Kūčių naktis ir Kalėdos – stebuklų metas. Tik jie vyksta žmonių širdyse. Tai vienintelės šventės  metuose, kai prie balta staltiese užtiesto stalo susėda visa šeima. Net iš tolimiausių pasaulio kampelių į gimtuosius namus, dvelkiančius vaikystės džiaugsmais ir viltimis, sugrįžta vaikai ir anūkai. Laužiamas kalėdaitis, mielos dovanėlės po eglute, pačių artimiausių žmonių dėmesys ir šiluma gražiausias žiemos šventes paverčia nepakartojamomis ir stebuklingomis. „Sekundė“ žinomų panevėžiečių teiravosi, kaip jie pasitiks Kūčias ir švęs Kalėdas.

Prie namų židinio

Šventų Kalėdų išvakarėse į jaukius skulptoriaus Juozo Lebednyko ir jo žmonos Jolantos, Panevėžio dailės galerijos direktorės, namus sugrįžta vaikai – tėvų didžiausias džiaugsmas,  gražiausia švenčių dovana.

Lebednykų atžalos – dukra Miglė ir sūnus Lukas – gyvena Vilniuje, abu panirę į mėgstamos veiklos sūkurį, tad prie gimtųjų namų židinio susėda rečiau nei tėvams norėtųsi.

Miglė Lebednykaitė – menininkė ir dailės teoretikė. Ji  Dailės akademijos dėstytoja, įmonės „Baltos kandys“ vadovė, aktyviai dirba ir mokslinėje, ir kūrybinėje srityse. Lukas Lebednykas – ketvirto kurso studentas, jis  kremta architektūros mokslus.

„Kai grįžta vaikai, Kalėdų išvakarėse visi kartu puošiame eglutę, gaminame Kūčių vakaro patiekalus. Vienas svarbiausių ir mėgstamiausių mūsų šeimos valgių – ausytės, verdamos pagal vyro iš Dzūkijos atsivežtą receptą. Tešla gaminama panašiai kaip kūčiukams, o įdaras – džiovinti grybai. Nežinodamas recepto, tikrų ausyčių nepagaminsi. Kalėdoms tradiciškai kepame paukštį, šiemet veikiausiai tai bus antis“, – pasakoja ponia Jolanta.

Kalėdų rytą būvimu kartu besidžiaugianti šeima vyksta į bažnyčią, o paskui aplanko čia pat Panevėžyje gyvenančius Jolantos tėvus, Joną ir Ireną Butėnus.

J. Lebednykienė ir jos šeima džiaugiasi, kad net kelios kartos susitinka prie vieno stalo, kad seneliai  gali bendrauti su suaugusiais anūkais, įkvepia jiems optimizmo, gyvenimo meilės, džiaugsmo.

„Atrodo, nieko ypatingo mūsų šeimoje per Kalėdas nevyksta, tačiau visiems tos dienos labai svarbios ir reikšmingos“, – sako J. Lebednykienė. 

Keliauja į gimtinę

Vienintelės Lietuvoje moterų įkalinimo įstaigos – Panevėžio pataisos namų – direktorius Edvardas Norvaišas svarsto, kad  per kurias nors artimiausių metų Kalėdas jis savo namuose Panevėžyje būtinai suruoš vaišes ir sukvies į svečius gausią savo giminę.

Tačiau kol kas jis šios šventės proga tradiciškai keliaus į gimtąją Žemaitiją pas mamą. Iš Panevėžio parvažiavęs sūnus Kūčių vakarą, o veikiausiai ir pirmąją Kalėdų dieną praleis Kelmės rajone, o antrąją  ko gero, važiuos į Šiaulius – pasibūti pas ten gyvenančias seseris, nors su jomis jau bus susitikęs ir bendravęs tėvų namuose.

Kelmės rajono kaime kasmet prie šventinio stalo sėda gausus Pataisos namų direktoriaus artimųjų būrys. E. Norvaišas užaugo su trimis seserimis, tad kai jos visos su šeimomis susirenka, yra į ką pasižiūrėti, ką prie stalo sodinti.

 „Sūnėnų ir dukterėčių turiu daug“, – šypsosi E. Norvaišas.

Pataisos namų direktorius panevėžiečiams pažįstamas ne tik kaip atsakingą darbą dirbantis pareigūnas. Prieš porą metų jis buvo pakviestas į televizijos projektą „Šok su manimi“. Anksčiau niekada ant scenos nešokęs specialiosios įstaigos vadovas nepabijojo iššūkio ir pasirodė žiūrovams.

Žvejoti ir medžioti mėgstantis E. Norvaišas dar garsėja pomėgiu auginti egzotiškus gyvūnus – roplius ir vorus.

Didžiosios šventės – du kartus per metus

Respublikinės Panevėžio ligoninės direktorius Ivanas Dorošas – ukrainietis, tačiau jau beveik 40 metų gyvena Lietuvoje. Pasak jo, ir lietuviai, ir ukrainiečiai yra krikščionys, tiki tą patį Dievą. Gydytojo nuomone, nėra prasmės ieškoti Ukrainos stačiatikų ir Lietuvos katalikų bažnyčių skirtumų.

„Svarbiausia – koks kiekvieno žmogaus santykis su Dievu, ar turi jį savo širdyje, savo prote“, – mano gydytojas.

Jis pats giliai tiki Dievą ir lanko bažnyčią. Gydytojui iki šiol buvo ypač mielos Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios. Šiais metais jis ketina apsilankyti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje.

Kalėdas Panevėžio ligoninės vadovas švenčia su žmona Danguole, dukra Kristina ir sūnaus Roberto šeima. I. Dorošui daug džiaugsmo teikia, kad prie šventinio stalo sėdi ir kol kas vienintelė anūkėlė Paulina.

Dukra Kristina pas tėvus į Jonavos rajono Šveicarijos kaimą atskrenda iš Anglijos. Toje šalyje baigė aukštuosius mokslus, o dabar ten dirba. Sūnus su šeima gyvena Kaune.

I. Dorošas per Kūčias ir Kalėdas vadovauja visoms religinėms apeigoms: kalba maldą, o ją kartoja namiškiai, paskui dalija laužti kalėdaičius.

Gydytojas per Kalėdas nevažiuoja į keliones, nes jam tai artumo, vidinio džiaugsmo, kurį norisi dalytis su artimais žmonėmis, šventė.

I. Dorošas sausio pradžioje švenčia ir stačiatikių Kalėdas. Tada jis prie šventinio stalo sėda su savo bičiuliais kraštiečiais. Ir Velykas ligoninės vadovas švenčia du kartus.

Svarbiausia – grįžti namo

Miesto Tarybos narės Gemos Umbrasienės ir Kultūros paveldo departamento Panevėžio padalinio vadovo Arūno Umbraso namuose nėra buvę Kūčių, kad prie stalo nesusirinktų visa šeima – pas tėvus sugrįžta Vilniuje, ISM universitete, politiką ir ekonomiką studijuojantis sūnus Arūnas, kalėdaitį šeimai dalija kartu gyventi politikės mama.

Kaip pasakoja G. Umbrasienė, jų šeimai svarbiausia – išsaugoti kuo daugiau senųjų tradicijų: iš bažnyčios parnešama kalėdaičių, ant Kūčių stalo padedama lėkštelė giminės išėjusiesiems, visada išrikiuojama dvylika patiekalų ir privalu kiekvieną paragauti, vakarojama prie žvakių, dalijamasi iš praeities išplaukiančiais prisiminimais, ateitį nušviečiančiomis svajonėmis.

Anot G. Umbrasienės, Kūčių vakarienė beveik kasmet tokia pati, bet visada pati skaniausia: namuose kepti kūčiukai su aguonų pienu, įvairiai paruošti grybai, silkė, žuvis, spanguolių kisielius.

Panevėžietė juokauja, kad klausytis, ką Kūčių naktį kalba šeimos augintiniai, trys šunys ir du katinai, niekada nebandė, nes jie jau būna viską išsakę ir iškrėtę per metus.

„Žinoma, šiuolaikinis gyvenimas atnešė ir pokyčių. Jau gruodžio pradžioje ant durų pakabinu savo sukurtus advento vainikus, eglutę dažnai puošiame ankstėliau, nei mums puošdavo tėveliai, dovanos po egle retai sulaukia Kalėdų ryto ir pasninkaujame dažnai tik paskutinėmis advento dienomis, bet  gerumo, atlaidumo ir meilės dvasia aplanko visada ir tokia pat. Ir kasmet iš naujo suvokiame, kad tai pats tikriausias dalykas, teikiantis vilties, jog viskas bus gerai, jeigu mylėsime vienas kitą ir per Kalėdas grįšime namo“, – sako G. Umbrasienė.

Kalėdų rytą lanko mirusius tėvelius

Rajono mero Povilo Žagunio šeimoje kasmet ant Kūčių stalo išrikiuojamas skirtingas skaičius lėkštelių. Šiemet jų turėtų būti septynios – valgyti vakarienės suvažiuos abi dukros, žentas ir du anūkėliai – trejų metukų Ūla ir dar tik keturių mėnesių Simonas.

„Tą vakarą svetimų žmonių pas mus niekada nebūna, tik šeimos nariai“, – pilnais namais džiaugiasi P. Žagunis.

Kūčių stalui šeimininkės tradiciškai pagamina dvylika patiekalų, bet merui pats skaniausias –aliejuje su grybais troškinti burokėliai. Juos mero žmona net keturias valandas troškina ne ant viryklės, o ūkiniame pastate sumūrytoje krosnyje. P. Žagunis patikina: tokie burokėliai su balta duona – tikra palaima gomuriui.

Kai išragaujama, ką prikepusios, pričirškinusios ir pritroškinusios moterys, paslapčia apsilanko Kalėdų Senelis. P. Žagunis juokiasi, kad Kalėdų ryto dovanos neišpakuotos negali sulaukti. O Senelio maiše dovanų randa visi: kam įdėtas pirštines, diržą, šeimos mažiausiajai Ūlai, žinoma, žaislą, o merui – kaklaraištį.

O šiais metais šeimynai teks eilėraštukų mokytis. P. Žagunis žino: šį kartą Kalėdų Senelis nebesislapstys.

Mero šeimos tradicija – Kalėdų rytą aplankyti ne tik bažnyčią, bet ir amžino poilsio Ramygalos ir Vadoklių kapinaitėse atgulusius tėvelius. Mintyse palinkėję jiems ramybės ir uždegę ant kapų žvakutes, rajono vadovas su žmona išklauso Mišių Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje ir važiuoja namo švęsti Kalėdų.

Menininkai Kalėdas švęs kitaip

Žinomi stiklo menininkai Remigijus ir Indrė Kriukai šias Kalėdas planuoja švęsti kitaip nei visada. Jie ketina išvažiuoti į savo sodybą ir bent dieną kitą atsiriboti nuo aplinkinių šurmulio.

„Kalėdos vienatvėje su šeima mums būtų pati geriausia dovana“, – prisipažįsta R. Kriukas.

Meninio stiklo studijos „Glassremis“ savininkams tenka daug bendrauti, priimti būrius svečių,  nemažai keliauti, o šiais metais jų gyvenimo tempas buvo tiesiog pašėlęs.

Vien per pastaruosius kelis mėnesius sutuoktiniai su įvairiais projektais daug kartų lankėsi įvairiose  šalyse, skrido į JAV.  Į kai kurias keliones jie vyko su dukrele. I. Kriukas pasakojo, kad jo dukrytė per trumpą savo gyvenimą jau spėjo aplankyti aštuonias užsienio šalis.

Iš Rusijos R. ir I. Kriukai neseniai parsivežė retą įvertinimą. Jiems buvo suteiktas Rusijos menų akademijos garbės akademikų vardas.

Vyras ir žmona Kalėdas sutinka pakilios nuotaikos, kupini meilės ir šilumos, ja pirmiausia norėtų tyliai pasidalyti vienas su kitu.

„Sėdėsime, kalbėsime, tylėsime, žaisime su dukryte. Mums – tai didžiausias komfortas“, – apie paprastą būsimos šventės scenarijų pasakojo menininkas.

Pasigedo virtinių su grybais

Šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionas Justinas Kinderis iki gruodžio 19 dienos viešėjo už Atlanto. Jungtinėse Amerikos Valstijose tituluotas sportininkas intensyviai rengėsi naujam sezonui. Dažnai keliaujantis J. Kinderis niekada nelaužo tradicijos – gražiausią metų šventę sutikti namuose, šeimos rate.

„Kūčių vakarienei visada grįžtu į Panevėžį. Per Kalėdas susirenka artimieji: brolis, sesuo su šeima, mama, močiutė, visi brangiausi žmonės. Tai mūsų tradicija, kiek pamenu Kalėdas, visada jos tokios nuo pat vaikystės. Valgome Kūčių vakarienę, paskui švenčiame Kalėdas“, – pasakoja Justinas.

J. Kinderis prisiminė vieną linksmą istoriją, ją smagu prisiminti ir jo mamai.

„Per Kūčias labai mėgstu virtinius su grybais. Galima sakyti, kad tai man gardžiausias patiekalas per Kūčių vakarienę. Juos valgau tik kartą per metus, tad būnu pasiilgęs. Kažkuriais metais mama pamiršo virtinukus įtraukti į valgių sąrašą, o aš jų labai pasigedau. Tai nuo to karto ant mūsų Kūčių stalo netrūksta virtinių su grybais. Prisiminę apie kažkada pamirštą patiekalą, smagiai pasijuokiame“, – kalbėjo pasaulio čempionas.

„Mūsų šeima dovanų nesureikšmina.  Kalėdų Senelis dažnai apsiriboja nedidelėmis, simboliškomis, bet mielomis dovanėlėmis: saldainiais, suvenyrais, kur kas smagiau pasidžiaugti artimųjų dėmesiu ir draugija. Tik mažesni vaikai sulaukia dosnesnio Kalėdų Senelio. Aš visada laukiu Kalėdų, susitinku su šeima, juk nedažnai matomės“, – teigė J. Kinderis. Jis tik šventiniu laikotarpiu turi daugiau poilsio.

„Prie šventinio stalo iš pradžių bandau stebėti, kiek valgau, tačiau po kiek laiko vis tiek suprantu, kad padauginau maisto. Bet dėl to nekyla problemų – po dienos kitos sportuojantis organizmas  išdegina nereikalingas kalorijas“, – sako J. Kinderis.

Stengiasi nudžiuginti originaliomis dovanomis

Vienai geriausių Lietuvos dviratininkių, daugkartinei čempionei Simonai Krupeckaitei ir jos vyrui treneriui Dmitrijui Leopoldui didžiosios metų šventės šiemet ypatingos. Rugsėjo pabaigoje šeimai gimė sūnus, tad natūralu, visas gyvenimas dalinamas iki jo gimimo ir jam išvydus pasaulį.

„Be abejo, būtent dėl mažylio sūnaus šiemet šventės skirsis nuo ankstesnių, galima sakyti, jos neeilinės“, – teigė S. Krupeckaitė.

Anot jos, šeima Kalėdas sutinka tradiciškai – prie šventinio stalo, kaip ir daugelis žmonių, kuriems brangi ši šventė.

„Kol kas neplanavome, kaip sutiksime šią šventę, šiemet veikiausiai patys sulauksime svečių, nes  mūsų šeimoje yra mažiausias narys. Ant savo kalėdinio stalo padedame tradicinių patiekalų, neturime kokių nors ypatingų valgių“, – tvirtino tituluota dviratininkė.

Ji nemėgsta banalių kalėdinių dovanėlių, tad artimiesiems jas itin kruopščiai parenka.

„Kalėdinėmis staigmenomis pradžiuginu pačius artimiausius žmones, kartais kelis brangius bičiulius. Stengiuosi, kad tai būtų nuoširdi dovana, todėl jai paruošti prireikia nemažai laiko.

Svarbu gerai pažinti žmogų, kurį nori pasveikinti, tada nėra sudėtinga išrinkti ar pagaminti dovaną. Tai taip pat priklauso nuo laiko. Dabar jo daug neturiu, pradėjau sportuoti, be to, daug dėmesio skiriu mažyliui.

Kas nemėgsta sulaukti kalėdinių staigmenų? Aš nesu išimtis. Tačiau mūsų šeimos rate nepriimta dovanoti ypač brangių, didelių dovanų. Dažniausiai tai būna simbolinės dovanos“, – pasakojo sportininkė.

„Kalėdos – tai šeimos susibūrimo šventė, laukiu jų, mėgstu papuošti namus, kad juose vyrautų džiaugsminga atmosfera. Turime dirbtinę elgę: tausojame gamtą, todėl ir neperkame gyvos.

Mėgstu anksčiau – likus savaitei iki švenčių – papuošti namus. Patinka, kai juntama šventinė nuotaika ir kvepia Kalėdomis“, – šypsosi S. Krupeckaitė.

Keliai į platųjį pasaulį išvedė tūkstančius panevėžiečių. Jie tik per didžiąsias metų šventes, o dažnas ir ne per kiekvienas, aplanko gimtinę. Dabar jų dienos ir naktys – po svetimu dangumi.

Visada brangus ir savas

Skirtingai susiklostė Anglijoje, Airijoje, Ispanijoje, Norvegijoje ar kur kitur įsikūrusių Panevėžio vaikų likimas. Daugelis jų – su sava patirtimi, gebėjimu, žiniomis, norais – surado svetur namus, pasirinko veiklos dirvonus, sukūrė šeimas, garsėja kaip dori, sąžiningi, darbštūs žmonės.  

Tačiau  kiekvieno širdies kamputyje Panevėžys išlieka vienintele ir ypatinga vieta – gimtinė.

Prieš gerą dešimtmetį Panevėžį palikusi, šiuo metu Belgijoje gyvenanti rašytoja Indrė Jonušytė taip pat mano, kad vieta, kurioje žmogus gimė, augo ir subrendo, negali tapti svetima. 

„Niekada į gimtąjį miestą nežvelgsiu svečio ar turisto akimis. Kiekvienas Panevėžio centro kampelis, namas, medis, suolelis yra tarsi mano daiktai. Žinoma, jie keičiasi, atnaujinami arba dingsta nuo žemės paviršiaus, tačiau didžiausias pokytis – tai žmonės“, – sako emigracijoje romanus rašanti ir jau penktą knygą išleidusi jauna moteris.

Panevėžyje likusi Indrės šeima. Grįžusi namo, ji daug laiko praleidžiu su tėvais – mama rašytoja Liuda – Tile Vakare – ir tėčiu menininku Algirdu Jonušiais.

 „Jie visus pažįsta, visur dalyvauja, tad esu įtraukiama į jų bohemišką ir menišką pasaulį, būnu apsupta nuostabių ir talentingų žmonių. Labai džiaugiuosi, kad jie ateina į mūsų šeimos rengiamus kūrybos vakarus, apsilanko parodose, knygų pristatymuose, taip skatindami tolesnei kūrybai ir didžiuodamiesi mumis, savo vaikais išeiviais“, – pasakoja Indrė.

Sąjūdžio vaikas

Prisimindama vaikystę, I. Jonušytė sako visada turėjusi didesnę laisvę nei daugelis bendraamžių.

„Turėjau kažkokį keistą, net nežinau ar užsitarnautą savo tėvų pasitikėjimą, todėl ir elgtis privalėjau atsakingai. Kita vertus, buvau išlepusi ir išdykusi, savimi pasitikinti, o svarbiausia – visur pritampanti: prie metalistų,  prie reperių, prie bendraamžių ir prie vyresnių žmonių“, – kalbėjo moteris.

„Kai buvau maža, Pilėnų mikrorajonas buvo nuostabi vieta: daug vaikų, pirmosios simpatijos, netoli esantys sodai, kuriuose vogdavome braškes, karjerai, kur slapta nuo tėvų maudydavomės, benamės katės, kurias dėžėmis tempdavome pas veterinarą, o paskui laikydavome laiptinės balkone. Žiemą – sniego seniai, vasaromis toli gražu ne visada sėkmingi pasivažinėjimai dviračiais… Dabar Lietuva man atrodo gana pilka ir šalta šalis, tačiau mano vaikystė buvo saulėta ir judri. Esu Sąjūdžio vaikas, mačiau, kaip viskas keitėsi, jautėme laisvę, stengėmės išsiskirti, o kartu – būti savi ir suprasti. Mokykla buvo tai, ką reikėjo tiesiog išgyventi, kaip nors iškentėti, ir tiek. Svarbiausia buvo nepasiduoti, išlikti savimi ir didžioji dalis mūsų išliko. Tiesa, dauguma – ne Lietuvoje“, –   prisimena Indrė. 

Kai iki mokyklos baigimo ji gyveno Panevėžyje,  miesto gyvenimas jai atrodė turtingas, tiesiog virte verdantis, įdomus.  „Tebemyliu Panevėžį ir esu prisirišusi prie to miesto, bet nežinau, koks jis yra šiandien…“ – svarsto rašytoja.

Lydi katės 

I. Jonušytė dabar gyvena Belgijoje, netoli Briuselio, vaizdingame nacionaliniame parke tarp Dinanto ir Namiuro miestų, ant upės kranto.

„Galima sakyti, kad įsikūriau Prancūzijos pasienyje. Tai mano trečia žiema šioje šalyje, bet gali būti, kad ir paskutinė“, – sako Indrė. 

Su draugu Jonathanu jie gyvena dideliame dviejų šimtų metų senumo name su sodu. Kadangi rašytoja dirba namuose, tai daugiausia laiko praleidžia su savo keturiomis katėmis, jas į Belgiją atsivežė iš Graikijos.

Katės jaunos moters gyvenime labai svarbios, nuolat ją lydi. Katės personažas įsipina ir į kūrybą. Naujausios knygos „Prašau, nesudaužyk mano širdies“ visose keturiose romantiškose novelėse veikia stebinti, persikūnijanti ir net tarp žemynų migruojanti katė. Indrės auginamų kačių nuotrauka puošia ir knygos viršelį.

I. Jonušytė yra išleidusi romanus „Rožių sala“, „Angelų žaidimai“, „Jūros akmenukų karoliai“, „Baltas šešėlis“,  užkariavusius ne tik Lietuvos skaitytojų širdis.

Sužavėta belgiško maisto

Tylus ir ramus priemiestis, kuriame pora gyvena, yra gana izoliuotas, todėl kartais lietuvė pasiilgsta šurmulio, minios. Tada išsirengia į kelionę – aplanko draugus Londone ar Briuselyje.

„Grįžusi  suvokiu, kokia esu laiminga tokioje ramioje ir nuostabios gamtos apsuptoje, savo europietiška dvasia ir mano gimtai Lietuvai artimoje vietoje. Man patinka laiką leisti namuose, mėgstu gaminti, auginti daržoves ir gėles, daug skaitau. Jei leidžia orai, išsirengiame po Belgiją keliauti motociklu“, – pasakoja Indrė.

 Artimiausi poros draugai – bendraamžių kaimynų, prancūzo virtuvės šefo ir čekės stiuardesės, šeima.

„Su Liuse kartu grybaujame šalia esančiame miške, o paskui grybus džioviname arba verdame vyrams vakarienes. Esu sužavėta belgiško maisto,  ypač mėsos, sūrių, jūros gėrybių. Viskas visada šviežia, nors, žinoma, nepigu. Už kelių kilometrų Prancūzijoje maistas daug pigesnis.  Atskira kalba apie garsųjį belgišką alų – baltą kviečių arba labai tamsų ir labai stiprų, gaminamą vienuolyne“, – teigia I. Jonušytė.

Apie Belgiją ji sako, kad tai labai organizuota ir itin mandagi šalis. Joje daug pilių ir vienuolynų, upių, miškų, parkų ir slėnių. Namiuras, Valonijos sostinė, jaunatviškas universitetinis miestas, kuriame visą žiemą pilna lauko kavinukių, dviračių, gėlių. Tai labai europietiškas ir gražus miestas dviejų didelių upių sankirtoje su viršuje stūksančia milžiniška citadele.

Jausmai ir emocijos žodžiais

Kitąmet sukaks kūrybinio I. Jonušytės darbo dešimtmetis, bet ji teigia neturinti susikūrusi rašymo rutinos, neieškanti ypatingos vietos kurti.

„Rašymas man vis dar yra profesija, kuri teikia aštuoniasdešimt procentų malonumo ir tik kokį dvidešimt pelno, tačiau jaučiuosi laiminga, nes mano knygos vis dėlto pasiekia skaitytojus.  Nerašau ranka, nes pati neįskaitau savo rašto, bet nesu didelė kompiuterio mėgėja ir nelabai juo pasitikiu, tačiau tenka su juo draugauti. Nerašau kavinėse ar paplūdimiuose. Vakare ir naktį rašyti lengviau,  tada galiu susikaupti, bet dažniausiai dirbu dieną, nes tada namuose esu viena.

Rašyti mane įkvepia žmonės. Jei būčiau fotografė ar tapytoja, bandyčiau pavaizduoti žmogaus emocijas, charakterį. Dabar tai darau žodžiais“, – pasakoja Indrė.

Rašytoja teigia, kad šiandieninėje visuomenėje ją žavi neribotos galimybės ir žmonijos potencialas  tobulėti, pamatyti, patirti, sužinoti, išgyventi daugiau nei to pakanka vidutinybėms. 

„Norėčiau lietuviškai parašyti fantastinį romaną, nes būtent tokia literatūra išlaisvina iš bet kokių  normų, o fantazijai nėra ribų. Anglų kalba jau esu tokį parašiusi“, – sako rašytoja.

Be to, Belgijoje gyvenanti panevėžietė piešia vaikiškus komiksus pagal savo sukurtas pasakas. Ji jau turi sukūrusi ir detektyvinių komiksų trilogiją. „Tai taip naivu ir paprasta – popieriaus lapas, pieštukai, flomasteriai ir pamilti herojai… Kas gali būti maloniau“, – sako Indrė.

Svarbiausia – didelė šeima

Nemažai laiko Indrė su draugu praleidžia Graikijoje – penkis ar šešis mėnesius per metus Lefkados saloje, kur turi vasarnamį.

Kadangi lietuvei buvo įdomu susipažinti su mylimojo gimtuoju kraštu – Belgija, todėl ir nutarta  kurį laiką pagyventi abejose šalyse, be to, moteris norėjo geriau išmokti prancūzų kalbos.

„Graikija keista, ją pamilsti arba imi nekęsti, arba tavyje keistai sugyvena abu šie prieštaringi jausmai. Ja lengva susižavėti dėl nuolat šviečiančios saulės, jūros, dėl mums, šiauriečiams, sunkiai suprantamo žmonių temperamento ir puikaus maisto. Apie tai, kokius aš matau graikus, galiu kalbėti valandų valandas, bet žinau, kad tikrai nepakeisiu lietuvių susidarytos gana neigiamos nuomonės. Tiktai ilgiau pagyvenusieji Graikijoje puikiai žino, kad graikai nėra nei tinginiai, nei sukčiai, nei vagys. Lygiai kaip mes, lietuviai, nežiūrint britų, vokiečių ar norvegų žiniasklaidos formuojamos nuomonės apie mus, kaip plėšikus ir sąvadautojus, tokie juk nesame. Atvirkščiai, ir lietuviai, ir graikai yra sunkiai dirbantys ir labai svetingi, dosnūs žmonės“, – pasakoja I. Jonušytė.

Atėnuose, Rode, Santorinyje jai teko susidurti su įvairiausio plauko žmonėmis, bet kai įsikūrė nuostabaus grožio  Lefkados salos bendruomenėje, patirta ypač daug gerų emocijų.

„Mūsų kaimynai kartais pernelyg smalsūs ir peržengia mums įprastas privatumo ribas, tačiau neperkame nei daržovių, nei vyno, nei aliejaus, nei kiaušinių. Viską jie suneša. Nuolat esame kviečiami į vestuves ir krikštynas, net aplinkinių kaimelių religinėse šventėse sunku apsispręsti, prie kurio stalo prisėsti, nes visi kviečia. Dar sunkiau atsisakyti iš visų pusių siunčiamų vyno ir alaus ąsotėlių. 

Sunkiausias dalykas Graikijoje – išmokti gyventi nuolatiniame biurokratijos chaose, vairuoti be taisyklių, derėtis ir būti tokiam pat dosniam ir atsipalaidavusiam. Graikijoje visai nesvarbu, ar turtingas esi, svarbu, kad turi didelę šeimą ir daug draugų bei pažįstamų. Tas bendruomenės jausmas, manyčiau, gelbsti graikus ir šiuo sudėtingu ekonominės krizės metu“, – įspūdžiais dalijasi Indrė.

Visur savos tradicijos

Ne vienoje šalyje buvusi moteris sako, kad dabar Kalėdų ir Naujųjų metų šventės visur supanašėjo ir darosi globaliai komercinės. Tiesa, daugelis valstybių stengiasi išsaugoti savo tradicijas.

Nedidelė šalis Belgija, žinoma ir dėl šokolado, vaflių, alaus, kasmet sutraukia daugybę turistų.

„Ir per krizę išliko belgiškos kalėdinės mugės, kuriose gausu karšto vyno su prieskoniais, austrių su šampanu, spurgų, garuoja dubenys bulvių su dideliais bri sūrio gabalais ir rūkyta mėsa, kubilai troškintų raugintų kopūstų su dešrelėmis, kiaulių kojomis ar vištų šlaunelėmis“, – pasakoja Indrė.  Pats garsiausias  kalėdinis Lježo kaimelis kasmet sutraukia gausybę lankytojų.

Graikijoje Kalėdų eglutė – gana nauja, bet sėkmingai prigijusi ir greitai plintanti tradicija. Atėniečiai tebemėgsta papuošti žiemą rūgščiais vaisiais aplipusius savo apelsinmedžius, o žaliaskarės ir jų šakos įprastesnės jaunų šeimų namuose.

Vis labiau ir išradingiau dekoruojamos miestų gatvės, aikštės ir pastatai. Tačiau religingų šeimų moterys nepamiršta ir seno papročio – švęstu vandeniu ir bazilikais apvyniotais mediniais kryželiais pašventinti namų, kad juos apleistų blogoji dvasia. Skirtingai nuo daugelio kitų, graikai kūrena savo židinius per visas Kalėdų dienas, todėl Kalėdų Senelis dovanų pro jų kaminus neatneša.

 Vaikais pasirūpina ne Santa Klausas, o Šventas Vasilis, kuris savo vardadienį kartu su daugybe Vasilisų, Vasių ir Bazilių švenčia pirmą Naujųjų metų dieną. Jis vilki visame pasaulyje atpažįstamais tradiciniais Kalėdų Senelio drabužiais, tačiau vaikus su dovanomis lanko, kai jau  prasideda Naujieji metai.

