53 metų panevėžietė Alina Virinaitė drąsiai gali vadintis naujai gimusiu žmogumi: prieš septyniolika metų nebūtis virš šios moters buvo plačiai išskleidusi savo sparnus ir paskelbusi beveik neatšaukiamą nuosprendį. Tačiau paslaptingu tuneliu, apie kurį pasakoja tarp gyvenimo ir mirties pabuvusieji, moteris prisipažįsta nekeliavusi – jos sąmonė ir jausmai nutrūko per vieną akimirką.

Netikėta nelaimė

Stiklo fabriko darbuotoją Aliną Virinaitę insultas ištiko darbe, vos prasidėjus darbo pamainai. Ji tiesiog neteko sąmonės ir pargriuvo. Tuomet moteriai buvo vos 34 metai ir jokiais negalavimais ji iki tos dienos nesiskundė.

Laimei, bėdai nutikus aplink buvo žmonių, bendradarbiai tuoj pat iškvietė greitąją pagalbą ir Alina pateko į medikų rankas.

Keletą dienų, kol ligonė buvo komos būsenos, medikai negalėjo artimiesiems tiksliai pasakyti, ar ji gyvens. Vis dėlto blogiausio pavyko išvengti, po kurio laiko moteris atgavo sąmonę. Tačiau buvo visiškai bejėgė, savęs valdyti negalėjo.

„Nekalbėjau ir nevaikščiojau. Viską girdėjau, supratau, bet atsakyti ar ženklais parodyti, jog suprantu, negalėjau“, – ir dabar sunkiai rinkdama žodžius pasakoja moteris.

Į gyvenimą ji grįžo skausmingai ir sunkiai – iš naujo nuo pirmo skiemens, pirmo žodžio, nuo rankos pakėlimo, tūkstančių bandymų atsistoti ant kojų, žengti žingsnį. Pakilus – vaikščiojimas tik lazdele pasiramsčiuojant, invalido vežimėlis.  

Operacijos, ligoninės, sanatorijos, mankštos – gijimo procesas buvo labai ilgas. Nors nei buvusios jėgos, nei sveikata nesugrįžo, moteris sunkiai kalba, iki šiol visiškai nevaldo vienos kūno pusės, – nei rankos, nei kojos, vis dėlto ji sako esanti laimingas, antram gyvenimui prisikėlęs žmogus ir  savo lemtimi negalinti skųstis.

Svarbiausia – saulė

„Pasimokyti galima iš mūsų Alinos“, – pataria Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkė Regina Novikienė.

Sunkiai vaikštanti moteris – viena aktyviausių sąjungos narių, nepraleidžianti jokių susitikimų, įdomesnių renginių, išvykų. „Alina tikra optimistė: viskas, atrodo,  jai gerai. Nė karto negirdėjome dejuojančios ar lemtimi besiskundžiančios“, – stebisi R. Novikienė, dažnai išgirstanti įvairiausių nusiskundimų iš gerokai stipresnių pažįstamų.

A. Virinaitė, paklausta, kaip jai atrodo, kas kiekvieno žmogaus gyvenime svarbiausia, nustebina  atsakymu. Ji – ligotas žmogus, nepasako tradiciškai, kaip buvo galima tikėtis: svarbiausia – sveikata. Pasirodo, jai gyvenime svarbesni visai kiti dalykai.

Saulė ir oras – štai kokie dalykai atrodo moteriai svarbiausi. „Nieko nėra svarbesnio už galimybę gyventi, kvėpuoti, matyti saulę,  o sveikata gali būti ir stipresnė, ir silpnesnė, ir visai silpna“, – svarsto neįgalioji. Iš pinigų ir turtų svarbos Alina tik nusijuokia. Tačiau iš svarbiausiųjų sąrašo neišbraukia artimų žmonių dėmesio ir meilės.  

Ir dar vienas dalykas jai svarbus. Moteris sako, kad daug ką iš jos atėmusi sunki liga neišplėšė noro keliauti, pažinti, žavėtis.

Per du darbus

Kol buvo sveika, A. Virinaitė dirbo ne tik Stiklo fabrike. Ji buvo įsidarbinusi antraeilėmis pareigomis ekskursijų biure, dirbo ekskursijų vadove. Sutikdavo į Panevėžį atvykstančias ekskursantų grupes, apgyvendindavo, kaip gidės pagalbininkė taip pat lydėdavo keliautojus į tolimus kraštus.

„Daug ką užmiršau iš anų laikų, bet kai kurias keliones dar prisimenu“, – pasakoja Alina. Tais laikais su ekskursijomis ji lankėsi Gruzijoje, Maksvoje, tuomečiame Leningrade, kitose buvusios Sovietų Sąjungos vietose.

Kai trenkė nelemta liga, viskas vienu akimirksniu pasibaigė.

„Mane ant kojų vėl pastatė sportas“, – tvirtai sako A. Virinaitė. Vis dėlto neabejotina, kad daug prisidėjo ir begalinis pačios moters noras pasveikti, grįžti į visavertį gyvenimą. Tik tas noras ir užsispyrimas vertė nuo pačių paprasčiausių pratimų, lengvų masažų eiti prie vis sudėtingesnių, kol galėjo pradėti savarankiškai vaikščioti.

Ne ką lengviau sekėsi ir susigrąžinti kalbą – su logopede teko dirbti mėnesių mėnesius, kol pavyko ištarti pirmuosius žodžius, sakinius. Po ligos sugrįžti į gyvenimą prireikė penkerių metų, dar poros – kūnui sustiprinti.  

Skaitymo įgūdžiai sugrįžo greičiau, tačiau po ligos Alina knygų nebeskaito – per daug sudėtinga atsiminti ilgus tekstus, porą skyrių perskaičius  pradžia pasimiršta. Užtenka paskaityti laikraščių ir žurnalų. 

Labiausiai moteriai patinka aktyvi veikla. Kiekvieną savaitę ji eina į Panevėžio krašto žmonių su negalią sąjungos būstinę, dalyvauja bendravimo užsiėmimuose.

Pirmiausia – į Lurdą…

Po septynerių ilgų kilimo po ligos metų A. Virinaitė vėl leidosi į keliones. Atsiradus pirmai galimybei, ji, tuomet dar invalido vežimėlyje sėdėdama, su neįgaliųjų ekskursija išvažiavo į Prancūziją, į Lurdą. 

Lurdas – bene labiausiai neįgalius žmones iš viso pasaulio traukianti vieta. Miestas Prancūzijos pietuose, esantis 400 metrų aukštyje virš jūros lygio, garsus tuo, kad jame nuo XIX amžiaus, kai mergaitei Bernadetai apsireiškė Švenčiausioji Dievo Motina Marija, tapo svarbiu religiniu centru, gausiai lankomu turistų bei piligrimų iš viso pasaulio.

Ne tik stebuklingu apsireiškimu garsėja Lurdas, bet ir labai gražiomis vaizdingomis apylinkėmis.

Jau du kartus Lurde buvusi Alina sako labai susižavėjusi ta vieta ir, nors stebuklas neįvyko, patyrusi ten didelę palaimą ir džiaugsmą.

…bet nori į Paryžių

Kiekvieną vasarą A. Virinaitė kartu su kitais neįgaliaisiais poilsiauja prie jūros, o kartą per metus sveikatą stiprina Druskininkų sanatorijoje.

Moteris sako, kad jai sunku būtų sėdėti užsidarius namuose. Todėl kiekviena ekskursija, kiekviena išvyka jai tikra atgaiva ir laimė.

Alina nepraleido nė vienos progos, kartu su neįgaliaisiais vyko, kur tik galėjo. Keliauti kartu su sveikaisiais neįgaliai moteriai būtų per sunku. 

„Tačiau ir neįgaliųjų niekas už dyką arba pigiau neveža, tenka taupyti kiekvieną centą, kad vėl galėčiau leistis į kelionę“, – pasakoja moteris.

Po ligos ji jau lankėsi Prahoje, Budapešte, Romoje, Švedijoje. Artimiausiuose jos planuose – kelionė į Paryžių. Šiemet tokios kelionės negalėjo sau leisti, bet viliasi, jog kitais metais būtinai pamatys nuostabųjį miestą.

Per televiziją kino filmus, serialus retai žiūrinti Alina sako, kad jos mėgstamiausios laidos – apie keliones, o bene dažniausiai būna įjungtas kanalas „Travel“.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Tris savaites trukęs pasiruošimas „Mis Lietuva 2013“ baigėsi krašto apsaugos savanorės Rūtos Elžbietos Mazurevičiūtės pergale vakar įvykusiame konkurso finale. Tituluotai gražuolei iš Garliavos šis laimėjimas suteikė teisę atstovauti savo šaliai „Mis pasaulis 2013“ konkurse, kuris rugsėjį vyks Balio saloje ir Indonezijos sostinėje Džakartoje. Tačiau ir dalyvės iš Panevėžio neliko be apdovanojimų.

Buvo sunkiau, nei tikėjosi

Daug dėmesio sulaukusiame renginyje dalyvavo net trys panevėžietės: „Pirmosios vicemis“ ir „Mis Publika“ titulus konkurse „Mis Aukštaitija 2013“ laimėjusi Miglė Blinkevičiūtė, Vilmantė Simanavičiūtė – vienintelė iš Lietuvos dalyvavusi Pasaulio modelių rinkimuose Kinijoje ir patekusi į topmodelių trisdešimtuką, – ir „Antrosios vicemis“ titulą „Mis Lietuva 2013“ rinkimuose pelniusi Justina Ieva Steponavičiūtė.

Justina Ieva tapo vienintele panevėžiete, šiais metais laimėjusia titulą „Mis Lietuva 2013“ konkurse. Jame mergina dalyvavo vedama naujų potyrių troškimo ir noro išbandyti savo jėgas nacionaliniame grožio konkurse.

Vakar, praėjus parai nuo „Mis Lietuva 2013“ finalo, Justina Ieva „Sekundei“ pasakojo, kokį didelį įspūdį jai paliko renginys, o ypač nustebino pasiruošimo procesas konkurso finalui. Jis buvo daug sunkesnis, nei dvidešimtmetė tikėjosi.
Beveik tris savaites nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro „Mis Lietuva 2013“ dalyvės mokėsi taisyklingai stovėti, žingsniuoti podiumu.

Ruoštis konkurso finalui joms padėjo ilgametė konkurso režisierė, choreografė Leokadija Dabužinskaitė. Ji dalyves skatino taisyti klaidas, tobulinti įgūdžius scenoje. Choreografei Justina Ieva yra ypač dėkinga: sako, ji buvo tas žmogus, kurio tikrai trūks.

„Leokadija mus ruošė finalui. Nors treniruotės ir buvo sunkios, bet ji visada palaikė ir drąsino visas konkurse dalyvavusias merginas“, – apie pasiruošimą pasakojo Justina Ieva.

Svarbu patirtis

„Antroji vicemis“ tikina nejaučianti nusivylimo kartėlio dėl nelaimėto „Mis Lietuva 2013“ titulo. Anot Justinos Ievos, tai tik paskata ateityje siekti daugiau visose gyvenimo srityse.

„Žinoma, kad visada slapčia tikiesi laimėti, – šypsojosi gražuolė. – Bet tai, kad nebuvau karūnuota, manęs per daug neliūdina. Vadinasi, dar yra kur tobulėti ir ko siekti.“

Justina Ieva patikino, kad titulai ir nėra pagrindinis jos siekis – svarbiau patirtis, kurią ji įgijo dalyvaudama konkurse, įspūdžiai, patirti per visas pasiruošimo savaites.

Merginai, save pristatančiai meniškos sielos teisės studente, „Mis Lietuva 2013“ nėra pirmasis grožio konkursas, kuriame ji yra dalyvavusi. Justina Ieva taip pat išbandė savo jėgas „Mis Aukštaitija 2013“ rinkimuose ir buvo tituluota kaip gražiausia Aukštaitijos mergina. Šiame renginyje dalyvauti, ypač pelnyti „Mis Aukštaitijos 2013“ karūną, ji tikrai neplanavo.

„Pamačiau skelbimą apie rengiamus „Mis Aukštaitijos 2013“ rinkimus. Nusprendžiau šiaip dalyvauti atrankoje, nes buvo įdomu. Ir netikėtai ją perėjau. O „Mis Aukštaitija 2013“ titulas buvo dar didesnė staigmena“, – įspūdžiais apie gražuolės rinkimus dalinasi Justina Ieva.

Laisvalaikį skiria menui

Justina Ieva Steponavičiūtė ne tik dalyvauja grožio konkursuose. Mykolo Romerio universitete teisę studijuojanti panevėžietė laisvalaikį skiria menui, kuriam meilę įskiepijo merginos tėvai. Justina Ieva piešia, tapo, kuria rankdarbius, kaip ji pati sako, „daro viską, kas matoma akimis“.

Tokia veikla leidžia studentei atsipalaiduoti, atsiriboti nuo kasdienybės. Dar ji mėgsta aktyvų poilsį, o ypač keliauti. Savo charakterį „Mis Aukštaitija 2013“ įvardija kaip turintį ir teigiamų, ir neigiamų savybių.

„Esu pozityvi, bet užsispyrusi. Tačiau tai man padeda įgyvendinti naujus tikslus, kuriuos nuolat sau keliu“, – apie save pasakoja „Mis Lietuva 2013“ dalyvė. Ji priduria, jog savo gyvenimą nori nugyventi taip, kad būtų ką prisiminti sulaukus senatvės.

„Mis Lietuva 2013“ visoms merginoms tapo naudinga patirtimi. Itin daug galimybių rinkimai suteiks konkurso nugalėtojai Rūtai Elžbietai Mazurevičiūtei. Gražuolės rinkimai organizuojami nuo 1988-ųjų ir suteikia nugalėtojai progą dalyvauti įvairiuose labdaringuose, socialiniuose, kultūriniuose projektuose, siekti aukštumų profesinėje srityje. Patys „Mis Lietuva“ organizatoriai karūnuotą merginą vadina „grožio ambasadore“, atstovaujančia Lietuvai pasauliniuose grožio konkursuose.

Justina MACIŪNAITĖ

Karštis, nuovargis, iki pūslių pritrintos kojos, įvairūs mašalai – žygeivių kasdienybė. Tačiau šio sporto entuziastai įsitikinę, kad keliasdešimt kilometrų, įveiktų pėsčiomis, suartina žmones ir lengviau tampa pakelti įvairius gyvenimo sunkumus.

Vienija idėja

Sakoma, žmogaus galimybės neribotos. Visos ribos yra tik žmogaus galvoje.

Žygeivių, pėsčiomis galinčių įveikti ne dešimtį, o penkiasdešimt ar net du šimtus kilometrų, Lietuvoje nemažai. Kaip tikina patys žygeiviai, keliavimas pėsčiomis iššūkis ne kojoms, o psichologijai.

Tik sunkioje kelionėje pamatai, kas yra tavo tikrieji draugai. Kita vertus, žmogus, nesugebėjęs įveikti savęs, ir gyvenime susidūręs su tam tikromis kliūtimis, sunkumais, greitai nuleis rankas.

Vos šiek tiek daugiau kaip prieš metus į žygeivių klubą „X kilometras“ susibūrę aktyvūs šio sporto mėgėjai į kelionių pėsčiomis aistruolius sukvietė į pirmąjį savo organizuotą žygį Laisvės kovų keliais.

Kaip pasakojo klubo „X kilometras“ įkūrėjas atsargos majoras Valdas Jasonas, iki pernai  Panevėžyje nebuvo klubo, kuris po vienu stogu sukviestų žygeivius. Tad šios iniciatyvos ėmėsi pats, nes jau daug metų užsiima šiuo sportu.

Tiesa, žygiavimo sportu vadinti nelabai galima. Anot V. Jasono, svarbiausia yra ne įveikti trasą, o prisiminti skaudžius istorijos puslapius ir pagerbti žmonių, prisidėjusių prie istorijos kūrimo, atminimą.

„Mūsų žygiai skirti Laisvės kovoms, todėl pirmąjį skyrėme Vyčio partizanų apygardos vado pulkininko Danieliaus Vaitelio 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Maršrutas, prasidėjęs Panevėžyje, baigėsi Juodvisinėje, žūties vietoje“, – dėstė V. Jasonas. 

Iš viso žygio dalyviai turėjo įveikti daugiau kaip penkiasdešimt kilometrų. Finišuoti imta praėjus  aštuonioms valandoms.

V. Jasono teigimu, čia svarbu buvo ne greitis ir ištvermė, o bendravimas. Pradėję žygiuoti iš Pajuosčio, žygeiviai keliavo per Velžio, Jotainių, Vadoklių, Lėno ir kitas mažesnes gyvenvietes. Beveik kiekvienoje jų keliauninkų laukė su daina ir užkandžiais, vėsiu šaltinio vandeniu.

„Mūsų žygeiviai įpratę žygiuoti greitai, tačiau vienas pagrindinių tikslų buvo sukurti šventę ne tik žygeiviams, bet ir bendruomenėms, seniūnijoms, žmonėms, pro kurių namus žygiavo dalyviai. Labai smagu, kai mažo miestelio gyventojai, palaikydami žygeivius, prisijungia prie bendros idėjos ir palaiko juos savo buvimu. Džiaugsmas ne tiek žygiuoti, kiek matyti iš namų išeinančius žmones ir  vaišinančius ką tik skintais obuoliais ar vėsia gira. Į tokius žygius išsirengiama ne dėl medalio, o   pabūti kartu, pajusti tą bendrystę“, – įsitikinęs klubo „X kilometras“ prezidentas.

Užkrečiama liga

Į žygį išsirengė penkiasdešimt dalyvių iš įvairių Lietuvos kampelių. Kartu su patyrusiais žygeiviais savo jėgas išbandė ir pilnametystės dar nesulaukusios merginos.

V. Jasonas  juokauja, kad visi žygio dalyviai, nepaisant amžiaus, yra jauni. Kuo žmogus vyresnis, tuo lengviau jam eiti.

„Čia toks sportas, kur amžius yra privalumas. Svarbiausia ne veržlumas, o ištvermė“, – pabrėžė jis.

50 kilometrų – palyginti nedidelis atstumas ne pirmą kartą į tokią kelionę išsiruošusiam žygeiviui. Jam pačiam ne kartą pėsčiomis tekę įveikti ir du šimtus kilometrų per dvi paras. O jaunystėje kartu su kitais tarnybos draugais į Panevėžį iš Šalčininkų pargrįžo per maždaug dešimt dienų.

„Nors nuovargis didžiulis ir kojos pritrintos, eiti labai įdomu. Tik tokioje ekstremalioje kelionėje gali pažinti tikrąjį žmogaus veidą, be to, gali išmokti ir eidamas atmerktomis akimis miegoti. Žygio pabaigoje atrodo, kad jau viskas, daugiau niekada nebesiryši tokiai avantiūrai, bet kitą dieną jau vėl nori keliauti. Didžiausias džiaugsmas yra laukti žygio ir žygiuoti, o praėjus kelioms minutėms po finišo ir nuslūgus euforijai nejučia imi galvoti apie kitus žygius“, – „Sekundei“ teigė V. Jasonas.

Nemokama pramoga

Pats pirmasis finišą kirtęs vilnietis Artūras Matulevičius įsitikinęs, kad žygiavimas – užkrečiama liga, nuo kurios vaistų nėra. Per trejus metus pėsčiomis jis įveikė daugiau kaip 1300 kilometrų. Šie skaičiai, anot žygeivio, auga geometrine progresija.

„Žygiavimas – tai poilsis ir pramoga. Be to, nemokama. Žygiavimas pėsčiomis padeda atitrūkti nuo darbo, šeimos rūpesčių ir kitų dalykų. Kita vertus, mieste gyvendamas tikrai nepamatysi tokių dalykų – vaizdingi ežerai, miškai, grynas oras“, – žygiavimo pėsčiomis privalumus vardijo Artūras.

Daugelis jaunų žmonių laisvalaikio be alkoholio ir cigarečių nelabai įsivaizduoja, todėl rūkyti taip ir neišmokęs Artūras tarp tokių jautėsi kaip balta varna. Tik pradėjęs žygiuoti suprato, kad bendraminčių yra daug daugiau. Žygyje sutikti draugai lieka visam gyvenimui.

„Žygių privalumas tas, kad čia gali rasti gerų draugų. Daugelis, sužinoję, kad užsiimu tokiu sportu, į mane žiūri kaip į ligonį. Žygyje supranti, kad tokių ligonių yra ir daugiau“, – juokavo vyras.

Išsiruošiant į ilgą kelionę svarbiausia, anot Artūro, motyvacija ir psichologinis nusiteikimas. Kai žmogus turi tikslą, jis gali įveikti ir penkiasdešimt, ir visus du šimtus kilometrų. Ne ką mažiau svarbus ir draugų palaikymas.

„Visada ateina tas lūžio momentas, kai atrodo, kad viskas, nebegali. Protas sako, kad turi eiti tik pirmyn, o kūnas nebeklauso. Tada draugų paskatinimas labai svarbus. Veikia net tokie skatinimo būdai, kai žinai, jog prie finišo tavęs laukia vėsaus gėrimo stiklinė. Taip beskatindami vienas kitą ir finišą pasiekiame. Medalis nėra svarbiausias, dėl jo tikrai neičiau – tai tik gražus prisiminimas“, – pasakojo A. Matulevičius, į žygį leidęsis su dar penkiais draugais ir šuniu, kurį visi draugiškai vadino Čekoslavaku.

Sunkiausi – paskutiniai žingsniai

Greičiausiųjų trejetuke atsidūrė ir panevėžietis Jonas Juknevičius. Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate dirbantis vyras prasitarė, kad šis žygis tik ketvirtasis, mat žygiavimu susidomėjęs tik pernai  Tačiau prie didelių fizinių krūvių įpratęs, darbas toks, kad reikia visada būti geros formos.

„Atėjau trečias, tikrai geras jausmas, nors buvo sunku, sekino karštis ir kojos labai pavargo. Šis žygis buvo išskirtinis tuo, kad ėjau vienas, mat neatsirado norinčiųjų palaikyti man draugiją“, – sakė J. Juknevičius. 

Sunkiausias momentas – iki finišo likus keliems kilometrams. Dažniausiai maršrutai sudaromi taip, kad iš pradinio taško išėjęs vis tiek turi sugrįžti į tą pačią vietą, o šįkart buvo kitaip – iki pat paskutinio kilometro nebuvo aišku, kur baigiasi trasa.

„Žygiuojant sunkiausi paskutiniai kilometrai, vis galvoji, kur tas finišas, ar dar toli. Čia reikėjo eiti iš taško A į tašką B, todėl nežinai, kiek dar liko kilometrų. Reikia didelės stiprybės“, – pabrėžė J. Juknevičius.

Ant kulnų vaikinams lipo ir šiaulietė Jolita Sedelskytė. Mergina kartu su seserimi nepraleidžianti nė vieno žygio pėsčiomis, tik šįkart žygiavusi viena, mat Šaulių sąjungai priklausanti sesuo tą dieną privalėjo eiti tarnybą.

„Į kiekvieną kelionę leidžiamės su sese. Šis žygis buvo beprotiškai sunkus, nes teko žygiuoti be jos. Supratau, kad įveikti tokį atstumą vienai – sunkiai įmanoma, turi būti kažkas šalia, kas paskatintų. Beprotiškai skauda kojas, o rytoj – į darbą“, – skubėdama žingsniuoti paskutinius metrus pasakojo mergina, dirbanti viename prekybos centrų, o laisvalaikiu tarnaujanti Krašto apsaugos savanorių pajėgose.

Lina DRANSEIKAITĖ

Moteris prie vairo, vyras – prie puodų kaip anekdotai skambėjo sovietmečiu, kai kabinti iš keptuvės kiaušinienę irgi buvo norma. Geležiniu žmogumi tituluojamo triatlonininko Vidmanto Urbono sūnus Rokas, pasukęs ne į sporto salę, o virtuvę, joje išdarinėjo tokius triukus, kad kompiuterio techniko išsilavinimą turinčiam vaikinui didžiausias Klaipėdoje restoranų tinklas patikėjo virtuvės šefo švarką.

Pasirinko virtuvę

Virtuvės paslapčių R. Urbonas mokėsi Anglijos, Danijos restoranuose, dabar jo rankose – solidaus Klaipėdos restoranų tinklo penkios skirtingos virtuvės ir jų geras vardas. Patiekalas per sūrus, per rūgštus, gal per saldus, negražiai patiektas, neskaniai atrodo – virtuvės šefui tenka išklausyti visas klientų pretenzijas. Laimei, jų nėra tiek, kad darbas vaikinui taptų nebemielas.

R. Urbono iš pusiausvyros neišveda net itin reiklus nuolatinis lankytojas, jau pažįstamas kone visų Klaipėdos kavinių ir restoranų personalui.

„Žmogus keliauja per visus restoranus ir jam vis per sūru, per rūgštu. Iš pradžių ir mes, ir kiti stengdavomės atlyginti už neįtikusį patiekalą. Bet po ketvirto karto suvokėme, kad klientas mumis naudojasi. Dabar tik išklausome. Jis nepiktybinis, blogų kalbų neskleidžia, nors piktinasi, vis tiek ateina pavalgyti“, – lankytojo žaidimo taisykles perprato R. Urbonas.

