą šis pasirodymas buvo originaliausias ir natūraliausias.

21 metų dalyvė Simona Burbaitė žiūrovus ir komisiją nustebino dziudo pasirodymu, o iš Anykščių kilusi mergina nusprendė papasakoti apie savo meilę žirgams. Nors renginio vedėjas Andrius Povilauskas labai tikėjosi, kad mergina scenoje pasirodys su savo žirgu, tačiau Karolina Švilpaitė savo pomėgį pristatė pasakojimu ir filmuku apie jos dievinamus žirgus.

Penkiolikta pasirodžiusi Justina Ieva Steponavičiūtė žiūrovus žavėjo savo tapybos talentu. Ji scenoje parodė savo sukurtus paveikslus ir humoristiškai nutapė komisijos narius: dainininką Radžį ir pučiamųjų orkestro „Panevėžio garsas“ direktorę Zitą Bareikienę.

Itin daug pasirengimo reikalavo Gintarės Abukauskaitės talentas. Meno studijas baigusi mergina pasiuvo visoms penkiolikai dalyvių įspūdingus sparnus, kurie buvo demonstruojami bikinių pasirodyme.

Merginų grožį ir talentus vertino ir komisija, ir publika. Kol komisija tarėsi, žiūrovams nuostabų koncertą surengė Mantas Jankavičius. Salė šėlo klausydama populiariausių Manto dainų, po kurių visos penkiolika dalyvių dar kartą pasirodė scenoje ir demonstravo nuostabaus grožio vakarines sukneles elegancijos rungtyje.

Visą vakarą renginio vedėjai A. Povilauskas ir Toma Razmislavičiūtė-Juodė puikiai sukosi iš įvairiausių situacijų ir, pagal žaismingai bei originaliai sukurtą scenarijų, sukūrė nuostabią atmosferą. Aktorė T. Razmislavičiūtė-Juodė flirtuodama su Radžiu ne kartą sukėlė salėje juoko bangą, bet tai suteikė žavaus ir šilto renginio įspūdį.

Baigiantis vakarui komisijai teko sudėtingiausia užduotis – išrinkti, kurios merginos yra verčiausios titulų. Dainininkas Radžis, agentūros „MajorAmberModels“ vadovė Agnė Stankūnaitė-Dagilė, „Mis Aukštaitija 2005” konkurso nugalėtoja Ingrida Muzikevičiūtė, VšĮ „Panevėžio garsas“ direktorė Z. Bareikienė, radijo laidų vedėjas Jonas Nainys-Jovani, ON Media, UAB, vykdomasis direktorius Laurynas Kochanauskas, Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktorius Laimutis Sėdžius ilgai diskutavo, kol sutarė, kam bus skirti gražiausiųjų merginų titulai.

Net du titulus pelnė devyniolikmetė Miglė Blinkevičiūtė, ji tapo 1-ąja vicemis ir „Mis Publika“.  2-ąja vicemis paskelbta 24 metų panevėžietė Ineta Sandulaitė. „Mis Elegancijos“ titulas buvo skirtas 23 metų panevėžietei Ramintai Kemzūraitei. „Mis foto“ tapo 21 metų panevėžietė Simona Burbaitė. Jai atiteko ir modelių agentūros „MajorAmberModels“ išskirtinis kontraktas.

„Mis Aukštaitija 2013“ tapo dvidešimtmetė panevėžietė Justina Ieva Steponavičiūtė. Mergina neslėpė, jog giliai širdyje troško nugalėti, tačiau sunku buvo patikėti, kad pelnys patį nuostabiausią titulą.

„Galbūt skambės banaliai, tačiau tikrai nemaniau, kad laimėsiu šį titulą, kadangi buvo tikrai daug šaunių, gražių panelių, kurios buvo vertos tapti „Mis Aukštaitija 2013“. Manau, nė viena panelė nebūtų dalyvavusi konkurse, jei nebūtų troškusi nugalėti. Tačiau kai išgirdau savo vardą, jausmas buvo neapsakomas. Užplūdo daug įvairiausių emocijų, kurių jokiais žodžiais neįmanoma nusakyti. Jaučiausi kaip labai gražiame sapne, iš kurio, atrodo, tuoj prabusiu. Tačiau tai yra realybė ir dėl to esu labai laiminga“, – džiaugėsi „Mis Aukštaitija 2013“ Justina Ieva.

Gražiausia Aukštaitijos mergina nuoširdžiai dėkojo organizatoriams už įspūdingą šou ir džiaugėsi, jog šiame konkurse įgytas pasitikėjimas savimi jos gyvenime paliks ryškų pėdsaką. „Konkursas padarė fantastišką įspūdį, nes organizatoriai į jį dėjo labai daug vilčių bei pastangų. Rezultatas visiems puikiai matomas, todėl organizatoriams bei rėmėjams galima tik padėkoti už tokį puikų renginį, kuris neliko nepastebėtas ir, mano nuomone, paliko didžiulį įspūdį kiekvienam, – sakė konkurso „Mis Aukštaitija“ nugalėtoja. – Labai džiaugiuosi šiuo titulu, manau, jis nėra vien karūna ir juosta. Tai yra šis tas daugiau, galbūt tai aplinkinių pripažinimas, kuris suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Nemanau, kad titulas padarys labai didelę įtaką mano gyvenime. Šiuo metu galbūt bus daugiau dėmesio nei įprastai, tačiau tas dėmesys kažkada pasibaigs ir visi vėl gyvens, kaip iki tol gyveno. Tiesiog pasitikėjimas savimi išliks visam laikui.“

Panevėžietė Viktorija Dimaitė, būdama tik 16-os, paliko tėvų namus ir išvyko mokytis ir žaisti krepšinio į Jungtines Amerikos Valstijas. Ir nors neribotų galimybių šalyje Viktorijos išskėstomis rankomis laukia profesionalūs krepšinio klubai, mergina svajoja grįžti į gimtinę.

Sunkiausi – pirmieji metai

Panevėžietė Viktorija Dimaitė, atostogų grįžusi į gimtąjį miestą, aplinkinių žvilgsnius kaip magnetas traukia savo išvaizda: 1,91 metro ūgio, ilgų plaukų, dailiai įdegusi. Ne vieno mintyse šmėsteli mintis, kad Viktorija – koks garsus modelis.

Dažnas nustemba, kad lietuvaitė ne žingsniuoja podiumu kokiame Milane ar Paryžiuje, o žaidžia krepšinį viename Amerikos universitetų ir kremta kriminalistikos bei teismo medicinos ekspertizės mokslus.

Kaip pasakojo 20-metė mergina, prieš ketverius metus, būdama šešiolikos, ji susikrovė lagaminus ir išvyko į Ameriką, neribotų galimybių šalį. Mokykloje krepšinį žaidusi Viktorija suprato, kad tik svetur jos laukia karjeros galimybės.

„Taip susiklostė, kad draugės draugė Amerikoje žaidė krepšinį, pasiūlymu išvykti į Ameriką susiviliojau ir aš. Mama griežtai pasakė ne, o tėtis leido pabandyti. Kad išvykstu, supratau tik gavusi vizą“, – savo atsiradimo Amerikoje istoriją prisiminė Viktorija.

Pirmieji metai tada dar šešiolikmetei svetimoje šalyje nebuvo lengvi. Mokykloje anglų kalba merginai sekėsi neblogai, bet tik nuvykusi į Ameriką suprato, kad jos žinios – gana menkos.

Teko laužyti liežuvį, bet kitos išeities nebuvo – pats gyvenimas privertė išmokti anglų kalbą. Viktorijos teigimu, mokykloje, kurioje ji mokėsi, buvo nemažai atvykėlių iš Europos ir Afrikos, todėl aplinkiniai stengėsi padėti moksleiviams iš kitų žemynų.

Tarp kelių šimtų moksleivių buvo ir keturios lietuvės, kurios palaikė viena kitą.

„Lietuvoje, jeigu ko nesuprasdavau per anglų kalbos pamokas, galėjau paklausti lietuviškai, o Amerikoje viskas buvo kitaip. Laimei, buvau ne viena lietuvė, tad bendromis jėgomis padėjome viena kitai išsiaiškinti nesuprantamus dalykus“, – kalbėjo Viktorija.

Draugystė, užsimezgusi su Amerikos mokykloje sutiktomis lietuvaitėmis, nenutrūko. Tiesa, baigusios mokyklą lietuvaitės išvažiavo į skirtingus universitetus, todėl dabar bendrauja tik laiškais ir bent kartą per Kalėdas ar Padėkos dieną susitinka Genzvilio miestelyje, Floridos valstijoje, į kurį atvyko būdamos dar moksleivės.

Likti paskatino klimatas

Pasak Viktorijos, pirmaisiais metais didelis ramstis buvo ir šeima, kurioje lietuvaitė gyveno, kol baigė mokyklą.

Amerikiečių šeima jai bandė atstoti tikruosius tėvus, likusius už Atlanto. Nors dabar antroji Viktorijos šeima persikėlė gyventi už maždaug dešimties valandų kelio iki Genzvilio, lietuvaitė per kiekvienas Kalėdas ir didesnes šventes skuba į jų namus.
„Naujoji mano šeima mane labai palaikė ir padėjo. Su jais labai suartėjau ir nors dabar gyvename skirtinguose miestuose, per šventes visada važiuoju jų aplankyti“, – šeima, kurioje gyveno dvejus metus, džiaugėsi panevėžietė.

Merginos teigimu, tai, kad ji atvyko į Ameriką tik baigusi dešimtą klasę, buvo didelis pliusas. Per tuos dvejus metus ji ėmė puikiai kalbėti angliškai, susirado draugų, perprato amerikiečių gyvenimo subtilybes.

„Labai džiaugiuosi, kad pirmiausia nuvažiavau į mokyklą, o ne tiesiai į universitetą. Kartu su manimi į Ameriką vyko ir viena mergina, tik ji – tiesiai į universitetą. Jai buvo visko tiek daug, kad neatlaikiusi krūvio grįžo atgal į Lietuvą“, –„Sekundei“  pasakojo krepšininkė.

Baigusi mokyklą, ji apsisprendė mokslus tęsti to paties miestelio universitete. Pasak Viktorijos, Floridoje gyventi labai gera – oras nuostabus, net žiemą temperatūra nenukrenta žemiau minus trijų, vandenynas – vos kelios valandos kelio, įvairūs tornadai taip pat aplenkia šią valstiją.

Apie 50 tūkstančių studentų turintis universitetas garsėja medicinos pakraipos studijomis ir puikiomis sąlygomis sportininkams.

Kriminalistė, mėtanti kamuolį

Tik įstojusi į universitetą Viktorija patyrė rimtą traumą – išsinarino čiurną. Dėl to ji negalėjo žaisti ir Lietuvos aštuoniolikmečių rinktinėje. Šiemet plyšo kryžminiai kelio raiščiai, todėl nemažai laiko teko praleisti gydantis traumas.

Dėl traumos pirmaisiais studijų metais lietuvaitė stipendiją gavo ne ketveriems, o penkeriems metams. Šiuos metus Viktorija nusprendė išnaudoti mokslams, todėl pasirinko dvigubą specialybę – ji studijuoja kriminalistiką ir teismo mediciną, dar kitaip, mokosi nustatyti žmogaus mirties priežastį.

„Kai  treneriui papasakojau apie savo pasirinkimą, jis pajuokavo, kad baigusi galėsiu būti CSI Lietuva“, – juokėsi Viktorija.
Pasak merginos, jos pasirinkimas buvo daugiau praktinis – kad su gautu diplomu nesunkiai darbo rastų ir Amerikoje, ir Lietuvoje.

Juk Amerikoje įgytas teisės diplomas Lietuvoje būtų bevertis.

„Amerikos universitete gerai mokytis tuo, kad pirmaisiais metais studentai mokosi tik bendrų dalykų ir tik trečiaisiais metais gali pasirinkti norimą specialybę. Mąsčiau ir apie psichologijos, ir apie teisės mokslus, bet baigusi teisę darbo Lietuvoje tikrai negausiu, nes Amerikos ir Lietuvos teisė labai skiriasi. Todėl pasirinkau tokius mokslus, kad baigusi galėčiau dirbti ir Lietuvoje, ir Amerikoje.

Kita vertus, visada gyvenau labai aktyvų gyvenimą, todėl jeigu reikėtų darbe visą dieną praleisti prie kompiuterio, ilgai neištverčiau. Rinkausi tai, kas būtų man pačiai įdomu. Visai norėčiau grįžusi įsilieti ir į Lietuvos policijos gretas“, – pasakojo Viktorija.

Merginos teigimu, mokymosi krūviai dideli ir Lietuvoje, ir Amerikoje, bet mokytis yra geriau už Atlanto, mat čia studijų tvarkaraščiai pritaikyti taip, kad būtų patogiau pačiam studentui.

„Jeigu dalykas patinka, mokytis tikrai nesunku. Mokslai taip suderinti, kad netrukdytų treniruotėms. Aišku, kartais, ypač po sunkių varžybų, kai miegoti nueini tik gerokai po vidurnakčio, paskaitose sunku išsėdėti. Bet pasakyti, kad esi pavargęs ir į paskaitą neisi, – negali. Negali net atsisakyti tau specialiai skirtos paskaitos. Net minties praleisti paskaitą nėra, nes tada teks lieti prakaitą sporto salėje ir aiškintis treneriui. Tu esi visų pirma studentas sportininkas, o ne atvirkščiai“, – kalbėjo krepšininkė.

Profesionali sportininkė

Universitete labai daug dėmesio skiriama mokslams, tačiau daugiausia laiko ir energijos pareikalauja treniruotės ir varžybos. Stipendiją, kurios visiškai pakanka pragyventi, Viktorija gauna už tai, kad žaidžia krepšinį.

Kaip pasakojo panevėžietė, reguliarusis universitetų krepšinio lygos sezonas prasideda lapkritį ir tęsiasi iki kovo. Kiekvieną dieną tarp paskaitų ar po jų vyksta treniruotės, o ketvirtadieniais ir sekmadieniais – varžybos.

Krepšininkės turi tik vieną laisvą pirmadienį, kai gali atsipūsti. Net jeigu žaidėjas yra traumuotas ir negali žaisti, jis vis tiek turi visur važiuoti su komanda ir bent jau pasėdėti ant atsarginių suolelio.

„Baigiantis sezonui daugelis mūsų jaučiasi išsekusios ir pavargusios. Kiti, išgirdę, kaip aš gyvenu, klausia, kaip visur suspėju. Nežinau, gal tiesiog įpratau prie tokio krūvio“, – svarsto Viktorija.

Jos teigimu, Amerikoje universitetų komandos yra labai profesionalios, joms skiriama daug dėmesio ir geras finansavimas. Jos sesuo, Lietuvoje studijuojanti veterinariją, taip pat žaidžia universiteto krepšinio komandoje, tačiau Lietuvoje į studentų krepšinį niekas nežiūri rimtai – nori – eini, nori – ne.

O Amerikoje universitetų krepšinio lygoje žaidžiantys krepšininkai į treniruotes eina kaip į darbą, už kurį gauna ir algą – stipendiją. Skirtingai nei Lietuvoje, Amerikoje vienodas finansavimas skiriamas tiek vyrų, tiek moterų sportui.

„Amerikoje lygiai tokios pačios sąlygos treniruotis ir finansavimas skiriamas ir vyrų, ir moterų komandoms, o Lietuvoje viskas skiriama tik vyrų krepšinio rinktinei, o kas lieka – ir kitiems“, – pastebi sportininkė.

Ir svajonių šalyje reikia dirbti

Viktorija prisipažino, kad krepšinis ir mokslai dabar yra visas jos gyvenimas. Draugams laiko praktiškai nelieka.

Kai baigiasi reguliarusis sezonas, ji leidžia sau su draugėmis nueiti į kiną ar pavakarieniauti. Retais atvejais – pašėlti studentų vakarėlyje.

Todėl daugiausia laisvalaikį mergina leidžianti su krepšinio komandos draugėmis. Vienas prasmingesnių laisvalaikio leidimo būdų – aplankyti ir padrąsinti likimo nuskriaustus vaikus – našlaičius ar ligoniukus.

Nors kelionėms laiko nėra, bet Viktorija per tuos kelerius metus, praleistus svečioje šalyje, aplankė Niujorką, San Fransiską, šiemet lankėsi Las Vegase ir jau dabar planuoja kelionę į Bahamas. O iki Majamio su įspūdingais paplūdimiais ir dangoraižiais – tik kelios valandos kelio.

„Jeigu ne krepšinis, tikrai neturėčiau galimybės tiek daug keliauti ir pamatyti. Kita vertus, išmokau vertinti kiekvieną minutę ir ją tikslingai išnaudoti“, – prisipažino lietuvaitė.

Anot Viktorijos, nors kasmet per vasaros atostogas ji grįžta į gimtąjį Panevėžį, kol kas savo namais  laiko universiteto bendrabučio kambarėlį, kuriame telpa tik lova, spinta ir stalas, nes dažniausiai grįžtanti tik pernakvoti.

Tačiau baigusi mokslus mergina svajoja grįžti į Lietuvą ar bent jau į Europą. Nors daugelis įsivaizduoja, kad Amerika – svajonių šalis, Viktorija tikina, kad ir Amerikoje svajonės pasiekiamos tik sunkiu ir atkakliu darbu.

„Baigsiu mokslus ir, manau, grįšiu į Lietuvą. Visi galvoja, kad Amerika – svajonių ir stebuklų šalis, deja, aukso kalnų čia nėra.

Taip, turint gerą išsilavinimą Amerikoje galima pasiekti daugiau, bet dirbti reikia taip pat labai daug. Dažnai žmonės apie Ameriką galvoja geriau, nei yra iš tiesų“, – mano Viktorija.

Lina DRANSEIKAITĖ

Panevėžietė Taisa Balčiūnienė 30-mečio proga iš vyro, žinomo Panevėžyje kineziterapeuto Arūno Balčiūno, gautą dovaną metus laikė spintoje. Dovana, švelniai tariant, moters nesužavėjo. Bet dabar prieš šešerius metus gauto šiaurietiško ėjimo lazdos jai teikia daug malonumo ir stiprina sveikatą.

Darbas kaip gyvenimo būdas

Šią sporto šaką prieš kelerius metus Panevėžyje pradėjęs populiarinti  A. Balčiūnas dabar su žmona yra diplomuoti instruktoriai, mokantys šiaurietiško ėjimo  įvairiuose šalies miestuose.

Panevėžiečiai į jų vedamas  nemokamas treniruotes renkasi kiekvieną trečiadienio vakarą Senvagėje.

Maratonų bėgikas, futbolą žaidžiantis ir apskritai daug sportuojantis A. Balčiūnas sako, kad šiaurietiškas ėjimas, jeigu juo užsiimama pagal visas taisykles, yra rimtas sportas.

Pasak kineziterapeuto, žingsniuojant su lazdomis dirba 98 procentai  kūno raumenų, jos tinkamos ir reabilitacijai po traumų, ir ruošiantis olimpinėms žaidynėms, nes ugdo ištvermę, jėgą.

Arūnas instruktorių šiaurietiško ėjimo kursuose patyrė, kad ir prie krūvių įpratusiam žmogui po  specifinės treniruotės gali skaudėti raumenis. „Prisipažinsiu, mane tai nustebino, nesitikėjau“, – juokėsi jis.  T. Balčiūnienė iki pažinties su vyru aktyviai nesportavo. Ištekėjusi ji irgi nepuolė bėgioti maratonų ar žaisti futbolą, kaip vyras. Tačiau laikui bėgant sutuoktinis ją  nejučiomis įtraukė į sporto pasaulį.

Moteris dabar neįsivaizduoja savęs visą dieną sėdinčios ant kėdės, o vakare gulinėjančios ant sofos prie televizoriaus. Šaltuoju metų laiku ji mankštinasi sporto klube, vasarą važinėja dviračiu ir visais metų laikais ima į rankas šiaurietiško ėjimo lazdas.

Trys Balčiūnų vaikai irgi sportiški. Du sūnūs – 13 ir 9 metų – lanko futbolą, o 6 metų dukra savo jėgas jau išbando vaikučių dviračių varžybose.

Jų tėvai tvirtina, jog  jiems svarbiausia, kad vaikai užaugtų sveiki, stiprūs, o ar bus čempionai – čia jau priklauso nuo jų pačių.