Sausio pirmąją daug kur atliekamas ir ritualas, kai visi ąsočiai namuose pripildomi vadinamojo šv. Vasilio vandens, kai kur pagarbinamos senosios šaltinių bei fontanų dvasios. 

Atskiri regionai turi ir puoselėja šiek tiek skirtingas tradicijas. Graikai didžiuojasi savo šaknimis ir per šventes stengiasi sugrįžti net į atokiausiai esančius tėvų ir prosenelių namus.

Bendra daugumai regionų – laužų deginimas, chorinis kalėdinių giesmių giedojimas, vaikštant nuo durų prie durų, kiaulių, avių ar ožkų pjovimas, Kristaus duonos su kiekvienos šeimos amato ženklu kepimas, kunigų apsilankymas ir namų šventinimas.

Be to, gruodžio 24-oji yra Christoso vardadienis, irgi vienas populiariausių šalyje. Iki sausio 6-osios giminės, draugai ir artimieji leidžia laiką kartu ir šventes iškilmingai bei triukšmingai baigia Trijų karalių dieną.

Jauni vyrai susirenka ant jūros, ežero ar upės kranto, kur kunigas į ledinį vandenį įmeta pašventintą kryžių. Tikima, kad tas, kuris tą kryžių ištrauks, bus labai laimingas visus metus. Šventė tęsiasi laivų ir valčių šventinimu, šokiais, muzika ir gausiu šventiniu stalu. 

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Kitąmet arkliai sulauks ypatingo dėmesio. Kad 2014-ieji yra jų metai, žino net ir nesidomintieji astrologija.

Nuostabus protingas gyvūnas

„Kinams, kad pagarbintų arklį, galbūt ir reikia laukti astrologinių Arklio metų, bet lietuvių meilė šiam gyvūnui nepriklauso nuo visatos kūnų padėties“, – įsitikinęs žirgyno Panevėžio rajone savininkas Mindaugas Sekmokas.

Šiuo metu jo ūkyje yra per 20 žirgų, daugiausia – net 16 – Lietuvoje atkuriamos žemaitukų veislės.  Žemaitukai – sportininkai, jie dalyvauja įvairiose varžybose.

Šiais metais ypač pasižymėjo gražuolis Pūksis. Jis su raitele Eiminta Gelažnikaite laimėjo Lietuvos prezidento taurės konkūro varžybas.

M. Sekmokas, Žemaitukų augintojų asociacijos pirmininkas, apie šios veislės ristūnus galėtų pasakoti valandų valandas. Jis juokauja, kad būtų smagiau, jei 2014-ieji Lietuvoje būtų paskelbti ne Medinio Žalio Arklio, o lietuviško žemaituko metais.

Pasak jo, šie arkliai yra lietuvių tautinio tapatumo simbolis. Juos augindami, jais rūpindamiesi tarsi atiduodame pagarbą savo šaknims, istorijai, Tėvynei.

Žemaitukai yra viena seniausių pasaulio arklių veislių, turinti unikalią genetinę struktūrą ir įspūdingą istoriją. Juos ypač išgarsino XIII – XIV a. lietuvių kovos su kryžiuočiais.

Visais amžiais šios veislės žirgai žmones žavėjo savo ištverme, atsparumu, darbingumu, charakteriu. Tyrinėtojai tikina, kad nėra jautresnio ir mus geriau pažįstančio žirgo už žemaituką.

Pasak jų, šiuose žirguose esanti gelmė veda prie mūsų tautos ištakų ir tos nepaaiškinamai gilios lietuvio meilės žirgui.  Šis mūsų simbolikoje vaizduojamas žirgas gali įkvėpti, suvienyti, pakelti tautą.

Tačiau M. Sekmokas nemenkina nė vienos arklių veislės. Vyro teigimu, arkliai – nuostabus Dievo kūrinys, ištikimiausias žmogaus draugas. Lietuviai arklius prisijaukino prieš 2–3 tūkstančius metų, taigi žmogaus ir šio gyvūno draugystė patikrinta laiko. Beje, kinams arklys irgi yra gero draugo simbolis.

Žirgyno savininkas sako, kad kiekvienas arklys, kaip ir žmogus, turi savo būdą. M. Sekmokas savo ūkyje stengiasi neauginti itin aikštingų, sunkiai sukalbamų žirgų. Ir iš tiesų jo žirgyne nebaisu kišti rankos į aptvarus, kad paglostytum ten stovinčius gražuolius. Su žirgais čia puikiai sutaria ir šunys, ir katės, ir paukščiai.

Tiesa, svečius šeimininkas įspėja būti atsargesnius su seniausiu žirgyno gyventoju – 16 metų poniu Debesėliu. Iš pažiūros švelnus ir ramus arkliukas, pasirodo, nėra labai malonaus būdo. Jeigu bus prastos nuotaikos, smalsuoliui gali grybštelėti dantimis.

Ponis nėra draugiškai nusiteikęs ir arklių atžvilgiu. Už save gerokai didesnius ir tvirtesnius žirgus jis provokuoja peštynėms, siekia, kad šie jam paklustų.

„Ką padarysi, Debesėlis jaučiasi didžiausias ir stipriausias“, – glostydamas aikštingąjį ponį juokiasi M. Sekmokas.

Arkliukai – tarsi žaisliukai

Arkliai daugeliui paprastai asocijuojasi su nemažais ir masyviais gyvūnais, kuriems auginti reikia ypatingų sąlygų. Tačiau iš tiesų yra mažesnių už šunis arkliukų, jiems  nereikia erdvių arklidžių ir didelių maniežų.

Trys tokie – maži Šetlando poniai neseniai apsigyveno ir pas M. Sekmoką. Jų ūgis siekia vos 60–70 centimetrų. Kumelaitės Dona ir Stella bei patinėlis Pico Bello jau tapo juos mačiusių vaikų ir suaugusiųjų numylėtiniais.

„Kai šios veislės arkliukus pamačiau pas bičiulį, iš karto panorau ir pats įsigyti. Tokie jie man pasirodė mieli“, – „Sekundei“ pasakojo žirgyno savininkas.

Į Lietuvą mini poniai atgabenti iš Nyderlandų. Suaugusių šių arkliukų ūgis nesiekia vieno metro. Teigiama, kad šie nedidukai storakailiai yra išskirtinai stiprūs ir gali traukti du kartus didesnį svorį nei patys.

Dėl vešlių karčių ir uodegos, vilną primenančių plaukų ir apžėlusių kojų jie panašūs į pūkinius žaislus.

Pasak M. Sekmoko, šie arkliukai yra kur kas draugiškesni ir ramesni už įprastus ponius, jie puikiai sutaria su vaikais, yra lengvai mokomi. Žirgyne apgyvendinti egzotiški arkliukai kol kas mieliau draugauja su šunimis ir naminiais paukščiais nei savo giminaičiais žirgais.

Šeimininkai sulietuvino naujųjų gyventojų vardus ir šaukia juos  Donyte, Žvaigždute ir Pikuliu.

Dvejų metų Žvaigždutė – Stella – yra pati mažiausia iš trijulės, jos ūgis vos 60 centimetrų. M. Sekmokas pasakojo, kad šalyje mini Šetlando ponių yra apie 100, bet jo kumelaitė galėtų pretenduoti į Lietuvos rekordų knygą dėl labai mažo ūgio. Beje, į Gineso rekordų knygą įtraukto mažiausio arklio ūgis siekė 35,5 cm, jis svėrė 9 kilogramus.

Žvaigždutė ir kiti du jos gentainiai yra smaližiai. Išleisti iš gardelių jie ima dairytis skanėstų, mėgsta duoną, grūdus. Tačiau šių mažylių negalima lepinti kitiems arkliams įprastu pašaru.

Mat jų organizmas sunkiai toleruoja skanėstus. Pasak žirgyno savininko, mini ponius žiemą geriausią maitinti šienu. Kol nėra sniego, į lauką išleisti Donytė, Žvaigždutė ir Pikulis su malonumu rupšnoja žolę.

Lauke jiems draugiją palaiko du Azijos aviganiai ir dogė. Šunys, matyt, arkliukus laiko tokiais pat keturkojais kaip jie, nes mielai žaidžia, kartu vaikšto. O kiti žirgai  dedasi net nematantys mažyčių savo gentainių, tarsi jie būtų šunys ar vištos.

Pasak M. Sekomoko, šių arkliukų paskirtis ne dalyvauti varžybose ar triūsti. Jie auginami dėl grožio.

Pro žirgyną važiuojantys žmonės, išvydę lauke vaikštinėjančius mažylius, nesusilaiko nesustoję ir neįsiprašę jų pažiūrėti.  Ypač daug džiaugsmo  šie arkliukai teikia vaikams.

M. Sekmokas miniatiūrinius gražuolius ketina veisti.

„Didelės bandos neužveisiu. Kumelaitės per metus atsiveda tik po vieną kumeliuką“, – pasakojo jis.

Žirgyno savininkas prisipažino ateityje svajojantis įkurti hipoterapijos – gydymo žirgais – centrą.

***

Faktai

Arkliai prijaukinti 4–5 tūkstantmetyje prieš mūsų erą Mongolijoje, Lietuvoje – prieš 2–3 tūkst. metų. Šiais laikais žirgams priskiriama kultūrinė, sportinė, pramoginė misija.

Teigiama, kad apie šalies ekonominę gerovę galima spręsti iš to, kokių veislių arkliai joje auginami.

Išsivysčiusiose šalyse vyrauja žirgų sportui, jų lenktynėms, rekreacijai, hipoterapijai skirtos arklių veislės. Darbinių arklių veislės šiose šalyse sudaro tik nedidelę dalį.

Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos duomenimis, arklių skaičiumi 1 tūkst. gyventojų Lietuva neatsilieka nuo ES šalių vidurkio, kur 1 tūkst. gyventojų tenka 16,2 arklio. Tačiau, skirtingai nei ES, Lietuvoje dominuoja darbinių veislių arkliai.

Oficialiais duomenimis, pernai Lietuvoje buvo laikoma per 36 tūkst. arklių. Daugiausia jų mūsų šalyje auginta 1932 metais –  per pusę milijono.

Pasaulyje priskaičiuojama apie 250 veislių arklių, pradedant keliasdešimt kilogramų sveriančiais ponių arkliukais, baigiant 1,5 tonos sunkiasvoriais galiūnais.

Inga SMALSKIENĖ

Nors šiemet prieš didžiąsias metų šventes oro uostuose vienas po kito leidosi pilnutėliai lėktuvai svetur gyvenančių tautiečių, tačiau didesnioji jų dalis gražiausias žiemos šventes sutiko ne Lietuvoje.

Brangus malonumas

Kaip pasakojo Anglijoje jau penkerius metus gyvenantis Laurynas, grįžti Kalėdoms į Lietuvą – per didelė prabanga. Mat šventiniu laikotarpiu rasti pigesnių bilietų praktiškai neįmanoma, o kai skrenda visa trijų asmenų šeima, susidaro įspūdinga suma. O kur dar lauktuvės, dovanos, todėl jau trejus metus šventes jis sutinka Anglijoje.

„Aišku, labai norėtųsi grįžti į Panevėžį, aplankyti tėvus, draugus, tačiau tai gana brangus malonumas. Todėl Kalėdas švenčiame su draugais, o tėvams paruošiame po dovanėlę, pasiskambiname“, – „Sekundei“ pasakojo vyras.

Dar viena priežastis, kodėl jų šeima nusprendė likti per šventes Anglijoje, – čia laukiantys darbai. Nors per pačias šventes čia niekas nedirba, tačiau iš karto po jų tenka eiti į darbą.

„Šventiniu laikotarpiu gauti ilgesnes atostogas sudėtinga, ypač jeigu įmonei pats darbymetis, o vykti į Lietuvą tik savaitei net neverta. Į gimtinę stengiamės grįžti nors kartą per porą metų, dažniausiai vasarą, todėl pabūname šiek tiek ilgiau. O kitą atostogų dalį vykstame kur šilta, nes kelionė į Lietuvą kainuoja brangiau nei į Ispaniją ar kitą gražų kampelį“, – sakė Laurynas.

Norvegijoje statybose dirbantis Egidijus teigė, kad į Lietuvą grįžta kas 3–5 mėnesius, mat čia liko šeima. Todėl net nekilo minčių, kad šventes galėtų sutikti svetur.

„Stengiuosi grįžti kuo dažniau, nes čia liko žmona su vaikais. Neįsivaizduoju Kalėdų be jų. Vis dažniau pagalvoju, kad gal reikia likti čia, Lietuvoje, bet neįsivaizduoju, kaip reikėtų išlaikyti šeimą iš lietuviško atlyginimo, todėl ir gyvenu ant lagaminų“, – kalbėjo panevėžietis.

Mažiau nei vasarą

Nors lėktuvų bilietų kainos šventiniu laikotarpiu gerokai išaugo, tačiau lėktuvai pilnutėliai. Didžiausi keleivių srautai buvo savaitę prieš Kalėdas ir pirmomis sausio dienomis.

Kauno oro uosto pardavimo ir rinkodaros vadybininkė Jūratė Bubulienė teigė, kad skrydžių bendrovės reisų skaičių padidino trims savaitėms. Įprastai iš Kauno per savaitę išvyksta apie trisdešimt pigių skrydžių bendrovių lėktuvų, o šventiniu laikotarpiu šis skaičius išauga iki penkiasdešimties. Didžiausias srautas keleivių vyksta į Didžiąją Britaniją ir Airiją.

„Skrendančiųjų antplūdis, prasidėjęs dar prieš šventes, turėtų baigtis ateinančią savaitę. Šis laikotarpis mums būna pats intensyviausias“, – teigė J. Bubulienė.

15 proc. didesnį keleivių srautą prieš Kalėdas nei paprastai žiemos laikotarpiu pajuto ir Vilniaus oro uostas. Kalėdų savaitę aptarnauta net 47,6 tūkst. keleivių. Populiariausios kryptys – Londonas, Barselona, Dublinas, Milanas, Brėmenas, Oslas, Briuselis. Nors šventiniu laikotarpiu buvo surengta nemažai papildomų reisų, tačiau keleivių srautas buvo mažesnis nei vasarą. 

„Kalėdinis pikas toli gražu neprilygsta vasaros mėnesiais fiksuojamiems srautams – liepą ir rugpjūtį Vilniaus oro uostas aptarnavo vidutiniškai po 55 tūkst. keleivių“, – teigė Vilniaus oro uosto komercijos direktorius Simonas Bartkus.

Pigesnės paslaugos

Kad į gimtuosius namus sugrįžo tik labai maža dalis svetur dirbančių ir gyvenančių panevėžiečių, pajuto ir gydymo įstaigos, grožio salonai. Vasaros mėnesiai ir kalėdinis laikotarpis buvo tas metas, kai šias įstaigas tiesiog apguldavo emigrantai, o šis šventinis laikotarpis buvo palyginti ramus.

Kaip teigė odontologijos paslaugas teikiančios įmonės „Dentika“ administratorė Brigita Katkevičienė, per šventes klientų netrūko. Kai kurie emigrantai, anksčiau nusipirkę lėktuvo bilietus, pas odontologą taip pat užsirašė iš anksto, tačiau buvo ir tokių, kurie prašėsi priimami tą pačią savaitę. Vieni apsilankė tiesiog profilaktiškai pasitikrinti dantų, kiti – gydyti.

„Emigrantų srautas buvo labai panašus kaip ir pernai. Odontologijos paslaugos užsienyje labai brangios – už tokią pačią paslaugą ten mokama eurais ar svarais, Lietuvoje – litais, todėl atvykusieji į gimtinę stengiasi išnaudoti progą daug pigiau gydytis dantis“, – kalbėjo B. Katkevičienė.

„Vivus Sanus“ klinikos atstovas Virgilijus Norvaiša pastebi, kad šventiniu laikotarpiu emigrantai vis rečiau užsuka į medicinos įstaigas, dažniausiai tai jie daro vasarą, kai atvyksta ilgesniam laikui. Be to, vis daugiau tautiečių šiomis paslaugomis naudojasi toje šalyje, kur ir gyvena.

„Vasarą emigrantų gerokai daugiau, kiti specialiai susiplanuoja vasaros atostogas taip, kad galėtų susitvarkyti visus reikalus, pasigydyti, nes kiek daugiau kaip per savaitę, kai tiek daug ne darbo dienų, vargiai galima visur suspėti. Kita vertus, ilgiau svetur gyvenantys tautiečiai jau turi sveikatos draudimą, todėl dantis tvarkosi ten, kur gyvena“, – teigė V. Norvaiša.

Lietuvoje gali pasilepinti

Emigrantų mažėjimą pajuto ir grožio paslaugas teikiančios įmonės. Grožio salono „Oranžinis stilius“ direktorės Aušros Vitkuvienės teigimu, dar prieš keletą metų per žiemos šventes emigrantai tiesiog apguldavo grožio saloną.

„Jau prieš porą metų pajutome, kad per žiemos šventes mažėja pargrįžtančių emigrantų. Galbūt daugelis taupo, nes šiuo laikotarpiu bilietai labai brangūs, ir grįžta vasarą, ilgesniam laikui. Negaliu sakyti, kad šiemet emigrantų nebuvo, bet prieš keletą metų jų srautai būdavo gerokai didesni“, – pastebi A. Vitkuvienė.

Vieni ateina tiesiog pasilepinti grožio procedūroms, o kiti – iš būtinybės. Tačiau emigrantai pinigų neskaičiuoja ir naudojasi visomis grožio salono paslaugomis.

Ievos grožio studijos savininkė Ieva Žiukaitė-Damaševičienė teigė, jog labai sunku išskirti, kokios procedūros populiariausios. Emigrantai dažniausiai stengiasi pasinaudoti visomis grožio paslaugomis – nuo plaukų kirpimo, dažymo, priauginimo iki manikiūro ir pedikiūro.

„Emigrantai dažniausiai registruojasi labai anksti ir grožio salone praleidžia visą dieną. Todėl bent kartą per metus stengiasi save palepinti prabangesnėmis procedūromis. Emigrantai yra patys mokiausi klientai“, – sakė I. Žiukaitė-Damaševičienė.

Ji pastebi, kad tarp nuolatinių klientų yra ir tokių, kurie nuolat gyvena užsienyje, bet nors kartą ar du per metus grįžta į gimtuosius namus. Tada ir stengiasi atsigriebti, mat svetur dažnai kainos didelės, o kokybė – itin prasta.

„Dažniausiai moterys plaukus dažosi pačios namuose, bet kai grįžta į Lietuvą, tai patiki profesionalams. Taip pat naudojasi tokiomis paslaugomis kaip blakstienų priauginimas, ilgalaikis plaukų tiesinimas, laminavimas, paslaugos, kokių užsienyje sau nelabai gali leisti, nes kainos didelės, o kokybė – abejotina“, –  teigė grožio studijos direktorė.     

Lina DRANSEIKAITĖ

Londone gyvenantis panevėžietis Klaudijus Kairys – mados fotografas,  Lietuvoje įvairiems žurnalams kūręs žinomų žmonių portretus, rengęs populiarių serialų aktorių fotosesijas, iki šiol didžiausią kūrybos džiaugsmą jaučia darydamas makiažą.

Fotografijos – kaip nebylus kinas

Ketvirtus metus Londone gyvenantį ir dirbantį 33 metų fotografą Klaudijų Kairį emigruoti paskatino ne troškimas užsidirbti krūvą pinigą, o kūrybiniai ieškojimai. Jo fotografijose įamžinti  tarsi iš praėjusių laikmečių nužengę žmonės.

Klaudijų kurti įkvepia anuomet sukurti filmai su Marlene Dytrich, Laiza Minneli, jį žavi Frederiko Felinio ir jo amžininkų filmai. Fotografuojamus modelius, aktorius ir kitus  žmones K. Kairys  nukelia keliais dešimtmečiais atgal ir sukuria retro stiliaus personažus.

Aš ir pats jaučiuosi taip, tarsi turėjau gyventi anais laikais“, – prisipažįsta originalių portretų  meistras.

Prieš pradėdamas fotosesiją, Klaudijus analizuoja modelio veidą, gilinasi net į antakių linkį ir sukuria tokį retro personažą, kokį įžvelgia.

Jis režisuoja fotografiją nuo pradžios iki pabaigos: parūpina fonui reikalingų atributų, aprengia modelį, jį nugrimuoja. Žiūrint į jo sukurtus žmonių portretus atrodo, kad jie savo veidų ekspresija  pasakoja  nepaprastą savo gyvenimo istoriją.

Tiesą sakant, ir paties Klaudijaus gyvenimo istorija nepaprasta. Fotografija nebuvo jo vienintelis pašaukimas. Fotografuoti ir gilintis į šį meną jį paskatino aistra daryti makiažą.

„Kurdamas makiažą atiduodi visą širdį, įdedi daug darbo, o visa tai, ką sukūrei, netrukus dingsta. Norėjosi išsaugoti tai, ką esu padaręs, todėl pradėjau fotografuoti“, –„Sekundei“ pasakojo jis.

Pirmoji mūza buvo teta

Kalėdų atostogų į gimtąjį Panevėžį grįžęs K. Kairys  porą savo sukurtų darbų – tetos Violetos Kokanauskaitės portretų – eksponuoja Dailės galerijoje veikiančioje Panevėžio metų fotografų parodoje.

Pasak Klaudijaus, teta buvo jo pirmasis modelis, mūza, įkvėpėja, ant kurios veido jis atlikdavo kūrybinius eksperimentus.

K. Kairys daryti makiažus pradėjo dar besimokydamas J. Balčikonio gimnazijoje. Pirmiausia savo tetai, paskui – klasės draugėms. Vaikinuką piešimas ant žmogaus veido taip užvaldė, kad jis net savo močiutės neišleisdavo pas kaimynus nenugrimavęs.

Tuomet jis, žinoma, neturėjo kokybiškų makiažų priemonių. Klaudijus dabar juokiasi, kad jo modeliai, jiems  ant veido užtepus  tuomet populiarios kreminės pudros, vaikščiodavo tarsi su kauke.

Tačiau vaikinas dėl to nesuko galvos – jam buvo be galo įdomu keisti žmonių veidus.

Tik K. Kairio mama, drabužių modeliuotoja Liudvika Kairienė, nesileido sūnaus grąžinama.

„Mama visada turėjo griežtą savo nuomonę Ji ir dabar yra didžiausia mano kritikė, kurios pastabas ir patarimus aš labai vertinu“, – sako fotografas.

Vienturtis šeimoje Klaudijus užaugo, kaip jis juokauja, tarp medžiagų ir madų žurnalų. Berniukas valandų valandas analizuodavo modelių veidus, suskaičiuodavo blakstienas.

Sūnų motina nuvedė į Dailės mokyklą, piešimo K. Kairys mokėsi ir privačiai. Jis noriai gilinosi į dailę, tačiau noras kurti ant žmogaus veido buvo stipresnis už visus kitus pomėgius.

Kartą parduotuvės „Kristina“ vadovai jam, dar moksleiviui, pasiūlė pamėginti daryti makiažą. Pasak Klaudijaus, ten jis pirmą kartą turėjo galimybę išbandyti garsių kosmetikos firmų makiažo priemones.

Baigęs vidurinę K. Kairys įstojo į dabartinės Kauno kolegijos menų fakultetą, buvusį S. Žuko taikomosios dailės technikumą, studijuoti dizaino.

Vaikino pasirinkimą lėmė ir žavėjimasis garsiu dizaineriu Juozu Statkevičiumi.

„Jis buvo man kūrėjo pavyzdys. Žinojau, kad Juozas mokėsi tame technikume, tad ir aš ten įstojau“, – pasakojo panevėžietis.

Studijų metais K. Kairys daug laiko praleisdavo drabužių dizaino katedroje, kolekcijas pristatantiems modeliams darydavo makiažą. Vienu metu vaikinas buvo nusiteikęs mesti dizaino studijas ir mokytis drabužių modeliavimo, tačiau mama sūnų pasodino ant žemės.

„Ji mane įtikino, kad modeliuoti ir siūti drabužius ne man. Ir tikrai, turėjau progų įsitikinti, jog nesu sutvertas tokiam darbui“, – kalbėjo jis.

Tuo metu K. Kairys jau fotografavo. Kai kurie dėstytojai, matyt, įžvelgę studento gabumus šioje srityje, sakė, kad jis turėtų studijuoti fotografiją. Klaudijus nebesiblaškė, bet jo diplominis darbas buvo  susijęs su fotografijos menu.

Geriausi modeliai – aktoriai

Po studijų vaikinas įsidarbino reklamos agentūroje, paskui kūrė interneto svetainių dizainą.

„Aš nesijaučiau laimingas, negalėjau savęs išreikšti“, – pamena jis.

K. Kairys susipažino su  tuomete žurnalo „Ieva“  redaktore Eva Tombak, kuri jam pasiūlė dirbti žurnale fotografu. Paskui Klaudijus dirbo žurnale „Stilius“, fotografavo kitiems leidiniams.

Jis kūrė žinomų, garsių žmonių portretus, fotografavo pramogų pasaulio atstovus, modelius. 

Televizijos prodiuseris Rolandas Skaisgirys jo paprašė padaryti fotosesijas populiariems serialams „Moterys meluoja geriau“, „Nekviesta meilė“  ir kitiems.

„Dariau aktoriams makiažą, parinkdavau fono atributiką, kartais juos ir rengdavau. Žodžiu, turėjau pakankamai laisvės improvizuoti ir labai tuo džiaugiausi“, – pasakojo jis.

Pasak K. Kairio, mados modeliai turi charizmą, o aktoriai dar ir geba įsikūnyti į kokį tik nori personažą, akimirksniu supranta fotografo idėją.

Pavyzdžiui, Klaudijus sugalvojo aktorių Saulių Balandį nufotografuoti su kostiumu ir brendžio taure sėdintį pilnoje putų vonioje – grįžo pavargęs ir panoro atsipalaiduoti.

K. Kairys vonią aktoriui paruošė vienoje baldų parduotuvėje. Fotografas jaudinosi, kaip S. Balandis reaguos į šį sumanymą, tačiau aktorius iš karto suprato mintį ir tobulai įkūnijo fotografo įsivaizduojamą personažą.

Larisą Kalpokaitę Kairys įamžino išsipuošusią virtuvėje minkančią tešlą. Baldų salono virtuvėje jis primėtė ant žemės bulvių,  iš anksto nupirko tris maišus miltų, užminkė tešlą, kurią taksi atgabeno į saloną, nupirko medžiagos blizgančiais žvyneliais gabalą, juo apjuosė aktorę ir „suknelę“ susegė žiogeliu.

R. Kalpokaitė nė nemirktelėjusi įsijautė į glamūrinės šeimininkės vaidmenį.

Emigracijos pliusai ir minusai

K. Kairys būtų galėjęs ir toliau dirbti Lietuvoje, tačiau jis norėjo praplėsti akiratį, pamatyti, kuo alsuoja mados, fotografijos pasaulis užsienyje. Londone panevėžietis turėjo draugų fotografų, tad susikrovė lagaminus ir išvyko į Anglijos sostinę.

Londone Klaudijaus niekas nelaukė išskėstomis rankomis. Pasak jo, svetimoje šalyje viską tenka pradėti nuo nulio, užsitarnauti gerą vardą. Konkurencija tarp fotografų didelė.

Panevėžietis fotografuoja mados modelius, rengia fotosesijas,  imasi visų užsakymų, kuriuos tik  gauna. Pasak K. Kairio, šiame mieste fotografai gali įgyvendinti fantastiškiausius sumanymus – nėra dalykų, kurių negalėtum gauti fotosesijai. Tačiau viskas nemažai kainuoja.

Klaudijui buvo savotiškas atradimas dirbti su įvairaus gymio modeliais. Pasak jo, Lietuvoje sunku sutikti ryškių, egzotiškų, netipiškų veido bruožų žmonių, o Londone, tautų katile, jų daug.

Jam ypač imponuoja rytietiško gymio modeliai. Teko fotografuoti japoną vaikiną ilgais, iki liemens siekiančiais blizgančiais plaukais, kurio veidas priminė ikoną.

Fotografo teigimu, Londone net merginos manekenės ir vaikinai manekenai dažnai yra kitokie nei Lietuvoje.

„Yra modelių, kurie pas mus tikriausiai būtų laikomi negražiais, bet jų veido bruožai labai išraiškingi. Tenykščių modelių, pavyzdžiui,  dideli dantys yra ne trūkumas, o privalumas“, – pasakojo jis. 

Anglijoje Klaudijus makiažą kuria daugiau savo malonumui, dalyvauja įvairiuose projektuose, kur realizuoja aistrą grimuoti.

Jis svarsto, jog laimingiausias, ko gero, būtų dirbdamas grimuotoju teatre.

„Žiūrėdamas filmą ar spektaklį, aš beveik negirdžiu, ką aktoriai kalba. Matau tik jų veidus ir man be galo įdomu“, – kalbėjo jis.

Artimiausiu metu K. Kairys nesiruošia grįžti gyventi į Lietuvą, tačiau gimtinėje mielai imtųsi kokių nors įdomių projektų.

Vyras nemano, kad liks Anglijoje ilgam. Nors jis ten turi daug draugų, pažįstamų, dirba mėgstamą darbą, nesijaučia savas.

„Prie anglų visuomenės gali pritapti, tačiau jų kultūra, pasaulėjauta vis tiek nebus artima“, – sakė jis.

Inga SMALSKIENĖ

Daugybę metų lietuviškoje Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje mokytojavusi Bronislava Lipšienė ir šiandien mokykloje laukiama viešnia. Galima drąsiai sakyti, kad visų mylima pedagogė tapo neatsiejama lietuvių mokyklos ir emigrantų bendruomenės Vokietijoje dalimi. Jei savo prisiminimus mokytoja sudėtų į knygą – ji neabejotinai taptų graibstomu bestseleriu.

Pasitikdama  savo namų tarpduryje B. Lipšienė apdovanoja nuoširdžia šypsena, dvelkiančia gerumu ir vidine ramybe. Pokalbis nuvingiuoja į mokytojos jaunystę, praleistą Lietuvoje, prie gražiosios Minijos krantų. Lietuvoje jauna pedagogė ketverius metus dėstytojavo statybos technikume, dar pusmetį teko padirbėti profesinėje technikos mokykloje.