Pradžią padarė Roko vakarienės

Virtuvė sportininko sūnų viliojo nuo mažens. Kodėl jį taip traukia gaminti, Rokui lig šiol neįminta mįslė. Mat Urbonų šeimoje niekada nebuvo maisto kulto, net tik tėtis, bet ir mama prie viryklės stengiasi neužgaišti.

Todėl ketvirtadieniai, kai Rokas, iš tėčio gaudavęs 10 litų produktams, savarankiškai ruošdavo šeimai vakarienę, būdavo malonumas visiems.

Vėliau atsitiko taip, kad paaugliškos Roko vakarienės pasirodė geriausios pratybos, paruošusios vaikiną gyvenimui.

Devynerius metus mokęsis konservatorijoje, mušęs būgnus, grojęs pianinu ir gitara, dainavęs chore R. Urbonas, atrodo, privalėjo pasukti į Muzikos akademiją. Vis dėlto vaikinas pasirinko ne garsų pasaulį.

Rokas juokauja, kad ir su informacinėmis technologijomis niekada nebuvo susipykęs, todėl išblėsus meilei natoms pasuko mokytis kompiuterių techniku. Be viso to, Rokas rimtai žaidė biliardą, kėgliais, prie sportinio automobilio vairo varžydavosi slalomuose.

O baigęs studijas ir įgijęs specialybę nusprendė, kad kompiuteriai jo netraukia taip, kad iš jų užsidirbtų duonai. Kartą besišnekučiuojant su draugu kilo mintis susikrauti lagaminus ir dumti iš Lietuvos į antrąja lietuvių tėvyne vadinamą Londoną.

„Pasakiau sau: nedirbsiu statybose, kaip daugelis lietuvių emigrantų. Nemačiau ten nieko blogo, bet aš norėjau į virtuvę“, – pasakojo R. Urbonas.

Vaikinas surengė sau egzaminą: jei per mėnesį neįsidarbina restorane – čiuoš atgal į Lietuvą.

Išbandymas – supjaustyti baklažaną

Londone Rokas per dieną išsiųsdavo po penkiasdešimt gyvenimo aprašymų į visas iš eilės maitinimo įstaigas. Jis būtų sutikęs dirbti bet kuo: indų plovėju, virėju, pagalbiniu darbininku, svarbiausia – virtuvėje. Vaikinas neslepia, kaip ir dauguma darbo ieškančių emigrantų, savąjį aprašymą kiek pagražinęs. Ligi tol puodus maišęs tik mamos virtuvėje, pasigyrė turintis darbo restorane patirties. Dirbti virtuvėje buvo tokia didžiulė Roko svajonė, kad visos priemonės jai pasiekti atrodė pateisinamos.

„Niekada nesužinosi, ką gali, jei nebandysi“, – iššūkių nebijo R. Urbonas.

Todėl kai į galybę išsiųstų aprašymų atsiliepęs darbdavys surengė jam išbandymą restorano virtuvėje, vaikinui ir prakaitas žliaugė, ir rankos drebėjo.

„Liepė rūbinėje persirengti. Pirmą kartą velkuosi kitelį ir bijau, teisingai ar ne. Virtuvėje liepė supjaustyti kubeliais baklažaną. Buvau pasiskaitęs, ką reiškia pjaustymo lentelių spalvos, bent ją iš daugybės tinkamą pasirinkau. Pjaustau, o trys virėjai ir šefas stebi. Galvoju, kas bus, tas – kaip mokėjau, taip supjausčiau. Taip, kaip namuose. Man pasisekė, kad nepradėjo klausinėti padažų sudėties“, – karjeros pradžią pamena jaunuolis.

Londonas įsipyko

Darbo ieškojusiam emigrantui akylų virėjų verdiktas prilygo laimėjimui loterijoje: Roką pasveikino atvykusį į internacionalinį kolektyvą, kur jau dirbo po tris lenkus ir anglus, vienas iš Pietų Afrikos Respublikos, o jiems vadovavo australas. Anglijos virtuvė R. Urbonui padarė įspūdį. Anot jo, Lietuvoje retame restorane aptiktum tokią precizišką tvarką ir švarą.

„Anglai kaip žmonės darbe bjaurūs. Labai arogantiški, nesvarbu, kad dirba gal prasčiau nei emigrantai. Bet nepriekaištingai tvarkingi. Virtuvė priklauso nuo virėjų, o Lietuvoje rasti kvalifikuotų – didžiulė laimė. Arba jiems reikia nežinau kokio dydžio atlyginimus mokėti, arba nėra kas dirba. Profesinę baigusiam virėjui išmokyti reikia bent trijų mėnesių. Įgyja jaunas žmogus patirties, išmoksta ir išvažiuoja į Angliją. Aš juos suprantu. Kam dirbti Lietuvoje už 1500 Lt, jei Anglijos kavinukėje gaus 4000 Lt“, – pripažįsta virtuvės šefas.

Tačiau pats Rokas Londone ilgai neištvėrė. Beveik po metų vėl išsitraukė lagaminus. Vaikinas sako nebegalėjęs ilgiau suktis užburtame rate: namai – darbas – namai. Vien kelionei į darbą jis sugaišdavo pusantros valandos.

„Kartą atsisėdęs rimtai susimąsčiau, o kam aš taip plėšausi? Nenorėjau iššvaistyti savo jaunystės važinėdamas metro. Tą laiką, kiek sugaišdavau kelyje, galėjau išnaudoti turiningesniems dalykams – sportui, draugams“, – pasakojo R. Urbonas.

Danijoje pateko į chaosą

Atsisveikinęs su Londonu Rokas pasuko ne namo, o tiesiai į Daniją.

Vaikinas sako tolyn traukęs visiškai aklai – nors draugai parūpino kambarį, tačiau nė žodžio nemokant daniškai darbą susirasti pasirodė be galo sunku.

Kopenhaga po Londono Rokui pasirodė kaip ramybės sala.

„Ten žalia, vanduo, grynas oras. Gyvenome ramiame danų rajone, kur nėra tokio lėkimo, skubėjimo. Ir dabar pagalvojus apie Angliją mane net nupurto“, – neslepia vaikinas.

Danija pasirodė ne pati draugiškiausia šalis svetimšaliams. Nors net mažieji danai moka angliškai, daniškai nekalbančiam vaikinui teko patekti į tragikomiškas situacijas. Ištisą parą dirbančioje parduotuvėje Rokui pardavėja kuo puikiausia anglų kalba, netgi be akcento išrėžė nesuprantanti angliškai.

„Danams šventi yra trys dalykai – Danija, danų kalba ir dviratis“, – juokauja vaikinas.

Tačiau socialinė sistema, anot jo, ideali net emigrantams. Netekus darbo dar porą metų valstybė moka atlyginimo dydžio socialinę pašalpą, o medikų elgesys su ligoniais – tiesiog pavydėtinas.

„Kai man surakino nugarą, gydytojas vos ne kiekvieną dieną skambino klausti, kaip jaučiuosi. Nieko panašaus nesu girdėjęs Lietuvoje. Pas mus ligoniai gydytojų ieško kaip su žiburiu“, – palygino R. Urbonas.

Danijoje Rokas vėl nėrė į darbo paieškas. Šį kartą gyvenimo aprašymus ne tik siuntė, bet ir dalijo eidamas iš kavinės į kavinę. Tris savaites kasdien po 100 aprašymų išdalydavęs, bet nė vieno pasiūlymo nesulaukęs jaunuolis nuleido sau iškeltą kartelę: įsidarbino internetinių prekių parduotuvės sandėlyje. Neilgai trukus rado ir tai, ko ilgai ieškojo – darbą Kopenhagos senamiestyje įsikūrusio restorano virtuvėje. Šį kartą virėjo pareigos nepateisino jo lūkesčių.

„Danams labai svarbu lankytis restorane. Tai būtina jų įvaizdžiui. Bet restorano virtuvėje tebuvo pusfabrikačiai, netvarka, o savininkas italas visai pričiuožęs, nesuprantantis apie maistą. Kiek ten dirbau, visą laiką virtuvėje tvyrojo chaosas – nešvarios kriauklės, išmėtyti įrankiai“, – pasibaisėjo Rokas.

Likimas apsuko ratą

Neištvėręs daniško nacionalizmo ir chaoso darbe vaikinas pardūmė į Lietuvą. Po kelių dienų pabandė laimės ieškoti kur karšta – nusipirko bilietą į vieną pusę ir išskrido į Kiprą. O po trijų dienų jau sėdėjo lėktuve, skraidinančiame atgal. Kipras jam taip nepatiko, kad sako net atostogauti ten nebevyksiantis.

„Man taip jau yra – atvažiuoju į svetimą vietą ir iš karto pajuntu, tinkame vienas kitam ar ne. Kipras mane tiesiog pusiau plėšė, veržė, negalėjau savęs kankinti“, – svarsto R. Urbonas.

Per klajones po pasaulį Rokas visiškai įsitikino, kad jo pašaukimas – ne muzika, ne kompiuteriai, o vis dėlto virtuvė.

Tarsi nematoma likimo ranka jį vedė į tikslą. Netgi neturinčiam specialaus išsilavinimo vaikinui sekėsi vytis savo svajonę. Jam pačiam sunku patikėti, kad be patirties, be diplomų ir kažkieno protekcijų Lietuvoje sulaukė pasiūlymo padirbėti gamybos vadovu garsiame restoranų tinkle Vilniuje.

„Labai savimi pasitikiu, bet net man buvo baisu gavus tokias pa-reigas“, – pripažįsta Rokas.

Charizmos nestokojančiam drąsiam ir atkakliam vaikinui šypsojosi dangus. Metus išdirbęs gamybos vadovu buvo pakviestas į Klaipėdos restoranų tinklą.

Rokas jaučia, kad šį kartą jau surado savo vietą.

„Su tėčiu svarstome, kad gyvenimas sukasi ratu. Mano senelis buvo jūreivis, močiutė šeimininkė, turbūt todėl dabar aš esu Klaipėdoje virtuvės šefas. Viskas, kas gyvenime įvyksta, turi priežastį. Atsitiktinumų nebūna“, – įsitikino R. Urbonas.

Gamina kad ir kur būtų

Jei Rokas būtų gimęs pora dešimtmečių anksčiau, jo aistra maisto gaminimui veikiausiai būtų įvertinta ironiškai. Dabar, anot vaikino, akivaizdu, kad restoranų virtuvėse dominuoja vyriška kompanija.

„Moterys, nesupykit, bet vyrai geresni kulinarai“, – pareiškia R. Urbonas.

Jis džiaugiasi, kad ir požiūris į maisto gamybą per nepriklausomybės metus pasikeitė kardinaliai.

Virėjo specialybė tampa prestižine ir ją renkasi vis daugiau jaunų vyrų, turinčių nesuvaržytą fantaziją.

„Geras virėjas nestokoja fantazijos, neskaičiuoja darbo valandų ir atsiduoda darbui, myli jį taip, kad nebesveria gramų, o pats kuria patiekalą. Kurti visą gyvenimą – tai yra virėjo darbo esmė. Man pačiam būtų peilis tradiciškai kepti kotletus. Aš esu kūrėjas“, – sako Rokas.

Virtuvė – jo aistra ir gyvenimo būdas. Net po darbo dienos sugrįžęs namo vaikinas mielai imasi puodų.

„Kad ir kur bebūčiau, visur gaminu“, – tvirtina R. Urbonas.

Tuo įsitikino ir jo tėtį V. Urboną į Šveicariją neseniai lydėjusi komanda.

Išgirdę, kad kartu važiuos Rokas, plaukiko palydovai atsikvėpė iš širdies – visiems nukrito rūpestis, kur ir kuo maitintis. O jam – didžiausias malonumas pasirūpinti maistu ten, kur nėra sąlygų gaminti.

Cepelinai nebeįdomūs

Virtuvės šefas juokauja, kad ne tik pasakoje iš kirvio išverdama sriuba. Todėl kai sužadėtinė pasiguodžia, esą šaldytuvas tuščias ir neturinti iš ko gaminti vakarienės, Rokui sunku susilaikyti nesijuokus.

„Šaldytuvas prikrautas nuo viršaus iki apačios, o jai – tuščias!“ – šypsosi maisto virtuozas.

Roko dažnai prašoma išduoti savo firminio patiekalo receptą, o vaikinas tik gūžčioja pečiais tokio neturintis. Draugai ir artimieji žino, kad atėję į svečius visada ragaus ką nors naujo, dar neskanauto.

Kada nors atidaryti savo restoraną planuojantis R. Urbonas svajoja, kad jame nebus valgiaraščio.

„Pas mane ateitų žmonės, vertinantys ne kiekybę, o kokybę. Tokie, kurie su vyno taure praleistų visą vakarą ir ragautų kažką naujo. Valgymo kultūra, kai svarbu ne greitai, skaniai ir daug, o kokybė ir įvairovė, juntama Vilniuje, pamažu ji ateina ir į Klaipėdą. Klientams sudominti vien cepelinų su spirgučiais nebeužtenka“, – pažymi Rokas.

Vaikinas pastebi, kad iš jo mokosi net mama, po truputėlį naujais patiekalais papildanti savąjį asortimentą.

Vis dėlto Rokas tvirtina, kad nė vienas pasaulio virtuvės šefas neiškeptų tokių fantastiškai skanių blynų, kokiais jį sugrįžusį namo į Panevėžį palepina Rita Urbonienė.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Jaunas panevėžietis aludaris, televizijos projekte iš 30 merginų išsirinkęs vieną ir su ja išskridęs atostogų į Koso salą, suprato, kad ir šiai neužmaus sužadėtuvių žiedo.

Į televiziją – ne dėl nuotykio

Jaunas, išsilavinęs, išvaizdus, sportiškas, gebantis bendrauti, nė karto nevedęs, neturintis vaikų,  pasiturintis aludaris ieško žmonos. Kaip manote, ar tokiam vyrui lengva susirasti merginą, kurią galėtų nusivesti prie altoriaus?

To paklaustas panevėžietis aludaris 27 metų Andrius Perevičius sako, kad ne.

Vaikinas tokio skelbimo, žinoma, nedėjo nei į pažinčių svetaines, nei į laikraščius. Kitaip jam, matyt, būtų tekę mesti visus darbus ir atsakinėti į tūkstančius kandidačių laiškų.

Andrius laimę sutikti Dievo skirtą moterį mėgino televizijoje, laidoje „Ūkininkas ieško žmonos“.

Vaikinas yra turėjęs ne vieną draugę, bet nė vienai taip ir neužmovė sužadėtuvių žiedo.

Sulaukęs televizijos pasiūlymo dalyvauti laidoje, kurioje ūkininkai ieško sau antrosios pusės, Andrius ilgai nesvarstė.

„Kodėl gi ne. Tai – dar viena galimybė ir įdomi patirtis“, – sako jis ir patikina, kad į televiziją ėjo ne dėl nuotykio, o tikrai norėdamas sutikti merginą, su kurią galėtų kurti šeimą.

Vadybininko specialybę turintis Andrius – užimtas žmogus, kartu su tėvu dirba šeimos alaus darykloje, kurioje verdamas ne vienos rūšies kulinarinio paveldo sertifikatą turintis alus,  rūpinasi jo pardavimu.  Bet rado laiko ilgokiems filmavimams įvairiose šalies vietose.

„Žmonos paieškos – ne laiko švaistymas“, – juokiasi vaikinas ir tuoj surimtėjęs priduria, kad niekada nebus taip, jog dėl darbo ir pomėgių nebeturėtų laiko savo merginai.

„Tuos dalykus skiriu ir moteriai visada užteks mano dėmesio“, – paaiškino jis.

 A. Perevičius nori, kad būsima jo žmona būtų protinga, aktyvi, turėtų kokį nors pomėgį, pasižymėtų plačiomis pažiūromis –  „matytų toliau nei penkių metrų spinduliu“ ir, ne mažiau svarbu, mėgtų alų bei mokėtų virti kavą.

Plaukų spalva, ūgis, liemens apimtis ir kojų ilgis jam nėra labai svarbu, bet neneigia, kad gražiai sudėta, dailių veido bruožų mergina visada greičiau atkreips dėmesį.

Andrius puikiai supranta, kad susižavėjimas, jeigu nėra gilių jausmų, anksčiau ar vėliau praeina. Ir kad poros meilės alchemijos formulę geriausiai patikrina laikas.

Neraštingų panelių laiškus atmetė

Susipažinti su aludariu ir galbūt tapti jo žmona panoro 30 merginų nuo 22 iki 27 metų iš įvairių Lietuvos miestų. Kartu su laiškais kandidatės atsiuntė ir savo nuotraukas.

A. Perevičiui reikėjo išsirinkti septynias labiausiai patikusias merginas. Jis įdėmiai perskaitė kiekvienos prisistatymą, samprotavimus, ko jos tikisi iš pažinties ir kaip įsivaizduoja bendrą ateitį.

Pirmiausia į šoną padėjo merginų laiškus, kuriuose buvo gramatinių klaidų.

„Jeigu nemoka rašyti, tai, matyt, ir kalba netaisyklingai, o tai jau visai blogai“, – sakė jis.

Merginos, dėstydamos Andriui, kaip įsivaizduoja savo gyvenimą su juo ir ko tikisi, leido pasireikšti fantazijai. Kai kurie laiškai vaikiną prajuokino ir nustebino, bet kodėl – neatskleidė: mano, kad nekorektiška viešinti detales.

Į šalį jis padėjo ir merginos, kuri susitelkė tik į savo poreikius ir kalbėjo tik apie savo ateitį, laišką.

„Perskaičiau ir galvoju: o kur aš? Jeigu žmogus susitelkęs tik apie save, jam labai bus sunku priimti ir suprasti kitą“, – nusprendė A. Perevičius.

Kai kurios merginos neturėjo nė menkiausio supratimo, kas yra alaus darykla ir ką joje turėtų veikti.

Tiesa, tai Andriaus nė kiek nestebina. Pasak panevėžiečio, dažnas lietuvis dievina alų, bet retas žino, iš ko jis gaminamas.

„Vienas mėgėjas man pasiūlė: įpilk, paragausiu ir pasakysiu, ar tavo alus geras. Iš pradžių daviau jam paragauti salyklo, o jis klausia: kas čia? Paaiškinau, kad tai pagrindinė sudedamoji dalis. Alaus „žinovas“ nebepanoro vertinti mūsų gėrimo“, –  juokdamasis papasakojo Andrius istoriją apie „ekspertus“.

A. Perevičius būsimai žmonai nekelia reikalavimų išmanyti alaus virimo technologiją, tik norėtų, kad apie ją turėtų bent šiokį tokį supratimą ir neraukytų nosies, jei reikėtų paragauti alaus.

„Aludario žmona neturi purtytis išvydusi bokalą. Alus – gyvas organizmas, jį reikia prižiūrėti ir juo rūpintis. Jeigu ne – jam atsitiks kas nors blogo“, – tikino vaikinas.

Beje, A. Perevičių džiugina, kad pastaruoju metu „Piniavos alučio“ produkciją, tarp kurios yra ir raudonųjų dobilų žiedų, aviečių stiebų alus, perka vis daugiau moterų.

Atsisveikino su baltarankėmis

A. Perevičiaus išsirinktoms merginoms teko atlikti įvairias užduotis: gaminti maistą, stovėti už baro, pagauti žuvį ir ją išdoroti ir kt. Laidos dalyvės kelias dienas gyveno Perevičių namuose ir darbavosi Piniavoje esančioje modernioje alaus darykloje.

Andrius ne tik vertino merginų gebėjimus atlikti vieną ar kitą darbą, bet ir stebėjo, kaip jos bendrauja tarpusavyje ir su kitais.

„Kai pavydo scenos perauga į kažką didesnio, man – tai jau signalas būti atsargiam“, – korektiškai apie tai, kas nepatiko merginų elgesyje, pasakojo A. Perevičius.

Aludaris atkreipė dėmesį, kad kai kurios merginos šlykštėjosi žalios mėsos ir žuvies. Jam tai buvo nepriimtina. Pasak Andriaus, žuvies dorojimas ar mėsos pjaustymas yra natūralus maisto gamybos procesas.

Apskritai jam svarbu, kad žmona mokėtų šeimininkauti.

„Aš pats mėgstu suktis prie viryklės, norėtųsi bendramintės kulinarijos srityje“, – kalbėjo jis.

Kiekviename žaidimo etape A. Perevičiui atsisveikinus su kandidate į žmones, tarp jo draugų užvirdavo karštos diskusijos.

„Kodėl iš žaidimo išmetei tą, o ne aną merginą?“–  remdavo prie sienos aludarį bičiuliai.

Andrius išklausydavo ir savo artimųjų nuomonės apie merginas, tačiau, kaip juokauja, daugiau iš mandagumo.

„Man – nebe aštuoniolika metų. Žinau, kokio žmogaus ieškau“, – sakė jis.

Iš likusių trijų merginų galiausiai išsirinko vieną – juodaplaukę Dovilę.

Kelionėje pasitikrino sprendimą

A. Perevičius su Dovile ir kiti televizijos laidoje labiausiai patikusias merginas išsirinkę ūkininkai išvyko savaitės atostogų į Graikijos Koso salą. Dovilė neslėpė džiaugsmo, Andrių vadino svajonių vyru. Pasak merginos, jai užtektų vien tik jo švelnumo ir rūpestingumo.

Vaikinas  sako, kad kelionėje buvo gera, bet ji baigėsi ne taip, kaip galbūt jis ir mergina tikėjosi.

Kelionės pabaigoje Andrius Dovilei pasakė ne ir akivaizdžiai nuliūdino merginą.

„Kelionėje žmogų gali geriau pažinti, pamatyti, kaip jis elgiasi kitoje aplinkoje. Kelionėje visi labiau atsipalaiduoja, vienas kitam pasako daugiau nei pasakytų įprastoje aplinkoje, prasiveržia iki tol slopintos emocijos. Turėjau galimybę pasitikrinti, ar mūsų santykiai turi perspektyvą peraugti į rimtesnius jausmus. Nusprendžiau, kad mus geriausia, bent jau kol kas, pasilikti draugais“, – kalbėjo vaikinas.

Aludaris juokauja, kad gerai, jog tėvai dar nespaudžia parvesti marčios į namus, tad dar turi laiko paieškoti sau žmonos.  Andrius tiki, kad anksčiau ar vėliau sutiks mergina, be kurios nebegalės gyventi.

„Tai gali atsitikti bet kada. Šiandien aš vienas, o rytoj – kas žino“, – valiūkiškai filosofuoja panevėžietis.

Artimiausiu metu jis su draugais planuoja dviračiu per vieną dieną nulėkti į Palangą. Per tris jau mėgino – nesunkiai pavyko, o dabar – naujas iššūkis.

Andriaus tėtis, alaus daryklos  įkūrėjas Vidmantas Perevičius, paklaustas apie sūnaus žmonos paieškas televizijoje, išmintingai patyli ir atsako: „Jaunas dar, susiras.“

Kaip ir kiekvienas tėvas, ponas Vidmantas nori, kad sūnus būtų laimingas.

V. Perevičius viliasi, kad laikui bėgant sūnus ir dukra perims iš jo alaus verslą.

Aludaris  pasakojo, kad Kupiškio rajone gyvenusi jo močiutė ir jos brolis, tęsdami šeimos tradiciją, jam perdavė senovinius receptus, o jis – savo vaikams.

Inga SMALSKIENĖ

Rugsėjo 19 dieną Bronė Pobedinskienė atšventė šimtąjį gimtadienį. „Esu paprasta kaimo moteris“, – apie save sakė jubiliatė.

Su dukters Liudos šeima Panevėžyje gyvenanti šimtametė miestiete būti nenori, jos mintys dažnai plasnoja Upytės link, į gimtuosius Stultiškius, kur prabėgo visas gyvenimas.

Vos prieš keletą metų dukra ir sūnus B. Pobedinskienę šiaip taip įkalbėjo palikti sodybą ir keltis į miestą, pas savuosius. 

Vasaromis garbaus amžiaus senolė dar puikiai tvarkydavosi savarankiškai, bet žiemomis, kai kiemą užversdavo sniegas, viena likti nebegalėjo, todėl, nors ir nenoromis, persikraustė į miestą.

„Kojas skauda“, – pasiskundė lazdele pasiramsčiuodama svečius sutikusi šimtametė, paklausta, kaip jaučiasi. Daugiau, sakė, lyg ir nėra kuo skųstis, gyvenanti gerai.

Kiekviena senolės diena prasideda spauda. Papusryčiavusi, pasitvarkiusi, ji sėda prie stalo  ir  skaito „Sekundę“, o kartais dar ir sūnaus atneštus respublikinius laikraščius.

Smagiausia senolei būna, kai randa ką nors gero parašytą apie gimtąjį Upytės kraštą. Tada skaito net po kelis kartus, kitiems rašinį rodo.

Atsisėdusi prie lango šimtametė mėgsta klausytis Marijos radijo. Tikinti moteris bažnyčioje jau nebeturi sveikatos lankytis, tad retkarčiais, jos prašymu, dukra pakviečia dvasininką į namus.

