Daugiau kaip penkerius metus sostinėje gyvenantis „Indigo“ choro generolas Vytautas Matuzas vis tiek jaučiasi esąs panevėžietis ir kitiems visada tokiu prisistato.

V.Matuzas su choru „Indigo“ dainavo tūkstančiams gimtojo Panevėžio gyventojų. U.Mikaliūno nuotr.

Jautė ypatingą palaikymą

Panevėžiečiai, be abejo, dar nepamiršo kovo 5-ąją miestą sudrebinusio renginio. Tuomet į „Cido“ areną minėti „Sekundės“ dvidešimtojo ir „Panevėžio balso“ devyniasdešimtojo gimtadienio rinkosi  dauguma miesto gyventojų. Didžiulė salė buvo pilnutėlė žiūrovų.

Buvusiems ir esamiems abiejų laikraščių darbuotojams bei jų skaitytojams buvo surengtas įspūdingas koncertas. Vienas iš jame pasirodžiusių ir publiką sužavėjusių atlikėjų -  neįgaliojo vežimėliu į sceną įvažiavęs ir keletą dainų su „Indigo“ atlikęs šio choro generolas  Vytautas Matuzas.

Porai savaičių po įsimintino renginio praėjus, šis dainininkas „Sekundei“ sakė: „Koncertuoti buvo ypač malonu ne tik dėl žinojimo, kad salėje yra bene visi Panevėžyje gyvenantys draugai ir giminės, bet ir todėl, kad jaučiau nuostabų palaikymą.“

Vaikinas prisipažino, kad gimtojo miesto scenose pasirodyti tenka ne taip dažnai, kaip norėtųsi: „Paradoksalu, kad su choru „Indigo“ tiek daug koncertavę visoje Lietuvoje, tiek mažai koncertų turėjome gimtajame Panevėžyje.“

Per jubiliejinį draugų koncertą šių atlikėjų ir žiūrovų ryšys buvo glaudus ir abipusis. Kiekvieną dainą lydėjo nuoširdūs plojimai.

„Kai prieš koncertą sužinojome, kad bilietai buvo šluote šluojami, pajutome dar didesnį azartą padainuoti kuo geriau. Scenoje mums skirtą laiką stengėmės išnaudoti efektyviai“, –  teigė repuojantis atlikėjas.

Panevėžys V. Matuzui yra pats svarbiausias miestas. Jau daugiau kaip penkerius metus gyvenantis Vilniuje vaikinas visada visiems prisistato ir veikiausiai visą gyvenimą prisistatys esantis panevėžietis.

Pavyzdys ir sveikiesiems

V. Matuzo pasirodymą ypač atidžiai stebėjo žmonės, į jubiliejinį koncertą atvykę neįgaliųjų vežimėliais. O tokių buvo nemažai.

Vytauto šuolis į muzikinio pasaulio aukštumas, jo sėkmė daugeliui  tapo puikiu pavyzdžiu, įrodymu, kad siekiant tikslo jokių kliūčių, tuo labiau dėl fizinės negalios, negali būti. Svarbu pasiryžimas, noras, nepaliaujamas siekis ir pastangos daryti tai, ką gali, ką sugebi, kuo gyveni. Vytauto sėkmė ir kitiems yra įkvėpimo šaltinis.

„Džiaugiuosi, kad veikdamas tą, ką gyvenime labiausiai mėgstu, galiu ne tik pats būti laimingas,   bet ir kitus įkvėpti. Visada maniau: jei dėl mano veiklos bent vienas žmogus pasaulyje nusišypsos, vadinasi, vertėjo tai daryti ir stengtis“, – džiaugiasi V. Matuzas.

Jis prisipažįsta daugiausia komentarų ir pastabų sulaukiantis iš sveikų žmonių. „Jei jau jis gali, tai aš galiu viską!“ Manau, kad tai šaunu“, – sako liepą 29-ąjį gimtadienį minėsiantis Vytautas.

„Indigo“ generolas primena, kad kiekvienas turėtų nepamiršti paprasto dalyko: geriau ne kalbėti ar tik galvoti, o tiesiog imti ir daryti.  V. Matuzas visada žavėjosi žmonėmis, žinančiais, ko nori, turinčiais tikslą ir suvokiančiais, kaip jį įgyvendinti.

Gyvenimo pamokos

Pats daugeliui sektinu pavyzdžiu esantis Vytautas savo gyvenime, sako, taip pat turėjęs iš ko mokytis, semtis įkvėpimo.

„Nuo pat vaikystės norėjau sekti mamos ir tėčio pavyzdžiu. Jie man – didžiausias įkvėpimas“, –  prisipažįsta Vytautas. Jo tėtis – panevėžiečiams pažįstamas žmogus, politikas, buvęs miesto meras, Seimo narys Vitas Matuzas.

„O muzikos srityje bene dažniausiai mano minimas sektinas pavyzdys – Fredis Merkuris. Verslo ir mokslo srityje – visų taip pat puikiai žinomas Stivenas Džobsas. Visus kitus vardinti ir apie juos pasakoti galėčiau visą dieną. Įvairiais gyvenimo etapais ir įvairiose srityse turėjau labai daug mokytojų, daug skausmingų ir dar daugiau teisingų pamokų. Tačiau niekada nemaniau, kad galima vadovautis tik viena tiesa – nebūtų teisinga sekti vieno ar tik keleto žmonių pavyzdžiu“, – tikina V. Matuzas.

Vaikinas niekada nesėdėjo rankų sudėjęs, nedykinėjo, nebandė dangstytis tuo, kad turi mažiau jėgų ar galimybių negu kiti jo amžiaus žmonės. Baigęs  J. Balčikonio gimnaziją, mokslus tęsė Vilniaus Gedimino technikos universitete, daug dirbo, įkūrė savo įmonę, puikiai pasirodė scenoje.

Muzikinės kelionės pradžia

Dainininkas, reperis V. Matuzas bene labiausiai visoje šalyje išgarsėjo dalyvaudamas televizijos projekte „Lietuvos talentai“.

Tačiau viešai dainavęs jis buvo gerokai anksčiau, nei pasirodė prieš „Lietuvos talentų“ komisiją. „Tai įvyko mažame bare, kuriame žmonės rinkosi dainuoti karaokę. Netikėtai ten patekęs supratau, kaip paniškai bijau net minties, kad galiu būti ant scenos prieš visus tuos žmones. Štai ta beprotiška baimė mane ant scenos ir užkėlė.

Vėliau supratau, kad baimė yra pats geriausias indikatorius, parodantis, į ką savo viduje turėtume atidžiau pasižiūrėti ir suprasti, kas negerai. Scenos baimė labai neracionalus dalykas, tai negresia nei gyvybei, nei sveikatai, tad ir bijoti nenormalu. Matyt, visada baiminausi klaidų, buvo baugu, kad manęs nepripažins, bijojau būti neteisus ir taip pasirodyti nevertas tos meilės, kurios man tiek daug davė mano šeima ir visa aplinka. Ačiū Dievui, tada išdrįsau, ir taip prasidėjo mano ne tik muzikinė kelionė“, – pasakoja Vytautas.

O paskui buvo „Chorų karai“, „Eurovizijos“ konkursas ir daugybė kitų pasirodymų. Ypač daug koncertuota su „Indigo“ choru.

Dainininkas sako: „Indigo“, kaip žiūrovai matė „Cido“ arenoje, yra ir dainuoja toliau. Pernai, dar prieš pradėdamas rinkti chorą, pasižadėjau, kad nedarysiu visko tik dėl televizijos šou. Pasižadėjau sau, kad šie dainininkai bus vieninteliai „Chorų karuose“, gebantis atlikti programą visiškai gyvai. Mums tai pavyko.

Šiomis savaitėmis dėl naujojo „Chorų karų“ sezono turime kiek mažiau repeticijų – mat mūsų chorvedžiai vokalinis vyrų ansamblis “Quorum” šiemet yra Kauno „Žalgirio“ choro generolai. Tačiau paskui ketiname pradėti naujo ir analogo pasaulyje neturinčio garso takelių albumo įrašą. Laukia ilgos naktys studijoje. Visi tikime, kad mums pavyks.“

Laikas skiriamas sau

V. Matuzas laisvo laiko turi mažai, jo gyvenimas kupinas veiklos, įspūdžių, naujų patirčių ir sumanymų.

Jo įkurta įmonė „nemokamossvetaines.lt“ dirba su internetiniais projektais visame pasaulyje. Pagrindinė įmonės specializacija yra internetinių svetainių kūrimas ir pan.

Savo įmonės svetainėje verslininkas tvirtina: „Įkūrėjas, tačiau toli gražu ne vienintelis kūrėjas. Prisidedu prie mūsų komandos „treniravimo“ ir naujų idėjų sapnavimo. Žmonės kalba, kad nėra sukurto tokio mažo pikselio, kurio nepamatyčiau.“

Vytautas mano, kad meilė darbui yra gyvenimo varomoji jėga ir energija.

„Pastarosios dienos persmelktos artėjančiais pavasariniais džiaugsmais ir planais, kaipgi padarius, kad kitą žiemą būtų galima praleisti ten, kur ne taip šalta. Su kolega esame pasinėrę į naują internetinį projektą, tad akis nuo kompiuterio tenka pakelti gan retai“, – prisipažįsta V. Matuzas.

Retai turimą laisvalaikį Vytautas išnaudoja prasmingai.

„Laisvesnę minutę dieną ar tik atsibudęs dažniausiai į rankas paimu knygą arba keliauju pabūti su savimi. Vieni tai vadina meditacija, kiti – malda, dar kiti – poilsiu. Iš tiesų – kiek laiko per dieną mes skiriame tiktai sau? Ko gero, nesurinksime nei penkių minučių… Galiu pasakyti gerą žinią: niekada nėra vėlu tai ištaisyti ir pabandyti suvokti ar bent trumpam pajusti, kodėl mes pasirinkome ateiti į šį pasaulį“, – svarsto V. Matuzas.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Laikas tarp žiemos ir gyvybe trykštančio pavasario kartais taip prailgsta, kad nori nenori imi vartyti kelionių katalogus ir svajoti apie kelių dienų išvyką. Pageidautina, kad tokia kelionė nekainuotų daug, bet būtų vertas praverti po šildymo sezono ištuštėjusią piniginę. Kelių dienų išvyka keltu iš Rygos į Stokholmą – pasiūlymas tiems, kurie myli jūrą ir nuotykius.

Paskutinės akimirkos Rygos uoste nuo viršutinio laivo denio matyti Latvijos sostinės senamiesčio bažnyčių bokštai.

Kelių dienų išvykos idėja

Iš Panevėžio Ryga – ranka pasiekiama. Tad kelių valandų kelionė automobiliu tikrai neprailgsta. Nė neužsukę į Rygos centrą lengvai pasiekiame uostą, kur jau prisišvartavęs keleivių laukia prabangus „Tallink“ keltas „Romantika“.

Statytas 2002 metais laivas yra beveik 200 metrų ilgio ir 29 metrų pločio. Jame net 12 denių, iš jų apatiniai aukštai skirti kroviniams, o viršutiniai – keleiviams. Laive telpa 2 500 keleivių, bet jis taip gerai suplanuotas, kad net ir pilnutėliame kelte, koks šį penktadienį kartu su mumis – nedidele grupele kolegų iš Lietuvos – ruošiasi išplaukti į Baltijos jūrą, visiems erdvės pakanka.

Dauguma savaitgalį kelte nusprendusių praleisti keleivių – rygiečiai. Lietuvių vos vienas kitas. Galima pastebėti, kad tik nedidelė dalis žmonių atrodo nusiteikę dalykiškai ir galbūt į Stokholmą plauks darbo reikalais.

Didžioji dauguma keliauja grupelėmis, poromis, šeimomis. Regis, visų idėja ta pati – pailsėti. Neatrodo, kad šie žmonės labai skirtųsi nuo praeivių Rygoje ar Panevėžyje. Gana paprastai ir sportiškai pasirengę, smalsiai besidairantys ir apžiūrintys bendrakeleivius. Iš to, kaip puikiai dauguma keleivių orientuojasi laive ir gana drąsiai jaučiasi, gali nuspėti, kad jiems ši kelionė – ne pirma.

Pasitikusi mus laive „Tallink“ atstovė Agnė Šeibokaitė pastebi, kad kelių dienų išvyka laivu iš Rygos į Stokholmą – mėgstama ne tik rygiečių, bet ir aplink Latvijos sostinę esančių miestų gyventojų pramoga. Vis dažniau šias išvykas išbando ir kaimynai lietuviai – iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ar Panevėžio.

Trokštantiesiems romantikos

Dažniausiai keleiviai renkasi kelių dienų kruizą, kai abi nakvynės – kelte. Plaukti  galima bet kurią savaitės dieną, nes keltai kursuoja kasdien.

Šių metų naujovė – braziliška programa spalvos ir ugningi ritmai neleidžia likti abejingam nė vienam laivo keleiviui.

Mes nuo Rygos uosto krantinės pajudame penktadienio vakarą ir apie 19 val. išplaukiame pro uosto vartus – palydėdami grakštų baltą laivą nuo varto oranžinių bojų mums mojuoja keli praeiviai.

Iš pradžių keltas plaukia ramia Rygos įlanka, kur susitinka daugybę iš uosto ir į jį plaukiančių laivų. Sutemus keltas jau atviroje Baltijos jūroje, bangos nėra labai didelės, todėl bangavimo beveik nejaučiame.

Po puikios vakarienės dideliame pagrindiniame restorane, kuriame rytoj keleiviams bus tiekiami ir pusryčiai, laive mūsų laukia vakaro programa.

Vėliau – poilsis jaukiose ir patogiose A klasės kajutėse, o pro langą auštant galima bus stebėti tekančios saulės nušviestus Švedijos krantus – daugybę salelių, kuriose vietiniai gyventojai įsirengę spalvingus vasaros namelius.

Kadangi šių namelių išlaikymas švedams nemažai kainuoja, į daugumą jų galima patekti tik valtimis. Kad būtų išsaugotas šis nacionalinis identitetas, valstybė moka išmokas. Sušilus nemažai švedų į tokias vasaros rezidencijas persikelia ne tik atostogauti, bet ir nuolat gyventi, todėl tarp salų atgyja mažų laivelių ir valčių laivyba, bet kovo mėnesį ji dar nėra prasidėjusi, o ant atšiauresnių krantu dar matyti nenutirpęs sniegas.