Vaikystėje A. Balčiūnas labai norėjo žaisti futbolą, tačiau Pakruojyje, kur gyveno, to daryti nebuvo galimybių. Jis daug metų bėgiojo maratonus, dalyvavo varžybose Lietuvoje ir užsienyje. Vyras skaičiuoja įveikęs arti 60 maratonų.

Futbolą jis žaidžia tiesiog savo malonumui, dalyvauja mėgėjiškuose čempionatuose. A. Balčiūnas kamuolį dažnai paspardo ir su kolegomis medikais iš Respublikinės Panevėžio ligoninės.

Sportas – jo pomėgis, bet labai susijęs su darbu. Pastaraisiais metais A. Balčiūnas dirbo „Ekrano“ futbolo komandos kineziterapeutu, dabar rūpinasi savo gimtojo Pakruojo futbolo komandos „Kruoja“, kaip ir „Ekranas“, žaidžiančios aukščiausiojoje lygoje, narių sveikata, lydi Lietuvos regbio rinktinę į varžybas. Panevėžyje jis darbuojasi reabilitacijos srityje, padeda traumas patyrusiems žmonėms atgauti sveikatą.

Rado savo pašaukimą

A. Balčiūnas į Panevėžį atvyko prieš 20 metų. Kineziterapija nebuvo jo svajonė. Iš pradžių krimto techninius mokslus, šie jam labai nepatiko ir nesisekė.

Kartą jam į rankas pateko laikraštis, kuriame buvo straipsnis apie kineziterapeuto specialybę. Jaunuoliui pasidarė įdomu.

Vaikinas įstojo į tuometę Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, dabartinę Panevėžio kolegiją. Jis iš karto pajuto, kad sėdi savo rogėse – patiko ir mokytis, ir praktika. Čia susipažino ir su būsimąja žmona Taisa, studijavusia socialinį darbą.

Dar mokydamasis A. Balčiūnas įsidarbino Vitalės Bružienės privačioje klinikoje, kurioje dirbo kelerius metus.

Pirmąją darbovietę jis vadina didžiąja geros praktikos mokykla.

„Ten įgijau daug vertingų teorinių žinių ir praktinių įgūdžių, dirbau su aukščiausio lygio gydytojais iš Vilniaus, Kauno klinikų, taip pat užsienio“, – pasakojo vyras.

A. Balčiūnui teko stažuotis užsienyje, dalyvauti parodose ir konferencijose sporto, reabilitacijos klausimais.

Gavęs pasiūlymą padirbėti „Ekrano“ futbolo komandoje Arūnas ant stalo pasidėjo krūvą specifinės sporto medicinos literatūros. Pasak jo, futbolininkai kenčia ne tik nuo susidūrimų su varžovais, bet ir nuo didelio krūvio.

Dažniausiai  jie patiria  kelio, čiurnos sumušimus, šių kūno vietų raiščių, raumenų patempimus, galvos kirstines žaizdas.
Kineziterapeutui prireikė ir chirurgo įgūdžių – teko sportininkams siūti prakirstą antakį, pakaušį.

Tačiau, pasak A. Balčiūno, futbolininkai nepatiria tiek daug traumų, kiek regbininkai.

Pradėjęs lydėti Lietuvos regbio rinktinę į varžybas, jis buvo apstulbęs,  ką išvydo aikštėje.

„Nespėjau bėgioti į aikštę teikti pagalbos sportininkams. Man padėjo rinktinės treneris, panevėžietis Anatolijus Smirnovas, treniravęs Zimbabvės rinktinę. Bet ir dviese vos spėjom suktis.

Nieko keisto. Užsienio šalių, pavyzdžiui, Prancūzijos, regbio rinktinę į varžybas lydi du gydytojai ir trys kineziterapeutai“, – pasakojo jis.

A. Balčiūnas traumas patyrusiems sportininkams sudaro reabilitacijos programas. Savo privačiame kabinete jis konsultuoja gyventojus traumų prevencijos klausimais, padeda greičiau atgauti sveikatą jas patyrusiesiems.

Darbe jam talkina žmona Taisa. Moteris džiaugiasi, kad gali skirti laiko vaikams ir namams.

Naujas senas užsiėmimas  

Pastaruoju metu Balčiūnai pasinėrė į šiaurietiško ėjimo mokymus, jie įkūrė savo mokyklą ir siekia išplėtoti jos veiklą.

Šiaurietiško ėjimo nauda įsitikinęs A. Balčiūnas sako, jog ši sporto šaka tinka ir jaunam, ir senam.

Jis pastebėjo, kad pastaruoju metu daugėja norinčiųjų ja užsiimti, į treniruotes ateina nemažai jaunų žmonių.

„Net žiemą, krintant šlapdribai, susirenka kelios dešimtys entuziastų. Tai mane įkvepia“, – sakė jis.

A. Balčiūnas šį sportą atrado maždaug prieš dešimtmetį. Dalyvaudamas maratone Estijoje pamatė su lazdomis žingsniuojančius žmones. Pabandė – patiko.

Grįžęs namo į Panevėžį, nuvažiavęs į prekybos centrą nusipirko šiaurietiško ėjimo lazdas, kurios, kaip jis vėliau suprato, buvo niekam tikusios.

Pasak kineziterapeuto, didelis skirtumas, su kokiomis lazdomis žingsniuoti. Pavyzdžiui, kalnuotoms vietovėms skirtos lazdos visiškai netinka lygumose ir atvirkščiai.

„Netinkamai parinktos lazdos, vaikščiojimo technikos neišmanymas gali pakenkti sveikatai“, – įspėja medikas.

T. Balčiūnienė pridūrė kol kas nemačiusi nė vieno pradedančiojo, teisingai vaikščiojančio.

A. Balčiūnas, pradėjęs gilintis į šiaurietiško ėjimo sportą,  nustebo, kiek daug sukurta įvairių  treniruočių metodikų, kokios didelės šios sporto šakos galimybės – pradedant fizinės formos palaikymu, baigiant profesionaliu sportu.

Lietuvoje yra susikūrusi Šiaurietiško ėjimo asociacija, Arūnas ir Taisa Balčiūnai yra jos nariai.

Šiaurietiško vaikščiojimo tėvynė yra Suomija, čia jis prasidėjo 1930 metais.

Sporto specialistai pastebėjo, kad slidininkai, kurie vasarą vaikščioja su lazdomis, varžybose pasiekia geresnių rezultatų.
1996 metais šiaurietiškas ėjimas užregistruotas kaip oficiali lauko sporto šaka. 2000 metais buvo įkurta Tarptautinė šiaurietiško vaikščiojimo asociacija.

Inga SMALSKIENĖ

Prieš daugiau kaip dešimtmetį Įstros aerodrome įvykusi tragedija, kai iš didelio aukščio nukrito ir žuvo jaunas parašiutininkas, taip sukrėtė panevėžietę Stasę Juškienę, jog ši pasiryžo žuvusio jaunuolio garbei įkurti parką. Vis dar kuriamas parkas unikalus tuo, kad visas jo grožis atsiskleidžia tik iš paukščio skrydžio.

Nuo dangaus iki žemės

Gražių parkų Lietuvoje daug, tačiau tokių, kurį kuria Stasė Juškienė, – vienetai. Jame nerasime egzotiškų ir įmantrių augalų – tik lietuviški, auginami mūsų kraštuose nuo senų laikų. Unikalumo parkui suteikia ne tai, kad augalai derinami pagal jų aukštį, spalvas, kvapus. Visas parko grožis išsiskleidžia į jį žvelgiant iš padebesių.

Pati jaunystėje šokinėjusi su parašiutu parko kūrėja siekė, kad gėlių, krūmų ir medžių kompozicijos primintų akrobatiniu lėktuvu daromus įvairius piešinius. Baigus formuoti juos, S. Juškienė ketina iš augalų sukurti ir Lietuvos kontūro žemėlapį.

„Mano parko vizija neeilinė, aš nenoriu to senovinio parko, kokie būdavo prie dvarų. Man norėjosi kitokio parko, kurį matyčiau iš viršaus, tarsi akrobatinis lėktuvas savo uodega darytų įvairius piešinukus“, – „Sekundei“ teigė S. Juškienė.

Moteris viliasi, kad ji dar spės pamatyti, kaip suaugs medžiai, sulapos visi augalai. Nors ji sodina tik lietuviškam klimatui pritaikytą augaliją, tenka dažnai augalus persodinti, nes ne visiems patinka viena ar kita vieta, o kartais juos nukramto iš miško atklydusios stirnos ar kiškiai.

„Kuriuos labiau paglosčiau, pamylėjau, kurie gavo daugiau priežiūros, tie jau prigijo, o gavusieji mažiau dėmesio dar tik stiebiasi“, – pasakojo S. Juškienė.

Jaunam parašiutininkui atminti

Unikalaus parko savininkė teigė, kad idėja jį įkurti kilo prieš dvylika metų, kai Įstros aerodrome įvyko tragedija – iš didelio aukščio nukritęs žuvo jaunas parašiutininkas.

Kaip pasakojo moteris, jaunystėje iki sukuriant šeimą ji pati daug skraidė, užsiėmė akrobatiniu  parašiutizmu, todėl ir gimus vaikams stengdavosi nepraleisti nė vienų varžybų. Netoli oro uosto, pamiškėje, buvo giminaičių žemė, todėl S. Juškienė su šeima pasistatydavo palapinę po didžiuliu ąžuolu ir grožėdavosi lėktuvų ir parašiutininkų šokiu danguje.

Tądien, kai įvyko tragedija, moters nebuvo, tik po kelių dienų ji atėjo pasižiūrėti į vaikino, kurio net nepažinojo, žūties vietą.
„Lemtingąją liepos 15-ąją, kai įvyko nelaimė, aš buvau namuose. Tądien buvo mano sūnaus gimtadienis. Ta ištrypta žolė mėlynai žydinčių linų lauke ir pasąmonėje girdimas „Gelbėkit“ mane stipriai sujaudino.

Juk aš pati auginu penkis sūnus, o tragedija atsitiko būtent vieno jų gimimo dieną“, – tragišką dieną  prisiminė  S. Juškienė.

Jauno žmogaus žūtis taip sukrėtė moterį, jog ji pirmiausia iš lauko akmenų sudėliojo kryžių, jį apkaišė lauko gėlėmis. Ir nuo to momento galvoje ėmė kirbėti mintis žuvusiam parašiutininkui  įkurti parką. Bet jog tai kažkada gali virsti tikrove, buvusi parašiutininkė nė nebūtų pagalvojusi.

Gyvenimą kūrė plyname lauke

Idėją įkurti parką moteris prisiminė tuomet, kai visi penki pametinukai sūnūs suaugo ir reikėjo jiems padėti susikurti savo gyvenimus. S. Juškienė, pati iš savo mamos sulaukusi paramos, norėjo pagrindą suteikti ir savo vaikams.

„Ateina toks metas, kai vaikams reikia padėti, o jeigu negali – tiesiog nesimaišyti. Negali jiems trukdyti, tuo labiau kad aš – anyta“, – juokavo penkių sūnų mama.

Šeima nusprendė parduoti savo namą ir išsidalijus pinigus kiekvienam kurtis gyvenimą. S. Juškienė aktyviai ieškojo naujų namų, bet visur buvo nemiela, kol galiausiai rado šalia Įstros aerodromo pirkti tris hektarus ariamos žemės. Bet čia iškilo dar viena problema – žemės savininkas paprašė užstato, o jo duoti negalėjo, nes savo namų niekaip nepavyko parduoti.

„Taip sutapo, jog tą pačią dieną, vos tik šios žemės savininkui pasiguodžiau, kad niekaip negaliu parduoti savo namo, atsirado pirkėjas, tad per vieną dieną pardaviau savo namus ir nusipirkau šitą žemę“, – keistais tarsi iš aukščiau nulemtais sutapimais stebėjosi parko įkūrėja.

S. Juškienė su dar septyniolikamečiu jauniausiu sūnumi atsikėlė gyventi į plyną lauką, jame pasistatę, anot moters, tik plastmasinę būdą. Kadangi daug pinigų šeima neturėjo, gyvenamąjį namelį iš rąstų Stasė, padedama giminaičių, rentėsi pati. Beje, elektros laidai iki moters gyvenamojo namo ir dabar dar nenutiesti. Tik šiemet jai pavyko pakinkyti saulės energiją.

„Tokiems pokyčiams ryžtis baisu tikrai nebuvo, nes aš turėjau tikslą, svajonę, aiškią viziją. Kai atsikėlėme čia, buvo tik tuščias suartas laukas, todėl pirmiausia pradėjome statyti grytelę. Atvažiavau į šį lauką gegužę, o rugsėjį, kai ant mano būdos pradėjo lyti, vaikai atitempė mane į šią trobelę, nors ji dar buvo be langų ir be durų“, – sunkius pirmuosius metus prisiminė panevėžietė.

Per žiemą S. Juškienė kiek pajėgė lipdė, kalė, mūrijo savo namelį, bet, pasak moters, ir iki šiol jis nebaigtas, nes visą savo energiją ir lėšas ji nukreipė kurti parkui.

Emigravo dėl svajonės

Kaip juokauja moteris, vaikai jau žino, kad jeigu mama išvažiavo į turgų maisto pirkti, be naujo augalo tikrai negrįš. Tik dabar pašnekovė jau stengiasi save kontroliuoti, nes būdavo tokių momentų, kai ji net neturėdavo už ką valgyti nusipirkti.

Prieš keletą metų likusi be darbo ir be pajamų šaltinio, ji nusprendė vykti į Vokietiją šiek tiek užsidirbti pinigėlių, kad galėtų įgyvendinti savo svajonę. Visiškai nemokėdama vokiečių kalbos moteris svetimoje šalyje slaugė močiutę. Tačiau šiai mirus grįžo į gimtuosius namus.

„Kai buvau Vokietijoje, tiesiog skaičiuodavau dienas, vis skambindavau vaikams ir klausdavau, kaip mano augaliukai. Kai palieki ką tik pasodintą augalą, išgyveni dėl jo labiau nei dėl vaikų. Juk vieną vasarą buvo taip karšta, kad nieko neveikiau, tik sėmiau iš šulinio vandenį ir laisčiau savo mažylius“, – kaip apie vaikus apie savo augalus kalbėjo pašnekovė.

Supratusi, kad be pinigų jos svajonei taip ir nebus lemta išsipildyti, dar kitais metais S. Juškienė išvyko į Olandiją. Darbas, moters teigimu, buvo beprotiškai sunkus, nes reikėjo dirbti šiltnamiuose, tačiau ir pinigų daugiau.

„Visos mintys buvo tik apie pinigus, kiek užsidirbsiu ir kiek galėsiu įsigyti augalų, nes be pinigų nieko negali padaryti. Tuo labiau kad mano toks amžius – Panevėžyje rasti darbą praktiškai neįmanoma“, – teigė parko įkūrėja.

Patirties sėmėsi svetur

Dirbdama Vokietijoje ir Olandijoje panevėžietė laisvu laiku stengėsi aplankyti kuo daugiau įvairių parkų, gėlių laukų. Pasak pašnekovės, tas pamatymas jai davė labai daug. Nors ji pati sodindama savo parką labai daug išmoko apie augalus, tačiau svečioje šalyje įgyta patirtis buvo neįkainojama.

„Sakoma, kad Lietuva – Europos dalis, bet ar iš tiesų mes matėme, kas yra toje Europoje? Iki tikrosios Europos mums dar labai toli“, – įsitikinusi S. Juškienė.

Į Olandiją trumpam ji sugrįžo ir prieš porą metų, tik šįkart kaip turistė. Kartu su Panevėžio ūkininkėmis ji aplankė daugybę parkų ir gėlių plantacijų. Važiuodama į Olandiją Stasė svajojo pamatyti didžiausią olandų pasididžiavimą – tulpių parką, tačiau išvydo daug daugiau.

Labiausiai ją sužavėjo parkas, įkurtas mažam berniukui, žuvusiam dar prieš karą. Šeima, netekusi vienintelio vaiko, visus savo pinigus investavo į žemės sklypelį, kurį pavertė nuostabiu parku. Vėliau prie šio parko puoselėjimo prisijungė net pati Olandijos karalienė.

Grįžusi iš Olandijos S. Juškienė nusprendė oficialiai įteisinti savo parką, pavadintą „Gėlių skrydžiu“. Anot moters, po daugelio metų jos anūkai galės išdidžiai sakyti, kad šį parką sodino jų močiutė.

Švenčia lietuviškas šventes

Tik sulaukusi 55-erių S. Juškienė galėjo lengviau atsikvėpti ir atsiduoti kuriamam parkui. Jau dvejus metus ji gauna daugiavaikės motinos socialinę pašalpą ir darbuojasi savo laukuose.

„Esu be galo laiminga, save galėdama atiduoti tik šitiems laukams. Turiu laisvą darbo grafiką: iš ryto apeinu savo šeimyną – tris šunelius, o tada darbuojuosi parke“, – juokavo moteris.

Jos vizijose „Gėlių skrydis“ turėtų būti sveikatingumo parkas, į kurį atvažiuotų šeimos. Bet atvažiuotų ne pavaikščioti kaip botanikos sode, o pailsėti, pabūti gamtoje.

„Noriu, kad tai būtų gyvas parkas, kuriame vaikai galėtų suptis, bėgioti, ropinėti, važinėti triratukais, juoktis, krykštauti“, – sakė S. Juškienė.

Unikalaus parko įkūrėja, siekdama, kad jis būtų gyvesnis, kasmet rengia įvairias šventes, kuriomis siekia supažindinti ir jaunąją kartą su senosiomis lietuvių tradicijomis, istorijos šaknimis.

Jos teigimu, Vakarų Europos šalyse gyventojai vertina ir brangina visa tai, kas susiję su jų šaknimis, o lietuviai mieliau švenčia įvežtines šventes nei savas. Todėl jau trečius metus S. Juškienė kviečia savo parke švęsti tikrąją meilės dieną – Mildos šventę.

„Mes, lietuviai, turime senas pagoniškas tradicijas, norisi jas perduoti ir jaunajai kartai, kad ji su Lietuvos istorija susipažintų ne muziejuje čiupinėdami senus rakandus, o gyvai prisiliesdama prie mūsų šaknų“, – kalbėjo moteris.

S. Juškienė jau ateinantį sekmadienį neabejingus lietuviškoms tradicijoms ir besidominčius natūraliąja medicina kviečia į Rasų šventę, kur su žolininke kartu eis ieškoti vaistingųjų augalų, vėliau iš jų virs arbatą, šildysis prie aukuro ir klausysis gongų muzikos.

O liepos mėnesį, kai bus švenčiamos Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 80-osios metinės, į „Gėlių skrydžio“ parką užsukti bus kviečiami poezijos mylėtojai ir poetai.

Lina DRANSEIKAITĖ

Ispanas Chuanas Karlosas Paganas Motosas, prieš dešimt mėnesių savanoriauti atvykęs į Lietuvą kaip posovietinę šalį, net nesitikėjo, kad čia atras gyvenimo meilę ir gebės suderinti abi savo aistras – muziką ir mokymą.

Metė sau iššūkį

Ispanas Chuanas Karlosas Paganas Motosas skaičiuoja paskutines savanorystės Panevėžyje dienas. Dešimt mėnesių Lietuvoje praleidęs 31-erių užsienietis jau planuoja atostogas su šeima ir bičiuliais gimtojoje šalyje, tačiau po mėnesio grįš atgal ir įsikurs Lietuvos sostinėje. Nei šaltos ir niūros žiemos, nei vakarais ištuštėjančios miesto gatvės ispano negąsdina. Vaikino teigimu, Lietuva ir Ispanija turi labai daug panašumų, kita vertus, tik čia jis gali suderinti dvi savo gyvenimo aistras – muziką ir mokytojavimą.

Kaip pasakojo Chuanas Karlosas, per pastaruosius kelerius metus iš Ispanijos dėl sunkios ekonominės situacijos išvyko keliasdešimt tūkstančių tos šalies piliečių. Didžioji dalis bedarbių – jauni žmonės. Ch. K. Paganas Motosas baigė žurnalistikos ir ispanų kalbos studijas. Turėdamas du diplomus jis savo šalyje galėjo rasti darbą ir, kaip daugelis bendraamžių, kurti šeimą.