B. Pobedinskienė sako, kad tiek daug metų jai Dievulis skyrė, jokių pastangų dėl to nereikėjo dėti. Ir jos mama, ir brolis, ir vyras amžinybėn išėjo gražaus amžiaus sulaukę. 

„Gal dėl to, kad nebuvau pikta, o gal kad labai daug dirbau taip ilgai gyvenu“, – svarstė šimtametė.

Apie jokias dietas ar maisto derinimus ji nė girdėt nebuvo girdėjusi.

„Savo auginau, savo valgiau“, – sakė ji ir pabrėžia, kad dažnai ant stalo rauginti, troškinti kopūstai, duona ir lašiniai ar kumpis būdavo.

Darbšti moteris, gera šeimininkė, bitininkė, giedotoja, – taip apie savo motiną pasakoja jos dukra. Du vaikus užauginusi, dviejų anūkų, trijų proanūkių sulaukusi šimtametė džiaugiasi artimųjų meile,  šviesia senatve, dar nebloga sveikata ir tik gimtojo kaimo ilgesys kartais verčia atsidusti: „O kad galėčiau ten sugrįžti.“

Kiekvieną šimto metų sulaukusį pensininką sveikinančių „Sodros“ atstovų duomenimis, šiemet  šimtmečio proga buvo pagerbtos aštuonios Panevėžio miesto ir rajono gyventojos. Dar keturioms ši įspūdinga sukaktis ateis iki metų pabaigos.

Įdomu, kad šiemet šimto metų sulaukė tik moterys, vyrų jubiliatų sąraše nėra.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Lietuvą garsina krepšinis ir gražios merginos. Tikriausiai su šiuo teiginiu ginčytis nė neverta. Tik krepšiniui rėmėjų niekada netrūko, o dailios merginos, pasiryžusios garsinti Lietuvos vardą, dažnai tai daro už savo lėšas.

Panevėžietė Justina Ieva Steponavičiūtė, šią vasarą pasipuošusi „Mis Aukštaitija“ ir „Mis Lietuva“ antrosios vicemis juostomis, jau po mažiau nei dviejų savaičių išskrenda į Afriką, Pusiaujo Gvinėjos Respubliką, kur dalyvaus tarptautiniame grožio konkurse „Miss Tourism Word 2013“. Tačiau gražuolės artimieji nerimauja, ar iki konkurso spės jam pasiruošti, mat labai sunku įkalbėti verslininkus prisidėti prie J. I. Steponavičiūtės pasiruošimo konkursui.

Kaip pasakojo panevėžietę į tarptautinį grožio konkursą „Miss Tourism Word 2013“ siunčiančios agentūros „Vilnius models“ vadovė Svajūnė Jackūnaitė, kiekviena šalis šiam konkursui rengiasi itin kruopščiai, mat tai puiki proga ne tik pasirodyti merginoms, bet ir pristatyti savo šalį kaip itin patrauklią turistams. Deja, Lietuvoje rengti atrankinių konkursų nėra galimybių, todėl siunčiama ta mergina, kuri labiausiai sužiba tais metais vykstančiuose konkursuose.

„Kitose šalyse rengiami nacionaliniai konkursai išrinkti savo atstovę. Žinau, kad šiuo metu nieko geresnio nerasčiau už Justiną Ievą. Per pusmetį ji gavo didžiulę patirtį, kuri labai pravers ir šiame konkurse. Manau, kad grožio ir patirties derinys neliks nepastebėti“, – kad į tarptautinį grožio konkursą siunčiama būtent Justina Ieva, džiaugėsi S. Jackūnaitė.

Anot modelių agentūros vadovės, nors pernai konkurse „Miss Tourism Word“ dalyvavusiai lietuvaitei sužibėti nepavyko, tačiau ji buvo pastebėta. Sužavėti merginos ir šalies grožio, organizatoriai ir šiemet Lietuvą pakvietė dalyvauti konkurse. Tai puiki šalies reklama – susižavėję merginos grožiu, ne vienas ryšis aplankyti ir šalį, kuriai ji atstovauja.

„Lietuvą garsina krepšininkai ir gražios merginos. Deja, vieniems skiriamas visas dėmesys, o kitiems – nieko. Juk kiek gražių merginų vaikščioja garsiausių mados sostinių podiumais. Lietuvoje ne tik blogi dalykai vyksta, žmonės emigruoja ne tik indų plauti, bet ir garsinti Lietuvą“, – įsitikinusi S. Jackūnaitė.

Pasak jos, tarptautiniuose grožio konkursuose reta kuri lietuvaitė sužiba ne dėl gražių merginų trūkumo, o nemokėjimo atsirinkti, kuri mergina gali sužavėti pasaulį. Tačiau panevėžietės sėkme moteris net neabejoja.

„Pati ne kartą dalyvavau kaip komisijos narė įvairiuose grožio konkursuose, matau, kokias merginas siunčia kitos šalys. Ir suprantu, kodėl Lietuva nieko nelaimi. Esu nusivylusi konkursu „Mis Lietuva“ ir džiaugiuosi, kad Justina Ieva apskritai gavo vieną iš juostų. Manau, kad ši mergina turi geras galimybes laimėti, jeigu netikėčiau ja, tikrai nesiųsčiau į šį konkursą“, – „Sekundei“ teigė S. Jackūnaitė.

Grožio kaina

Sužinoję, kad teks dalyvauti tokio lygio tarptautiniame konkurse, Justina Ieva ir jos artimieji apsidžiaugė, tačiau džiaugsmą netrukus pakeitė nusivylimas ir abejonės, mat susiruošti į konkursą reikia nemažų investicijų. Lėktuvo bilietais ir apgyvendinimu pasirūpino organizatoriai, bet iš kur gauti vakarinių suknelių, batelių, kitų grožio atributų, galvą teko pasukti pačiai gražuolei.

„Sumos nėra milijoninės ar tūkstantinės, sukneles padės gauti agentūra, bet visa kita teks pačiai. Net neskaičiavau, kiek visa tai galėtų kainuoti, bet vien skiepai kainuoja keli šimtus, o jų reikia ne vieno“, – kalbėjo J. I. Steponavičiūtė.

Rėmėjų paieškomis šiuo metu daugiausia laiko skirianti Justinos Ievos mama prisipažino, jog buvo net minčių atkalbėti dukrą nuo kelionės, nes praktiškai ir laiko pasiruošti jau nebėra, ir finansinių galimybių. Surasti rėmėjų neįmanoma – kur kreipėssi, visur buvo užtrenktos durys. O kai kur net mestelėjo mintį, kad sutaupyti būtų galima tiesiog nesiskiepijant.

„Kreipiausi ir į Savivaldybę, ir į įvairias verslo įmones, tačiau jokios realios pagalbos nesulaukėme. Iš visų kalbų tik šnipštas išėjo. Gal ir norėtų padėti, bet arba nėra galimybių, arba kitos priežastys. Gal jeigu laiko būtų daugiau, būtų kiek kitaip. Dabar esame savotiškoje aklavietėje ir gyvenam tik laukimu“, – kalbėjo Justinos Ievos mama.

Anot moters, dar niekada neteko prašyti paramos, todėl jaučiasi kiek keistai. Gal jeigu konkursas vyktų Europoje išleisti dukrą būtų kiek drąsiau. O dabar – tolimoji Afrika, kur didelė tikimybė pasigauti egzotinių ligų ar apsinuodyti užterštu vandeniu.

„Reikia lėšų ne tik skiepams, bet ir paprastam geriamajam vandeniui įsigyti, juk net dantų ten negalima skalauti vietiniu vandeniu. Justina Ieva jau rugsėjo pabaigoje turi išskristi, tačiau iš rėmėjų – tyluma. Ji kaip mūsų šalies ambasadorė išvažiuoja garsinti Lietuvos, bet net valdiškos įstaigos negali prisidėti prie to, kad ji gautų visus reikalingus skiepus“, – sakė gražiausios Aukštaitijos merginos mama.

Neturi pinigų

Konkurso „Mis Aukštaitija“ viena iš organizatorių Ieva Žiukaitė-Damaševičienė „Sekundei“ teigė, kad Justinos Ievos bėdos ieškant rėmėjų jai gerai žinomos. Panevėžyje verslas vis dar susiduria su tam tikrais iššūkiais, todėl finansiškai paremti grožio konkursų dalyvių neturi galimybių.

„Daugeliui žmonių to padaryti tiesiog neleidžia finansinės galimybės. Kai kurie mielai paremtų savo paslaugomis ar dovanomis, bet ne pinigais. Kaip mane informavo, po to iškyla tam tikrų nesklandumų su Mokesčių inspekcija“, – sakė I. Žiukaitė-Damaševičienė.

Suknelės, bateliai ir kiti grožio aksesuarai – visiems šiems dalykams rasti rėmėjų ar dizainerių, profesionalių siuvėjų nėra sunku, tačiau, anot I. Žiukaitės-Damaševičienės, šiuo atveju spaudžia laikas. Mat pasiūti suknelę, kuri ne tik puikiai tiktų merginai, bet ir būtų tinkama tokio aukšto lygio tarptautiniams konkursams kaip „Miss Tourism Word“, nemažai užtrunka.

„Justina Ieva yra labai aukšta mergina, tad standartinės suknelės jai netinka. Įvairūs nuomos salonai dažniausiai neturi tokio ilgio suknelių, kurios jai tiktų. Juk kai nėra paklausos, nėra ir pasiūlos. O rasti gerą siuvėją, kuri per tokį trumpą laiką nepriekaištingai pasiūtų konkursui vakarinę suknelę – praktiškai nerealu. Tačiau rankų nuleisti nevalia. Nieko nėra neįmanoma, dėl suknelių vis tiek rasime vienokį ar kitokį sprendimą, tačiau su skiepais gerokai sudėtingiau, reikia ir laiko, kad jie pradėtų veikti“, – su kokiais sunkumais susidūrė panevėžietė, atskleidė I. Žiukaitė-Damaševičienė.

Lina DRANSEIKAITĖ

Šiuolaikinis pasaulis dabar nebeatrodo  toks didelis ir paslaptingas. Bene kiekvienas, daugiau ar mažiau pasistengęs, gali nukeliauti į bet kokį kraštą, pamatyti kokias tik nori vietas, o informacinės technologijos padeda greitai gauti patikimų žinių. 

Išminties klodų atverti neįmanoma

Daugelį lietuvių dominanti Indija dabar lengvai pasiekiama ir, regis, tapo ne tik artimesnė, bet ir aiškesnė, suprantamesnė.

Tik tokie žmonės kaip dailininkas Saulius Kruopis, kurie į Indijos kultūros, meno, tradicijų paslaptis yra įsigilinę gerokai daugiau už kitus, perspėja: „Neapsirikite. Begalinių šios šalies išminties klodų atverti neįmanoma. Galima tik vos prisileisti prie jų fragmentų.“  

Per metus Indiją aplanko milijonai turistų iš viso pasaulio, o tarp jų lietuvių – vienas kitas tūkstantis. Tiesa, su kelionių organizatoriais į Indiją keliaujama ne visada – dažnas šia šalimi besidomintysis vyksta individualiai. Šalį pasiekti dabar galima be didelių problemų.

Indija ypač vilioja tuos, kuriems Rytų filosofija padėjo perkainoti vertybes, kitaip pažvelgti į save ir pasaulį.

Vis dėlto daugumai Indija tebėra nežinoma ir tolima šalis. Tiek ir žinoma: spalvingi sariai, gatvėmis laisvai vaikštinėjančios karvės, maudynės šventojoje Gangoje, būgneliai, smilkalai…

Tačiau svarbiausia ne Indijos išorė – vaizdai ar reiškiniai, tikrosios Indijos reikėtų ieškoti kur kas giliau, neišvengiamai pasitelkiant šios šalies kultūrą.

Harmonijos ir grožio siekimas

Lietuvos dailininkų sąjungos narys, tarptautinių Nidos tapybos plenerų iniciatorius ir vadovas, nepailstantis keliautojas S. Kruopis Indija susidomėjo prieš kelis dešimtmečius, kai jam į rankas pateko žurnalas apie šią šalį.

Nuo to laiko apie Indiją pradėjo daug skaityti, domėtis ja, paskui su šia šalimi susipažino iš arti –  daug keliauta, pamatyta, sužinota. Nuo 1996 metų S. Kruopis Lietuvos ir Indijos draugijos narys, artimiausią kelią į šios Pietų Azijos valstybės pažinimą jis pasirinko per meną.

„Tema apie Indijos meną begalinė, jos išsemti neįmanoma“, – sakė Indijos kultūros tyrinėtojas.

Vedas – senovės Indijos literatūros paminklą, suteikiantį daug žinių, atspindintį socialinę, ekonominę, kultūrinę senovės Indijos praeitį, religiją ir mitologiją.

„Žmogų per visą gyvenimą veda harmonijos ir grožio siekimas. Vedų kultūroje menas suvokiamas kaip tobulai išreikštas grožis. Tačiau menas  nėra tas dalykas, kuris ateina pats savaime. Meno reikia mokytis“, – kalbėjo S. Kruopis.

Jis pats visą gyvenimą siekė tobulumo, daug mokėsi. Didelę įtaką menininkui padarė kelionės į Indiją.

Pirmą kartą keliaudamas į šią šalį išgirdo svarbų mokytojo patarimą: „Tik nepamiršk fotografuoti. Nesirinkdamas, per daug nesižvalgydamas fotografuok viską.“

Taip S. Kruopis ir elgėsi. Užtat nuotraukų iš Indijos dabar turi daug ir labai įvairių. Menininkas prisipažino visada ten jautęsis gerai – kaip namuose.

Laikinas materialumas

Vis dėlto S. Kruopis primena, kad Indija visai kita šalis negu Lietuva – net klimatas ten labai skiriasi. Pernai lankydamasis Indijoje jis pirmą kartą buvo patekęs į liūčių sezoną ir savo kailiu patyrė, kas tai yra.  

Indijoje kita ir laiko sąvoka – niekas niekur neskuba, eidami nesidairo atgal. Viena iš svarbiausių gyvenimo dėsnių: viskas, kas yra materialu, – laikina ir lengvai pažeidžiama.

„Kad suvokčiau šią paprastą tiesą, atspirties tašku tapo ne žmogaus, o miesto istorija. Tas miestas Karaliaučius, įrodęs, kiek nedaug reikia, kad 700 metų civilizacija virstų griuvėsiais“, – sako S. Kruopis. 

Kalbėdamas apie Indiją, pristatydamas Rytų filosofiją, menininkas ne veltui dažnai minėjo garsiojo tautos vyro Vydūno ir Tėvo Stanislovo vardus. 

Norintiesiems sukti dvasinio tobulėjimo keliu Indijos kultūros tyrinėtojas pataria pirmiausia įsigilinti į savo prigimtį, suvokti save. „O paskui reikia ieškoti aukštesnio už save – kad turėtum į ką kreiptis, galėtum paklausti. Toliau žengiant šiuo keliu reikia mokytis ir mokytis“, – pataria S. Kruopis.

Kai Lietuvoje viešėjo Dalai Lama, S. Kruopis buvo vienas iš tų, kurie galėjo užduoti jam klausimą. Lietuvos menininkas garsaus svečio paklausė apie sielą, domėjosi, ar tiesa, kad budizmas jos nepripažįsta esančios. Patylėjęs Dalai Lama ištarė, kad šis klausimas yra filosofinis, tačiau pripažino, jog budistai tiki reinkarnacija, persikūnijimu, bet ne siela.

Viskas Dievo valioje

Grįžęs prie pasakojimo apie Indijos meną, S. Kruopis pabrėžė, kad jame ne tik kūrėjams, bet ir žiūrovams skiriama labai daug dėmesio. Žiūrovas turi būti žmogus, mokantis vertinti meną, ateinantis palankiai nusiteikęs, trokštantis pasimokyti ir pasimėgauti jo turtingumu.

S. Kruopis yra išleidęs savo kūrybos albumą „Mąstymai“, jo kiekvienas iš penkiolikos skyrių skirtas vis kitam su Indija susijusiam reiškiniui.

Menininkas prisimena, kad pristatydamas šį albumą bijojo lietuvių atsiliepimų, nenorėjo atrodyti kaip sektantas, sulaukti daugybės priešgyniavimų. Tačiau jo neapleido ir viltis, jog pavartę šią knygą žmonės dar labiau susidomės nuostabiąja šalimi – Indija. Albumas buvo dedikuotas tam mokytojui, kuris išminties pamokas dėstė  Indijos vienuolyne.

Indija prabyla iš S. Kruopio paveikslų, piešinių, nuotraukų. Pastarosiose dažnai galima išvysti   atsiskyrėlių – žmonių, gyvenančių iš to, ką jiems kas paaukoja, jokių pastangų nededančių dėl savo gerovės, viską paliekančių Dievo valiai. Svarbiausias atsiskyrėlių užsiėmimas – melstis ir giedoti himnus Aukščiausiojo garbei.

Europiečiams besistebint tokiu gyvenimo būdu, gali būti atsakyta, kad, ratui apsisukus, kiekvienam gali tekti tokia dalia – garbinti Dievą ir kliautis tik jo valia.

„Mūsų akimis tų žmonių gyvenimas sunkus, varganas, suvaržytas daugybe įstatymų. Net   pasiryžusieji pasiekti kitą dvasinį lygį, skirti gyvenimą tik maldai dažniausiai palūžta. Esame silpni“, – pripažįsta Pietų Azijos valstybės kultūros tyrinėtojas.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Spalio 5-ąją švenčiama Mokytojų diena kone kiekvieną bent mintimis priverčia sugrįžti į mokyklos suolą ir prisiminti tuos, kurie mokė ne tik pažinti raideles ir skaičius, bet ir meilės, atjautos, gerumo. Kone antraisiais tėvais tapusių mokytojų pavyzdys rinktis pedagogo kelią paskatino ir Panevėžio kolegijos Kokybės ir tyrimų skyriaus vedėją ir dėstytoją Birutę Dalmantienę.

Įkvepiantis pavyzdys

Trisdešimt penkerių metų pedagoginio darbo stažą skaičiuojanti Panevėžio kolegijos Kokybės ir tyrimų skyriaus vedėja ir dėstytoja Birutė Dalmantienė Mokytojų dieną sutinka kaip didelę šventę, o kiekviena Rugsėjo 1-oji prilygsta Naujiesiems metams.

Tik įžengusi į pirmąją klasę moteris žinojo, kad jos kelias bus su vaikais ir tarp vaikų. Ir niekada dėl tokio pasirinkimo nėra net sudvejojusi, todėl kiekvienas sveikinimas Mokytojų dienos proga paglosto širdį.

Pasak B. Dalmantienės, didžiausią įtaką renkantis profesiją turėjo ne tėvai, o mokytojai, savo pavyzdžiu uždegę ir mažą mergaitę iš gūdaus miškų apsupto vienkiemio.

„Gyvenau pačiame Tauragės rajono pakraštyje, atokiame kaime tarp miškų. Iki mokyklos žiemą tekdavo bristi per pusnis, o pavasariais ir rudenį – tvinstančiais laukais penkis kilometrus, bet vis tiek didžiausia kančia būdavo moksleivių atostogos, kai tekdavo skaičiuoti dienas, kol jos baigsis, nes mokykla man buvo sunkiai nusakomas stebuklas, šviesulys“, – prisiminė dėstytoja.

Kaip pasakojo B. Dalmantienė, į dažais dar kvepiančią aštuonmetę mokyklą iš aplinkinių kaimelių susirinkdavo vaikai iš varganų trobelių. Ir dabar ji pamena, kaip visas kaimas supuolė į kaimo parduotuvę pasižiūrėti, kaip atrodo balta duona. Todėl mokykloje per pietus duodama bandelė su arbata prilygo kone stebuklui. Kaip ir daugybė knygų.

„Skaityti ir rašyti mokėjau dar prieš ateidama į mokyklą, tačiau knygų mūsų namuose nebuvo, nes tais laikais jos buvo sunkiai įperkamos, o čia atsivėrė visas knygų lobynas. Meilė knygai mane lydi iki šių dienų“, – „Sekundei“ sakė pedagogė.

Tačiau stipriausią įspūdį, kuris išliko iki šių dienų, paliko ten dirbę mokytojai, visiems daliję savo širdies šilumą. Kaip pasakojo B. Dalmantienė, paprasti kaimo vaikai retas kuris pasižymėjo aktoriniais ar muzikiniais gebėjimais, tačiau mokyklos pedagogai sugebėdavo suruošti viso kaimo metų įvykiu tapdavusias šventes. Nors jaunieji artistai lipdavo tik į iš dviejų medinių ožių, uždengtų netašytomis lentomis, suręstą sceną, jautėsi tikromis žvaigždėmis.  

„Ir dabar dar atsimenu, kokie pasiaukojantys ir šviesūs žmonės dirbo. Tais laikais maršrutiniai autobusai iki mūsų kaimo, kur buvo įkurta mokykla, net nevažiuodavo, iš Tauragės naktimis mokytojai kažkaip atbrisdavo iki mūsų. Gyvendavo šaltuose bendrabučiuose, bet nepaprastai mus mylėjo“, – gerų žodžių buvusiems mokytojams negailėjo moteris.

Į teatrų miestą

Tai, kaip teko mokytis B. Dalmantienei, šiuolaikiniams vaikams nesuprantama, jiems tai atrodo tarsi iš fantastikos srities. Tačiau tos akimirkos, kai vienoje mokyklos kamarėlių prie jaukiai spragsinčios krosnies mažieji šildydavosi nužvarbusias rankas ir džiovindavosi batus, kai į ekskursiją į zoologijos sodą keliaudavo brezentu dengtu sunkvežimiu, kuriame vietoj suolų sudėtos medinės lentos, tik sustiprino norą tapti mokytoja.

„Net ir tokiomis sąlygomis mokytojas dirbo iš visos širdies, su begaline meile vaikams, skiepydamas šilumą, gerumą, pagarbą. Toks šviesus mokytojo paveikslas ir skatino sekti jų pėdomis. Niekada neabejojau, kad būsiu mokytoja“, – pabrėžė B. Dalmantienė.

Baigusi aštuonmetę Šakviečio mokyklėlę, B. Dalmantienė išvyko mokytis į Tauragę. Nors svajojo studijuoti lietuvių kalbą ar žurnalistiką, nes ne kartą buvo įvairių konkursų laureatė, ji kartu su kitais klasės draugais pasirinko sustiprintą matematikos klasę, tad nieko kito nebeliko, kaip tapti matematikos mokytoja.

„Tik vieną kartą suabejojau, ar man pavyks. Per praktiką patekau į Vilniaus 43-iąją mokyklą, teko dirbti su šeštokais. Iš 29 vaikų 21 buvo vaikinas, 13 jų buvo įtraukti į vadinamąją blogiukių įskaitą. Nelabai žinojau, ką daryti, tačiau kažkaip visa tai įveikiau. Ir labai tuo džiaugiuosi, nes šiuo darbu niekada nenusivyliau“, – savo pasirinkimu tapti mokytoja džiaugėsi pernai Metų panevėžiete tapusi moteris.

Kai teko apsispręsti, į kokį miestą nori vykti mokytojauti, B. Dalmantienė taip pat ilgai nesvarstė. Kadangi Žemaitijoje vietų nebuvo, pasirinko Panevėžį, nors šiame mieste nebuvo nė karto apsilankiusi.

„Jokių giminių ar pažįstamų čia neturėjau, tačiau čia buvo J. Miltinio teatras, todėl Panevėžys man atrodė labai šviesus ir šiltas miestas“, – pasirinkimo motyvus paaiškino panevėžietė.

Drausmindavo pasakojimais

Tik atvykusi į Panevėžį B. Dalmantienė pradėjo dirbti tuometėje 2-ojoje, dabartinėje V. Žemkalnio gimnazijoje. Pasak moters, pirmoji jos auklėtinių klasė buvo be galo šviesi ir gera, todėl tai dar labiau sustiprino norą tapti mokytoja. Ir dabar dar susitikę mieste buvę mokiniai visada sveikinasi su mokytoja, nors ir neilgai teko mokytis vieniems iš kitų.

Po metų jaunutė mokytoja buvo pakviesta dirbti į tuometę A. Domaševičiaus aukštesniąją medicinos mokyklą. Nors pamokų mokyklose praktiškai visada turėdavo, daugiausia dirbo su studentais. Darbas su mokiniais ir studentais labai skyrėsi.

„Dirbant su mokiniais pirmiausia reikia išsikovoti jų pasitikėjimą ir sukurti tokią atmosferą, kad jie tavęs klausytų. Drausmės problema aktuali buvo visais laikais ir kiekvienai klasei reikėjo rasti vis kitą metodą, raktą, kaip juos suvaldyti. Bjauriausiose klasėse mane gelbėdavo susitarimas – 40 minučių dirbame, o penkias aš jiems pasakoju apie savo keliones. Ilgainiui jie pamiršdavo, kad galima neklausyti“, – savo slaptą receptą, kaip rasti bendrą kalbą su triukšmadariais, atskleidė dėstytoja.