Stokholmas pasitinka oriai

Apie 11 valandą vietos laiku keltas jau Stokholmo uoste. Iš čia galima užsisakyti  ekskursiją rusų, švedų ar anglų kalbomis ir per kelias valandas autobusu aplankyti svarbiausias Švedijos sostinės įžymybes. Tačiau mėgstantieji nuotykius ir individualią pažintį su vietove mieliau rinksis ramų pasivaikščiojimą po skandinaviška ramybe alsuojantį miestą.

Sostinės gatvelėse ramu, vietiniai vaikštinėja su šuneliais, kažkas kažką perka ar jaukiose kavinukėse gurkšnoja kavą. Kainos jose gana aukštos – už kavos puodelį teks sumokėti beveik 10 litų, pyrago gabalėlį – beveik 30 Lt. Užtat vandens visuomet galėsite atsigerti nemokamai – daugelyje kavinių matomoje vietoje stovi indai su geriamuoju vandeniu.

Vaikščioti Stokholme – malonus užsiėmimas. Ir ne tik turistams. Gatvėse gausu praeivių, tėvų su vežimėliais, porelių. Ypač smagu pasivaikščioti krantinėmis, paganyti akis į laivus.

Apie pietus galima stebėti, kaip krantinėse įrengtuose laivuose-restoranuose pradedama ruoštis vakarui, kai čia vakarieniauti rinksis elitinė Stokholmo publika. Eiliniams švedams vakarieniauti mieste vis dar nėra įprastas ir lengvai prieinamas malonumas.

Tikriausiai ir mums pasilikti vakarienės Stokholme neverta, juolabiau kad puikus maistas mūsų laukia atgal į Rygą ankstyvą vakarą išplauksiančiame „Tallink“ laive. Apie 16 val. perėję patikrą, primenančią oro uostuose, grįžtame į „Romantikos“ denį. Dauguma keleivių jau susirinkę, vaikštinėja po denius, ruošiasi vakarienei ir vakaro programai. Kruizas suplanuotas taip, kad keleiviai kuo daugiau laiko ir pinigų išleistų laive – pramogoms, maistui, pirkiniams, nes čia galioja bemuitė zona.

Kelionės kainos – nesikandžioja

Laive sutikta šiauliečių pora – 23-ejų Agnė ir 25-erių Mindaugas sako, kad šią savaitgalio išvyką pasirinko netikėtai.

Ieškojo, kur romantiškai praleisti poilsio dienas – norėjo vykti į Palangą arba Druskininkus, bet internete išvydo kelionės keltu iš Rygos į Stokholmą pasiūlymą ir susidomėjo. Pora Švedijoje lankėsi pirmą kartą ir nebuvo plaukę keltu.

„Mums pasirodė labai romantiška dvi naktis praleisti jūroje ir dar apsilankyti Švedijos sostinėje, kur niekuomet nesame buvę. Mums labai patiko, tikrai plauksime darkart ir draugus įkalbėsime“, – sako vasarą ketinantys susituokti jaunuoliai.

Beje, kelionė šiuo maršrutu ir keltu „Romantika“ arba kitu bendrovės valdomu keltu „Isabelle“ gali sudominti ir daugiau jaunų porų, nes kelto darbuotojams jau ne kartą yra tekę organizuoti vestuvių pokylius, išleistuvių vakarus, diplomų teikimo šventes. Kelte tam sudarytos puikios sąlygos, įrengtose keliose didesnėse ir mažesnėse konferencijų salėse gali tilpti nuo 20 iki 200 svečių.

Kelte ne tik sudarytos visos sąlygos organizuoti konferencijas, seminarus, posėdžius ar dalykinius susitikimus, bet ir veikia SPA, sauna, sūkurinė vonia. Kad kelionė neprailgtų, galima mėgautis masažu, grožio procedūromis ar nedidelėms kompanijoms skirtoje uždaroje saunoje surengti dalykinio susirinkimo neformalų aptarimą.

Kruizo bilietas vienam asmeniui už dviejų nakvynių apgyvendinimą dvivietėje kajutėje kainuoja 350 Lt, švediško stalo pusryčiai – 35 Lt, vakarienė – 100 Lt. Vakarieniauti galima ir restorane, čia iš valgiaraščio galima rinktis patiekalus. Agnės ir Mindaugo skaičiavimu, jiems savaitgalis kruiziniame laive kartu su kelione iš Šiaulių ir atgal kainavo apie 1200 litų.

Luka GAIŽAUSKAITĖ

Kelis dešimtmečius nedidukę itališką piceriją mažame Vokietijos Hiutenfeldo miestelyje puoselėjantis italas Kosimas įsitikinęs: jo verslui krizes atlaikyti padėjo tai, kad ranka rankon dirba visa šeima. Kadaise pradėjęs nuo samdomo virtuvės darbininko, dabar jis didžiuojasi savo picerija ir pasakoja, kas lemia ilgalaikę smulkiojo verslo sėkmę.

Picerijos savininkas ir jo artimieji dirba neskaičiuodami valandų, tačiau svetimų pagalbininkų samdytis neketina verslas – šeimos reikalas.

Buvo samdomas darbininkas

Kiekvienas Hiutenfeldo gyventojas žino, kur gali užsukti paskanauti kokybiškų itališkų patiekalų. Picerija „Adria“ čia veikia nuo 1970-ųjų.

Nedidukas energingas jos šeimininkas Kosimas į Vokietiją prieš kelis dešimtmečius  atvažiavo ieškodamas geriau mokamo darbo. Iš pradžių jis buvo paprastas darbininkas. „Atsitiktinai  sužinojau, kad šiame miestelyje italų šeimos restoranėlis ieško darbuotojų, nuo tada pradėjau dirbti tuomečiam savininkui ponui Brunui“, – prisiminė pašnekovas.  Pasirinkimas buvo lemtingas, nes Kosimo šeima Hiutenfelde tvirtai įleido šaknis.

„Anksčiau šiose patalpose darbavosi  vokiečių pora. Jie turėjo ledainę, prekiavo trijų rūšių ledais ir pyragais. Kai ledainę uždarė, čia įsikūrė mano pirmtakas – Brunas. Jis dirbo su savo šeimyna. Ši vieta tapo visų mėgstama picerija“, –  tvirtino dabartinis jos savininkas.

Kosimas picerijoje pradėjo darbuotis 1975-aisais.

„O, tada verslas klestėjo. Šalia – lietuviška mokykla, žmonės neturėjo tiek mašinų, taigi negalėjo važiuot į kitus miestus taip dažnai, kaip dabar, tad visi eidavo į mūsų piceriją“, – senus laikus prisiminęs šypsojosi verslininkas.

Vėliau verslą plėtoti ėmėsi pats Kosimas. Į pagalbą atėjo šeima. Pasak picerijos savininko, būta ir labai gerų, ir tikrai sunkių laikų, bet mintis viską mesti neaplankė niekad.  Jis pripažino, kad ankstesniu populiarumu „Adria“ pasigirti nebegali. Mokiniai čia užsuka rečiau, bet vietiniai piceriją vis dar mėgsta, joje užkanda ir pravažiuojantieji.

Šeimos receptai – paslaptis

Kosimas prasitarė, kad lankytojai labai giria jo kepamas picas ir itin gaivius ledus.

„Vasarą gaminu net 23 skonių ledus. Žiemą smaližių mažiau, tad siūlau dešimties rūšių ledus, stengiuosi, kad jų skonis būtų vis kitoks, nes lankytojams pabostų tas pats“, – apie savo darbo virtuvę pasakojo picerijos savininkas.

Italas įsitikinęs, kad Hiutenfelde nėra žmogaus, kuris nebūtų ragavęs jo kepamų picų. „Siūlau net 26 rūšių picas. Mėgstamiausios – tradicinės: „Caprichosa“ ir „Margarita“. Lankytojus puikiai pažįstu, tad žinau kas ką mėgsta, kam daugiau sūrio norisi, kam koks padažas patinka“, – sakė verslininkas.

Jis tvirtino išalkusiesiems siūlantis ne tik picas, bet ir itališkus makaronus su įvairiais padažais, o jau pasisotinusiesiems – pasakiško skonio itališkus desertus. Visi šie skanėstai gaminami  picerijos virtuvėje.

„Per keturis dešimtmečius niekas nesikeitė – patiekalai gaminami vietoje, ne iš pusfabrikačių, bet pagal mūsų šeimos receptus“, – pasakojo picerijos šeimininkas.

Paprašytas bent vieną iš receptų atskleisti „Sekundės“ skaitytojams, Kosimas šyptelėjo ir atsiduso: tai – šeimos paslaptis, lemianti sėkmingą verslą. Yra priedų, lemiančių būtent tokius picų skonius, kokiais garsėja tik čia keptosios.

„Net kai kurie ledų receptai – tik mūsų šeimos paslaptis, tokių ledų daugiau niekur neparagausite.“, –  verslo subtilybių nebuvo linkęs atskleisti Kosimas.

Jis pripažino, kad picerijos klestėjimo laikai – graži praeitis.

„Tačiau vis dar laikomės. Vasarą mus gelbsti smaližiai.  Mūsų ledai – naminiai, gaivūs. Atsispirti tokiam malonumui labai sunku“, – savo saldžiuosius gaminius gyrė italas.

Krizė privertė  dešimčia euro centų kilstelėti jų kainas. Dabar kaušelis ledų (patikėkite, jis tikrai didelis, nepagailėta šviežių vaisių ar karamelės) kainuoja 70 euro centų (panaši itališkų ledų kaina ir Panevėžyje).

Nuolatiniai klientai pastebėjo, kad pabrango ir picos. Dabar už ją tenka pakloti iki 6,50 euro, o anksčiau galėdavai pasisotinti ir už 5 eurus. „Taip, dabar brangiau, –  neprieštaravo verslininkas, – bet klientų nesumažėjo, nes žmonės moka už puikų maisto skonį ir kokybę.“

Lietuviai pirmenybę teikia aštriam maistui

Nuolatiniai  picerijos „Adria“ klientai – vietiniai vokiečiai ir šalia esančios lietuviškos gimnazijos mokiniai bei mokytojai. Paprašytas palyginti jų poreikius, Kosimas  linksmai nusišypso: „Lietuviai valgo aštresnį maistą, renkasi picas su aštriais priedais ir toli gražu ne patį švelniausią padažą pilasi. Man labai smagu stebėti mažuosius moksleivius: jie stengiasi perimti vyresniųjų įpročius ir valgyti tas aštrias picas, nors veido išraiška rodo, kad jiems ne itin skanu. Jie nori būti kaip vyresni draugai.“

Italas pastebėjo ir tai, kad lietuviai labai skuba, prie stalo ilgai neužsibūna. Na, o vokiečiai valgo daug lėčiau, mėgsta pasisėdėti ilgiau pagurkšnoti alaus ir paplepėti.

Verslas – tik šeimos reikalas

Kai kalba pakrypo verslo plėtros link, italas gūžčiojo pečiais ir kraipė galvą.

„Ne, tikrai nenoriu atidaryti kokių nors filialų, nors dirbu ilgai. Be to, tai – visos šeimos reikalas, nes nenoriu samdyti svetimo personalo“, – sakė Kosimas.

Jo nuomone, verslas sekasi labiau, kai jame sukasi tik šeimos nariai, nes jie jaučia didesnę atsakomybę, neskaičiuoja darbo valandų, nes žino, kad dirba sau. Italas prisimena, kad buvęs picerijos savininkas Brunas dar   turėjo kioskelį.

„Buvo ir ledų autobusiukai, tuo metu jie buvo itin madingi, tad ir mes tokį įsigijome, tačiau dabar nenoriu nieko naujo“, – minčių apie plėtrą nepuoselėjo Kosimas. Jo artimiausiuose planuose – itin kukli investicija. Italas ketina perdažyti picerijos pastatą, kad jo išorė dailiau ir tvarkingiau atrodytų.

„Mes neturime kioskų, autobusiukai mūsų ledų nevežioja, bet žmonės puikiai žino piceriją „Adria“. Kas ieško kokybės – skirs laiko pas mus užsukti“, – mano verslininkas.

Pavargti neleidžia malonūs žmonės

Per visą mūsų pokalbį Kosimas negalėjo nė minutėlės ramiai pasėdėti.  Jis pardavinėjo ledus, priėmė užsakymus, nuolat bėgo į virtuvę, šnektelėdavo su lankytojais. Laukiantieji maisto nenuobodžiavo, o lavino italų kalbos žinias, mat ant picerijos servetėlių surašyti pagrindiniai italų kalbos žodžiai ir jų vertimas į vokiečių kalbą.

Buvo antra valanda, vadinasi, Kosimas dirbs dar devynias valandas. Paklaustas, ar nepavargsta, italas šypsojosi: „Nėra ko pavargti, žmonės čia malonūs, su jais smagu bendrauti.“

Gerai nusiteikęs verslininkas sutiko, kad šeimos verslas negarantuoja ilgų atostogų, normuotos darbo dienos, bet, kaip tikino pašnekovas, poilsio jam pakanka.

„Taip, dirbame ir savaitgaliais, tačiau trečiadieniais ilsimės, atostogų irgi šiek tiek turime. Bet nedidelis šeimos verslas mažame miestelyje turi privalumų: tu pažįsti klientus, jie – tave. Ir darbas nebūna toks sunkus, kai nuolat sukiesi tarp pažįstamų žmonių“, –  įsitikinęs italas Kosimas.

Niko Šošič, Specialiai „Sekundei“ iš Vokietijos

Kol Lietuvos abiturientai su didžiuliu nerimu laukia gegužę startuosiančio valstybinių egzaminų maratono, Vokietijos gimnazijų abiturientai baigia juos įveikti. Vokiečiai abitūros egzaminus pradeda šturmuoti jau kovą.

Žingsniuoti raudonu kilimu atestatų teikimo dieną – šventė, kurios verti atkakliausieji abiturientai.

Baimę nugali mokydamiesi

Skirtingai nuo lietuvaičių, jie nekelia sau tikslo iš gimnazijos suolo iš karto žūtbūt stryktelėti į nesvarbu kokio universiteto auditoriją. Sėkmingai abitūros egzaminus išlaikęs jaunuolis jau laikomas itin daug pasiekusiu ir gali neskubėdamas dėlioti savo ateitį.

„Abitūros egzaminų labiausiai bijojau, kai buvau vienuoliktoje klasėje. Tada, kai tuomečiai dvyliktokai laikė egzaminus,  abitūra  atrodė kaip nepasiekiamas miražas.  Bet pradėjus rimtai ruoštis, bedirbant,  dingo ir baimė“, – „Sekundei“ pasakojo dvyliktokė Saulė Šimelionytė. 

 Vokietijoje pirmiausia laikomi egzaminai raštu, o paskui laukia egzaminų žodžiu maratonas. Abiturientai žino, kad išlaikyti valstybinius abitūros egzaminus – labai didelis pasiekimas ir privalumas. Tokią galimybę turi tik besimokantieji gimnazijose. Nors studijos daugumoje šios šalies universitetų nemokamos, vietų skaičius ribotas, tad laimi geriausieji.