Tačiau vietoje nenustygstantis ispanas ramaus gyvenimo kol kas nenori, todėl metė sau iššūkį – palikti gimtuosius namus ir išvykti į kurią nors Europos šalį savanoriauti.

„Mane visada traukė istorija. Galėjau pasirinkti Italiją ar Vokietiją, bet tose šalyse istorijos mažai belikusios. O aš norėjau prie jos prisiliesti. Norėjau pamatyti vieną iš Baltijos šalių, kuriose dar gyva ta posovietinė dvasia. Kita vertus, Ispanija, kaip ir Lietuva, ilgai gyveno priespaudoje, todėl buvo įdomu palyginti, kaip dvi skirtingos šalys vaduojasi iš tų gniaužtų“, – savo pasirinkimo motyvus dėstė Chuanas Karlosas.

Vaikino teigimu, posovietinė dvasia dar labai ryški, bet prabėgs dar keli dešimtmečiai, ir Lietuva taps vakarietiška šalimi.

„Kontrastas tarp vyresnių nei keturiasdešimt metų ir jaunimo kartos, užaugusios jau laisvoje šalyje, – didžiulis. Tą galima pajusti net įlipus į autobusą – vyresni žmonės atrodo labai uždari, šalti, o jaunimas niekuo nesiskiria nuo Vakarų Europos gyventojų“, – savo pastebėjimais dalijosi savanoris.

Turi lietuviškus namus

Į Panevėžį atvykęs pagal Europos savanorių tarnybos programą ispanas iš karto pradėjo darbuotis Panevėžio pedagogų švietimo centre, Bernatonių ir Pažagienių darželiuose-mokyklose, o laisvu laiku – Jaunuolių dienos centre. Ispanų kalbos jis mokė ir suaugusiuosius, ir vaikus.

Kaip prisipažino ispanas, jis buvo pirmas savanoris vyras, kuris dirbo su vaikais, todėl švietimo įstaigų vadovybės ir kuratorių parama buvo itin reikšminga.

„Daugiausia laiko praleidau Bernatonių darželyje-mokykloje. To kaimo bendruomenė itin nedidelė, todėl ten jaučiausi tarsi namuose. Ir dabar savo draugams sakau, kad mano kaimas Lietuvoje yra Bernatoniai. Apskritai visur buvau sutiktas labai maloniai, visur laukiamas ir mylimas. Šios patirties nepamiršiu visą gyvenimą“, – sakė Chuanas Karlosas.

Kaip tikina vaikinas, nors būta ir sunkesnių akimirkų svetimoje šalyje, tačiau visada žinojęs, kad savanorystė yra jo misija.

Laisvalaikiu savanoris lankė gražiausias Lietuvos vietas, bendravo su naujais draugais. Vietoje nenustygstantis ispanas Panevėžyje susipažino su iš Argentinos prieš keletą metų atvykusiu ir čia savo barą atidariusiu Karlosu Rosu, o šis draugą supažindino su savo bičiuliu argentiniečiu Federiku. Pastarasis, grojantis „Baltic salsa“ orkestre, prie jo prisijungti pasiūlė ir Chuanui Karlosui. Vaikinas net nedvejojęs įsitraukė į muzikinį projektą, nes muzikuoja nuo devynerių metų, be to, iš Ispanijos buvo atsivežęs tradicinį instrumentą – kajon flamenką. Iš pažiūros tai tik medinė dėžutė, bet Ispanijoje ja groja daug žmonių, net rengiami šios muzikos festivaliai.

„Labai džiaugiuosi, kad atsirado galimybė ir Lietuvoje realizuoti savo muzikinius gebėjimus, ir groti ne bet kur, o „Baltic salsa“ orkestre“, – sakė vaikinas.

Prisijungęs prie orkestro, užsienietis laisvo laiko nelabai ir turėjo: darbo dienomis sukosi Bernatonių ar Pažagienių mokyklėlėse, Pedagogų švietimo centre, o savaitgaliais lėkdavo į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą, kur vykdavo koncertai, pasirodymai. Pripratęs prie lėtesnio gyvenimo tempo Ch. K. Paganas Motosas vos spėdavo, mat nuo sausio jis turėjo jau keliasdešimt koncertų.

„Tempas Lietuvoje tikrai didelis, bet labai džiaugiuosi, kad atvažiavau čia. Mano gyvenime kol kas yra tik du labai svarbūs dalykai – muzika ir mokymas. Man čia juos pavyko suderinti, todėl norėčiau tai tęsti“, – planų apsistoti Lietuvoje neslėpė savanoris.

Atrado tylą

Chuano Karloso teigimu, šiaurietiškas gyvenimo būdas jam savotiškai patiko. Tiesa, pirmosiomis savaitėmis svečias patyrė savotišką šoką. Ispanijoje ir jauni, ir vyresni po darbo skuba į gatves pabendrauti su bičiuliais, linksmai praleisti vakarą, o Lietuvoje po 18 valandos miestas tarsi išmiręs. Tik Vilniaus senamiestyje gyvenimas verda ištisą parą, bet tolėliau nuo centro – ispanams neįprasta ramybė. Todėl sunkiausia temperamentingam vaikinui buvo ne ištverti šaltas ir niūrias žiemas, o susigyventi su tuo ramybės jausmu.

„Pagrindinis atradimas Lietuvoje buvo tyla, jos Ispanijoje nerasi nė su žiburiu. Ispanams prie širdies muzika, judesys, triukšmas, bet aš labai mėgstu ir tylą, todėl ta lietuviška ramybė manęs neišgąsdino, atvirkščiai, man netgi savotiškai patiko“, – atradimais džiaugėsi Chuanas Karlosas.

Kita vertus, nors Lietuvą ir Ispaniją skiria kone trys tūkstančiai kilometrų, abi šalys turi tam tikrų panašumų. Anot savanorio, ir Ispanija, ir Lietuva – katalikiški kraštai, todėl daugelis religinių švenčių švenčiamos abejose šalyse, panašios tradicijos, tačiau lietuviai, skirtingai nuo ispanų, išsaugojo ir savo pagoniškas šaknis.

„Pirmą kartą į Vilnių nuvažiavau sausio 3-iąją. Buvo labai šalta, bet pamatęs visas tas itališko stiliaus bažnyčias pajutau kažką artimo net ir būdamas už kelių tūkstančių kilometrų nuo savo namų. Net atradau Kalvarijų gatvę, tokia pat yra ir Ispanijoje.

Ryšys tarp abiejų šalių labai stiprus, tą padeda pajusti ir daug panašių žodžių, gatvių pavadinimai, tos pačios šventės, architektūra“, – netikėtais atradimais dalijosi užsienietis.

Perspektyvų mato Lietuvoje

Vaikino teigimu, panaši ir abiejų šalių virtuvė. Ispanai vartoja labai daug bulvių ir kiaulienos, todėl cepelinai su mėsa ir šaltibarščiai jį sužavėjo. Ispanijoje ant stalo visada būna daug jūros gėrybių, bet tik Lietuvoje Chuanas Karlosas „atrado“ ir pamėgo silkę. Dar vienas atradimas svečiui buvo arbata. Iš pradžių jis stebėjosi, kad arbatą Lietuvoje geria ir vaikai, ir suaugusieji, ir net kelis kartus per dieną, tačiau vėliau suprato, kad esant tokiam klimatui karšto gėrimo puodelis – nepakeičiamas.

„Ispanijos kultūra, tradicijos, muzika, virtuvė ir daugelis dalykų yra nuostabūs, bet man patinka ir šiaurietiškas lietuviškas gyvenimo būdas. Nežinau, kas bus po dvejų ar penkerių metų, bet šiuo momentu jaučiu, kad turiu grįžti į Lietuvą“, – sakė Ch.K. Paganas Motosas ir prasitarė, kad Lietuvoje laukia mylimoji.

Kaip prisipažino vaikinas, kol kas jis dar gali leistis į savęs ieškojimus, pasaulio pažinimą, nes jaučia, kad tas metas, kai norėsis kurstyti šeimos židinį, gali netrukus ateiti. Ispanijoje šeimos yra gausios. Kaip teigė užsienietis, prie Kūčių stalo jų šeimoje susėda apie keturiasdešimt žmonių: seneliai, tėvai, vaikai, anūkai. Todėl jis savo šeimą įsivaizduoja ne europietišką, kur auga tik vienas ar du vaikai, o ispanišką.

„Į Lietuvą atvykau norėdamas iššūkių, daug metų svajojau pakeliauti, todėl net jeigu ir Ispanijos ekonominė padėtis būtų buvusi labai gera, būčiau išvykęs. Kada nors teks nustoti blaškytis, reikės apsistoti vienoje vietoje, bet kol kas noriu iš gyvenimo paimti viską, ką galima“, – kalbėjo pašnekovas.

Kita vertus, Lietuvoje jis mato daug daugiau galimybių nei Ispanijoje, nors neatmeta minties kada nors sugrįžti į gimtinę.

„Lietuva turi didžiulį potencialą, ji yra tokiame etape, kai viskas tik vystosi, todėl labai paranku kurti naują verslą, ypač turint genialių idėjų. Manau, Lietuvoje yra daug perspektyvų, nes čia labai daug išsilavinusių žmonių, mokančių net kelias kalbas. Ir aš grįžęs į Lietuvą planuoju žmones mokyti ispanų kalbos, o laisvalaikiu – muzikuoti“, – planais dalijosi ispanas.

Lina DRANSEIKAITĖ

Panevėžyje porą metų gyvenanti prancūzaitė jau patyrė ir lietuvišką pavydą kolektyve, ir biurokratinį cinizmą Darbo biržoje, ir ką reiškia išgyventi iš minimumo. Tačiau užuot sprukusi Lietuvą ji vadina savo namais ir mano suradusi čia nišą verslui.

Tapo sava

Florencija Guiral puošiasi gintaro karoliais, dėvi lietuviško lino sukneles ir kalba tokia sklandžia lietuvių kalba, kad dažnas pagalvotų, jog 24-erių mergina turi lietuviško kraujo.

O vos prieš trejetą metų į Lietuvą savanoriauti susiruošusi prancūzaitė internete ieškojo, kokia gi kalba šneka jai absoliučiai nežinomos šalies žmonės.

Per tiek laiko užsienietei teko patirti ir lietuviško pavydo kolektyve, ir biurokratinio cinizmo Darbo biržoje pamokas, tačiau užuot sprukusi iš Lietuvos ją Florencija jau vadina savo namais ir su mylimuoju panevėžiečiu pradeda kurti jaukų lizdą vienkiemio sodyboje.

Prezidento kaimynė

Į medelyną Dembavoje atvažiavę pirkėjai būtinai atkreipia dėmesį į su akcentu kalbančią konsultantę nelietuvišku vardu. Maloniai besišypsanti mergina – lobis darbdaviams. Ji paslaugi pirkėjams ir su didžiuliu žinių apie augalus bagažu.

Florencijos gimtinė – centrinėje Prancūzijoje esantis Limuzeno regionas. Mergina juokauja, kad jos kraštas garsus ne tik išvesta karvių limuzinų veisle.

F. Guiral gali didžiuotis kaimynyste su Prancūzijos prezidentu Fransua Olandu, didžiąją gyvenimo dalį praleidusiu Florencijos gimtajame Tiulio mieste ir netgi septynerius metus buvusiu jo meru.

„Miestelyje 14 tūkst. gyventojų ir mes juokaujame, kad Tiulyje nėra nieko ypatingo, išskyrus prezidentą“, – šypsosi prancūzė.

Į Lietuvą Florenciją atvedė troškimas pamatyti pasaulio. Aukštąsias agronomijos studijas baigusi mergina pagal Europos savanorių programą pasirinko Lietuvą ir 2011-aisiais septyniems mėnesiams atvyko į Aukštaitijos nacionalinį parką padėti po vienas gražiausių Lietuvos vietovių besižvalgantiems turistams.

Mergina kūrė turistinius maršrutus, tvarkė internetinę svetainę ir naršė po Aukštaitiją.

Pasibaigus savanorystės laikui turėjo grįžti namo, tačiau Florencijos planus sumaišė viena savaitgalio kelionė po Lietuvą. Į komandas pasiskirstęs jaunimo būrys sumanė autostopu pervažiuoti šalį ir ne tik papramogauti, bet surinkti aukų gamtos išsaugojimu besirūpinančiai nevyriausybinei organizacijai.

Tarp keliautojų buvo ir vadybą studijuojantis vaikinas iš Panevėžio. Kai Florencijai atėjo laikas atsisveikinti su Palūše, susikrovusi mantą ji patraukė ne į gimtąją Prancūziją, o ten, kur dailios prancūzaitės laukė kita širdis – Panevėžį.

Pardavėjų kultūra šokiravo

Iš Palūšės F. Guiral išsivežė pačius gražiausius prisiminimus, tačiau Aukštaitijos sostinėje jai teko nuryti nemažai kartėlio susidūrus su lietuvišku pavydu ir biurokratija.

„Kad galėčiau pasilikti, man reikėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Jam gauti reikėjo darbo, o įsidarbinti negalėjau be leidimo gyventi“, – absurdiška sistema stebėjosi Florencija.

Vis dėlto merginai pavyko įsidarbinti nedidelėje populiaraus prekybos tinklo parduotuvėje.

„Tai buvo baisiausias, žiauriausias darbas mano gyvenime“, – neslepia prancūzaitė.

Tie trys mėnesiai prekybos centre F. Guiral virto savotiška katorga, bet ne dėl jai tekusių pareigų. Užsienietės negąsdino juodas darbas – ji krovė prekes, dėliojo į lentynas, o sėdusi į kasą mielai bendravo su pirkėjais nepamiršdama nuolatos jiems šypsotis. Būtent pirkėjus Florencija ir dabar mini su meile. Ją sužavėjo močiutė, už malonų bendravimą merginai numezgusi kojines, senjorai, pavaišindavę obuoliais ir saldainiais.

„Klientai buvo labai mieli, draugiški, darbas normalus, bet kolektyvas! Labai atsiprašau, bet man atrodo, kad patekau tarp siaurai mąstančių nelabai protingų žmonių. Kartą ant manęs kolegė supyko, kad padėjau močiutei. Sakau, kai tu pasensi, irgi būsi laiminga, jei atsiras, kas parduotuvėje padės surasti prekę ar nunešti iki kasos, nes pačiai per sunku“, – požiūriu į klientus liko nustebinta F. Guiral.

Jai nesuprantama, kad kasininkėms net būdavę sunku nusišypsoti pirkėjams už tai, kad jie pasirinko jų parduotuvę.

„Aš irgi su klientais nebendraudavau – tik mandagiai pasisveikindavau, nusišypsodavau, nuskenuodavau prekę ir pinigus paimdavau. Tai yra tiek mažai, kodėl pardavėjoms ir tai sunku?“ – lietuviškoji aptarnavimo kultūra glumina užsienietę.

Iš Darbo biržos – nesąmoningi pasiūlymai

Sulaukusi leidimo gyventi Lietuvoje Florencija, malonaus aptarnavimo pasigendančių klientų liūdesiui, movė iš prekybos centro kuo toliau ir leidosi į darbo paieškas.

Mergina veltui beldėsi į daugelio Panevėžio įmonių duris ieškodama su agronomija bent kiek susijusio darbo. Prancūzės paslaugų nereikėjo nė žirgyną įrengusiam dvarui netoli Panevėžio. Kodėl, Florencija taip ir liko nesupratusi. Mat patirties su žirgais jai tikrai netrūksta. 5 ha sodyboje Prancūzijoje mergina užaugo žirgų, asiliukų apsupty ir jau 15-iolika metų jodinėja. Draugas juokauja, kad turbūt pasirodė darbdaviams per daug išmananti – pro F. Guiral akis neprasprūdo už Europos Sąjungos paramą įrengto žirgyno trūkumai, akivaizdūs žirgų žinovui.

Užsienietė tikėjosi, kad surasti pragyvenimo šaltinį padės Panevėžio darbo birža. Dabar ji juokiasi, kad kai pati pagaliau surado darbą medelyne, biržos konsultantė turbūt šampano išgėrė iš laimės atsikračiusi „tos prancūzės“.

„Konsultantė man pasirodė visai nekompetentinga. Siūlė nesąmoningų darbų, tarkim,  vadybininkės už minimalų atlyginimą ir dar su savo automobiliu. Taip dirbti visiškai neapsimoka. Darbo biržoje neprašė net mano gyvenimo aprašymo, atrodo, kad jiems neįdomu, ką aš sugebu, ką moku“, – „Sekundei“ pasakojo Florencija.

Už tai, kad nesutiko su sveiku protu prasilenkiančiais darbo pasiūlymais, prancūzę porą kartų bandė išbraukti iš bedarbių sąrašų. Visomis išgalėmis bandančiai įsilieti į Lietuvos darbo rinką merginai pavyko įrodyti, kad biržos slenkstį mindo ne dėl 350 litų socialinės paramos.

Tačiau net ir po padedant draugui surašytų skundų, kuriuose F. Guiral išliejo savo pastebėjimus, konsultantė nepradėjo su kliente bendrauti maloniau.

„Normalaus bendravimo niekada nebuvo“, – įspūdžius iš Darbo biržos apibūdino Florence.

Ji buvo labai laiminga, kai pusę metų veltui vaikščiojusi į Darbo biržą, darbdaviams išsiuntusi bene 20 gyvenimo aprašymų sulaukė vienintelio skambučio iš Dembavos medelyno vadovo.

Agronomė prancūzė buvo pakviesta į pokalbį ir iš karto įdarbinta.

Kuria svajonių sodą

Florencija juokauja, kad jos tėtis – kaimo gydytojas – nykstančios rūšies atstovas.

„Prancūzijoje niekas nebenori dirbti kaimo gydytojais. Tai labai sunku, nežinia, kada ką ištiks bėda. Pas žmones tenka važiuoti ir naktimis, ir toli, būna apie 30 kilometrų“, – pasakojo mergina.

Florencija – tris vaikus užauginusios šeimos pagrandukė. 29-erių sesuo gyvena Bordo mieste ir darbuojasi konsultante specializuotame prekybos centre sodininkams.

28-erių brolis dirba ligoninėje su sudėtinga medicinine įranga.

„Brolis linkęs į tėtį, o mes su seserimi iš mamos paveldėjome meilę augalams“, – mano prancūzaitė.

Namuose triūsiančios mamos stichija – jos išpuoselėtas nemažas sodas.

Užaugusi gamtos apsupty mergina kuria planus ir Lietuvoje sukurti savo svajonių sodą.

Nors F. Guiral mėgaujasi ir darbu medelyne, ir dabartiniu draugišku kolektyvu, ir supratingais vadovais, bet čia skaičiuoja paskutinius mėnesius. Ji rengiasi su draugu iš Panevėžio kraustytis į įsigytą 17 ha vienkiemį Utenos rajone.

„Auginsime praktiškai viską, išskyrus karves ir kiaules“, – nusiteikusi F. Guiral.

Patyrusi, kad Lietuvoje pragyventi iš minimalaus atlyginimo sunkiai įmanoma, Florencija su draugu planuoja užsiveisti sodą, apsisodinti daržus, o, svarbiausia, įrengti ančių fermą ir savo džiaugsmui nusipirkti žemaitukų žirgų.

F. Guiral tiki, kad tokio verslo plano laukia gera perspektyva, mat Lietuvos parduotuvėse ji pasigenda prancūzų taip mėgstamos antienos, o ypač pasiilgsta gurmaniško ančių kepenėlių pašteto.

Juolab kad mergina jau žino, kaip prižiūrėti antis – studijuodama agronomiją triūsė jų fermoje.

Ji džiaugiasi Lietuvoje būsianti ūkininke ir pradavinėsianti pačios užaugintą produkciją.

„Prancūzijoje norint įregistruoti ūkį dokumentus tektų tvarkyti 2–3 metus, o Lietuvoje užtrukau 10 minučių ir jau turiu ūkininkės pažymėjimą“, – lygina Florencija.

Pirkti medžių su kostiumais

F. Guiral Lietuvą jau vadina savo namais. Ją apžavėjo natūralūs miškai ir pievos, kokių Prancūzijoje sunku surasti, ir lietuvių išlaikyta archajiška kultūra.