O papasakoti B. Dalmantienė tikrai turėjo ką, mat daugiau kaip penkerius metus ji priklausė mokytojų keliautojų klubui, su kuriuo per atostogas dviračiais yra išmaišiusi kone pusę tuometės Sovietų Sąjungos: nuo Krymo kalnų kone iki Juodosios jūros.

„Tikriausiai niekas nepatikės, bet dviračiais buvome numynę net iki debesų. Kartais net nepajusdavome, kaip prie dviračio rėmo prišaldavo pirštai, tačiau įspūdžiai, patirti kelionėse, niekada nepasimiršta. Kita vertus, tik kelionėse pažinsi tikruosius draugus. Su tais, kuriais teko dalytis vieno miegmaišio kampučiais, ir dabar palaikome puikius santykius“, – pasakojo aistringa keliautoja, ir dabar kartu su vyru kasmet išsirengianti į kelionę turistų nepramintais takais.

Derliaus surinkimas

Dirbdamai A. Domaševičiaus medicinos mokykloje, vėliau – Panevėžio kolegijoje, B. Dalmantienei teko mokyti ir merginas, ir vaikinus, ne kartą reikėjo padėti spręsti jų meilės problemas, braukti ašaras ir į gyvenimo kelią išlydėti nuo pirmojo kurso mokytus jaunuolius.

„Labiausiai patinka diplomų įteikimo šventės. Prisimenu, koks nedrąsus ir susikaustęs atėjo, o išeina protingas ir susitupėjęs jaunuolis. Ši šventė – tarsi derliaus surinkimas“, – juokavo dėstytoja.

Darbas su studentais įdomus tuo, kad niekada negali būti dviejų tokių pačių paskaitų, nes visi studentai labai skirtingi. Pasak B. Dalmantienės, informacijos amžiuje tai, ką dėstei pernai, šiemet jau  nebetinka. Ne tik studentai, bet ir dėstytojai turi nuolat viskuo domėtis, mokytis. 

„Atrodytų, kas gali keistis matematikoje, juk du kart trys visada bus šeši, bet kiekvieną kartą ateina vis kiti vaikai, skirtingai su jais tenka ir dirbti. Dėstytojas nebėra tas, kuris atėjo, išdėstė savo medžiagą ir išėjo. Jeigu nesidomėsi, visada rizikuoji, kad kuris nors iš studentų už tave žinos daugiau“, – sakė pedagogė.

Šiuolaikinis mokymas kardinaliai skiriasi nuo buvusio prieš kelis dešimtmečius. Tada informacijos labai trūko, dabar yra jos perteklius. Todėl reto kurio vaiko akys dega noru mokytis. Tačiau ir maži atradimai džiugina pedagogę.

„Niekada savo studentams nesakau, kad jie privalo kažką išmokti, svarbu yra mokėti susirasti reikiamą informaciją. Pedagogo darbas susideda iš daugybės mažų laimėjimų. Pavyzdžiui, Aukštaitijos savišvietos akademijoje, kur dėstau senjorams kompiuterinio raštingumo pradmenis, viena mano studentė pasidžiaugė, kad pagaliau sugebėjo parašyti ir išsiųsti sūnui į užsienį laišką, nors ką tik maigė pelytę, nežinodama, ką su ja daryti. Ji taip jaudinosi, kad net ašaros riedėjo  skruostais. Kaip gali nesidžiaugti, kai sugebi išmokyti žmogų kad ir tokių dalykų, kaip parašyti elektroninį laišką“, –  kalbėjo moteris.

B. Dalmantienės nuomone, nors nuo tų laikų, kai mokėsi ji, prabėgo daugybė metų, pasikeitė iš pagrindų visa švietimo sistema, tačiau mokytojas ir dabar dar vertinamas pagal tai, kiek širdies jis įdėjo į savo darbą.

„Juk yra tokių mokytojų ir dėstytojų, paskui kuriuos vaikai kaip žąsiukai sekioja. Nors kiti pedagogai taip pat taktiški ir geri, tačiau aplink juos vaikai  nesibūriuoja. Vis dėlto turi būti meilės, pasitikėjimo vaiku grūdelis. Jie labai jaučia, ar tu juos gerbi ir myli, ar į paskaitą atėjai tik „atbaladoti“ žinių ir užsidėti pliusiuką“, – mano B. Dalmantienė.

Lina DRANSEIKAITĖ 

Triukų meistru ir stebukladariu vadinamas iliuzionistas Mantas tikina, kad tai, ką darantis, yra ne tik jo pašaukimas, bet ir palaiminimas, ir prakeiksmas.

Paslaptis įmena vaikai

Šiuolaikinį žiūrovą, kaip niekad turintį didelį pasirinkimą, papirkti ganėtinai sudėtinga. Tačiau 28-erių metų iliuzionistui Mantui Žmuidinavičiui, pasirinkusiam sceninį vardą Wizard, atrodo, tai pavyksta be jokių didelių pastangų. Triukų meistro pasirodymus su smalsumu stebi ir vaikai, ir karjeros aukštumas pasiekę verslo žmonės.

Pasak Manto, daugelis jo triukų skaičiuoja kelis šimtus metų, tačiau ir viduramžiais, ir dabar jie vis dar stebina. 

„Daugelio mūsų mobilieji telefonai gali atlikti daugiau stebuklų, nei pats geriausias pasaulio magas. Šiuolaikinė visuomenė šiek tiek atbukusi, persisotinusi viskuo ir ją nustebinti labai sunku. Tačiau publika per mano pasirodymus džiaugiasi, nes ištroškusi to nuoširdaus, tikro nustebimo“, – sako vaikinas.

Daugelis iliuzionisto atliekamų triukų – gana paprasti, tačiau įminti jų paslaptį pavyksta ne kiekvienam. Dažnai Mantas pasirenka lengvesnius pasirodymus, kad žiūrovas galėtų iššifruoti pradingstančių daiktų paslaptį, bet dažniausiai niekas taip ir nepajėgia atspėti.

„Esu tik aktorius, kuris vaidina mago vaidmenį. Amerikiečių mokslininkai nustatė, kad kuo žmogaus intelektas aukštesnis, tuo sunkiau jam suprasti triuko paslaptį.

Vaikai žiūri daug paprasčiau ir jiems kur kas lengviau suprasti, o suaugusieji ieško nanotechnologijų ir panašių dalykų. Būtent ta logika ir nuveda šunkeliais. Kuo paprastesnė paslaptis, tuo lengviau nustebinti žiūrovą“, – sunkiai suvokiamą tiesą atskleidė triukų meistras.

Per vieną renginį publika susižavėjusi pradėjo ploti, kai magas nuo staliuko pasiėmė stiklinę gurkštelėti vandens – visi pamanė, kad ją Mantas buvo kažkaip stebuklingai susilankstęs švarko rankovėje, tačiau iš tiesų ji stovėjo nuo pat pasirodymo pradžios, bet žiūrovai dėmesį buvo taip sutelkę į triukus, kad to nepastebėjo. Panašių dalykų yra nutikę ne kartą.

„Sykį sugalvojau triuką su dviem gumytėmis – jas viena į kitą patrinti, kad atrodytų, jog pereina kiaurai. Tačiau vieną per stipriai patraukiau ir ji staigiai šovė į viršų.

Visi pradėjo ploti, manydami, kad tiesiog ją pradanginau. Tačiau gumytė ne pradingo, o atsidūrė vieno žiūrovo lėkštėje. Tada teko improvizuoti: „Abrakadabra, gumytė  atsirado jūsų sriuboje.“ Žmogus iš nuostabos sugebėjo tik pasakyti: „Oi, geresnio mago dar nesu matęs“, –  kone kuriozinę situaciją prisiminė M. Wizard.

Kaip juokauja iliuzionistas, nors įvairių atsitikimų būta ir daugiau, ačiū Dievui, visos asistentės dar gyvos.     

Palaiminimas ir prakeiksmas

M. Žmuidinavičius svajojo tapti gydytoju, tačiau jau nuo pirmos klasės mažais žingsneliais žengė į  magijos pasaulį. Būdamas septynerių susižavėjo į mokyklą atvažiavusiu iliuzionistu, kuris kažkokiu stebuklingu būdu sugebėjo į nedidelį metalinį kibirėlį prisirinkti monetų. Pati pirmoji mintis: aš irgi noriu taip mokėti.

„Manau, bet kuriai profesijai reikalingas pašaukimas. Tas mažas vaikas, kuris su didele nuostaba žiūrėjo į atliekamus triukus, ir dabar gyvena manyje, ir verčia stebinti žmones. Nors triuką su kamuoliukais dariau gal tūkstantį kartų, tačiau kaskart prieš atgniauždamas delną aš pats kaip vaikas  nekantriai laukiu, o kas ten bus.

Sakoma, kad tai, ką darai iš širdies ir su dideliu užsidegimu, tau visada sekasi, tačiau manau, kad iliuzionisto darbas yra ir palaiminimas, ir tam tikras prakeiksmas.

Vienas garsiausių pasaulio dizainerių Karlas Lagerfeldas yra pasakęs: „Mano kančia – kad aš niekada nesu patenkintas savo darbu, nes žinau, kad galiu ir geriau.“ Tą  jaučiu ir aš“, – vidinius konfliktus atskleidė Mantas.

Kita vertus, būdamas scenoje ir stebindamas, linksmindamas žmones jis jaučiasi savotišku gydytoju.

Nors ligų negydo, tačiau bent trumpam padeda užsimiršti bėdas ir kasdienybės problemas, o kartais  – ir sušlubavusią sveikatą. Jaunas vyras niekada neatsisako pasirodyti įvairiuose labdaros renginiuose,  numerius rengia ligoninėse.

„Visada norėjau būti gydytoju, nes man tai atrodė kilniausia profesija – padėti žmonėms. Vienas mano mokytojas tikino, kad iliuzijos menas irgi yra medicina. Kas palengvina žmogaus kančią, nors akimirkai nukreipia dėmesį nuo kasdienybės rūpesčių ir duoda tą  „ak“ efektą, bent sekundei leidžia pasijusti laimingam, jau yra gerai“, – sako triukų meistras.

Paskui svajonę

Nors Manto tėvai buvo linkę, kad sūnus įgytų praktiškesnę specialybę, matydami jo užsidegimą ir darbą iki paryčių, pritarė vaikinui. Aplinka taip pat spaudė, nes iliuzionisto darbas neturi perspektyvų ir garantijų, tačiau M. Wizard džiaugiasi nepasidavęs šiam spaudimui ir atkakliai siekęs  svajonės.

„Mano visos svajonės išsipildė. Norėjau dirbti tą darbą, kurį darau dabar – būti scenoje,  kurti triukus, dovanoti mažus stebuklus žiūrovams. Nors man visi sakė, kad Lietuvoje iš artisto profesijos neįmanoma pragyventi, nes fokusai niekam neįdomūs, tačiau tai yra pagrindinis mano darbas. Kai jauti savo pašaukimą ir eini tos svajonės link, tada tau sekasi. Bet koks ieškojimas, dvasinio augimo poreikis jau yra gerai“, – mano iliuzionistas.

Tiesa, būti scenoje yra ir savotiškas iššūkis, išbandymas. Anot Manto, pramogų versle nemažai geriančių ir kitaip besisvaiginančių žmonių.

Tai ne gero gyvenimo, o nuolatinio streso ir įtampos padarinys. Tą viduje susikaupusį sprogstamąjį vidinį užtaisą kiekvienas išlaisvina savaip.

„Būdamas scenoje išgyveni didžiulę įtampą. Kartais po penkiolikos minučių pasirodymo jaučiuosi taip, tarsi visą dieną būčiau kasęs griovius. Per save perleidi tiek energijos, kad būtina kaip nors  susikaupusią įtampą išlieti. Puikiai suprantu, kodėl kai kurie žmonės paslysta“, – sunkią artisto dalią atskleidė magas.

Pats geriausias būdas Mantui nuimti įtampą – pasivaikščioti su šunimi ar paskaityti gerą knygą. Kaip ir daugelis jaunų žmonių, jis nueina pasilinksminti ir į naktinį klubą ar vakarą su draugais praleidžia prie vyno taurės.

Kita vertus, nors scena daug pareikalauja energijos ir jėgų, tiek pat ji ir duoda. Be nuoširdžių šypsenų ir plojimų Mantas dabar sunkiai įsivaizduoja savo pasirodymus.

„Tie plojimai energetiškai labai pakrauna, ir suprantu tuos artistus, kurie prie žiūrovų dėmesio pripranta kaip prie narkotikų“, – juokavo magas.  

Ir blogos žinios gydo

Nors pramogų pasaulis ne visada piešiamas tik gražiomis spalvomis, neva televizija ir visa žiniasklaida propaguoja tik smurtą, nuogomis krūtinėmis dainuojančių „pupyčių“ grupes ir abejotino turinio laidas bei straipsnius, Manto nuomone, ir čia yra nuostabių žmonių, kartais dirbančių tik iš idėjos.

„Maždaug dešimt metų sukuosi pramogų verslo pasaulyje ir mano patirtis rodo, kad tai nėra tik paviršutiniškumo, nuogo kūno ir kičo mišinys. Pramogų pasaulis nėra tik juodas ir ten yra nuoširdžiai dirbančių žmonių. Jie didesni stebukladariai nei aš, nes, turėdami mažą biudžetą, sugeba   sukurti įvairias laidas“, – savo požiūrį atskleidė triukų meistras.

Jo nuomone, smurto, baisybių ir kraujo turėtų būti kuo mažiau, tačiau net šiurpiausios žinios gali gydyti. Senovės graikai eidavo į teatrą norėdami išgyventi dramą, o mūsų laikais dramos vyksta kasdien realiame gyvenime.

„Kai kam nors blogiau už tave, tai padeda įvertinti, kaip gerai gyveni pats. Žmogus giliai širdyje nori patirti tokį šoką – kaip apsivalymą. Jam reikia dirgiklių“, – mano pašnekovas.

Daugelis lietuvių įsivaizduoja, kad visur kitur daug geriau, tačiau iš tiesų visame pasaulyje yra blogų dalykų. M. Wizard nuomone, kalbos, kad lietuviai niūrūs ir dejuojantys, yra tik mitas.

„Esu dirbęs Amerikoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, lietuviai nėra kitokie nei kiti europiečiai. Kaip tvirtina mano dėstytoja Danutė Gailienė, lietuviai yra depresyvūs ir kupini vidinių skaudulių, neturintys to atsipalaidavimo jausmo kaip kiti vakariečiai tik todėl, kad jų istorija skausminga. Lietuvoje nėra nė vienos šeimos, kurios nebūtų palietusi okupacija. Kaip kinai sako, prakeikti tie, kurie gyvena permainų metais.

Dauguma mūsų tie prakeiktieji, nes žmogus labai greitai turi persiorientuoti, prisitaikyti prie naujos santvarkos, kitų žaidimo taisyklių. Tačiau esu nepataisomas optimistas ir tikiu Lietuva“, – prisipažino iliuzionistas.   

Gilinosi į psichologijos paslaptis

M. Žmuidinavičius daugeliui pažįstamas kaip stebukladarys, iliuzijos meistras, ir tik retas žino, kad Mantas yra diplomuotas filosofas ir psichologas. Studijuoti filosofiją jis įstojo ne dėl aukštojo mokslo diplomo, o todėl, kad iš tiesų tai buvo įdomu.

Ne ką mažiau įdomi atrodė ir psichologija.  Nors tikrąjį pašaukimą laiko iliuzijos meną, tačiau šie sudėtingi mokslai jį praturtino kaip asmenybę.

„Mano darbe yra labai daug psichologijos. Turiu jausti publiką, žmogų, kuriam paduodu virvę, ar jis elgsis taip, kaip reikėtų. Netgi kai tenka bendrauti prieš kameras ar su žurnalistais, turiu žinoti, ką galiu pasakyti, o ką geriau nutylėti, išmokti filtruoti savo kalbą ir elgesį.

Man daug lengviau nei paprastam žmogui pamatyti apgaulę, iliuziją. Nesakau, kad paranormalūs, magiški dalykai nėra tikri. Ir mano gyvenime yra nutikę keistų ir paslaptingų dalykų, tačiau į visus tokius žiūriu labai atsargiai, nes žinau, kad po įvairių paslapčių skraiste gali slėptis paprasti paaiškinimai. Dažniausiai už viso to slepiasi psichologiniai mechanizmai“, – aiškino Mantas.

Lina DRANSEIKAITĖ

Afrikietiški būgnai lietuvio ausiai skamba egzotiškai ir paslaptingai. Daugelis juos esame matę ir girdėję nebent pažintiniuose filmuose: plačiai šypsodamiesi afrikiečiai muša būgnus ir pasinėrę į savotišką transą šoka tradicinius šokius.

Tapo kūrėjais

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos  erdvę praėjusią savaitę užliejo neįprasti būgnų garsai.  Martynas Sučyla ir jo žmona Lina panevėžiečius užbūrė temperamentinga afrikietiška muzika.

Didžioji dalis susirinkusiųjų tapo kūrėjais, galėjo išmėginti savo ritminius sugebėjimus. 

Po valandos bendro muzikavimo ne vienas dar ilgai nenorėjo skirtis su būgnais, klausė apie šiuos muzikos instrumentus ir rimtai svarstė prisidėti prie idėjos mūsų mieste burti mušančiųjų afrikietiškus būgnus grupelę.

Martynas neatsisakytų kartą per mėnesį, o gal ir dažniau atvykti į gimtinę ir pamokyti norinčiuosius  laisvalaikį praleisti apsuptiems egzotiškos muzikos.

Kas yra afrikietiški būgnai, kur jų tėvynė, kaip jie atsirado Martyno ir Linos gyvenime ir kodėl ši muzika ypač vienija žmones?

Pasižymėjo išskirtiniu muzikos stiliumi

Kaip tikina  Panevėžyje gimęs 34-erių Martynas, jį nuo vaikystės domino įvairi pasaulio muzika. Kai buvo paauglys ir bendraamžiai klausė vadinamojo popso, jis gavo „Queen“ grupės kasetę, vėliau susižavėjo sunkiąją muziką atliekančios „Metallicos“ kūriniais.

Kaip prisipažino Martynas, jam buvo gėda klausyti popso. Vaikinas mokėsi dabartinėje Panevėžio Vytauto Mikalausko menų mokykloje, grojo kontrabosu, tačiau jau tuomet muzikos gurmaną domino įvairūs netradiciniai instrumentai.

Smalsumo skatinamas Martynas susipažino su Indijos, Afrikos muzikos kultūra, tai vėliau tapo jo pomėgiu ir aistra.

„Būgnus mušti norėjau dar gyvendamas Panevėžyje. Tada nformacija nebuvo taip lengvai pasiekiama, kaip šiais interneto laikais. O prisiliesti prie afrikietiškų būgnų atrodė kažkokia fantastika“, – pasakoja M. Sučyla.

Tačiau fantastika po kelerių metų virto realybe. Šiuo metu M. Sučyla yra perkusininkas, be to,  gamina Afrikos muzikos instrumentus – kalimbus. Tai afrikietiški pianinai, telpantys delne.

„Pirmą kartą gyvai išgirdus afrikiečio mušamo būgno ritmus, apėmė nuostaba, susižavėjimas, savotiška euforija.“, – sako muzikantas.

Negrojo tik laidotuvėse

Meilė afrikietiškiems būgnams leido surasti ir tikrąją gyvenimo meilę – Liną.

Prieš trejus metus mergina dirbo pataisos namuose. Jai kilo idėja čia surengti būgnų pamokas. Taip jiedu su Martynu susipažino.

„Supratau, kad būgnai suvienija žmones, atpalaiduoja, sukuria ypatingą atmosferą, kuri išlieka ir nutilus muzikai“, – lemtingą pažintį mielai prisimena Lina.

Netrukus ji įsijungė į Martyno komandą, pradėjo mokytis mušti būgnus. Rugsėjį šeimą sukūrusi pora kartu važiuoja į renginius, pasirodymus, organizuoja įvairias šventes – vestuves, gimtadienius, įmonių vakarėlius.

Jie mielai kviečiami į miestų švenčių programas, kultūrinius projektus. Neretai jų komanda prasiplečia – prisijungia svečiai, mokantys mušti būgnus.

„Negrojau tik laidotuvėse. Tačiau vienas žmogus klausė mūsų, ar galime pagroti ir per laidotuves. Nesupratau: kaip per laidotuves? Vėliau paaiškėjo, kad originalumu pasižymėjęs žmogus norėjo surengti koncertą neišsipildžiusių svajonių laidotuvėse.

Jo draugas svajojo nuvykti į Afriką, bet nepavyko, tad bičiulis norėjo padaryti jam staigmeną, o kartu šventę – neišsipildžiusių svajonių laidotuves. Taigi Afrikos būgnai gali būti iškilmingi, džiaugsmingi, netgi romantiški“, – „Sekundei“ pasakojo M. Sučyla.

„Šiai muzikai tinka daug apibūdinimų. Vestuvėse – labai džiugi, dalyvius sujungianti, svečius vienijanti muzika. Juk per šventes tai labai svarbu. Po švenčių mums dėkodavo, nes iki mūsų pasirodymo trūko laisvumo, o vėliau, įtraukti į Afrikos būgnų muziką, svečiai atsipalaidavo.

Mes dažniausiai išmokome nesudėtingos afrikietiškos dainos, vėliau žmonės ją niūniuoja, dainuoja.

Įmonės renginiuose taip pat svarbu pabrėžti komandos dvasią. Būgnai labai suvienija kolektyvą. Tai ne kokios nors varžybos ar estafetės, kur konkuruojama. Mokomasi, grojama bendrai.

Geras tylos pojūtis, kai pabaigiame groti ir pasigirsta: „Oi, mes visi kartu tai padarėme!“ – apie privačius vakarėlius kalbėjo L. Sučylienė.

Afrikos būgnas – muzikos instrumentas, skatinantis bendrystę.

„Būgnai nepripažįsta nei lyties, nei amžiaus, nei odos spalvos, juos mušti gali visi. Būgnai laužo standartus ir sienas tarp skirtingų žmonių“, – pabrėžia Martynas.

Pamokose – įvairaus amžiaus žmonės

Vilniuje Martynas ir Lina Sučylos veda pamokas norintiems išmokti mušti afrikietiškus būgnus. Yra kelios grupelės – viena naujokams, kita pažengusiems, trečia – jaunimui.    

Į interaktyvias pamokas priima kiekvieną norintįjį groti. Būgnų yra daug, pakanka visiems ir per užsiėmimus greitai pamokyti naujokai netrukus jau groja kartu su Martynu ir Lina.

„Mūsų daugėja. Pernai buvo du ar trys mokiniai, šiemet nuo rugsėjo pradžios į naujokų pamokas ateina iki dešimties norinčiųjų išmokti mušti būgną. Yra tokių, kurie su mumis jau keleri metai“, – teigė Lina.

„Grojančiųjų amžius svyruoja, kaip aš sakau, „nuo… iki“. Yra penkerių metų muzikantas, yra pusamžio sulaukusių muzikos gerbėjų“, – kalbėjo Martynas.

Pasak Linos, išmokti groti gali visi. Tik skiriasi trukmė, per kiek laiko kiekvienas pasiekia tam tikrą lygį. Vienas greičiau pagauna ritmą, kitam reikia daugiau pamokų, tačiau groti tikrai gali kiekvienas. „Grodamas komandoje kur kas greičiau tobulėji nei besipraktikuodamas vienas. Norint išmokti griežti smuiku, reikia gal penkerių ar daugiau metų, o norint valdyti būgną tiek tikrai nebūdina. Po poros pamokų gali būti visaverte komandos dalimi. Žinoma, norint pasiekti aukštumas reikia laiko, tačiau norint prisijungti prie grojančiųjų pakanka kelių pratybų. Rezultatas greitas“, – šypsosi Lina.

Žmonės afrikietiškų būgnų muzikos mokytojus susiranda įvairiai.

 „Viena mergina, kai vyko užsiėmimas, vedžiojo šunį ir eidama pro šalį išgirdo garsus. Ji susidomėjo ir prisijungė prie mūsų. Paprastai žmonės nori išbandyti naują veiklą, kartą pabandę, nenusivilia ir tęsia pamokas. Moteris, kuri atėjo pas mus per akciją, galiausiai į vasarą organizuotą stovyklą atvyko su vyru ir dviem vaikais“, – apie savo mokinius pasakojo Martynas.

Šiemet liepą savaitę vykusioje tarptautinėje gongų, Afrikos būgnų, muzikos ir meditacijų stovykloje dalyvavo kelios dešimtys žmonių. 

Žvaigždė mielai bendravo

Afrikos būgnų muzika turi savo mokytojus ir oficialias mokyklas. 63 metų Mamady Keita iš Gvinėjos yra vienas iš geriausių pasaulio džembės muzikantų. Jis išpopuliarino Europoje šią muziką. Vyras daug metų grojo Gvinėjos nacionaliniame balete, buvo jo vadovas, važinėjo po pasaulį. Tiesa, afrikietiškas baletas nieko bendro neturi su klasikiniu baletu.

Įdomu, kad M. Keita 1979 metais buvo atvykęs į Vilnių. 1991-aisiais jis atidarė pirmą „Tam Tam Mandingue“  tarptautinę Afrikos būgnų mokyklą Briuselyje. Vėliau šių mokyklų tinklas buvo plėtojamas Meksikoje, Japonijoje, JAV, Vokietijoje.