„Prieš egzaminus jaučiau tokią įtampa, kad ir užmigti buvo sunku“, – dabar jau su šypsena egzaminų sukeltą jaudulį prisimena S. Šimelionytė.

Mergina išlaikė egzaminus raštu ir laukia žodinių egzaminų sesijos. Vokietijoje abiturientai laiko penkių dalykų egzaminus. Tris raštu ir du – žodžiu.

Dauguma lietuviškoje Vasario 16-osios  gimnazijoje Vokietijoje besimokančių lietuvaičių renkasi raštu laikyti  matematikos ir lietuvių bei anglų kalbų egzaminus, na o žodžiu laikyti  renkasi vokiečių kalbos ir politikos ar istorijos dalykus. Lietuvių kalbos egzaminas Vokietijoje vertinamas  kaip antrosios užsienio kalbos (pirmoji yra anglų) egzaminas. „Laikant tokius egzaminus lengviau nesusikirsti rašytinėje jų dalyje“, – dalija patarimus abiturientė Saulė.

Vokietijoje privalomieji abitūros egzaminai yra matematika ir vokiečių kalba. Vienas dalykas būtinai turi būti užsienio kalba, na ir paskutinis reikalavimas – privaloma laikyti istoriją arba politiką. Pasirinkimo laisvės nemažai. Pasak abiturientų, dar vienas geras dalykas Vokietijoje yra tai, kad čia svarbūs ne atskiri egzaminų pažymiai, o bendras  dalyko  vidurkis, tad galima pasirinkti mėgstamus dalykus ir užbaigti mokslus gerais pažymiais.

Tikslas – ugdyti gebėjimus

Vokietijos ir Lietuvos mokyklos ugdo mokinius kiek skirtingai. Lietuvoje mokiniai į galvas turi trūks plyš susidėti daug faktinės informacijos: datų, apibrėžimų, taisyklių ir pan. Vokiečiai jau nuo mažų dienų skatina savo vaikų savarankiškumą ir ugdo įvairius jų gebėjimus.

Vasario 16-osios  gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Birutė Augustinavičiūtė pasakoja, kad  mokyklose daug dėmesio skiriama gebėjimams ugdyti. Pavyzdžiui, jau penktų aštuntų klasių moksleiviai dalyvauja darbinę veiklą skatinančiuose projektuose. Populiari vadinamoji „Mergaičių ir berniukų diena“, per kurią mergaitės mokosi įveikti stereotipinius vyriškus darbus, o berniukai imasi vadinamųjų moteriškų darbų.

Devintoje klasėje gimnazistai atlieka praktiką. Ji trunka dvi savaites. Mokiniai įsidarbina įvairiose įmonėse ir įstaigose ir ten įgauna patirties. Vaikai dirba darželiuose, ligoninėse, net statybų įmonėse. Praktika padeda mokiniams apsispręsti, ką norėtų veikti baigę mokyklą.

„Man patinka, kad Vokietijos mokykla ugdo vaiko norą mąstyti, išgrynina jo gebėjimus. Juk šiuolaikiniame pasaulyje labai svarbu sugebėti rasti reikalingą informaciją, ją analizuoti, sisteminti, pritaikyti praktikoje. Vien sausos žinios – mažai ko vertos“, – mano mokytoja B. Augustinavičiūtė.

Turi daugiau alternatyvų

Baigęs mokyklą ne visada žinai, ką  norėtum toliau veikti gyvenime. Lietuvoje vis dar gaji nuomonė, kad į universitetą neįstojęs abiturientas – visiškas nevykėlis, kuris vargiai ką bepasieks gyvenime. Gal dėl šios priežasties prašymo studijuoti sąraše surikiuojami kone visi universitetai, kad tik būtų pasiektas tikslas – įstoti. Kur – ne taip ir svarbu.

Būtų klaidinga manyti, kad visos abiturientų svajonės Vokietijoje pildosi tarsi burtų lazdele pamojus. Ne visada pavyksta įstoti studijuoti pasirinktos specialybės pirmu bandymu. Atkakliai siekiantieji tikslo bando antrą ar net trečią kartą. Tačiau abiturientai turi daugiau alternatyvų ir drąsiai jomis naudojasi. Jie dažnai renkasi vadinamąją „Duales studium“ sistemą.

„Duales studium“ funkcionuoja paprastai: tris mėnesius jaunuolis dirba įmonėje, įstaigoje ar firmoje, kitus tris mėnesius jis mokosi pasirinktame universitete. Įmonė apmoka studento studijas, jis gauna atlyginimą ir netgi būna aprūpinamas gyvenamuoju plotu. Vienintelė sąlyga – baigęs universitetą jis privalo dirbti įmonėje sutartą laiką.

„Mano vienas draugas studijuoja pagal šią sistemą. Jis mokysis trumpiau, nei jo bendraamžiai, bet patiria daug daugiau streso. Tris mėnesius prieš egzaminą jis turėjo dirbti, tad jam buvo ypač sunku“, –  „Sekundei“ apie bičiulio studijas pasakojo gimnazistas Tomas Rimkus.

„Vokietijoje sunkiau įstoti studijuoti į nemokamą studijų vietą dėl milžiniškos konkurencijos. Tačiau abiturientai turi galimybių savo tikslų siekti įvairiausiais būdais“, – sako mokytoja B. Augustinavičiūtė.

Renkasi ir studijas Lietuvoje

Nors apklausos rodo, kad lietuviai vis dažniau renkasi studijas užsienyje, Vokietijoje abitūros egzaminus laikantieji lietuvaičiai kuria planus studijuoti Lietuvos universitetuose. Pasak abiturientų klasės auklėtojos B. Augustinavičiūtės, iš 18 abitūros egzaminus laikančių lietuvių penki puoselėja svajonę vykti studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose.

„Jaunuoliai ketina studijuoti mediciną ir kitus rimtus mokslus, tikiuosi, kad jiems pasiseks“, – savo auklėtiniams sėkmės linkėjo mokytoja.

Ji gana filosofiškai vertina jaunimo migraciją, jų apsisprendimą studijoms rinktis svečias šalis.

„Šiais laikais žmonės migruoja daugiau, nei paukščiai, taigi ypač Europos žmonių maišalynėje svarbu mokėti bendradarbiauti su kitų tautų atstovais. To labai gerai išmokstama mūsų gimnazijoje ir šie gebėjimai padeda vaikams, nes vokiečiai itin vertina gebėjimą dirbti komandoje. Manau, mūsų vaikai, kad ir kur jie būtų, ras savo vietą gyvenime“, – įsitikinusi B. Augustinavičiūtė.

Universitetas nėra privaloma

„Sekundei“ besidomint Vokietijoje besimokančių abiturientų planais, teko patirti lietuviams būdingą nerimą. Jaunuoliai gana dažnai net patys sau negali atsakyti, kaip pasisuks jų gyvenimas po abitūros egzaminų.

Keletas jų tikrai yra apsisprendę studijuoti universitetuose, kiti – dar svarstymų kryžkelėje ir po abitūros egzaminų ketina padirbėti, pakeliauti ir tik tada ieškoti širdžiai mielos studijų programos. Vokietijoje įprasta praktika, kad po abitūros egzaminų jaunuoliai dalyvauja įvairiuose savanorystės projektuose, dirba socialinį darbą, siūlosi atlikti praktiką įmonėse.

„Per tuos metus viskas ramiai susidėlioja, supranti, kas patinka, ką norėtum dirbti ar studijuoti“, – metų be studijų veltui praleistais nelaiko abiturientai.

Dar vienas populiarus dalykas Vokietijoje yra vadinamoji mažoji abitūra. Vienuoliktokai užuot mokęsi dvyliktoje klasėje gali dirbti ir įgyti patirties norimoje srityje. Po metų jie  gauna mokyklos baigimo atestatą.

Vienintelis tokios abitūros trūkumas, kad šitaip mokyklą baigęs žmogus negali mokytis universitetinėje aukštojoje mokykloje, tačiau tai neužkerta jam kelio toliau tobulėti pasirinktoje profesinėje veikloje.

„Gal jis taps puikiu amatininku ir uždirbs milijonus ir jaus malonumą dirbdamas mėgstamą darbą. Save išreikšti yra daugybė būdų, nebūtinai kelias į laimę eina per universitetą“, –  mano „Sekundės“ kalbinti abiturientai.

Niko ŠOŠIČ, Specialiai „Sekundei“ iš Vokietijos

Velykų laukimo džiaugsmas, malonūs prieššventinės ruošos rūpesčiai, kiaušinių marginimas ir ridenimas, artimųjų dėmesys ir šypsenos – Velykos daugeliui lietuvių yra viena gražiausių pavasario švenčių. Tačiau Lietuvoje vos pusmetį gyvenančiai vietnamietei Hien Thi Thanh Nguyen tai bus pirmosios Velykos gyvenime. Tad moteris nekantriai laukia, kol galės išmokti marginti kiaušinius ir kartu su mylimiausiu žmogumi sėsti prie dailiai papuošto Velykų stalo. Mat Vietname, iš kurio kilusi Hien Thi Thanh Nguyen, Velykos nėra švenčiamos.

Prieš trejus metus netikėtai internete užsimezgusi panevėžiečio ir vietnamietės pažintis peraugo į nuoširdžią meilę. Asmeninio šeimos albumo nuotr.

„Esu girdėjusi, kad visas krikščioniškas pasaulis švenčia Velykas, tačiau man tai bus nauja patirtis ir pirmosios Velykos mano gyvenime“, – sako Hien Thi Thanh.

Jauna moteris Lietuvoje gyvena tik nuo lapkričio, tačiau apie nedidelę šalį prie Baltijos jūros ji sužinojo prieš trejus metus, kai netikėtai internete susipažino su panevėžiečiu Žydrūnu Gelažiumi. Netrukus pora nė dienos neįsivaizdavo vienas be kito ir prie interneto praleisdavo po kelias valandas. O nepraėjus nė metams jau planavo atšokti vestuves, bet rūpesčiai dėl vizų ir kitų reikalingų dokumentų šiuos planus kiek pakoregavo. Tačiau net ir kryžiaus žygiai tvarkantis dokumentus neatšaldė abiejų noro kurti šeimą.

„Internetas visagalis. Kai matai kasdien žmogų, nors ir per internetą, jauti jo nuotaikas, kuo gyvena ir kaip elgiasi tam tikrose situacijose, atstumas tikrai nėra kliūtis. Būtume susituokę jau pirmaisiais pažinties metais, aš norėjau tuoktis Lietuvoje, tačiau negavome vizų, nes Vietnamas laikomas trečiojo pasaulio šalimi. Todėl trejus metus kiekvieną vasarą praleisdavau pas savo išrinktąją“, – „Sekundei“ pasakojo Ž. Gelažius.

Panevėžiečio teigimu, Rytų filosofija, kultūra, tradicijos jį visada traukė. Ir labai anksti suprato, kad jo išrinktoji bus ne vakarietė. Dabar moterys nori būti savarankiškos, nepriklausomos, todėl visose srityse konkuruoja su vyrais. O jo moters idealas – mylinti ir atsidavusi šeimai žmona ir motina.

„Jau nuo mažens nusprendžiau, kad mano žmona bus iš Rytų, nes labiausiai vertinu žmogaus paprastumą, nuoširdumą ir jausmų tyrumą. Lietuvės moterys dabar bando konkuruoti su vyrais, o tai atsiliepia visai visuomenei. Juk dar niekada nebuvo tiek skyrybų ir kitų neigiamų dalykų“, – mano Žydrūnas.

Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Sekundėje“.

Lina DRANSEIKAITĖ

Pastaruosius beveik porą dešimtmečių už Atlanto praleidusią Jūratę Cannarą gerai pamena ne tik panevėžiečiai, kadaise smalsumo ar bėdos vesti pas ekstrasensę, bet ir dvasios ramybės ieškodavę „tulpinių“ gaujos atstovai. JAV baigusi intuicijos ir reiki studijas, nepažinto pasaulio paslapčių išmokusi indėnų gentyse Jūratė į Panevėžį parskrido nusipirkusi bilietą tik į vieną pusę.

J. Kanara sako seniai nustojusi planuoti. Į kitų ateitį pažvelgianti mediumė savosios nenori žinoti. Ne iš baimės. Kad geriau likti nežinomybėje, jai kužda patirtis.

Reikšmingiausias pripažinimas – iš indėnės

Intuicijos konsultantė, reiki meistrė, mediumė, bioenergetikė – prisistato JAV gyvenanti panevėžietė Jūratė Kanara.

Niujorke Jūratė baigė intuicijos konsultantų mokyklą, Rusijoje, Ukrainoje mokėsi parapsichologijos subtilybių, netradicinės medicinos ir gydymo augalais paslaptis lietuvei atskleidė Peru indėnai, Meksikoje jai atsivėrė majų astrologijos ir magijos pasaulis. Pastaruosius dešimtmečius už Atlanto praleidusią J. Kanarą gerai pamena žiaurumu garsėjusios Panevėžio „tulpinių“ gaujos aplinkos žmonės. Kadaise Jūratei į niekam nematomą savo pasaulį leisdavo pažvelgti pas ekstrasensę dvasios ramybės ieškodavę kriminalinio pasaulio lyderiai.

Naujajame Džersyje gyvenanti Jūratė prieš kurį laiką vietoj planuotos kelionės į Peru pas indėnus nusipirko bilietą į Lietuvą. Mediumė sako intuityviai pajutusi privalanti grąžinti skolą ją užauginusiam Panevėžiui. Į savo miestą sugrįžo tam, kad į pasaulį paleistų pirmąją labai moteriškos poezijos knygą.

„Kai manęs klausia, kiek užsibūsiu Lietuvoje, visada atsakau, kad mano viena koja visada lėktuve“, – Jūratė sako neprisirišanti prie vietų, netgi gimtųjų apylinkių. Dabartiniais savo namais ji laiko ne Naująjį Džersį, kur pasilikusi mediciną studijuojanti dukra, o pasaulį. Jamaika, Havajai, Ekvadoras, Kosta Rika, Meksika – J. Kanaros kelias bėga iš vieno pasaulio taško į kitą.

„Mano namai ten, kur širdis. Jei gerai jaučiuosi, vadinasi, aš jau namuose“, – tikina mediumė.

Vis dėlto vienintelė vieta, visada it magnetas traukianti grįžti – septynis kartus aplankyta Peru. Indėnų gentyse, kur retas baltasis įkelia koją, panevėžietei jauku, gera ir nepaprastai ramu.