 „Į Vokietiją atvedė meilė“, – šypsosi B. Lipšienė ir skuba pridurti, kad įsimylėjo ne vokietį, o lietuvį. Lipšiai susipažino Vilniuje ir tik po vestuvių išsiaiškino, kad jų gimtines skyrė tik Minija.

Į Vakarus, pas vyrą į federacinę Vokietiją mokytoja Bronė atvyko 1976-aisiais. Geležinę uždangą tarp sovietinių Rytų ir demokratinių Vakarų kiek pravėrė 1975-aisiais įvykusi Helsinkio konferencija. Joje buvo pasirašytas dokumentas, kuris bent jau morališkai įpareigojo visas dokumentą pasirašiusias šalis, taip pat ir Sovietų Sąjungą,  ne tik gerbti, bet ir praktiškai įgyvendinti visas svarbiausias žmogaus teises ir laisves.

Pelės netrukdė būti laimingiems

Prisimindama lietuvišką gimnaziją prieš daugybę metų, Bronislava sako, kad dabartinė mokykla visiškai nepanaši į tą, kurioje ji pradėjo darbuotis atvykusi į Vokietiją.

„Tuomet buvusio vargo, nepritekliaus, nepatogumų dabar kaip nebūta. Kol atskirą bendrabutį turėjo tik mergaitės, berniukai gyveno pilyje. Ten šmirinėdavo pelės ir iš pirmo žvilgsnio gyvenimas pilyje neturėjo būti malonus, tačiau gimnazistai buvo laimingi“, – pasakoja mokytoja. 

Medžioklės pilis ne itin tiko normaliam kasdieniam gyvenimui, bet ją statęs baronas joje paliko romantišką dvasią. Baronas Rotšildas, sakydamas, kad vyksta medžioti, lankydavo savo mylimąją, kurią buvo apgyvendinęs pilaitėje.

„Turbūt gimnazijos pilį gaubiančios romantiškos istorijos neleido ten gyvenantiems gimnazistams skųstis prastoka buitimi. Mokiniai palėpėse muzikuodavo ir mažiausiai dejuodavo dėl patiriamų nesklandumų“, – šypsosi senus laikus prisiminusi B. Lipšienė.

Deja, baronas Rotšildas statydamas pilį nesistengė, kad ji būtų patogi. Laiptai buvo siauri mediniai, grindys ir lubos, krėstos iš nendrių ir molio, lengvai davėsi gaisrininkų prakertamos per 1984 metų gaisrą, kad vanduo jų neįlaužtų.

„Po  gaisro mačiau pastatą visiškai be grindų ir lubų. Darbininkai ilgais vamzdžiais pylė ir pylė labai greitai stingstantį cementą. Tai buvo vienas iš juodžiausių gimnazijos istorijos laikotarpių, kurį reikėjo išgyventi“, – atsidūsta mokytoja.

Diawaros krikštamotė

To meto gimnazistai buvo tikri patriotai. Auginti tėvų, ne savo noru pasitraukusių iš Lietuvos, jie degė noru kada nors grįžti į  tėvų gimtąjį kraštą. Buvo suvokietėjusių lietuvaičių, kurie labai stengėsi  išsaugoti savo tautinį identitetą, mokytis kalbos, papročių, Lietuvos istorijos. 

„Sunku buvo mokyti be tinkamų vadovėlių, bet  mokiniai tuo laiku buvo labai motyvuoti ir krikščioniškai nusiteikę. Malda prieš pirmą pamoką ir malda po paskutinės pamokos buvo savaime suprantami dalykai“, – darbo lietuviškoje gimnazijoje Vokietijoje pradžią prisimena B. Lipšienė.

Jos atmintyje – ir daugybė gimnazistų, vėliau tapusių iškiliais Lietuvos ambasadoriais visame pasaulyje.

Viktoras Diawara ir Vilius Alesius, grupės „Skamp“ nariai, mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje. Roko grupių mokykloje buvo ir daugiau. 

Paklausta apie Viktorą, Bronislava juokiasi, kad yra jo krikšto mama, mat šis gimnazistas buvo pakrikštytas, kai mokėsi gimnazijoje. 

Prezidentas Valdas Adamkus mokėsi kitoje lietuvių gimnazijoje prie Augsburgo (po karo Vokietijoje buvo net 26 lietuviškos gimnazijos ir 102 pradinės mokyklos).

Garsieji „skampai“ nėra vieninteliai žmonės, kurių sėkmės kelias prasidėjo gimnazijoje. Gausybė daktarų, firmų direktorių, advokatų ir šiaip sėkmingų žmonių mokėsi čia.

Vienas mokinys dėl savo ypatingų gebėjimų buvo priimtas į slaptą Jungtinių Amerikos Valstijų karinį dalinį. Į jį galėjo pakliūti tik geriausieji iš geriausiųjų. Profesionalus kariškis žuvo itin slaptoje misijoje, apie kurią negalėjo žinoti net jo tėvai.

Kokia šeima be dūmų

Bendrabutyje gyvenę vaikai buvo itin aktyvūs. Įvairios veiklos, tokios kaip dalyvavimas skautų judėjime, pasisėdėjimai prie laužo, tiesiog buvimas kartu, teikė visiems džiaugsmą, suartindavo gimnazistus ir mokytojus, visi jautėsi tarsi viena šeima.

1989-aisiais, kai Lietuvoje padvelkė atgimimu, o nepriklausomybė bei laisvė skambėjo kiekvieno lūpose kaip realus ir labai artimas siekis, net penkios Vasario 16-osios gimnazijos roko grupės dalyvavo Vilniaus roko festivalyje. Pasak mokytojos, tai buvo didžiulė šventė ir gimnazistams, ir Lietuvai, nes visus vienijo bendras laisvės siekis.

 „O dabar mokiniai turi kompiuterius ir tik nedaugelį gali atplėšti nuo tų altorių“, – mintimis į nūdieną grįžta B. Lipšienė.

Paklausta, ar gimnazijos šeimoje kildavo dūmų, Bronislava mįslingai nusišypso.

„Dūmų tarp mokinio ir mokytojo buvo visada. Paauglystėje atrodo, kad mokytojai ir tėvai kvaili, atsilikę, pasenę ir todėl  jo nesupranta. Tačiau po kelerių metų tas sunkus laikas praeina ir mokytojai, tėvai vėl patampa protingi ir išmintingi. Prieš abitūros egzaminus net menkiausios abejonės išsisklaido, paaugliškas ambicijas pakeičia motyvuotas požiūris į savo ateitį“, – sako mokytoja. 

Prieš atostogas – šiukšlių konteinerių revizija

Paprašyta papasakoti apie smagiausius nuotykius, be kurių mokykloje neapsieinama ir šiandien, pedagogė nesistengia sulaikyti juoko.

„Labai jau daug tų nuotykių buvo. Neįmanoma pamiršt istorijos, kai mokiniai išsikasė įbetonuotą cigarečių automatą ir karučiu atsivežė jį šalia gimnazijos. Tada jie kaip reikiant prisivirė košės. Teko įsikišti ir policijai“, – juokiasi moteris.

Tragikomišką nuotykį patyrė gimnazistas iš Venesuelos. Vaikinukas paklausė mamos patarimo ir  savo pasą  bei atgalinį bilietą į Venesuelą laikė tuomečio direktoriaus seife. Vasarą ruošdamasis į Romą, jis pasiėmė juos, o ten nuvykęs nebeprisiminė, ar sugrąžino bilietą į seifą. Išsigandęs nedelsdamas grįžo atgal į Vokietiją ir puolė ieškoti brangaus popierėlio.

Gimnazijoje viskas jau buvo sutvarkyta, šiukšlės išmestos, bet dar neišvežtos, tad jaunuolis ėmė versti konteinerius ir ieškoti bilieto. Konteineriai buvo trys, šiukšlių tuomet dar niekas nerūšiuodavo, tad galima bandyti įsivaizduoti tą kvapą.

Vaikinas išvertė vieną konteinerį, kruopščiai apieškojęs nieko nerado, suvertė šiukšles atgal ir ėmėsi antrojo, sėkmė jam vėl nesišypsojo. Pabaiga – laiminga. Gimnazistas bilietą  rado trečiajame konteineryje. Paskutinis ten buvęs popierėlis ir buvo brangusis jaunuolio ieškotas bilietas į namus.

„Jis pasakojo man šią istoriją sėdėdamas ant laiptų. Rankomis perrausęs tris šiukšlių konteinerius, jautėsi tarsi devintame danguje“, – ir po daugybės metų prisiminusi šį įvykį juokiasi mokytoja.

Laisvalaikį skiria rožėms ir Amsei

Laisvalaikiu B. Lipšienė mėgsta auginti rožes. Jai ypač patinka vijoklinės, augančios itin aukštos, iki 6–10 metrų. Tačiau malonumą rūpintis gėlėmis šiek tiek riboja vis paskaudanti koja. Rožės pamažu nyksta iš gimnazijos teritorijos, tačiau žinantys, kur jų ieškoti, tikrai dar turi kur paganyti akis.

Savotišku lietuviškos gimnazijos simboliu tapo B. Lipšienės kalytė Amsė. Itin mažas šunelis yra labai draugiškas ir pyksta tik tuomet, kai kas nors gviešiasi jo maisto ir kai tenka susidurti su veterinaru. Tačiau šis jau išmoko susidoroti su Amsės ožiavimaisis.

Ne tik vaikai prisirišę prie šunelio. Amsei taip pat jų labai trūksta. Per atostogas, kai gimnazija ištuštėja, senoji pilis prityla, Amsė liūdi.

„Ji kokias keturias dienas prastai ėda, labai ilgisi vaikų draugijos“, – apie keturkojės bičiulės išgyvenimus pasakoja mokytoja. 

Gyvendama tarp gimnazistų, Amsė ir pati šio to išmoko. Pavyzdžiui – jos mėgstamiausio skanėsto pavadinimo garsiai minėti šiukštu nevalia. Supratinga kalytė iš karto jo reikalaus. Todėl Bronislava  paduoda lapą, kuriame užrašyta „Hematogenas“ – Amsės svajonių skanėsto pavadinimas.

B. Lipšienė jau treji metai nebemokytojauja, tačiau gimnazija taip ir liko antraisiais jos namais. Netoliese gyvenanti mokytoja su Amse dažnai užsuka į mokyklą, savo viešnagėmis džiugindama ir gimnazistus, ir buvusius kolegas.

Ji kiekvieną sutiktąjį apdovanoja šypsena, o smalsuolius – neįtikėtinomis istorijomis iš gimnazijos gyvenimo. Kas žino, gal kada nors šie pasakojimai taps knyga apie lietuviškos gimnazijos Vokietijoje istoriją ir ją kūrusius bei kuriančius žmones.

Niko ŠOŠIČ, Specialiai „Sekundei“ iš Vokietijos

Panevėžietis Santaras Bagužis į tolimus  egzotiškus kraštus traukia kelis kartus per metus. Noras pažinti pasaulį virto jo darbu.  Santarą nelengva sutikti Panevėžyje. Ir nieko nuostabaus. Aplankytas pasaulio šalis jis skaičiuoja dešimtimis. Santarui teko viešėti  net 68 valstybėse. Kodėl žmogus keliauja, kodėl jam reikia  pasaulio pažinimo, ko galime pasimokyti iš naujų kultūrų ir ko ieško pats Santaras? 

Žavi globalizacijos nepaliesti kraštai

– Kodėl keliaujate ir kada pradėjote tai daryti?

– Tas pomėgis neatsirado vieną rytą nubudus. Kol supratome, ko norime ir tikimės iš kelionių, su žmona Agne aplankėme ne vieną, dabar jau Europos Sąjungos, šalį. Rinkomės ir pažintines, ir aktyvias keliones. Nemėgome pasyvaus poilsio, todėl net į Turkiją, Egiptą, Graikiją ar Ispaniją keliaudavome ilgesniam laikui, kad galėtume šalis išmaišyti skersai išilgai.

Ilgainiui supratome, kad nei komforto, nei patogumų, nei aiškiai suplanuotų kelionių mums nereikia. Frazė: „Tai gyva mirtis – kai įpročiu tampa saugumas“ tapo mūsų mėgstamiausia.

Taip gimė kelionės į tokias šalis kaip Tailandas, Vietnamas, Laosas, Kambodža, Indonezija, Malaizija, Singapūras, Mianmaras, Papua, Marokas, Madagaskaras, Mauricijus, Indija, JAE, Gvatemala, Belizas, Hondūras, Salvadoras.

Vėliau išryškėjo trys mylimiausios šalys: Indonezija, kurioje lankiausi jau keliolika kartų, bei Madagaskaras ir Mianmaras. Čia norisi grįžti vėl ir vėl. Būsimų kelionių jau priplanuota visam likusiam gyvenimui. Tiksliai žinau, kad tai bus tolimos, egzotiškos šalys, ten, kur akies krašteliu dar galiu žvilgtelėti į tikrumą, globalizacijos nepaveiktą šaliai būdingą identitetą, apčiuopti tai, kas dar gali nustebinti. Ne veltui sakoma: tik nauji įspūdžiai mums leidžia pasijusti gyviems.

Mums egzotinės šalys yra tos, kur nuvykę vietiniams gyventojams baltieji atrodo kaip egzotika.

Tai šalys, kuriose dar gali pasigrožėti kitokiais vaizdais, spalvomis, gyvūnais, kitokiu vietinių gyventojų buities ir būties suvokimu. Tai šalys, kur gali išgirsti naujų garsų, užuosti ypatingų kvapų, pajusti išskirtinį klimatą ir mums nebūdingų skonių paletę.

– Kaip planuose atsiranda naujos kryptys?

– Naujos kryptys gimsta mintyse, noruose, svajonėse. Dabar planuoju keliauti į Jemeną ir Etiopiją. Norisi kažko naujo: naujų vaizdų, naujų kultūrų, civilizacijų, naujo skonio. Vėliau ateis laikas Pietų Amerikai, jos savo aplankytų kraštų žemėlapyje dar neturiu. Taip pat vilioja Vakarų Afrika. Tas pasaulis didelis.

– Kodėl artimiausias jūsų taikinys Jemenas?

– Stengiuosi keliauti ten, kur mažiau kraštas paliestas turizmo, mažiau žinomas. Jemenas dabar yra labai uždara šalis, laikoma nesaugia turistams. Bendrauju su savo partneriais, didelėje teritorijoje galima keliauti, nors yra uždarų šalies regionų. Šalyje nestabili situacija.

– Ar nėra minčių aplankyti Tolimuosius Rytus, Sibirą, pakeliauti po Rusijos platybes?

– Kadaise teko lankytis po Tarybų Sąjungos griūties, keliavome į Rusiją, kažką pardavinėjome, kaip ir daugelis to metų pirmųjų verslininkų. Kalbant apie patį turizmą, žinoma, įdomu! Minčių yra, tačiau šiuo metu prioritetas – kiti kraštai, ne Rusija. Palikime ją ateičiai.

– Kokioje šalyje sutikti žmonės pasirodė maloniausi, smagiausi, nuoširdžiausi?

– Negalėčiau išskirti vienos šalies. Tik žinau, jei pats esi pozityvus ir geranoriškai nusiteikęs priimi viską taip, kaip yra, – tai ir aplinka bei žmonės tau atsakys tuo pačiu.

Pasaulyje išlikę mažai kraštų, kur žmonės tokie tikri, nesugadinti beprotiškai skubančios Vakarų civilizacijos. Tu matai savo vaikus, kuriems per prievartą brukamas maistas, ir atsimeni alkanus basakojus malagasių vaikus, kuriems paduotas saldainis ar tuščias plastikinis vandens butelis tampa metų įvykiu. Tai tikrai priverčia susimąstyti apie mūsų kultūrų skirtumus.

Kelionės – vaistas nuo Vakarų kultūros blogio

– Nebuvo kilęs noras ilgesniam laikui, metams kitiems, pasilikti egzotinėje šalyje, pavyzdžiui, tame pačiame Madagaskare?

– Tikrai dažnai kyla toks noras. Paprastai tokios mintys aplanko jau sugrįžus į Vakarų civilizacijos gniaužtus. Norisi pasiimti šeimą ir pakilti. Gal net žinau kur – turbūt pasirinkčiau vieną iš Indonezijos salų.

Nebūtina nuvažiuoti su šeima ir gyventi metus: gali pakakti mėnesio ar dviejų, ką ir esu daręs. Indijoje praleidau tris mėnesius. Visada stengiamės ne tik keliauti įprastais turistiniais maršrutais, bet aplankyti mažiau turizmo paliestas vietas. Pamatyti, kaip iš tiesų gyvena vietiniai, ką jie veikia, valgyti tai, ką įprastai valgo to krašto žmonės.

Išvažiuoti su šeima ilgesniam laikui? Kodėl gi ne, norėtųsi pagyventi gero klimato zonoje, džiaugtis šiltu oru, Lietuvoje turime labai skirtingus metų laikus, dažnai orai mūsų nelepina.

Taip pat norisi pabėgti nuo Vakarų civilizacijos, kuri kartais išveda iš kantrybės. Dvasinė ramybė ir pusiausvyra tuose kraštuose yra aiškesnė, greičiau pasiekiama, nei pas mus. Pavyzdžiui, budizmo kraštuose.

Kodėl rinkčiausi vieną iš Indonezijos salų? Tas kraštas labai traukia, yra keletas salų, kur geriausiai jaustųsi mano šeima. Medicinos pagalba yra šalia ir ji yra pakankamo lygio.

Madagaskare ar Mianmare taip pat nuostabu, viskas gerai. Prireikus profesionalių medikų paslaugų, gali kilti problemų. Indonezijoje, manau, jų nebūtų.

Tačiau esu įsitikinęs, kad tai truktų laikinai. Lietuvą myliu. Mano gimtinėje viskas labai gerai, jei nepastebi tuštybės triumfo ir pinigų kulto. Bet tai tikrai ne Lietuvos kūrinys. Tai likusio sovietinio mąstymo ir brukamo Vakarų civilizacijos blogio mišinys. Tūkstantmečio Lietuva dar paieškų kelyje.

– Esate nusivylęs Vakarų civilizacija?

– Nesu nusivylęs, tačiau kiekvienas mąstantis pagalvoja, kodėl viršų visuomenėje ima pinigų kultas. Daug tuštybės, pakanka pažvelgti, ką rodo televizija. Baisu, nėra ką žiūrėti. Reikia gerai paieškoti gero turinio, kuris turėtų kažkokią vertę.

– Ar pamatyti kraštai ir vietinių žmonių gyvenimas padėjo paneigti kokius nors gajus stereotipus apie kitas kultūras?

– Yra populiarus stereotipas, kad necivilizuotoje Afrikoje ar Azijoje į baltąjį žmogų žiūrima tik kaip į piniginę. Taip tikrai nėra. Ypač Madagaskare ir Mianmare. Kad tai šypsenų ir begalinio nuolankumo kraštai – tai tiesa. Tiesa ir tai, kad net griuvėsių sienos tose šalyse alsuoja ramybe, kurios pasikrauni ištisiems metams.

– Kokios šalies virtuvę labiausiai mėgstate? Kokį neįprasčiausią patiekalą esate ragavęs?

– Labiausiai mėgstu lietuvišką virtuvę, nes jos dažniausiai pasiilgstu. Kelionėse yra tekę išbandyti išties egzotiškų patiekalų. Esu ragavęs smauglio, įvairių gyvačių mėsos, keptos kobros, palmių aliejuje keptų bambukų baltyminių kirmėlių, keptų svirplių, ryžių laukuose aptinkamų keptų plačiasparnių vabalų, didžiųjų vorų, krokodilienos, kalnų kregždučių jauniklių lizdų sriubos, egzotinių paukščių seilių sriubos, manijoko su medumi, palmių šerdies salotų, zebrų mėsos, baobabų vaisių džemo, įvairių netradicinių žuvų patiekalų, marinuotų žaliosios arbatos salotų, lotoso ūglių salotų ir t. t.

Žinau, kad niekada nesugebėsiu paragauti šunienos, kuri labai populiari Vietname, vėžlienos, beždžionėlių smegenų (Indonezijoje), nes tai man per daug artimi gyvūnai.

Egzotinei kelionei nebūtina stora piniginė

– Ar pačiam žmogui be turizmo agentūros lengva susiorganizuoti iš dalies nebrangią tolimą kelionę?

– Visada viskas įmanoma. Norint pagreitinti tą procesą, reikia žinoti, nuo ko pradėti ir ką daryti, kur ieškoti, kam skambinti, su kuo kalbėti. Mėnesį skyrus paieškomas, galima susiorganizuoti pigią kelionę.

Į egzotišką kraštą galima keliauti ir turint mažesnes pajamas. Yra atitinkama keliautojų grupė, angliškai vadinama „Backpacker“, kurie gali skirti daug laiko kelionei ir per ją stengiasi išsiversti  minimaliomis išlaidomis. Ant pečių kuprinė, nakvynė pigiausiuose viešbučiuose ar jaunimo nakvynės namuose, keliaujama viešuoju transportu – taip keliauja jauni, studentiško amžiaus žmonės. Esu ir aš taip keliavęs. Per tam tikrą laiką galima daug ką pamatyti.

Keliautojus su kuprinėmis pavadinčiau nerūpestingais svajotojais: jie dažnai neįsipareigoję konkrečiu laiku būti konkrečioje vietoje, panorėję nesunkiai gali keisti maršrutą.

Šioje srityje jau esu patobulėjęs, norisi greičiau iš naujo krašto gauti tai, ko ieškai. Išleidus kiek didesnę sumą, gali susirasti partnerių, kurie gali parūpinti transportą, ir tada kelionė tampa daug greitesnė.

– Ką galite patarti žmogui, kurio pajamos kuklios, o svajonė – aplankyti Afriką ar Indoneziją?

– Ir nedaug pinigų turint galima pažinti tikrąją egzotiką. Kelionės kainą iš esmės sudaro skrydžio bilietas, viešbučiai, transportas, gidai. Suradus pigų lėktuvo bilietą, ekonominės klasės nakvynes, nebrangų transportą toje šalyje – viskas įmanoma.

Lietuviai – vietinių gidų numylėtiniai

– Ar teko egzotiškuose kraštuose netikėtai sutikti tautiečių?

– Taip, ir ne vieną kartą. Indonezijoje, Vietname, žinoma, nedažnai. Pavyzdžiui, vienas tris mėnesius keliavau Indijoje. Ten lietuvių nesutikau, keista (red. – šypsosi). Pastaruoju metu gana daug tautiečių keliauja į tą šalį susipažinti su šiuo išskirtiniu kraštu. Indonezijoje teko sutikti savarankiškai keliaujančią lietuvių porelę. Įdomu tokiame pasaulio kampelyje sutikti turistų iš mūsų mažytės Lietuvos.

– Ar lietuviai smalsūs turistai?

– Manau, kuo toliau, tuo labiau mes norime keliauti, pajuntame naujų kraštų pažinimo skonį. Su laiku kelionės veda tik tolyn. Tie, kurie buvo išvykę į Turkiją, Egiptą, Ispaniją, Kretą, vėliau smalsumas veda į platesnius horizontus.

Lietuviai smalsūs žmonės. Palyginti su kitų šalių turistais, mes esame ramesni, paprastesni, nesame išsišokėliai.

Lietuviai nereiklūs, dažniau norintys gamtos, o ne muziejų, neretai tampa vietinių gidų numylėtiniais.

– Ar egzistuoja tam tikros turistinių krypčių mados, minėjote, daug tautiečių traukia į Indiją?

– Taip. Kitą vertus, Indija turi tokią energiją ir tokį dvasingumą, kad kalbėti apie madas neverta. Tas, kuris nori Indijos, supranta, kur ir kodėl keliauja. Aš kalbu apie tokius, kurie į tą šalį vyksta ilgesniam laikui, nori atrasti save, skrenda į Indiją realiai ją pajusti.

Kitą vertus, galbūt galime įžvelgti tam tikrą turistų grupę, kuriems svarbu pasigirti buvus Indijoje. Kaip aš sakau, yra turistai ir yra keliautojai. Mano organizuojamuose žygiuose žmonės nori būti keliautojai, o ne turistai.

– Ar galėtumėte apie konkrečias atostogas pasakyti: „Tai buvo geriausia mano gyvenime kelionė!“?

– Jos visos labai skirtingos ir visos kažką duoda. Didžiausią įspūdį ir ryškiausią pėdsaką paliko Indija. Nesakau, kad Indiją išskiriu iš visų kitų aplankytų kraštų, tikrai ne. Tačiau daugiausia man davė ir didžiausią įspūdį paliko būtent tas kraštas.

Indija labiausiai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Turėjau tikslą – per tris mėnesius nukeliauti iš piečiausio Indijos taško Kanijakumari iki šiauriausio Kašmyre. Tai ir padariau.

Juk apie Indiją sakoma: kas ten pabuvo ilgiau nei įprasta, pasisvečiavo autentiškame ašrame ir skyrė bent porą savaičių meditacijai – neabejotinai pakeičia požiūrį į pasaulį.

Bet tai nėra vienintelė šalis, galinti sukelti perversmą galvoje. Kiekviena aplankyta Azijos ar Afrikos šalis taip pat yra išskirtinė. Po kiekvienos kelionės ten esi priverstas permąstyti savo gyvenimą ir perdėlioti vertybių skalę.

Kartais stebiu per televizorių kelionių žurnalus, išvydus Indijos vaizdus, šiurpuliukas perbėga per kūną, nors nuo tos vienintelės viešnagės prabėgo keleri metai.

Kalbant apie šalis, į kurias noriu vis grįžti ir grįžti, kur geriausiai jaučiuosi – tai Indonezija, Madagaskaras, Mianmaras, Centrinė Amerika, Gvatemala.

– Kas jus labiausiai žavi šiuose kraštuose?

– Svarbi ne tik gamta, klimatas, bet ir žmonės. Mažiausiai sugadintų civilizacijos ir turistų galima atrasti būtent Madagaskare, Mianmare, Indonezijoje ir ne pagrindiniuose šalies taškuose, labiausiai lankomose vietose. Jos turi tam tikrą sugedimo laipsnį. Madagaskare dar to nėra, tai visai neturistinė valstybė.

Pirmas dalykas, kuris atbaido didžiąją dalį turistų, – brangūs skrydžiai. Iki šio mėnesio ši valstybė buvo dar gana uždara, nes į valdžią prezidentas atėjo po karinio perversmo. Jo nepripažino nei Afrikos lyga, nei Europos Sąjunga, nei JAV. Visai neseniai įvyko rinkimai, kuriuos pasaulis pripažino kaip demokratinius. Netrukus šalies sienos turėtų atsiverti turizmui.

– O kaip iki tol keliaudavote į tą šalį? Reikėjo ilgai laukti, kol gausi vizą, kur dar biurokratinės kliūtys?

– Ne, tiesiog į tą šalį nebuvo rekomenduojama keliauti. Nors dažnai pagalvoju, kad šalys po karinio perversmo yra saugiausios. Kas keliasdešimt ar 100 kilometrų yra saugumo postai, vyrauja griežtaė tvarka, nes nauja valdžia bijo galimų opozicijos veiksmų.

Pavojai bei nuotykiai – neišvengiami palydovai

– Ar neteko susidurti su nusikaltėliais ar priešiškai nusiteikusiais kariškiais, tvarkos sergėtojais?

– Salvadore pakliuvau į nemalonią situaciją.  Ėjau į savo viešbutį ir sutikau aiškiai apgirtusį aukštesnio rango karininką, galbūt seržantą. Jis buvo su dviem jaunesnio rango blaiviais kareiviais. Matyt, jie nusprendė papildomai užsidirbti:  man stengėsi į kišenę įdėti žolės ar kanapių maišelį. Manau, jie mane bandė pakišti: slapta įdėti narkotikus, juos per kratą rasti, apkaltinti narkotinių medžiagų laikymu ir po to reikalauti kyšio. Jei ne, būčiau uždarytas į areštinę ir ilgai kirmijęs Salvadore. Aš spėjau susigaudyti, supratau jų kėslus, atsitraukiau. Pradėjome kalbėtis, paprašė parodyti dokumentus, pinigus, vyriausiasis kariškis bandė juos paimti.

Įsišnekėjome, pasirodo, jis tarnavo Irake. Tada aš jam priminiau, kad mes, lietuviai, taip pat tarnavome Irake, esame toje pačioje stovykloje, taigi – draugai. Situacija greitai iš esmės pasikeitė – iškart tapome bičiuliais ir gana draugiškai išsiskyrėme.

Dabar smagu prisiminti, o tada kilo visai rimtas pavojus būti uždarytam kalėjime arba būtų tekę duoti nemažą kyšį.

– Kokių  nuotykių dar esate patyręs?

– Kiekviena kelionė atskiras didelis nuotykis. Planuoju apie tai parašyti knygą.

Kartą Madagaskare savanos džiunglėse pasiklydome. Neplanuotai išvykome per vėlai. Pasirodo, visų keturių mūsų visureigių vairuotojai vietiniai malagasiai visiškai nesiorientuoja tamsoje.

Jie puikiai žino kelius dienos metu, o naktį dar niekada nėra bandę važiuoti. Pasiklydome negyvenamose vietose, kur nėra jokio mobiliojo ryšio, kelių… Vieną iš vairuotojų ilgai įkalbinėjau toliau tęsti kelionę, nes jis nusprendė sulaukti ryto sėdėdamas ant termitų namuko. Teko pačiam bandyti orientuotis ir malagasiams rodyti kelią.

Dar vienas nuotykis leido ne vienam pajusti adrenalino antplūdį. Plaukėme upe, kurioje knibžda krokodilų. Nors draugus įspėjau, kad maudytis čia pavojinga, jie visa tai priėmė kaip juoką. Pamačiau šalia laivo besimaudančius mūsiškius ir už kokio šimto metrų kyšančią krokodilo galvą. Riksmų tikrai buvo daug. Gerai, kad viskas laimingai baigėsi. O vienos kelionės „vinis“ buvo vėjaraupiai, kurių man į kelią įdėjo mano sūnelis. Vietiniai malagasiai manęs šalinosi kaip kokio ateivio iš kosmoso. Visas kaimelis net buvo susirinkęs pas vietinį šventiką „tčiumbą“ pasitarti, kaip toliau gyventi su šiuo keistuoliu.

Pomėgis virto darbu

– Jūsų kelionių agentūra siūlo tolimas keliones, jautėte poreikį, kad lietuviai vis labiau nori keliauti ne į atsibodusius Turkijos kurortus, o į egzotiškus kraštus?