Joninių šventėje apsilankiusiai Florencijai didelį įspūdį padarė tautiniais drabužiais vilkintis šokantis ir dainuojantis jaunimas. Prancūzės simpatijas lietuviai pelnė ir dėl didžiulio tautosakos lobyno – jai įdomu klausytis legendų, padavimų apie ežerus, akmenis, piliakalnius, pasakojimų apie raganas ir laumes. Merginai nuostabu, kad lietuviai reikšmingus istorinius įvykius įamžina skulptūrose.

O lietuviško gintaro papuošalai jai yra patys gražiausi. Kai mugėje Florencija aptiko močiutės pardavinėjamus kuklius gintaro karoliukus, džiūgavo išgirdusi, kad už juos prašoma vos 35 litų.

Prancūzijoje už tokius paprašytų 80-ies eurų. Todėl F. Guiral keista, kad Lietuvoje gatvėse nematyti gintarais pasipuošusių merginų.

Nors lietuviai, prancūzės nuomone, itin mėgsta puoštis. Jai žavu, kad net senukai medelių pirkti atvažiuoja vilkėdami kostiumais. Nors ir senais, bet – tvarkingais ir dailiai gulinčiais.

Florencijai susidarė įspūdis, kad lietuvaitės gerokai daugiau laiko praleidžia prie veidrodžio nei jos tautietės.

„Lietuvoje moterys kaip princesės – kasdien su makiažu, ilgais lakuotais nagais, avi aukštakulnius, su šukuosenomis. Prancūzijoje to nepastebėjau. Vaikų darželyje dirbusi savanorė stebėjosi, kad auklėtoja per pertraukėles vis eidavo prie veidrodžio pasitvarkyti makiažo – pasidažyti lūpų, pasipudruoti. Nesuprantu, kam to reikia dirbant su vaikais?“ – stebisi F. Guiral.

Namiškių vizito Lietuvoje Florencija dar laukia. Ji juokauja, kad labiausiai šią šalį pamatyti veržiasi 85-erių močiutė.

„Tikiuosi, ji neišsigąs komunistinių pastatų“, – juokauja Lietuvoje šaknis beįleidžianti prancūzė.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Su dešimtimis pasaulio šalių iš arti susipažinusiai Elenai Rimkienei patirtus įspūdžius primena kiekvienai kelionei skirtų siuvinėtų paveikslų kolekcija.

Tolima artima Amerika

Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ekonomistei Elenai Rimkienei šiųmetės atostogos pralėkė kaip viena diena, palikusi šimtus nuotraukų ir dar nespėjusius į atminties stalčiukus susidėlioti įspūdžius iš pažintinės kelionės po Jungtines Amerikos Valstijas.

Ryšiai su šia šalimi lietuvius jungia nuo seno – reta giminė neturi į tolimąją Ameriką įvairiais laikais patraukusių ir ten įsitvirtinusių artimų ar pažįstamų žmonių. Ne vienas jau ir pats toje šalyje viešėjo, savuosius lankė, su įžymybėmis susipažino.

E. Rimkienę – prisiekusią keliautoją, per kiekvienas atostogas pasirenkančią vis kitą pažintinę kelionę, Jungtinės Amerikos Valstijos viliojo jau seniai.

Kuo daugiau savo akimis pamatyti trokštanti moteris šią kelionę vis atidėdavo, nes nė viena agentūra negalėjo pasiūlyti to, ką ji norėjo aplankyti.

Per visą didelę šalį

Svarbiausias keliautojos tikslas buvo pamatyti dvi Amerikos įžymybes – Niagaros krioklį ir Didįjį kanjoną. O jie, kaip žinoma, yra labai toli vienas nuo kito – skirtingose didžiulės šalies pusėse.

Agentūrų siūlomos kelionės būdavo arba su galimybe aplankyti Niagaros krioklį arba tik Didįjį kanjoną. Tad atostogoms E. Rimkienė rinkdavosi vis kitas šalis. Nuo to laiko, kai Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsivėrė valstybių sienos, panevėžietė keliauja kasmet ir vis į kitą šalį, o kartais per vienas atostogas net į kelias.

Jungtinės Amerikos Valstijos – trisdešimt devintoji moters aplankyta šalis. Pati pirma jos kelionė, atsivėrus sienoms, buvo į Paryžių – meilės miestą. Po to Prancūzijoje E. Rimkienė nebuvo: jos planuose – kelionė per Prancūzijos pilis.

Šiemet būtų ten ir važiavusi, tačiau nusišypsojo laimė – viena agentūra pasiūlė kelionę į JAV ir atsirado galimybė aplankyti abi išsvajotas vietas. Planai staiga pasikeitė – kelionė kainavo gerokai brangiau, nes buvo įskaičiuoti ilgi skrydžiai lėktuvu per visą Ameriką. Juk nuo Niagaros krioklio iki Didžiojo kanjono teko skristi net šešias valandas.

Skrydis iš Helsinkio į Niujorką užtruko ne ką ilgiau – devynias valandas. Ilgai ir nepigiai kelionei reikėjo susiruošti labai greitai.

„Bet užtat to, ką pamačiau savo akimis, niekas jau iš atminties neištrins, įspūdžių neatims, neišblėsins.

Viską geriausia pamatyti pačiam – tada tik gali vertinti ir suprasti“, – sako keliautoja.

Ir prisipažįsta, kad garsusis krioklys bei kanjonas pasirodė ne visai tokie, kokius piešė jos vaizduotė, kokius tikėjosi pamatyti.

Nužingsniavo į Kanadą

Didžiulį įspūdį panevėžietei padarė Niagaros upė, tekanti tarp Erio ir Ontario ežerų, čia ir yra krioklys. Per minutę kriokliu nuteka iki 168 tūkstančių kubinių metrų vandens. Tai pats vandeningiausias Šiaurės Amerikos krioklys ir vienas svarbiausių turistinių objektų.

E. Rimkienė pasakojo, kad iš Amerikos pusės krioklys puikiai matomas iš šono, o norint išvysti jį iš priekio, reikia žiūrėti iš Kanados pusės. Tad į tą šalį Lietuvos turistai iš Amerikos ir nužingsniavo. Kertant sieną buvo patikrinti dokumentai ir kliūčių neliko, pasirodo, Europos Sąjungos piliečiams į šią šalį galima patekti laisvai. O gidas, lydėjęs kelionės po Ameriką metu, turėjo likti. Žaliąją kortą – leidimą gyventi ir dirbti JAV turinčiam uzbekui Kanada buvo uždaryta.

Gidas apie Amerikos įžymybes pasakojo rusiškai. Tokią kalbą pasirinko 14 žmonių iš Lietuvos grupė, nes dauguma joje buvo vyresnio amžiaus, geriau suprantantys šią kalbą nei anglų.

„Galiu sakyti, kad ir Kanadoje buvau“, – juokėsi panevėžietė.

Tiesa, toje šalyje viešėjo neilgai. Tiesiog grožėjosi kriokliu, laukė, kol bus įjungtas jo apšvietimas, užsukę į parduotuvę kanadietiškų saldumynų nusipirko. Didysis kanjonas – stačių šlaitų tarpeklis Arizonos valstijoje, esantis Didžiojo kanjono nacionalinio parko teritorijoje, taip pat padarė neišdildomą įspūdį.

„Iš tikrųjų gniaužė kvapą, bet irgi atrodė ne visai taip, kaip įsivaizdavau, ką tikėjausi išvysti“, – teigė keliautoja.

Didybė ir platybė

Per dvidešimt kelionėje praleistų dienų E. Rimkienė pamatė visas svarbiausias didžiulės valstybės vietas – aplankytas Niujorkas, Vašingtonas, Čikaga, Los Andželas, Las Vegasas ir kiti miestai su visomis įžymybėmis, pamatyta daugybė parkų, paminklų, muziejų ir kt.

E. Rimkienė sakė, kad jai labiausiai patiko San Fransiskas: „Nors netikiu kalbomis apie ypatingas auras, bet vis dėlto tame mieste net oras atrodė kitoks – jauku, gaivu, gražu, miela.

Panašus įspūdis ir Vašingtone. Bet kiekvienas keliautojas žvelgia ir vertina savaip, kiekvienas regi savo akimis“, – mano moteris.

Panevėžietė spėjo, kad jos smalsumas, noras viską pamatyti veikiausiai prigimtinis.

„Sesuo surado straipsnį, kuriame apibūdinami visi Zodiako ženklai, ir iškarpą atsiuntė man. Ten rašoma, kaip svarbu Šauliui žinoti, kas yra ten, už ano kalnelio. Nenurims, kol išsiaiškins. Esu gimusi po Šaulio ženklu, todėl tokia smalsi“, – juokėsi ekonomistė.

Už tai ir lanko įvairias šalis, visus metus kelionei taupo. Išsiruošti jai padeda ir vyras, pats nemėgstantis ir nenorintis niekur leistis.

Tarp E. Rimkienės aplankytųjų – daugelis Europos šalių, taip pat Meksika, Tailandas, Kinija.

Pamatyti vieną iš svajonių šalių – Iraną – vis trukdo nerami situacija jame. Bet panevėžietė tiki, kad ir Iraną, ir išsvajotąją Australiją, ir kitus viliojančius kraštus kada nors vis tiek aplankys.

Įspūdžius išsiuvinėja

Be kelionių, E. Rimkienė turi dar viena pomėgį – siuvinėjimą. Dešimtis siuvinėtų paveikslų savo darbovietės Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos kabinetuose ir koridoriuose iškabinusios ekonomistės kūrybinis aruodas gerokai turtingesnis.

Moteris yra išsiuvinėjusi šimtus įvairaus dydžio paveikslų, pagalvėlių ir kt.

Nemaža kolekcijos dalis – paveikslai, skirti per turistines keliones aplankytoms šalims prisiminti. Kiekviename tokiame darbelyje išsiuvinėtas su aplankyta valstybe susijęs simbolis.

Vienos iš pirmųjų kelionių į Angliją metu ponios Elenos draugė norėjo įsigyti patikusį paveikslėlį su Škotijos simboliu – dagiu.

Legenda byloja, kad ši dygliuota piktžolė kadaise išgelbėjo škotus nuo netikėto naktinio vikingų užpuolimo. Užpuolikai, basi užlipę ant škotiškų dagių, pradėjo rėkti ir taip išsidavė. Suvenyrų su šio augalo vaizdu turistams siūloma įvairių, taip pat ir siuvinėtų paveikslėlių.

„Pamačiusi, kad draugė rengiasi pakloti nemažą sumą už šį paveikslėlį, sulaikiau jos ranką. Pažadėjau lygiai tokį pat jai išsiuvinėti. Taip ir padariau – grįžusi nusipirkau drobės, siūlų ir išsiuvinėjau su škotišku dagiu du paveikslėlius – vieną draugei, kitą sau“, – pasakojo E. Rimkienė.

Kitais metais panevėžietės keliavo į Norvegiją. Šiai šaliai prisiminti E. Rimkienė išsiuvinėjo trolio portretą. Taip ir tęsėsi: Suomiją primena siuvinėta meškutė, Meksiką – palmės, saulėta pakrantė, Portugaliją – Fatimoje pasirodžiusi Mergelė Marija ir kt.

Siuvinėja kas vakarą

Pernai E. Rimkienė lankėsi tolimoje ir mums menkai pažįstamoje valstybėje – Kinijoje. Šiai keliautoją sužavėjusiai šaliai skirtas paveikslas jau išsiuvinėtas. Tai, priešingai negu patirtas didybės įspūdis, – tik mažas kuklus peizažas.

„Man atrodo, kad būtent šis neprašmatnus vaizdelis atitinka tikrąją Kiniją“, – sakė siuvinėtoja.

Moteris teigia susižavėjusi ir Kinijos gamtos grožiu, ir tos šalies miestais.

„Didžiulės aikštės, pastatai, – visur didžiuliai mastai. Pekine labai gražu, tvarkinga, švaru, bet kartu kuklu, jokios prabangos, pretenzingumo. Daugybė rožių, gyvatvorių, gėlės net prie šiukšlių dėžių, tualetuose“, – pasakojo E. Rimkienė.

Patiko panevėžietei ir kiek anksčiau aplankytas Tailandas, jam taip pat yra skirtas šalies grožį atspindintis siuvinėtas peizažas.

Iš darbo parėjusi ekonomistė siuvinėja kiekvieną vakarą. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų pradėtas užsiėmimas įtraukė ją su tokia jėga, kad vargiai išsivaduotų.

Iš Jungtinių Amerikos Valstijų birželio pabaigoje grįžusi moteris sakė, kad šiai kelionei įamžinti paveikslo nebus – jis išsiuvinėtas iš anksto.

Didelį paveikslą su šalį simbolizuojančiu ereliu E. Rimkienė išsiuvinėjo dar prieš leisdamasi į kelionę. Dabar jį padėjo prie kelionių paveikslų kolekcijos ir tvirtino, kad šis darbas primins patirtus įspūdžius ir puikiai praleistą laiką.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Kas pasakė, kad užauginus vaikus ir artėjant prie pensijos nebetinka viską pradėti iš naujo? Gerokai perkopusi penkiasdešimtmetį interjero dizainerė panevėžietė Rita Kazanauskienė ryžosi kardinalioms permainoms ir susikrovusi lagaminus išdūmė užkariauti Amerikos.

Išnaudojo galimybę

Daugiau nei prieš dešimtmetį tik aplankyti dukters į Čikagą nuskridusi panevėžietė interjero dizainerė Rita Kazanauskienė nėrė į avantiūrą – penkiasdešimtmetį perkopusi moteris išmoko anglų kalbą, perkando kompiuterio paslaptis, įstojo į koledžą, ištekėjo, surado darbą pagal savo specialybę, o dabar, sugrįžusi atostogų į Lietuvą, dairosi nišos savo nuotoliniam verslui.

Iš svajonių šalimi vadinamos Amerikos panevėžietė, rodos, išsėmė viską, kas buvo įmanoma emigrantei. Ir vis dėlto ji tvirtina niekada amerikiete nebūsianti. Net namelio sode Panevėžio priemiestyje nepardavė. Kad visada turėtų, kur sugrįžti.

Bėgo nuo nuosmukio

Kai prieš trylika metų skrido už Atlanto paviešėti pas ketverius metus Amerikoje gyvenančią dukterį, R. Kazanauskienė neturėjo nė minčių netrukus uždaryti Panevėžyje savo interjero dizaino paslaugų firmą, susikrauti lagaminus, atsisveikinti su mama, brolio, sesers šeimomis, būriu kitų artimųjų ir leistis į nuotykį.

Rizikuoti moteris niekada nebijojo. Kai paskelbus Nepriklausomybę buvo uždaryta ilgametė darbovietė, kolūkių projektavimo institutas, su kolegomis gatvėje atsidūrusi R. Kazanauskienė nesėdėjo ir neverkė, o ryžosi išnaudoti naujosios santvarkos privalumus. 1994-aisiais įsteigė savo interjero dizaino paslaugų firmą. Gyvenamųjų namų interjerus kūrusios dizainerės verslo pradžia buvo euforiška, tačiau jau ketverių metų prasidėjo ekonomikos nuosmukis, sustojo statybos, žmonės nebeturėjo iš ko baigti suprojektuotų mūrų – vakarietišką Lietuvą turėję iliustruoti kvartalai virto pusiau tepastatytų namų vaiduokliais.

Pati sau viršininke buvusi R. Kazanauskienė nusprendė juodąjį laikotarpį sutrumpinti linksmai – išdūmė į Čikagą pasitikti 2000-ųjų.

„Žiūriu, ten kur kas geriau nei Lietuvoj, o aš galiu lygiai tą patį dirbti, ką ir Panevėžyje. Ir netgi sėkmingiau – mačiau dešimt kartų didesnę paklausą“, – pirmuosius įspūdžius JAV pamena panevėžietė.

JAV laukė kita širdis

R. Kazanauskienę Amerikoje sulaikė ne tik neišnaudotos galimybės, bet ir širdis. Čikagos priemiestyje Viloubruke lietuvių išlaikomame vienišų pagyvenusių žmonių klube simpatišką lietuvę, galinčią šokti iki nukritimo, pastebėjo 11-a metų vyresnis vokiečių kilmės amerikietis.

„Esu šokėja iki kaulų smegenų. Galiu šokti kiek tik jėgos leidžia. Į klubą tik dėl to nuėjau, bet sutikau jį, pakalbėjom, kiek tada angliškai mano liežuvis vartėsi“, – „Sekundei“ pasakojo emigrantė.

Baigiantis vizos galiojimo laikui ir R. Kazanauskienės viešnagei artėjant į pabaigą, sutiktasis amerikietis prakalbo apie slegiantį išsiskyrimą.

„Koks gali būti pasipiršimas tokiame amžiuje? Mes jau subrendę žmonės, žinantys, ko norime. Susitarėme, kad grįšiu ir bandysim pagyventi kartu. Jei nesusirausim, kaip dažnai būna, galėsim žengti ir rimtesnį žingsnį. Rizikuoti ir pirkti katę maiše nesiryžo nei jis, nei aš“, – pamena R. Kazanauskienė.

Dviejų subrendusių širdžių eksperimentas pasiteisino – po šešių bendro gyvenimo mėnesių Rita sutiko tapti amerikiečio žmona.

Sutuoktinis palaikė jos troškimą ne užsidaryti tarp keturių sienų, o surasti savąją nišą.

Moteris svarsto, kad lyginti amerikiečius vyrus su lietuviais jai būtų ganėtinai sunku, tačiau požiūris į moterį JAV akivaizdžiai kitoks.

„Amerikoje vyrai labiau nei Lietuvoje paveikti feminizmo idėjų ir, kaip sako vienas pažįstamas, su moterimi geriau nesiginčija, nes vis tiek ji bus teisi. Gal dėl to, kad moterys žino savo teises ir nenusisekus santuokai nenori vergauti, JAV labai daug skyrybų. Lietuvoje dar išlikęs archajiškas vyrų požiūris, kad moterys yra po jų“, – svarsto emigrantė.

Studentė tarp tinkančiųjų į anūkus

Tačiau imtis verslo svečioje šalyje R. Kazanauskienė nesiryžo. Nurūkusi į JAV penktą dešimtį perkopusi moteris nutarė pirmiausia pasimokyti – kibo į nemokamus anglų kalbos kursus ir netgi susidraugavo su kompiuteriu. R. Kazanauskienė dabar juokiasi prisiminusi, kaip Lietuvoje pasirodžius pirmiesiems kompiuteriams kratydavosi niekada prie jų neprisėsianti – projektus braižančiomis savo rankomis ji pasitikėjo labiau nei „protinga“ dėže.

„Negaliu sakyti, kad išvažiuodama viską užbraukiau. Nusivežiau didžiausią turtą – beveik 30 metų darbo stažą statybų srityje, įgūdžius, žinias, bet vis tiek ten teko pradėti nuo nulio, mačiau, kad be mokslo nieko nepasieksiu. Galbūt esu avantiūristė, jei esant pensijai ant nosies emigravau“, – svarsto buvusi panevėžietė.

Baigusi nemokamus suaugusiųjų mokymo kursus R. Kazanauskienė nusprendė nesustoti, dar paragauti studentiškos duonos ir pasimokyti interjero dizaino koledže.

Kadaise Panevėžio politechnikume dėstytoja dirbusios 54-erių studentės neglumino keliskart jaunesni, į anūkus tinkantys bendramoksliai. Dvejų metų programą R. Kazanauskienė įveikė per pusantrų.

Moteris juokauja pelniusi peticijų karalienės titulą – dekaną užvertė prašymais užskaityti Lietuvoje studijuotus dalykus.

Koledže praleisti metai emigrantei suteikė ne tik neįkainojamos patirties.

„Tai buvo gražiausias, smagiausias, įdomiausias ir fantastiškiausias laikas iš mano gyvenimo JAV. Išmokau braižyti kompiuteriu, pabendravau su ten dirbančiais architektais, sukausi tarp jaunų žmonių. Su nostalgija prisimenu, kaip mokiausi literatūros, skaičiau amerikiečių rašytojų kūrinius, apie juos rašiau esė“, – pasakojo R. Kazanauskienė.

Panevėžietė koledže buvo mokslo pirmūnė, niekas taip nemokėjo braižyti ranka kaip ji, Ritos darbai kabėjo languose, o baigiamasis darbas buvo taip gerai įvertintas, kad vienas iš komisijos narių, firmos vadovas, pareiškė jį perkantis. Dizainerei tai buvo geriausias įvertinimas, jis davė startą karjerai JAV.