„Kai pirmą kartą sutiktai indėnei persakiau, ką jai mačiau, šioji apsiverkusi pripažino mane žiniuone“, – turbūt svarbiausiu savo galių įvertinimu džiaugiasi J. Kanara.

Našlaitę ramino mirusi mama

Mediume prisistatanti Jūratė – tarpininkė tarp praeities, dabarties ir ateities. Moteris sako nepaprastų galių regėti auras, gydyti sudarkytus biolaukus ir matyti ateitį įgijusi per skaudžią gyvenimišką patirtį ir vieną po kitos ją lankiusias artimųjų netektis. Nuo klausimų apie šeimą J. Kanaros kūnu perbėga šiurpuliai.

Kai liko našlaite, Jūratė tebuvo vos šešerių. Jai lig šiol įstrigusios Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje pašarvotos nuo kraujo vėžio mirusios mamos laidotuvės. Visi susirinkusieji gailėjo be artimiausio žmogaus likusios mažos mergytės, o jai pačiai širdyje buvo kaip niekad ramu. Jūratė pasakoja tąkart pirmą kartą pajuto turinti mediumės dovaną.

„Bažnyčioje pamačiau mamos sielą. Ji man šypsojosi. Nebijojau, kas laukia manęs, nes jaučiau, kad viskas bus gerai. Aplinkui visi šnibždėjosi, kaip baisu likti našlaite, o aš ir šiandien atsimenu, kaip bandžiau kąsti sau į lūpą, kad išspausčiau ašarą. Man nė trupučio nebuvo baisu“, – pasakoja J. Kanara.

Po mamos netekties Jūratę užaugino močiutė. Mediumė tikina, kad ir dabar prieš reikšmingus įvykius visada ją aplankanti močiutė – kartais sapnuose, o kartais išnyranti prieš akis.

„Į mirtį žmonės reaguoja labai stipriai, kaip į visko pabaigą. Iš tiesų tai tėra transformacija. Peru gyvenanti inkų gentis puikiai tą supranta ir kai pajunta ją artėjant, išeina iš kaimo ant kalno pasitikti kito gyvenimo. Kai vienai gidei papasakojau, kad matau mirtį, ji išsigando: Dieve, kaip baisu. Bijome tik to, ko nepažįstame“, – sako J. Kanara.

Dukrą gyventi parsivedė dukart

Jūratė neslepia vis dėlto išgyvenusi geliantį skausmą, kai rodėsi, kad pasaulis byra į šipulius. Prieš ketverius metus ties gyvybės ir mirties riba balansavusią dukrą ir Jūratė, ir JAV medikai vadina vaikščiojančiu stebuklu. Dabar 29-erių Laura studijuoja pediatriją.

„Dukra juokauja, kad antrą kartą ją parsitempiau į šitą gyvenimą. Jai buvo įtariamas kraujo vėžys, diagnozė nepasitvirtino, bet dukra nyko, o gydytojai vis ieškojo ir ieškojo ligos. Kai atsidūrė reanimacijoje, buvo netekusi tiek kraujo, kai žmonės nebeišgyvena. Atvėrę venas gydytojai jas rado tuščias. Po operacijos anesteziologas sakė dar nematęs, kad siela taip kabintųsi į gyvenimą“, – pasakoja J. Kanara.

Jūratė tiki, kad dukrai išsivaduoti iš ligos gniaužtų padėjo ne tik milžiniškos gydytojų pastangos, bet ir giminės moterų išvystytos antgamtinės galios.

Pasak mediumės, dukra tebuvo vos trejų, kai mamą nustebino pareiškusi, jog esanti ne jos, tik per ją atėjusi.

Tiesa, dabar Jūratė nebesistebėtų tokiomis vaiko kalbomis.

„Mes visi gimėme su savo galiomis ir stipriais pojūčiais. Visi vaikai natūraliai pajunta ir suvokia kito žmogaus energiją. Kaip tuos pojūčius sugebės atverti ir pritaikyti, priklauso nuo aplinkos, kurioje auga“, – įsitikinusi bioenergetikė.

Žmonijos mokytojai vaikai

JAV J. Kanarai teko daug dirbti su vadinamaisiais lietaus vaikais – turinčiais autizmo sutrikimą, nemokančiais išreikšti emocijų, poreikių, stokojančiais socialinių įgūdžių.

„Lietuvoje autistų nėra itin daug, bet JAV šis sutrikimas tampa kone epidemija. Vos ne kas antroje šeimoje vienas iš trijų vaikų – autistas. Jie neįprastai reaguoja į naujas situacijas, jiems sunku bendrauti, sudėtinga prisitaikyti prie aplinkos ar darbotvarkės pasikeitimų, bet šitie vaikai, kaip visi jų bendraamžiai, puikiai jaučia žmogaus nuotaikas. Visada sakau, kad vaikų, šunų ir gėlių neapgausi. Jie yra geriausi energijos detektoriai ir mūsų didžiausi mokytojai“, – tvirtina reiki meistrė.

JAV Jūratė studijavo Tarptautiniame Sedonos reiki centre, turėjo galimybę padirbėti su garsiais medikais – reiki meistrais, tarp jų ir mylimiausio JAV daktaro, laidų vedėjo Mehmeto Ozo žmona, puikia rašytoja ir reiki meistre Liza Oz.

„JAV jau nieko nestebina prie gydymo įstaigų veikiantys reiki centrai. Ten jau suprantama, kad susirgus gydyti reikia ne tik fizinį, bet ir dvasinį kūną. Tikiuosi, kad su laiku ir Lietuvoje, kad padėtų ligoniams, jėgas suvienys tradicinės ir netradicinės medicinos atstovai“, – viliasi J. Kanara.

Sau ateities neburia

Jūratė sako seniai nustojusi planuoti. Į kitų ateitį pažvelgianti mediumė savosios nenori žinoti. Ne iš baimės. Kad geriau likti nežinomybėje, jai kužda patirtis. Ekstrasensė pripažįsta perskaičiusi, kas pačios laukia, nesąmoningai pradeda tam ruoštis.

J. Kannara tvirtina apžavų, burtų ir magiškų galių nenaudojanti savanaudiškiems tikslams. Nors ir pati nustebo, kad fotografų vadinta nefotogeniška 2012-aisiais konkurse „Lietuvos ponia“ laimėjo fotogeniškiausios dalyvės titulą.

„Kažkas iš aukštai žiūri į mano planus, juokiasi ir – viską sumaišo taip, kad į tikslą ateičiau ne tiesiai, o per aplinkui“, – perprato Jūratė. Jos kelrodis – intuicija. Daug kartų moterį ji buvo nubloškusi ten, iš kur kapstytis prireikė didžiulių pastangų.

Į JAV J. Kanara pasakoja irgi skridusi aklai. Gavusi turistės vizą, su 200 dolerių kišenėje ir nė žodžio nemokėdama angliškai 28-erių Jūratė leidosi už Atlanto Lietuvoje likusiems artimiesiems pažadėjusi sugrįžti po trijų mėnesių. Ir jau lėktuve suprato, kad viešnagė nebus lengva, užsitęs ne kelis mėnesius, o metų metus.

„Jei dabar man lieptų tai pakartoti žinant, kas lauks JAV, nedrįsčiau ir turbūt net likčiau Lietuvoje“, – jaunystės drąsa stebisi J.Cannara, žadanti emigrantės įspūdžius suguldyti į knygą.

Nors tuomet Niujorke ją pasitiko tolimi pažįstamieji, netrukus Jūratė pajuto gatvės gyvenimo skonį – patikėjusi darbą pasiūliusiais nelegaliais įdarbintojais, prarado asmens dokumentus. Kol kažkas pamokė kreiptis į ambasadą, JAV ji buvo niekas – be darbo, be dokumentų, o kurį laiką ir netgi pastogės.

„Kai atrodydavo, kad nebėra kur kristi, sulaukdavau pagalbos. Lyg kas iš viršaus būtų vedžiojęs. Teko išbandyti darbą šeimose – tvarkyti namus, prižiūrėti senelius, ligonius, vaikus“, – pasakojo Jūratė.

Tą laikotarpį J. Kanara pamena kaip savotišką sąstingį, kai juda kūnas, bet dvasia apmirusi, kol kartą prisėdusi prie interneto aptiko informaciją apie jos gyvenimą pakeitusią reiki.

„Tulpiniai“ pasitikėjo būrėja

Anot Jūratės, jei likimas suteikė dovaną matyti trečiąja akimi, gyvenimo realijos jos nesunaikins. Prisiliesti prie nepažinto pasaulio, nuspalvinto aurų spalvomis, kur kryžiuojasi biolaukai ir gyvieji bendrauja su išėjusiaisiais, J. Kanara pabandė sulaukusi vos 21-erių. Dar sovietmečiu Maskvoje baigė hipnozės mokyklą, pradėjo gilintis į netradicinės medicinos paslaptis ir netgi vadovavo garsiosios Lietuvos raganos Vilijos Lobačiuvienės įkurto netradicinės medicinos centro Panevėžio filialui.

Prieš beveik dvidešimt metų buvo vienos garsiausių ir žiauriausių visų laikų nusikaltėlių grupuočių – „tulpinių“ – būrėja.

Anot jos, „tulpiniams“ ezoterika nebuvo  svetima ir nepažinta. Patarimų dėl ateities ateidavo nusikaltėlių mylimosios, patys „tulpiniai“, o Virginijus Baltušis, ekstrasensės teigimu, ypač domėjosi parapsichologija ir netgi pats buvo puikiai įvaldęs hipnozės meną. Neseniai apsilankiusiai vadinamojoje „tulpinių“ viloje netoli Ėriškių, kurią neseniai įsigiję šeimininkai rengiasi prikelti naujam gyvenimui, J. Kanarai iš ten norėjosi sprukti kuo greičiau.

„Geros auros toje vietoje nėra ir nebus. Netgi kai sodyba bus sutvarkyta, jautrūs žmonės ten gali jausti nerimą, netgi baimę, norą greičiau ištrūkti“, – mano ekstrasensė.

Anot jos, visatoje niekas nelieka be atpildo. Ekstrasensė įsitikinusi, jog ir V. Baltušį nelaisvėje prieš porą metų pasiekusi kraupi žinia apie Sanžilės upelyje nuskendusį 14-metį sūnų nebuvo  atsitiktinumas.

„Visatoje kiekvienas veiksmas sulaukia atoveiksmio. Taip jau yra, kad už savo nuodėmes esame baudžiami taip, kad mums tikrai skaudėtų – per vaikus. Tėvams nieko už juos nėra brangesnio, todėl taip sumoka už tai, ką padarė bloga“, – perspėja ekstrasensė.

Galios išgąsdino sutuoktinį

J. Kanara neslepia: antgamtinės galios jai nepadėjo sukurti šeiminės laimės. Itališką pavardę nešiojanti moteris išgyveno skyrybas. Ji juokauja, jog JAV sutiktas italas veikiausiai išsigando jos gebėjimų, jei po trečią kartą iš eilės išsipildžiusios prognozės nusprendė, kad jųdviejų santuoka be ateities.

Jūratė tiksliai numatė, kad bus apvogtas jų namas. Vėliau sutuoktinio turtingą pažįstamą, planavusį ilgą kelionę, perspėjo užuot krovus lagaminus pasirūpinti sveikata. Ranka numojusį vyruką netruko ištikti infarktas. Kiek atsigavęs jis vėl ėmė ruoštis kelionei – po antrojo infarkto jos nebereikėjo. Anot J. Kanaros, pasitvirtino ir pranašystės kaimynei, taip pat neatlaikiusiai širdies ligos.

„Bendraudama su žmogumi matau, kai jam gresia bėda, bet Niujorko mokykloje mus mokė etikos. Žmogaus auroje bioenergetikai regi daug informacijos, kurios kartais ir nesinorėtų matyti, bet ne visada galima ją pranešti. Lietuvoje būrėjai labai lengvai sako, ką reikėtų nutylėti“, – mano Jūratė.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

UAB „Kalnapilio-Tauro grupė“ aludariui 37-erių Ričardui Barakūnui alus yra tapęs tam tikru gyvenimo būdu ir jam skiriama didžioji dalis laiko. Tačiau vyras randa laiko ir kitam pomėgiui – valdyti jėgos aitvarus.

Aludaris Ričardas Barakūnas sukūrė daug alaus rūšių. Dalis jo kurtų produktų yra gavę aukščiausius pasaulinius apdovanojimus. A. Repšio nuotr.

Moko ir kitus
Grįžus iš šiltų kraštų, aludario Panevėžyje laukia mėgstamas darbas – kurti naujas alaus rūšis.
Panevėžio alaus daryklos aludaris R. Barakūnas tikina pataikęs į savo roges ir džiaugiasi prieš trylika metų palikęs gimtąjį Kauną ir atvykęs į Panevėžį. Studijuodamas Kauno technologijos universiteto Maisto katedroje, jis pasirinko fermentacijos specialybę.
„Mokiausi apie įvairių alkoholinių gėrimų – degtinės, vyno ir kitų – sudėtį ir gamybą, bet jau tada labai domėjausi alumi“, – prisimena jis ir tikina, kad giminėje nebuvo aludarių.
R. Barakūno manymu, šis gėrimas gyvas, „su dūšia“, o ir pati gamyba labai įdomi. Be to, ir mūsų kraštas šio gėrimo žaliavai – salyklui – palankesnis nei vynuogėms.
Taip sutapo, kad prieš trylika metų atsidurta vietoje ir laiku. Tuo metu Panevėžio įmonė ieškojo technologų, o jauną specialistą, baigusį magistro studijas, viliojo trokštamas darbas vienoje didžiausių šalies alaus daryklų.
„Tai buvo pirmasis mano darbas, jį dirbu iki šiol. Iš pradžių darbavausi įvairiuose daryklos cechuose tam, kad įsigilinčiau į visą alaus gamybos procesą nuo pradžios iki pabaigos. Vėliau „Kalnapilio“ buvau išsiųstas į Skandinavijos aludarių mokyklą, gavau aludario diplomą. Tik tada po truputį pradėjo gimti alaus receptai. Jiems kurti reikėjo sukaupti nemažai patirties ir žinių“, – džiaugiasi „Kalnapilyje“ įsidarbinęs ir turėjęs galimybę siekti profesinių aukštumų R. Barakūnas.
Baigti mokslai visų reikiamų žinių nesuteikė. Pasaulyje yra apie dešimt specializuotų alaus mokyklų, kuriose mokosi aludariai. Baigusiajam kokius nors vadybos mokslus semtis jose žinių būtų gerokai sudėtingiau nei turinčiajam tam tikrus pagrindus. Baigęs aludarių mokyklą, nuo 2006 metų R. Barakūnas dėsto Kopenhagos universitete.
„Mano studentai – būsimi arba esami aludariai iš viso pasaulio. Jie nori pasitobulinti. Dėstau alaus technologijas. Kursas susideda iš daugelio disciplinų, todėl vedu jį ne vienas – kitas jo dalis dėsto įvairūs tarptautiniai dėstytojai. Labai džiaugiuosi, galėdamas dalytis savo patirtimi, tačiau teisingai sakoma, kad mokydamas ir pats daug išmoksti. Tai galimybė ir man pačiam susipažinti su daugybe viso pasaulio aludarių profesionalų ir mėgėjų, sužinoti, kaip alus verdamas kitoje pasaulio pusėje, diskutuoti ir vieni iš kitų semtis patirties“, – teigia R. Barakūnas.