„Mes norėtume sekti jo pėdomis, jis yra sukūręs mokymo sistemą. Norintieji eiti jo keliu turėtų laikyti egzaminą“, – apie Afrikos būgnų mokyklą kalbėjo M. Sučyla.

Šiemet Martynas ir Lina Slovakijoje bendravo su M. Keita.

 „Radau reklamą internete apie jo viešnagę Slovakijoje, pagalvojau, kad į tą šalį galima nuvykti automobiliu. Šauniai praleidome savaitgalį. Tai garsus žmogus. Iš pradžių buvo nedrąsu, tačiau su juo bendrauti nekilo jokių keblumų, kiekvienas vakaras baigdavosi ilgais pašnekesiais“, – susitikimo akimirkas su Afrikos būgnų muzikos žvaigžde prisiminė M. Sučyla.

M. Keita moka keletą kalbų, jis lengvai bendrauja ir angliškai, tad lietuviams nebuvo jokio kalbos barjero.

Afrikietis keliauja po visą pasaulį, jis ilgam niekur neapsistoja, nuolat koncertuoja, lanko savo mokyklas.

Martyno ir Linos svajoja pakeliauti ir pasigilinti į Afrikos kultūrą, pasisemti žinių ir patirties muzikos srityje.  Vieną dieną svajonės virs realybe, – tuo neabejoja Martynas.

******

Tėvynė – Malyje

• Afrikos būgnas – džembė (djembe) – iki šių dienų yra vienas iškalbingiausias pasaulio instrumentas, kurio skleidžiama ritmiška muzika leidžia atsipalaiduoti ir pamiršus visus rūpesčius būti čia ir dabar.
• Šio taurės formos būgno istorijos pradžia – 1300 metai.
• Jis atsirado Malio imperijoje, valdant karaliui Sunjatai Keitai ir buvo naudojamas Vakarų Afrikoje esančios malinke tautos.
• Pirmieji džembės būgną pagamino kalviai, jie tą būgną mušdavo tada, kai lydydavo metalo rūdą.
• Iki šių dienų būgnas reikšmingas Malio, Gvinėjos, Senegalo, Dramblio Kaulo gyventojams.
• Džembė mušama ne tik pramogaujant, bet per apipjaustymo, piršlybų, vestuvių, krikšto ritualus, atliekant ūkio darbus ar net sprendžiant ginčus.
• Nuo 1950 metų būgnas įžengė ir į Vakarų kultūrą.
• Viso pasaulio entuziastai renkasi kartu mušti džembės būgnus ir populiarinti juos.

Linas JOCIUS

Policijoje jau daugiau kaip tris dešimtmečius dirbantis Kriminalistinių tyrimų biuro viršininkas Vitalijus Valentijus dėkoja likimui, atvedusiam jį į policijos struktūrą. Nors kasdienis darbas nė iš tolo nekvepia romantika, tačiau kitur jis savęs neįsivaizduoja.

Ateina tarnauti žmogui

Prie žydrųjų televizijos ekranų kone kiekvieną vakarą žiūrovų dėmesį prikausto kriminaliniai serialai, kuriuose narpliojamos įvairios įvykio versijos, o tyrėjai ieško įkalčių ir įtariamųjų. Visų jų pabaiga tokia pati – triumfuoja teisybė.

Tačiau realus kriminalistų darbas gerokai skiriasi. Nors įvairios technologijos tobulėja, bet kol kas vien nusikaltėlio plauko nepakanka įrodyti jo kaltės. Kita vertus, net ir tobuliausia technika negali pakeisti žmogaus.

Kaip teigė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro, kuris pripažintas vienas geriausių visoje Lietuvoje, vadovas Vitalijus Valentijus, spausdinimo mašinėles jau seniai pakeitė kompiuteriai, o elementarius mikroskopus – skaitmeninės technologijos, tačiau be profesionalios komandos puikių rezultatų pasiekti nepavyks.

„Tyrimo būdai kasmet tobulėja, niekas vietoje nestovi. Tačiau prakalbinti tam tikrus objektus gali tik profesionalas, kuris iš turimų įkalčių kaip mozaiką atkuria įvykio detales“, – sako V. Valentijus.

Anot vadovo, kriminalinėje policijoje gali dirbti tik toks žmogus, kuris žino, ko čia ateina. Kriminalisto darbas neapsiriboja tik aštuoniomis valandomis per dieną, tenka aukoti ir laisvadienius. 

„Manau, kad turi būti pašaukimas, ateinantieji dirbti į policiją pirmiausia ateina tarnauti žmogui. Kriminalistu tenka būti 24 valandas per parą“, – pabrėžė pareigūnas.

Visa policijos struktūra susiduria su tam tikrais iššūkiais: daug profesionalų palieka tarnybą, o jaunimas nesiveržia į ją, tačiau V. Valentijaus vadovaujamame biure darbuotojų kaitos praktiškai nėra. Jau beveik dvidešimt metų kolektyvo branduolys išliko beveik toks pat.

 Anot viršininko, čia paslapties jokios nėra – tiesiog visi siekia tų pačių rezultatų.

„Mus vienija bendras tikslas ir žinojimas, dėl ko dirbame. O pasitikėjimas vienas kitu ir puikūs santykiai palaiko darbingą aplinką. Esame kaip vienas kumštis. Jeigu negirdėsime vienas kito, gerų rezultatų bus sunku pasiekti“, – darnaus kolektyvo paslaptį atskleidė Kriminalistinių tyrimų biuro viršininkas.

Gyvenimas pats sudėlioja

Ne kartą ir pačiam V. Valentijui buvo kilusi mintis pasinaudoti galimybe anksčiau išeiti į pensiją, tačiau ja nepasinaudojo. Anot jo, dar ne laikas, dar savyje turi parako ir nuversti kalnus. Kai žmogus jaučiasi sėdintis savo rogėse, darbas teikia tik malonumą.

Prieš trisdešimt dvejus metus įžengęs į policijos komisariatą Tulpių gatvėje V. Valentijus nė sekundę nesudvejojo dėl savo pasirinkimo. Jis mano, kad tai yra jo likimas. Juk baigęs elektrotechnikos mokslus po kariuomenės buvo kviečiamas į tuo metu vieną didžiausių Lietuvoje „Ekrano“ gamyklų, bet atėjo į policiją.

„Galime vadinti tai sutapimu, bet man atrodo, kad tai mano likimas. Radau savo vietą. Šis darbas man patinka, nes kiekviena diena vis kitokia“, – sakė pareigūnas.  

Likimo pirštu jis laiko ir tai, kad gimęs ir užaugęs Vakarų Ukrainoje, Livove, po mokyklos baigimo buvo paskirtas tarnauti į Ukmergės karinį dalinį, o jo žmona, su kuria kartu mokėsi mokykloje, – į Šiaulius, geležinkelio aptarnavimo tarnybą. Laiškai netruko peraugti į šiltus jausmus ir naujai susikūrusi šeima nusprendė šaknis įleisti Panevėžyje.

„Žmogus planuoja, o gyvenimas gražiai sudėlioja. Aišku, sentimentai gimtajam kraštui dideli, juk ten gyvena sesuo su šeima, mama. Kai ateina laikas, kai viskas krenta iš rankų, įsisuki į nesibaigiantį darbų maratoną, apninka depresinė nuotaika ar jauti, kad kažko trūksta, tiesiog būtina  nuvažiuoti ten, kur pirmą kartą atsistojai ant šios žemės, pajusti tą sunkiai nusakomą ryšį. Man tai labai padeda“, – atvirai kalbėjo  V. Valentijus.

Emocijas privalu slėpti

Kriminalisto  darbas nė iš tolo nekvepia romantika. Kone kasdien matyti mirtį, ypač smurtinę, nėra lengva, bet, kaip sako V. Valentijus, ir šitą darbą kam nors reikia dirbti. Turi save paruošti, išmokti atsiriboti nuo emocijų, antraip išlikti profesionalu negalėsi. Tačiau kaip tai padaryti, recepto nėra.

„Kiekvienas su tomis emocijomis turi susitvarkyti. Kaip tai padaryti, receptą reikia atrasti savo. Kai tik pradėjau dirbti, man kolegos vis kartodavo, kad tai tik darbas, kurio niekas kitas nepadarys. Niekada nereikia savyje viso to nešiotis, geriausia prieš einant į namus užrakinti kažkur giliai stalčiuje. Taip, tai padaryti labai sunku, bet toks darbas.

Kita vertus, nesu iš tų žmonių, kurie bėga nuo sunkumų. Niekada nesuprasiu tų, kurie sako „aš negaliu“, „man neišeis“, „viskas blogai“. Kartodami žodį „blogai“ tą blogį žmonės ir prisišaukia. Reikia tikėti, kad viskas bus gerai“, – kalbėjo pareigūnas.

Tiesa, jis pripažįsta, kad be šeimos palaikymo vargu ar būtų pasiekęs tokių karjeros aukštumų. Nepriklausomybės aušroje, kai kraupūs nusikaltimai Panevėžyje buvo kasdienybė, V. Valentijaus namuose praktiškai nebūdavo. Kartais atsitikdavo taip, kad tik peržengęs namų slenkstį vėl turėdavo apsigręžti ir skubėti į įvykio vietą. Dėl tokio įtempto darbo tempo net nepastebėjo, kaip užaugo vaikai.

„1990-aisiais apie poilsį buvo galima tik pasvajoti. Kai grįždavau namo, vaikai jau miegodavo, o kai išeidavau, jie dar nebuvo atsikėlę. Ir savo, ir kitų darbuotojų šeimoms ir artimiesiems noriu padėkoti už supratingumą ir pagalbą. Be viso to būtų labai sunku. Tik šeimoje gauname šilumą, gerumą, kurie atsveria tą neigiamą gyvenimo pusę, su kuria susiduriame darbe“, – už palaikymą artimiesiems gerų žodžių negailėjo V. Valentijus.

Tobulėjimui nėra ribų

Nors tėtis namuose buvo retas svečias, tačiau vyresnėlis sūnus nusprendė žengti jo pėdomis. Tiesa, į įvairius įvykius jis nevažiuoja. Baigęs mokslus  liko gyventi sostinėje ir dirba didžiausioje Lietuvoje kriminalistikos laboratorijoje, kur atliekami sudėtingiausi genetiniai, biologiniai, fizikiniai tyrimai.

Policininko uniforma dukters netraukė – jaunėlė nusprendė užsivilkti medikės chalatą. Šiemet Kauno medicinos universitete baigusi mokslus, ji grįžo į Panevėžį dirbti šeimos gydytoja.

Vaikams pakėlus sparnus ir pradėjus savarankišką gyvenimą, V. Valentijus atsirado daugiau laisvo laiko, tačiau kriminalistika taip įaugo į kraują, tad net ir pomėgiai susiję su darbu. Ir darbo kabinete, ir namuose pilna kriminalistikos knygų ir vadovėlių. Artimieji ir draugai žino, kad geresnės dovanos kaip nauja knyga V. Valentijui nėra.

„Be galo malonu rankose laikyti knygą, jaučiu kažkokį nepaaiškinamą ryšį. Kita vertus, be domėjimosi kriminalistikos naujovėmis gerų rezultatų pasiekti nepavyks. Iš savo praktikos galiu pasakyti, kad po penkerių metų praktikos žmogus jau gali dirbti savarankiškai, tačiau mokytis reikia nuolat. Galimybių tobulėti, skaityti naujausią literatūrą dabar daugiau nei bet kada, bet visą informaciją reikia labai kritiškai vertinti. Kaip vadovas, turiu numatyti žingsnį į priekį, bet mūsų toks darbas, kad niekada negali žinoti, kas bus rytoj“, – pabrėžė pareigūnas.

Lina DRANSEIKAITĖ

Panevėžietis Vidmantas Kartanas sulaukęs pensijos savo verslą perleido vaikams, tačiau be veiklos ilgai neištvėrė. Kelionių, šokių, sporto veikliam vyrui buvo per mažai, todėl prieš trejus metus jis įkūrė sveikatingumo klubą vietoje negalintiems nustygti senjorams.

Be veiklos ilgai neištvėrė

Pensinis amžius daugeliui yra ta riba, kurią peržengus pereinama į sėslesnį, ramesnį gyvenimą, tačiau ne Vidmantui Kartanui. Nuo jaunų dienų aktyviai gyventi pamėgęs panevėžietis ir sulaukęs solidaus amžiaus negali sustoti. Atvirkščiai – tik dabar atrado laiko mėgautis gyvenimu ir godžiai gerti visas jo spalvas.

Visą laiką ir energiją skyręs įkurtam parduotuvių tinklui „Jaukurai“, V. Kartanas verslą nusprendė perduoti vaikams. O tada daugiau laiko skirti sau.

„Mano požiūris į verslą kiek skyrėsi nuo sūnaus, kuris tuo metu buvo mano dešinioji ranka. Supratau, kad jaunimui geriau netrukdyti, todėl vieną dieną vaikams perdaviau įmonės vairą ir iš verslo pasitraukiau. Buvo gana sunku, nes tai įvyko labai greitai. Grįžti nesinorėjo, bet be veiklos namuose sėdėti irgi negalėjau. Pradėjau keliauti, šokti, sportuoti, tačiau kažko dar trūko“, – „Sekundei“ pasakojo panevėžietis.

 V. Kartanas  nusprendė įkurti sveikatingumo klubą vyresnio amžiaus žmonėms, kurie, kaip ir jis,  negali nustygti vietoje ir ieško įvairių savęs realizacijos galimybių. Vaikai, matydami, kad tėčiui gana sunku likus be aktyvios veiklos, padėjo įrengti ir atidaryti vietą, kuri tapo traukos centru.

„Savo kailiu patyriau, kad tokio amžiaus žmonėms nelabai kur ir yra save realizuoti. Išėjus iš aktyvios veiklos nebėra kur dėtis, sulaukęs 60-ies į aludes juk neisi“, – juokavo Vidmantas.

Įvyko ir daugiau pokyčių – norėdamas būti arčiau gamtos, jis su žmona persikėlė į kaimą. Nors iki miesto tik penkiolika minučių kelio automobiliu, tačiau gyvenimo kokybė net nepalyginama. Anot V. Kartano, jeigu dabar tektų grįžti į daugiabutį, ten būtų didžiulė kančia.

„Nežinau, gal tai kraujo šauksmas, nes ir mano tėvai gyveno kaime. Man gera gamtoje, tik čia gyvendamas matau, kaip teka saulė, galiu kasdien klausytis paukščių čiulbėjimo. Šalia namų – tvenkinys, todėl kasryt, kol užsideda ledas, pasportavęs šoku į vandenį. Kadangi aplink kaimynų nėra, galiu tai daryti ir nuogas“, – gyvenimo gamtos apsuptyje privalumus vardijo panevėžietis.

Su dviračiu – po Europą

„Vidmavitoje“ senjorai kviečiami į šokių vakarus, susitikimus su įdomiais žmonėmis, gali užsiimti joga, net mokytis suktis tango žingsneliu. Vidmantas juokauja sveikatingumo centrą kūręs sau, kad turėtų veiklos, tačiau vien tik šia visuomenine veikla negalintis apsiriboti. Viena didžiausių jo aistrų – kelionės dviračiu. Su bičiuliais ir šeima dviračiais išmaišė kone Olandiją, Prancūziją, Portugaliją, Lenkiją, Austriją ir kitas šalis. Net įsigijo specialų autobusą, kuriame telpa aštuonios dviratės transporto priemonės.

Jaunystėje Vidmantas dalyvaudavo įvairiose dviračių varžybose, tačiau keliaudamas jis ne siekia sportinių rezultatų, o mėgaujasi atsiveriančiais nuostabiais peizažais, kalnų panaroma ar idiliškais mažų miestelių ir kaimelių vaizdais.

„Kelionėse dviračiais atsigauni dvasiškai. Mašina praleki ir nepamatai tikrojo šalies grožio. Per dieną numiname apie 70 kilometrų. Svarbiausia – pamatyti, o ne rezultatai. Ir sveikatai labai gerai. Prieš dešimt metų pradėjo skaudėti klubo sąnarys, bet kai pradėjau minti dviratį, praėjo visi skausmai. Nieko nėra geriau kaip sekmadienį sėsti ant dviračio ir pavažinėti po Panevėžio apylinkes, tik taip gali pamatyti visą gamtos didybę“, – pasakojo dviračių sporto entuziastas.

Kiekviena kelionė po svečias šalis – vis kitokia: savaitė Norvegijoje jos dalyviams ilgam prisimins kaip „šlapioji“, mat visas dienas kaip iš kibiro pliaupė vanduo, todėl kas rytą tekdavo įsliuogti į drėgnus drabužius ir minti toliau. Nors buvo liepos mėnuo, tačiau aukštai kalnuose keliautojus lydėjo šaltis ir sniegas. Austrija pakerėjo savo pribloškiamu kalnų grožiu. Kone pusdienį teko stumte stumti į kalną savo transporto priemones, tačiau kaip smagu buvo nuo jų leistis su vėjeliu. Olandija dviratininkus sužavėjo itin puikiai sutvarkyta dviračių takų infrastruktūra ir idiliškais kaimeliais, paskendusiais žalumoje: namų langinės atlapotos, žmonių nė gyvos dvasios, tik neįprastą tylą perskrodžia bažnyčios varpų gaudesys. O Prancūzijoje keliautojus vietiniai vaišino nuostabiu vynuogių vynu. 

„Kelionės yra viena iš mano gyvenimo aistrų ir galimybė pažinti pasaulį. Šiemet buvau Indijoje, Slovakijoje, Maroke, Gruzijoje ir tik visai neseniai grįžau iš Pietų Amerikos. Net jeigu ir keliauju lėktuvu, stengiuosi nepamiršti aktyvios veiklos. Pavyzdžiui, Indijoje susiradau jogos mokyklą ir kasdien eidavau medituoti. Gal mano toks temperamentas, kad negaliu tiesiog vartytis paplūdimyje“, – kalbėjo Vidmantas.

Šokio sūkuryje

Kol dviratis stovi garaže, V. Kartanas mėgsta suktis šokio žingsneliu. Vyras šoka tango, valsą, Lotynų Amerikos šokius, tačiau arčiausiai jam yra lietuvių liaudies šokiai. Jaunystėje aktyviai trypęs tautinius šokius, prie jų vėl sugrįžo tik po keturių dešimtmečių, kai įsiliejo į šokių ansamblį „Linas“.

Su žymios Panevėžio choreografės Zitos Rimkuvienės  kolektyvais jis tik neseniai grįžo iš Pietų Amerikoje vykusio dainų ir šokių festivalio. Iš Argentinos, kur susitiko su ten gyvenančių lietuvių bendruomenėmis, Vidmantas parvyko pilnas įspūdžių. Ypač širdį suspaudė Argentinos lietuvių siekis bet kokia kaina išsaugoti lietuvybę.

„Nnustebino ten gyvenančių lietuvių gimtinės ilgesys. Nors trečioji karta supranta tik vieną kitą lietuvišką žodį, tačiau ši kalba jiems artima. Matyt, tas kraujo šauksmas visada bus stiprus“, – mano Vidmantas.

Šokėjų nuostabai, kai kurie panevėžiečiai ten atrado net ir tolimų giminių,  į Pietų Ameriką XX a. pradžioje emigravo daug Panevėžio krašto žmonių. Pietų Amerikoje savo draugiškumą yra įprasta parodyti bučiuojant į skruostus, tad panevėžiečiai jautėsi kone žvaigždėmis, nes net vaikai puldavo myluotis.

Žmonių nuoširdumas nustelbė tai, kad šalis nėra saugi. Anot Vidmanto, Argentinos gatvėse  daug policininkų, nuolat patruliuoja policijos mašinos. Namų langai ir vartai grotuoti, juos juosia aukštos tvoros. Mat ten kone kasdienybė yra žmonių apiplėšimai ir vagystės. Kriminogeninė situacija kasmet tik prastėja, mat nusikaltėlių grupuotės persikelia iš Kolumbijos ir Venesuelos.

„Stebino ir didžiulė netvarka. Panašiai kaip Indijoje – krūvos šiukšlių, net per miestą tekanti upė paversta kone kanalizacijos grioviu“, – stebėjosi vyras.

Tango ir neiškepusi mėsa    

Urugvajuje gyvena bemaž tiek pat žmonių, kiek ir Lietuvoje, vien sostinėje Montevidėjuje – per pusantro milijono, tačiau jokių automobilių spūsčių ten nėra. Pagrindinis transportas – autobusai ir viena kita lengvoji mašina. Pasak V. Kartano, Urugvajuje žmonės gyvena gana skurdžiai, todėl mokėti už litrą benzino apie penkis litus jiems prabanga.

„Sostinėje automobilių mažiau nei Panevėžyje, nes ten žmonės paprasčiausiai neturi pinigų važinėti mašinomis. Mes, lietuviai, dažnai mėgstame padejuoti, kaip blogai gyvename, tačiau, palyginti su Pietų Amerika, verčiamės labai gerai. O svarbiausia – savo gimtinėje“, – pabrėžė Vidmantas.

Nors skurdas ir didelis nusikalstamumas yra vietinių palydovas, tačiau jų temperamentas ir meilė šokiui padeda atitrūkti nuo pasaulio blogybių.

Lietuvius stebino tai, kad net miesto centrinėse gatvėse argentiniečiai šoka tango. Ir pačiam Vidmantui teko apsilankyti tango klube, kur jau garbaus amžiaus sulaukę gyventojai gurkšnoja vyną ir sukasi šokio ritmu.

„Nustebino, kad klubas pilnas vyresnio amžiaus lankytojų ir jie jaučiasi labai laisvai: sėdi vienas kitam ant kelių, gurkšnoja vyną ir nesibodi net vyrai vieni su kitais šokti tango. Šis šokis ten labai populiarus – kaip savotiška meditacija, todėl šoka jį užsimerkę“, – prisiminimais dalijosi šokėjas.

Panevėžietį nustebino ir tai, kad vietiniai vartoja labai daug mėsos, beveik nevalgo žalumynų. O sriubų išvis neverda. Tačiau lietuviams buvo padaryta išimtis ir specialiai jiems per tris savaites du kartus buvo patiekta sriubos.

„Pietus sudaro penki patiekalai, bet visi jie – iš mėsos, kuri dažniausiai iškepama ne iki galo – prapjovus dar matyti šiek tiek kraujo. Mėsa tiesiog tirpsta burnoje. Pastebėjau, kad prie mėsos jie beveik nesideda žalumynų, bet mums buvo padaryta išimtis“, – valgymo tradicijomis stebėjosi V. Kartanas.

Reikia norėti būti sveikam

Neįprastas  maistas aktyvų ir sveiką gyvenimo būdą propaguojančiam Vidmantui nebuvo didelis iššūkis, mat jis valgiui nėra labai išrankus. Nors kurį laiką buvo Dainiaus Kepenio įkurtos sveikatos mokyklos narys, tačiau žaliavalgystės ar vegetarizmo idėjomis neužsikrėtė.

„Tai ta sritis, kurią reikia tobulinti, neturiu valios, todėl valgau viską, aišku, šiek tiek reguliuoju, kad tai būtų kiek galima sveikesnis maistas“, – sakė vyras.

Recepto, kaip išlikti aktyviam ir spinduliuojančiam gyvenimo energija, V. Kartanas prisipažino neturintis. Viskas pirmiausia yra galvoje. Jeigu žmogus nori būti sveikas, tokio gyvenimo ir turi siekti.

„Aš matau save sveiką ir energingą, tas noras mane ir stumia daryti tai, ką darau dabar. Nesinori ligoninės lovos, todėl ir stengiuosi ne tik pats judėti, bet ir kitus tuo uždegti“, – patarimų, kaip  išlikti jaunatviškam, negailėjo Vidmantas.

Tiesa, prisipažino, kad dabar tuo energijos varikliu jų šeimoje tapo sūnus, jam įkandin seka ir anūkai. V. Kartanas džiaugiasi, kad sūnus ir dukra padovanojo net penkis anūkus. Šį rugpjūtį Upytėje organizuotą mini triatloną įveikė ir sūnus, ir anūkai, todėl seneliui atsilikti nebuvo galima. Plaukimo ir dviračiu važiavimo kilometrus V. Kartanas įveikė be vargo, bet bėgimą kurį laiką buvo apleidęs, todėl pasitempė koją. Kenčiant skausmą teko šokti ir Argentinoje.

„Džiaugiuosi, kad aktyvų gyvenimo būdą propaguoja ir vaikai, ir anūkai. Visi kartu galime keliauti ir sportuoti, o kone kiekvieną šeštadienį anūkai atvažiuoja pas mus pažvejoti tvenkinyje“, – gražiais santykiais džiaugėsi V. Kartanas, vakar, lapkričio 1-ąją, atšventęs gimtadienį.

Tiesa, dokumentuose jo gimimo diena įrašyta lapkričio 10-oji, todėl jubiliatas juokauja, kad jį galima sveikinti visą savaitę.