Emigrantes traukia Lietuva

Įsitvirtinti darbo rinkoje nebuvo paprasta net JAV. Išsiuntusi 30 gyvenimo aprašymų moteris sulaukė tik keturių kvietimų į pokalbį, po jų teliko vienas pasiūlymas.

Ir jau dešimt metų R. Kazanauskienė skaičiuoja virtuvės ir vonios dizaino firmoje.

Žaliame, pusės Panevėžio dydžio Čikagos priemiestyje gyvenančiai emigrantei iki darbovietės vos dešimt minučių kelio. Ji – ir dizainerė, ir vadybininkė, ir darbų vadovė, ir finansininkė.

Retas statistinis amerikietis leidžia sau vienu metu kardinaliai keisti namų interjerą, mat standartinio 5–6 kv. m vonios kambario remontas atsieina vidutiniškai 15–16 tūkst. dolerių, virtuvės – 35–40 tūkst. Pasak R. Kazanauskienės, kainas sukelia šalia esanti Čikaga. Joje, Los Andžele ir Niujorke pragyvenimas brangiausias.

„Viso namo remontą daro dažniausiai perpardavinėtojai. Jie perka senus apleistus namus, juos suremontuoja ir parduoda. Bet nerekomenduočiau tokio pirkti. Kaimynai į tokį atsikraustė. Jų tvora, išstovėjusi vos penkerius metus, išvirto po vieno stipresnio į mūsų gatvelę įsisukusio uragano, nors kitos puikiai atlaikė vėją“, – kalbėjo R. Kazanauskienė.

Moteris svarsto, kad jau atėjo laikas jai keisti statusą ir galvoti apie nuosavą verslą.

Dizainerė norėtų dirbti kaip laisva menininkė. Ji audžia planus išnaudoti šiuolaikines technologijas ir nuotoliniu būdu konsultuoti bei kurti interjero projektus. JAV R. Kazanauskienė ketina užsibūti tik tol, kol tokiam verslui suras nišą gimtinėje.

„Nors ir išvažiavau į JAV, visada turėjau tolimą viziją sugrįžti į Lietuvą ir čia pabaigti gerą, patogų, malonų pensininko gyvenimą be rūpesčių. Netgi sodo namelio dėl to nepardaviau“, – pripažįsta emigrantė.

Anot jos, apie sugrįžimą kalba ir dukra. Netgi anūkė, nuo antros klasės gyvenanti Čikagoje, pagal studentų mainų programą šiuo metu besimokanti Romoje, nori gyvenimą kurti Europoje.

„Svajonė graži, kol ji toli ir nepasiekta. Kai pasieki, kartais atsitinka taip, kad geriau būtum nė nesvajojęs. Man nepriimtina amerikietiška vartojimo kultūra. Atrodo, kad amerikiečiams nėra nieko svarbiau už dolerį. Dėl jo ten dirbama iki nuprotėjimo“, – svarsto R. Kazanauskienė.

Ne tik kolegos, netgi vyras nesupranta Ritos, leidžiančios sau atostogauti pusantro mėnesio. Ilsėtis negaunant atlygio amerikiečiai nedrįsta ir tenkinasi dviem savaitėm mokamų atostogų arba metų metais aria be poilsio.

Diena – nuo naujienų iš tėvynės

Kiekvieną dieną Rita pradeda nuo Lietuvos naujienų portalų. Moteris juokauja, kad darbas gali palaukti – jai daug svarbiau, kuo gyvena tėvynė.

„Mane labai džiugina, kad Lietuvoje masiškai atstatomi senieji dvarai. Labai gerbiu moderniąją architektūrą, bet man prie širdies senoji“, – teigiamų pokyčių mato R. Kazanauskienė.

Tačiau jei ne JAV, anot moters, ji daug ko būtų netekusi. Visų pirma – galimybės mokytis.

„Aš tiek daug išmokau, sužinojau ir išbandžiau. Ieškodama gilesnės gyvenimo prasmės, pakeičiau požiūrį į save. Lietuvoje būčiau užsikasusi savo varguose, buityje niekieno neįvertinta. JAV mane žavi, kad niekas nežiūri į amžių, o moterims tas ypač svarbu. Lietuvoje nurašo net tada, jei dar toloka iki pensinio amžiaus. Likusi tėvynėje nebūčiau galėjusi sau leisti ir tiek keliauti, kiek dabar“, – emigracijos privalumus įžvelgia R. Kazanauskienė.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Vaikus užauginę miestiečiai vis dažniau keliasi gyventi į kaimą. Ten juos traukia didesnė erdvė, gamta, šiltesni žmonių tarpusavio santykiai. Nereta baltarankių miestiečių šeima pasisodina daržų ir užsiveisia gyvulių. Bet būna ir tokių, kurios būtent kaime įgyvendina svajonę auginti egzotiškus gyvūnus.

Alpakų rykštė – sparvos

Kiaulių ir karvių nebenorintys auginti lietuviai vis dažniau renkasi egzotiškus gyvūnus.  Mūsų tautiečių sodybose ir ūkiuose galima pamatyti stručių, lamų, bizonų, muflonų, retų paukščių ir kt.

Panevėžio rajono gyventoja Renata Meleškienė neseniai įgyvendino savo svajonę auginti alpakas – kupranugarių šeimos žinduolį.

Moteris savo sodyboje įkurdino 4 skirtingų spalvų gražuoles. Pusantrų metų iš Čilės atvežti gyvūnai šiuo metu adaptuojasi  naujoje vietoje ir pratinasi prie šeimininkų.

Iš pradžių alpakos  buvo gana baugščios, šalinosi savo globėjų, dabar šiems įėjus į aptvarą jau nebelaksto kaip paklaikusios.

R. Meleškienė nerimauja tik dėl vieno – augintines puola sparvos. Moteris mėgino tartis su veterinarais, kaip galėtų padėti alpakoms nuo jų apsiginti, bet kol kas konkrečių pasiūlymų neišgirdo.

 Alpakos dar itin retos Lietuvoje, didesnis alpakų ūkis šalyje registruotas Trakų rajone.

Šių mūsų kraštui egzotiškų gyvūnų šiais metais ketino atsivežti Bistrampolio dvaras, tačiau planus atidėjo kitiems metams.

Dvaro gaivintojas ir puoselėtojas kunigas Rimantas Gudelis sako, kad alpakoms dar teks gerokai pataupyti, nes šie gyvūnai brangūs. Viena alpaka kainuoja kelis tūkstančius litų, o patinų kaina gali siekti ir kelias dešimtis tūkstančių.

R. Meleškienė svajoja ateityje padidinti alpakų bandą. Pasak moters, gali būti, kad bent viena jos augintinė jau apvaisinta. Ar iš tiesų kuri laukiasi, paaiškės tik visas  ištyrus echoskopu.

Į malonius ūkinius reikalus panirusi moteris dėkoja  likimui, kad iš miestietės virto kaimiete ir patiria palaimą gamtoje.

Gyventi kaime neplanavo

R. Meleškienė su vyru iš Panevėžio gyventi į kaimą persikėlė tik prieš metus. Vyras ir žmona iš anksto neplanavo keisti nei gyvenamosios vietos, nei gyvenimo būdo. Taip, anot ponios Renatos, išėjo natūraliai.

 Prieš septynerius metus šeima nusipirko vienkiemį su 3 hektarais žemės. Sodyba buvo apleista, gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai – seni.  Sutuoktiniai nutarė sutvarkyti aplinką, paremontuoti namą, kad galėtų savaitgaliais pasprukti iš miesto.

Kibę į darbus pamatė, kad galo jiems nėra – kur pasisuksi, ten reikia kažką išrauti, iškirsti, išversti, sutvirtinti, perstatyti, perdažyti ir t. t.

„Norėjosi padaryti ne bet kaip, o gerai. Kol sodyba tapo tokia, kokios norėjome, praėjo keleri metai. Pagalvojome, kodėl mums čia neapsigyvenus, juolab kad miestas netoli, ilgai neužtruksime važiuodami į darbą ir iš jo. Mokyklinio amžiaus vaikų neturime, dukra jau suaugusi. Taip ir tapome kaimiečiais“, – pasakojo R. Meleškienė.

Dabar ir ji, ir jos vyras neatsidžiaugia gyvenimu vienkiemyje. Pasak Renatos, čia jie pamatė, kas yra saulėlydis, kaip rytais spindi rasa pievoje, patyrė, kaip gera įšokti nusimaudyti į nuosavą tvenkinį, kai vakarais ausyse spengia tyla, o dieną čiulba paukščiai.

Apsigyvenę kaime sutuoktiniai ėmė galvoti, ką daryti su žeme. Verstis žemdirbyste, auginti pardavimui daržoves jie neketino. Tiesa, Renata svarstė galimybę auginti ekologiškas vaistažoles, bet pasidomėjusi ekologiškus vaistažolių ūkius turinčių ūkininkų patirtimi, tokios minties atsisakė.

Sutuoktiniai laisvą žemę apsėjo pievomis. Renatai kilo idėja įsigyti alpakų. Moteris sako, kad šie gyvūnai ją pakerėjo grožiu. Be to,  norėjo auginti tokius gyvulius, kurių nereikėtų pjauti. O jos vyras manė, kad derėtų nusipirkti avių.

R. Meleškienės sutuoktinis pasielgė kaip džentelmenas – pirmenybę suteikė žmonai. Jos svajonių augintiniams buvo įrengtas didelis aptvaras, jame pastatytas vadinamasis vasarnamis, kur alpakos gyvens šiltuoju metų laiku. Žiemoti joms paruošta vieta senoviniame, iš molio drėbtame, suremontuotame tvarte.

Prieš įsigydama alpakas, R. Meleškienė stengėsi susirinkti kuo daugiau informacijos apie šiuos gyvūnus, apsilankė pas juos auginančius verslininkus Trakų rajone. Beveik prieš porą savaičių šeima pagaliau sulaukė užsakytų egzotiškų gyvūnų.

Meleškos išsirinko skirtingų spalvų: baltos, juodos, rudos ir margos alpakų pateles. Į sodybą jos atkeliavo jau apkirptos. Ypač ekstravagantiškai atrodo margoji alpaka – tarsi moteris, ką tik pakilusi iš kirpėjo stilisto krėslo.

Ponios Renatos augintinės jau sulaukė didelio šeimos bičiulių susidomėjimo. Egzotiški gyvūnai traukia ir sutuoktinių auginamų šunų – vilkšunio ir takso dėmesį. Pastarasis niekaip negali atsistebėti, kad alpakoms nė motais jo lojimas.

Taksui amsint prie aptvaro, alpakos kiša snukius pasižiūrėti, kas čia toks nori su jomis draugauti. Beje, supykę ar išsigandę gyvūnai spardosi, spjaudosi.

Retiems gyvūnams aptvare draugiją ateityje palaikys avys. Ponios Renatos vyras savo svajonės nepalaidojo.

Gyvos žoliapjovės

R. Meleškienė pasakojo, kad alpakos vasarą minta žalia žole, kurią taip gražiai nuėda, kad pieva atrodo kaip nušienauta žoliapjove. Žiemai šeimininkai joms jau parūpino šieno, tik nuogąstauja, kad šis gali būti prastos kokybės.

 „Mes – nepatyrę ūkininkai, tad šienapjūtė mums buvo tikras iššūkis“, – juokėsi moteris.

Augintines ji palepina griežinėliais pjaustytomis morkomis. Alpakos nėra lepios, jos nebijo karščių ir šalčių, jas apkirpti reikia tik kartą per metus. R. Meleškienė mano, kad jas auginti nebus sunku.

Apie didesnį augintinių būrį svajojanti moteris žino, kad teks būti kantriai. Alpakos atsiveda tik po vieną jauniklį, o jų nėštumas trunka apie 11 mėnesių. R. Meleškienė svarsto, kad neturint didesnės bandos, galvoti apie pelną iš jų veisimo ar vilnos pardavimo neverta.

Alpakos daugelyje šalių yra auginamos dėl jų ypatingos vilnos, kuri, sakoma, yra minkštesnė ir tvirtesnė nei kašmyras, lengvesnė nei avies, švelnesnė nei merinosų ir spindinti. Drabužiai su alpakos vilna yra lengvi ir patvarūs. Priklausomai nuo gyvūno amžiaus bei veislės, vilna vidutiniškai 4–6 kartus geriau išlaiko šilumą nei avies. Atspari purvui, neturi lanolino ir nesukelia alerginių reakcijų, todėl tinkama alergiškiems žmonėms bei vaikams.

Beje, šilto klimato šalyse auginamos  labai retos – Suri alpakos, kurių vilnos struktūra skiriasi nuo įprastos alpakų vilnos ir yra panaši į dredus.

R. Meleškienė savo augintines ketina apdrausti, pažymėti mikroschemomis. Tiesa, moteris jau patyrė, kad apdrausti gyvūnus nebus lengva. Draudikai poniai Renatai paaiškino, kad reikia laiko apskaičiuoti šių gyvūnų draudimo kainą.

R. Meleškienė nustebino ir Panevėžio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojus. Pasak moters, specialistai, išgirdę, kad ji nori užregistruoti alpakas, tik išpūtė akis. Šios tarnybos direktoriaus pavaduotojas patikino, jog neturi duomenų, kad apskrityje dar kas nors jas augintų.

*****

Faktai

• Alpakos yra kupranugarių šeimos žinduoliai. Šie gyvūnai auginami Ekvadoro, Peru, Šiaurės Bolivijos ir Šiaurės Čilės Anduose, 3500–5000 metrų aukštyje virš jūros lygio.
• Alpakos gyvena bandomis, kurias sudaro patelės, dominuojantis patinas ir jų jaunikliai.
• Alpakos yra švelnios ir smalsios. Tačiau nemėgsta, kai prie jų bando artintis  nepažįstama alpaka ar žmogus, ypač iš užpakalio.
• Kai kurios alpakos supykdytos spjaudosi atrytu skrandžio turiniu.
• Kad išvengtų vidinių parazitų, alpakos tuštinasi į bendras mėšlo krūvas. Patinai dažniausiai yra švaresni nei patelės, turi mažiau mėšlo krūvų.
• Patelėms būdinga tai, kad vienai nuėjus tuštintis, kitos paseka jos pavyzdžiu. Dėl polinkio tuštintis į mėšlo krūvas alpakas galima laikyti kaip augintinius namuose.
• Alpakos, pasirodo, yra nesunkiai dresuojami gyvūnai. JAV, Ohajo valstijoje, vyksta tradiciniai alpakų šou. Jų metu renkamos lėšos, kuriomis finansuojamos pelno nesiekiančios organizacijos, dirbančios alpakų sveikatos srityje.
• aip pat remiamos švietimo ir mokslo organizacijos, susijusios su alpakomis, tokios kaip Ohajo valstybinis universitetas  ir kt.
• Internete galima rasti informacijos apie australą, išmokiusį savo numylėtinę alpaką per bangas skrieti banglente.

Inga SMALSKIENĖ

Už savaitę poilsio egiptietiškąja Palanga vadinamoje Hurgadoje sumokėjęs 1700 litų J. Miltinio dramos teatro aktorius ir Panevėžio tarybos narys Laimutis Sėdžius ironizuoja už tą pačią kainą gavęs visą paslaugų komplektą: ir atostogas, ir adrenalino dozę. Turisto įspūdžiais iš neramumų purtomo Egipto domėjosi Inga Kontrimavičiūtė.

Viskas įskaičiuota: ir poilsis, ir adrenalinas

Už savaitę poilsio egiptietiškąja Palanga vadinamoje Hurgadoje sumokėjęs 1700 litų J. Miltinio dramos teatro aktorius ir Panevėžio tarybos narys Laimutis Sėdžius ironizuoja už tą pačią kainą gavęs visą paslaugų komplektą: ir atostogas, ir adrenalino dozę.

Egipto prezidento M. Mursio oponentų demonstracijas iš viešbučio balkono stebėjęs panevėžietis pats įsitikino, kad nuo šalies sostinės Kairo už 600 km esančioje Hurgadoje nėra taip ramu, kaip viešai skelbia kelionių agentūros.

„Neatsakingai agentūros elgiasi, skelbdamos, kad kurorte nėra jokio pavojaus. Matyt, specialiai, kad neatbaidytų klientų, nutylima apie ten vykstančius neramumus. Turistų Hurgadoje pilna, viešbutis perpildytas, visi kambariai buvo užimti. Jei ne tie įvykiai, tikrai būtų buvusios labai smagios atostogos“, – perspėja turistus L. Sėdžius.

Naktį pažadino demonstrantai

Aktoriaus atostogos prasidėjo neramiai dar lėktuve. Besileidžiant į Hurgados oro uostą pilotas pranešė keleiviams, jog dėl virš oro uosto skraidančių karinių lėktuvų pereinama į laukimo režimą. Atostogauti nusiteikusius turistus iš Lietuvos atskraidinęs lėktuvas buvo priverstas dar gerą pusvalandį sukti ratus virš dykumos, kol sulaukė leidimo leistis.

„Nei mes tada žinojom, kad gresia perversmas, nei buvom girdėję apie kažkokius neramumus. Lėktuve tik susižvalgėme nustebę, kas gi čia atsitiko“, – „Sekundei“ pasakojo L. Sėdžius.

Su žmona aktorius apsigyveno pačiame Hurgados centre, keturių žvaigždučių  viešbutyje.

Anot L. Sėdžiaus, pirmosios atostogų dienos buvo tokios, kokių ir tikėjosi pirkdami kelionę: nors termometro stulpelis rodė 40-ies laipsnių karštį, dėl tenykščio klimato  jis nebuvo varginamas, poilsiautojai deginosi, pramogavo, nardė Raudonojoje jūroje, grožėjosi delfinais. Kol penktąją atostogų naktį apie 23 val. viešbutyje turistus pažadino didžiulis triukšmas iš gatvės.

„Buvome ką tik užmigę, kai staiga išgirdome už lango šūkius, mušant būgnus, signalizuojant automobilius. Priešais viešbutį buvo išsirikiavusi minia su vėliavomis, perbrauktomis prezidento nuotraukomis. Nustebome, kad naktį prasidėjo kažkokia demonstracija“, – pasakojo L. Sėdžius.

Turistus paliko nežinioje

Anot aktoriaus, miniai pražygiavus stojusi ramybė truko vos valandą. Paskui – nauja demonstrantų banga po nuo miego alpėjančių turistų langais.

Kas vyksta gatvėje, aktoriaus teigimu, niekas neaiškino. Viešbutyje apsistojusioms trims šeimoms iš Lietuvos teliko raminti vienai kitą ir karštligiškai pačioms ieškoti informacijos.

Kad Egipte prasidėjo neramumai, poilsiautojai sužinojo ne iš jų saugumu turėjusios pasirūpinti kelionių agentūros, o televizijos kanalų rusų kalba.

Turistų nerimą dar labiau sustiprino žinios apie Egipto valdančiosios Musulmonų brolijos ir prezidento Mohamedo Mursio oponentų susirėmimus, šaliai gresiantį pilietinį karą, sužeistuosius ir pirmuosius žuvusius demonstrantus. Užuot pramogavę poilsiautojai užgniaužę amą viešbutyje sekė naujienų agentūrų pranešimus apie Egipte prasidėjusią suirutę. Labiausiai stebino ir piktino, kad per visus televizijos kanalus sklido informacija, neva Egipto kurortuose, tarp jų ir Hurgadoje, ramu, nors turistai už viešbučio langų matė visai ką kita.

Laukė bent trumpųjų žinučių

Naktinės demonstracijos pasirodė buvusios tik savotiška repeticija. Kitos dienos, birželio 30-osios, pavakare, M. Mursiui minint prezidentavimo metines, Hurgados gatves užtvindė jo valdymu nepatenkinti protestuotojai.

Minios žmonių iškėlę plakatus ar jais apsiklijavę galvas, mojuodami vėliavomis sustodavo prie viešbučio, pašūkaudavo, parėkaudavo, ant gatvės pasikloję valstybines vėliavas suklupę pasimelsdavo ir triukšmingai žygiuodavo tolyn.

Demonstracijose važiavo mašinos, prigrūstos tiek žmonių, kad, anot L. Sėdžiaus, atrodė, tuojau sprogs, vyrai ir moterys demonstracijose ėjo atskirai.