Panevėžys sužavėjo
R. Barakūnas prieš atvykdamas į Panevėžį jame nebuvo lankęsis, tačiau miestas jam patiko ir tikina juo nenusivylęs. Kartais, sako, išgirstantis klausimą, ką Panevėžyje veikti, tačiau žinantis ir atsakymą.
Ir galbūt vakarais čia yra mažiau vietų, kur išeiti, tačiau neabejoja, kad, paklausus vidutinio vilniečio, kada pastarąjį kartą buvo operoje ar balete, greito atsakymo neišgirsi.
Aludaris – kuriantis receptūras žmogus, jam ne tik būtina turėti viziją, kaip iš keturių pagrindinių sudedamųjų dalių pagaminti išskirtinį alų, bet ir nestokoti fantazijos, polėkio kurti naują, ypatingą rūšį.
R. Barakūno manymu, aludaris turi mėgti alų. Jo teigimu, reikia domėtis maistu, gėrimu. Be to, būtina kūrybinė kibirkštis. Dar viena būtina aludario savybė – turėti gerą uoslę ir liežuvį, nes žmogaus pojūčiai svarbūs nustatant, ko trūksta.
R. Barakūnas įsitikinęs, kad patirties ir žinių kaupimas vyksta visą gyvenimą. Kuo ilgiau dirbi, ragauji, tuo geriau žinai, kokias sudedamąsias dalis parinkti, ir pan. Jis juokauja, kad pradėjęs dirbti aludariu juo būsi iki pensijos.
Kiek alaus rūšių sukūrė, tikina neskaičiavęs, tačiau jų yra daug. Dalis jo kurtų produktų yra gavę aukščiausius pasaulinius įvertinimus. Vienas naujausių – „Grand Select“ alus pelnė aukščiausią Belgijos kokybės instituto įvertinimą, bei kasmetį „Nielsen“ apdovanojimą kaip sėkmingiausia metų naujiena lengvųjų alkoholinių gėrimų kategorijoje.
„Lietuvoje yra trys milijonai krepšininkų, trys milijonai trenerių ir trys milijonai alaus ekspertų“, – paklaustas, kaip reaguoja aplinkiniai, sužinoję, kad šalia jų aludaris, juokauja R. Barakūnas.
Pasak jo, jei kam nors pasakysi apie savo profesiją, sėdėsi ir diskutuosi iki ryto, nes vartotojai daug klausinėja, išsako savo nuomonę ir pan. Kita vertus, smagu sulaukti savo darbo įvertinimo.

Prireikia metų
R. Barakūnas pripažįsta kartais išgirstantis ir nuomonę, kad „nieko neveiki, visą dieną geri alų“. Tačiau taip nėra.
Aludaris naują alaus rūšį pradeda kurti prieš metus. R. Barakūno teigimu, bandant pradingsta 5–7 mėnesiai. Paprastai vienu metu kuriama ne viena rūšis.

Neseniai viešėjęs Filipinuose R. Barakūnas išbandė ir vietos alų, tačiau neištvėrė ir be savojo.

Jo tvirtinimu, kaip gimsta receptai, nusakyti būtų sunku. Alui virti naudojami keturi pagrindiniai komponentai: vanduo, salyklas, apyniai ir mielės. Ir tik nuo aludario meistrystės priklauso, ar juos maišant, ruošiant ir gardinant gims išskirtinis alus.
„Pradinis alaus receptas visuomet pirmiausia gimsta galvoje, sėdint ramesnėje aplinkoje. O tada jau prasideda ilgas eksperimentavimo procesas – reikia nuspręsti, kiek ir kokio salyklo naudoti, kokius apynius pasirinkti ir pan. Daromas bandomasis virimas, fermentuojama, brandinama, ragaujama. Paragavus ir įvertinus naujo alaus savybes dažniausiai būna dar vienas bandymas, tai yra receptas koreguojamas ir tobulinamas. Yra buvę, kad norimam alaus skoniui išgauti prireikė penkių bandomųjų virimų“, – pasakoja aludaris.
Naujausias įmonės kvietinis alus „White Select“ gimė po intensyvaus, apie metus trukusio darbo.
„Idėja, žinoma, gimė mano galvoje – kad tai turėtų būti išskirtinis, sodraus skonio kvietinis alus. Paskui prasidėjo nelengvas idėjos įgyvendinimo etapas. Ieškoti tinkamiausių ingredientų šiam alui vykome į Belgiją. Taigi naujasis „White Select“ sukurtas pasirinkus belgišką šimtmečius skaičiuojantį ‘Château Wheat Blanc’ kviečių salyklą ir taip pat iš Belgijos atkeliavusias aukštutinės fermentacijos mieles. Alaus skonis praturtinamas švelniai karčiais, kilmingaisiais vadinamais, ‘Select’ apyniais. Ragaudami „White Select“ alaus mėgėjai turėtų justi lengvą kartumą, gvazdikėlių, citrusinių vaisių ir subtiliai salsvą kviečių salyklo poskonius. Rezultatu esame patenkinti ir juo didžiuojamės“, – sako R. Barakūnas.

Išvėdina galvą
Tačiau aludaris gyvena ne vien idėjomis, kaip sukurti naują alų, bet ir valdo jėgos aitvarus. Neseniai iš Filipinų, kur galynėjosi su vėju, grįžęs R. Barakūnas, sako, kad šis pomėgis Lietuvoje populiarėja. Vyras prisiminė, kad pirmą kartą jėgos aitvarus išbandė prieš trejetą metų ir susižavėjo. Nors, jo teigimu, pirmą kartą prisigeri vandens, ne sykį krenti, tačiau labai smagu suvaldyti vėją.
„Jau sklando toks posakis: „Tikras vyras lietuvis turi užauginti medį, pastatyti namą ir atsistoti ant kaito.“ Jei rimtai, manau, daug laiko praleidžiame biure, namuose, mašinoje, tai yra uždarose patalpose. Šis hobis priverčia būti gryname ore, gamtoje, kur vanduo, saulė ir geros emocijos. Puikus jausmas suvaldyti vėją ir skrosti vandenį“, – tvirtina R. Barakūnas.
Aludaris pasakoja apie Filipinuose aplankytą Borakajaus salą, kurioje pučia aitvaruoti palankus vėjas ir yra ideali lagūna jėgos aitvarams valdyti. Šioje saloje, kaip prisipažino aludaris, vėdino galvą, kad atsirastų vietos naujiems alaus receptams.
Pasak R. Barakūno, jėgos aitvarai – tai ir brangus, ir nebrangus malonumas. Gera įranga kainuoja, tačiau investavęs vieną kartą, gali ilgai mėgautis teikiamu malonumu.
„Degalų pirkti netenka, reikia tik gero vėjo!“ – juokauja jis.
Kelionės įspūdžiai, pasak aludario, patys geriausi. Šioje šalyje jis lankosi jau ne pirmą kartą.
„Juk tai Azija – negirdėjau, kad kas iš ten grįžtų labai nusivylęs. Fantastiški vaisiai, nuostabios jūrų gėrybės, nenusakomai žydras vanduo, visada besišypsantys žmonės…“ – pasakoja vyras.
Tai buvo poilsinė kelionė, tad laiką daugiausia leido saloje, o ne keliavo. R. Barakūno teigimu, ten ir kainos kitokios. Mūsų prekybos centre už vieną austrę mokame keletą litų, o ten kilogramas jų kainuoja apie du litus. Sužavėjo ir žuvų turgus. Jame ne tik platus jūros gėrybių pasirinkimas, bet ir aplinkui pilna mums dar neįprastų restoranų. Nusipirkus jūros gėrybių aplinkiniuose restoranuose galima įsigyti virtų ryžių ir alaus, pasirinkti, kaip paruošti įsigytus produktus.
Pasak R. Barakūno, Filipinus valdė ispanai, tad gyventojai – krikščionys. Aludaris išbandė ir vietos alų. Ten šis gėrimas, profesionalo manymu, neblogas, tačiau jis neištvėrė be savojo – vežėsi į kelionę.
Per kelionę į Filipinus jis trumpam buvo sustojęs Honkonge ir tikina vienoje vietoje tokios gausybės dangoraižių dar nebuvo matęs.
Jėgos aitvarus R. Barakūnas išbandė ir Brazilijoje, Egipte. Pasak jo, kiekviena aplankyta šalis yra savotiška. Pavyzdžiui, Brazilijoje, vandenynas, bangos, vėjas, tačiau namai aptverti trijų metrų aukščio tvoromis. Tokia aplinka slegia.
Aludaris yra bandęs ir buriuoti, ir plaukioti banglente.
„Niekada nesuprasdavau, kaip galima valandą tūnoti vandenyje ir laukti tos „savo“ bangos. Bet pagavus tą bangą jausmas tikrai nerealus, ir tai pabandęs imi viską suprasti. Čia – kaip ir bet kuri kita gyvenimo sritis“, – palygina R. Barakūnas.

Daiva SAVICKIENĖ

Ar ryžtumėtės mesti gerą darbą, stabilias pajamas, palikti įprastą miestą, artimuosius, draugus ir iškeliauti į kitą planetos pusrutulį? Taip pasielgė panevėžietė Rasa Bajoriūnaitė. Ji iš esmės pakeitė savo gyvenimą ir pasirinko visišką nežinią: pagal mainų programą metams išvyko į Kanadą, Vankuverio miestą.

Kanadiečiai mėgsta aktyvų laisvalaikį, saulėtomis dienomis daug kas bėgioja, važinėja dviračiais, riedlentėmis ar riedučiais. Rasa taip pat, laisvu nuo darbo metu, stengiasi pažinti miestą bei jo apylinkes. R. Bajoriūnaitės asmeninio alb. nuotr.

Iš savo santaupų 27-erių R. Bajoriūnaitė viena iškeliavo į nepažįstamą aplinką, neturėdama darbo, draugų. Niekas jos svetimame mieste nelaukė. Pradėjusi naują gyvenimą Kanadoje, savo įspūdžiais Rasa dalijosi tinklaraštyje, naujienas skelbė socialiniame tinkle „Facebook“.

Vieni žavėjosi merginos drąsa ir ryžtu, kiti nesuprato jos sprendimų ir motyvų. Tikrai yra ko stebėtis: kodėl, baigusi mokslus, nesiekia karjeros, nekuria šeimos ir atsisako „kaip visų“ gyvenimo? Kodėl prireikė gyvenimo prasmės paieškų, kodėl keliavo būtent į Kanadą, kaip sekėsi kurti naują gyvenimą svetimame mieste? Apie tai Rasa papasakojo „Sekundės“ korespondentui.

– Kaip nusprendėte, kad jau laikas palikti namus, šeimą ir padirbėti užsienyje?

– Tiesiog suvokiau, kad išvažiuoti metams į Kanadą galiu ryžtis tik dabar arba niekada. Jei leisiu nugalėti save baimei, gailėsiuosi visą gyvenimą. Keliauti, pažinti, atrasti ar užsidirbti pinigų nebuvo pagrindinis tikslas. Šitą kelionę traktuoju kaip gyvenimo mokyklą. Norėjosi save įstumti į nepatogią situaciją ir pažiūrėti, ką sugebu. Siekiau užsiauginti storesnę odą, geriau pažinti save. Kai esi už tūkstančio kilometrų nuo draugų ir artimų žmonių, nori nenori dažnai stoji akistaton su pačiu savimi. Nepalankios situacijos užgrūdina. Aplinka, žmonės, viso pasaulio kultūros viename mieste įneša naujo vėjo ir naujų minčių. Į daug ką dabar žiūriu kitu žvilgsniu, daug ką kitaip vertinu ir suprantu. Netgi save. Ir kasdien džiaugiuosi, kad pasiryžau šiam žingsniui.

Interviu skaitykite šeštadienio „Sekundėje“.

Linas JOCIUS

Nors Lietuvoje policininkų trūksta, sudominti jaunimą šia profesija nelengva. Menki atlyginimai, didžiulė atsakomybė, viršvalandžiai – vargu ar apie tai svajoja jaunas žmogus. Tikėtina, kad ateityje prisikviesti į tarnybą Lietuvos policijoje gali būti dar sudėtingiau, nes nusprendę tapti policininkais lietuvių jaunuoliai mielai laukiami Vokietijoje. Studijuojantiesiems žadama tūkstančio eurų stipendija net du kartus didesnė už mūsų patrulio mėnesio algą.

Vokietijos policininkai visuomenės pagarbą ir pasitikėjimą užsitarnavo sąžiningu darbu.

Skundikais nevadina

Tik naivuoliai gali manyti, kad kirtus Lietuvos sieną įstatymų pažeidėjų mažiau, o jų daromi nusikaltimai – ne tokie sunkūs kaip Lietuvoje. Peteris Hofmanas, Vokietijos Heseno žemės vyriausiasis komisaras,  sutiko su „Sekunde“ pasidalyti mintimis apie policininko darbo kasdienybę.

Ekstremalių situacijų kasdien tikrai netrūksta, bet akivaizdu – vokiečių požiūris į policijos pareigūnus gerokai skiriasi nuo mūsų.  Lietuvių policininkų budrumą vis dar bandantieji užmigdyti kyšiais vargu ar rizikuotų pakiša vilioti vokiečių pareigūną.

Vietiniams net sunku išaiškinti kyšio davimo prasmę, jiems  nesuvokiama, kad už nelegalų atlygį pareigūnas galėtų padėti pažeidėjui. Policininkai vokiečiams – autoritetas, jis užsitarnautas sąžiningu darbu. Todėl visuomenė laiko pareiga padėti policijai.

Pranešimas apie ne ten pastatytą mašiną, neleistinoje vietoje sukurtą laužą, sklindantį triukšmą, įtartiną asmenį, surastą piniginę, netgi apie tai, kad  kelias dienas kaimynas neatitraukia užuolaidų, nelaikomas skundimu. Atvykėliams tenka perprasti nerašytą taisyklę, kad už saugumą ir viešąją tvarką jaučiasi atsakingas kiekvienas bendruomenės narys, kad jie nepakantūs pažeidėjams.