– Aišku, tolimų kraštų pažinimas man buvo hobis, tai man labai artima veikla. Jei hobis tampa darbu – esi laimingas žmogus.

Iki tol dirbau visiškai su turizmu nesusijusį darbą. Priklausiau statybų sektoriui, kuris ilgainiui man atsibodo. Atėjo krizė, mečiau darbą ir išvykau į Indiją. Po šios kelionės grįžęs į Lietuvą įkūriau savo kelionių agentūrą. Indija leido rasti atsakymus ir pažinti, atrasti save. Iki tol buvau paieškų kelyje.

– Ar kelionėse stengiatės viską iki smulkmenų suplanuoti, ar paliekate laisvės netikėtumams, šiokiai tokiai nežinomybei?

– Geriausia, kai pasilieki erdvės neapibrėžtumui, kai savęs griežtai nesuvaržai. Jei keliauju vienas, visko labai detaliai neplanuoju. Jei keliauju su šeima, tada kelionė būna konkretesnė, o jei esu atsakingas už visą būrį, jį lydžiu, tada beveik nelieka laisvės improvizacijoms ir planų pasikeitimams.

Vietoj depresijos – naujų kelionių planavimas

– Ar nesunku po atostogų egzotiškoje šalyje sugrįžti į lietuvišką realybę?

– Kartais būna sunku. Šeima man sako, kad porą dienų, kai sugrįžtu iš kito pasaulio galo, sunku su manimi susišnekėti, esu kosmose. Mintyse dar būnu toli nuo Lietuvos. Taip pat turi įtakos laiko juostų skirtumas, pavyzdžiui, grįžtant iš Centrinės Amerikos ar Azijos.

Kartą teko patirti ekstremalų laiko juostų pokytį: grįžau iš Centrinės Amerikos, laiką reikėjo atgal pasukti 9 valandomis. Pabuvęs kelias dienas Lietuvoje iškeliavau į kitą planetos pusrutulį, skridau į Indoneziją. Vėl reikėjo pasukti 7 valandomis atgal. Iš pradžių organizmas nesupranta, kas vyksta, reikia jam laiko adaptuotis. Dvi, trys dienos ir kūnas įsivažiuoja į naują paros ritmą.

– Ar neapima nostalgiškas liūdesys grįžus namo? Juk dažnai atostogos taip greitai ir nepastebimai prabėga?

– Sutinku, kad mano darbas – tai atostogos. Dažnai lydžiu grupes į tuos kraštus kaip viso turo organizatorius. O prabėgusių atostogų nostalgiją geriausia gydyti svajojant ir planuojant naujas keliones į naujas šalis.

Linas JOCIUS

Karaliaus Mindaugo husarų bataliono (KMHB) organizuojamose išgyvenimo pratybose kariai per beveik dvi savaites įgis teorinių žinių ir praktiškai jas išbandys sudėtinguose žygiuose ar ekstremaliomis situacijomis. Šią savaitę prasidėjusiose pratybose per dvi pirmas dienas kariai supažindinti su jų koncepcija, jiems dėstyta teorinė medžiaga apie išgyvenimą esant sudėtingoms sąlygoms.

Išlikimo pamokos

Trečią pratybų dieną, spaudžiant šaltukui, kariai turėjo praktiškai pritaikyti per paskaitas įgytas  žinias. Nuo pat ryto miške kariai mokėsi nustatyti atstumus, maskuoti pėdsakus, įkurti ugnį.

Išgyvenimo pratybose dalyviai turėjo rasti geriamojo vandens, pasirūpinti maistu žiemą: medžioti laukinius gyvūnus, paukščius ir juos steriliai apdoroti.

Po visų išbandymų kariams buvo įteikti žemėlapiai ir nurodyta, kur keliauti – prasidėjo keliolikos kilometrų orientacinis žygis.

Kariams sugrįžus į batalioną, pratybos tęsėsi. Čia jų laukė viena iš ekstremalių išgyvenimo pratybų dalių: buvo imituota, kad netikėtai lūžo ledas. Kariai šoko į ledinį vandenį ir turėjo greitai susiorientuoti pasiekti krantą, pirmiausia ant ledo iškelti ginklą, didžiulę kuprinę, tik tada išlipti iš eketės.

Tai tik pirmoji šių pratybų fazė. Netrukus pratybos bus Kupiškio rajono miškuose ir ten per kelias paras kariai turės atlikti įvairias užduotis. Ugnies užkūrimas atšiauriomis sąlygomis, pėdsakų maskavimas, atstumų nustatymas, būsto ir slėptuvės įsirengimas, vandens ir maisto paieškos miške, žvejyba turint minimalius įrankius, išsigelbėjimas iš eketės – tai tik dalis kitą savaitę laukiančių užduočių ir išbandymų.

Kariai veiks nedidelėmis – dviejų trijų žmonių – grupelėmis. Jų padėtį apsunkins tai, kad nebus galima paimti palapinių, miegmaišių, į miškus patrauks su kuprinėmis, kuriose –  tik būtiniausi daiktai.

Dalijasi patirtimi

Pagrindinis šių pratybų iniciatorius – vyriausiasis leitenantas Vygantas Bajorinas, Karaliaus Mindaugo husarų bataliono štabo S2 skyriaus žvalgybos karininkas. Jis prieš porą metų dalyvavo kursuose Norvegijos miškingose ir atvirose kalnuotose vietovėse iki kilometro aukštyje virš jūros lygio. Šia patirtimi jis antrus metus iš eilės dalijasi su Lietuvos kolegomis.

„Karių  pasirengimas skirtingas. Vieni panašiose pratybose dalyvauja ne pirmą kartą, kitiems tai nauja užduotis.  Jos tikslas – išmokyti elgtis įlūžus ledui, kokie pirmiausia turi būti atlikti veiksmai. Šią savaitę buvo teoriniai ir praktiniai užsiėmimai, o kitą savaitę šiuos pratimus panaudosime per kompleksines pratybas Kupiškio rajone“, – paaiškino V. Bajorinas.

Pasak jo, kariai, mokėdami išgyventi atšiauriomis sąlygomis, šiltuoju metų laiku nesunkiai prisitaikys prie aplinkybių.

„Pratybose dalyvauja ne tik mūsų kuopos žvalgybos kariai, bet ir eiliniai. Gebėjimas išgyventi atšiauriomis sąlygomis – neįkainojama patirtis.  Pavyzdžiui, per misijas, vykdydami užduotis, kai kurie patekdavo į įvairias, sudėtingas situacijas ir būdavo reikalingos žinios išgyventi žiemos sąlygomis. Manyčiau, ne kiekvienas tai sugeba“, – sakė KMHB kapitonas Raimundas Jareckas.

Pratybose dalyvauja daugiau nei šimtas kariškių. Pernai jų buvo gerokai mažiau.  

Linas JOCIUS

Visai nenutuokiančiųjų, kaip ir kuo vadovaujantis sudarinėjami horoskopai, akys šiek tiek prasivėrė pabendravus su prieš keletą dienų Panevėžyje viešėjusiu žinomu astrologu Nagliu Šulija. Į susitikimą su juo atėję panevėžiečiai scenoje kabančiame ekrane matė didžiulį Zodiako ratą, kurio viduryje grafiškai buvo pavaizduotas planetų judėjimas.

Ypatybė – didysis kryžius

Ši programa gali parodyti, kokiu metu, ties kokiu ženklu, kokia planeta atsiduria, o žinant kiekvienos planetos ypatybes, jai priskiriamus bruožus jau galima, kaip sako N. Šulija, ką nors ir „sužvejoti“ – suprasti, ką sako žvaigždės vienam ar kitam Zodiako ženklui. 

Įtakos, be abejo, turi ir kita, pavyzdžiui, juodojo mėnulio – tam tikro taško – padėtis, ir daug kitų ženklų, tiktai astrologams atveriančių savo paslaptis.

Planetų išsidėstymas įžengiant į Žemę šiems metams buvo ypatingas, jos tuo metu sudarė didžiojo kryžiaus ženklą. Vienos prieš kitas išsidėsčiusios planetos skelbė didesnę įtampą, sudėtingas situacijas.

Bet astrologas nuramina – Lietuvai pavojų šis planetų išsidėstymas nenumato, atvirkščiai, žada ramius ir taikius metus. Toks pat didysis kryžius buvo susidaręs 1965, 1999 metams ateinant ir nieko baisaus šalyje neįvyko.

Stebėtinai ramius N. Šulija mato ir šiuos metus. Nei ypatingų laimėjimų, nei bėdų, nei naujų „snorų“ nematyti. Nei rinkimai, nei kitais metais žadamas įvesti euras Lietuvos nesudrebins. Nemalonumai ir bėdos gali prasidėti tik 2015 metų pabaigoje.

Įtampa užsitęs

Astrologas primena, kad horoskopai gali būti sudaromi ne tik žmonėms, bet ir valstybėms, pagal jų įkūrimo laiką. Ukrainoje vykstančius įvykius aiškiai atspindi ir žvaigždės. Žvelgdamas į šios šalies horoskopą N. Šulija  teigia, kad metams prasidėjus Jupiteris buvo atsidūręs prieš Plutoną.

„Žinant,  kad Jupiteris yra valdžios ženklas, o Plutonas – valios, minios įvaizdis, nesunku suprasti, apie kokius įvykius pasakoja žvaigždės“, – sako astrologas.

Beje, prie šios šalies horoskopo greitai atsiranda ir Uranas – laisvės, maišto, reformų ženklas.

Sekdamas planetų judėjimą, astrologas įtampą Ukrainoje mato ir vasario mėnesį ir net balandį. Tačiau tuo metu ji jau pradeda atlėgti. O liepos mėnesį visos valdingosios planetos išsibarsto, ties Ukraina lieka tik Uranas ir Plutonas. Toks išsidėstymas neberodo jokių nesutarimų ir pykčių.     

N. Šulija sako, kad didelę reikšmę sudarant horoskopus turi juodasis mėnulis – ne dangaus kūnas, o fiktyvus taškas, žymintis Mėnulio orbitos nutolimą. Jo įtaka dažniausiai būna neigiama.

Ramybė – ne visiems

Dėl to, kad juodasis mėnulis buvo Vėžio ženkle, kurį laiką kentėjo po šiuo ženklu gimę žmonės. Tiesa, ne visi, kitus palaikė ir gelbėjo čia pat esantis Jupiteris. N. Šulija sako, kad po Vėžio ženklu gimusių žmonių stichija – emocijos ir vaizduotė.

Iki kovo mėnesio to ženklo žmonių emocinė būsena, kaip ir dabar, bus svyruojanti nuo nulio iki absurdo. Čia pat juokas, čia pat ašaros. Bet artėja laikas, kai padėtis keisis, bus galima atsikvėpti, grįžti į įprastą gyvenimo ritmą. 

Kovo mėnesį juodasis mėnulis pereina į Liūto ženklą, tad šio ženklo žmonėms reikėtų tam rimtai pasiruošti. 

„Svarbiausias Liūtų ginklas turėtų būti santūrumas. Tiems, kurie sugebės nesmerkti, nesipiktinti, nenusivilti, bus lengviau išgyventi šį periodą“, – sako N. Šulija ir šio ženklo žmonėms pataria  pasipuošti kuklumu. Ir ilgam – iki pat  gruodžio mėnesio, kol juodasis mėnulis pasitrauks.

Yra gera žinia ir Liūtams: vasarą į jų ženklą įeis Jupiteris, ši planeta gali suteikti pagalbą, pagerinti situaciją.  Vis dėlto šie metai – ne Liūtų metai, ypač jiems nepalankus pirmasis metų pusmetis. Nusiminusiems dėl šios žinios Liūtams N. Šulija pataria sau pasakyti: „Aprimk, tai praeis.“  Ir iš tikrųjų, 2015 metai Liūtams bus labai palankūs.

Liūtas, pasak N. Šulijos, ryškiausia Zodiako žvaigždė. Po šiuo ženklu gimusiems žmonėms svarbu būti matomiems ir vienaip ar kitaip jie to pasiekia. Savo principus jie gali ginti labai karštai, tačiau, pasak astrologo, gulinčiųjų nemuša, globoja silpnesniuosius.

Gyvenimas verda

Gruodį, pabaigęs kankinti Liūtus, juodasis mėnulis atiteks Mergelėms. Šio ženklo žmonėms metai  bus tik vidutiniai, didelių pergalių nenumatyta. Ateinantys metai gali atsiųsti dar daugiau išbandymų. 

Mergelės ženklo žmonės – kruopštūs, atidūs, matantys visas smulkmenas, nuoseklūs. Mergelės labai pareigingos, tad ir sunkumus geba lengviau nugalėti.  

Šie metai ypač svarbūs po Svarstyklių ženklu gimusiems žmonėms.

„Dabar Svarstykles sunku atpažinti, šio ženklo atstovai tarsi dopingo gavę. Visada buvę tarsi taikos balandžiai, nuolat svarstantys, kaip pasielgti, dabar, į jų ženklą atėjus Marsui, atrodo tarsi pakeisti. Jų gyvenimas – jėga, energija, žengimas į priekį. Ir pavasarį, ir vasarą Svarstyklės gyvens tarsi su vidine spyruokle. Vienintelis reikalavimas – turėti tikslą, nes energijos jam įgyvendinti tikrai pakaks. Blogiau bus be tikslo likusiesiems – neišnaudota energija gali susikaupti ir grėsti somatiniais sutrikimais“, – pasakoja N. Šulija. 

Liepą, Marsui pasitraukus, Svarstyklės vėl grįš prie ramybės ir savo įprastų svyravimų bei svarstymų. N. Šulija sako, kad Svarstyklės – pusiausvyros simbolis. Todėl šio ženklo žmonės kiekvieną jiems rūpimą temą ilgai svarsto,  vertina ir iš vienos pusės, ir iš kitos.

Dar viena šio ženklo ypatybė – intelektualus estetizmas. Svarstyklės mėgsta meną: teatrą, muziką, tapybą, literatūrą.

Kelionė su Saturnu

Nuo Svarstyklių pabėgęs Marsas liepą atsidurs Skorpiono ženkle, tačiau ne ši planeta bus svarbiausia. Skorpionų laukia ilga kelionė su nedraugišku, nemaloniu pakeleiviu Saturnu.

Skorpionams nežadama šventinio periodo, ateina laikas, kai jiems teks jaustis gana prastai, kaip sako N. Šulija, tarsi kryžiuočiams Palestinos dykumoje. Jie nuolat jaus fizinių jėgų trūkumą, bus kamuojami liūdesio, ypač nelengva bus metų viduryje.

Šio ženklu atstovų artimieji turėtų elgtis atsakingai – paglostyti Skorpionui galvą, paguosti. Tuo metu Saturno stingdomas Skorpionas ir taip daug turės vidinio šalčio, o nepajutęs meilės ir dėmesio gali kankintis, pradėti kandžioti pats save.

Taip gali tęstis iki pat Naujųjų metų, tik 2015-aisiais Skorpionai vėl jausis įprastai. N. Šulija teigia, kad šio ženklo žmonės gyvena pagal taisyklę: „Skorpionas pats sau ponas“,  nieko nepriima už gryną pinigą, patys nori viską patikrinti, įsitikinti.

„Skorpionas – Zodiako išbandymas. Nors nuo jo tarsi sklinda ramus pasitikėjimas savimi, jam tai nemažai kainuoja“, – sako astrologas.

Surašyti tikslus

Pats pirmasis Zodiako ženklas  Avinas reikalus sprendžia greitai, veikia irgi greitai. Šio ženklo žmonių laukia draugystė su Uranu – laisvės, maišto ženklu.  N. Šulija dėmesį atkreipia į šio ženklo viduryje gimusiuosius – jų laukia ypatingi, netikėti pokyčiai.

„Ateina laikas,  kai po Avino ženklu gimusiesiems nebetinka ir nebepatinka gyventi taip, kaip anksčiau, bet ką reikia daryti  – jiems dar neaišku. Pašoks, puls daryti kažką, bet nežinia, ar teisingai“, – sako N. Šulija ir pataria Avinams patiems ieškoti išeities. Pirmiausia reikėtų kruopščiai susirašyti savo tikslus, norus, išanalizuoti juos ir, atrinkus geriausią, bandyti įgyvendinti. 

Nelengvas sezonas laukia ir Ožiaragių, ypač tų, kurie gimę pirmosiomis metų dienomis, sausio 1–5. Tomis dienomis pro juos kaip tik keliavo Plutonas.

„Šalia šių žmonių esantieji šiemet gyvens tarsi šalia branduolinio reaktoriaus – arba smarkiai nukentės, arba užsigrūdins ir įgis ypatingų galių. Metų pradžioje Ožiaragiai jaus įtampą –  tarsi į nugarą įremtą durtuvą, verčiantį skubėti, lėkti, raginti kitus. Laimei, netrukus jie gaus ir saldainį, šalia atsiras Venera ir sušvelnins visus smūgius“, – aiškina N. Šulija. 

Ožiaragiai atkaklūs, todėl kai savo gyvenime numato tikslą, jo ir siekia, nekreipdami dėmesio į smulkmenas. Astrologas Ožiaragį vadina Zodiako uola ir statytoju.

Be ypatingų permainų

Vasario mėnesį Vandenio ženklą pasieks Merkurijus ir suteiks šio ženklo žmonėms galimybę pradėti  tvarkyti svarbius reikalus, prasidės tam labai palankus metas.

Vandenis ne visada nuspėjamas ženklas. Niekas negali iš anksto pasakyti, ką jis sugalvos. Šio ženklo žmonės sugeba sugauti, suprasti ir pateikti kitiems dar tik ore sklandančias idėjas.

Vandeniai daro tai, kas jiems patinka, dėl to su jais nelengva. Vandenių neįmanoma priversti, tačiau  galima sudominti.

Kaip ir Vandeniams, Žuvims šie metai nebus ypatingi.

„Žuvys  ramiai sau plaukios ir  stebės gyvenimą. Jeigu reikės, kaip visada neįtikėtinai lengvai nuplauks ir išsisuks iš bėdos“, – sako N. Šulija.

Jis teigia, kad Žuvys gali būti ir lepios, ir kovingos. Stipriausi jų jausmai – nuojauta ir užuojauta.

Jaučiai taip pat tik stebės gyvenimą tarsi sėdėdami ant kelmo gražiame miške. Šie metai jiems bus paprasti, dalykiški, šiek tiek romantikos gali sulaukti birželį.

Jautis simbolizuoja ramų, stabilų darbą, jo pasaulis susideda iš aiškių, suprantamų dalykų. Jie visada žino, ko siekia ir kaip tai padaryti. Po Jaučio ženklu gimusieji dažniausiai būna labai ramaus charakterio ir reikia daug pastangų, kad išvestum juos iš kantrybės.

Veiklos užteks

Nieko ypatingo metai nežada ir Dvyniams. Tiesa, nusivilti neteks  – veiklos prisigalvoti jie sugebės, be to, bus puiki vasara, ypač sėkminga gegužė. 

Pasak N. Šulijos, stebint po Dvynių ženklu gimusius žmones gali pasirodyti, jog jie visada viską žino. Jie spartūs, sumanūs, plačių interesų, bet neturi laiko bei noro į kokią nors temą smarkiai gilintis. Dvyniai kupini idėjų, visuomet puikūs pašnekovai, su jais smagu keliauti.

Šauliams žvaigždės žada itin gerą metų pabaigą – sėkmingus lapkričio, gruodžio mėnesius. Ženklo, kuriam reikia erdvės ir nepriklausomybės, žmonėms taip pat tenka tik stebėtojų vaidmuo.

Puikiai žinančių, kas yra moralė, Šaulių savivertė labai aukšta. Šaulys drąsiai eina prie tikslo.

Kalbėdamas apie įsibėgėjančius 2014-uosius Žaliojo medinio arklio metus N. Šulija teigia, jog kai kurie šių metų įvykiai gali būti tęstiniai ir rimtų permainų pradžia. Net ir menkiausios smulkmenos bus labai reikšmingos, įsimintinos.

Nors ir labai dvilypiai, 2014 metai vis dėlto žada būti ramūs, šeimyniški ir kupini gerų idėjų.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Naujausiame Emilio Vėlyvio filme „Redirected / Už Lietuvą“ vieną ryškiausių vaidmenų sukūrusi Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Vita Šiaučiūnaitė jaučiasi laiminga, nes gyvenime turi viską, apie ką svajojo: mylinčią šeimą ir mėgstamą darbą. Jos laimės pagrindas – gebėjimas džiaugtis tuo, ką turi.

Turi svajonių

Bene labiausiai pastaruoju metu aptarinėjamas įvykis – kino teatruose pasirodžiusi juodojo humoro kriminalinė komedija „Redirected / Už Lietuvą“. Vieną ryškiausių vaidmenų – kaimo nuotaką Saulę, visus privertusią, jei ne susimąstyti, tai bent nuoširdžiai pasijuokti dėl frazės: „Aš ne ku…va, aš turiu svajonių, aš noriu būti kino kritike“, suvaidino J. Miltinio dramos teatro aktorė Vita Šiaučiūnaitė.

Kritikos sulaukusią frazę aktorė siūlo priimti ne kaip vulgarų juokelį, o žinią, kad neturintis svajonių žmogus priverstas tik vegetuoti. Svajonės yra gyvenimo varomoji jėga.

„Ta tobula režisieriaus sugalvota frazė turi svorį, bet jeigu kas tuo metu, kai buvo ji ištarta, būtų įjungęs antrą planą, kurį turi aktorius, būtų galima perskaityti ir kitą žinią: jeigu neturi svajonių, egzistencija tarsi sustoja, tik svajojantis žmogus gali būti žmogumi“, – mano V. Šiaučiūnaitė.

Saulės personažas kažkuo artimas ir pačiai aktorei. Ji savo kailiu patyrė, kad provincijoje, mažuose miesteliuose gyvenantieji yra užsibuvę savyje, o baisiausia – pamiršę svajoti. Todėl kai vaikystėje Vita garsiai su visais pasidalydavo savo svajone tapti aktore, dažnai sulaukdavo pašaipų.

„Pati esu kilusi iš Kupiškio, augau kaime, kur buvo normalu svajoti tapti pardavėja ar geriausiu atveju kirpėja. Todėl kai aplinkiniai išgirsdavo, kad svajoju apie aktorystę, sulaukdavau įvairių replikų. Todėl ir į mano veikėjos Saulės lūpose nuskambėjusią frazę reikėtų žiūrėti daug plačiau. Tai kur kas daugiau nei žinutė kritikams“, – sakė aktorė.

Kaip prisipažino Vita, jai šiek tiek liūdna, kad daugelis mačiusiųjų filmą „Redirected / Už Lietuvą“ jį suprato kaip mūsų šalies niekinimą. Iš tiesų režisieriaus ir visos kūrybinės komandos sumanymai buvo visai kitokie.

„Taip, mes esame tokie, bet gal galime ką nors padaryti, kad tokie nebūtume. Gal reikia iš šono pasižiūrėti, kaip atrodome, o ne piktintis, kad tokie esame“, – įsitikinusi V. Šiaučiūnaitė.

Pirmasis krikštas

Jau dvylika metų J. Miltinio dramos teatre vaidinančiai aktorei tai buvo savotiškas debiutas kine. Tiesa, pačiais pirmaisiais metais teko viename rusiškame filme atlikti epizodinį maždaug dviejų sekundžių vaidmenį. Tačiau, kaip juokauja moteris, ji neprisimenanti nei režisieriaus, nei  filmo pavadinimo, todėl to debiutu kaip ir nedrįstanti vaidinti. Tad  „Redirected / už Lietuvą“ filmavimo aikštelė buvo tikrasis jos krikštas kine.

„Kai žiūrėjau filmą, man nebuvo labai gėda, nors į save žvelgti visada labai sunku. Vaidinti kine sunku tuo, kad čia nėra, kaip teatre, tam tikro taško, augimo ir kulminacijos, jau pirmoji scena reikalavo pačios aukščiausios kulminacijos, daugiausia emocijų. Per kelias sekundes turi pasiekti tokią būseną, kurios reikia tai scenai. Aišku, jeigu būtų leidę, gal būčiau ir kai ką kitaip dariusi. Tačiau iš karto buvo pasakyta, kad čia yra kinas, tad visų tų teatro „bajerių“ nereikia prisigalvoti“, – prisiminė V. Šiaučiūnaitė.

Sunku buvo ne tik per trumpą laiką pasiekti tam tikrą emocinį tašką, bet ir gyventi nuolatiniu laukimu. Mat visa kūrybinė komanda į filmavimo aikštelę atvykdavo apie šešias ryto, maždaug valandą grimuodavosi, paskui laukdavo, kol ateis laikas scenai. Dažnai būdavo taip, kad tas laikas ateidavo tik penktą valandą vakaro arba tą dieną netekdavo vaidinti.

„Tai galima vadinti ir savotiška sanatorija, mat gali užsiimti įvairiausiomis veiklomis. Bet aš, žinodama savo sceną, bijojau kitų veiklų, nes jeigu pradėsi skaityti knygą, paskui labai daug intelekto gali atsispindėti tos mergaitės akyse“, – juokavo menininkė.

Ūkininkaujanti aktorė

Aktorės profesija  visada buvo  Vitos svajonė, ir jos atkakliai siekė. Ji augo pas močiutę kaime, kur dažnai dėl vėjo ar kitų klimato reiškinių dingdavo elektra. Kadangi mergaitė negalėdavo eiti miegoti nepažiūrėjusi animacinių filmukų, juos namuose vaidindavo pati.

„Gal pirmoje ar antroje klasėje reikėjo rašyti rašinėlį, kuo norėčiau būti užaugusi. Parašiau du variantus: aktorė arba melžėja. Man kažkodėl atrodė, kad aktoriai paskendę didmiesčio rutinoje, o aš savęs neįsivaizdavau gyvenančios mieste. Taip susiklostė, kad esu aktorė ir gyvenu vienkiemyje. Karvės neturiu, bet auginu dvylika vištų. O gal išėjusi į pensiją ir karvutę įsigysiu. O gal iki kelių į ūkį ir neklimpsiu“, – svarsto V. Šiaučiūnaitė.

Vištų pulkelis jų namuose atsirado ne iš bado, tiesiog norėjosi turėti kažką, kuo būtų galima rūpintis, bet to rūpesčio nereikėtų labai daug.

Vyresnioji dukra, kuriai dabar septyniolika, visas atostogas praleisdavo kaime, kur buvo nemažai įvairiausių gyvūnų, o jaunėlis septynmetis sūnus galėjo rūpintis tik dviem šunimis ir katinu. Ir nors artimiausi kaimynai, kuriems šeima padeda nušienauti pievas, laiko nemažai gyvulių, tai ne tas pats, kas turėti savo.

„Norėjosi sūnui parodyti daugiau, kad jis galėtų ir gyvūnais rūpintis. Gyvenimas kaime ir turi būti kaip tikrame kaime“, – mano aktorė.

Tiesa, gyvenimas atokiame vienkiemyje turi ir minusų. Vasarą atstumą nuo namų iki miesto galima įveikti per 20 minučių, o žiemą jis pailgėja iki pusantros valandos. Mat užpusčius kaimo keliukus mašiną tenka palikti prie kaimynų sodybos ir maždaug keturis kilometrus kulniuoti.

„Vis manau, kad ateis tas metas, kai civilizaciją galėsime pasiekti nepriklausomai nuo oro sąlygų. Tad viliuosi, kad mūsų pasivaikščiojimai kada nors baigsis. Kita vertus, kiek tos žiemos,  žingsniuoti tenka gerą mėnesį. Aišku, blogiausia vaikams, bet dukrą visada guodžiu, kad jos mokytojos jau ne visos mokyklą pasiekė pėstute, o ji vis dar eina“, –  pasakoja V. Šiaučiūnaitė.

Gyvenimo ramstis – šeima

Vita tikina,  kad kaimo niekada negalėtų iškeisti į miesto šurmulį. Gyvenimo gamtos apsuptyje privalumai yra tie, kad čia galima būti savimi ir visiškai nepriklausyti nuo aplinkinių nuotaikų, emocijų, niekur nereikia bėgti. O svarbiausia – labai lengva auginti vaikus.

„Mieste vaikus reikia auklėti, o kaime jie auga patys, ragaudami visas žoles, krimsdami ką tik iš lysvės išrautą ir į rankovę nuvalytą morką. Man labai norėjosi vaikams suteikti gražiausią, ką pati atsimenu iš vaikystės“, – sakė dviejų vaikų mama.

Ji įsitikinusi, kad visuomenė būtų beveik tobula, jeigu tėvai turėtų daugiau veiklos su savo atžalomis, pavyzdžiui, tėtis, eidamas skaldyti malkų, pasiimtų ir savo dar visai mažą vaikiuką. Net jeigu jis ir nelabai galės ką padėti, bet pastovės šalia, pabendraus, mokysis.

Deja, dabar vieni įlindę į kompiuterį, kiti – prie televizorių. Geriausiu atveju visi savaitgalį nueis pačiužinėti, bet ir tai ne visos šeimos sau gali tai leisti, be to, nenori.

„Džiaugiuosi, kad savo vyriausiąją išmokiau visų darbų, kuriuos aš pati moku. Juk ir ravėti daržus abi pradėjome, kai ji dar neskyrė burokėlio nuo žolės. Tačiau esu rami, nes žinau: kad ir kur ji išvažiuotų, mokės viską, ko gali prireikti“, – įsitikinusi V. Šiaučiūnaitė.

Moteris teigia, kad šeima jai yra svarbiausia ir jeigu tektų kada rinktis – šeimą ar karjerą,  jai niekada neiškiltų dvejonių. Kai turi nuostabią šeimą, rinktis ir nereikia.

„Labai džiaugiuosi, kad turiu 120 proc. šeimos palaikymą. Šeima turi būti labai tvirta ir supratinga, nes nežinia, kada grįžti, nežinia, kur gastroliuoji. Ir jeigu tik yra nepasitikėjimas, didelė tikimybė kilti konfliktams. Niekada iš vyro nesu išgirdusi pavydo gaidelės, kad kur nors užtrukau ar negrįžau. Kita vertus, savo elgesiu niekada ir neleidau kilti abejonėms. Šeima turi būti labai tvirta, nes, neslėpsiu, aktorių gyvenime pagundų visokių yra“, – atvirai kalbėjo aktorė.