„Lapkričio 1-ąją mane sveikina artimieji, o 10-ąją – kolegos, todėl taip išeina, kad gimtadienį švenčiu dešimt dienų“, – juokavo Vidmantas.     

Lina DRANSEIKAITĖ

Akupunktūros žinovė gydytoja Danguolė Vasiliauskienė kiekvieno žmogaus kūne gali parodyti vietą, vadinamą ilgo gyvenimo tašku. Ją nuolat masažuojantiems yra vilties sulaukti šimto ir daugiau metų.

Padėti pačiam sau

Legenda, o gal tikrove grįstas pasakojimas, kad liečiant, spaudant, badant tam tikrus kūno taškus galima pasveikti, gimė tada, kai prieš keturis tūkstančius metų vienas Kinijos valstietis netikėtai atsikratė ligos. Dirbdamas laukuose jis netyčia trenkė kauptuku į kojos tarpupirštį ir nuo tos dienos pamiršo nuolat  kamavusį galvos skausmą.

Apie tą nutikimą sužinojęs imperatorius sukvietė išminčius ir prisakė jiems išaiškinti, kaip šis metodas veikia. Po ilgų tyrimų buvo surasta 700 kūno taškų, kuriuos liečiant veikiami tam tikri kiekvieno žmogaus organai.

Šią istoriją papasakojo viena iš akupunktūros pradininkių Lietuvoje, gydytoja reabilitologė Danguolė Vasiliauskienė.  Puikiai atrodanti į aštuntą dešimtį įkopusi gydytoja Panevėžyje lankėsi drauge su savo vyru, jau devintą dešimtį skaičiuojančiu medicinos mokslų daktaru, fitoterapeutu Juozu Vasiliausku.

Prieš 47 metus šeimą sukūrusi, tris sūnus užauginusi medikų pora – sveikuolių judėjimo Lietuvoje pradininkai, sveikos gyvensenos propaguotojai, parašę nemažai vertingų knygų.

„Padėk sau ir būsi sveikas“, „Gamtos vaistinė“, „Ilgo gyvenimo paslaptys“ – tai tik keletas knygų, kurias išleido D. ir J. Vasiliauskai.

Prie švietėjiškos sveikatinimo veiklos prisideda ir jų sūnus medicinos mokslų daktaras Andrius Vasiliauskas. Gydytojai vienu balsu tvirtina, kad  žmogaus, norinčio ilgai gyventi ir išlikti stipriu,  kūnas, protas ir dvasia privalo išlaikyti pusiausvyrą.      

Sutrikus energinės apytakos pusiausvyrai, sveikatos nebus. O kai nėra sveikatos, sunku kalbėti apie laimę – jausmą, kurio siekiame kiekvienas.

Vienas svarbus taškas

D. Vasiliauskienė akupunktūros paslapčių mokėsi Maskvoje, Kijeve, Leningrade, Rygoje, turi daugelio metų darbo ligoninėje, poliklinikoje praktiką.

Ji Vilniaus gydytojų tobulinimosi universitete dėstė akupunktūrą ir iki šiol skaito  paskaitas.

Susidomėjusiesiems akupunktūra gydytoja pasakoja apie kūnu vingiuojančius meridianus – juostas, kuriomis teka energija. Tose juostose ir išsidėstę taškai – juos liečiant galima pasiekti puikių rezultatų, atsikratyti daugelio negalių ir ligų. 

Akupunktūra – tai dūrimas adatomis. Tam naudojamos specialios iš įvairių metalų pagamintos, kartais auksinės adatos. Tačiau akupunktūros taškai gali būti ir šildomi, veikiami lazeriu ar kitu šviesos šaltiniu, masažuojami.

D. Vasiliauskienė sako, kad net ir nežinant taškų išsidėstymo, trinant delnus, spaudant plaštakas, riešus, tarpupirščius galima suteikti organizmui jėgų, atitolinti senatvę.

Kiekvienas žmogaus organas intensyviausiai dirba tam tikru paros laiku. Energijos apytakos ratas sukasi visą parą ir pagal kiekvieno organo veiklos intensyvumą surandami organus atitinkančios taškų grupės meridianai ir juose esantys taškai.

Vieną svarbų tašką tenka masažuoti nuolat. Atsisėdus tiesiai ant kėdės, delnu išskėstais pirštais reikėtų apgobti kelio girnelę. Maždaug ten, kur baigiasi bevardis pirštas, po kelio girnele ir yra ilgaamžiškumo taškas, kuri nuolat masažuodami žmonės turi galimybę sulaukti ilgų metų.

Dvylika meridianų

Pasak D. Vasiliauskienės, pirmasis meridianas yra plaučių, jis aktyviausiai veikia nuo 3 iki 5 valandos ryto. Ankstį atsikėlus reikėtų neskubėti apsirengti, o pavaikščioti be drabužių, paskui tinka eiti į lauką, pakvėpuoti grynu oru, jei galima, pavaikščioti basam. 

„Ne veltui sakoma, kad anksti kėlęs nesigailėsi, sveikatai tai naudinga“, – sako gydytoja. 

Antrasis – storojo žarnyno meridianas, yra veiksmingiausias 5–7 valandą ryto. Tuo metu labai svarbu eiti į tualetą, išsituštinti.

„Kiek kartų valgome, tiek geriausia ir tuštintis. Užsilaikę viduriai sveikatai labai kenksmingas veiksnys, galintis sutrikdyti viso organizmo veiklą“, – pabrėžia D. Vasiliauskienė.

Trečiasis – skrandžio meridianas, aktyviausias nuo 7 iki 9 valandos, tuomet labiausiai tinka valgyti pusryčius, pirmiausia, aišku, nuvalius liežuvį, išsiplovus burną. Tinka aliejaus gurkšnelį pateliūskuoti, o paskui išspjauti kartu su per naktį susikaupusiomis apnašomis.

Toliau  – blužnies meridianas, jo veikla aktyviausia  9–11 valandomis, tuo metu, jeigu viskas iki tol atlikta teisingai, žmogus turi jaustis gerai, sėkmingai dirbti.

11–13  valandos skiriamos širdies meridianui. Tuo metu energija jau senka, norisi kažko tonizuojamo, gaivinamo. Tačiau  gydytoja perspėja: „Neskubėkite gerti kavos. Geriau lengvai pasimankštinti, patrinti delnus, masažuoti pirštų galus, širdies darbui gerinti –  mažylių pirštų vidines puses.“

13–15 valandomis plonojo žarnyno metas, tuo metu laikas pietauti, prieš tai atsigėrus skysčių. Jokiu būdu negalima gerti po valgio, reikia bent pusę valandos, dar geriau valandą, palaukti.

15–17 valandomis ateina šlapimo pūslės ir stuburo metas, organizmas intensyviai savinasi maisto medžiagas. Jeigu šlapimo pūslė nepašalina medžiagų apykaitos produktų, druskos nusėda tarp stuburo slankstelių esančiuose diskuose, sąnariuose.

17–19 valandomis veiksmingiausias inkstų meridianas, rodantis paveldėtą, prigimtinę energiją. Tų, kurie tuo metu jaučiasi gana žvalūs ir energingi, energinė sistema veikia nepriekaištingai.

Nuo 19 iki 21 valandos tęsiasi kraujagyslių ir perikardo meridiano laikas. Šiuo metu reikėtų susirinkti visai šeimai, susitikti su draugais, pasidalinti dienos džiaugsmais, pabūti kartu su savaisiais. 

Vadinamasis trijų kūno dalių – krūtinės, pilvo, mažojo dubens – meridianas aktyvus nuo 21 iki 23 valandos. „Įpusėjus šio meridiano laikui jau reikėtų užmigti“, – sako gydytoja.

Nuo 23 valandos prasideda kepenų ir tulžies pūslės laikas. Žmogus miega, ilsisi, o tuo metu jo smegenys analizuoja dienos metu gautą informaciją, skirsto ją.

Vertingoji kiaulpienė

Vienuolikos knygų, kelių dešimčių straipsnių autorius Juozas Vasiliauskas pažintį su žolelėmis pradėjo ir gydomąją jų galią suprato Sibire.

 „Augalai ten tokie  vešlūs, kad einant pievomis sultys per batus bėgdavo“, – pasakojo mokslų daktaras.

Noras būti gydytoju, pažinti augalus J. Vasiliauską lydėjo nuo jaunų dienų. Kauno medicinos universitete jis įgijo farmacininko specialybę, o pradėjęs dirbti vaistinėje daug dėmesio skyrė ir vaistažolėms.

Apie vaistažoles J. Vasiliauskas rašė ir disertaciją. Jo pastangomis buvo įkurtas Fitoterapijos centras.

„Ritualas rinkti augalus, vartoti juos dabar sumenkintas. Iš tikrųjų norint gydyti, stiprintis  augalais, reikia žinoti ir kaip juos teisingai rinkti, kaip džiovinti, saugoti, vartoti“, – pabrėžė gydytojas.

J. Vasiliauskas akcentuoja, kad vaistažolių rinkimas ir paruošimas yra labai didelis mokslas, negalima to daryti bet kaip.

„Būtų geriausia, jei žolelėmis prekiautų tik vaistinės, o gydymą skirtų fitoterapijos specialistai, nusimanantys apie tai, kaip kokios vaistažolės veikia“, – mano medikas.

Jis priminė, kad vienas iš vertingiausių augalų yra kiekvienoje sodyboje auganti kiaulpienė.

„Kokia didžiulė nauda būtų organizmui, jeigu pavasarį kasdien suvalgytume po dešimt jaunų kiaulpienių lapų. Nereikia bijoti kartumo, jis naudingas“, – sako J. Vasiliauskas.

Ne tik kiaulpienės, bet ir dilgėlės, garšvos ir kitos vadinamosios piktžolės daug vertingesnės už mūsų daržuose auginamas salotas. Šios žolės stiprina organizmą, suteikia jėgų.

Sveikai ir ramiai

J. Vasiliauskas, vienas iš pirmųjų sveikos gyvensenos propaguotojų, ir dabar negaili patarimų visiems sveikai gyventi norintiems žmonėms. Jis pataria pradėti nuo mitybos – nebedėti į organizmą kaip į maišą visko, kas papuolė. Jis pataria du kartus per metus pagerti kiaulpienių, varnalėšų šaknų ir šlamučio žiedų mišinio arbatos, po puodelį prieš valgį.

„Ypač svarbu valgant gerai viską sukramtyti. Ir mėsos per daug nereikia, juk nuo jos rūgštėja organizmas. O rūgštys – kaip rūdys, nuo jų gyvenimas trumpėja“, – pataria gydytojas.  

Dar vienas stiprios sveikatos garantas – pozityvus mąstymas.

 „Sveikiausia nesukti sau galvos kur nereikia, kur negali nieko pakeisti. Kiek žmonės sukaupia pykčio ir gadina sveikatą dėl visiškų niekų“, – sako fitoterapeutas ir primena dar vieną dalyką –  teisingą kvėpavimą.

Gyvenimui pailgti gydytojas siūlo naudotis specialiu kvėpavimą gerinančiu ir organizmą stiprinančiu Frolovo aparatu. Jie su žmona, sako, tokį naudojantys. Kasdien pakvėpuojant tuo aparatu susitvarko kraujotaka, mažėja sunkių ligų pavojus.

„Saikingai valgyti, daug judėti, nesinervinti“, – tris svarbias sveikatos taisykles pakartoja  medicinos mokslų daktaras.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Kokios norėtumėte sulaukti senatvės? Žinoma, orios, ir ne tik materialine prasme. Sveikata, geri santykiai su  artimaisiais, nenutrūkęs domėjimasis aplinka – tai likimo dovanos, leidžiančios senyvam žmogui gyventi visavertį gyvenimą.

Ramygaliečiai turi, kaip jie sako, svajonių senatvės  pavyzdį. Čia gyvenantis 101 metų  Juozas Bliuvas visus stebina ir žavi judrumu, šviesiu protu, meile aplinkiniams.

Senjoras gyvena vienas savo sodyboje ir pats tvarkosi. Jis be kitų pagalbos atsineša vandens, užsikuria krosnį, pasigamina valgyti. Laiką senolis trumpina drožinėdamas.

Atvykome jo iš anksto neįspėję. Duris atidaręs giedro veido, šiltų akių, tvarkingai apsirengęs šeimininkas pakvietė į vidų. Čia, skirtingai nei daugelio garbaus amžiaus kaimo žmonių gryčiose, šviesu, jauku, jokių nereikalingų rakandų. Ir nepriekaištinga švara.

„Vaikai, anūkai remontą padarė. Tai negi dabar apsiversi, gėda būtų“, – paaiškina.

 Jau kelinti metai, kai prisninga, viena iš dukterų J. Bliuvą prikalbina peržiemoti pas save Panevėžyje. Pavasarį vyras vėl atsikrausto į savo sodybą. Jis sako, kad per žiemą pasiilgsta Ramygalos.

„Dukra labai gera, ji gyvena savame name, vietos man ten sočiai. Bet nenoriu išėjęs į kiemą sėdėti   ant suoliuko. Ką ten tuščiai prisėdėsi? Ramygaloje, savo namuose, visai kas kita. Čia yra ką veikti. Drožiu šaukštus, lazdas ir dovanoju žmonėms. Malonu, kad „ačiū“ sulaukiu, kad šokoladu, saldainiais vaišina. Mėgstu saldumynus“, – sako J. Bliuvas.

Senjoras tikina, kad nėra geresnių žmonių už ramygaliečius. Čia jis jaučiasi visų mylimas ir pats visus myli.

 J. Bliuvas džiaugiasi turįs labai gerus kaimynus, kad nuėjęs apsipirkti į parduotuvę iš karto sulaukia  pardavėjų dėmesio. Jos pataria, koks produktas geresnis, už kokį neverta permokėti, sukrauna jam krepšį ir palydi iki durų. Vasarą senjorą beveik kasdien lankydavo kaimynų Morkūnų moksleivis sūnus, atnešdavo jam karštus pietus, pasišnekučiuodavo. O ir šeimos gydytoja be galo maloni, rūpestinga.

Gražiu oru vyras ir pats neretai išeina pasižmonėti, lanko bažnyčią, nueina į kapines.

Dar prieš metus kitus senolis važinėjo dviračiu. Bet dabar jo mėgstama transporto priemonė, kaip juokauja, stovi sandėliuke, užrakintame devyniomis spynomis.

„Buvau nukritęs nuo dviračio ir susilaužęs koją. Tiesiog klešnė įsipainiojo į grandinę ir pargriuvau. Tai vaikai ir anūkai uždraudė lipti ant dviračio. Kurį laiką klausiau, bet vieną kartą susigundžiau pavažiuoti. Kaip tyčia, giminaitė pamatė, pasakė vaikams, tai šie ir užrakino  dviratį“, – „Sekundei“ pasakojo senjoras.

Asmens dokumentuose pasendintas

Valstybinių įstaigų darbuotojai, pamatę J. Bliuvo asmens dokumentus, išpučia akis. Pase įrašyta, kad jis gimęs 1907-aisiais, taigi jam 105 metai. Kad tokio amžiaus žmogus dar būtų žvitrus, sklandžiai dėstytų mintis – tikras stebuklas.

„Mano pasas – melagis“, – juokdamasis paaiškina  102-uosius einantis senjoras.

Pasak jo, anais laikais specialiai pasisendino, kad išvengtų šaukimo į kariuomenę. Tai jam pavyko, bet Lietuvą okupavus Tarybų Sąjungai, ramygalietis buvo paimtas į armiją.

J. Bliuvas pabėgo iš kareivius gabenusio traukinio Vilniuje ir pėsčias parkulniavo į Ramygalą.

Per karą jis slapstėsi tai pas vienus, tai pas kitus žmones, jautė baimę ir įtampą. Vienu metu Juozui teko kurį laiką gyventi atskirai nuo žmonos Bronislavos. 

„Per kitus jai perduodavau pinigų. Ir tais laikais daug gerų žmonių buvo“, – sakė senjoras.

 Pasibaigus karui vyras įsijungė į pogrindinių kovotojų už Lietuvos laisvę gretas, talkino partizanams. Prezidentas Valdas Adamkus 2005 metais J. Bliuvui, Vyčio apygardos Lietuvos kovų dalyviui, įteikė Vyčio kryžiaus ordiną. Šį apdovanojimą ramygalietis labai brangina ir juo didžiuojasi.

„Žemdirbys buvau, daržus dirbdavome, gyvulius laikėme. Tik į kolūkį nėjau, dirbau melioracijoje, paskui pieninėje“, – sako vyras.

J. Bliuvo asmens dokumentuose gimimo įrašas neatitiko teisybės, bet ramygalietis buvo apdairus, į pensiją nėjo anksčiau. Pasak senjoro, kadangi suklastota gimimo data niekam neužkliuvo,  jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę keisdamas asmens dokumentus jis nesivargino taisyti melagingo gimimo įrašo.

Siūdavo batus, dabar drožia

 Jaunas būdamas J. Bliuvas pragyvenimui užsidirbdavo ir siūdamas batus. Sako, kad gražūs jam išeidavo, žmonės net eilėje laukdavo. Odos avalynei važiuodavo į Šiaulius. Pasak jo, ten buvęs žydui priklausantis fabrikas gamindavo labai geros kokybės odą.

J. Bliuvas vyrams iš jos siūdindavo aulinius batus. Pasak senjoro, tais laikais gatvės ir keliai, ką jau kalbėti apie laukus, patvindavo, todėl bateliai buvo tiesiog nepraktiškas apavas.

Moterims siūdavo iš veltinio, aulus papuošdavo odinėmis aplikacijomis ar ką nors išsiuvinėdavo. Pasak jo, kol dar Lietuva nebuvo okupuota, batų pora kainuodavo apie 35–40 litų, o rusų laikais kokybišką apavą buvo galima įsigyti už kelis šimtus rublių. Daugeliui žmonių tai buvo dideli pinigai, tad batų dažnai nekeisdavo, nešiodavo, kol šie visai suplyšdavo.

Batsiuvo žmonai ir vaikams, žinoma, basiems netekdavo vaikščioti. Senjoras juokiasi prisiminęs, kai paaugusios dukros išbrokavo jo pasiutus batus.

„Matyt, su mada nebespėjau“, – šypsojosi jis.

J. Bliuvas su žmona užaugino tris vaikus – dvi dukras ir sūnų. Sūnus Vytautas tapo gydytoju, dukra Genovaitė – agronome, Rimutė dirbo prekyboje.

„Dabar jie visi, kaip ir aš, pensininkai“, – šmaikštavo senjoras.

Pasak jo, išėjus į pensiją, svarbu susirasti užsiėmimą – ar savame ūkelyje krutėti, ar kokį pomėgį turėti. Jam šiuo atžvilgiu pasisekė – buvo daržas, laikė gyvulių. Dar ir drožinėti pradėjo.

„Viskas prasidėjo nuo to, kad mano amžiną atilsį žmonos sesuo Panevėžyje nerado tinkamos lazdos. Paprašė manęs išdrožti. Ėmiau ir išdrožiau, visai neblogai įvertino. Esu pridrožęs jų galybę, visų dar neišdovanojau.  Šaukštai didesnę paklausą turi – nė vieno neliko, reikės dar padaryti. Anksčiau   kryžius drožinėjau, dabar jau man per sudėtinga“, – pasakojo senjoras.

J. Bliuvas kritiškai vertina savo kūrinius. Kaip kalbėjo vyras, jis meno nekuria, tik meistrauja savo malonumui. 

„Daug tokių yra, tik gal ne tokio amžiaus“, – kalbėjo jis.

Šimtas metų – kaip pusė amžiaus

J. Bliuvo giminėje buvo ne vienas ilgaamžis. Jo mama mirė sulaukusi 96-erių, vienas brolis  anapus iškeliavo turėdamas per 90 metų. O tėvas mirė jaunas. J. Bliuvo žmoną prieš daug metų pakirto sunki liga. Tarp gyvųjų nebėra nė vieno senjoro draugo, buvusio bendradarbio.

„Su jų vaikais pabendrauju. Jiems įdomu su manimi pasikalbėti apie savo tėvus, paklausyti prisiminimų“, – sako senolis.

Jam atrodo, kad gyvena ne antrą šimtą metų, o daugiausia penkiasdešimt.

„Laikas greitai lekia. Neatrodo, kad tiek daug tame sviete pragyventa. Kai į veidrodį pasižiūriu, aišku, tuo neabejoju“, – šypsosi senjoras.

Jokių ilgaamžiškumo receptų jis neturi. Maistui nebuvo išrankus, valgė kas ant stalo buvo padėta. Taurelė tam tikromis progomis išlenkdavo, bet alkoholiu niekada nepiktnaudžiavo.

Jaunas būdamas kelerius metus rūkė. Pasak J. Bliuvo, užtraukti dūmą jį įkalbėjo draugai. Šie nuolat poną Juozą  pašiepdavo, kad jis tarsi pana bijo cigaretės, o visi tikri vyrai rūko.

„Pamėginau. Pasirodo, patraukli bjaurybė. Tai ir įnikau. Bet paskui atsikvošėjau. Galvojau: kvailas aš, ar ką, kad save nuodiju. Tad šveičiau šalin“, – prisiminė senolis.

Jaunystėje J. Bliuvas dažnai sirgo plaučių uždegimu, bet dabar ši liga jo seniai nebekamuoja. Vyras jaučia, kad pasilpo regėjimas, tad stengiasi tausoti akis – nežiūri televizoriaus.

Didelio kraujo spaudimo neturi, bet širdis, sakė, jaučiasi.

„Kad ji visko per gyvenimą matė, vargšelė labai persigandusi buvo, tai iš kur dabar stipriai būti“, – apie širdį tarsi apie žmogų pasakojo senolis. Atmintimi jis irgi nesiskundžia, tiesa, ryškiau prisimena, kas buvo prieš daug metų, o palyginti nelabai seni kai kurie įvykiai priblėsę. Kad prisimintų kai kurias datas, jam reikia laiko pagalvoti. Senjoras skaičiuoja turįs 11 anūkų ir proanūkių, bet viliasi, kad giminės nesupyks, jeigu pasakė netikslų skaičių. Vyras prisipažino, kad norėtų sulaukti dar ir proproanūkių.

J. Bliuvas mažai valgo mėsos, bet labai mėgsta bulves. Senjoras išsikepta bulvinių blynų, o keptas bulves valgo su rūgpieniu.

Prieš išvažiuodamas žiemoti pas dukrą į Panevėžį, J. Bliuvas pasirūpina nusipirkti miltų iš vietos malūno. Pasak senjoro, parduotuvėje tokių gerų nėra.

Vyras sako, kad jam gyventi labai įdomu ir mielai gyventų dar šimtą metų. Bet su sąlyga.

„Jei tik galėčiau krutėti, galva protautų, akys matytų, vaikams ir anūkams našta nebūčiau“, – kalbėjo jis.

Kita vertus, senjoras ramiai priima gyvenimo saulėlydį. Pasak ramygaliečio, pribus dar aname pasaulyje, o ir terminų jame nėra.

Inga SMALSKIENĖ

Žurnalistas ir  mokytojas panevėžietis Donatas Puslys vasaros pabaigoje keliasdešimčiai dienų paliko Lietuvą ir leidosi į piligriminį žygį Šventojo Jokūbo keliu: nuo Prancūzijos, per Šiaurės Ispaniją iki pat Santjago miesto, esančio netoli Atlanto vandenyno.

 „Geriau atsisakyti naujausio išmaniojo telefono, brangaus planšetinio kompiuterio ir investuoti į save tam, kad pažintum pasaulį, praturtėtum dvasiškai“, –  sako D. Puslys.

Jam prieš žygį didžiausias galvosūkis buvo ne dėl batų ar aprangos, o kokias knygas pasiimti.

Koks Donato kelionės tikslas, kaip jam sekėsi? Atsakymus į tuos ir daugelį kitų klausimų norėjosi išgirsti jam sugrįžus į Lietuvą.

27-erių panevėžiečio kelionė prasidėjo rugpjūčio 23-iąją, o savo tikslo pėsčiomis jis siekė ilgiau nei mėnesį.

Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Sekundėje“.

Linas JOCIUS

27-erių panevėžietės Olgos Fiodorovos jau nebestebina kreivi žvilgsniai ar nuostabos kupinos akys, kai nepažįstamiems žmonėms prasitaria sugebanti gestais valdyti robotus.

Laužo stereotipą

Robotai, galintys pakeisti daugelį žmogaus atliekamų veiksmų, – vaizdai iš fantastinio filmo ar netolima ateitis? Kauno technologijos universitete doktorantūroje paskutinius metus besimokanti Olga Fiodorova teigia, kad technologijos ir naujausi atradimai robotikos srityje jau dabar keičia visuomenę. Jeigu Lietuvos mokslo Mekoms pavyktų į technines studijas pritraukti daugiau gabių jaunuolių, Lietuva drąsiai galėtų varžytis inovacijų srityje.

Vyrauja požiūris, kad dailioji lytis ir technologijos – du tarpusavyje nederantys dalykai. Tačiau Olga laužo šį stereotipą.