Vokietijoje įsikūrę lietuviai tą greitai suvokia. Feisbuke yra toks patarimais: „Negrilinkite prie ežero, nes vokiečiai iš karto praneša policijai, gausite dideles baudas.“

Prie mirties neįmanoma įprasti

Paprašytas papasakoti apie savo karjerą policijoje, komisaras P. Hofmanas šypteli. Jam teko pradėti nuo žemiausio laiptelio ir iš arti matyti itin tragiškų avarijų pasekmes. Prieš keturis dešimtmečius tapęs policininku,  P. Hofmanas iš pradžių buvo eilinis patrulis.

„Per keturiolika savo darbo gatvėje metų supratau vieną dalyką: galima priprasti prie visko, tik ne prie mirties“, – „Sekundei“ tvirtino ilgametis pareigūnas.

Lietuviai laukiami Vokietijos policininkų gretose.

Per tą laiką jam  teko vykti į šimtus avarijų vietų.

„Pirmieji kartai buvo tiesiog siaubingi. Sužaloti žmonės, nuplėštos galūnės, lavonai. Nors tai ir skamba nežmoniškai, prie visų šių žiaurumų aš ir dauguma mano kolegų pripratome. Tačiau kaskart išgyveni tikrą dramą, kai žmogui vyksti pranešti apie jo artimojo mirtį“, – pasakoja komisaras.

Antai jaunas vaikinas, surūkęs pusę suktinės „žolės“,  naktį važiavo automobiliu, viršijo greitį ir, atsitrenkęs į stulpą, žuvo.

„Policininkas beldžiasi į jo artimųjų namus, įeina į vidų. Motina jau viską supranta, bet vis tiek praeina ištisa amžinybė, kol ji paklausia, kaip viskas nutiko. Štai kas sunkiausia šiame darbe. Pranešti, kad nebėra žmogaus. Nesvarbu, kiek kartų tai darysi, visada matai, kaip suktinė, o gal butelis alaus visiškai sužlugdo šeimą, kaip 0,5 promilės sulėtina reakciją,  neleidžia sustabdyti laiku automobilio ir pasiunčia jauną žmogų į fizinę, o jo šeimą – į moralinę pražūtį. Nesvarbu, kaip gerai esi pasiruošęs, visada bus sunku pasakyti, kad mylimo šeimos nario jau nebėra“, – skaudžią darbo pusę atveria P. Hofmanas

Policininkas – irgi žmogus

Mažuose Vokietijos miesteliuose vyrauja nesunkūs teisės pažeidimai ir smulkios vagystės, o   didmiesčiuose policininkų darbo specifika kitokia.

Mintautas Paškevičius, jaunas vairuotojas, gyvenantis Frankfurte, bet dažnai važinėjantis į Hiutenfeldą, tikina, kad policininkai, tikrinantys dokumentus mažame miestelyje, yra daug mandagesni ir draugiškesni nei didmiesčio pareigūnai.

„Sustabdę kaimelyje ir patikrinę dokumentus,  palinkėjo gero kelio, o Frankfurto pareigūnai dar nė neprisistatę šnairavo į mano mašinos lietuviškus numerius ir klausė, iš kur esu atvykęs“, – savo patirtimi  dalijosi  jaunasis vairuotojas.

P. Hofmano tai nenustebino, nes, pasak komisaro, pareigūno elgesį gali lemti ir jo tarnybos vieta. Hiutenfeldas – ramus kaimelis, jame nusikaltimas – neeilinis įvykis, o vos už keliasdešimt kilometrų esantis Frankfurtas laikomas vienu pavojingiausių Vokietijos miestų.  „Heseno žemėje maždaug 80 procentų pareigūnų sužalojama ar nužudoma būtent Frankfurte. Įsivaizduokite save policininko vietoje, jeigu praradote kolegą, jei stabdydami automobilį nežinote, kas sėdės prie vairo. Aišku, kad iš atsargumo ir nežinios, kas laukia, pareigūnas tampa šaltesnis, oficialesnis, dalykiškesnis. Tiesiog vykdykite komandas ir pamatysite, kaip aprimsta pareigūnas. Juk jis – irgi žmogus“, – profesionaliai mitus apie gerus ir blogus policininkus išsklaidė komisaras.

Prekybos centrų siaubas – vaikai ir senukai

Kalbėdamas apie mažesnių Vokietijos miestelių nusikalstamumo specifiką, pareigūnas pabrėžė, kad juose didžiausia problema ne narkotikai ar chuliganizmas, o vagystės iš prekybos centrų.

„Nedideliame  Virnheimo miestelyje vagystės registruojamos kone kasdien. Vagys itin mėgsta sukiotis  prekybos centre“, – „Sekundei pasakojo P. Hofmanas.

Nugvelbti ką nors iš prekybos centro bene dažniausiai kėsinasi 12–18 metų vaikai ir vyresni nei 65-erių senjorai.

Galima lyginti su lietuvių vaikų pamėgtu policininkų sukurtu šuneliu Amsiumi.

„Taigi jeigu kada susimąstėte, kokius žmones prekybos centruose vaizdo kameromis stebi apsaugininkai, žinokite, kad iš maždaug 30 000 tūkst. žmonių, kasdien apsilankančių Virnheimo prekybos centre, stebimi yra ne užsieniečiai, ne tempiantieji didžiulius krepšius, o pensininkai ir nepilnamečiai“, – teigė pareigūnas.

Jis pabrėžė, kad atvejų, kai pamirštama sumokėti už smulkias prekes, ne taip ir mažai: jaunuolis įsidėjo į kelnių kišenę baterijas ir pamiršo, dvylikametė iš prekybos centro išėjo su pigiu žiedeliu ant piršto, irgi pamiršusi už jį sumokėti.

„Tokie atvejai mums jokia naujiena. „Pamiršimai“ ar tikrieji pamiršimai sudaro 70 proc. visų vagysčių iš prekybos centrų. Jei ką nors paėmėte tikrai netyčia, patarčiau nebijoti apsaugininkų, viską paaiškinti, parodyti savo kitų prekių čekį, ir nemaloni situacija baigsis gražiai“, – patarimus dalijo P. Hofmanas.

Kvietimas – ir lietuvių jaunuoliams

Aukšto rango vokiečių policijos pareigūnas lietuviškoje Vasario 16-osios gimnazijoje apsilankė neatsitiktinai.

„Kas norite tapti policininku?“ – lietuvių klausė P. Hofmanas. Nekilo nė viena ranka. Keturis dešimtmečius policijoje dirbantis komisaras nepuolė klausti kodėl, o ramiai pradeda pasakoti, kaip tampama policininku.

„Tapti policininku gali tiek išlaikiusieji abitūros egzaminus, tiek pasirinkusieji vadinamąją mažąją abitūrą – kai baigus vienuolika klasių metus  dirbama norimoje srityje ir paskui gaunamas atestatas. Studijuojantiesiems Policijos akademijoje mokama tūkstančio eurų stipendija. Gera žinia  ta, kad baigusieji visada turės darbą ir socialines garantijas“, – apie tarnybos Vokietijos policijoje perspektyvas pasakojo P .Hofmanas.

Pasak komisaro, Policijos akademijoje laukiami ir imigrantai, neturintieji Vokietijos pilietybės.

„Laisvas žmonių judėjimas pateikia policijai  naujus iššūkius.  Šiuo metu tokiose šalyse kaip Vokietija, kur imigrantų tikrai daug, turint kitos šalies pilietybę gauti studijų vietą  Policijos akademijoje yra daug lengviau. Nes imigrantas pareigūnas geriau supranta savo tautiečių mentalitetą ir gali profesionaliau išspręsti konfliktinę situaciją“, – mano komisaras.

Kad lietuviui policininkui Vokietijoje gali tekti susidurti su šioje šalyje įstatymus pažeidžiančiais savo tautiečiais – labai realu. Juk ne paslaptis, kad lietuviai į šią šalį vyksta ne tik dirbti ar studijuoti.

Spauda ne kartą rašė apie Vokietijoje vagiančius automobilius, prekiaujančius narkotikais ar itin sunkiai nusikaltusius lietuvius. Atsitinka ir taip, kad laimės paieškos šioje šalyje nemokant kalbos, nežinant įstatymų mūsų tautiečius paverčia nusikaltėlių aukomis, tad lietuviškai kalbantis pareigūnas tokiems žmonėms būtų nemenka paspirtis.

Tvirto apsisprendimo tapti Vokietijos pareigūnais kol kas neišsakė nė vienas lietuvis gimnazistas, tačiau neslėpė, kad norėtų būti panašūs į charizmatiškąjį komisarą P. Hofmaną: geri pavyzdžiai įkvepia.

Niko ŠOŠIČ, Specialiai „Sekundei“ iš Vokietijos

Gražiausia Aukštaitijos mergina Ernesta Miškinytė tikina ne tik  nesvajojusi apie gražuolės karūną, bet ir net  minčių neturėjusi dalyvauti tokiame konkurse. Taip susiklostė, kad dvi draugės, atlydėjusios kitą draugę į konkurso atranką, jame ir pačios spontaniškai dalyvavo bei sulaukė įvertinimo.

Šiemet antrus metus iš eilės išrinkta gražiausia Aukštaitijos mergina.

Gražiausiajai – du titulai

Panevėžyje antrus metus iš eilės išrinkta gražiausia Aukštaitijos mergina. Išbandyti savo jėgas konkurse panoro ne tik panevėžietės, bet ir merginos iš Ukmergės, Pasvalio, Subačiaus. Jos mėnesį rengėsi konkursui: mokėsi choreografijos, kalbėti, pristatyti save ir kitų tokiam konkursui reikalingų dalykų. Nugalėtoja  išrinkta iš keturiolikos finalininkių, kurių amžius – nuo 16 iki 24 metų.

Pažiūrėti, kaip renkama gražiausia Aukštaitijos mergina, į J. Miltinio dramos teatrą susirinko tiek žmonių, jog kai kuriems teko stovėti. Konkurso dalyvėms reikėjo atlikti įvairiausias užduotis – prisistatyti, dalyvauti bikinių konkurse, demonstruoti vakarines sukneles. Teko atskleisti ir savo talentus. Vienos šoko ar dainavo, kitos demonstravo imtynių veiksmus, konditerijos gebėjimus, piešė ir kt.

„Mis Aukštaitija 2014“ ir „Mis publika“ tapo 24 metų panevėžietė Ernesta Miškinytė. Pirmąja vicemis išrinkta 24 metų panevėžietė Simona Povilavičiūtė. Antrosios vicemis titulas atiteko aštuoniolikmetei ukmergiškei Domantei Kelbauskaitei. Pernai ji išrinkta gražiausia Ukmergės mergina ir iškart buvo deleguota į konkurso „Mis Aukštaitija 2014“ finalą.

Nusprendusios palydėti į konkurso „Mis Aukštaitija“ atranką draugę E. Miškinytė ir G. Mulevičiūtė vėliau pačios laimėjo titulus. U.Mikaliūno nuotr.

„Mis elegancija“ tapo 22 metų panevėžietė policijos pareigūnė Giedrė Mulevičiūtė. „Mis talentu“ išrinkta prieš aštuonerius metus iš Baltarusijos į Lietuvą atvykusi gyventi 20 metė Ilona Stsefanovich. Komisiją ji sužavėjo savo šokiu.

„Mis foto“ – šešiolikmetė Simona Klimovaitė. 21 metų Justinai Oksaitei modelių agentūros „Major Amber Models“ savininkė ir konkurso komisijos narė Agnė Dagilė pasiūlė kontraktą su modelių agentūra.

Merginos paskatintos išbandyti jėgas ir konkurse „Mis Lietuva“. Pasak konkursą organizavusios Ievos grožio studijos savininkės Ievos Žiukaitės-Damaševičienės, pernai iš penkiolikos „Mis Aukštaitija 2013“ finalininkių užsiregistravo keturios ir visos pateko į finalą.

Manoma, kad antrus metus organizuojamas konkursas „Mis Aukštaitija“ pavyko. Puoselėjama idėja dar šiemet surengti konkursą „Aukštaitijos ponia“, nes vis dažniau išgirstama pageidavimų dėl dalyvavimo. Aukštaitijos ponios rinkimai, pasak I. Žiukaitės-Damaševičienės, nei Panevėžyje, nei Aukštaitijoje dar nėra vykę.

Santykių nesugadino

Neretai sakoma, kad spontaniški poelgiai neatneša nieko gero, tačiau kartais išdrįsęs žengti netikėtą žingsnį žmogus būna už tai apdovanotas. Būtent taip nutiko dviem panevėžietėms merginoms – Ernestai Miškinytei ir Giedrei Mulevičiūtei – atlydėjusioms draugę, policijos pareigūnę Simoną Pleskytę į „Mis Aukštaitija 2014“ konkursą. Pirmoji tapo gražiausia Aukštaitijos mergina ir sulaukė daugiausia publikos simpatijų, o antroji įvertinta už eleganciją.

G. Mulevičiūtė (dešinėje) komisiją sužavėjo elegancija.

Pasak gražiausios šių metų Aukštaitijos merginos E. Miškinytės, viskas buvo netikėta. Per atranką  merginą užlipti į sceną paskatino renginio režisierius Andrius Povilauskas, vėliau prie jo raginimų prisidėjo ir kiti. Pasiūlius trečią kartą, užlipti į sceną merginos paprašė ir jos draugė G. Mulevičiūtė, kuriai taip pat buvo pasiūlyta išbandyti jėgas.

„Tikrai nesitikėjau ir tokio tikslo neturėjau“, – apie dalyvavimą konkurse sako Ernesta.

Pasak merginos, lipdama į sceną tiesiog pagalvojusi, kad tai gyvenime bus kažkas nauja, neišbandyta. Konkurse ji prisistatė kaip bendraujanti, aktyvi, linksma, nuoširdi asmenybė. Laimėjusi konkursą ji tikino neatsigaunanti iki šiol. Tiesa, draugai tikėjo jos pergale. Pasak Ernestos, iš pradžių gavusi „Mis publikos“ titulą daugiau nieko ir nesitikėjusi.

„Sočiai užteko ir to vieno titulo“, – juokiasi E. Miškinytė.

Ji apgailestavo, kad draugė, kurios ėjo palaikyti, nelaimėjo jokio titulo. S. Pleskytė, Ernestos teigimu, džiaugiasi draugės pergale ir tokie dalykai merginų draugystės neaptemdė.