Darbas su savimi

V. Šiaučiūnaitė  džiaugiasi, kad dukra nori tapti pedagoge, o ne žengti mamos pėdomis. Aktoriaus duona nėra tokia gardi, kaip daugeliui atrodo. Didžiausias emocinis krūvis tenka tada, kai kurį laiką aktorius negauna vaidmens. Tada žmogus turi labai daug dirbti su savimi, kad neprarastų įgūdžių, savivertės. Deja, ne visiems tai pavyksta.

Ir V. Šiaučiūnaitei teko išgyventi tuos juoduosius periodus. Tik baigusi akademiją jaunutė aktorė atvyko dirbti į J. Miltinio dramos teatrą. Artėjant antro sezono pabaigai ji vis dar nebuvo gavusi vaidmens. Ir nors teatre jau ne pirmus metus dirbantys aktoriai guodė naujokus, kad tai normalu, tačiau viduje buvo didelė tuštuma.

„Po to bėgimo Vilniuje, kai keldavausi šeštą, o eidavau miegoti vidurnaktį ir tai dar ne viską suspėdavau padaryti, Panevėžyje buvo visiškas štilis. Man tai buvo savotiškas šokas. Jeigu būčiau neturėjusi šeimos, nežinia, kaip būtų pavykę ištverti tą tuštumą“, – pasakojo V. Šiaučiūnaitė.

Teko save auginti kitaip – moteris daug skaitė, dirbo mokykloje su vaikais. Ir dabar teatre aktorė naujų vaidmenų neturi. Laimei, vaidina anksčiau sukurtuose spektakliuose.

Moteris teigė suprantanti, kad jos kaip aktorės struktūra kiek kitokia nei daugumos. Tai – nei gerai, nei blogai, tiesiog taip yra. Tad tam, kad gautų vaidmenį, turi ateiti tam tikras laikas.

Aktorė savotiškai laukia ir to laiko, kai bus subrendusi savo svajonių vaidmeniui – Medėjai. Dar besimokant akademijoje jai atrodė, kad šiam vaidmeniui yra pasirengusi, tačiau kuo toliau, tuo labiau supranta, kad dar nesubrendo.

„Mūsų dėstytoja Algė Savickaitė sakydavo, kad tikrąją tiesą suprasime sulaukę maždaug 40-ies.  Kadangi artėju tos ribos link, vis laukiu to išryškėjimo“, – juokiasi menininkė.

Moka džiaugtis tuo, ką turi

O kol ateis laikas išsvajotam vaidmeniui, aktorė laiko veltui neleidžia. Net jeigu ir neturi daug vaidmenų teatre, ji negali tiesiog būti be veiklos. Prieš kurį laiką pradėjo savanoriauti „Atjautos“ organizacijoje –  šeštadienius leidžia vaikus mokydama teatro meno.

„Noriu, kad kuo daugiau žmonių matytų šviesų pasaulį. Man buvo šokas, kai čia atėjau pirmą sykį ir bendraudama su vaikais supratau, jog daugelis nėra matę nė vieno spektaklio. Deja, spektaklio nėra mačiusios ir kai kurios jų mamos. 

Aišku, negaliu sakyti, kad visos šeimos tokios. Yra labai gražių, tvarkingų šeimų, kur vaikai kaip vienas kumštis, tiesiog jos turi finansinių bėdų, bet nemažai ir tokių, kurių problemos ne tik finansinės“, – kalbėjo J. Miltinio dramos teatro aktorė. 

Ir nors kartais užplūsta liūdnos emocijos, V. Šiaučiūnaitė save laiko laimingu žmogumi. Todėl ji nori ir aplinkinius išmokyti džiaugtis mažomis smulkmenomis, iš kurių kaip mozaika ir susideda žmogaus laimė.

„Visų mūsų vidinis tikslas – būti laimingiems. Vieniems laimė yra vaikai, kitiems – profesinė karjera, tretiems – dar kas nors. Aš esu laiminga, nes turiu ir nuostabią šeimą, ir mėgstamą darbą. Aišku, tos viršūnėlės niekada neįmanoma pasiekti, nes atsiranda naujų iššūkių, tačiau aš moku džiaugtis tuo, ką turiu dabar“, – prisipažino V. Šiaučiūnaitė.

Lina DRANSEIKAITĖ

Savaitgalis Romoje. O kas gi nenorėtų? – pasakysite. Ir dar pasakysite, kad po viešnagės Italijos sostinėje ilgokai gali tekti lopyti asmeninio biudžeto skylę. Tačiau kelionių entuziastams, neturintiems tikslo mėgautis prabangių viešbučių patogumais, turizmo vadovuose aprašytų restoranų patiekalais, Roma – visai  įkandamas riešutėlis.

Nepatogumai? Vadinkite juos nuotykiais

Svajonės virsmas tikrove neapsieina be skaičiavimų. Roma – puiku, bet ar pakels piniginė? Viešbutis, lėktuvo bilietai, maistas (argi galima būnant Italijoje neparagauti picos?), aišku,  norėsis aplankyti ir žinomas vietas, tokias kaip Koliziejus, Vatikanas, pamatyti garsųjį Trevi fontaną.

Vadovaudamiesi taisykle – kas nerizikuoja, lieka be įspūdžių, leidomės į kelionę.

Ji prasidėjo penktadienį, kai gimnazistų pilnas autobusiukas pajudėjo oro uosto,  esančio Vokietijos Karlsrūhės miesto pašonėje, link. Nuo Lampertheimo iki oro uosto – apie du šimtus kilometrų. Neišlaidauta registruotam bagažui, nes tai gerokai padidintų lėktuvo bilietų kainas. Pagyventi tris dienas spartietiškai, turint tik būtiniausius daiktus, – tam iššūkiui buvo morališkai pasiruošta.

Žinoma, pigi kelionė turi savo minusų: tenka daug skaičiuoti ir gerai apgalvoti išlaidas. Pavyzdžiui, oro uosto krautuvėlėje esančių gaiviųjų gėrimų kainos mums pasirodė kosminės, užmušančios troškulį net neatsigėrus. Ilgos eilės oro uoste, laukimas, kol pagaliau klestelėsi į savo vietą pigių skrydžių bendrovės lėktuve, šiek tiek vargina, bet nuotaikos negadina.

Lėktuvui leidžiantis oro uoste šalia Romos, pasigirsta plojimai sėkmingai skrydį užbaigusiems pilotams. Taip sugriaunamas dar vienas mitas, esą ploti lėktuvui nusileidus – kažkoks kvailas provincialių lietuvių pramanas.

Autobusas veža į Romą. Nerimo – kokie gi tie pigūs nakvynės namai – yra. Bendrabutiniai nakvynės namai – idealus pasirinkimas jaunimui ir negalintiesiems išlaidauti brangiems viešbučiams. Gyvenimas po aštuonis kambaryje turi savo žavesio, nes galima pasidalint daiktais, pasimokyt derinti skirtingus kambario gyventojų norus.

Patartina elgtis taip, kad buitinės smulkmenos neužgožtų kelionės įspūdžių. Nakvynės namuose pasitinka maloni nedidelio ūgio moteris ir draugiškas šuo. Kambariai patogūs, nors ir buvo skundų dėl išgulėtų lovų, po ilgų pasivaikščiojimų pėsčiomis po Romą ir šis nepatogumas nebetrukdė.

Ekskursijos be gido

Vos numetus kambariuose daiktus, prasidėjo  rimta pažintis su Roma. Biudžetas – studentiškas, tad teko kaip reikiant pamiklinti kojas. Ėjome iki Koliziejaus.

Įspūdingas pastatas, pakerėjęs savo architektūra ir didybe. Tai didžiausias ir seniausias pasaulyje amfiteatras, garsėjęs gladiatorių kovomis tarpusavyje ir su laukiniais gyvūnais. Romos Koliziejus įtrauktas į įspūdingiausių šiuolaikinio pasaulio statinių sąrašą, vadinamą septyniais naujaisiais stebuklais.

Norimi pamatyti objektai buvo numatyti iš anksto, gimnazistai gavo užduotis surinkti informaciją ir kelionės dalyvius supažindinti su lankomo objekto istorija. Puiki idėja pabūti gidais patiems leido mums sutaupyti nemažai pinigų. O ir naudinga – ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.

Kioskininko kerštas

Pavargus ir praalkus prasidėjo užkandžių paieškos. Į akis lindo įkyrūs gatvės prekeiviai, brukantys lazerinių žaisliukų ir itin brangių kiniškų suvenyrų. 

Du kioskai, prekiaujantys vienodais sumuštiniais, beregint pakėlė ūpą. Sumuštiniai abiejuose kioskuose tik iš pažiūros atrodė it du vandens lašai. Jie skyrėsi kaina. Viename kioske užkandis kainavo 5 eurus, kitame 3,50, o pasiderėjus  ir dar mažiau. Aišku, leidžiame užsidirbti pigiau savo prekes parduodančiam verslininkui.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad sumuštiniai skoniu nepasižymėjo, tačiau alkiui numalšinti tiko. Gaiviųjų gėrimų panorusieji nusipirkti brangiaisiais sumuštiniais prekiaujančiame kioske gauna tarsi skuduru per veidą.

Pardavėjas gėrimų neparduoda ir emocingai gestikuliuodamas veja ištroškėlius šalin. Esą – kur valgėte, ten ir gerkite. Poelgis nustebino, smagiai pasijuokę nudrožėme link Trevi fontano.

Klastotės ir rožės „for free“

Pakeliui perdėm malonūs prekeiviai įkyriai bruka neva garsių dizainerių rankinių bei šalikų. Garsių mados namų ženklais padabintos prekės – vos už 10 eurų. Paklausus, kodėl taip pigu, prekeiviai nesutrinka. „Už gražias akis“, – šypsodamasis paaiškina juodbruvas vaikinukas, siūlantis atseit mados namų Versace gaminius.

Suvenyrų kioskeliuose gausu galvas judinančių lėlyčių: garsių  futbolininkų, žinomų politikų, filmų personažų. Turistai viliojami ir įvairiausio dydžio popiežiaus Pranciškaus statulėlėmis. Jei negaila 160 eurų, gali nusipirkti „tikrą“  gladiatoriaus šalmą.

Vaikai apgulę medinius kardus, kainuojančius  po 12 eurų. Suvenyriniai raktų pakabučiai  kainuoja 3 eurus, pasiderėjus atiduos ir už 2. Kuo arčiau garsusis fontanas, tuo įkyresni darosi pardavėjai.  Merginai brukte įbrukęs rožę, prekeivis dievagojosi, kad gėlė –„for free“ (nemokamai). Vos tik rožė atsidūrė merginos rankose, pardavėjas pradėjo iš jos vaikino kaulyti 4 eurų. Šiam nesutikus sumokėti už „nemokamą“ gėlės žiedą, ne juokais įpykęs italas be jokių skrupulų ištraukė rožę iš merginos rankų ir paliko porelę ramybėje.

Trevi stebuklas ir indiškai itališka pica

Romos Trevi fontanas – Italijos sostinės perlas, kurį privalu pamatyti. Fontaną suprojektavo architektas Nikola Salvi. Jo forma primena barokinio pastato fasadą ir iškyla  net į 26 metrų aukštį.

Vienas fontano reljefas vaizduoja mergelę Triviją. Tai jos vardu pavadintas įstabusis fontanas. Legenda byloja, kad būtent Trivija pirmoji  ištroškusiems romėnų kareiviams parodė šaltinį, trykštantį už 22 km nuo Romos.

Fontanas gausiai lankomas turistų ir apaugęs jų sukurtais mitais. Sakoma, jei nori sugrįžti į Romą, būtinai turi įmesti monetą į Trevi fontaną. Ir kas nenorės – monetos į fontaną byra saujomis, dovanoja viltį ir vėl apsilankyti Italijos sostinėje.

Kelionė į nakvynės namus neapsiėjo be nuotykių. Beklaidžiodami Romos gatvėmis, pametėme vienas kitą, tad nakvynės vietos ieškoti teko pasikliaujant tik savo sugebėjimais. Pabaiga laiminga – ilgiau ar trumpiau paklaidžioję nakvynės namus surado visi.

Vieningai nutarta, kad vakarienei – tikra itališka pica. Užduotis aiški, tik ją įgyvendinti pasirodė ne itin lengva. Labai gali būti, kad nuklysta į netinkamą rajoną, nes vietoj itališkų picerijų buvo matyti vien indiško maisto restoranėliai ir užkandinės. Derėtų pasakyti, kad indiškoje užkandinėje patiekta itališka pica buvo labai skani, soti ir tekainavo vos 5 eurus.

Pilies pašonėje – nelegali piguma

Šeštadienio rytas prasidėjo pusryčiais ir eilėmis prie bendro dušo, tad norint nusiprausti teko apsišarvuoti kantrybe.

Suvalgę kuklius pusryčius ir išgėrę kvapios itališkos kavos, pasukame metro link, nes keliauti pėsčiomis iki Vatikano per toli. Bilietas – pusantro euro.

Nors šeštadienio rytas, metro – spūstys, tad kelionės itin patogia nepavadinsi. Išėjus iš požeminio metro, mūsų kelias į Vatikaną vingiavo pro Šv. Angelo pilį. Tai –įspūdingo dydžio cilindrinė gynybinė tvirtovė. Tvirtovės pavadinimas kilo iš legendos.

Pasakojama, kad VI amžiuje ant tvirtovės nusileidęs angelas įsidėjo kalaviją į dėklą, tai buvo ženklas, kad Dievo malonė suteikta ir baigsis baisi 590-ų metų maro epidemija.  Dabar pilies muziejuje galima apžiūrėti prabangius Renesanso laikų popiežių apartamentus, kalėjimo kameras, lobių kambarį. Užlipus į pilies viršų, atsiveria nuostabus vaizdas į Tiberio upę ir Viktoro Emanuelio II tiltą.

Gynybinės pilies pašonėje darbavosi prekeiviai suvenyrais. Nustebino, kad kainos daug kartų mažesnis nei Trevi fontano prieigose. Ten už atviruką teko pakloti beveik du eurus, o čia už eurą galėjai nusipirkti net dvidešimties atvirukų su Romos vaizdais rinkinį. Pakabučių, magnetukų kainos nesiekė dviejų eurų. Dauguma pasinaudojo galimybe pigiai nusipirkti dovanėlių artimiesiems. Sutaupiusieji sėkmę „aplaistė“ kava. Ją gurkšnojant teko stebėti įdomų reiškinį: tarp prekeivių kyla šurmulys, jie su visomis prekėmis staiga neria į skersgatvius, prekyvietė ištuštėja, tarsi joje niekada nieko ir nebuvo. Pro šalį neskubėdamas pravažiuoja policijos automobilis. Nestabteli. Prekybininkai nedrąsiai kyšteli galvas iš slėptuvių ir vėl imasi savo darbo. Akivaizdu, kad jų versliukas – šešėlinis. Apsipirkusieji pasijuto šiek tiek nejaukiai, nors tik iš nežinojimo susigundė labai pigiais suvenyrais.  Įsidrąsinę vertelgos įkyriai siūlo lazerinį žaisliuką, kuris esą šviečia net penkių kilometrų atstumu. „Stebuklas“ įkainotas 25 eurais. Pasiūlius už nelegalią prekę tik pusę euro, piktas prekeivis dūlina toliau ieškoti lengvatikių.

Vatikano radijas ir Šv. Petro bazilika

Šiandien mūsų tikslas – apsilankyti Vatikano radijuje. Čia dirbantys lietuviai mus pasitinka labai svetingai, pasakoja radijo darbo subtilybes, aprodo radijo studiją, netgi leidžia pasimatuoti laidų vedėjų kėdes. Įsteigti radijo stotį nusprendė popiežius Pijus XI. 1931 m. vasario 12 d. po pietų įvyko iškilminga Vatikano radijo stoties inauguracija.

Pijus XI pasakė kalbą per radiją. Pirmojoje savo kalboje per Vatikano radiją popiežius pabrėžė, jog visos žmogaus sukuriamos naujos komunikacijos ir informacijos priemonės turi tarnauti ir Gerajai Naujienai skelbti. Vatikano radijas transliuoja laidas ir lietuvių kalba. Lietuviškos programos sumanytojas buvo marijonų vienuolijos vadovas vyskupas Pranciškus Būčys. Per Vatikano radiją buvo perskaityti beveik visi „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeriai. Šis leidinys  itin sudėtingomis konspiracinėmis sąlygomis buvo leidžiamas sovietinėje Lietuvoje, o Vatikano radijas labai prisidėjo, kad kronikos pasiektų kuo daugiau žmonių.

Atsisveikinę su svetingaisiais Vatikano radijo darbuotojais, patraukiame į Vatikaną. Kaip ir dauguma besilankančiųjų, pasinaudojame proga išsiųsti artimiesiems atvirukus su Vatikano pašto antspaudu. Norinčiųjų patekti į Šv. Petro baziliką – didžiulė eilė. Dabar tapo aišku, kodėl reikėjo taip anksti keltis. Eilė į baziliką vis ilgėjo ir tapo kilometrinė akimirksniu. Perėję griežtą patikrą patenkame į įspūdingo grožio statinį. Tai pagrindinė Katalikų bažnyčios tikinčiųjų šventovė. Joje palaidotas šv. Petras – vyriausias apaštalas ir pirmasis popiežius. Čia ilsisi ir kitų popiežių palaikai.

Bazilika užburia savo didybe: sienos išpuoštos menininkų kūriniais – statulomis, freskomis, biustais. Masyvus altorius, visur žibantis auksas paliko neišdildomą įspūdį. Galima ilgai vardinti bazilikos kūrėjų ir prie jos puošybos prisidėjusių menininkų pavardes, aprašinėti ten esančius meno kūrinius ir pasakoti šventovės istoriją, tačiau joks pasakojimas neatkartos įspūdžio, kuris patiriamas ten pabuvus.

Išėjus iš šventyklos žvilgsnį patraukia popiežiaus sargyba. Katalikų bažnyčios vadovą saugo šveicarų gvardija. Spalvingai aprengtų sargybinių  negalima nei filmuoti, nei fotografuoti. Ir prieiti pernelyg arti prie sargybinių – šiukštu nevalia. Norinčiųjų įsitikinti, ar draudimai galioja, – pasitaiko.  Priėjusieji pernelyg arti sargybos, peržengusieji nematomą ribą gana greit susivokia, jog draudimai – ne iš piršto laužti. Sargybinis pajuda iš savo vietos ir žygiuoja link pažeidėjo. Jo veide neįžvelgsi jokios emocijos. Smalsuoliams tai daro įspūdį ir jie skuodžia tolyn neatsigręždami.

Bazilika – pro rakto skylutę

Pietūs Vatikano pašonėje tekainavo 5 eurus. Lazanija buvo tikrai skani. Svarbiausia – jos buvo daug. Šalia Vatikano veikiančiose suvenyrų krautuvėlėse prekiaujama šios valstybės specifiką atspindinčia atributika. Už pusketvirto šimto eurų galima įsigyti net popiežiaus aprangą. Paprasto kunigo sutana kainuos pusantro šimto eurų.

Nors jau atsirado besiskundžiančiųjų nutirpusiomis kojomis, pakilome kalvą, kur nuo vienuolyno pašonėje esančio parkelio atsiveria visus sužavėjęs Romos vaizdas. Italijos sostinė atrodė didinga ir romantiška. Visai netoliese, gerai paieškojus, galima atrasti ir garsiąją rakto skylutę. Nagingas meistras ją sukūrė taip, kad pro ją pažvelgus matyti Šv. Petro bazilikos kupolas.

Vakarienės paieškos buvo sėkmingesnės nei vakar. Itališkame restoranėlyje siūlė picų, makaronų su įvairiausiais padažais, lazanijos. Po daug jėgų pareikalavusios dienos maistas tiesiog tirpo burnoje. Vakarienė atsiėjo 6–7 eurus su arbatpinigiais, nes jie, kaip ir įprasta visuose itališkuose restoranuose, jau įskaičiuoti į kainą. Kelionės pradžioje bambėjusieji dėl nepatogių nakvynės namų lovų pritilo, nes nuovargis visus palaužė vos priglaudus galvas prie pagalvės.

Vatikano aikštės stebuklas

Sekmadienio rytas buvo itin ankstyvas. Laukė mišios Vatikano Šv. Petro bazilikoje. Galima sakyti, kad lietuviai šioje šventovėje turi savo jaukius namus.

Lietuvių išeivių iš viso pasaulio  pastangomis ir lėšomis bazilikoje įrengta lietuviška katalikiška koplyčia. Ji pavadinta Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos vardu. Koplytėlė visai šalia apaštalo šv. Petro kapo. Lietuviška salelė alsuoja tautiška dvasia, joje gausu Lietuvai svarbių mūsų istorijos simbolių.

Buvo gera esant didžiausioje katalikybės šventovėje klausytis mišių lietuvių kalba. Jas atnašavo lietuvis kunigas Mindaugas. 

Maldininkai Vatikano aikštėje laukė popiežiaus kalbos, tad  laisvą laiką nuspręsta skirti pusryčiams. Sumuštinis su kava nebuvo pigiausia, ką teko valgyti Romoje. Skanu, bet atsisveikinti su 8 eurais buvo sunku, juolab kad kelionei artėjant į pabaigą galimybės buvo sveriamos skaičiuojant ir perskaičiuojant sparčiai  tirpstantį minimalistinį biudžetą. Bevaikštant siauromis gatvelėmis, dėmesį patraukė garsiai šaukiantis italas. „Free pica“ priminė istoriją su „nemokama rože“, tačiau sunku atsispirti gardžiai atrodančiam „nemokamam“ skanėstui. Žinoma, už picą teko susimokėti 5 eurus, bet jos ragavusieji vienu balsu tvirtino: tai skaniausia kada nors valgyta pica jų gyvenime.

Prieš vidudienį Vatikano aikštė ir jos prieigos buvo pilnutėlės maldininkų ir turistų. Visi nekantriai laukė pasirodant popiežiaus Pranciškaus. Susirinkusieji bendravo įvairiausiomis pasaulio kalbomis, atrodė, galėjo nesuprasti, kokią žinią perdavė pasirodęs Katalikų bažnyčios vadovas.

Pažvelgęs į žmonių veidus supratau, kad klydau. Nesupratusieji žodžių popiežiaus skleidžiamą žinią pajuto siela. Palaima, ramybė, sunkiai nusakomas bendrystės jausmas užvaldė minią.

Žmonės šypsojosi nepažįstamiesiems ir džiaugėsi. Atrodė, kad čia, šioje aikštėje, tau negali atsitikti nieko blogo, kad čia – tavo artimiausi draugai. Stebuklas? Kodėl gi ne. Jei padeda tapti geresniems, pasijusti mylimam ir mylinčiam. Popiežiui Pranciškui minia nuoširdžiai plojo. Daug kas – su dėkingumo ašaromis akyse.

Savaitgalio pasaka Romoje baigėsi labai žemiškai: kelionė į nakvynės namus, tada – į oro uostą, skrydis į Vokietiją ir autobusiuku – namo. Savaitgalis nuostabiausiame mieste, kokį iki šiol teko aplankyti su skrydžiais, nakvynėmis, kelionei link oro uosto kainavo 100 eurų, o parsivežti įspūdžiai – neįvertinami jokias pinigais.

Niko ŠOŠIČ

Per internetą su marokiečiu susipažinusi ir už jo ištekėjusi ekonomikos konsultantė netapo meilės emigrante. Ji parsivežė vyrą į gimtąjį Panevėžio rajoną ir neapsiriko – darbštus mylimasis čia vis giliau įleidžia šaknis.

„Norisi namo“, – taip marokietis 33-ejų Ilyas Lotfi sako savo dvejais metais vyresnei žmonai  Ingridai ir čia, Lietuvoje, ir jiems viešint Marakeše.  Atostogaudamas Maroke Ilyas pasiilgsta Lietuvos, o gyvendamas joje – ilgisi Maroko.

Šešerius metus susituokę Ilyas ir Ingrida įsikūrę Panevėžio rajone, Paįstryje. Prieš pusantrų metų jie įsikėlė į nuosavą namą, kurį Ilyas pastatė savomis rankomis, kartu su žmona dažė sienas.

Jaukiuose poros namuose krykštauja ir dvejų metų mažylis Lukas. Lietuvė ir marokietis nėra jo tikrieji tėvai – prieš metus berniuką pasiėmė iš vaikų globos namų. Judrus ir guvus vaikas globėjus šaukia mama ir tėčiu, jie taip ir jaučiasi.

Lukas dar turi jį labai mylinčią ir globojančią seserį – Ingridos 17-metę dukterį.

Iš pradžių į Ilyą nepatikliai žiūrėję kaimo žmonės jau priprato prie tamsesnio gymio vyro. Gerai lietuviškai kalbantis marokietis nevengia bendruomenės renginių.

Buhalterinį išsilavinimą turintis vyras žmonos gimtinėje net neieškojo darbo pagal specialybę.

„Čia buhalterėmis dirba vien tik moterys “, – juokdamasis sako Ilyas.

 O jei rimtai, užsienietis puikiai supranta, kad Panevėžyje, kur didelis nedarbas, jo šansai sėdėti biure prie kompiuterio menki.

Ilyas nesikrato jokio darbo. Į Lietuvą krizės išvakarėse atvykęs vyras kepė picas, dabar darbuojasi vienoje konditerijos įmonėje – kepa sausainius. Sunkmečiu marokiečiui netrumpai teko ragauti ir bedarbio duonos.

„Vos stogas nenuvažiavo“, – prisipažįsta jis.

Guodė dėl užgauliojimų

I. Lotfi su nuoskauda prisimena Darbo biržą. Užsienietis norėjo lankyti suvirintojų kursus, iš visos grupės geriausiai išlaikė atrankos egzaminą. Likus dienai iki kursų pradžios jis sulaukė skambučio iš Darbo biržos. Darbuotoja pranešė, kad, deja, šaltkalvių kursuose nebeliko vietų.

Ilyas ir Ingrida tuo labai abejoja. Jie svarsto, kad veikiausiai buvo nutarta pirmiausia pasirūpinti savais, lietuviais.

I. Lotfi neslepia, kad pirmieji treji metai Lietuvoje jam buvo labai sunkūs. Iš milijoninio, visą parą šurmuliuojančio, spalvų ir kvapų persisunkusio Marakešo į nedidelį Panevėžio rajono kaimą atvykęs Ilyas buvo šokiruotas.

„Nežinau, ar nuo tylos, ar nuo gryno oro man pradėjo skaudėti galvą“, – „Sekundei“ pasakojo vyras.

Marokietis negalėjo susikalbėti su vietiniais, mieste angliškai taip pat sunkiai susišnekėdavo.

Į svetimšalį žmonės spoksodavo ir gatvėje, ir parduotuvėje. Ilyas, užaugęs ir gyvenęs nuolat turistų pilname Marakeše, nesitikėjo, kad lietuviams tamsių plaukų ir kiek tamsesnės odos nei jie patys žmonės gali būti tokia egzotika. 

Tačiau labiausiai jį žeidė ne žvilgsniai, o užgaulios replikos dėl tautybės. Šių metų sausį, per šalčius, užsidegė Ilyos automobilis. Vyras po darbo picerijoje rengėsi važiuoti namo, bet prieš tai nusprendė užvesti ir pašildyti mašiną.

Iš „Audi“ pliūptelėjusi liepsna tuoj pat apėmė visą variklio skyrių. Atvykę ugniagesiai užgesino automobilį. Šis įvykis buvo aprašytas viename interneto portale.

I. Lotfi pribloškė komentarai.

Kai kurie jų autoriai klausė, ką Lietuvoje veikia tas juočkis, apgailestavo, kad jis pats nesudegė.

„Neimk į galvą ir neskaityk komentarų, kitaip išprotėsi. Pas mus žmonės ir iš angelo velnią padaro“, – patarė Ingrida vyrui.

Paįstrietei  ne kartą teko guosti sutuoktinį dėl užgauliojimų ir aiškinti, kad tokį jos tautiečių elgesį lemia ne rasizmas, o neišprusimas.

„Lietuva vis dar labai uždari, lietuviai į pasaulį tebežiūri pro siaurą plyšį“, – mano ji.

Bendravo pačių susikurta kalba

Ekonomikos konsultante dirbanti Ingrida su marokiečiu susipažino per internetą. Tiksliau, Ilyas  pirmiausia parašė jos dukrai – nežinojo, kad mergaitei vos 11 metų.

Netrukus į susirašinėjimus abstrakčiomis temomis apie Lietuvą ir Maroką, kultūrų skirtumus įsitraukė Ingrida. Marakešietis ir Panevėžio rajono gyventoja pradėjo bendrauti atviriau, pasakojo apie save.

Paklausti, kokia kalba susirašinėjo, jie nusikvatojo.

„Mes abu prastai mokėjome anglų kalbą. Rašydami laiškus naudojomės „Google“ vertimu, kol galiausiai susikūrėme savo kalbą – lietuvių, anglų, arabų ir prancūzų kalbų mišinį. Nežinau kaip, bet puikiai suprasdavome vienas kitą“, – pasakojo Ingrida, paimdama ant kelių mažąjį Luką, visą laiką aktyviai dalyvavusį suaugusiųjų pokalbyje.

Po pusmečio marokietis draugę iš Lietuvos pakvietė atvykti pas save. Ingrida sutiko leistis į kelionę.

„Mano elgesį galima pavadinti  ir avantiūra, tačiau tada nedvejojau ir nebijojau. Jaučiau, kad Ilyas geras žmogus. Važiuodama pas jį jau žinojau, kad mes būsime kartu“, – pasakojo moteris.

Kelionė į Maroką buvo su nuotykiais. Londone Ingrida turėjo persėsti į lėktuvą, skrendantį į Marakešą. Angliškai beveik nekalbanti moteris blaškėsi po oro uostą, nežinodama kur eiti.

Laimei, darbuotojai surado kolegą lietuvį ir jis padėjo tautietei susiorientuoti.

Ingrida su Ilyas buvo susitarę, kaip bus apsirengę, kad lengviau vienas kitą atpažintų. Tačiau paaiškėjo, kad abu nesilaikė susitarimo – apsirengė kitaip. Tiesa, jie iš karto vienas kitą susirado.

„Jis man paskui pasakojo, kad atpažino iš eisenos“, – juokėsi Ingrida.

Ilyas iki pažinties su ja tiksliai net nežinojo, kur yra Lietuva.

„Maniau, kad kažkur prie Rusijos“, –  pasakojo marokietis.

Marakeše Ingrida apsistojo Ilyos tėvų namuose. Pasak moters, draugo artimieji ją priėmė labai šiltai, ji greitai susidraugavo su vaikino tėvu, į kurį visi šeimos nariai žiūrėjo iš pagarbaus atstumo.