Kaip teigė mergina, kad baigusi mokyklą pasirinks ne filologijos, o technikos mokslus, ji suprato jau seniai, nes matematika, fizika ir chemija buvo jos mėgstamiausi dalykai. Tuo labiau kad ir Olgos tėtis inžinierius, tad jai ne kartą teko gilintis į sudėtingus brėžinius.

„Tėvai žinojo, kad vargiai galėčiau studijuoti humanitarinius dalykus. Pavyzdys man buvo ir tėtis. Mama taip pat, nors ir dirba medicinos srityje, visada norėjo studijuoti technikos mokslus, tad jų palaikymas buvo didelis. Padėjo ir savo žiniomis, ir patirtimi, ir morališkai“, – „Sekundei“ teigė O. Fiodorova.

Širdies draugas taip pat baigęs technikos mokslus, todėl jos artimieji merginos meilę robotams priima kaip natūralų dalyką, tačiau aplinkiniai, išgirdę, kad Olga sugeba valdyti sudėtingas technologijas, neslepia nuostabos.

„Kai kuriems atrodo, kad mergina, valdanti robotus, kažkokia egzotika. Gal taip todėl, kad Lietuvoje labai mažai jaunų žmonių nori studijuoti technologinius mokslus. Galbūt bijo, kad bus labai sunku. Daug lengviau mokytis vadybos, kaip sakau, pašnekėti, papilstyti iš tuščio į kiaurą“, – juokauja panevėžietė.

Olga įsitikinusi, kad situacija galėtų pasikeisti tik tada, kai praktiškai su technika jauni žmonės būtų supažindinami dar mokykloje. O verslas nebijotų investuoti, nes didele dalimi nuo jų priklauso, ar po kelerių metų turės savo darbuotojams pamainą. Geras specialistas laukiamas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio įmonėse.

Geriausia jaunoji mokslininkė

Pradžia Olgai nebuvo lengva: iš pradžių merginai buvo kiek nejauku sėdėti auditorijoje, kurioje vien vaikinai, tačiau ilgainiui apsiprato. Gal dėl to, kad kurso draugai ją labai draugiškai priėmė ir palaikė. O kai mokslai įdomūs, nebelieka jokių abejonių.

„Įstojau mokytis automatikos ir valdymo, nes robotikos specialybės tada dar nebuvo. Tačiau taip sutapo, kad magistriniam darbui gavau pasiūlymą sukurti robotą, valdomą gestais, t. y. žmogus rodo tam tikrą gestą, o įrenginys atlieka atitinkamas komandas. Tai įgyvendinti pavyko ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Nuo šio darbo ir prasidėjo mano meilė robotams“, – „Sekundei“ pasakojo mergina.

Jaunosios mokslininkės teigimu, tai buvo jos pirmoji pažintis su robotų pasauliu, todėl šiam darbui paskyrė visus metus. Nemažai vakarų teko paaukoti ieškant visiems suprantamų gestų ir gilinantis į programavimo subtilybes. Tačiau triūsas atsipirko: Olga ne tik puikiai apsigynė magistrinį darbą, bet ir buvo pripažinta geriausia Lietuvos jaunąja mokslininke. 

„Į Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos kasmet organizuojamą geriausio metų darbo konkursą mano vadovas nusiuntė ir mano darbą. Todėl kai paskambino ir pakvietė apdovanojimą už geriausią darbą technologijų srityje atsiimti Kauno prezidentūroje, buvau maloniai nustebinta“, – prisiminė Olga.

Kuria ateities technologijas

Liko kiek daugiau nei metai, ir O. Fiodorova apgins daktaro vardą. Užsikrėtusi meile robotams, ji diplominiam darbui pasirinko temą, susijusią su robotika. Tik šįkart ji dirba su mobiliaisiais robotais.

„Mano darbo esmė – išmokyti robotą nustatyti savo buvimo vietą ir tai padaryti tik programavimo būdu“, – paaiškino Olga.

Kaip prisipažino panevėžietė, tapti mokslininke ji niekada neplanavo. Kai rašė bakalauro darbą, sau kartojo, kad svarbiausia jį apsiginti, tačiau nuslūgus emocijoms toliau norėjosi gilintis į technikos pasaulį.

„Dabar visą savo laiką ir energiją skiriu disertacijai rašyti, o paskui bus matyt. Tiek metų atidavus moksliniam darbui, ir toliau norisi žengti šiuo keliu. Tuo labiau kad galimybių tikrai yra“, – tikino mergina.

Ji svajoja ir vėl sugrįžti prie gestais valdomų, tik šįkart prie mobiliųjų robotų kūrimo ir tobulinimo. Specialistės teigimu, gestais valdomi robotai gali būti pritaikomi kuriant ne tik tam tikrą negalią turinčių žmonių darbo vietas, bet ir daug plačiau. Šiuo metu kaip tik itin plėtojama pramonė, orientuota į socialinių paslaugų sferą.

„Jau kai kurie televizoriai valdomi tik prisilietimu ar tam tikrais gestais. Tai – reali ateitis. Juk prieš 15–20 metų išmanieji telefonai buvo iš fantastikos srities, o dabar daugelis žmonių niekaip nesuvokia, kaip dabar be jų būtų galima gyventi. Kai kalbu su vaikais ir jiems bandau papasakoti, kad dar prieš porą dešimtmečių mobilieji telefonai buvo lagamino dydžio, jie mano, kad juokauju, tikriausiai kalbu apie akmens amžių“, – juokiasi Olga.

Reikia mokėti prašyti

Jaunoji mokslininkė džiaugiasi, kad verslininkai supranta mokslinių tyrimų svarbą ir vis daugiau investuoja į juos. Kauno technologijos universiteto Panevėžio institute studijuojantis jaunimas suprogramavo ne tik giros pilstymo įrenginį, piešimo įgūdžius demonstruojantį robotą, bet ir inovatyvias technologijas, galinčias imituoti net kai kurias žmogaus funkcijas.

Vienas studentas dabar kuria robotą, kuris gali būti puikus pagalbininkas dirbant žurnalistinį darbą. Pavyzdžiui, robotas gali važiuoti paskui žurnalistą ir filmuoti jo pašnekovus. Jis suprogramuotas taip, kad prie žmogaus privažiuotų atitinkamu atstumu ir būtų valdomas gestais.

„Kuo toliau, tuo labiau verslas domisi galimybėmis pasinaudoti turimu mokslo potencialu. Svarbiausia, kad visus mokslo atradimus galima pritaikyti praktiškai“, – sakė O. Fiodorova.

Tiesa, kaip juokauja mergina, pirmiausia reikia mokėti robotui užduoti tinkamas komandas. Kauno technologijos universitetas kelerius metus organizavo tarptautines robotų varžybas, jose dalyvavo ir panevėžiečių komandos. Studentų sukurti robotai turi važiuoti nurodyta trasa ir surasti organizatorių paliktą maišą, pilną pinigų. Radę lobį, turi su juo grįžti į trasos pradžią. Deja, dar niekam nepavyko sukurti tokio stebuklingo roboto. Kaip teigia Olga, robotai sparčiai tobulėja, todėl tai tik laiko klausimas.

„Robotai visiškai pavaldūs žmogui – jie daro ką liepiami, tik kartais būna taip, kad jų netinkamai prašoma, todėl ir neveikia“, – teigia mergina.

Laboratorijoje nemiega

Robotai užima didžiąją dalį merginos gyvenimo, mat ji šiuo metu ne tik rašo diplominį darbą, bet ir dirba Kauno technologijos universiteto Panevėžio instituto Technologijų fakulteto Elektros inžinerijos katedros administratore. Tačiau Olga juokauja nėra taip pamišusi dėl robotų, kad  miegotų laboratorijoje.

„Nesu iš tų išprotėjusių žmonių, o gal ir blogai, kad čia nesėdžiu nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro“, – šypsosi panevėžietė.

Jos teigimu, mokėti valdyti robotus – dar ne viskas. Daugiausia laiko tenka praleisti įbedus nosį į kompiuterio monitorių: ieškoti informacijos, programuoti. Tad laisvu laiku stengiasi pakeisti aplinką: nueiti į kiną ar teatrą, pakeliauti. 

„Mano pomėgiai labai tradiciški. Kai dirbi ėdimą darbą, laisvalaikiu norisi ko nors aktyvesnio. Nuo tokio krūvio pavargsta ir kūnas, ir protas, todėl stengiuosi pakeisti aplinką, pabūti tarp kitokių žmonių“, – sakė mergina.    

Lina DRANSEIKAITĖ

Daugiau kaip keturiasdešimt metų Aukštaitijos sostinėje gyvenančiam žemaičiui Algirdui Kristučiui teko išbandyti ir įstaigos vadovo krėslą, ir kalinio gultus.

Iš sudėtingų laikų kartos

Rajono poliklinikos įkūrėjas, kurį laiką šios įstaigos vadovu dirbęs gydytojas Algirdas Kristutis visus svarbiausius savo gyvenimo įvykius patvirtinančius dokumentus, aprašymus, nuotraukas  kruopščiai surinko ir susegė į segtuvą. Vartant sukauptą metraštį nesunku įžvelgti visos tais sudėtingais laikais gyvenusios kartos ypatumus.

Sovietmetis gniuždė, stumdė, kėlė ir vėl murkdė daug gabių, talentingų, ne tik paprastos duonos kąsnio siekusių žmonių.

Sudėtingai klostėsi ir iš Mažeikių rajono kilusio, prie Medvėgalio kalno augusio tos ypatingos  kartos vaiko likimas. Iš metų aukštumos į praeitį žvelgiantis A. Kristutis prisipažįsta dabar turintis  dėl ko didžiuotis, ašarą braukti, pykti ar nerimauti ir apie ką papasakoti.

Į Panevėžį A. Kristutis atvyko jau būdamas subrendęs vyras, už nugaros palikęs skausmingus pokario išgyvenimus,  tėvo ir senelių tremtį, sau skirtąją tremtinio dalią, nuo kurios pavyko pasprukti, tarnybą armijoje, studijas Medicinos institute, darbą keliose šalies sveikatos įstaigose.

Nuo mažens svajojęs tapti mediku, bet supratęs, kad vargu ar jam, buvusio šaulių būrio vado, tremtinio sūnui, bus leista stoti į institutą, baigęs pagrindinę mokyklą pasirinko mokslus Gruzdžių veterinarijos technikume. Tačiau netrukus „dėl buožinės kilmės ir antitarybinės propagandos“ iš šios mokyklos buvo išmestas. 

Pažyma apie pašalinimą iš technikumo, kaip ir kiti tolesnį gyvenimo kelią liudijantys dokumentai,  A. Kristučio archyve yra iki šiol.

Į platesnis vandenis

Iš technikumo išmestas tremtinio sūnus tarnybai sovietų armijoje tiko – buvo paimtas ir ketverius metus atitarnavo nenusižengdamas, niekam neužkliūdamas, giriamas. Jam buvo suteiktas viršilos laipsnis.

Po armijos jaunuolis baigė Šiaulių vakarinę darbininkų mokyklą ir kaip buvęs karys jau galėjo stoti  į aukštąją. Jis taip ir padarė – kibo į mokslus tuomečiame Kauno medicinos institute.

Besimokydamas pasirinko pediatrijos – vaikų ligų gydytojo – specializaciją. Baigus studijas pirmoji darbovietė buvo Trakuose, vaikų sanatorijoje. Vėliau, šią sanatoriją perkėlus į Druskininkus, ten nevažiavo. Jam buvo pasiūlyta keltis į Širvintas ir eiti ligoninės vyriausiojo gydytojo pareigas. Dvejus metus atidirbęs buvo perkeltas į kitą ligoninę. 

A. Kristutis pasakoja nuolat troškęs daugiau žinių, norėjęs tobulėti, kad galėtų kuo veiksmingiau padėti ligoniams. Pasirinkęs papildomą vaikų endokrinologijos  specializaciją, tobulinosi Minsko, Maskvos institutuose. Jis gilinosi į šią sritį,  rinko medžiagą. Vėliau gydytojas buvo pasirengęs apginti mokslų kandidato laipsnį, bet sutrukdė nelaikytas marksizmo leninizmo egzaminas.

Tarp medikų A. Kristutis garsėjo kaip gabus specialistas, turėjo daug pažįstamų ir kai vienas iš jų,  įtakingas pareigas užimantis, pasiūlė važiuoti į Panevėžį ir vadovauti to rajono poliklinikai, gydytojas nedvejodamas sutiko.

„Tikėjausi platesnio darbo lauko, aktyvesnės veiklos“, – prisimena „Sekundės“ pašnekovas. 

Kova dėl pastato

Kai A. Kristutis atvyko į Panevėžį,  rajono poliklinika buvo Ramygaloje.

Situacija buvo gana sudėtinga, ir gydytojas prisipažįsta, kad norėjęs pasukti atgal, tačiau pradėjęs dirbti įsibėgėjo.

Gydytojas sako, kad labai nepalanki buvo pati poliklinikos vieta – rajono pakraštyje. Daugeliui  gyventojų buvo nepatogu ten nuvažiuoti.

Svarbiausias jo uždavinys buvo polikliniką įkurti Panevėžyje, kad visų rajono kampelių žmonėms būtų patogu.

Pastatas dabartinėje A. Jakšto gatvėje, o tuometėje Draugystės alėjoje, jam pasirodė pats tinkamiausias. Prieš karą pastate buvo įkurta apskrities savivaldybė, paskui – vokiečių įstaigos, o  karui pasibaigus –  rajono vykdomasis komitetas.

Kai buvo pastatytas naujas Panevėžio rajono savivaldybės pastatas ir valdžia išsikėlė į miesto centrą, senasis  liko apleistas, neprižiūrimas, kartą net gaisras jame buvo įsisukęs.

Tuometė šalies vyriausybė pastatą buvo jau atidavusi Teisingumo ministerijai ir jame planuota kurti kokią nors įstaigą.

„Ėmiau atakuoti Sveikatos apsaugos ministeriją, kad pastatą atiduotų rajono poliklinikai“, – prisimena A. Kristutis.

Autoritetą pelnęs vyriausiasis gydytojas pasakoja buvęs pažįstamas su daugeliu funkcionierių, tad kiekvieną stengėsi įtikinti pastato reikalingumu. Su delegacija buvo nuvykęs net pas Antaną Sniečkų.

„Šis, pasidomėjęs situacija, liepė ministrui rašyti potvarkį, kad pastatas perduodamas Sveikatos apsaugos ministerijai, o ši jį skiria Panevėžio rajono poliklinikai“, – pasakoja gydytojas ir tikina, kad dėl tokio savo atkaklumo užsitraukė kai kurių atsakingų asmenų nemalonę ir buvo ne kartą perspėtas, jog pasisaugotų, nes gali būti nubaustas.

Poliklinikos plėtra

Gavus patalpas buvo imtasi remonto, ir netrukus Panevėžio rajono poliklinika atvėrė duris pacientams. A. Kristutis sako, kad žmonėms tai buvo didelė šventė, rajono gyventojams atsivėrė geresnės medicinos pagalbos galimybės. Ten pat buvo įkurta greitosios medicinos pagalbos stotis, atidaryta vaistinė. 

„Man rūpėjo kaimo gyventojų sveikata, norėjosi, kad apylinkės gydytojai žinotų apie kiekvieną kolūkyje gyvenantį žmogų, būtų pasirengę tiesti jam pagalbos ranką“, – kalba pašnekovas ir prisimena per savo vadovavimo metus įsteigęs kaimuose ne vieną felčerių-akušerių punktą. Jų  rajone atsirado trisdešimt, o buvo šešiolika.

Jau minėtame A. Kristučio aplanke – daug ataskaitų, grafikų, įrodančių nuveiktų darbų svarbą. Pavyzdžiui, gyventojų apsilankymų rajono poliklinikoje skaičius: 1968 metais poliklinikoje  registruota 114 tūkstančių apsilankymų, o 1977-aisiais – 363 tūkstančiai. Greitoji pagalba pas rajono ligonius 1968 metais važiavo 2457 kartus, o 1977-aisiais – 5700.

„Rodikliai gerėjo, sumažėjo kūdikių mirtingumas, o medicina prie žmogaus artėjo, o ne tolo nuo jo. Nesu sovietinės tvarkos garbintojas, bet tais laikais buvo suvokiama ir profilaktikos, ir prieinamumo svarba. Nenoriu peikti jaunesnių kolegų, tačiau dabar net medicinos paskirtis kitaip vadinama –  nebe pagalba, o aptarnavimas“, – sako buvęs vyriausiasis gydytojas. 

Nuo 1977 iki 1983 metų Panevėžio rajono poliklinikai vadovavęs A. Kristutis ne kartą lankėsi ministerijoje, susitikdavo su atsakingais asmenimis ir stengėsi plėsti rajono poliklinikos veiklą tol, kol staiga visas jo gyvenimas pasikeitė.

Nuteisė penkeriems metams

Vieną dieną į  kabinetą įsiveržė saugumo darbuotojai ir pareiškė: „Esi padaręs antivyriausybinį nusikaltimą ir suimamas.“ Prisimindamas tas dienas buvęs vyriausiasis gydytojas ir dabar negali ramiai kalbėti. Jis ir tuomet, kai buvo suimtas, ir dabar kategoriškai neigia kaltinimus kyšių ėmimu ir tikina, kad visa ši byla buvusi sufabrikuota.

Tris mėnesius tardytas, muštas, laikytas labai prastomis sąlygomis, nuo kurių pašlijo sveikata, A. Kristutis buvo kaltintas penkiais epizodais – neva iš pavaldinių paėmęs šampano butelį, 3 kilogramus dešros, medžiagos krimplino atraižą, 300 ir 500 rublių. Neigiančiam, kad tikrai taip nebuvo, tardytojas klausdavo, kodėl viena moteris buvo priimta į darbą, o kitai be eilės buvo skirtas butas. Kaltinamasis bandė aiškinti, kad jos pateikė pažymas esančios nėščios ir turėjo teisę į lengvatas. Jokie pasiteisinimai neveikė – vyriausiąjį gydytoją teismas nuteisė penkerius metus kalėti, konfiskuoti turtą ir atimti teisę kurį laiką dirbti vadovaujamą darbą.

Ne gana to, iš darbo tuojau buvo atleista ir A. Kristučio žmona, taip pat medikė.

Tarp daugybės gydytojo išsaugotų dokumentų – ir turto konfiskavimo aktas, kuriame surašyta viskas, kas atimta iš medikų šeimos: automobilis, skalbimo mašina, vazos, radijo aparatas, papuošalai, šviestuvas, fotoaparatas ir kt. Vyras apgailestauja, kad buvo atimti endokrinologinių tyrimų duomenys: keturi tūkstančiai kortelių buvo tiesiog sunaikinta. 

Butą pavyko išsaugoti tik todėl, kad vaikai dar buvo nepilnamečiai, ir šeima gatvėje neatsidūrė.

„Pasakoju tik savo išgyvenimus. Bet visą tą metą labai skaudžiai išgyveno ir mano šeima. Okupacinės valdžios represija ir apiplėšimas sukėlė gilią kančią, padarė didžiulę skriaudą. To  turbūt niekas nesupras ir neatlygins“, – susigraudina A. Kristutis.

Nesaldi kalinio duona

Po teismo buvęs didelės sveikatos apsaugos įstaigos vadovas atsidūrė Pravieniškių kolonijoje. Laimei, viso bausmės laiko jam atbūti nereikėjo, Aukščiausiasis teismas bausmę sumažino, tad po trejų metų, gegužę, gydytojas grįžo namo.

„Kalėjimas – ne sanatorija, ne poilsio namai. Buvimas ten pareikalauja milžiniškų dvasinių pastangų, fizinių jėgų. Savita atmosfera pateikia savus išbandymas. Tokioje aplinkoje privalai būti savimi, be jokių bandymų gudrauti ar nuslydimų – nors vieną neteisingą žingsnį žengusiesiems ten bus labai sunku“, – patirtimi dalijasi gydytojas.

Jis pasakoja, kad grįžęs į namus negalėjo susitaikyti su tokia neteisybe ir kreipėsi į skundus priimančią tarnybą Maskvoje, prašydamas bylą peržiūrėti. Tačiau dokumentai buvo persiųsti į Lietuvą ir tik tiek pasiekta, jog gautos išvados, kad nuosprendis buvo grįstas abejotinais parodymais. 

1991 metais, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, buvo iš naujo išnagrinėta A. Kristučio byla ir  jos nuosprendis panaikintas kaip nebuvus nusikaltimo sudėties. Dar prieš „vagnorkių“ įvedimą, visiškai nuvertėjusiais rubliais buvo priteistas ir žalos atlyginimas.

Grįžęs į Panevėžį A. Kristutis iki pat 2000 metų, kol išėjo į pensiją, dirbo apylinkės vaikų gydytoju.

„Nesu nieko didvyriško padaręs ar kuo nors nusipelnęs. Į visus gyvenimo išbandymus žvelgiau kaip tikras žemaitis – realiai.  Žinojau, kad ateis laikas, kai tiesa išaiškės ir visos aplinkybės iškils į dienos šviesą“, – sako gydytojas ir pabrėžia, kad šioje istorijoje taškas dar nepadėtas.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Panevėžietei Rūtai Brazdžionytei tik 22-eji, o pergalių ir taurių jai galėtų pavydėti bet kuris profesionalus atletas. Išvydęs ją gatvėje tikrai nepamanytum, kad ši ilgaplaukė, sodriai rudų akių mergina yra Europos kiokušin karatė čempionė. Veikiau modelis.

Įspūdingos pergalės

Nors po varžybų merginos kūną dažnai „papuošia“ mėlynės, ji nė karto nesigailėjo pasirinkusi tokį gyvenimo kelią. 

Rūta priklauso kiokušin karatė sporto šakos pasauliniam elitui. Ji laimėjo Europos čempionatą, triskart tapo vicečempione, penkerius metus iš eilės iškovojo Europos jaunimo geriausios kovotojos vardą, o pasaulio kiokušin karatė pirmenybėse nusileido tik planetos čempionei.

Šie titulai pasiekti ne per dešimtmetį, o vos per kelerius metus. Įspūdinga ir dar trumpa karjera, tačiau Rūta nėra nei arogantiška, nei pasipūtusi.

Prieš varžybas sportininkės viduje tarsi viskas verda, nors veidas byloja apie olimpinę ramybę. Mergina užsispyrusi ir labai pasitikinti savimi, tačiau – moteriška, trapi ir draugiška. Jos vizitinė kortelė – plati šypsena ir šiltas bendravimas ne tik su artimaisiais.

Ji  nepuola girtis internete apie savo pasiekimus, naujas pergales ar publikuoti kovos nuotraukų.

Kuklumas – dar vienas jos bruožų. Atrodo, sportininkė įpratusi tyliai džiaugtis pergalėmis. Jos planuose nėra rožinių svajonių ir utopinių planų.

Kad negautų į kaulus, pasirinko karatė

Rūtos kelias į pergales prasidėjo ankstyvoje vaikystėje. Nuo septynerių metų ji vilkėjo kimono ir mokėsi karatė pagrindų.

Mergina juokauja, kad rinktis šią sporto šaką pastūmėjo  broliai: Liudas, vyresnis penkeriais, Audrius – aštuoneriais metais.

 „Dabar tas amžiaus skirtumas labai nesijaučia. Tačiau niekam nelinkėčiau turėti dviejų vyresnių brolių. Iki šešiolikos metų buvo siaubas, galbūt vien dėl jų ir nuėjau į karatė, nes nuolat gaudavau į kailį. O dabar esame geriausi draugai“, – juokiasi Rūta.

Anot jos, kai vaikystėje reikėjo rinktis užklasinę veiklą, nebuvo daug variantų.

 „Galėjau rinktis klasikinius šokius.  Broliai eidavo į dziudo treniruotes, tačiau manęs ši sporto šaka netraukė“, – prisimena R. Brazdžionytė.

Vaikystėje mergaitei labai patiko pianinas, jai buvo smagu liesti klavišus ir skambinti. Tačiau širdis veržėsi prie sporto. Kitaip ir neįsivaizdavo savo laisvalaikio.

„Prisimenu, grįždavau iš mokyklos ir matydavau brolius, besirengiančius į dziudo treniruotę, lankstančius kimono, dedančius aprangą į krepšį, o aš turėdavau likti namie. Jiems pavydėdavau, juk taip pat norėjau po mokyklos kur nors sportuoti“, – kalbėjo karatė čempionė.

„Buvome su tėveliais sutarę, kad galėsiu užsirašyti į kurį nors sporto būrelį. Pamačiau skelbimą, kad renkama kiokušin karatė grupė, nuėjau, patiko. Aišku, buvo visko, bet išlikau ir pasiekiau tai, ką dabar turiu“, – karjeros pradžią prisiminė R. Brazdžionytė.

Sportas reikalauja kantrybės

Sportuojant būdavo įvairių situacijų, kai kildavo mintys nebelankyti treniruočių Tai nėra ta sporto šaka, kai greitai pasiekiamas rezultatas: išmokai pagrindus ir gali dalyvauti varžybose,  džiaugtis pergalėmis.

„Karatė reikia perprasti daug technikos elementų, svarbi pagarba varžovui, kaip sakoma, kelias  kovų link veda tiesiai per aplink. Tik kai laikai egzaminus 5-ajam diržui gauti, tada gali debiutuoti varžybose. Kad pasiektum atitinkamą lygį – turėtum tam tikros spalvos diržą – turi gana ilgai sportuoti“, – atskleidžia Rūta.