Kas vyksta centrinėje Hurgados gatvėje, iš balkono stebėję Sėdžiai matė, kaip keli viešbučio darbuotojai trumpam išbėgę į gatvę keletą metrų ėjo palaikydami demonstrantus ir vėl spruko atgal į savo darbo vietą.

L. Sėdžių stebina, kad tokioje suirutėje poilsiautojai buvo palikti be jokios informacijos, kas vyksta šalyje ir kaip jiems derėtų elgtis.

„Su kitais viešbučio gyventojais pasitarėme, kad geriau į gatvę kojos nekelti. Nors parduotuvės veikė, Hurgadoje gyvenimas virė, bet negali nuspėti, kuo baigsis tokios demonstracijos. Žinių kanalai pranešinėjo, kad paskelbtas perversmas, o mes, turistai, buvome palikti vieni – jokios informacijos iš Lietuvos  negavome. Apie įvykius Egipte neperspėjo nei konsulatas, nei „Novaturas“. Net trumposios žinutės į telefoną negavome. Kiek žinau, tuo metu Egipte ilsėjosi 180 turistų iš Lietuvos. Negi ambasadai būtų buvę sudėtinga visiems išsiųsti žinutę, kas vyksta ir kaip elgtis“, – kalbėjo aktorius.

Atsikvėpė tik lėktuve

Dar labiau L. Sėdžių stebina, kad maždaug po savaitės, jau grįžus į Lietuvą, kelionių agentūros paskelbė pirmuosius pranešimus, esą Lietuvos turistų pamėgtoje Hurgadoje saugu ir ramu, dėl neramumų laikinai atsisakančios tik ekskursijų į Kairą.

L. Sėdžius pats įsitikino, kad yra kitaip, nei pateikiama viešai.

Aktorius pasakojo su žmona nusiraminę tik lėktuvui pakilus iš Hurgados oro uosto skristi į Lietuvą.

„Lėktuve visi lengviau atsikvėpėme: pagaliau išskrendame. Tuo pačiu lėktuvu iš Lietuvos į Hurgadą buvo atskraidinta 180 turistų. Juos matydami stebėjomės, kad net pačiame kurorte vykstant tokiems neramumams, agentūros vis tiek organizuoja keliones“, – pasakojo L. Sėdžius.

Aktorius pripažįsta po kelionės nebandęs susisiekti su „Novaturu“ ir išsakyti savo pastabas. Panevėžietis džiaugiasi laimingai ištrūkęs iš lietuvių atostogų rojaus.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Jeigu ne visiškai svetima, nepažįstama moteris, jauno panevėžiečio gyvenimas būtų riedėjęs visai kita linkme – jį tektų kalbinti ne Santuokų rūmuose, o laisvės atėmimo įstaigoje.  Gerumo, pasitikėjimo ir laimingos pabaigos nuojautos kupiną istoriją pasakoja Vitalija Jalianiauskienė.

Su viltimi

Trečiadienį Panevėžio santuokų rūmuose buvo registruota 39 metų Andriaus Sternicko ir jo išrinktosios, kiek vyresnės panevėžietės Danutės santuoka.

Abiem jiems ši santuoka nebe pirmoji. Tačiau naują šeimą kuriantys sutuoktiniai, kaip ir visos į bendrą gyvenimo kelią žengiančios poros, sakė tikintys, kad jų ateitis bus šviesi, kad vienas šalia kito jie jausis laimingi, padės ir palaikys negandoms ištikus, nemalonumų debesims užplaukus.

Tarp Andriaus ir Danutės artimųjų bei draugų, trečiadienio vidurdienį į Santuokų rūmus atėjusių jaunųjų pasveikinti, laukė ir garbaus amžiaus, santūri, inteligentiška moteris su įspūdingais lelijų žiedais. Vos sutuoktiniams įžengus į Santuokų rūmų fojė, jaunikis pirmiausia prie šios moters ir nuskubėjo.

„Ačiū. Jeigu ne jūs, mano gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip. Jūs tiesiog pastatėte mane ant kojų“, – dėkojo vyras.

Gyvenimas šiuos du žmonės – jaunąjį ir niekam iš jo artimųjų nepažįstamą viešnią – suvedė  labai netikėtai. Paskaičiusi laikraštyje apie vėl pro kalėjimo vartus į nelaisvę galintį įžengti vyrą ir jo lemtimi susidomėjusi buvusi istorijos mokytoja paaukojo pinigų teismo priteistai skolai grąžinti. Laiku pinigus atidavęs vyras laisvės atėmimo bausmės išvengė ir savo gelbėtojai pasižadėjo toliau žengti tik teisingu keliu.

Už grotų nebenorėjo

Anksčiau teistas ir bausmę atlikęs A. Sternickas gerą dešimtmetį nebebuvo patekęs į policijos akiratį. Bet užpernai jis supykęs iš vieno kiemo išnešė statybines  medžiagas ir už tai vėl buvo teisiamas.

Vyras buvo pripažintas kaltu ir nubaustas vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant atlyginti nukentėjusiajam padarytą 460 litų turtinę žalą ir neatlygintinai atidirbti 50 valandų nurodytose įstaigose.

Kadangi laisvė buvo tik apribota, A. Sternickas socialinės globos įstaigoje atidirbo, tačiau skolos taip ir negrąžino. Tik 60 litų šiaip taip surinko. Teisinosi daugiau neturėjęs iš ko.

Skolos grąžinimą vilkinantis nuteistasis gavo šaukimą į teismą, kuriame turėjo būti nagrinėjama byla dėl paskirtos laisvės apribojimo bausmės pakeitimo areštu. Išnagrinėjęs situaciją, teismas laisvės neatėmė, bet įpareigojo skolą kuo greičiau grąžinti. Negrąžinus nurodytu laiku vėl grės laisvės atėmimas.

Dienos bėgo, o tų keturių šimtų vis nebuvo kur gauti. Savo bėdas vyras išsakė redakcijai. Apie prieš metus padarytą nusikaltimą vyras pasakojo: „Padėjau dirbti vienam pažįstamam, jis nesumokėjo man už darbą, tai ir išnešiau statybines medžiagas. Negerai padariau, už tai pasirengęs atsakyti.“

Rašinį apie A. Sternicką perskaičiusi tuomet aštuoniasdešimt dvejų metų panevėžietė Ausma Palujanskienė jautriai reagavo į jauno žmogaus bėdą. „Jo situacija atrodė beviltiška, pinigų nėra – skola spaudžia, terminas artėja. Gyvenimas daugelio dalykų šio jauno žmogaus, matyt, neišmokė ir jis nežino ką daryti. Atrodo, atiduotų skolą ir laisvas, ieškok darbo, stenkis tvarkyti gyvenimą. Bet iš kur paimti keturis šimtus? Vogti jis nebenori, skolintis nėra iš ko,“ –  svarstė buvusi  mokytoja.

Atjauta ir noras padėti

Panevėžietė Ausma Palujanskienė daugeliui pažįstama kaip buvusi istorijos mokytoja, kraštotyrininkų būrelio vadovė, o dabar Panevėžio latvių draugijos pirmininkė, sveikuolių judėjimo, kraštiečių klubo „Tėviškė“, liuteronų religinės bendruomenės narė.

Aktyvios moters gyvenime yra ir dar vienas labai svarbus dalykas – atjauta ir noras padėti į bėdą patekusiems žmonėms.

Praeityje skaudžią sūnaus netektį patyrusi moteris negali abejingai žiūrėti į kitų žmonių išgyvenimus.

„Jeigu turėčiau galimybių, daugeliui padėčiau. Juk kartais, atrodo, tiek nedaug reikia, kad pasikeistų gyvenimas“, – sako labdaros ir paramos fondą „Gyvenimo pokytis“ kadaise įkūrusi A. Palujanskienė.

Fondas laikėsi iš pervedamų 2 procentų gyventojų pajamų mokesčio. Kol pinigus pervedančiųjų buvo daugiau, buvo paremtas ne vienas į bėdą patekęs žmogus. Dažniausiai apie žmones ištikusias bėdas fondo steigėja sužinodavo iš spaudos. Paskaičiusi rašinį apie kokį nelaimėlį, susirasdavo jį ir pasiūlydavo padėti.

Pastaraisiais metais pervedančiųjų į šį fondą savuosius du procentus nebeliko, tad fondo kasa visiškai tuščia.

Tačiau atjauta niekur nedingo. A. Palujanskienė ir dabar atidžiai skaito laikraščius, žiūri televizijos laidas, domisi žmonių gyvenimais, ir dažnai apgailestauja negalinti pagelbėti vienu ar kitu atveju.

Ilgai ieškojo nukentėjusiojo

Rašinį apie tiesaus kelio per kliūtis ieškantį vyrą A. Palujanskienė perskaitė ne vieną kartą. Ir apgailestavo, kad dėl tokios palyginti nedidelės sumos žmogus praras laisvę. „Grįžusiam iš įkalinimo vietos jam būtų dar sunkiau pakilti, pradėti viską iš naujo“, – svarstė panevėžietė.

Kadangi labdaros ir paramos fondas „Gyvenimo pokytis“ pinigų neturi, gailestinga moteris nutarė vyrui padėti iš savo kišenės.
Iš savo santaupų paėmusi 400 litų atėjo į redakciją ir pakvietė čia ateiti A. Sternicką.

Vyras buvo labai nustebintas ir iš pradžių nenorėjo tikėti, kad atsirado žmogus, kuris duoda jam pinigų skolai padengti.

Tačiau buvo dar viena kliūtis.  Pinigus reikėjo grąžinti kuo skubiau – pervesti į nukentėjusiojo sąskaitą ir būtinai nunešti į teismą tai įrodančius dokumentus. Tačiau nei kur dingo nukentėjusysis, nei koks jo sąskaitos numeris, Andrius nežinojo, turimu telefono numeriu prisiskambinti jis negalėjo. Tik po ilgų paieškų vyrą pavyko surasti.

Beveik paskutinę termino dieną 400 litų teisėjos kabinete buvo perduoti nukentėjusiajam. Jis parašė raštą, jog pinigus gavo, ir A. Sternickui laisvės atėmimo bausmės grėsmė išnyko. Dėl savo globotinio buvusi mokytoja lengviau atsikvėpė. Dabar ateitis priklausė nuo jo paties. Moteris supranta, kad ne kartą nusikaltusiems ir už tai baustiems žmonėms į tiesų kelią sugrįžti nelengva, bet žino, kad įmanoma.

Netikėtas pasirinkimas

Tačiau retam gyvenimo keliuose pasiklydusiajam svetimas žmogus ištiesia pagalbos ranką ir dar su pinigais.

Jaunystėje ragavęs valdiškos duonos A. Sternickas  buvo  pasiryžęs niekada už grotų nebegrįžti. „Nesisekė man gyvenimas.

Žmona mirė, dukra globos namuose, tėvai abu invalidai. Bet, maniau, vis tiek susitvarkysiu. Bet jeigu būtų atimta laisvė, būtų dingusi paskutinė viltis“, – skundėsi panevėžietis.

Išvengęs laisvės atėmimo bausmės Andrius pasakoja stengęsis kaip galėdamas kabintis į gyvenimą. Darbo birža buvo davusi laikino darbo, be to, keliems mėnesiams važiavo į Norvegiją užsidirbti.

Kaimynystėje gyvenanti Danutė taip pat gailėjo sunkiai iš užribio į normalų gyvenimą grįžtančio vyro, matė, kad ne viskas jam klostosi taip, kaip norėtų. Net žmoną kaimynui siūlėsi pripiršti, kad lengviau būtų dviese per gyvenimą eiti, kad turėtų petį atsiremti. Kelias moteris buvo atvedusi, bet nė viena Andriui, atrodo, netiko.

O kartą, atėjęs pas kaimynę, vyras paprašė: „Žinai, Danute, nebeieškok daugiau man žmonos. Tu man labai patinki, noriu, kad mano žmona būtum“ ir įteikė moteriai sužadėtuvių žiedą. Danutė sutiko.

Rengdamasis vetuvėms Andrius būsimai žmonai prisipažino, jog  nori į vestuves pasikviesti labai gerbiamą moterį – sumokėjusią už jį skolą ir išgelbėjusią nuo nelaisvės.

Kvietimas į vestuves A. Palujanskienei buvo didelė staigmena. Moteris žinojo, kad Andrius grįžo iš Norvegijos, kad remontuoja butą, ieško darbo.

„Tikėjau juo. Juk jeigu žmogui nuolat badysi akis, štai koks tu vagis, sukčius, melagis, nieko gero iš to nebus. Tik pasitikėjimas gali suteikti progą pamąstyti, suimti save į rankas, pradėti gyvenimą iš naujo“, – įsitikinusi moteris.

Per gyvenimą jai teko susidurti su įvairiausiais žmonėmis. Tarp jos mokinių buvo labai skirtingų charakterių, skirtingų pomėgių ir elgesio jaunų žmonių, kuriais ir didžiuotis, ir nusivilti teko.

Bet istorijos mokytoja niekada neabejojo, jog gerumas ir pasitikėjimas gali daryti stebuklus. Tos nuomonės ji nepakeitė iki šiol.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Policijos tyrėja Lina Lukoševičiūtė džiaugiasi ne tik išsipildžiusia svajone tapti policininke, bet ir įgyvendino kitą slaptą svajonę dainuoti televizijoje, o nuo šiol – ir vaidinti.

Žinojo nuo septintos klasės

Panevėžio policininkus galima išvysti ne tik dirbančius miesto gatvėse ar pačiame komisariate, bet ir televizijos ekrane. Panevėžietė policijos tyrėja Lina Lukoševičiūtė ne vienam jau pažįstama iš „Chorų karų“ projekto.

Čia mergina dainavo Vaidos Genytės vadovaujamame Policijos chore. Šią vasarą mergina sulaukė dar vieno pasiūlymo išbandyti savo jėgas televizijoje – nusifilmuoti realybės dokumentikos seriale „K11: komisarai tiria“.

Nuo mažens dainuojanti ir šokanti mergina pasakoja, kad sprendimas dirbti policijoje nebuvo spontaniškas.

Apie tai svajota ir tikslo siekta ne vienerius metus. Kitą savaitę 24-ąjį gimtadienį švęsianti mergina tikina, kad darbas policijoje domino jau nuo septintos klasės. Ji prisimena tuomet mokykloje įsmukusi į salę, kurioje dvyliktokams pareigūnai pasakojo apie policijos darbą. Išgirsta informacija L. Lukoševičiūtei taip patiko, kad nusprendė savo gyvenimą sieti su šia garbinga profesija.

Ji prisimena, kad iš pradžių aplinkiniams merginos kalbos apie tapimą policininke galbūt atrodžiusios kaip mažos mergaitės užgaida, tačiau ji atkakliai siekė užsibrėžto tikslo ir žinojo, ko norinti. L. Lukoševičiūtė prisimena mokslams, kurių egzaminai buvo svarbūs ateičiai, skyrusi daugiau dėmesio. Iš pirmo karto įstojusi į Mykolo Romerio universitetą Lina sako, kad nepasisekus būtų bandžiusi laimę po metų.

Šį rugpjūtį bus dveji metai, kai panevėžietė dirba policijoje – Panevėžio apskrities VPK Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo biuro Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus tyrėja.

Tėvai nerimavo dėl tokio dukters pasirinkimo – nesitikėjo, kad jauniausia dukra pasirinks tokį kelią. Pasak L. Lukoševičiūtės, jie baiminosi dėl, atrodytų, nemoteriško darbo, tačiau galiausiai nedraudė dukrai siekti savo svajonės.

Pasak jos, dabar ir tėvai džiaugiasi. Dukra iš karto po mokslų gavo darbą.  Šiais laikais, kai baigus studijas sunku susirasti darbą pagal specialybę, tai labai svarbu. Be to, ir užsiėmimas merginai patinka.

Pati L. Lukoševičiūtė taip pat tvirtina nesigailinti pasirinkusi tokią profesiją. Tiesa, gyvenimas susidėliojo kiek kitaip nei tikėjosi.

Baigusi mokslus ir grįžusi į gimtąjį miestą L. Lukoševičiūtė teigė labai norėjusi dirbti apylinkės inspektore, tačiau taip susiklostė, kad laisva vieta buvo Kriminalinės policijos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriuje. Ji prisimena iš pradžių išsigandusi, nes neįsivaizdavusi šio darbo specifikos, o ir apie automobilius mažai ką išmaniusi.

„Tačiau nebebuvo kur dingti“, – juokiasi Lina.

Darbu mergina džiaugiasi. Kolektyvas labai geras. Nuogąstavimai dėl šio darbo jai dabar atrodo juokingi. Mergina prisipažįsta, kad viską iš pradžių įsivaizdavusi visai kitaip. Maniusi, kad dėl automobilių vagysčių reikės visur važinėti, bus visai kitokia darbo specifika.

Bendradarbiai tikėjo labiau

L. Lukoševičiūtės pomėgiai – dainavimas ir šokiai. Baigusi Muzikos mokyklą, daug metų šokusi tautinius ir šiuolaikinius šokius, ji prisipažįsta svajojusi ir apie sceną. Kiek save prisimena, visada dainuodavo.

„Svajodavau patekti ant scenos. Maža sakydavau – pamatysite, aš vis tiek būsiu „telike“, – apie slaptą svajonę sako ji.

Dalyvauti „Chorų karuose“ Lina teigė užsiregistravusi priešpaskutinę registracijos dieną paskatinta bendradarbių. Mergina prisimena, kad bendradarbiai jos pergale labiau tikėję nei ji pati, žinoję, kad pateks į projektą.

Pati maniusi, kad atranka bus tik dėl vaizdo. Tačiau pirmąjį etapą įveikė, po antrojo pakvietė į „Chorų karus“. Ši žinia merginą labai pradžiugino. Ji džiaugėsi turinti gerus bendradarbius, kurie ne tik tikėjo jos jėgomis, bet ir nepriekaištavo dėl vykimo į repeticijas, palaikė kolegę.

„Jie man sakė visą laiką žinoję, kad pateksiu į projektą. Jei ne jie, nebūčiau dalyvavusi“, – dėkinga L. Lukoševičiūtė.

Ji prisimena pirmą kartą stovėjusi prieš tiek daug kamerų ir išmokusi jų nebijoti.

„Pirmąją laidą rankos kojos drebėjo“, – su šypsena prisimena mergina.

Ji džiaugiasi išmokusi atsikratyti šios baimės – tiesiog nekreipti dėmesio į kameras, nežiūrėti į jas. Taip pat teigia supratusi, kad nereikia internete skaityti komentarų. Pareigūnė prisimena, kad skaitydavo juos ir juokdavosi, tačiau pasitaikydavo ir piktų, nepatenkintų žmonių komentarų.

„Pamaniau, kam to reikia“, – sako ji.

Iš projekto Policijos choras iškrito septintas. Linos teigimu, pasirodymai buvę stiprūs, geri, tačiau nebuvo didelio žiūrovų palaikymo.

„Buvo gaila“, – prisipažįsta L. Lukoševičiūtė.

Norėjosi aplenkti Benamių chorą, tačiau nepavyko. Ji teigė girdėjusi ne vieną nuomonę, kad koją pakišo ir dalį publikos simpatijų nubraukė nuo pat pradžių atskleista choristų profesija. Pasak merginos, daugelis vėliau sakė, kad iš pradžių vertėjo likti Paslaptinguoju choru, o atskleisti tiesą apie profesiją būtų buvę geriau po kelių laidų. Tuomet būtų ilgiau išsilaikę ir galbūt net laimėję trečiąją vietą. Spėliota, kad chorui koją pakišo neigiamas dalies visuomenės požiūris į policininkus. Kiek žinoma, ne vienas policijos nemėgsta, pareigūnams tenka išgirsti įvairių priekaištų – kad nieko nedirba, nedaro ir panašiai. Kita vertus, nutikus kokiam įvykiui, kreipiamasi į policiją ir tikimasi geriausio.

„Mes darome viską, kad padėtume žmonėms“, – apie pareigūnus kalba L. Lukoševičiūtė.

Tektų apsispręsti

Dalyvavimas viename televizijos projekte suteikė ir kitokių galimybių. Šiemet merginą pakvietė ir atrinko filmuotis seriale „K11: komisarai tiria“. Išgirdusi tokį pasiūlymą, L. Lukoševičiūtė nusprendė jėgas išbandyti ir vaidindama. Mergina šiuo metu tiesioginėje darbovietėje pasiėmusi nemokamų atostogų. Į darbą grįš tik rugsėjo mėnesį.