Ilyos tėvai nenustebo, kad sūnui į akį krito vakarietė. Kiti du jų vaikai taip pat buvo vedę užsienietes – vienas austrę, kitas – šveicarę, abu gyvena Europoje.

Ilyas turi prancūziško kraujo. Motina jo susilaukė su prancūzu, apie 10 metų ji kartu su vyru ir dviem vaikais gyveno Prancūzijoje. Iširus šeimai, grįžo į Maroką, antrą kartą ištekėjo, su nauju vyru susilaukė dar dviejų vaikų.

Ilyas patikino, kad nė kiek nesijaučia prancūzu.

„Aš esu marokietis“, – sklandžia lietuvių kalba pasakė.

Marakeše Ilyos tėvai turi parduotuvę. Mama nedirbo, rūpinosi vaikais ir namais.

Ingrida pasakojo, kad viešint ją stebino tėvo rūpestingumas. Po darbo vyras važiuodavo į parduotuves, kad aprūpintų šeimą maistu.

Ilyai tai savaime suprantama. Pasak marokiečio, jo gimtinėje daug moterų visiškai išlaikomos vyrų.  Jiems leidžiama turėti dvi žmonas, tačiau norėdamas antrą kartą vesti privalo gauti pirmosios žmonos sutikimą, be to, jo pajamos turi būti tokios, kad galėtų išlaikyti dvi žmonas ir vaikus.

Daugpatystė labiau paplitusi vyresnėje kartoje.  Jaunesniems žmonėms, nepriklausomai nuo jų materialinės padėties, tai nepriimtina.  Pasak Ilyos, jo šalyje daugėja jaunų moterų, kurios siekia išsilavinimo ir dirba.

Ilyas nebuvo iš anksto susidaręs nuostatos, kokia turėtų būti jo žmona. Tačiau jam labiau patiko savimi pasitikinčios, išsilavinusios, savarankiškos moterys, su kuriomis galima pasikalbėti ne tik apie buitį.

„Mačiau, kaip, vedę europietes, gyvena mano broliai. Man patiko, kaip jie bendrauja tarpusavyje, kad jų žmonos plačių pažiūrų“, – sako vyras.

Vestuvių puotos nekėlė

Iš viešnagės Marakeše į Lietuvą Ingrida grįžo ne viena. Ji parsivežė vyrą. Pasak moters, nebuvo nei piršlybų, nei vestuvių ceremonijos. Susitikę juodu iš karto nusprendė kurti šeimą.

„Ilyas tikriausiai norėjo, kad vilkėčiau baltą suknelę“, – žiūrėdama į vyrą juokėsi paįstrietė.

Lietuvei ir marokiečiui teko susitvarkyti daug dokumentų Marakeše ir Lietuvos ambasadoje Turkijoje.  Jie nesitikėjo, kad Ilyas taip greitai gaus vizą.

„Iš Turkijos išskridome į Lietuvą, net nebegrįžome į Marakešą pasiimti visų mano daiktų. Paskui dalį atsiuntė brolis, kitus vėliau pats parsivežiau“, – pasakojo I. Lotfi.

Į Panevėžio rajoną, Paįstrį, marokietis atvyko gražiu metų laiku – gegužę. Tik vėliau jis patyrė, kas yra lietuviška žiema, kaip čia trūksta saulės.

Jaunavedžiai apsigyveno Ingridos tėvų name. Paklausta, kodėl nepasiliko Maroke, atsakė, kad tokios minties net neturėjo.

„Lietuvoje auga mano dukra, čia turiu gerą darbą“, – paaiškino ji.

Ingrida svarsto, kad jei ne šios aplinkybės, jai Marakeše būtų lengviau adaptuotis, nei jos vyrui Lietuvoje.

Pora teigė, kad jų santykiams jokios įtakos neturi tai, jog ji krikščionė, o jis – musulmonas.

Ingrida iš vyro giminių dėl religijos nepatyrė jokios negatyvios nuostatos. Tačiau jos giminėms nelengva buvo suprasti, kodėl tekėjo už musulmono.

Temperamentu žmona net lenkia vyrą. Pasak Ingridos, kai Ilyas supyksta, nutyla, o ji – niekuo gyvu.

Prieš pusantrų metų šeima Paįstryje pasistatė nedidelį, jaukų namą. Pasak Ingridos, samdė tik vieną statybininką, dar prašė santechnikų, elektrikų paslaugų. Prie namo statybos plušėjo Ilyas, Ingridos tėtis. Beveik visą vidaus apdailą sutuoktiniai atliko patys.

Nenori gyventi tik dėl savęs

Ingrida ir Ilyas užpernai prieš Kalėdas iš vaikų globos namų parsivežė vienerių metų berniuką. Pora norėjo globoti ar įsivaikinti kūdikį, tačiau globos namų darbuotojams vieną, paskui antrą sykį pasiūlius Luką, nebelaukė.

„Gal tas vaikas mums likimo skirtas. Kaip galime jį atstumti? Nuvažiavome ir parsivežėme“, – sakė  Ingrida.

Pasiimti auginti svetimą vaiką buvo Ilyos idėja. Vyras labai norėjo vaikų. Kadangi jiedu su žmona gandrų nesulaukė, nusprendė, kad meile ir šilumą galima atiduoti ne tik biologiniam vaikui.

Ingridai patiko lankyti globėjų kursus. Ji stebėjosi, kodėl kai kurios poros piktinasi, kad globėjams keliami per dideli reikalavimai.

„Juk pasiimi ne kačiuką ar šuniuką, o vaiką“, – kalbėjo ji.

Bendro gyvenimo pradžioje, turėdamas daugiau laisvo laiko, Ilyas mėgdavo sukiotis virtuvėje, gamindavo šeimai maistą. Dabar jam per akis ūkiškų darbų, kuriems reikia vyriškų rankų.

Šeima planuoja baigti įsirengti rūsį po namu. Atšilus orams, apstu darbų lauke.

Atostogauti jie vieni ar su vaikais skrenda į Maroką. Pasak Ingridos, vyro tėvai ją kaskart priima kaip garbingiausią viešnią, neleidžia net piršto pajudinti.

Jie tik labai graudinasi dėl Luko – nesupranta, kaip mažylis galėjo būti nereikalingas tikriems tėvams.

Ilyas retai matosi su Šveicarijoje ir Austrijoje gyvenančiais broliais. Visiems buvo daug džiaugsmo, kaip vienais metais visi trys emigracijoje gyvenantys broliai su žmonomis susitiko Marakeše.

Ilyas ilgisi savo tėvynės, tačiau Lietuva jam irgi tapo sava, nors čia užsieniečiui vis dar nelengva.

„Man čia tinka ir oras, ir maistas, tik norėčiau, kad žmonės būtų šiltesni“, – sakė marokietis.

Ilyas ir Ingrida bendrauja su Panevėžyje ir rajone gyvenančiais užsieniečiais: irakiečiu, alžyriečiu, turku, anglu, rusais ir kitų tautybių, vedusiais lietuves ar ištekėjusiomis už lietuvių. Visi jie  bendrauja šeimomis.

„Mes įkūrėme neformalų klubą. Kur nors susitinkame drauge praleisti laiko, pabendrauti.  Niekas taip emigranto nesupras kaip kitas emigrantas. Matau, kad mano vyrui palengvėja, kai jis pabendrauja su likimo draugais“, – pasakojo Ingrida.

Inga SMALSKIENĖ

Iš Panevėžio kilusi kinų kalbos ir kultūros specialistė Vilma Šniukštaitė tvirtina, kad kelionės po pasaulį, domėjimasis kitų tautų gyvenimu – geriausias kelias pažinti save.

Studijos grąžino į Panevėžį

Vilma Šniukštaitė pastarosiomis savaitėmis neretai turi progų prisiminti akimirkas, patirtas prieš keletą metų baigus gimnaziją ir išvažiuojant studijuoti. Tuomet, sako, vis sukosi mintis, kad pasirinkusi išskirtines sinologijos (mokslo šaka, nagrinėjanti Kiniją, pirmiausiai – jos kultūrą) studijas, Panevėžyje darbo tikrai neturės.

Tačiau šiemet miestui tapus Lietuvos kultūros sostine ir kiekvieną mėnesį paskyrus pristatyti kurios nors pasaulio šalies kultūrai, Vilmai darbo gimtinėje atsirado apsčiai. Metų pradžioje Panevėžyje pristatant Kinijos kultūrą mergina čia skaitė paskaitą, supažindino su parodomis, atlydėjo kolegas, vertėjavo. Ir, kaip patikina, visa šia veikla labai džiaugėsi: „Malonu, kad viešnages gimtajame mieste suderinau su darbu ir sutikau tiek mielų žmonių. Smagu, kad jie taip nuoširdžiai domisi Kinijos kultūra.

Panevėžys man visada buvo mielas būtent dėl žmonių – šviesių, skleidžiančių gėrį. Niekada nemaniau, kad mano miestas yra provincialus. Pritariu teiginiui, kad žmonės bet kur gyvendami gali būti ir provincialūs, neįdomūs, ir šviesūs, turtingos dvasios.“

Siūlo nebijoti kitoniškumo

Atvykėliams Kinijoje šoką sukelia šalies mastai, žmonių gausa, grūstys, triukšmas.

Vilma jau daugiau nei trejus metus dirba Vilniaus universiteto Konfucijaus instituto projektų vadove. Jos darbas – organizuoti renginius, pristatyti kinų kultūrą Lietuvos gyventojams. „Instituto tikslas – padaryti taip, kad žmonės norėtų ir nebijotų pažinti tolimos Kinijos kultūrą, semtųsi žinių, panaudotų jas bendraudami, megzdami verslo kontaktus.

Patyriau, kad lietuviams Kinija darosi vis įdomesnė. Siekiame, kad žmonės patirtų, kokia tai žavi savo gamta, jos įvairumu, skirtumais, kokia patraukli turizmui šalis, kokia įspūdinga jos kultūra – visai kitokia nei mūsiškė, bet tuo kitoniškumu ir įdomi.Esu įsitikinusi, kad pažindami kitų tautų, kultūrų žmones geriau pažįstame save“, – tvirtina V. Šniukštaitė.

Ji teigia pastebėjusi, kad ne tik lietuviai ima atrasti juos dominančių su Kinija susijusių dalykų. Įdomūs esame ir mes kinams. Supažindindama Kinijos, Taivano gyventojus su Lietuva, vesdama jiems ekskursijas mergina sužino, kokia žavi jiems atrodo mūsų gamta, stebina grynas oras, erdvės.

Šie dalykai atvykusiuosius kartais net suglumina. Pripratę prie didžiulių miestų, žmonių gausos Lietuvoje jie kartais dairosi ir klausinėja, kur dingo gyventojai. Nenuostabu, sako Vilma, juk vien Pekine gyvena penkiskart daugiau žmonių nei visoje Lietuvoje, o Panevėžys tos šalies mastu tebūtų mažytis kaimelis.

Tenka gilintis į subtilybes

Konfucijaus instituto projektų vadovė neslepia esanti labai patenkinta savo darbu. Tokio ir tikėjosi, rinkdamasi studijas, kai baigusi V. Žemkalnio gimnaziją stojo į tik antrą kartą Vilniaus universitete rinktą sinologijos kursą.

„Kinija, jos istorija, tradicijos, raštas sudomino dar mokykloje, įsivaizdavau, kad studijos turėtų būti labai įdomios, nors tikriausiai ir nelengvos, – prisimena mergina. – Išties krūviai buvo labai dideli ir mokytis buvo net labai sunku, tačiau be galo įdomu, dėstė puikūs dėstytojai –  specialistai entuziastai. Iki šiol jaučiu norą, būtinybę nesustoti, nuolat atnaujinti žinias, tobulėti, taigi, nuolat mokausi.“

Pasakodama apie studijas Vilma nustebina, kai išvardija, kiek įvairių subtilybių tenka perprasti siekiant išmokti kinų kalbos, suprasti hieroglifus. Kinų kaboje yra maždaug 400 skiemenų, kiekvienas iš jų gali būti tariamas keturiais skirtingais tonais, taigi tenka įsiminti maždaug 1600 skiemenų. O dar būtina labai atidžiai gilintis į kontekstą, suvokti, kad kalboje yra labai daug panašiai skambančių žodžių, be to, įvairių vietovių gyventojai turi savus dialektus, pietiečiai neištaria garso „šė“.

„Susikalbame“, – šypsosi V. Šniukštaitė, paklausta, kaip pati ir su ja bendraujantys kinai vertina jos kalbos mokėjimą. Jos teigimu, tam labai padeda darbo pobūdis – Konfucijaus institute su kolegomis ji kasdien gali kalbėtis kiniškai, tai leidžia tobulėti.

Pirmieji įspūdžiai šokiruoja

Vilma jau gali tvirtinti, kad neblogai moka kinų kalbą, neprastai pažįsta Kiniją. Šioje šalyje ji yra viešėjusi bene dešimt kartų, dvejus metus joje gyveno. Taigi, tikina, jau nebestebina tie dalykai, į kuriuos Kiniją aplankiusieji pirmą kartą žiūri išplėtę akis.

Ir pati pirmąsyk nuvykusi į Kiniją patyrė tikrą šoką. Studijuodama ketvirtame kurse per studentų mainų programą iškeliavusi mokytis viename Pietų Kinijos universitete turėjo priprasti ir prie specifinių kvapų, ir prie žmonių gausos, grūsčių, didžiulių atstumų, maisto. Be to, teko suprasti, kad šiandienos Kinija neatitinka įsivaizduotos.

„Kol nebuvau Kinijoje, buvau mintyse susikūrusi idealizuotą jos vaizdą – maniau, kad kiekviename mieste, kiekvienoje vietovėje žmonės cituoja Konfucijų, kitus mąstytojus, visur pilna tradicinės kultūros atributų.

Nuvykus viskas apsivertė – pirmiausiai, Pietų Kinijoje apskritai nedaug kultūros objektų, o ir visa šalis per XX amžių labai pakito, patyrė daug permainų, revoliucijų“, – teko konstatuoti V. Šniukštaitei.

Sužavėjo mokėjimas bendrauti

Nors šiuolaikinėje Kinijoje nėra tiek tradicinės kultūros objektų, kiek jų įsivaizduoja Rytus idealizuojantys vakariečiai, šalyje yra daug galimybių pažinti senovės istoriją.

Gyvendama Kinijoje buvusi panevėžietė pasakoja labai daug keliavusi, pasistengusi kuo daugiau pamatyti, pabendrauti su vietos žmonėmis, perprasti jų gyvenimo būdą. Tvirtina galinti apibendrinti, kad lyginant savą ir svečią šalį Lietuvą būtų galima apibūdinti žodžiu „mažai“, o Kiniją „daug“. Tokios mintys ateinančios ne tik turint omenyje skirtingus valstybių, miestų mastus, gyventojų skaičių.

Kinai, pasak Vilmos, labai garsiai kalba, ekspresyviai bendrauja visur, pavyzdžiui, autobusuose tiesiog klega. Jų noras bendrauti – didžiulis.

Daug keliavusi traukiniais mergina prisimena, kad vos įlipusi būdavo kalbinama, visi su ja norėjo susipažinti. Į užsieniečius itin daug dėmesio kreipiama mažesniuose miestuose, kur jie lankosi rečiau, nei, pavyzdžiui, Pekine arba Honkonge.

„Man didelį įspūdį padarė kinų mokėjimas bendrauti, atvirumas, pozityvumas, – atskleidžia V. Šniukštaitė. – Tikrai linkėčiau lietuviams iš jų pasimokyti – mes tokie uždari, o kinai labai domisi kitais, nebijo kitų tautų, kitų kultūrų atstovų, noriai dalija komplimentus, nelinkę pulti kritikuoti, ypač to nedaro viešai.“

Įspūdingas vertybių puoselėjimas

O kinų gyvenimo būdas, pasak V. Šniukštaitės, atvirkščiai – ramesnis už mūsiškį. Tenykščiai žmonės daugiausia bendrauja su šeimynykščiais, su jais linksminasi per šventes. Pavyzdžiui, didžiausią metų šventę – kinų Naujuosius metus – įprasta švęsti tik su savaisiais.

Šeimos vertybes puoselėjantys kinai labai myli vaikus, daug investuoja į jų išsilavinimą, moka korepetitoriams už papildomas anglų kalbos, dailės, muzikos pamokas. Kita vertus, iš vaikų  itin daug reikalaujama, jie priversti nuolat konkuruoti.

Kinų visuomenėje ryškūs turtiniai skirtumai – esama ir labai sunkiai besiverčiančių žmonių, ir neįsivaizduojamai turtingų. Apskritai, pastebi Vilma, visuomenė ten labai hierarchiška, daugiau pasiekusieji itin gerbiami, tarkime, pavaldiniai vadovams dovanoja brangias dovanas. Dovanų kultūra, mokėjimas palaikyti ryšius, jais pasinaudoti ten labai išplėtoti.

Kaip ir maisto kultūra – kinai bičiulius, svečius kviečia ne, kaip pas mus, išgerti kavos ar arbatos, o pavalgyti.

„Maisto įvairovė stulbinama, neįtikėtina. Tačiau tų itin egzotiškų patiekalų, kuriais viliojami turistai, kokių nors šilkverpių kokonų ar gyvačių, dažnas kinas nėra ragavęs, – teigia V. Šniukštaitė. – Kasdienis maistas labai paprastas – ryžiai, daug virtų, keptų daržovių.“

Galima mokytis sveikatos

V.Šniukštaitei teko progų iš arti stebėti kinų šeimų gyvenimą, kartu švęsti šventes.

Vienas iš labiausiai Kinijoje Vilmą sudominusių, sužavėjusių dalykų, kurių linkėtų pasimokyti Lietuvos gyventojams, – žmonių mokėjimas nesirgti.

„Įspūdingas būtent mokėjimas saugoti sveikatą, o ne rūpinimasis ja jau susirgus, siekiant pasveikti, – pabrėžia mergina. – Kinijoje suprantama, kad sveikas žmogus yra tas, kuris visada sugeba išlaikyti pusiausvyrą.

Judėjimas, maistas ir miegas – subalansuok šiuos dalykus, ir būsi sveikas. Kinai mokyklose yra įvedę privalomas mankštas, vyresni žmonės anksti rytais eina mankštintis į parkus, prisitaiko specialias energijai kaupti skirtas mankštas. Žmonės apie dešimtą valandą vakaro eina miegoti – tikima, kad ankstyvas miegas labai vertingas.

Svarbu nepersivalgyti, suprasti mitybos principus. Kinijoje maistas skirstomas į šildantį ir vėsinantį, taigi, tinkamą skirtingiems metų laikams. Pavyzdžiui, žalioji arbata vėsina, todėl tinka gerti vasarą, o juodoji – šildo, geriausiai ją gerti žiemą.

Stengiuosi suprasti tuos principus, juos taikau savo gyvenime. Tiesa, esu įsitikinusi, kad neverta visko idealizuoti ir manyti, kad Rytuose viskas tik gerai, tik sudvasinta, kad svetur žolė žalesnė. Viską, ką sužinai, reikia racionaliai apmąstyti, suprasti, kad ne viskas, kas tinka kitam, padės tau. Vertinant svetimą kultūrą reikia atsargumo, objektyvumo ir jokiu būdu negalima pasiduoti bet kokio Rytų žinovu prisistatančiojo patarimams. Būtina atsirinkti“.

Plėsti akiratį – būtina

V. Šniukštaitė teigia, kad kelionės po Kiniją, domėjimasis jos kultūra, padėjo ne tik semtis žinių, mokytis, bet ir pažinti, atrasti save, tobulėti, plėsti akiratį.

„Kelionės, pasaulio pažinimas yra būtini žmogui. Kiekvienam linkiu gyventi Lietuvoje – čia labai gera, tačiau būtinai išvykti studijuoti, pamatyti kitų šalių.

Man tiesiog idealus, tobulas buvo laikas, kai teko garbė ir didžiulė laimė dirbti 2010-ųjų pasaulinėje parodoje, vykusioje Šanchajuje. Tada ir atstovavau Lietuvai, ir gyvenau kosmopolitiškame megapolyje, ir jaučiausi vienu metu esanti visame pasaulyje – aplankiau daugelį paviljonų, bendravau su įvairių tautų atstovais. Tokia atmosfera labai praturtina“, – sako Vilma.

Susižavėjusi Rytais, Azija ji jau ne tik spėjo gana išsamiai susipažinti su Kinija, bet ir lankėsi  Japonijoje, Pietų Korėjoje, Taivanyje, dabar svajoja nuvažiuoti į Pietryčių Aziją, Mianmarą. Tiesa, pastaruoju metu keliai dažniau veda į Europos sostines. Sako apsižiūrėjusi, kad apkeliavusi nemažai Rytų šalių, pateko į paradoksalią situaciją – net Londone, kuriame jau retas lietuvis nėra buvęs, dar nesilankė. O ir kelionės po Lietuvą labai vilioja.

„Mane apskritai domina kone viskas – neabejoju, kad kuo daugiau pamatyti, sužinoti, išgirsti reikia, tiesiog būtina“, – sako V. Šniukštaitė.

Jurga ŠVAGŽDIENĖ

32-ejų Dovaras Nevardauskis – spalvinga asmenybė. Teisėjo padėjėju dirbantis  panevėžietis vakarais ir savaitgaliais tampa vietoje nenustygstančiu nutrūktgalviu, su grupe O2 bandančiu išjudinti apsnūdėlius. Dovaro planuoja įkurti vietą, kuri kaip magnetas trauktų tokius kaip jis – išprotėjusius dėl muzikos ir meno.

Repuojantis teisininkas – retas variantas, bet D. Nevardauskis tikina, kad viską įmanoma suderinti. U.Mikaliūno nuotr.

Repuojantis juristas

Scenoje šėliojantis ir repuojantis Dovaras Nevardauskis, geriau žinomas kaip Doo Odu, savo charizma ir per kraštus trykštančia energija sugeba pavergti ir uždegti visus.

Be Dovaro įkurtos grupės O2 neįsivaizduojamas nė vienas mieste vykstantis renginys jaunimui. Prieš keletą metų buvusios siuvyklos patalpose panevėžiečio įkurta erdvė muzikuojančiam ir dainuojančiam jaunimui ir dabar traukia kūrybingus žmones, norinčius laisvalaikį leisti prasmingiau, nei šlaistytis be jokio tikslo gatvėmis.

Tačiau tik nedaugelis žino, kad Dovaras darbo dienomis nė iš tolo nepanašus į tą dėl muzikos pakvaišusį jaunuolį. Darbas Pasvalio rajono apylinkės teisme jauną vyrą įpareigoja visada būti pasitempusį ir dalykišką.

Dovaras pripažįsta, kad teisėjo padėjėjo ir muzikanto kelias yra gana kontrastingas, tačiau galima suderinti viską.

„Pagal išsilavinimą esu teisininkas, o širdyje – muzikantas. Svajojau stoti į muzikos vadybą, bet tėvai nukreipė kitu keliu. Neva gyvenime svarbiausia įgyti gerą specialybę, kad turėtum už ką duonos nusipirkti, o laisvalaikiu galėsi veikti ką nori. Paklausiau. Gyventi turiu iš ko. Bet negaliu pasakyti, kad teisininko darbas man teiktų malonumą ir sielos atgaivą“, – šypsosi D. Nevardauskis.

Nors laisvalaikiu jis darantis tik tai, kas pačiam įdomu, sako, tai nėra tas pats, kas dirbti širdžiai mielą darbą. Mat kai visą dieną tenka praleisti darbe, kartais net nebėra jėgų imtis kitos veiklos. Būna, tam trukdo ir darbe susikaupusios neigiamos emocijos.

„Būtinai parašykite, kad vaikai neklausytų savo tėvų ir rinktųsi tik tai, kas patinka jiems, o ne ko nori gimdytojai! – tikina Dovaras. – Nors tą kartą ir papyks, bet patiems bus geriau gyvenime. Kvailas buvau, kad tada taip nesielgiau.“

Tačiau tuoj pat priduria, kad iš dalies kaltas buvo ir jo neapsisprendimas. Nežinojimas, ko nori iš gyvenimo. Tokioje kryžkelėje atsidūrusiems jaunuoliams dabar Dovaras patartų po mokyklos baigimo ne stoti bet kur, kad tik paskui turėtų diplomą, o tiesiog išvažiuoti pamatyti pasaulio, pakeliauti, susivokti savyje ir tada rinktis, kuriuo keliu kreipti savo gyvenimą.

„Jeigu turi tikslą – jo atkakliai ir siek, o jeigu dar ieškai savęs – pakeliauk, padirbk kad ir kokiame Anglijos fabrike ir atrask save“, – patarimų jauniems žmonėms negailėjo teisininkas ir muzikantas.

Nuo repo iki roko

D. Nevardauskis tikina pats dabar jau subrendęs ir žinantis, ko nori. Profesionaliu dainininku ar muzikantu jis jau netapsiantis, tačiau aistros muzikuoti, dainuoti, kurti neatsisakys niekada. Svarbiausia, tikina Dovaras, jokiomis aplinkybėmis nesiliauti svajoti: kol žmogus turi svajonių ir jų siekia, tol gyvena.

Dovaras visada svajojo repuoti scenoje – tą ir daro. Svajojo su grupe groti ir dainuoti gyvai – tokią grupę jau turi. Svajojo turėti įrašų studiją – ir tai įgyvendino. Netrukus dienos šviesą turėtų išsipildyti ir dar viena svajonė – naujas albumas.

„Man patinka muzikuoti, kurti, sėdėti įrašų studijoje – būti visoje toje terpėje ir praleisti ten kuo daugiau laiko. Aš tapau tuo, kuo ir norėjau, bet viskas tuo nesibaigia. Jeigu įgyvendinęs vieną svajonę sustosi, galima sakyti, būsi miręs. Kaip aš tvirtinu: kiek įdėsi pastangų, tiek ir turėsi“, – atvirai kalba D. Nevardauskis.

Muzika panevėžietį lydėjo nuo mažų dienų. Kaip pasakoja Dovaras, jo tėtis, Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas, mėgdavo skambinti gitara, mama, pedagogė, taip pat neatsilikdavo. Nė viena šeimos šventė ar susiėjimas neapsieidavo be Nevardauskių ansamblio.

Pats Dovaras nuo keturiolikos jau pradėjo brązginti gitarą, paskui su bendraminčiais įkūrė metalo grupę, bandė rimčiau groti, mušti būgnus.

Tas ratas žmonių, su kuriais panevėžietis pradėjo savęs ieškoti muzikoje, išliko iki šiol. Panevėžys gana mažas miestas, tad visi neabejingi muzikai susitikdavo viename ar kitame renginyje. Galiausiai Dovaras nusprendė visus juos suburti. Jaunuoliams buvo suteikta erdvė buvusios siuvyklos patalpose, netrukus vaikinai čia įsirengė įrašų studiją, repeticijų vietą, erdves vaizdo klipams filmuoti.

„Mes tiesiog linksminomės ir kūrėm muziką, repetavome, rengėme vakarėlius, ieškojome įvairių būdų išreikšti save. Kažkaip prilipo tas vardas – „Siuvykla“, – pasakoja panevėžietis.

Dovaras kartu su jaunesniu broliu Roku tuo metu bandė repuoti, jaunuolius pakvietė pasirodyti viename iš „Susitikime penktadienį“ renginių. Būtent nuo to laiko ir prasidėjo aktyvesnė muzikinė veikla.

„Kai mus pakvietė į „Susitikime penktadienį“, pamanėme, kad būtų smagu ką nors padaryti gyvai, tad pasivadinome grojančius draugus. Pasirodėme vieną kartą, paskui – kitą, žiūrim, visai neblogai išeina, tad jau ketveri metai grojame kaip grupė“, – O2 atsiradimo pradžią prisiminė Dovaras.

Nepriprato prie honorarų

Tiesa, grupė, su kuria Dovaras rengia pasirodymus, gana jauna, mat jos sudėtis kasmet keičiasi. Dažnas grupėje groja ar dainuoja tik tol, kol mokosi mokykloje, vėliau išvyksta studijuoti, tad tenka ieškoti pamainos. Ir Dovaro brolis Rokas – ne išimtis: vaikinas mokosi ir laisvalaikiu muzikuoja Kaune.

„Čia ir sunkiausia: kol susidainuojam, žiūrėk, jau kas nors palieka mus. Dainuojanti mergaitė šiemet baigs mokyklą, vėl teks ieškoti naujo žmogaus, sintezatoriumi grojantis mūsų narys planuoja išvykti į užsienį, ir vėl paieškos“, – didžiausias problemas įvardijo grupės O2 siela.

Panevėžiečių grupė iš kitų išsiskiria tuo, kad jie groja tik gyvai, nebent tai elektroninės muzikos, kuriamos kompiuteriu, daina. Dovaro teigimu, visai kitoks jausmas dainuoti gyvai, kai paliekama erdvės improvizacijoms, nei žiopčioti pagal fonogramą.

Nors dažnai O2 įvardijama kaip eksperimentinio repo grupė, tačiau jų atliekamą muziką būtų labai sunku priskirti vienam ar kitam muzikos stiliui. Dovaro teigimu, tai yra kažkas tarp hiphopo, fanko, popso, roko ir repo, todėl savo erdvę jie turi visada – kviečiami į įvairius festivalius, renginius.

„Kad trūktų koncertų, nėra buvę. Kita vertus, Lietuva labai mažai, apsukai ratą, ir vėl iš naujo“, – sakė D. Nevardauskis.

Nors koncertų netrūksta, bet Dovaras abejoja, ar galėtų pragyventi tik iš muzikos. Tuo labiau kad  ta  muzika nėra „ant bangos“. Be to, kaip sako vaikinas, gal daugiau dėmesio reikėtų skirti vadybai, mat dažnai būna, kad daikto vertę sudaro ne jo kokybė, o reklama. Anksčiau pagrindinis kanalas skleisti muzikai buvo radijo stotys, dabar – socialiniai tinklai ir kitos medijos. Kuo aktyviau kuriantys žmonės ten reiškiasi, tuo dažniau skamba jų vardas. Tačiau Dovarui svarbiausia yra ne pinigai, o pati muzika. Todėl jis niekada neatsisakantis koncertuoti jaunimo ar miesto renginiuose nemokamai.