Ta technika vaikams dažnai tampa nebeįdomi – juk norisi varžybų. Tuo laiku ir atsiskleidžia trenerio talentas: ar jis sugeba išlaikyti vaikus.

Rūta iš pradžių sportavo pas Daną Kulbį, tuometėje 8-oje vidurinėje mokykloje.

„Jis buvo labai griežtas treneris, jį mėgau, tačiau kitiems vaikams gal trūko laisvumo per treniruotes. Po kelerių metų į mokyklą teko eiti po pietų, tad perėjau treniruotis pas Remigijų Olšauską, nes jo užsiėmimai būdavo iš ryto“, – kalbėjo R. Brazdžionytė.

Būtent R. Olšauskui galima priskirti didžiausius nuopelnus ugdant perspektyvią ir užsispyrusią sportininkę.

Užkoduota lyderystė

Kai septynerių mergaitė pradėjo lankyti karatė treniruotes, ji grupėje buvo pati mažiausia. Tiesa, ir dabar Rūta nėra aukštaūgė.

„Pirmą kartą varžybose dalyvavau 11-os ar 12-os metų, svorio kategorijoje iki 30 kg, buvau visiškas vaikiukas“, – savo krikštą prisiminė mergina.

Tuo metu tiek varžybų nebūdavo, kiek jų vyksta dabar. Lietuvos čempionatai ir taurės turnyras – pagrindiniai startai, o be jų sportininkai negalėjo kelti savo meistriškumo ir siekti aukštesnio lygio diržo. Nors grupėje Rūta buvo pati mažiausia ir jauniausia, ji visada pasiekdavo tai, kas kitiems  sunkiai pavykdavo.

„Prieš varžybas, kai išsirikiuoja dalyviai, aš stovėdavau visada pačiame priekyje, nes turėjau patį aukščiausią diržą. Dabar atrodo labai juokinga: aš mažytė, sverianti vos 25–28 kg, o šalia manęs – vos ne dvigubai aukštesni vaikinai“, – juokiasi R. Brazdžionytė.

Būti lydere jai būdinga nuo mažų dienų, o šią savybę lėmė tvirtas charakteris ir užsispyrimas siekiant užsibrėžto tikslo.

Pirmose varžybose sekėsi neblogai, tačiau tik nuo 16-os galima varžytis Europos pirmenybėse, čia ir atsiskleisdavo jauno sportininko gabumai. Ne paslaptis, kad ne kartą jai kilo minčių keisti sporto šaką.

„Daugelis mano mokslo draugių lankė šokių būrelius ar,  muzikos mokyklą. Atrodė, kaip būtų gražu šokti. Tačiau buvau pradėjusi treniruotis karatė, tam atidavusi ne vienerius metus. Be to, tėtis sakydavo, kad neverta blaškytis, geriau domėtis viena sritimi nei visomis po truputį“, – savo sėkmės paslaptį atskleidė Rūta.

Ėmus varžytis aukštesnio lygio turnyruose paaiškėjo, kad karatė tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi.

Kita medalio pusė

Kas slypi už pergalių ir titulų? Ko reikia atsisakyti, siekiant tapti viena geriausių pasaulyje, žino tik pati Rūta. Apie pasirengimą svarbioms varžyboms, treniruočių krūvius ji pasakoja taip, lyg kalbėtų apie savaime suprantamą dalyką.

„Norint kovoti aukščiausiu lygiu, per savaitę nepakanka trijų treniruočių. Kai ruošiuosi svarbioms varžyboms, treniruojuosi dukart per dieną, o savaitgalį ilsiuosi arba dar ir šeštadienį sportuoju“, –  sako mergina.

Žinoma, tai atima begalę jėgų ir laiko. Jos bendraamžiai savaitgaliais linksminasi, o Rūta po įtemptų treniruočių namuose ilsina savo kūną.

„Draugai skambina, kviečia lėkti kur nors, o tu krenti į lovą arba renkiesi ramiai filmą pažiūrėti“, – apie realybę ruošiantis varžyboms „Sekundei“ pasakojo R. Brazdžionytė.

„Į šią rutiną įšokau labai anksti, o kiti po truputį didina krūvius. Man pasisekė, kad dar dvyliktoje klasėje tapau Europos vicečempione, tas titulas atvėrė labai daug durų. Pakeliui į finalą nugalėjau dukart Europos čempionę. Visi iškart pradėjo kitaip į mane žiūrėti, vertinti. Po tų lemiamų pirmenybių prasidėjo mano sėkmė“, – apie svarbų karjeroje momentą kalbėjo sportininkė.

Tačiau ji nėra atsiskyrėlė, neturinti draugų rato.

 „Jei bičiuliai kviečia į gimtadienį, ateinu. Tačiau netikėtų pasiūlymų turiu atsisakyti. Intensyvių rinktinės treniruočių stovyklų metu negaliu kvailioti, elgtis neatsakingai, jei manęs po savaitės laukia svarbus startas. Negaliu linksmybių tęsti iki paryčių, jei žinau, kad kitą dieną reikės sportuoti“, – sako R. Brazdžionytė.

Jos manymu, sportininkų mąstymas kitoks, jie nėra lengvabūdžiai. Jaunos merginos laisvalaikis priklauso nuo fizinio krūvio, nuo to, ar rengiasi varžyboms.

 „Jei ramesnės dienos, reikia aktyvaus laisvalaikio, jeigu savaitė kupina treniruočių, man mielesnis pasyvus poilsis. Vieną savaitgalį norisi lėkti pas draugus į Vilnių, kitą – likti namie ir vakare ramiai su mama pažiūrėti filmą“, – atvirai kalbėjo čempionė.

Į pasaulį žiūri ne pro rožinius akinius

Žinoma, dabar Rūta negalvoja mesti karatė, tačiau jos ambicijos kitokios, nei šturmuoti sporto aukštumas.

„Mano kineziterapijos studijos į pabaigą, galvoju apie darbą, karjerą. Graudžiai atrodo tie, kurie, be sporto, daugiau nieko nėra pasiekę ir nieko neturi: nei mėgstamo darbo, nei šeimos. Jie vien tik sportuoja, o baigiantis karjerai tarsi prabunda ir pamato, kad daugiau nieko neturi. Tačiau bėgant metams po truputį sportui lieki nebereikalingas, nes atsiranda geresnių. Supranti, kad, be sporto, niekas tau daugiau laimės neteikia. Aš nenoriu tokio gyvenimo“, – prisipažino R. Brazdžionytė.

Kineziterapija jai – labai įdomi sritis, nes specialistas turi nuolat kelti kvalifikaciją ir tobulintis kursuose.

Be to, karatė sportas nėra tas, iš kurio galima sukaupti santaupų. Pajamas iš sporto sudaro tik premijos, jas teikia federacija ar valstybė. Palyginti su kitomis sporto šakomis, šios sumos simbolinės. Net tapusi pasaulio čempione ji pretenduotų tik į vienkartinę premiją.

Taigi iš šio sporto pragyventi neįmanoma. Tad natūralu, kad norisi daugiau pasiekti, tobulėti ir kitose srityse.

Jaudulys – svetimas jausmas

Įdomu tai, kad Rūta startinio jaudulio prieš svarbias varžybas jau senokai nejaučia. Net ir šių metų pasaulio čempionate Vilniuje, svarbiausiame sezono turnyre, širdis nevirpėjo.

Šiurpuliukai bėgiojo tik Tokijuje, karatė olimpiadoje, prieš porą metų. Ten iš viso pasaulio suvažiavo geriausios 32 kovotojos, o jų neskirstė pagal svorio kategorijas.

Vilniuje vykusio pasaulio čempionato dalyvės buvo suskirstytos į svorio kategorijas, kiekvienoje  buvo po 16 dalyvių, tad iš viso varžėsi 48 sportininkės.

Tad pirmenybės Japonijoje buvo svarbesnės, tačiau lengvasvorėms jas laimėti labai sudėtinga, netgi neįmanoma.

„Jei geri burtai, gali patekti į aštuntuką. Ten jau bet kokiu atveju bus geriausios sportininkės, ir prieš tave kovos ypač stipri, per 70 kg sverianti karatė imtynininkė. Taigi apie 20 kg sunkesnė už mane.  Ja nugalėti mano svorio merginai nerealu. Į ketvertuką nė viena lengvo svorio mergina nepatenka.

Norisi kuo geresnio rezultato, tačiau supranti realybę. Man per pirmą kovą teko susigrumti su Rusijos čempione, per antrą – su Japonijos nugalėtoja, kuri vėliau tapo pasaulio čempione“, – prisimena Rūta.

Neįprasta ramybė stebina aplinkinius

Prieš artėjančią kovą arenoje R. Brazdžionytė nervingai netrypčioja šalia tatamio, nestebi varžovių ir be reikalo neeikvoja savo energijos.

„Visiems keista atrodo, kad prieš varžybas aš visada pasiimu miegmaišį ir iki savo kovos pasnaudžiu. Visi eina apšilti, stebėti kitų kovų, būsimų varžovų, o aš miegu. Atvažiavus apsirengiu kimono, pasižiūriu, ant kurio tatamio ir kada teks kovoti, tada einu miegoti. Man svarbu išlikti žvaliai. Jei tu keliesi, pavyzdžiui, septintą, o finalinė kova vakare, tą padaryti be poilsio sunku. Iki pagrindinės dvikovos dar laukia 3–4 kovos, tad visą laiką išbūti ant kojų ir nepavargti sudėtinga.

Per čempionatą turiu pagalbininką, jis man padeda apšilti, stebi mano varžoves, pataria, kaip kautis, kokie priešininkės privalumai ir trūkumai. Likus 20 minučių iki kovos jis mane pakelia, tada einu apšilti ir – į kovą.  Turiu puikų miegmaišiuką, jam penkeri ar šešeri metai“, – šypsosi sportininkė.

Šurmulys ir triukšmas arenoje jos netrukdo.

 „Mano spaudimas yra žemas, bet kada ir bet kur galėčiau užmigti, dažnai jaučiuosi tokia prislopinta“, – prisipažino Rūta.

Nedrąsūs vaikinai

Rūta – ne tik tituluota sportininkė, bet ir išvaizdi mergina, kuriai, rodos, vaikinų dėmesio ir kandidatų į jos širdį neturėtų trūkti.

„Manau, kad manęs jie bijo. Šiais laikais vyrai sumoteriškėję“, – tiesiai šviesiai išrėžė R. Brazdžionytė.

„Ne paslaptis, Lietuvos karatė imtynininkės yra vienos gražiausių pasaulyje, jos protingos, prisižiūrinčios, nagučiai nulakuoti. Vyrai jomis turėtų grožėtis. Kai kurios kitų šalių atstovės iš nugaros atrodo lyg vaikinai – pečiai platūs, plaukai trumpai kirpti, – pasakojo sportininkė. – Labai sudėtinga su tais vyrais, nes jie bijo stiprių moterų. Aš taip manau.

Kitą vertus, vyras turėtų daug ką iškęsti būdamas kartu su aktyviai sportuojančia mergina. Likus mėnesiui iki varžybų, būnu jautresnė, daugiau įsitempusi, galiu susipykti su kuo nors dėl smulkmenų, pavyzdžiui, net dėl to, kaip šaukštukas padėtas ant lėkštės.“

Anot jos, tik sportuojantis žmogus gali suprasti, ką reiškia pasiruošti svarbioms varžyboms, ką tuo metu išgyvena dėl būsimo starto nerimaujanti moteris.

Ar ji šiuo metu turi vaikiną?  „Nežinau, nenoriu prisišnekėti, prikalbėsiu, o vėliau gali viskas greitai pasikeisti“, – mįslingai atsakė tituluota sportininkė.

Didžiausia atrama – šeima

R. Brazdžionytė jau ketvirti metai gyvena Kaune. Tiksliau – tarp Kauno ir Panevėžio. Laikinosios sostinės ji nevadina savo miestu ir savo namais.

 „Tai – ne paskutinis miestas, kuriame gyvenu. Gal kažkada sugrįšiu į Panevėžį. Tokiame amžiuje dar nereikėtų kategoriškai sakyti, kad tai mano miestas“, – teigė R. Brazdžionytė.

Prieš pat svarbias kovas ji daugiau laiko praleidžia Kaune.

 „Per dvi vietas treniruotis sudėtinga, vieną viziją turi vienas treneris, o kitas galbūt  kitokios nuomonės. Tarsi atsidurčiau tarp dviejų ugnių. Kaune stengiuosi penkias dienas aktyviai sportuoti, o savaitgaliui grįžti į Panevėžį pailsėti“, – pasakojo tvirtą ryšį su gimtuoju turinti sportininkė.

„Norisi aplankyti namus, šeimą, čia sugrįžti visada gera ir miela. Nuo pat pirmo kurso grįždavau namo ir man jų reikėdavo. Niekada negalėsiu pasakyti, kad Kaunas mano miestas. Panevėžyje gyvena tėvai, du broliai, mažas sūnėnas“, – vardijo mergina.

„Tėtis galbūt to neparodo, tačiau jis mane labai palaiko ir galbūt labiausiai džiaugiasi pergalėmis. Eina, apžiūri taures, jam labai smagu, – šypsojosi Rūta. – Per varžybas mano kovas stebi ir mane palaiko šeima. Mama niekada neprieštaravo mano pasirinkimui. Manau, tėveliai nepraleido nė vieno mano čempionato. Į užsienyje organizuojamas varžybas, kuriose aš kovoju, jeigu gali, jie irgi atvyksta“, – apie savo palaikymo komandą pasakojo sportininkė.

Nors broliai nėra sportininkai, bet, anot Rūtos, jie karštai už ją serga ir veikiausiai truputį pavydi pergalių.

 „Smagu, kad abu broliai gyvena mano mieste. Aš dar tokia neapsisprendėlė, nežinau,  kur apsistosiu po mokslų“, – sako R. Brazdžionytė.

Jai, kaip tvirtino Rūta, kalbėti apie savo šeimos kūrimą ankstoka, tokių minčių dar nėra, juk sausį  bus tik 23-eji.

Svajoja atsargiai

Tapus Europos čempione, atrodytų, logiškas kitas žingsnis – tapti kiokušin karatė geriausia kovotoja pasaulyje.

 „Nežinau. Tiek laiko sportavusi supranti, kad tapti pasaulio čempione yra didžiulė sėkmė“, – teigė R. Brazdžionytė.

Ji kitąmet paliks jaunimo amžiaus grupę ir kovos tik suaugusiųjų svorio kategorijoje. Tad turi dar begalę laiko įrodyti, kad yra stipriausia.

„Pasaulio čempionės titulas skamba labai gražiai. Jei neiškovočiau jo, suprasčiau, kad nebuvo lemta“, – svarsto tituluota kovotoja.

Kokių reikia charakterio savybių norint tapti Europos čempione, viena geriausių pasaulyje kovotojų? Anot R. Brazdžionytės, užsispyrimo, noro ir nenaivaus tikėjimo. Kad atsirastų realus, pagrįstas tikėjimas sėkme, turi labai daug dirbti.

Tačiau Rūta nepaminėjo talento.

 „Geriausi talentai tinginiai bus prastesni, nei „juodžiausi“ darbininkai. Esu mačiusi tokių talentų, kurie manydavo, kad jiems nereikia daug dirbti. Galbūt jiems pavykdavo laimėti jaunių ar jaunimo čempionatą, tačiau vėliau daugiau įdedantys pastangų tokius perliukus „užgesina“. Manau, kad nesu ypač talentinga, viską pasiekiau savo darbu. Visą laiką reikia tikėti, kad ateis tavo diena, ir visada dėl jos stengtis. Tokia anksčiau ar vėliau išauš“, – tikina tituluota sportininkė.

***

R. Brazdžionytės titulai

2009–2013m. – Europos jaunimo lengvo svorio čempionė,

2010–2012 m. – triskart Europos lengvo svorio vicečempionė,

2013 m. – Europos čempionė svorio kategorijoje iki 65 kg.

***

Linas JOCIUS

Sako, tylų Kūčių vakarą kiekvieną iš mūsų aplanko angelas sargas. O panevėžiečių Aniceto ir Irenos Kutrevičių namus sergsti ne vienas, bet netgi šimtai sparnuotų globėjų.

Kutrevičių namuose nusileidę angelai – ne liūdno veido ar ilgesingo žvilgsnio, ne pamaldžiai sunėrę rankas. Tokie priverstų nusišypsoti net paniurėlį – sparnais plevena Čarlis Čaplinas, žavią smalsią nosį atkišęs į aktorę Reginą Varnaitę labai panašus angelas. Čia pat ir juodaodis angelas, A. Kutrevičius prasitaria, kad šio prototipą matęs Londono gatvėse.

„Nesu nei angelas, nei latras, gal kada nors įleis į dangų Petras“, – sueiliuoja ne tik angelus drožiantis, bet ir trejetą eilėraščių knygelių išleidęs A. Kutrevičius. Ir skuba pridurti apie kelionę pas dangaus vartus saugantį šventą Petrą nė nemąstantis. Šeimininkai šmaikštauja, kad jiems nėra reikalo skubėti į dangų, mat jo gyventojų angelų pilnutėliai pačių namai.

Patranka kieme – karaliui pagerbti

Išpuoselėtame kieme svečius pasitikęs A. Kutrevičius juos pirmiausia veda ne į namus. Šeimininkas kviečia užsukti ten, kur pats praleidžia daugiausia laiko – į dirbtuvėles ūkio pastate. Jei žmona neprimintų, kad žmogui vien angelų draugijos nepakanka, jei sodelyje prie lesyklos nečirškautų trupinių reikalaujantys žvirbliai, A. Kutrevičius iš savo karalijos koją retai iškeltų.

Dirbtuvėlėse – ne tik drožėjui reikalingi įrankiai, paties iš akmenų sumūryta krosnis, bet ir pats tikriausias muziejus, menantis Kutrevičių giminės praeitį, liudijantis dabartį. Akį traukte traukia tautiniais raštais dekoruotos trys skrynios. Dabar jose saugomi dukters ir dviejų anūkių žaislai, o kadaise Latvijos pasienyje gyvenę pono Aniceto tėvai vieną jų prikraudavo lašinių, dešrų, įsimesdavo į vežimą ir traukiami arkliuko iš kaimo dardėdavo pas Biržuose mokslus einantį sūnų.

Kai prieš kurį laiką A. Kutrevičius aptiko, kad Kaune gyvenanti sesuo toje pačioje skrynioje laiko supylusi bulves, šeimos relikviją susigrąžino, restauravo.

Užsukusiems svečiams pasiūlo pasimatuoti karūną iš medžio kamieno, papuoštą drožiniais.

Anot A. Kutrevičiaus, karališką atributą sukurti jį įpareigojo pats Mindaugo gatvės vardas.

O Mindaugines liepą Kutrevičiai švenčia ne prasčiau nei Naujuosius metus. Specialiai Valstybės dienos proga šeimininkas į kiemo vidurį ištempia patranką ir sudrebina mikrorajoną iššaudamas salvę.

Tokiai progai patranką A. Kutrevičius sumeistravo iš vežimo ratų ir vamzdžio. Anksčiau ją užtaisydavęs paraku, bet kai kartą patranka iškilmingą akimirką užsikirto, o vamzdį pakrapštyti sumanęs šeimininkas vėliau džiaugėsi nepraradęs rankos, nusprendė, kad salvei užteks ir raketos, kokios šaudamos Naujametę naktį.

Kutrevičių kiemą puošia, o kitąmet ir laimę jiems atneš 2014-ųjų simbolis žirgas, išdrožtas šeimininko. Ne bet koks, o irgi su sparnais. Kaip Pegasas, užskraidinantis talentu apdovanotuosius ant Parnaso kalno pas mūzas, arba kaip dar vienas netradicinis A. Kutrevičiaus angelas.

Laimingi tampa angelais

Nors namai pilni A. Kutrevičiaus kūrinių, auksines rankas turintis šeimininkas juokauja nesąs drožėjas, mat nėra išdrožęs nė vieno šaukšto.

„Man patinka drožti angelus“, – sparnuotaisiais sargais džiaugiasi jų kūrėjas.

Anot jo, sparnai simbolizuoja žmogaus troškimą siekti svajonės, kilti aukštyn.

„Kai mes laimingi, išdygsta sparnai ir tampame angelais“, – savo filosofiją dalijasi A. Kutrevičius.

Angelus šeimininkas apgyvendino namuose – paskyrė jiems atskirą kambarį. Ryškūs, spalvingi, žaismingi drožiniai puošia sienas nuo grindų iki lubų. Tarp gausybės nėra dviejų ne tik vienodų, bet ir panašių.

Kurdamas angelus A. Kutrevičius duoda valią fantazijai. Šeimininkas angelo pavidalu įkūnijo netgi Gedimino kalną su katedra papėdėje.

Daugiausia drožėjo angelų turi moteriškąjį pavidalą. A. Kutrevičiaus motinos angelas – su grėbliu ant peties, žmonos močiutės – su antimi papuošta prijuoste. Angelų parade matyti ir labai valiūkiškų damų besisklaidančiais geltonais plaukais, ir šokanti kukli gimnazistė su sparnais, jų būryje ir pasakų personažai – šakas lyg sparnus išskleidusi Eglė žalčių karalienė.

A. Kutrevičius juokauja, kad damas drožiantis, nes jomis negalima nesižavėti – aštuntą dešimtį metų bebaigiantis senjoras pripažįsta susitaikęs, kad vyrui nelemta neperprasti moterų.

„Oi, kokios nenuspėjamos moterys! Jos gali būti kokios tik nori – ir raganos, ir angelai“, – įsitikino A. Kutrevičius.

Kalėdos pagal žmoną

Drožėjas nebeskaičiuoja, kiek angelų jau gimė jo rankose. Namų galerijoje jų galėtų būti apie šimtą. A. Kutrevičiui drožyba – šventė sielai. Todėl kai JAV gyvenantis žmonos pusbrolis pasiūlė kartu „daryti biznį“ – vienam drožti, o kitam pardavinėti, ponas Anicentas tokios galimybės nė nesvarstė.

„Serijinė drožyba ne man“, – sako kiekvieną angelą jauste išjaučiantis kūrėjas.

Paklaustas, kuris jų mieliausias paties širdžiai, ponas Anicetas nusišypso ir apkabina žmoną: „Šitas!“

I. Kutrevičienė – sutuoktinio mūza. Kai vyras drožia angelą, ponia Irena, moteriška akimi įvertinusi būsimąjį kūrinį, parenka jam spalvas.

Per gyvenimą daug metų kartu žengiantys sutuoktiniai žavi šiltu bendravimu ir viens kito palaikymu.

„Mano ir Kalėdos tokios, kokias Irutė sukuria. Jei jai gera, ir man gera“, – tvirtina A. Kutrevičius.

Klausydamasi vyro ponia Irena nenusileidžia: Anicetas irgi švelnaus būdo.

O jų Kalėdos visada jaukios ir smagios, mat šventėms visada į namus parvažiuoja Šiauliuose gyvenanti dukra.

Per Kalėdas Kutrevičiai šv. Mišių klausysis evangelikų reformatų bažnytėlėje Ukmergės g. Nuo Biržų kilęs drožėjas gieda jos chore.

Pensininkams stinga laiko

Senjorai juokauja vis pritrūkstantys laiko: važinėja į svečius,  puoselėja namus, džiaugiasi vienas kito ir angelų draugija.

„Oi oi, kiek mums darbų!“ – tikina A. Kutrevičius.

Vyras juokauja negalintis patikėti, kai aštuoneriais metais jaunesnė žmona primena, jog jau šį gruodį įkopsiantis į devintą dešimtį – jam vis atrodo, kad laikas sustojęs ties 60-uoju gimtadieniu.

Pamatęs, kaip senjoras smagiai bėgioja Nevėžio pakrante, data A. Kutrevičiaus pase nepatikėtų niekas.

„Nulekiu iki pušynėlio, pasiklausau, kaip ten genys kala, ir – atgal“, – kasdienių džiaugsmų suranda ponas Anicetas.

Prieškambaryje kabantis oranžinis kamuolys – irgi ne tik namų dekoracija. Jį pasičiupęs senjoras kieme smagiai pamėto į krepšį.

Kutrevičiams pensija – laikas, kai jau galima atsigręžti į save. Ponas Anicentas ir pirmąjį angelą išdrožė tapęs pensininku. Anksčiau, sako, nerasdavęs laisvos valandėlės – 46-erius metus atidavė Panevėžio pieno kombinatui, dirbo jame inžinieriumi mechaniku.

Nors jau keliolika metų, kai A. Kutrevičius užvėrė buvusios darbovietės duris, bet ten ir dabar tebėra jo dalelė – įkurtas pienininkystės muziejus. Jam ponas Anicentas surinko eksponatų, liudijančių pieno pramonės raidą. Ir vis dar papildo naujais. Į pieno kombinatą iškeliaus ir neseniai A. Kutrevičiaus išdrožtas žavus nykštukas – Panevėžyje gaminamų ledų simbolis.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