Mėgsta skaičiuoti

E. Miškinytė, talentų šou šokusi salsą, tvirtino labiau tikėjusis sulaukti apdovanojimo už talentą. Juk ruošiantis šiai rungčiai įdėta labai daug darbo, o kartu ir išpildyta sena svajonė – šokti su partneriu.

Ilgą laiką lankiusi šokius mergina tikino nejaučianti scenos baimės. Tiesa, normalu, kad prieš kiekvieną pasirodymą virpulį. Ji prisiminė, kad pasirengimas konkursui užėmė labai daug laiko, teko intensyviai dirbti.

„Buvo ir ašarų. Paskutinę dieną nieko nebenorėjau, nuovargis darė savo“, – prisimena nugalėtoja.

Ernesta tvirtina dabar esanti labai laiminga. Jos manymu, gauti tokį įvertinimą tikriausiai paslapčia svajoja kiekviena mergaitė. Mergina teigė nesigailinti žengto žingsnio ir nevejanti minties išbandyti jėgas „Mis Lietuva“ konkurse.

KTU vadybos ir verslo administravimo bakalauro diplomą turinti gražiausia Aukštaitijos mergina šiuo metu dirba ir kartu lanko buhalterių kursus.

„Man patinka skaičiukai. Traukia ta sritis“, – prisipažįsta E. Miškinytė.

Išnaudojo galimybę

Giedrė Mulevičiūtė taip pat teigė neturėjusi jokių planų dalyvauti gražiausios Aukštaitijos merginos rinkimuose. Konkurse ji prisistatė ne tik kaip veikli, energinga, mėgstanti tvarką ir sistemą, bet ir kaip greitai reaguojanti į atsiveriančias galimybes. Tai, merginos manymu, patvirtina ir spontaniškas apsisprendimas dalyvauti konkurse.

Užlipusi į sceną kartu su Ernesta, ji tikina netikėjusi laimėsianti kokį nors titulą – visos panelės atrodė rimtos varžovės. Tad sako labai nustebusi, kai išgirdo savo vardą ir pavardę.

„Netikėtumas buvo labai didelis. Likimas taip sudėliojo detales“, – sako  G. Mulevičiūtė ir prisipažįsta kol kas dar po konkurso nenusiraminusi.

Policijos pareigūnės S. Pleskytė (dešinėje) ir G. Mulevičiūtė konkurse demonstravo imtynių veiksmus.

Merginos teigimu, pasiruošimas buvęs nelengvas. Kiekvieną savaitgalį vyko intensyvios treniruotės.

Giedrė dirba Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro vyresniąja patrule. Ji džiaugiasi sulaukusi ne tik artimųjų, draugų, bet ir kolegų palaikymo, vadovybės sveikinimų tapus elegantiškiausia Aukštaitijos mergina.

Beje, kaip talentą, kartu su drauge ir kolege S. Pleskyte, ji demonstravo savigynos, imtynių veiksmus. Tai mokėti reikalauja abiejų merginų darbo specifika.

G. Mulevičiūtė yra baigusi Lietuvos policijos mokyklą Klaipėdoje, o dabar šiame mieste Socialinių mokslų kolegijoje studijuoja teisę.

„Neįsivaizduoju savęs, dirbančios ramų darbą. Man reikia adrenalino, iššūkių“, – sako ji.

Pasak Giedrės, ji pratusi stovėti scenoje. Mokykloje teko būti renginių vedėja, daug metų šoko tautinius šokius.

Būti tam tikrame dėmesio centre reikalauja ir darbo specifika. Jos teigimu, per konkursą teko patirti  jaudulio, baimintasi nesuklysti, nepavėluoti atlikti žingsnelius.

Ar dalyvaus „Mis Lietuva“ konkurse, mergina dar nežino. Kadangi darbas pamaininis, greičiausiai tektų imti atostogas.

Daug išmoko

Pirmosios vicemis titulą laimėjusi panevėžietė nagų dizainerė Simona Povilavičiūtė prisistatė kaip draugiškas, linksmas, konfliktų nemėgstantis žmogus, visada pritariantis naujovėms ir jas aktyviai įgyvendinantis. Mergina neslepia, kad eidama į konkursą tikėjosi laimėti.

S. Povilavičiūtė tapusi pirmąja vicemis džiaugiasi įgyta patirtimi ir tikina besijaučianti lyg būtų laimėjusi karūną.

Jos teigimu, visada iš aplinkinių, draugų, šeimos narių girdėdavusi komplimentų, kad yra graži. Tad nusprendusi išbandyti jėgas ir grožio konkurse. Iš pradžių ji sakė tikėjusis laimėti kurį nors vieną iš titulų, o vėliau pradėjusi galvoti ir apie karūną. Tačiau jos nelaimėjusi Simona nenusivylė.

Ji tikino, kad konkursas praturtino daugeliu dalykų, nes ir mokytais daug – elegancijos, vaikščioti, pasitikėjimo, kalbėjimo, sužinojo grožio paslapčių.

„Susipažinau su maloniais ir kompetentingais žmonėmis“, – džiaugiasi ji.

Mergina prisipažino prieš konkursą turėjusi labai didelę scenos baimę, čia jai labai padėjo aktorė Toma Razmislavičiūtė-Juodė. Ji daug dirbo su merginomis, stengėsi, kad baimė dingtų. S. Povilavičiūtės teigimu, per konkursą baimė išgaravo.

Mergina kol kas galutinai neapsisprendė dėl dalyvavimo „Mis Lietuva“ konkurse. Jos teigimu, kol kas duodanti 80 procentų tikimybę, kad dalyvaus. Po konkurso mergina sulaukė ir kelių pasiūlymų padirbėti modeliu.

Daiva SAVICKIENĖ

Jei kunigą Hermaną Joną Šulcą sutiktum atsitiktinai, nepamanytum, kad šis žmogus kuo nors išskirtinis. Paprastumu ir nuoširdumu žavintis dvasininkas tiek išgyvenęs ir patyręs, kiek ne kiekvienam likimas atseikėja. Ir tikrai ne per drąsu teigti, kad H. J. Šulcas pabuvo ne tik žemiškame rojuje, bet ir pragare.

Kunigas tiki, kad Dievo duotais protu, laisve ir širdimi reikia naudotis kuriant geresnį pasaulį ir savo pavyzdžiu įrodo, kiek daug gali vienas žmogus.

Išdykėliui mišios buvo kankynė

Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje mokinys, vėliau – mokytojas ir berniukų bendrabučio vedėjas, dabar – kunigas salezietis, misionierius, globos namų, amatų mokyklos ir mokyklos Ruandoje bei Jaunimo sodybos Kėkštuose (Kretingos r.) įkūrėjas. Apie jį sukurtas filmas, jis apdovanotas valstybiniais apdovanojimais ir tapęs kelrodžiu tūkstančiams vargingosios Ruandos vaikų. Tęsti ta pačia gaida galima be galo. Tik vargu ar tikrai pelnytos liaupsės  džiugins „Sekundės“ pašnekovą H. J. Šulcą.

Už lakoniškų frazių slypi ypatinga  kunigo patirtis, galinti ne vienam išspausti ašarą ir padėti suvokti, rodos, tokią paprastą tiesą – mūsų misija šioje žemėje yra išdalinti save kitiems, arba – ir vienas lauke esi karys.

1939-aisiais Klaipėdoje, lietuvaitės katalikės ir vokiečio liuterono šeimoje gimusio H. J. Šulco istorija prasideda, kai jis, tėvui mirus, su mama iš Klaipėdos patraukė į Vokietiją ir pradėjo mokytis Vasario 16-osios  gimnazijoje.

„Buvau labai padykęs vaikas, dažnai krėsdavau išdaigas“, – mintimis į vaikystę grįžta misionierius.

Jis juokdamasis prisipažįsta, kad mieliau laiką leisdavo su draugais nei prie vadovėlių.

„Kai ateidavo bendrabučio prižiūrėtojas, apsimesdavome, kad mokomės“, – vaikystės nuotykių nė nebandė slėpti H. J. Šulcas.

Po vienų vasaros atostogų į mokyklą grįžusio berniuko laukė nemaloni staigmena: draugai, su kuriais buvo smagu šėlti, – dingę.

„Vėliau sužinojau, kad jie kunigų iš Romos kvietimu išvyko mokytis į Italiją. Žinoma, užsimaniau ir aš. Kelionei reikėjo mūsų kapeliono leidimo. Viskas būtų buvę gerai, bet turėjau problemėlę – nesilankydavau mišiose“, – pasakoja kunigas Hermanas.

Žinoma, gimnazijos kapelionas Italijon panūdusio gimnazisto paklausė, ar šis lankosi mišiose. „Susigėdęs papurčiau galvą. Bet klausimai nesibaigė. Kai manęs paklausė, kodėl aš neinu į bažnyčią, sumurmėjau, kad pamirštu.

„Gerai, aišku, aš pagalvosiu dėl leidimo, o tu šeštadienį ateik pas mane nuplauti dviratį“, – toks tuomet buvo kapeliono sprendimas. Hermanas dviratį nuplovė. „Norėjau įsiteikti“, – šypsosi misionierius. Tačiau kapeliono būta atkaklaus. Atsisveikindamas jis vaikinukui priminė, kad ir į mišias reikia ateiti. „Aš atėjau. Man nepatiko, bet ėjau. Tokia kankynė truko metus, bet pasiekiau savo tikslą – išvykau mokytis į Italiją, į Romą“, – prisiminimais dalijosi H. J. Šulčas.

Pasiūlymas atėmė žadą

Romoje vaikino laukė daug netikėtumų. Bene daugiausia staigmenų pateikė mokytis pakvietę kunigai. Jie sulaužė Hermano susikurtus dvasininko stereotipus.

„Kunigas iki kelionės į Romą man buvo rimtumo įsikūnijimas, bet ten, mokykloje, jie kartu su mumis,  vaikais,  žaidė futbolą“, – tuomet stebėjosi H. J. Šulcas.

Laikas bėgo, vaikinas  brendo, mokėsi, atitolo nuo išdaigininkų bičiulių ir vieną dieną, kaip ir visi baigiantieji mokyklą, buvo pakviestas į direktoriaus kabinetą aptarti ateities planų. „Neįsivaizdavau, ką noriu veikti po mokyklos. „Būk kunigu“ – pasiūlė direktorius. Nebūčiau drįsęs ir pasvajot apie tokią garbingą profesiją. Likau be žado“, – apie lemtingąjį pokalbį pasakoja misionierius.

Kiek pasvarstęs, H. J. Šulcas  pasuko mokyklos direktoriaus pasiūlytuoju keliu. Aktyvus ir judrus vaikinas sugebėjo suderinti pasirinktos profesijos rimtumą ir savo aktyvų gyvenimo būdą.

„Viename Italijos vienuolyne, kur man teko gyventi, aktyvus laisvalaikis nebuvo toleruojamas. Nepaisant šio didelio minuso, vienuolyne manęs laukė dar kitas netikėtumas – dušas tik kartą į savaitę. Teko pasistengti, bet pavyko įtikinti kitus kunigus, kad leistų man palakstyti parke. Aišku, be sutanos.  Po pasibėgiojimo tekdavo praustis šaltu vandeniu ir dar dairytis, kad niekas nematytų“, –  kadaise ne tokią smagią patirtį dabar su šypsena prisimena H. J. Šulcas.

Šokas ištiko Ruandoje

Hermanas vis ieškojo savęs: dirbo Brazilijoje, Kanadoje, Amerikoje, Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje, Italijoje, išmoko 8 kalbas.

„Tada man buvo pasiūlyta rinktis vieną iš trijų darbo vietų. Aš labai norėjau iššūkio ir mano mintys krypo Haičio link. JAV dirbti nenorėjau, o apie Ruandą nebuvau girdėjęs. Buvo pasakyta, kad jeigu tikrai ieškau iššūkio, turiu keliauti į Ruandą“, – sakė kunigas.

1978-aisiais, vos ten nuvykus, misionieriaus laukė šokas.

„Visur –  didžiulis skurdas, valstybė nė nesistengia jo slėpti, vandens ir maisto trūkumas, bet žmonės su tuo susitaikė ir mes gyvenome draugėje. Tariausi radęs rojų, visi tokie nuoširdūs ir nesugadinti. Dėkojau Dievui už tai, kad mane čia atsiuntė, atidariau mokyklą vargšams vaikams, ten jų mokėsi apie 300. Ruandoje vanduo – aukso vertės, tad praustis tekdavo itin retai. Prisiminus gyvenimą Italijoje, imdavo juokas iš tenykščių nepatogumų“, – pasakoja kunigas.

Ruandai H. J. Šulcas  atidavė  beveik keturis dešimtmečius. Mažoje ir itin skurdžioje Afrikos valstybėje dvasininkas tapo atrama ir užuovėja tūkstančiams vaikų, tiesiančių savo širdis į gerumą, tetrokštančių, rodos, tokių paprastų dalykų – šiek tiek šilumos, jaukumo ir paprasto normalaus gyvenimo.

Kunigo netrikdė, kad mišias teko laikyti po medžiu ar net be altoriaus. H. J. Šulcas suvokė, kad kalbėti apie Dievo gerumą, kai žmonės nuolat alkani, – sudėtinga ir visa savo esybe stengėsi padėti vietiniams išgyventi. Nedidelė misionieriaus įkurta sodyba Ruandoje išaugo į tikrą vilties švyturį. Mokykla, ambulatorija, karvių ūkis, malūnas, netgi gimnazija ir – tikras stebuklas Ruandoje – laistomi laukai, bažnyčia, laboratorija, gyvenamieji namai – viskas sukurta Ruandos žmonėms.

Vaikai čia gali išmokti rašyti, įgyti amatą. Globotinių H. J. Šulcas neskaičiavo, bet per kelis dešimtmečius jų būtų tūkstančiai. Yra baigusiųjų universitetus, dirbančių teisėjais, policininkais, vadovaujančių Ruandos mokykloms.

Žudynės rojų pavertė pragaru

„Kai Ruandoje jaučiausi jau įsitvirtinęs, kai turėjau savo sodybėlę, kur gyveno daug vaikų, susipyko dvi vietinės gentys. Šis ginčas virto protu nesuvokiamomis žudynėmis, nusinešusiomis milijono žmonių gyvybes.

„Mano vaikai beveik visi buvo išžudyti“, – apie Ruandoje 1994-aisiais atsivėrusį pragarą su didžiule gėla kalbėjo dvasininkas. 1994-aisiais  šioje  Afrikos valstybėje buvo įvykdytas vienas žiauriausių genocidų. Hutų (Ruandoje gyvenanti etninė grupė) radikalai per 100 dienų išžudė apie 1 mln. tutsių ir nuosaikesniųjų hutų.