„Už tai ant manęs pyksta kiti grupės nariai, bet aš visada sakau: jeigu reikia savo nedideliame mieste padėti ką nors suorganizuoti, negi tai sunku padaryti. Juk tikrai nesunku atsinešti instrumentus ir padainuoti, juk pirmiausia tai darome savo malonumui. Aišku, kai kada tuo gerumu jau pradedama naudotis“, – pažymi muzikantas.

Be to, Dovarui imti pinigus nekyla ranka. Kaip juokauja vyras, jis vis dar nepribrendo iki to, kad atlikėjams yra mokami honorarai.

„Vis klausia, koks mūsų honoraras, ir vis atsakau, kad nežinau, o kiek siūlote? Tai yra blogai, bet  negaliu priprasti, kad už tai, ką mėgsti daryti, dar moka pinigus“, – juokiasi grupės O2 siela.

Nenori normalaus gyvenimo

D. Nevardauskio visą laisvą laiką suryja muzika, tik porą kartų per savaitę Dovaras stengiasi su draugais ištrūkti pamėtyti kamuolį į krepšinio lanką. Pastaraisiais mėnesiais muzikantas daugiausia laiko praleidžia namuose įkurtoje įrašų studijoje, mat netrukus dienos šviesą turėtų išvysti naujausias grupės albumas.

„Kartais atrodo, kad nebėra jėgų, esi visiškai išsekęs, bet rezultatai atperka viską. Pasikrauni ta gera energija ir gali judėti toliau. Aišku, būna tokių dienų, kai susimąstai: o kam visa to reikia? Nusipirktum alaus, gultumeis ant sofkutės priešais televizorių ir gyventum normalų gyvenimą. Bet televizoriaus neturiu, o ir mesti visko dar nesinori“, – šypsosi muzikantas.

Medžiaga albumui praktiškai visa surinkta, dabar belieka tik korekcijos ir sugalvoti originalų būdą, kaip pristatyti kūrinį, į kurį sudėta tiek darbo ir bemiegių naktų. Dovaras žada, kad tai turėtų būti tikrai geros muzikos albumas, tokio nebus gėda pristatyti. O paskui gal surengs ir turą po Lietuvą.

„Dar viena mano svajonė – po vienu stogu suburti dainuojančius, grojančius, fotografuojančius ar dar kitaip kuriančius jaunus žmones, kad jaunimas, užuot šlaistęsis gatvėmis, užsiimtų prasminga veikla. Kūrybinga asmenybė tikrai ras veiklos, o jeigu sėdės ir lauks, kol veikla pati ateis, jos ir nesulauks“, – įsitikinęs Dovaras.

Darbas teisme, repeticijos, koncertai ir veikla įrašų studijoje – kartais atrodo, jog para turi per mažai valandų, kad būtų galima visur suspėti. Dovaras pripažino, kad dėl jo meilės muzikai ir dėmesio trūkumo žmonai iširo šeima. Tačiau džiaugiasi, kad dabartinė mergina supranta jį ir nesistengia atitraukti nuo muzikos.

„Man pasisekė, kad mano mergina dėl dėmesio trūkumo nepriekaištauja. Esu seniai suaugęs ir mane vargiai ar ištaisysi. Telieka kitam žmogui prie manęs prisitaikyti. Suprantu ir tai, kad antrai pusei su manimi nelengva, jau esu turėjęs šeimą, ji dėl mano tokių nesąmonių iširo. Gyvenau normalų gyvenimą, bet supratau, kad jis – ne man. Todėl džiaugiuosi, kad dabartinė draugė mane supranta. Gyvenimas yra vienas, tad trukdyti kitam ir jį varžyti būtų nesąmonė“, – atvirai savo nuomonę išsakė  D. Neverdauskis.

Lina DRANSEIKAITĖ

Vokietijoje, visai šalia Austrijos sienos, Alpių kalnuose stūkso didinga išskirtinio grožio Noišveinšteino pilis. Ji netgi tituluojama gražiausia pilimi pasaulyje ir  yra įtraukta į vietų,  kurias būtina aplankyti Europoje, sąrašą. Kalbama, kad  Noišveinšteino pilis turi ir su Lietuva susijusią paslaptį.

Noišvanšteino pilis – gražiausia Vokietijoje ir primena pasakų pilį. Į ją plūsta milijonai turistų iš viso pasaulio.

Iš besniegio miestelio – į sniegingų Alpių didybę

Noišvanšteino pilis – pasaka realybėje, Vokietijos perlas, sutraukiantis milijonus turistų. Bet kuriuo metų laiku pilis keri savo žavesiu. Ji tapo netgi Disneilendo simbolio – Miegančiosios gražuolės pilies – prototipu.

Apie Noišvanšteino pilį sklando legendos:  nuostabiausia, didingiausia, pasakiškiausia, užburianti išskirtine prabanga ir architektūra. Pilį per metus aplanko 1,2 mln. turistų, vasaros dienomis per dieną unikaliu statiniu grožisi  6,5 tūkstančio smalsuolių iš viso pasaulio.

Per metus šis turistų traukos objektas uždirba apie 6,1 mln. eurų. Vadovaujantis logika, jog geriau kartą pamatyti, nei šimtus kartų išgirsti, kraunamės kuprines ir – į kelią.

Nuo gimnazijos Hiutenfelde iki kelionės tikslo – geros keturios valandos kelio autobusu, tad teko keltis labai anksti. Iškylautojus autobuse beregint pasiglemžė miegas, kurio nesutrikdė net visad žvalaus ir energingo tikybos mokytojo Dariaus juokai ir smagi muzika.

Bet kuriuo metų laiku pilyje gausu lankytojų.

Po trijų valandų prabudę keliautojai neteko žado ir lipte prilipo prie autobuso langų: atsivėrė sniegingųjų Alpių peizažai. Hiutenfeldo ši žiema sniegu nelepino, tad matyti baltus apsnigtus laukus buvo didžiulis džiaugsmas. Dauguma degė noru čia pat, stabtelėjus, pradėti sniego  karą. Apsimėtyti sniegu – ne taip jau dažnai pasitaikantis malonumas.

„Nors šiaip nemėgstu sniego, dabar buvau jo pasiilgęs ir džiaugiausi matydamas baltus laukus“, – netikėtomis oro permainomis džiaugėsi dešimtokas Nikodemas Valiušaitis. „Kelionė tikrai neprailgo. Alpės gniaužė kvapą, mačiau jas pirmą kartą“, –  kalnais negalėjo atsigėrėti praktikantė studentė Greta.

„ Šaunus pabėgimas nuo miesto šurmulio, kalnų oras ir ramybė…“– nesigailėjo anksti kėlęs vienuoliktokas Valentinas Iukov.

Mūsų kelyje ėmė rastis vis daugiau snieguotų kalnų viršukalnių, aplinkui driekėsi slidinėjimo trasos. Išvažiavome į slėnį,  nuo kurio jau matėsi tolumoje stūksanti didingoji pilis.

„Pilis man atėmė žadą. Ji tiesiog nuostabi, kiek panaši į Disneilendo, bet  gražesnėje vietoje“, – pirmieji įspūdžiai liete liejosi iš gimnazistų lūpų. Sniego fone balta Noišvanšteino pilis atrodė tarsi iš pasakų knygų paveikslėlių: lengva, trapi ir tikrai verta gražiausios pilies Vokietijoje vardo.

Ilgas kelias pilies link

Išlipus iš autobuso, iššūkiai tik prasidėjo. Teko kopti į kalną, kurio viršūnėje stūksojo gražioji pilis. Derėtų nuraminti manančiuosius, kad ne visų jėgoms toks išbandymas, ypač žiemą. Kelią link pilies nesunkiai įveikė visi, nors teko pavargti. Pakeliui stabtelėdavome pasigrožėti nuostabiais Alpių vaizdais. Tarp sniegynų tyvuliavo žydras Alpių ežero vanduo, akinamai blizgėjo kalnų viršukalnės, ramiai snaudė nedidelis  miesteliukas kalnų papėdėje.

Gamtos grožis, grynas kalnų oras privertė pamiršti nuovargį tačiau, nėra ko slėpti, – pilies prieigas pasiekėme gerokai suplukę ir dairėmės vietelės prisėsti. Vadovavomės kelionėse jau išbandytu taupymo metodu – gidais buvome patys. Pilį iš lauko galima apžiūrėti nemokamai, o norintieji pasidairyti po jos didingas menes už įėjimą turi susimokėti 12 eurų.

Pasakų karalių įkvėpė opera ir legendos

Noišvanšteino pilis buvo pradėta statyti 1869-aisiais metais ant senosios pilies griuvėsių, o užbaigta 1892-aisiais. Statybų iniciatorius – karalius Liudvikas II. Jis garbino viduramžių romantiką ir statydamas savo pilis stengėsi atgaivinti praeitį, įpindamas į ją legendas, svajones, mistiką. Liudviko statytos pilys panašios vienu aspektu – leidžia žmonėms svajoti. Ne veltui Liudvikas II dar  vadinamas Pasakų karaliumi. Jis pastatė Noišvanšteino pilį  tikruoju senovės vokiečių kunigaikščių pilių stiliumi.

Legendomis apipinta pilis tapo Miegančiosios gražuolės pilies Disneilende prototipu.

Eskizus piliai  piešė Miuncheno dvaro teatro dekoracijų dailininkas Christianas Jankas. Ši pilis ypatinga ir tuo, kad nėra turto, jėgos ir valdžios galios simbolis. Atvirkščiai – žavi savo lengvomis architektūrinėmis konstrukcijomis, išskirtiniu subtilumu ir elegancija.

Sakoma, kad tokius neįprastus architektūrinius sprendimus nulėmė garsus kompozitorius  Richardas Vagneris, inspiravęs Liudviką II. Bavarijos karaliaus įkvėpimo šaltiniu statant pilį tapo R. Vagnerio operos ir vokiečių legendos, pasakos, padavimai.

Karalius planavo pilyje įrengti net 200 kambarių ir pats rūpinosi jų interjeru. Tačiau gigantiškiems užmojams nebuvo lemta išsipildyti. Pilis netapo tokia, kokią ją norėjo matyti Liudvikas II. Vietoj planuotų 200 įrengta vos 15 menių.

Sumanymas prabanga tviskančius rūmus pastatyti už 4 milijonus markių pasirodė nerealus. Liudvikas iš ūkininkų pasiskolino dar apie 15 milijonų ir tikėjosi, kad svajonė vis tiek virs tikrove. Deja, karalius pilyje gyveno tik 100 dienų, vėliau jis buvo pripažintas neteisėtu valdovu ir išsiųstas gyventi į kitą pilį.

Prabangiose menėse – Vyčio paieškos

Iš besniegio miestelio po kelių valandų kelionės patekome į snieguotas Alpes.

Aukšti, netaisyklingai išsidėstę pilies bokštai kūginiais stogais palieka neužmirštamą įspūdį. Pagrindinę pilies dalį sudaro  keturių aukštų rūmai. Išorės sienos neapkrautos masyviomis detalėmis, tai piliai suteikia lengvumo ir grakštumo. Viduje visus pribloškia prabanga. Ypač puošnūs Liudviko miegamasis ir svetainė. Unikaliomis puošybos detalėmis dekoruotos sosto menė ir dainininkų salė. Karalius pilies menes  puošė pasakų ir šventųjų simbolika. Kalbama, kad vienoje iš šių prabangiųjų menių galima rasti ir lietuvišką Vytį. Deja, intensyvios Lietuvos simbolio paieškos šį kartą buvo bevaisės, nors būta visai netoli tikslo – Lenkijos herbą suradome.

Gėrintis tikru architektūros šedevru galima tik spėlioti, kaip būtų atrodžiusi pilis, jei Liudvikas II būtų pats spėjęs užbaigti jos statybas. Karalius  paslaptingai  žuvo 1886-aisiais metais.  Noišvanšteino pilies statybos nutrūko. Iki valdovo žūties buvo pastatyta didžioji  pilies dalis, užbaigta karaliaus menių puošyba, tačiau kitos patalpos taip ir liko neįrengtos. Praėjus vos 3 savaitėms po ekscentriškojo Bavarijos valdovo  mirties pilis atvėrė savo duris lankytojams ir tapo vienu iš turistų lankomiausių objektų Vokietijoje.

Gulbės pilies atgimimas Disneilende

Bavarijos karaliaus Liudviko II pastatytos pilys turi vieną bendrą bruožą – jos skatina žmones svajoti.

Noišvanšteino pilis, kaip ir kiekviena kita, apipinta legendomis ir padavimais. Kalbama, kad vienos šalies karalius norėjo, kad Gulbės riteriu pramintas garsus didvyris saugotų jo dukrą, gyvenančią labai gražioje ir didingoje pilyje.

Karalius ilgai ieškojo Gulbės riterio ir pagauliau jį surado. Tačiau vos  radęs princesei sargybinį, karalius pasimirė. Po mirties praėjus kelioms dienoms, prie pilies esančiame ežere pasirodė sidabrinė gulbė. Šis įstabus paukštis atplukdė drąsųjį Gulbės riterį pas princesę. Riteris pažadėjo saugoti ir mylėti karalaitę su sąlyga, kad ji niekados jo neklaus, iš kur atvykęs. Nors princesė ir buvo smalsi, įveikusi norą viską žinoti,  ji ilgai ir laimingai gyveno su riteriu. Pamilo, ištekėjo, susilaukė vaikų.

Tačiau vieną dieną princesė neiškentusi paklausė savo vyro – iš kur jis kilęs, kas jo tėvai,  giminės, kur jo gimtasis kraštas. Tą pačią dieną atplaukė sidabrinė gulbė ir išsinešė riterį. Veltui princesė verkė, laukė, akimis lydėdavo gulbes. Gulbės riteris taip ir nebepasirodė, o pilis, kur jis laimingai gyveno su princese, pavadinta Gulbės pilimi. Noišvanšteino pilis išties grakšti, balta tarsi gulbė. Pilis dažnai vadinama tiesiog pasakų pilimi. Miegančiosios Gražuolės pilis Disneilende buvo sukurta būtent pagal Noišvanšteino pilies modelį.

Bavariškas guliašas nurungė picas

Apžiūrėję pilį, pasivaikščioję po jos prieigas, užsukome į netoliese esantį restoranėlį. Pasitinka Bavarijos nacionaliniais kostiumais pasipuošusios padavėjos ir gardus mėsiškos sriubos kvapas. Pasirinkusieji tirštą, kvapnią, itin sočią guliašo sriubą už 5 eurus tikrai neprašovė pro šalį.

Pilis Alpių apsuptyje atrodo lengva ir grakšti it gulbė.

Restorano virėjas savo darbą išmano puikiai – nepagailėjo mėsos, jos gabalai išties nemaži, puikiai išvirę, o ir pati porcija įveikiama tik pailsėjus bevalgant. Užsisakiusieji picas šį kartą liko it musę kandę, nes už 8 eurus gavo mikrobangų krosnelėje pašildytą prėskos tešlos paplotį.

Bavariško alaus bokalas kainavo apie 4 eurus, ragavusieji gyrė, kad vertas kainos. Nenusivylė pietums pasirinkusieji tradicines bavariškas dešreles. Tris eurus kainavusios dešrelės buvo traškios, sultingos ir tirpo burnoje.

Po sočių pietų dar nesinorėjo palikti Vokietijos perlu laikomos pilies. Sėdėjome ir gėrėjomės pasakų pilimi, o drąsiausieji maudėsi šalia esančiame ežere. Kalnų ežero vanduo – ne ledinis, o maudytis vasario mėnesį apsuptam snieguotų kalnų viršūnių – ekstremali, bet sveikatai tikrai naudinga pramoga.

„ Įsiminė kalnai. Ir manau, kad jie liks giliai atmintyje. Stovi ant skardžio, vėjas į veidą, tolimi toliai ir skardis į čia ir dabar. Pilis netrukdė gėrėtis gamta, ji buvo tarsi  neatsiejama visos tos aplinkos dalis“, – kelione žavėjosi studentė Greta.

Kelionė, lankymasis pilyje, pietūs kainavo apie 30 eurų. Tikrai pigiau nei keliauti į Disneilendą. Atsižvelgiant į tai, kad stilizuotoje pasakų šalyje  Amerikoje – tik garsiosios Vokietijos pilies kopija, mes už galimybę savo akimis išvysti originalą tikrai nepermokėjome.

Niko Šošič, Specialiai „Sekundei“ iš Vokietijos

Katalikiškuose kraštuose Užgavėnės švenčiamos labai skirtingai. Lietuviai jų neįsivaizduoja be gardžių blynų, Lašininio ir Kanapinio kovos, brazilai – be spalvingų sambos mokyklų karnavalų. Žiemą lauk varančių vokiečių linksmybėse gausu visko: ir blynų, ir persirengėlių eisenų, ir saldainių miestiečiams.

Karnavalo eiseną sveikino būriai smalsuolių.

Aikštes užplūsta persirengėliai

Vokietijos miestai ir miesteliai pabodusį žiemos rūbą nusimeta per Užgavėnes.  Jos čia vadinamos Fašingo švente. Dar prieš didžiąją dieną  prasideda linksmi karnavalai, persirengėlių eisenos žygiuoja miestų gatvėmis, skamba tranki muzika, visus įtraukianti į linksmybių šurmulį.

Tarsi iš stebuklingos pasakų  skrynios į gatves ir aikštes pabyra būriai raganų, velnių, klounų, vampyrų, piratų. Aplinkiniams mėtydami saldainius persirengėliai traukia miestų gatvėmis. Jų eisenas stebi minios žmonių. Žiūrovai neatsilieka nuo eisenos dalyvių, minioje gausu boružių, raganų, kačių, velnių.

Lietuviai itin karštai palaikė lietuviškos trispalvės spalvomis pasipuošusius orkestrantus.

Užgavėnių karnavalas turi gilias šaknis. Jie pradėti rengti dar viduramžiais. Žinoma, šiandienos linksmybės toli gražu neprimena pirmųjų švenčių. Rimtos religinės apeigos bėgant laikui virto linksmu šou. Nesuklysime pridėję – komerciniu, nes Fašingas – puikus metas karnavalinių kostiumų  ir Užgavėnių skanėstų pardavėjams.

Šiais metais šėlstantieji Fašinge tikriausiai primiršo, kad vokiškoji Užgavėnių šventė mini 500-uosius gyvavimo metus.  Anais laikais ji labiau panėšėjo į ritualinius šokius  ir dainas, kuriais buvo sveikinamas saulės sugrįžimas.

Saldainių lietus

Šiuolaikiniame karnavale šokių taip pat netrūksta. Persirengėlių pulkeliai eidami smagiai trepsi į trankios muzikos taktą, karnavalinėje eisenoje juda ir išpuošti sunkvežimiai, iš jų miniai moja būriai raganų, velnių, siaubo filmų personažų. Sunkvežimiuose įmontuota galinga aparatūra, tad linksma vokiška muzika drebina visą miestą.

Piratai į Užgavėnių linksmybes atplaukė savo laivu.

Žiūrovai entuziastingai sveikina eisenos dalyvius, palydėdami  juos plojimais, šūksniais, mojuoja parado dalyviams. Šie nelieka skolingi už parodytą dėmesį ir atsako garsiai  šaukdami „Ahoy!“

Kiekviename mieste karnavalo tradicijos šiek tiek skiriasi, tačiau šventinėje eisenoje dažniausiai žygiuoja sporto, muzikos, dailės mokyklų, įvairių visuomeninių organizacijų bendruomenės. Eisenos dalyviai žiūrovų dėmesį stengiasi atkreipti išradingais kostiumais, garsia muzika, netikėtais šūksniais ir gausiai iš šalis svaidomais saldainiais. Prieš didįjį Užgavėnių karnavalą visi ruošia maišus, skrybėles ar talpesnes kišenes skanumynams rinkti ir gaudyti. Aktyviausieji – vaikai. Jie iš karnavalo gali parsinešti net po kelis kilogramus gardumynų.

Fašingo šventei vokiečiai pradeda ruoštis dar viduržiemį. Didesniuose miestuose, tokiuose kaip Maincas ar Kelnas, karnavalai šurmuliuoja ne vieną dieną, o ištisas savaites. Kad nustebintų žiūrovus, karnavalo dalyviai iš anksto apgalvoja savo pasirodymus, puošia eisenoje važiuojančias transporto priemones, stengiasi sužinoti konkurentų paslaptis ir kruopščiai saugo savo pasirengimo karnavalui planus. Nors žmones dabar sunku nustebinti, tačiau eisenoje žygiuojantis King Kongas, grėsmingai judinantis savo trijų metrų galūnes, minioje sukelia susižavėjimo šūksnius. Paskui jį plaukia piratų laivas. Žmones saldainiais bombarduojantys piratai nesigėdydami prausiasi ir taško putas į šalis.

Mokytojai bejėgiai prieš linksmybes

Ne ką prasčiau pasipuošę ir žiūrovai. Kartais ir sunku suprasti – kurie karnavalo dalyviai, o kurie – tik smalsūs miestelėnai, mat Fašingo dieną visame mieste pilna persirengėlių ir tai nieko nestebina. Zombiai, raganos,  peliukai  apsiperka, geria kavą kavinukėse, kerta pietus restoranuose, kuriuose tą dieną gali aptarnauti rūsti raganiūkštė ar vampyras paklaikusiomis akimis.  Aišku, kur didelė minia, ten ir nesusipratimai.

Švenčiančius miestelėnus vilioja apžvalgos ratas.

Pasitaiko, kad svaidomi saldainiai užgauna žmogų, bet skausmą tas pats saldumynas beregint ir numalšina. Kai pabosta žiūrėti į persirengėlius, vokiečiai patraukia link kitų Fašingo pramogų. Šventės dalyvius vilioja gausybė karuselių, loterijų, apžvalgos ratas. Jei negaila 5 eurų, gali išbandyti akies taiklumą šaudydamas į taikinius. Laimėtojai viliojami solidžiais prizais – sulčiaspaudėmis, kavos virimo aparatais, gausybe pliušinių žaislų.

Bene labiausiai karnavalas džiugina vaikus. „Kartą dar buvau mokykloje, kai karnavalas prasidėjo. Vyko pamoka, bet kai į mokyklos kiemą įvažiavo automobilis ir paleido trankią linksmą muziką, tai buvo linksmybių pradžios ženklas. Mokytojai net nesistengė mūsų sulaikyti, visa klasė išbėgo į karnavalą. Pilnas miestelis žmonių, daugybė persirengėlių, net vaikams juokais siūlančių „šnapsą“. O kiek saldainių prisirinkom….“ – įspūdžiais dalinosi šventėje sutikti vaikai.

Karnavalo metu sustoja darbai

Dabar, kai miestuose ir miesteliuose šėlsta  karnavalai, mokiniams nereikia sėdėti pamokose. Per Fašingą niekas nedirba, tik kavinių ir užkandinių savininkai skaičiuoja pelną, mat švenčiantys vokiečiai užplūsta viešojo maitinimo įstaigas.

Ir vokiečiai per Užgavėnes stengiasi privalgyti riebiai, sočiai ir skaniai.

Per Užgavėnes tuščiu pilvu tikrai neliksi. Bene populiariausias patiekalas – purios, minkštos spurgos. Didelės ir mažos, su įvairiausiais įdarais, apibarstytos cukraus pudra. Rodosi, kad visas miestas kvepia spurgomis.  Vanilinių spurgų kvapas maišosi su grilyje kepamų dešrelių ir kepsnių aromatais, saldumynų mėgėjus vilioja įvairiaspalvė cukraus vata. Jei per Užgavėnes švęsite Maince, būtinai paragaukite netradicinį rinkinuką: bandelė su dešrele užgeriama vynu. Pasakojama, kad tokią paprastutę dešrelę užgerdami tauriu vynu, Pietų vokiečiai nepiktai pasišaipo iš kaimynų prancūzų gurmaniškų įpročių. Tačiau išbandžiusieji netradicinį derinį vienu balsu sako – skanu ir – puikiai dera.

Dešrelė su bandele kainuoja tris eurus, vynas  –  dar pustrečio euro. Jeigu norėtumėte kepsnio, tektų pakloti keturis eurus, bet ir tų negaila, nes mėsos kepėjai rungiasi dėl klientų ir kepsnius iškepa tiesiog puikiai. Labai populiarios Fašingo  karnavaluose mažos varškės spurgytės. Trys kvapios spurgos  kainuoja apie du eurus. Vokiečiai, kaip ir lietuvaičiai, Užgavėnių neįsivaizduoja be blynų. Lietinis su šokoladu ar cukraus pudra kainuoja apie pusantro euro. Kebabais šventėje prekiaujantis Abdulas nenusimena, kad jo siūlomas maistas kaip ir neatitinka Užgavėnių dvasios. Pirkėjų ir jam netrūksta. „Šiandien reikia sočiai pavalgyti, o mano kebabai – labai sotūs“, –  sakė pardavėjas. Mažas kebabas pas Abdulą kainuoja pusketvirto euro, didelis – euru brangesnis, bet, pasak pardavėjo, – didelį įveiks ne kiekvienas vyras.

Užgavėnių antradienį, o ir keletą dienų prieš jas Fašinge iš širdies pašėlę vokiečiai prie kasdienių darbų grįžo trečiadienį. Ir nesvarbu, kad ši žiema Pietų Vokietijoje labiau panėšėjo į pavasarį – ji vis tiek buvo išvaryta su trenksmu.

Niko Šošič, specialiai „Sekundei“ iš Vokietijos

Mažame Vokietijos Hiutenfeldo miestelyje – daug lietuviškos simbolikos, mat čia yra  Vasario 16-osios  gimnazija. Tačiau klaidžiojančiuosius siauromis miestelio gatvelėmis maloniai nustebina užrašas ant vokiškos architektūros pastato: Galerija „Meilė“. Meno galerija – iš Biržų rajono kilusios lietuvės Meilės Veršelis išsipildžiusi svajonė.

Iš Biržų rajono kilusi Meilė Veršelis Vokietijoje išpildė savo svajonę – atidarė meno galeriją.

Dabar, kai galerija skaičiuoja aštuntuosius savo gyvavimo metus, Meilė drąsiai sako, kad ši meno oazė turi savo aurą. Menininkė prabyla apie mistines istorijas, kurių galėjo ir nebūti, jei ne „Meilės“ galerija.

Vos priartėjus prie galerijos į akis krinta už didžiulio lango demonstruojami išraiškingi, neįprasti, gal net abstraktūs, tačiau tarsi magnetas traukiantys paveikslai. Tai – galerijos  šeimininkės  kūryba. Ji savo kūrybiniam polėkiui išlieti pasitelkia vieną seniausių piešimo technikų. Darbai pasižymi unikalumu ir, pasak dailininkės, nukopijuoti  jų neįmanoma.

„Tapyti pradėjau labai netikėtai. Tai įvyko čia, Vokietijoje. Besitvarkydamas mano vyras Petras rado aliejinių dažų, tada ant paprasčiausio kartono ėmiau „peckioti“ ir pamačiau, kad visai neblogai išeina. Tik sau piešiau apie dvejus metus. Kartą pažįstama, pamačiusi mano darbus, pasakė: negarbinga, kad tik viena gali jais gėrėtis“, – apie kūrybinio kelio pradžią „Sekundei“ pasakojo Meilė.

Ji sako netikinti atsitiktinumais, todėl tokį netikėtą savęs atradimą vadina lemtimi. 

Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Sekundėje“.

Niko Šošič, specialiai „Sekundei“ iš Vokietijos

Vieno garsiausių šalies magelanų Dainiaus Kinderio kelionių žemėlapyje – beveik devynios dešimtys aplankytų valstybių. Vienose bėgtas maratonas, per kitas – tik važiuota autostopu. Į kai kurias šalis jam norisi grįžti dar ne kartą, bet yra tokių, į kurias neberizikuotų keliauti.

Maroko oazėse – datulės.

Prisipažinsiu, kai į rankas paėmiau Dainiaus Kinderio knygą „Atgal į Afriką“, ją perskaičiau vos per dvi dienas. Skaitant ne kartą kilo mintis: „Nejaugi tai neišgalvota, o tikra?“ Kai kurie pasakojimai –  lyg lakios fantazijos autoriaus vaisiai. Tačiau  D. Kinderis iš tikrųjų savo kailiu patyrė, ką reiškia autostopu keliauti po Afriką. Ir ne tik ją.  Žurnalistas, rašytojas, bėgikas 32-ejų Dainius Kinderis savo aistrą pavertė mėgstama veikla: norintiesiems pažinti egzotiškus kraštus jis padeda nukeliauti į tolimiausius pasaulio kampelius. Dienraščiui „Sekundė“ D. Kinderis atskleidė savo svajones, sportines ambicijas bei papasakojo apie pasikeitusį požiūrį į nutrūktgalviškas keliones.

Svajonių neskubina

– Ar dar liko neaplankytų šalių, į kurias norėtumėte nuvykti?  

– Prieš 10–15 metų, kai tik pradėjau keliauti, turėjau penkias šalis, į kurias labiausiai norėjosi nukakti. Kol kas buvau tik vienoje iš jų – Izraelyje.  Brazilija, Islandija, Madagaskaras ir Japonija lieka ateičiai. Aš labai noriu apsilankyti jose ir nėra jokių rimtesnių priežasčių, kodėl būtinai norėčiau ten nuvykti. Tiesiog yra jausmas, tačiau to visiškai neskubinu. Per savo gyvenimą aplankiau  85 šalis. Tikrai turėjau galimybių įgyvendinti savo tikslą. Gal laukiau ženklo, tam tikro momento, kad jau metas ten vykti.

– Kodėl?

– Anksčiau labai mėgdavau ekspedicijas – išvažiuoti pusei metų, pasiekti tam tikrą tikslą. Pavyzdžiui, kelionei į Braziliją tektų ilgai ruoštis, reikia daug pinigų, laiko. Kol mano profesinė veikla nebuvo susijusi su kelionėmis, reikėdavo papildomai dirbti pusę metų, kol galėdavau išsiruošti į ilgą kelionę, pavyzdžiui, Afriką.

Dabar, keliaudamas su žmonėmis, dažnai grįžtu į tas pačias vietas. Tai darbas, bet ne asmeninis reikalas ir ambicija pasiekti tam tikrą tašką, vietas, kuriose dar nebuvau viešėjęs.

Košmarus perdavė skaitytojams

– Ar ryžtumėtės dar vienai kelionei autostopu per Afriką?

Po Maroką D. Kinderis gana dažnai keliauja, jam Sacharos kopos – ne naujiena.