Dabar ji intensyviai pluša filmavimo aikštelėje. Serialą sudarys 50 serijų, tačiau neaišku, ar bus vėliau kuriamas tęsinys. Ji teigė nežinanti ir kiek serijų jau nufilmuota. Dirbama itin intensyviai – nuo 9 ryto iki vėlaus vakaro ar net nakties. Merginai dėl serialo teko pakeisti ir įvaizdį – iš blondinės tapti tamsiaplauke.

Jos teigimu, seriale jaučiasi kaip darbe. Tik viskas vyksta gerokai greičiau – vienas nusikaltimas sukeliamas į seriją.

„Nusikaltėliai taip greit neprisipažįsta. Gyvenime taip nebūna“, – šypsosi ji.

Darbe nebūna ir taip, kad kasdien tektų bendrauti su nusikaltėliais.

Pareigūnė sako, kad tėvai itin seka jos darbą televizijoje, skaito informaciją apie dukrą.

„Tiek nesu perskaičiusi kiek jie. Mama labai komentarus skaito“, – sako L. Lukoševičiūtė.

Seriale vaidina ir policijos pareigūnai, ir aktoriai. Pasak merginos, jie vieni kitus papildo. Pavyzdžiui, policininkai suteikia tikroviškumo filmui, nes žino specifinius dalykus, koks žodynas vartojamas policijoje.

Aktoriai pataria dėl vaidybos – kada vaidyba atrodo labai dirbtinai. Darbas policijoje padeda ir filmavimo aikštelėje. Filmuojantiesiems nereikia aiškinti pareigūnams, kaip elgtis tariamoje nusikaltimo vietoje.

Mergina teigia, kad šis darbas jai suteikia ir naudos – bendravimo patirties.

Labiausiai merginai patinka laisvalaikiu ilsėtis, atostogauti su draugais. Dabar ir to laisvo laiko mažoka. Tad laisvą minutę ji stengiasi tik ilsėtis.

„Nieko nesinori, tik ištiesti kojas“, – sako Lina.

Ar ir toliau dalyvaus televizijos projektuose, mergina teigė negalinti pasakyti. Ji prisipažįsta galvojusi apie tai, kas būtų, jei vėl sulauktų kokio pasiūlymo, susijusio su jos pomėgiais – dainavimu, šokiais.

„Labai reikėtų pamąstyti, ką daryti“, – sako ji.

Daiva SAVICKIENĖ

Prie altoriaus su savo išrinktąja Ieva panevėžietis Vainius Rapševičius žengė vilkėdamas paradinę policijos pareigūno uniformą. Tokį pasirinkimą padiktavo ne tik didelė pagarba savo veiklai, bet ir darbas, suvedęs jaunuolius.

Policininkas ir vestuvių dieną

Praėjusio šeštadienio popietę prie Panevėžio rajono savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus durų susirinko būrelis policijos pareigūnų. Tik tąkart jie skubėjo ne tramdyti kelių chuliganų ar raminti triukšmadarių, o pasveikinti savo kolegos Vainiaus Rapševičiaus ir jo išrinktosios Ievos, sumainiusius aukso žiedus.

Šių jaunų žmonių vestuvės gal niekuo nebūtų išsiskyrusios iš kitų vienas kitam amžiną meilę norinčių prisiekti porų, jeigu ne jaunikio apranga – prie altoriaus jis žengė vilkėdamas paradinę policijos pareigūno uniformą. Kol aplinkiniai šnabždėjosi, kodėl jaunikis net vieną svarbiausių gyvenime dienų negali pamiršti savo darbo, jaunavedžiai džiaugėsi tokiu pasirinkimu.

„Sumanymas prie altoriaus žengti su paradine policijos uniforma buvo Ievos. Gerbiu savo darbą ir uniformą, todėl ši idėja man patiko. Juk tarpukario Lietuvoje buvo labai populiaru tuoktis vilkint policijos ar kariškio uniformą. Aišku, nuomonių buvo įvairių, bet svarbiausia, kad mums patiems patiko“, – sakė Vainius.

Vestuvių išvakarėse jaunikio mama prisiminė, kad jų šeimoje tarpukariu taip pat buvo gana aukštas pareigas policijoje užėmęs giminaitis. Noras tapti policininku Vainiui nebuvo vaikystės svajonė. Supratimas kuo nori būti ir kur galėtų save realizuoti atėjo jau subrendus.

„Niekada nesu dirbęs jokio kito darbo, neįsivaizduoju, kad galėčiau būti kuo nors kitu. Uniforma su manimi jau nuo septyniolikos metų.

Iš pradžių tarnavau savanoriu krašto apsaugoje, bet visi tie miškai, miegojimai palapinėse ar net lauke žiemą manęs nesužavėjo. Kompiuteriai manęs taip pat niekada nedomino, todėl nusprendžiau stoti į Policijos mokyklą.

Ten labai greitai apsisprendžiau, kad tai mano kelias. Mokantis fiziniai krūviai tokie dideli, kad atlaiko tik stiprūs ir motyvuoti“, – savo pasirinkimo tapti policijos pareigūnu motyvus dėstė Vainius.

Jo išrinktoji Ieva pasakojo, kad sunkumai jos vyrą tik sustiprina. Kuo jo gyvenime daugiau  išbandymų, tuo su didesne energija jis stengiasi įveikti kliūtis.

„Jeigu jis pamato, kad yra sunku, dar daugiau užsispiria įrodyti, kad gali, o kai pamato, kad sugeba, eina iki galo. Ką pradėjo, būtinai baigs“, – vyro stipriąsias puses pabrėžė Ieva.

Pavojingas, bet įdomus

Pirmieji darbo metai Vainiui buvo pilni kontrastų. Kaip ir dauguma Policijos mokyklą baigusių absolventų, V. Rapševičius savo karjerą policijoje pradėjo patruliuodamas gatvėje, o dabar dirba kabinete – tvarko avarijų įforminimo dokumentus. Darbas gatvėje ir kabinete labai skiriasi, bet abu įdomūs.

„Kiekvienas turi savo specifiką, aišku, daugiau įvairių nutikimų būna gatvėje. Nemanau, kad dar galėčiau būti kuo nors kitu, nes šį darbą suprantu ir moku dirbti.Darbas policijoje yra labai atsakingas ir net pavojingas, bet jis nėra monotoniškas. Kiekviena diena vis kitokia: skirtingi žmonės, kitokios situacijos, analogiškų sprendimų negali būti. Tas mane ir žavi“, – pasakojo Vainius.

26-erių vyro teigimu, dirbant policijoje bene svarbiausia yra psichologinis pasirengimas.

Nors visuomenės nuomonė apie policiją ne visada būna teigiama, dažnai matoma tik tai, ką policininkai blogai padaro, bet atsitikus kokiam įvykiui pirmiausia pagalbos skambinama į policiją. Įvairiose situacijose tenka susidurti ir su agresyviai nusiteikusiais žmonėmis, ir su skaudžiais dalykais.

„Per tuos darbo metus policijoje buvo visokių akimirkų, atrodė, kad mesiu tą darbą, bet kai praeina neigiamos mintys, tokie norai išgaruoja, nes tvirtai žinau, kad sėdžiu savo rogėse. Sunkiausia yra matyti žmonių mirtį.

Beveik kiekvienam dirbančiam policijoje teko susidurti su mirtimi ir tai išgyventi. Toks darbas, nuo to niekur nepabėgsi. Todėl stengiuosi tų neigiamų dalykų nesinešti į namus. Supratau, kad jeigu ir namuose būsiu policininkas, bus blogai“, – prisipažino V. Rapševičius. O Vainiaus žmona juokavo, kad namuose policininko pareigas atlieka ji.

Žmoną atsivežė iš pajūrio

Darbas policijoje Vainiui ne tik padėjo atrasti save, bet ir suvedė su žmona. Prieš penkerius metus, tik pradėjęs dirbti policijoje, V. Rapševičius buvo komandiruotas į pajūrį. Kol didžioji dalis tautiečių šventė trumpiausią naktį – Jonines, Vainius su kolegomis Nidoje vykdė reidą, ar vairuotojai prie vairo sėda blaivūs, ar turi reikiamus dokumentus. Vieną iš sustabdytų mašinų vairavo Ieva. Kadangi dailios merginos nebuvo už ką bausti, Vainius ją pakvietė išgerti kavos. Nors, kaip abu prisipažino, nė vienas nesitikėjo, kad tai gali peraugti į ką nors daugiau.

„Sustabdžiau Joninių naktį tik patikrinti, o išėjo taip, kad vedžiau ją prie altoriaus“, – džiaugėsi tą lemtingą naktį savo paparčio žiedą atradęs panevėžietis.

Pora ilgą laiką bendravo telefonu, o savaitgaliais skubėdavo vienas pas kitą. Net keli šimtai kilometrų nebuvo kliūtis santykiams. Tačiau ilgainiui jaunuoliai suprato, kad važinėti iš vieno Lietuvos galo į kitą nėra prasmės, ir reikėjo apsispręsti, kur apsistoti.

„Šeimoje visada tenka daryti kompromisus, kam nors nusileisti. Manau, dėl mylimo žmogaus galima padaryti labai daug. Negaliu sakyti, kad man buvo lengva palikti savo gimtąjį miestą, bet mačiau, kad Vainiui jo pareigos labai svarbios, todėl namus ir darbą pajūryje palikau aš“, – apie svarbų gyvenimo pasirinkimą pasakojo Ieva.

Jauna moteris juokauja, kad posakis „niekada nesakyk niekada“ pasitvirtino. Gimusi ir augusi Nidoje, o vėliau mokslus tęsusi Klaipėdoje ji sau visada sakiusi, kad iš pajūrio niekada neišvažiuosianti, tačiau gyvenimas sudėliojo savaip.

„Mano mamos šaknys yra Panevėžyje, vasaromis čia dažnai tekdavo pasisvečiuoti, kažkodėl šis miestas man labai nepatiko, net nežinau kodėl. Visada sau sakydavau, kad jau kur, bet šiame mieste tikrai niekada negalėčiau gyventi, apskritai iš pajūrio planavau niekada neišvažiuoti. Bet dabar esu labai laiminga ir patenkinta, gyvendama Panevėžyje, savęs kitame mieste neįsivaizduoju“, – netikėtais likimo vingiais stebėjosi Ieva.

Dviguba šventė

Klaipėda ir Panevėžys – miestai, apie kuriuos sukosi abiejų jaunų žmonių gyvenimai: į Panevėžį Ieva dažnai atvykdavo pasisvečiuoti, o Vainius čia gyveno. Klaipėda buvo tas miestas, kuriame abu mokėsi: Vainius – Policijos mokykloje, o Ieva – Klaipėdos turizmo mokykloje, tačiau abu suvedė stebuklinga Joninių naktis Nidoje.

Penkerius metus draugavusiai porai vestuvės buvo dviguba šventė, mat šią dieną Ieva šventė ir savo trisdešimtmetį.

„Jubiliejaus proga dovanų gavau vyrą“, – juokavo Ieva.

Jauna šeima savo gyvenimą kuria Aukštaitijos sostinėje. Sakoma, kad vyrui reikia pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti sūnų. Vainius juokauja, kad namo statyti jau nebereikės, bet pirtelę greitai žada pabaigti.

Nors jį itin traukia technika, ne kartą dalyvavo policininkų ralyje, kol kas visą laisvą laiką pora skiria savo gyvenamajai aplinkai puoselėti, o savaitgaliais skuba aplankyti pajūryje gyvenančių Ievos tėvų ir ten likusių artimųjų, draugų.

„Mašinos, motociklai ir kita technika mane traukė visados, tačiau bent jau vasarą visą laisvą laiką suryja sodybos puoselėjimas“, – teigė Vainius.

Kaip prisipažino vyras, šiuo metu laimingesnis jis ir negalėtų būti – ne kiekvienam pasiseka dirbti mėgstamą darbą, o po jo skubėti pas mylinčią šeimą.

Lina DRANSEIKAITĖ

Italijoje gyvenanti panevėžietė Inga Mascia, ilgai domėjusis netradicine medicina ir antgamtinio pasaulio paslaptimis, dabar pati gali gydyti žmones. Jos gydymo principai – kol žmogaus dvasiniame kūne bus sumaištis, jokie vaistai nepadės.

Išvaduoja nuo dvasių

Italijai priklausančioje Sardinijos saloje su šeima gyvenančią panevėžietę Ingą Mascia vieni vadina  egzorciste, kiti – stebukladare, dar treti į ją žiūri kaip į šiek tiek pamišusią moteriškę. Tačiau tokios kalbos buvusią panevėžietę tik pralinksmina, nes visi žmonės, kuriems ji padėjusi, negaili padėkų ir gražių žodžių. Savęs Inga nelaiko nei gydytoja, nei stebukladare, tik pagalbininke ir patarėja, kaip būti sveikiems ir kupiniems energijos, įveikti tam tikras problemas.

„Padedu žmonėms tik suprasti ir išsiaiškinti, kokia svarbi juos supanti energija. Į mane dažniausiai kreipiasi tie, kurie nebenori gydytis cheminiais vaistais, arba kai tokie vaistai jau nebepadeda. Labai svarbu suprasti, kad daugelis ligų ir negalavimų yra dėl to, jog pažeisti žmogaus subtilieji kūnai. Kai nusilpsta jį saugantis energetinis apvalkalas, į vidų pradeda skverbtis įvairios energetinės būtybės. Jos siurbia energiją ir susargdina“, – „Sekundei“ pasakojo I. Mascia.

Energetinių būtybių, arba, paprasčiau tariant, įvairių dvasių, apsėsti žmonės pagalbos bando ieškoti pas medikus, psichiatrus, dvasininkus. Italijoje, kur gyvena buvusi panevėžietė, yra įprasta pagalbos kreiptis į dvasininkus. Kai kurie kunigai tik ir užsiima egzorcizmu – žmogų apsėdusių dvasių išvalymu.

Tai yra visiškai normalus ir nieko nestebinantis reiškinys. Išvaduoti nuo apsėdusių dvasių gali ir Inga. Tik, skirtingai nei dvasininkai, tai ji daro energetiniu būdu.

Moters teigimu, praktiškai kiekvienas žmogus yra apsėstas, tačiau tų būtybių veikimas kiekvienam atsiskleidžia vis kitaip: vieniems tai pasireiškia kaip depresijos, šizofrenijos, kitos psichologinės problemos, kitiems – įvairiomis ligomis, dar kiti palinksta į alkoholį, narkotikus ar net galvoja apie pasitraukimą iš gyvenimo.

„Aš taikau rusų mokslininkės Liudmilos Pučko metodą. Man net nereikia žinoti, kuo serga žmogus, aš matau organą, kuriame sutrikusi energijos apykaita. O kur nėra jos cirkuliacijos, ten prasideda ir įvairios ligos. Naudodamasi tam tikromis diagramomis ir svareliu gebu visą informaciją išskaityti iš žmogaus pasąmonės. Kai nustatau pasąmonėje įrašytas programas, jas tiesiog ištrinu, ir žmogus pradeda sveikti“, – netradicinį gydymo būdą nupasakojo I. Mascia.

Mamos ligos nuvedė į paieškas

Kelias, kol panevėžietė atrado tokį gydymo būdą, buvo ilgas ir gana duobėtas. Moterį visada traukė dvasinis ir protu sunkiai suvokiamas pasaulis, tačiau energetiniu valymu ji susidomėjo tik į ligos patalą atgulus mamai.

Keliuose darbuose besisukanti ir energija trykštanti Ingos mama pasiligojo taip, kad be kitų pagalbos nebegalėjo atsikelti iš lovos. Prancūzijoje, kur tuo metu gyveno panevėžietės, gydytojai nieko paguodžiamo negalėjo pažadėti.

„Nė vienas gydytojas negalėjo padėti. Neva tai nepagydoma liga ir stebuklų tikėtis neverta. Tik išrašė stiprių vaistų nuo skausmo, kai nebebus įmanoma jo pakelti“, – diagnozė šokiravo visus šeimos narius.

Tačiau Inga nenuleido rankų. Atsitiktinai sutikta natūropatė senutė jai paaiškino, kad pirmiausia reikia išvalyti toksines medžiagas. Kol kūnas užterštas, jis negali sveikti.

Pradėjusi mokytis pas Jungtinėse Amerikos Valstijose garsų biochemiką daktarą Robertą Morsą, sužinojo, kaip svarbu atsisakyti mėsos, pieno produktų ir baltų miltinių produktų, nes toks maistas rūgština organizmą. Tik šarminėje terpėje žmogaus ląstelės gali daugintis ir atsinaujinti, o rūgštinėje terpėje ląstelės žūva. Išvalyti organizmą geriausiai galima vandens dieta, tačiau Ingos mama buvo taip nusilpusi, kad tokios dietos ji negalėjo ištverti. Todėl pradėjo valgyti tik vaisius, gerti natūralias sultis ir žalius kokteilius.

„Mamos sveikata gerėjo, bet jutau, kad yra dar kažkas, kas trukdo sveikimo procesui, nes mamai tai pagerėdavo, tai vėl būdavo blogiau. Kadangi netradicine medicina, meditacija domėjausi daug metų, mamą pradėjau gydyti rankomis – reiki metodu. Nors po tokių seansų mamai pagerėdavo, tačiau aš pati labai išsekdavau, nes nesugebėjau gerai valdyti tos sistemos“, – pasakojo netradicinės medicinos šalininkė.

Linkėjo mirties

Ieškodama informacijos ir netradicinės medicinos propaguotojų ji atsitiktinai susirado Klaipėdoje gyvenantį Mečislovą Vasiliauską, kuris jau daugiau kaip dešimtmetį propaguoja L. Pučko metodą ir savotiškai gydo žmones, ne pačią ligą, o priežastis, kodėl ji atsirado.

„Kai papasakojau apie mamą užklupusias ligas, jis man išaiškino, kad žmogaus kūnas sudaro savotišką piramidę, sudarytą iš septynių subtilių kūnų. Jeigu nebus harmonijos tarp jų, atsiras įvairių negalavimų ir fiziniame kūne. Tačiau subtiliuosius kūnus galima išvalyti ir šis metodas yra visiškai saugus ir tam, kuris valo, ir tam, kuriam valo“, – kalbėjo I. Mascia.

Tapusi M. Vasiliausko sekėja, ji išmoko iš žmogaus pasąmonės išvaryti energetines būtybes, nuimti įvairius užkalbėjimus, prakeikimus ir juodosios magijos ženklus.

Kad magija nėra tik bobučių pramanas, prieš keletą metų Inga patyrė savo kailiu, kai visas jos gyvenimas tarsi kortų namelis pradėjo byrėti.

Prancūzijoje kartu su vyru ir draugų pora jie turėjo savo restoraną, verslas sekėsi puikiai, tačiau vieną dieną restorano, kuris jiems priklausė, durys buvo užtrenktos, o teismai jų pagalbos šauksmui buvo kurti. Sušlubavo visų šeimos narių sveikata.

„Atrodė, kad viskas tiesiog slysta iš po kojų ir tai nebuvo vien psichologinės problemos netekus darbo ir pajamų šaltinio. Man pradėjo slinkti plaukai, nuolat vėmiau, vyras pradėjo gerti. Aplinkui tik neigiami dalykai. Sakoma, kad nieko gyvenime atsitiktinai nebūna.

Kaip tik tuo metu susipažinau su arabų kilmės moterimi. Ji paaiškino, kad taip būti negali ir įkalbėjo mane nueiti pas jos tolimą giminaitę, kuri sugeba matyti dalykus, kurie eiliniam žmogui nematomi“, – pirmąją pažintį su magijos pasauliu pradėjo pasakoti pašnekovė.

Apsilankiusi pas būrėją, Inga sužinojo, kad jos šeimai uždėtas juodosios magijos prakeiksmas, arba dar kitaip, buvo linkima mirties. Kaip vėliau paaiškėjo, tai padarė buvęs draugas, su kuriuo kūrė bendrą verslą.

Ieškojo „marabu“

Pasak lietuvės, Arabija, Tunisas, Alžyras, Marokas yra magijos kraštai, turintys labai gilias tradicijas, todėl ji įsigijo lėktuvo bilietus ir kartu su arabų kalbą mokančia drauge išvyko į Maroką ieškoti, kas galėtų panaikinti prakeiksmą.