– Nebevažiuočiau dėl kelių priežasčių: vienas dalykas – tai nepakartojama ir antrą kartą būtų nebe tas. Antras dalykas – tai labai sudėtingas žemynas. Daug rizikos, kai vyksti į nepatikrintus kraštus. Kalbu apie valstybių sienų kirtimą, armiją, policiją. Trečias dalykas – būdamas 24-erių galėjau tai padaryti. Laisvai galėjau išvažiuoti, manęs niekas nelaikė, neturėjau šeimos. Dabar turiu šeimą, kūdikį, visai kita atsakomybė. Kai kurių vietų aš nebekirsčiau vien dėl tykančių pavojų: pavyzdžiui, Nigerijos, Kongo, Kamerūno. Nežinai, kas gali atsitikti, kai keliauji vienas su kuprine ant pečių per džiungles ar plauki valtimi per nežinomas pelkes.

– Ar tiesa, kad po tos kelionės į Afriką autostopu jus kamavo košmarai?

– Taip, tai nuo maliarijos, aš du kartus persirgau ir grįžęs dar perėjau reabilitaciją. Kol neparašiau knygos „Atgal į Afriką“, tol mane tie košmarai kankino. Tai buvo kažkokios nesąmonės, ryškūs sapnai, bet  kažkoks kratinys. Tie košmarai dingo, kai parašiau knygą. Manau, juos perdaviau skaitytojams (red. – šypsosi).

– Kaip atsiranda naujos kelionių kryptys?

– Dauguma maršrutų, išbandytų keliaujant autostopu, niekur nedingo, liko galvoje. Tai, ką aš pamačiau, ką patyriau, siūlau išbandyti kitiems. Aišku, ne visi maršrutai po Aziją, Afriką tinka visiems, norintiems patirti nuotykių. Pavyzdžiui, vykti į Nigeriją, Gaboną, Kamerūną būtų pavojinga. Diplomatinės tarnybos nerekomenduoja ten keliauti dėl šalyje vykstančių neramumų bei didelio nusikalstamumo. Mažai kas norės keliauti dėl kelionės pavojingumo.

Kartais pats ieškau naujų krypčių, jas patikrinu. Populiarėja individualios kelionės, į kurias išsiruošia po vieną, du žmones. Jiems nereikia jungtis prie grupių, derinti datų.

Kai kurių kraštų neįmanoma perprasti

– Kokie žmonės į jus kreipiasi, ieškantys nuotykių, adrenalino, egzotikos, pavojų? 

– Tikrai ne ieškantieji standartinių poilsinių kelionių. Tokių paklausimų sulaukiu labai mažai. Žodis magelanas –  tam tikra nuoroda ir ženklas. Kas domisi, supranta, kad šiame žodyje užkoduoti tyrinėjimai, kažkas nestandartiška. Juk Magelanas tyrinėjo pasaulį. Lietuviai – labai mėgstanti keliauti tauta. Yra įvairiausių turistų tipų. Su tais standartiniais, kuriems svarbu geras paplūdimys, viešbutis ir jūra, mes savo darbe nesusiduriame. Yra atradėjai, tie, kurie keliauja kasmet. Tokiems siūlome įdomesnius maršrutus, tačiau ir kelionės brangesnės. Kuo šalis ir oro uostas  mažesni, tuo keliautojams įdomiau.

– Jūsų svetainėje radau kelionių pavadinimus: „Marokas aštriai“ arba „Filipinai lengvai“. Kas slypi už šių žodžių?

– „Aštriai“ – neturistinis, „nepopsinis“ variantas, kai nukrypstama nuo standartinio maršruto, tačiau nieko tokio sudėtingo, kas nebūtų įveikiama bet kuriam normalų fizinį krūvį pakeliančiam turistui. Tai gali būti kalnai, bet tai nebus alpinizmas, tai gali būti plaukimas upės slenksčiais, naudojant didelius pripučiamuosius plaustus, bet be persivertimų.

„Lengvai“ – poilsinis variantas, bet jokiu būdu ne gulėjimas paplūdimyje. Tai gali būti kelionės su kuprine per džiungles, tačiau čia nebus intensyvumo, skubėjimo, tai daugiau įdomi pažintinė ir kultūrinė programa.

– Ar pats patiriate atradimo ir pažinimo džiaugsmą? Kas kelionėse jus nustebina?

– Dabar dažniausiai keliauju su paties organizuojamomis grupėmis. Įdomu pamatyti kitomis akimis tą pačią šalį. Pavyzdžiui, Maroke viešėjau 9 kartus, Šri Lankoje buvau 7 kartus. Važiuojant tuo pačiu keliu blogiausia tai, kad tu jau gali nuspėti, kas bus už vieno ar kito kampo, kokia tyko problema, ir panašiai. Esi jau pasiruošęs netikėtumams, nelieka adrenalino. Kita vertus,  pamatai, kad žmonės džiaugiasi, ir tau tada dvigubas džiaugsmas. Supranti, kad padėjai išpildyti jų svajones.

Yra tokių, kurie sako, kad bent kartą gyvenime būtinai nori nuvažiuoti į Filipinus arba  Keniją, Tanzaniją. Ir aš galiu prisidėti prie jų kelionės kartu keliaudamas su jais. Bet kokiu atveju, kad ir kiek kartų keliautum, kiekviena Afrikos, Azijos šalis turi savų niuansų, smulkmenų, kurių niekada   neperprasi.

Po maratoną kiekviename žemyne

– Mėgstate bėgioti, ar lieka laiko ir šiam pomėgiui?

– Dabar laiko lieka mažiau. Bet kiekvienais metais stengiuosi nubėgti po keletą maratonų: Lietuvoje ir užsienyje. Turiu tikslą – įveikti septynis maratonus skirtinguose žemynuose. Kai nusistovės kelionių verslas, skirsiu daugiau dėmesio bėgimui ir savo tikslui įgyvendinti.

– Kiek iki tos svajonės liko?

Kol kas mano sąraše tik Europa, Azija ir Afrika, tad turiu įveikti maratoną Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje bei Antarktidoje. Kad galėčiau jame startuoti, turiu gauti teisę – įveikti šešis maratonus skirtinguose žemynuose.

Linas JOCIUS

Klajoklis, ne abstinentas, ragavęs ir nuteistojo duonos, namų ir šeimos neturintis, Panevėžio ligoninės Pulmonologijos skyriuje besigydantis 54-erių Rimantas Šaparnis galėtų gyventi žymaus ir pinigų nestokojančio menininko gyvenimą. Susižavėjusieji  tušinuku pieštais grafikos darbais Rimantui už paveikslą siūlo ne po vieną šimtą litų, o sovietmečiu tuomečiame Leningrade užsienio turisto sumokėtus dolerius į rublius iškeitęs klajoklis bastėsi su maišu pinigų.

Popieriaus lapas, liniuotė, pieštukas ir juodas tušinukas – tik tiek tereikia R. Šaparniui, kad nustebintų pasaulį. U.Mikaliūno nuotr.

Bet savamoksliui, net dailės pagrindų neturinčiam menininkui nereikia nei patogumų, nei juolab prabangos. Jau beveik pusmetį visas jo gyvenimas telpa ligoninės palatoje. Čia gydytojų paragintas R. Šaparnis surengė pirmąją savo gyvenime parodą, sukėlusią milžinišką ažiotažą ir autorių per dieną pavertusią graibstoma įžymybe. Bet jau netrukus vyras baigs gydymo kursą, atsisveikins su medikais ir, po pažastimi pasibrukęs pluoštą savo paveikslų, išeis į niekur. Pastogės neturintis, iširusios šeimos seniai nematęs dailininkas tik šypsosi paklaustas, kaip gyvensiąs: mano gyvenimas – kelyje, o viską rasiu pakely.

Mokėsi su garsenybėmis

R. Šaparnio darbuose tik dvi spalvos – juoda ir balta, bet pusamžio klajoklio gyvenimas itin spalvingas.

Buvusioje Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje mokėsi su dabar garsiais žmonėmis – ultratriatlonininku Vidmantu Urbonu, buvusiu aplinkos ministru Gediminu Kazlausku. Neįtikėtina, kokiais skirtingais keliais pasuko klasės draugai.

Su jais Rimantas atsisveikino baigęs aštuonias klases. Jautė grožio ir dailės trauką, todėl pasirinko graviruotojo specialybę. Tikėjosi jos išmokęs dirbti su brangiaisiais metalais, bet išėjo taip, kad liko juodadarbis.

„Pasirodo, tas graviravimas tebuvo profesinės mokyklos reklaminis triukas. Ji rinko tekintojų grupę. Grįžau labai nusiminęs, bet nedrįsau nuvilti senelio, kad jokiu tekintoju nė nesiruošiu būti. Jis tiesiog skraidė iš laimės, kad anūkas į profesinę įstojo“, – „Sekundei“ pasakojo R. Šaparnis.

Vyras neslepia, kad jo gyvenime būta nemažai paklydimų ir ieškojimų. Net vedybos, anot jo, įvyko per klaidą. Šeimą kurti sumanęs draugas paprašė dailiai rašančio Rimanto už jį Civilinės metrikacijos skyriuje pareiškimą santuokai suraityti.

„Dar draugas padejavo, kad kaip jis čia vienas iš mūsų būrio ženysis. Aš taip įsijaučiau į jaunikio vaidmenį, kad dar greičiau už jį vedžiau pažįstamą merginą“, – atvirai pasakoja Rimantas.

Santuoka truko devynerius metus. R. Šaparnis sako, kad tai labai ilgai. Esą su žmona buvę pernelyg skirtingos asmenybės. Rimantas netgi apskaičiavo, kad jų bioritmai tesutapo 29 proc.

Šeima – bene skaudžiausia tema klajokliui. Jis vengia kalbėti apie buvusią  sutuoktinę,  o dar labiau – apie vaikus. Seniai nematė savo trijų atžalų. Tik girdėjo, kad jau tapęs seneliu. Nors anūko nepažįsta, bet svajoja būtent jam parodyti ir perduoti didžiausią savo turtą – piešinius, į kuriuos sudėjo viso gyvenimo paslaptis.

„Jei anūkas sugebės juos perskaityti, apie mane sužinos viską. Ir tai, ko niekam nepasakoju“, – tikisi Rimantas.

Nakvynės namus aplenkė, kalėjimo – ne

Po skyrybų likęs laisvas R. Šaparnis kaip stovi išdūmė į Šiaurę. Ne tik nuotykių, bet ir tauriųjų metalų ieškoti, prisiskaitęs, kad Kolos pusiasalyje galima rasti ametisto.

Rusijoje, sako, ir turtuolių sodybas prižiūrėdavęs. Esą jam nereikėjo ūkio darbų dirbti, šeimininkai reikalavo vienintelio – jeigu apiplėš, išlikti gyvam ir surinkti kuo daugiau įrodymų. Dirbo ir statybose.

Šiaurėje išgyveno ir meilės liepsnas. Tik, Rimantas juokiasi, labai jau pavydžią moterį sutiko. Esą per tą pavydą net mokykloje pasiūlytą darbų mokytojo vietą prarado – mylimoji neleido, kad vyras moteriškame kolektyve sukiotųsi.

„Į Lietuvą grįžau pasiimti vienintelio žmogaus – tėčio. Trejus metus buvau jo nematęs. Bet tėtis jau buvo miręs, o visais kitais nepasitikėjau“, – skaudžiausią akimirką pamena Rimantas.

Su motina sūnaus klajoklio santykiai nesiklostė ir R. Šaparnis patraukė per Lietuvą.

Dirbo padienius darbus – kam sodybą prižiūrėdavo, kam malkas suskaldydavo.

„Esu ir santechnikas, ir tekintojas, apie kineskopus viską suprantu, Šiaurėje ir statybininku pasidariau. Bet negalėjau išbūti vienoje vietoje, ir tiek. Gal menininkams taip būna?“ – svarsto Rimantas.

Yra jam tekę glaustis ir Panevėžio nakvynės namuose. Tačiau ten Rimantas buvo trumpai.

„Su nakvynės namų kontingentu man ne pakeliui. Nebūsiu ten suprastas. Dabar net neinu į tą pusę“, – tvirtina meniškos sielos žmogus.

R. Šaparnis neslepia ragavęs ir nuteistojo duonos. Tiesa, ginasi tikrame kalėjime nebuvęs. Kybartų pataisos namai, anot jo, nėra „zona“.

Už ką buvo pasiųstas už grotų, menininkas nutyli. Bet džiaugiasi, kad ten turėjęs išskirtines sąlygas kurti. Nelaisvėje piešdavo net naktimis ir sukūrė didžiausio formato savo paveikslą.

Mūzos baltais chalatais

Rimantas sako pėsčias visą Lietuvą apkeliavęs – pradėjęs nuo Subačiaus traukė vis tolyn. Susilaužęs raktikaulį išsigydė be daktarų.  Taip ir ėjo, kol klajoklį sustabdė plaučių liga. Vilniuje ligoninėje Rimantas išgirdo, kad gyventi jam belikę vos treji ar ketveri metai.

Vyras tikina susirgęs tik dėl to, kad klajodamas peršalo. Ir netgi ne žiemą, o birželio naktį, kai iš Panevėžio traukdamas į Liberiškį pavargo ir prigulė ant žemės pamiegoti.

Jau trylika metų R. Šaparnio gyvenimas žymimas etapais nuo vienos ligoninės iki kitos. Ligoninėse jį ne tik apgydo. Būtent palatose prasiveržia kūrybinės versmės. Rimantas išduoda, kad medikės yra jo didžiausios įkvėpėjos.

„Mane, kaip ir mano senelį, traukia balti chalatai“, – paslaptingai šypsosi savamokslis dailininkas.

Ir dabar R. Šaparnis palinkęs ties 3A formato popieriaus lapu diena iš dienos kruopščiai juodu šratinuku brėžia, dailina, ryškina linijas – Panevėžio ligoninės Pulmonologijos skyriuje gimsta naujas kūrinys. Ne atsitiktinai jame į tolį lekia 47-ios grakščios eglaitės. Tiek metų neseniai sukako dabartinei Rimanto mūzai baltu chalatu.

„Kiti dovanoja gėles, o aš padovanosiu 47-ias eglutes, kurios niekada spyglių nenumes“, – staigmeną ruošia R. Šaparnis.

Piešimą jis vadina savo vaistais, gal net rimtesniais nei tie, kuriais gydoma plaučių liga. Popieriaus lapas, liniuotė, pieštukas ir juodas tušinukas – tik tiek tereikia R. Šaparniui, kad nustebintų pasaulį. Juoda ir balta, anot jo, pačios gryniausios iš spalvų.

Benamiui klajokliui nesvetima ne tik dailė, bet ir poezija. Mėgstamiausio poeto Pauliaus Širvio eiles deklamuoja mintinai.

P. Širvio eilėraščio „Užmirštoji taurė“ eilutes R. Šaparnis netgi užrašė viename savo piešinyje. Tiesa, mažiau už dailininką išprususiam žiūrovui sunku tą būtų suprasti – eilėraščio citata užrašyta ne įprastai, o Morzės abėcėle.

O kitame piešinyje veidrodiniu būdu Rimantas užrašė savo paties eilėraščio posmą. Vyras gailisi netekęs galimybės jausmus išlieti muzika. Kai dėl traumos kairioji plaštaka liko sutraukta, o pirštai sunkiai valdomi, gitarą klajokliui teko padėti.

Per gaisrą išliko tik paveikslai

Rimantas sako, kad visi piešiniai gimę iš meilės. Todėl autoriai jie itin brangūs. Dar ir dabar vyrui širdį suspaudžia prisiminus trijų savo darbų tragišką likimą. Klajodamas po Lietuvą žiemą žygiavo Varėnos link, o nakčiai prigulė po eglute. Iki ryto taip sustingo nuo šalčio, kad gerai suprato: jei nesušils, daugiau kelionių nebebus. Gyvybę išgelbėjo laužo liepsnomis virtę pakeliui nupiešti trys paveikslai.

Savamokslis dailininkas svarsto: nors yra vienišas vilkas, tačiau jaučia lyg jį ir kūrinius globotų kokia nematoma ranka.

Kaip nustebo R. Šaparnis, kai Panevėžio rajone užsukęs į kadaise prižiūrėtą sodybą rado ją supleškėjusią, tik ant vienos telikusios apdegusios sienos tebekabėjo ugnies liežuvių nė nepaliesti šeši Rimanto paveikslai.

Benamis su maišu pinigų

R. Šaparnis neskaičiuoja, kiek per savo gyvenimą nupiešęs grafikos darbų, neturi jų katalogo. Ligoninėje saugo šešiolika naujausių paveikslų. Kitus išdalijo, išdovanojo, kai kuriuos pardavė.

Rimantas tvirtina, kad norinčiųjų pirkti niekada netrūko. Jo paveikslų, apatiniame kampe pažymėtų raide R ir vėjų rože – žvaigždės formos figūra vėjo kryptį rodančiais spinduliais, aptikti galima ne tik Lietuvos namų interjeruose. Klajoklio benamio grafikos darbai išblaškyti Rusijoje, Latvijoje ir net kai kur Europoje.

Rimantas juokiasi prisiminęs, kaip Sovietų Sąjungos laikais tuomečiame Leningrade nurungė mokytus dailininkus. Be kapeikos kišenėje likęs R. Šaparnis, bado prispaustas, susiveikė popieriaus, juodą tušinuką ir ėmėsi darbo. Nuėjęs į gatvę, kur savo meno kūrinius pardavinėjo kur kas už jį rimtesni dailininkai, klajoklis nespėjo visų piešinių išvynioti, kai prisistatė du švedai su vertėju. Už porą paveikslų užsienio turistai Rimantui sumokėjo 100 dolerių.

„Išsikeitęs į rublius maišą pinigų turėjau. Į Lietuvą neskubėjau. Dar paklaidžiojau tarp Maskvos ir Leningrado, netgi sugebėjau pakeliui ir nemažą karvių bandą paganyti“, – juokiasi R. Šaparnis, kartą pagyvenęs „ant maišo pinigų“.

O netoli Palangos keliavusį Rimantą pavėžėjęs vairuotojas, išvydęs keleivio piešinius, už vieną jų iš karto paklojo 500 litų. Pats menininkas savo darbus įkainoja kur kas pigiau. Už originalų darbą jam užtenka 200 litų, už kopiją ima simboliškai.

Piešti pamokys vaikus

Neturintis nei namų, į kuriuos bet kada galėtų sugrįžti, nei jo laukiančių artimųjų, nė nenutuokiantis, kur pasuks išėjęs iš ligoninės, R. Šaparnis tvirtina esantis laimingas žmogus.

„Kol ieškau, esu laimingas. Kai nebeieškau, savęs nebemyliu. O kai ateina savęs nemeilė, ateina ir alus“, – prisipažįsta klajoklis.

Vyras nesigina, kad kitiems atrodo, jog jis turintis priklausomybę nuo svaigalų. Jis taip nemano.  „Nieko panašaus. Oi, jūs net neįsivaizduojate, kaip staigiai galiu stabdžius numinti“, – tvirtina R. Šaparnis.

Nors jau kurį laiką gydosi plaučius, prieš Naujuosius Rimantas pripažįsta buvo užlipęs ant kamščio. Bet, sako, krizę pavyko įveikti. Savamokslis dailininkas svarsto, kad gal pasiseks ir gyvenimą susitvarkyti. Jam nereikia turtų, Rimanto norai – kuklūs.

„Jei turėčiau statybininkų vagonėlį, įsirengčiau studiją. Kiekvieno kraitėje yra ir gerų, ir blogų darbų. Gal jau atėjo laikas man padaryti tiek gerų, kad svarstyklių lėkštelė bent išsilygintų“, – svajonėms leidžia plaukti Rimantas.

Jis turi dar vieną, didesnį, troškimą – perduoti savo patirtį vaikams. „Žemynos“ pagrindinės mokyklos direktorius Romualdas Grilauskas, išvydęs R. Šaparnio piešinius ir išgirdęs, su kokia meile ir entuziazmu autorius juos pristato, nusprendė pasikviesti savamokslį menininką į pamokas.

„Su pradinių klasių mokytojomis aptarėme pakviesti R. Šaparnį, kad piešti mėgstantiems vaikams papasakotų, kaip tokie piešiniai gimsta“, – sako R. Grilauskas.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Pasiekimas. Beveik 82 milijonus gyventojų turinčią Vokietiją, rodos, sunku kuo nors nustebinti. Tačiau šioje šalyje besimokantys lietuviai tai puikiai sugeba. Lietuviškos Vasario 16-osios gimnazijos vaikai nuo legendinio Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą taip nupūtė dulkes, kad tapo prestižinio Vokietijos konkurso nugalėtojais.

Šaunusis lietuvių gimnazistų šešetukas E. ir G. Lazovskytės, E. Baniūnaitė, E. Lorens, A. Barzdžiūtė ir R. Barakauskas Europai priminė legendinį lietuvių lakūnų skrydį per Atlantą. Moksleivių studija sudomino ir mokslininkus.

Džiugi žinia

Kovo  12-oji lietuviškos gimnazijos Vokietijoje politikos ir ekonomikos mokytojai, mokslų daktarei Gabrielei Hofman staigmenų nežadėjo. Tą dieną mokytoja budėjo per matematikos egzaminą. Abiturientai Vokietijoje juos laiko gerokai anksčiau nei jų bendraamžiai Lietuvoje.

Darbas ne iš lengvųjų, tad mokytoja visą dieną praleido itin susikaupusi, atsakingai stebėdama, kaip vyksta  egzaminas. Po egzamino sekretorės įteiktą laišką atplėšė be ypatingo jaudulio, tačiau akimis perbėgus laiško turinį G. Hofman veidą nušvietė džiugi šypsena. „Džiaugiamės galėdami Jums pranešti, jog Jūsų klasė tapo nacionalinio mokinių konkurso „Skrydžio didingumas vakar, šiandien ir rytoj“ nugalėtojais. Nuoširdžiai sveikiname!“ – buvo rašoma laiške. Mokytoja nuskubėjo džiugia naujiena pasidalinti su savo mokiniais.

Vokietijos dienraščio  „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ ir  Vokietijos Federacinės Respublikos skrydžių saugumo tarnybos  konkurso organizatorius sužavėjo S. Dariaus ir S. Girėno  skrydžio per Atlantą istorija ir tai, kaip išradingai bei šiuolaikiškai gimnazistai ją pateikė.  Kovo pabaigoje konkurso nugalėtojai dalyvaus iškilmingoje apdovanojimo ceremonijoje Langeno mieste.

„Džiaugsmas – didžiulis. Ir dėl to, kad įveikėme daug stiprių konkurentų, ir dėl to, kad mūsų didvyrių lakūnų skrydis sudomino tiek daug žmonių“, – džiaugiasi konkurso laimėtojai.

Įtraukė ir mokslininkus

Kadangi klasėje yra 34 mokiniai, į  skrydžio temą buvo žiūrima iš labai skirtingų perspektyvų. Labiausiai konkurso rengėjus sužavėjo šešių lietuvių grupė, tyrinėjusi S. Dariaus ir S. Girėno skrydį per Atlantą.

„Prisidėjau prie šios grupės, nes didžiuojuosi esanti lietuvė ir norėjau pasakoti apie lietuvišką žygdarbį“, – sako Evelina Baniūnaitė.

Visi grupės nariai sutartinai tvirtino, kad konkurso laurus atnešusią temą rinkosi iš meilės savo gimtinei ir jos istorijai: „Mūsų lakūnų žygdarbis vertas, kad apie jį būtų kalbama ir šiandien ir ne tik Lietuvoje.“

Dalyvauti konkurse gimnazistus pastūmėjusi mokytoja G. Hofman pasiūlė į legendinį skrydį pažvelgti iš įvairiausių pusių. Apie jį moksleiviai diskutavo politikos pamokose, kūrė noveles bei eilėraščius lietuvių, vokiečių, prancūzų, anglų kalbomis. Per fizikos pamokas gimnazistai tyrinėjo skrydžio techninę pusę, o istorijos pamokose analizavo lietuvių žygdarbio istorinius aspektus.

„Visi turėjome po vieną  užduotį. Kai kiekvienas atliko jam patikėtą darbą, grupės lyderis viską sujungė į nuoseklią visumą“, – pasakoja nugalėtojų grupės lyderė Enrika Lazovskytė. Didžiausia problema moksleiviai įvardija kalbos barjerą, mat medžiagą konkursui reikėjo pateikti vokiečių kalba, ne visi konkurso dalyviai ją dar moka pakankamai gerai, kad galėtų laisvai aprašyti smulkiausias technines istorinio lietuvių skrydžio detales.

„Mums labai padėjo mokytojas Jensas Zornas. Jis su mumis sėdėdavo iki vėlumos, kol konkurso medžiaga puikiai skambėjo sklandžia vokiečių kalba“, – geru žodžiu savo anglų kalbos mokytoją minėjo lietuvaičiai.

Tiesa, sulaukus didžiulio susidomėjimo, mokiniai gavo užduotį savo darbą versti į lietuvių kalbą, mat su juo panoro susipažinti Lietuvos Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikai. Paklausta,  ar nebuvo  baisu prisiimti atsakomybę už vadovavimą tokiam atsakingam darbui, dešimtokė  E. Lazovskytė tik nusišypso: „Vadovauti mėgstu. Nebuvo nei baisu, nei sunku. Mes tikėjome tuo, ką darome, ir labai norėjome, kad mūsų lakūnų didvyrių žygdarbis būtų žinomas kuo plačiau. Mums pavyko.“

Projekto aidai ritasi per Europą

Lietuvių gimnazistų parengta studija sudomino ne tik konkurso rengėjus. Moksleivių darbu domisi istorikai, o Lietuvos Vytauto Didžiojo karo muziejaus mokslininkai studijos autoriams geranoriškai atvėrė muziejaus fondus. Rengiant šį projektą buvo leista naudotis unikaliomis  muziejaus nuotraukomis ir paveikslais. Kad vertinga medžiaga pasiektų studijos rengėjus, labai prisidėjo Lietuvos ambasada Vokietijoje.

„Džiaugėmės sulaukę tokio susidomėjimo. Muziejaus archyvai labai  padėjo. Sujaudino, kad Lietuvos istorikai ir diplomatai rimtai pažiūrėjo į mūsų darbą. Vadinasi, mes tikrai šio to verti, ir mūsų visų pastangos davė puikų rezultą“, – įspūdžiais dalijosi  E. Baniūnaitė.

Nurungė tūkstantį konkurentų

„Jam neduok pavalgyt, duok papiešt, užkietėjęs menininkas“, – taip bendraklasiai  juokaudami apibūdina vienuoliktoką Nykantą Simutį.  Nykantą retai pamatysi be pieštuko rankose ir tikrai nėra tokių, kuriems nepatiktų jo fantazijos kupini darbai.

Lietuvio Nykanto piešinys, nurungęs tūkstantį varžovų, laimėjo pirmą vietą Vokietijos jaunimo piešinių konkurse.

Vaikinas piešinį kuria tarsi specialiai tau – mato žmogų giliau, dvasingiau nei bendraamžiai, tad kūrinys tarsi „prilimpa“ prie naujojo savininko. Jei ne dailės mokytoja Jūratė Lemkienė, Nykantas ir toliau būtų piešęs sau ir savo draugų džiaugsmui.

Pedagogė paskatino N. Simutį dalyvauti Vokietijoje labai populiariame jaunimo piešinių konkurse. Ir kaip džia augėsi visa gimnazija, kai lietuvio piešinys, nurungęs net tūkstantį kitų darbų, laimėjo aukščiausią – pirmąją vietą.

„Aišku, smagu, kad laimėjau, bet tai dar nieko nereiškia. Bus dar vienas etapas. Tačiau tikiuosi, kad ir jame pasiseks“ – pergalės nesureikšmino Nykantas.

Kuklusis dailininkas nutylėjo ir tai, kad Lietuvos prezidentei  Daliai Grybauskaitei neseniai apsilankius Vasario 16-osios gimnazijoje prisiminimui apie vizitą buvo įteiktas būtent Nykanto piešinys.

„Taip, prezidentė į Lietuvą išsivežė mano piešinį, bet jis galėjo būti ir geresnis“, – kritikos sau negailėjo N. Simutis. Tačiau vaikino  pasiekimą įvertino  ir Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija.  Per gimnazijoje vykusią Kovo 11-osios  šventę jaunajam menininkui buvo įteikta speciali ministerijos dovana, o visus gimnazistus itin pradžiugino Lietuvos ambasadoriaus Vokietijoje Deivydo Matulionio dovana –  didžiulis lietuviškas šakotis.

„Mes labai labai už Lietuvą“

Pirmoji vieta rusų kalbos konkurse, laimėjimas prestižiniame, Vokietijoje nuo 1959-ųjų vykstančiame skaitymo konkurse, Maskvos valstybinio M. V. Lomonosovo universiteto rusų kalbos sertifikatas gimnazijos moksleivei – tik maža dalis lietuviškos gimnazijos Vokietijoje moksleivių pergalių konkursuose, kurių laureatų vardai nuskamba per visą Vokietiją. Gal gimnazijoje mokosi tik išskirtinių gabumų ir itin talentingi vaikai?

„Oi ne. Mes – kaip visi. Šėlstame, kartais ir pritingime, prikrečiame išdaigų. Bet mes – labai labai už Lietuvą. Ir mūsų mokytojai – labai labai. Jie mus kiaurai mato. Jei turi nors mažiausią talentėlį – iškrapštys. Ir kai vokiškas laikraštis parašo, kad laimėjo lietuvis, ar lietuviškos gimnazijos moksleivis – jėga. Džiaugiamės kaip milijoną laimėję. Kad mūsų lakūnų žygdarbis nuskambėjo, kad geriausiai Vokietijoje piešia lietuvis jaunuolis – mažos Lietuvos didelės pergalės“, – vienas per kitą pasakojo gimnazistai.

Jau greitai, kovo 28-ąją „labai labai už Lietuvą“ gimnazistams teks pakovoti ne kur kitur, o Lietuvoje, Radviliškyje vyksiančioje lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje. Gimnazija į olimpiadą atsiunčia du atstovus.

Nors sakoma, kad savam krašte ir sienos padeda, gimnazistai iš Vokietijos į Lietuvą važiuoja su jauduliu: „Mūsų bendraamžiams iš Lietuvos tos namų sienos arčiau nei mums. Jiems gimtoji kalba aplinkui – toks savaime suprantamas dalykas, kad nė neįsivaizduoja, jog gali apsidžiaugti užsienyje išgirdęs kalbant lietuviškai Bet mes pakovosime.“

Niko Šošič, specialiai „Sekundei“ iš Vokietijos