„Tuo metu dar nemokėjau neutralizuoti tos blogos energijos. Magija yra tiesiog energija, bet ji gali sugriauti žmogui gyvenimą, todėl aš turėjau rasti, kas man padėtų“, – sakė I. Mascia.

Pirmiausia jos nuvyko į turgų. Tačiau tai buvo ne tradicinis kaimo gėrybių turgus, o vieta, kur renkasi visi tie, kas vienaip ar kitaip susidūrė su magija.

„Į turgų nuvykome ieškodamos žmogaus, kuris galėtų nuimti prakeiksmą, kaip ten vadino, marabu. Į turgų turistai neužklysta, tik vietiniai ir žydai, todėl vaizdai išties sukrečiantys: pilnos pakampės apsėstų ir keistai besielgiančių žmonių, o mažose parduotuvėlėse – įvairios vaistažolės, sėklos, kristalai, akmenys, esencijos, smilkalai ir net vištų kojos – viskas, ko gali prireikti magijos ritualui atlikti“, – matytų vaizdų iki šiol negali pamiršti I. Mascia.

Turguje susižinojusios, kaip rasti gerą „marabu“, moterys nuvyko tiesiai į jo namus. Tačiau tik įėjusios į mago namus jos gavo ženklą atsisėsti ir laukti, o namelio šeimininkas kone pusvalandį be sustojimo kažką rašė plunksna.

Ir tik baigęs pradėjo pasakoti, kad Ingos šeimai yra uždėtas juodosios magijos prakeiksmas ir tai padarė vyras, jų draugas, norėdamas pašalinti jų šeimą iš verslo. Tačiau nuramino, kad visa tai galima panaikinti, ir išrašė specialų receptą, kurį reikėjo nuvežti į vieną iš tų parduotuvėlių, esančių turguje.

„Toje keistoje parduotuvėlėje sutikau moterį, kuri tik pažvelgusi į mane pasakė, kad aš užkerėta. Jeigu jau trečias žmogus tą patį kartoja, vadinasi, tai ne šiaip išsigalvojimas. Bekalbant man pasidarė labai silpna, pradėjo stigti oro, tarsi kažkas smaugtų, dar spėjau išbėgti į lauką ir susmukau ant grindinio. Toks jausmas, kad būčiau girta ir niekaip nesugebu atsikelti. Į lauką išbėgęs pardavėjas liepė man tiesiog pagulėti ir daugiau į jo parduotuvę nekelti nė kojos, mat ten buvo visi tie produktai, naudojami prakeikiant mane ir mano šeimą. Po pusvalandžio, kaip ir sakė marokietis, aš atsikėliau kaip nieko ir nebūtų nutikę“, – sunkiai suvokiamą istoriją prisiminė pašnekovė.

Mokėsi magijos mokykloje

Iš Afrikos grįžusios lietuvės gyvenimas pradėjo keistis. Kaip sako Inga, atsivėrė visos durys. Maroke buvo panaikintas ne tik prakeiksmas, moteris, kurią sutiko magijos parduotuvėlėje, jai padarė specialų amuletą, saugantį nuo piktos akies.
Nors verslas buvo likviduotas, Ingai ir jos šeimai pavyko atgauti restorano įrangą, vertingus paveikslus, antikvarinius baldus ir kitus daiktus.

„Kai pamačiau, kaip gali žmogaus gyvenimą paveikti magija, pradėjau ja domėtis, lankytis įvairiuose interneto puslapiuose, kur rinkdavosi susidūrusieji su magija. Ten susipažinau su Prancūzijoje gyvenančia itale – aukštosios magijos mokytoja. Ji mane pakvietė studijuoti savo mokykloje, kad ateityje galėčiau nuo tokių dalykų apsaugoti save ir savo šeimą“, – pasakojo I. Mascia.

Per ketverius metus panevėžietė mokėsi dalykų, kurie jokiame oficialiame universitete nedėstomi. Tačiau mokslai aukštosios magijos mokykloje nė kiek nebuvo panašūs į Hario Poterio raganavimus. Daug dėmesio ten buvo skiriama Biblijos studijavimui, runų skaitymui, psichologiniams dalykams.

Pasak Ingos, magija tėra žodžiai, pasakyti su tam tikra intencija, minties nukreipimas ir nieko daugiau. Ne veltui sakoma, kad blogas žodis – blogiau už ginklą.

Įgytos žinios labai praverčia ir realiame gyvenime. Prašymų padėti nuvilioti svetimą vyrą ar moterį, linkėti blogų dalykų Inga nėra sulaukusi, to niekada ir nedarytų, nes neigiama energija sugrįžtų trigubu smūgiu. Tačiau padėti draugams ar pažįstamiems susirasti darbą ar pagelbėti išspręsti tam tikras problemas ji niekada neatsisakanti.

„Ir pats žmogus gali save apsaugoti. Reikia tiesiog būti geriems ir kitiems linkėti tik gėrio ir meilės. Taip automatiškai sukuriamas savotiškas apsaugos burbulas. O gerą būtybę myli ir saugoja būtybės, esančios viršuje. Kiekvienas mes turime savo angelą sargą, į jį visada galime kreiptis. Jis yra gryna energija, kuri mus saugo ir globoja. Kuo žmogus bus tyresnis, tuo ir gyventi bus geriau“, – sakė I. Mascia.

Lina DRANSEIKAITĖ

Alinantis karštis, grėsmingos gamtos stichijos, spiečiai mašalų ir uodų buvo menkniekis, palyginti su tuo, ką patyrė liepos 17-ąją į ekspediciją „Misija Sibiras 13“ išsiruošę jaunuoliai. Su kokiais įspūdžiais ir išgyvenimais iš Sibiro grįžo vienas iš ekspedicijos dalyvių panevėžietis Karolis Kavoliūnas, domėjosi Lina DRANSEIKAITĖ.

Vaikščiojo tais pačiais keliais

Alinantis karštis, grėsmingos gamtos stichijos, spiečiai mašalų ir uodų buvo menkniekis, palyginti su tuo, ką patyrė liepos 17-ąją į ekspediciją „Misija Sibiras 13“ išsiruošę jaunuoliai. Praėjusią savaitę pargrįžę dalyviai Vilniaus traukinių stotyje buvo sutikti kaip niekad šiltai. Gražių padėkos žodžių jiems negailėjo ir Ariogaloje vykusio tremtinių ir politinių kalinių sąskrydžio dalyviai. Šešiolika jaunuolių iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių Rusijos federacijos Tiumenės srityje aplankė Lietuvos tremtinių amžino poilsio vietas, ten gyvenančius tautiečius ir bandė užfiksuoti laiko negailestingai trinamus skaudžios praeities ženklus.

Kaip pasakojo vienas ekspedicijos dalyvių panevėžietis Karolis Kavoliūnas, nors fiziškai jis yra čia, Lietuvoje, tačiau savo mintimis – vis dar už daugiau kaip trijų tūkstančių kilometrų esančioje Tiumenėje. Krašte, į kurį masiškai buvo tremiamos ištisos šeimos. Kad čia kadaise  gyveno lietuviai, dabar liudija tik apsamanoję ir bebaigiantys nykti mediniai kryželiai bei vienas kitas jau garbaus amžiaus sulaukęs ir šaknis svetimoje žemėje įleidęs tautietis.

„Įspūdžių tiek daug, kad net sunku visa tai nupasakoti žodžiais. Mes vaikščiojome tais takais, kuriais kažkada vaikščiojo šimtai lietuvių. Deja, laikas negailestingai trina skaudžius mūsų istorijos pėdsakus. Dabar tik belikę keli apgriuvę trobesiai, kauburėliai amžino poilsio vietoje ir mediniai sutrešę kryželiai samanose“, – pasakojo Karolis.

Ruošėsi nuo paauglystės

Tremtis daugiau ar mažiau yra palietusi kiekvieną šeimą. K. Kavoliūno šeimą ši tragedija taip pat skaudžiai palietė – į Sibirą net du kartus buvo ištremta Karolio močiutės sesuo, o brolis iš tremties į gimtuosius namus taip ir nebesugrįžo.

Karolio teigimu, jo gyvenimas taip dėliojosi, kad jis nuolat, pats to nesuvokdamas, artėjo link ekspedicijos „Misija Sibiras“. Kad organizuojama tokia ekspedicija, vaikinas sužinojo dar būdamas paauglys.

„Atsimenu, kad dar 2007 m. Laisvės aikštėje stovėjo „Misija Sibiras“ nuotraukų stendas. Nežinau, kokiais keliais aš prisidėjau prie šio stendo paruošimo, pats nesuvokdamas, kad tai mane taip stipriai pakeis. Bėgant metams per įvairias medijas, žmonių pašnekesius, tam tikrą patirtį vis stipriau ėmė  kirbėti mintis, kad man pačiam reikia ten važiuoti. Ši kelionė – tarsi mano penkerių metų svajonių vaisius“, – savo kelionę link „Misijos Sibiras“ prisiminė panevėžietis.

Patekti tarp šešiolikos ekspedicijos dalyvių – nemenkas iššūkis, nes norinčiųjų – daugybė. Karolis ir pernai tikėjosi išvykti į ekspediciją, tačiau nebuvo lemta. Kaip pats sako, tikriausiai dar buvo nepribrendęs ir nepasiruošęs morališkai.

„Per metus mano požiūris į pačią ekspedicijos idėją pasikeitė kardinaliai, kone 360 laipsnių kampu. Daugiausia tam įtakos turėjo gyvenimiška patirtis, tam tikri išgyvenimai. Jaučiau, kad jau subrendau šiai misijai. Viduje jaučiausi geležinis, tvirtas, todėl per bandomąjį žygį ėjau su didele energija, užsidegimu. Kaip sakė žygio vadovas Arnoldas Fokas, nereikia būti fiziškai stipriam, svarbiausia yra mintis, idėja, su kuria eini, žinutė, kurią neši. Pernai nešiau tą žinutę, bet ji nebuvo tokia stipri, kad galėčiau iš jos semtis jėgų. O šiemet viskas buvo kitaip. Tokius dalykus labai sunku nupasakoti žodžiais, jie tarsi sklando ore“, – kalbėjo 22-ejų metų vaikinas.

Būsimasis politikas

Norą pažinti pasaulį, domėtis savo tautos istorija, siekti kažko daugiau nei tik išsilavinimą liudijantys popierėliai Karolis pajuto seniai. Iki keturiolikos metų vaikinas kartu su tėvais gyveno nedideliame Smilgių miestelyje ir jam atrodė, kad visas pasaulis ir sukasi tik apie Smilgius, kol vieną dieną į gyvenvietę užsuko savanoriai iš Vakarų Europos.

„Pamačiau žmones tarsi iš kito pasaulio. Supratau, kad yra kažkas daugiau ir už Smilgių miestelio ribų ir aš negaliu užsidaryti mažame savo pasaulyje, turiu siekti daugiau“, – prisiminė ekspedicijos dalyvis.

Persikėlęs gyventi į Panevėžį, Karolis įsitraukė į kelių jaunimo organizacijų veiklą, savanoriavo įvairiose organizacijose, buvo išrinktas į miesto mokinių tarybą, vėliau – į Lietuvos mokinių parlamentą. J. Balčikonio gimnaziją baigė tik gerais pažymiais, tačiau į universitetą nestojo – susikrovė mantą ir palikęs tėvų namus pusmečiui išvyko į Rumuniją savanoriauti. Visos šios patirtys tik sustiprino ir užgrūdino jauną vaikiną.

„Jeigu galėčiau sugrįžti į mokyklos laikus, dar labiau įsitraukčiau į neformalią veiklą. Mokslas yra be galo svarbus, bet ta gyvenimiška patirtis – neįkainojama. Kasdienis kontaktas su žmonėmis plečia akiratį ir uždega norą veikti, siekti daugiau. Per tuos metus buvo daug visko, bet tokios patirties kaip šioje ekspedicijoje į Sibirą dar neturėjau. Tai yra tarsi viso mano gyvenimo kulminacija“, – apibendrino panevėžietis.

K. Kavoliūnas dabar kremta politikos mokslus Vilniaus universitete, dirba Užsienio reikalų ministerijoje pirmininkavimo Europos Sąjungai ryšių pareigūnu, o nuo rudens dar dirbs ir mokykloje, tačiau neapleidžia ir veiklos jaunimo organizacijose.

Griauna ir laikas, ir žmonės

Dvi savaitės, praleistos Vakarų Sibire, Tiumenės srityje, paliko gilų pėdsaką vaikino sąmonėje. Pagrindinė misijos dalyvių užduotis buvo sutvarkyti Jalutorovsko, Novij Tap, Lesnaja, Lebediovkos, Verch Kamenkos, Kulemešo ir dar keleto nykstančių ar jau visiškai sunykusių gyvenviečių kapinaites, kur amžino poilsio atgulę ne vienerius metus badą, ligas, nepakeliamas darbo ir gyvenimo sąlygas kentę lietuviai.

Daugelis kapinaičių – laiko, alinančių gamtos reiškinių ir žmogaus bebaigiamos naikinti.

„Laiko matais – beveik viskas „suvalgyta“: mediniai kryžiai sudūlėję, sutrešę, giliai įsmigę į žemę. Kai kuriose kapinaitėse likusios tik duobės, mat atsiradus galimybei daugelis lietuvių parsivežė savo artimųjų palaikus. O kitur – tik medžiais apaugusi kalva“, – nejaukų kapinių vaizdą piešė panevėžietis.

Didžiausias jaunuolių darbas – aptvertos ir sutvarkytos vienos didžiausių lietuvių kapinaičių jau beveik išnykusioje Verch Kamenkos gyvenvietėje. Ten palaidota apie 80 tremtinių, dirbusių miško kirtavietėse bei medienos apdirbimo fabrike.

Prieš dešimtmetį, kai Verch Kamenkoje lankėsi ekspedicijos „Misija Sibiras“ vadovas, ten plytėjo miškai, o kapinaičių teritoriją žymėjo kryžiai ir tvorelės, tačiau šiemet žygeivius pasitiko kitoks vaizdas: aplink kapinaičių teritoriją burzgė traktoriai, o vietoj miškų – agresyviai besiplečiantis smėlio ir žvyro karjeras. Buvo numatyta tiesiog suarti amžinojo poilsio vietą ir ten pastatyti darbininkams gyvenamuosius vagonėlius, tačiau patys darbuotojai pasipriešino tokioms užmačioms.

„Kai pradėjo kasti karjerą, jo savininkas norėjo visu kapelius tiesiog nušluoti, vis tiek niekas nepasiges, tuo labiau kad čia net ne rusai palaidoti. Kapinaičių vietoje turėjo išdygti gyvenamieji namukai, bet darbuotojai užprotestavo. Tačiau tai tik laiko klausimas, nes kapeliai atsidūrė tam tikroje žvyro karjero saloje“, – pasakojo K. Kavoliūnas.

Kaitra ir uodai

Per keturias dienas jaunuoliai išvalė kapinaičių teritoriją, iškirto medžius, nuvalė dar išlikusius  kryžius bei aptvėrė maždaug 160 metrų teritorijos medine tvorele, pastatė didžiulį medinį kryžių, žymintį, kad čia kadaise amžino poilsio atgulė tremtiniai iš Lietuvos.

„Kai reikėjo išvažiuoti, užplūdo labai keistas jausmas – žinai, kad čia niekada nebesugrįši, bet jauti, kad palikai didelę dalelę savęs. Ne dėl kažko tikro čia važiavau, o dėl idėjos. Supratau, kad kartais idėja ar mintis yra tikresnė nei materialūs dalykai.
Užplūdo daug minčių. Tais laikais žmonės buvo tremiami per prievartą, o šiais laikais jie tremtį renkasi patys, emigruodami į svečias šalis“, – filosofiškai buvo nusiteikęs ekspedicijos dalyvis.

Kapinaičių tvarkymas nebuvo panašus į lengvą pasivaikščiojimą miško paklote. Karolio teigimu, beveik visas dienas alino daugiau kaip trisdešimt penkių laipsnių karštis. Blogiausia, kad ekspedicijos dalyviai turėjo nešioti storo audinio drabužius, tinklelius, antraip didžiuliai spiečiai įvairių vabzdžių tiesiog sugraužtų. Kaitrą keitė smarkios audros ir liūtys, virto storiausi medžiai.

„Esi visas sušutęs, sukaitęs, nuo žliaugiančio prakaito druskuotas, o dar visi tie mašalai ir uodai. Bet visi tie fiziniai dalykai yra menkniekis, palyginti su tuo, kas vyko viduje“, – teigė Karolis.

Negailestingas laikas

Dar viena ekspedicijos misija buvo aplankyti Vakarų Sibire gyvenančius lietuvius. Jaunuoliai iš Lietuvos rado tris tautiečius, čia įleidusius šaknis. Visi jie, savo namų kieme išvydę būrį jaunų žmonių, sutrikdavo ir bendraudavo rusiškai. Tačiau pokalbiui įpusėjus prisimindavo savo kilmę ir gimtąją kalbą, o viena močiutė net gražia dzūkiška šnekta prabilo, taip sugraudindama visą ekspedicijos grupę. Atsisveikinimai visada būdavo labai nostalgiški ir baigdavosi ašaromis.

Pasak Karolio, lietuvius svetimoje žemėje sulaikė įvairios aplinkybės. Vieniems būdavo sudaromos tam tikros kliūtys grįžti į Lietuvą, kiti, pargrįžę į gimtuosius namus ir pasijutę engiami bei nepageidaujami, vėl grįžo į Sibirą. Nors vietiniams gyventojams buvo sakoma, kad tremtiniai – tai banditai, net taip buvo pavadinta gatvė, kurioje apsigyveno kelios lietuvių šeimos, ilgainiui mūsų tautiečiai užsitarnavo rusų pagarbą. Nors gyveno itin sunkiomis sąlygomis, teko kęsti badą ir nepriteklių, būdami itin darbštūs ir kantrūs Rusijoje susikūrė naują gyvenimą. Lietuvių darbštumą ir itin stiprų norą kabintis į gyvenimą rodo dar išlikę namai. Nors nameliai laiko stipriai suniokoti, tačiau, skirtingai nei vietinių gyventojų, pastatyti labai dailiai.

„Žiūrėdamas į juos jauti kažką savo ir artimo. Skaudžios patirties ženklų dar galime rasti, bet laikas po truputį viską praryja“, – pastebi K. Kavoliūnas.

Kelionė į save

Į ekspediciją į Sibirą išvažiavo šešiolika labai skirtingų ir vienas kito nepažįstančių žmonių. O grįžo kone geriausi draugai. Anot Karolio, visus juos suartino ta pati idėja, tikslas, kurio vedami iškeliavo į Sibirą.

„Visi esame labai skirtingi, bet mus suvienijo ta pati idėja. Nors apie ją nedaug kalbėjome, tačiau jautėme, kad ji yra su mumis. Kaip prieš kelionę man parašė prieš dvejus metus į ekspediciją  leidęsis Juozas Valčiukas, tai tarsi kelionė į save, į savo istoriją.
Po viso to namo grįžti pilna krūtine noro veikti, siekti, kovoti, dar daugiau pamatyti. Čia pasisėmiau gerosios energijos naujiems iššūkiams. Norisi ir kitiems būti tuo kelrodžiu, žmogumi, kuris kitus uždegtų noru veikti, siekti kažko daugiau“, – mintimis dalijosi ekspedicijos dalyvis.

Pasak Karolio, reikia laiko, kad visos mintys, išgyvenimai ir potyriai nusistovėtų, išsigrynintų ir susidėliotų į savo stalčiukus. Kelionė tremtinių takais iš esmės pakeitė jo požiūrį kai kuriais klausimais. Tik grįžęs į Lietuvą ir apsilankęs tremtinių ir polinių kalinių sąskrydyje suprato, kaip viskas svarbu ir reikalinga. Kiek tai reiškia žmonėms, kurie paliesti tos istorijos akimirkos, ypač tiems, kurie patys patyrė tremtį.

„Po šios kelionės požiūris į daugelį dalykų pažengė kokiais penkiais žingsneliais į priekį, bet konkrečių pokyčių kol kas įvardyti negalėčiau, tiesiog reikia pabūti su savimi, savo mintimi, esybe“, – sakė K. Kavoliūnas.

Lina DRANSEIKAITĖ