Ruandoje, Muchos kaime įkurtoje H. J. Šulco sodyboje iš 120 ten gyvenusių vaikų gyvi liko tik 12. Tai, kad šiandien kunigas gyvas ir kalbasi su mumis – stebuklas, nes buvo žudomi visi: seneliai, naujagimiai, mokytojai. Skerdynės buvo protu nesuvokiamos: mokytojas žudė mokinius, kaimynas – kaimynus, pacientai – gydytojus, tarsi žemėje nebeliko vietos jokiam žmoniškumui.

„Buvau visiškai palūžęs, eidavau vienas į mišką. Meldžiausi ir verkiau. Meldžiau Dievą mirties ir nebemačiau gyvenimo prasmės. Norėjau, kad Dievas mane pasiimtų“, – siaubingiausius išgyvenimus prisimena misionierius.

Tuo itin dramatišku ir skausmingu metu dvasininkui padėjo artimi žmonės. „Pamačiau, kad likusiems gyviems vaikams vis dar reikia mano pagalbos. Atkūriau mokyklėlę, kurioje dabar mokosi 600 vaikų“, – pasakoja H. J. Šulcas.

Jis nekalba apie tai, kad po kruviniausių pasaulio skerdynių sodyba buvo išgrobstyta. Kukliai nutyli ir tai, kad nebodamas realių pavojų vaikščiojo po Ruandos miškus, rinkdamas ten išmėtytus sulaukėjusius, su žvėrimis gyvenančius, žmonių kalba nebekalbančius vaikus ir glaudė juos savo atstatomoje sodyboje.

Geresnio gyvenimo ir laimės simboliu tapusi sodyba buvo atstatyta per dvejus metus iš geros valios žmonių aukų. Mums, neišsirenkantiems, su kokiu padažu valgyti picą, visai nepakenktų  žinoti, kad Ruanda – viena neturtingiausių pasaulio valstybių ir pusė vaikų iki trejų metų šioje šalyje neišgyvena. Gerai, kad žmonės gali pavalgyti kartą per dieną, dažnai nėra net to. Daugelis per savo trumpą gyvenimą (vidutinė gyvenimo trukmė Ruandoje tesiekia 40 metų) taip ir nesužino, koks mėsos skonis, nes tokios prabangos negali sau leisti.

Net orių laidotuvių negali sau leisti, nes karstui paprasčiausiai nėra pinigų. Dažniausiai mirusieji laidojami šalia vargingų ruandiečių būstų. Ir kokie šventvagiški H. J. Šulco  išgyvenimų fone atrodo sočių, patogiai gyvenančių, žmonių svarstymai – aukot tuos penkis litus Afrikos vaikams, ar išgert dar vieną puodelį kavos.

Gausi ruandiečio šeima per metus pragyvena iš 100–150 dolerių. Ir tikrai ne sugraudinti norint sakoma, kad neišgertas kavos puodelis gali išgelbėti ne vieną gyvybę Ruandoje.

Gerumu dalijasi ir su lietuviais

Kunigas H. J. Šulcas puikiai žinomas ir visada labai laukiamas svečias ir Lietuvoje. Kretingos rajone, Kėkštų kaime, veikia misionieriaus įkurta Jaunimo sodyba. Ją dvasininkas įkūrė kadaise senelio turėtoje žemėje.

Sodyba iš pradžių tapo namais netoliese esančio Kalotės sąvartyno vaikams. Dabar čia vyksta stovyklos vaikams ir jaunimui. H. J. Šulco Jaunimo sodyboje jie sužino, kas yra gerumas ir kaip jis keičia pasaulį. Beje, dvasininkas per visą pokalbį globojamų vaikų nė karto nepavadino globotiniais, „Mano vaikai“, – sako kunigas.

Kalbėdamas net apie pačius tragiškiausius savo gyvenimo momentus, jis šypsosi. Klausantieji braukia ašarą, o jis – šypsosi, žvelgdamas giedromis, gerumu spinduliuojančiomis akimis. Ir dirsteli į laikrodį. Misionierius laukiamas visur – Vokietijoje, Italijoje, Lietuvoje…

“Dievas žmogui davė širdį, protą ir laisvę. Dievas nejuokauja su mums duotomis dovanomis, todėl turime ir turėsime atsakyti už tai, kaip su jomis elgiamės“, – paklaustas, kas yra žmoniškumas, kartą yra sakęs H. J. Šulcas. Į jo laikomas mišias kuklioje gimnazijos Visų Lietuvos Šventųjų koplyčioje net padykę mokiniai rinkosi tikrai ne dėl to, kad norėjo įtikti garbiam svečiui. Ne kasdien sutiksi žmogų, kuris gyvena taip, kaip kalba, o kalba – kaip gyvena.

Niko Šošič, Specialiai „Sekundei“ iš Vokietijos

Istorinį laikotarpį išgyvenančioje, kaip ir Lietuva, prezidentą sekmadienį rinkusioje Ukrainoje yra visko: ir ties įvažiavimais į miestą iš padangų ir smėlio maišų suręstų barikadų, ir dainuojančių fontanų, karo nuojautos ir šventiško šėlsmo. Tokią Ukrainą pamatė lietuviškų šaknų turinčioje Vinicoje apsilankiusi panevėžiečių delegacija.

Tradicinėje, minias sutraukiančioje Europos dienos šventėje Vinicoje šįmet sulaukta gerokai mažiau žmonių nei įprastai. V.Satkevičiaus albumo nuotr.

Buvusį merą mini geruoju

Ukraina, kaip ir Lietuva, sekmadienį ėjo prie balsadėžių rinkti savo šalies prezidento.

Tik Lietuvoje rinkimus sąlyginai galima vadinti politikų kovos arena, o Ukrainoje pasitelkti visi kariniai atributai – kilnojamosios raketos, kulkosvaidžiai, šarvuočiai.

Ukrainiečių visuomenės tyrimų agentūros pergalę prezidento rinkimuose prognozuoja provakarietiškam milijardieriui Petrui Porošenkai, o separatistai skelbia, kad rytinis Ukrainos regionas boikotuos rinkimus.

Istorinį laikmetį išgyvenančioje Ukrainoje yra visko: ir ties įvažiavimais į miestą iš padangų ir smėlio maišų suręstų barikadų, ir dainuojančių fontanų, karo nuojautos ir šventiško svaigulio. Tokią įvairialypę Ukrainą pamatė Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius, su oficialiu kvietimu lankęsis Vinicos mieste šalies pietvakariuose. Ukrainos mieste, kuris Lietuvai nėra toks jau visai svetimas kraštas. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1363 metais Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui paliepus, Vinicoje buvo pastatyta pirmoji pilis, tai gali būti laikoma miesto įkūrimo pradžia.

Dar pernai į Panevėžį atvykęs tuometis Vinicos meras Volodimiras Groismanas su Aukštaitijos sostinės vadovais pasirašė miestų bendradarbiavimo ketinimų susitarimą.

Nuo vasario, kai Ukrainoje valdžią perėmė koalicinė Vyriausybė, V. Groismanui teko vicepremjero ir regioninės plėtros ministro postais.

Turbūt labiau nei politinė karjera V. Groismanui širdį turėtų paglostyti Vinicos gyventojų atsiliepimai apie buvusį merą. Retas savivaldybės vadovas galėtų pasigirti esąs taip mylimas rinkėjų, kaip V. Groismanas.

„Kiek teko kalbėtis su Vinicos žmonėmis, visi gyrė V. Groismaną ir sakė, kad sutvarkytas miestas yra jo nuopelnas“, – įspūdžiais dalijosi V. Satkevičius.

Dėl įtampos šventės neatsisakė

Prieš metus mezgusi draugystę su Europos miestais, Vinica net ir Ukrainai išgyvenant įtemptą laikotarpį sugebėjo savo žmonėms dovanoti šventę.

Vakarų Ukraina, anot V. Satkevičius, kol kas nepanaši nei į išvogtą, nei į praskolintą. Atvirkščiai, Vinica Panevėžio atstovams padarė švaraus, patrauklaus turistams ir netgi prabangos dvelksmo turinčio miesto įvaizdį.

Tiesa, miesto vicemeras Andrejus Reva svečiams pripažino, kad šįmet būta didelių abejonių, ar laikas švęsti, kai šalis bijo karo, išgyvena grivinos devalvaciją, o separatistai demonstruoja jėgą rytiniame regione. Vis dėlto gyventojams prašant Vinica iškėlė miestiečių itin mėgstamą tradicine virtusią Europos dienos šventę. Vicemeras prasitarė, esą šįmet į ją žmonių susirinko gana kukliai. Tą girdėdami Panevėžio politikai tik galvomis lingavo: Aukštaitijos sostinė net per savo gimtadienį sulaukia keliskart mažesnės minios.

Vinicos pasveikinti atvykusių užsienio delegacijų nebuvo gausu – ant scenos pristatyti svečiai tik iš trijų Europos valstybių: Lietuvai atstovavęs Panevėžio meras, Latvijos ambasadorė Ukrainoje bei Lenkijos Kiolco miesto delegacija.

„Būta abejonių, važiuoti ar ne į Vinicą, bet galvojame, kad turime būti nuoseklūs ir palaikyti ukrainiečius. Mes 1991-aisiais irgi gaudėme kiekvieną Lietuvai palankią žinutę iš užsienio. Dabar taip pat elgiasi ukrainiečiai“, – mano V. Satkevičius.

Priversti teisintis net saviems

Ukraina – įvairialypė. Vos kelių šimtų kilometrų skiriami miestai, atrodo, savaip išgyvena didžiosios kaimynės taikiklyje atsidūrusios savo valstybės sunkmetį. Pakeliui į Vinicą esančiame Rovne neramu.

Prie visų įvažiavimų į miestą suręstos barikados iš smėlio maišų, padangų rietuvių, patruliuoja uniformuoti ir šalmus dėvintys policijos pareigūnai bei kariškiai. Tiesa, pasak V. Satkevičiaus, ginklų jų rankose nematyti.

Nors Vinicos valdžia abejojo, ar šįmet dera trankiai minėti Europos dieną, vis dėlto gyventojų pageidavimu dovanojo miestui šventę.

Vinicoje karo grėsmės, atrodo, nejusti. Kad kuriama nauja valstybė, matyti nebent iš patriotizmą kurstančių lozungų „Aš myliu Ukrainą!“

Meilė savo valstybei suvienijo ukrainiečius, priverstus netgi savo artimiesiems, gyvenantiems Rusijoje, įrodinėti nesantys siaubūnai.

„Ukrainiečiai pasakojo, kad net giminaičių iš Rusijos išvadinami fašistais banderovcais. Jie nori gyventi nepriklausomoje valstybėje, o Rusijoje piešiami kaip tautos priešai“, – „Sekundei“ pasakojo meras.

Vakarų Ukraina, anot V. Satkevičius, kol kas nepanaši nei į išvogtą, nei į praskolintą. Atvirkščiai, Vinica Panevėžio atstovams padarė švaraus, patrauklaus turistams ir netgi prabangos dvelksmo turinčio miesto įvaizdį.

Nenuostabu žinant, kad maždaug du kartus už Panevėžį didesnės Vinicos metinis biudžetas siekia per milijardą grivinų, o Aukštaitijos sostinė šįmet verčiasi iš 217 mln. Lt.

Pasididžiavimas – dainuojantys fontanai

V. Satkevičius įsitikinęs, kad miestiečių taip giriamam V. Groismanui ir po jo į miesto valdžios kėdes sėdusiems politikams tenykštė įstatymų bazė leidžia ūkiškai tvarkytis kur kas geriau nei Lietuvos savivaldybėms.

Ukrainoje rankas savivaldai atrišęs bene svarbiausias įstatymas – žemės nuosavybės, numatantis, kad savivaldybės teritorija jai ir priklauso. Lietuvoje savivaldybės apie tokią laisvę kol kas tik svajoja, nes visa žemė – valstybės jurisdikcijoje.

„Panevėžyje savivaldybei priklauso tik Pramonės parko ir arenos teritorija“, – guodžiasi V. Satkevičius.

Jo nuomone, Ukrainoje savivalda, turėdama galimybę valdyti žemę, gali lanksčiai ja disponuoti. Pavyzdžiui, Vinicos pasididžiavimas – į septyniasdešimties metrų aukštį vandenį iššaunantys dainuojantys fontanai yra šokolado baronu vadinamo kandidato į prezidentus P. Porošenkos kompanijos „Roshen“ dovana miestui už Savivaldybės suteiktą sklypą saldainių fabriko statybai.

Nors ukrainiečiai patiria įtampą, vis dėlto gyvenimas nesustoja.

Pažiūrėti valandą trunkančio fontanų muzikos ir šviesos spektaklio kas vakarą į krantinę susirenka maždaug 15 tūkst. žiūrovų – Vinica susižavėjusių turistų ir rinkimuose už P. Porošenką savo balsą pasiruošusių atiduoti miestiečių.

Pastarieji į saldainių verslo magnatą deda didžiules viltis, kad jam pavyks suvaldyti politinę ir ekonominę krizę. Ir Lietuvoje populiarūs jo „Roschen“ saldainiai dabar daugumai ukrainiečių jau tapę prabanga: nuvertėjus grivinai kainos liko tos pačios, o gyventojų pajamos gerokai krito.

Šiuo metu už vieną lietuvišką litą galima įpirkti penkias grivinas, o vidutinis ukrainietiškas atlyginimas tesiekia 600–700 litų, tai yra perpus mažiau nei Lietuvoje. O pigiau nei Lietuvoje tik tabako, alkoholio gaminiai, taip pat saldainiai, tačiau būtiniausių prekių – mėsos, duonos, pieno – kainos nesiskiria nuo lietuviškų.

Kol kas ukrainiečius guodžia tai, kad nors atlyginimai skurdūs, bet jie turi pragyvenimo šaltinį – nedarbo lygis Vinicoje siekia tik apie 4–5 proc. Panevėžyje darbo neturi apie 12 proc. darbingo amžiaus žmonių.

Tiesa, reikia pripažinti: ukrainiečius kol kas gelbėja išpūstas viešasis sektorius. Pavyzdžiui, dukart daugiau už Panevėžį gyventojų turinčios Vinicos savivaldybės socialiniame departamente, kuris analogiškas mūsiškei gyventojus aptarnaujančiai vieno langelio tarnybai, darbuojasi 270 valstybės tarnautojų, o Panevėžyje – 30.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Amerika dažnai vadinama svajonių ir neribotų galimybių šalimi. Tokį šios šalies už Atlanto įvaizdį padeda kurti ir viena po kitos girdimos sėkmės istorijos. Tačiau yra ir kita, tamsioji  pusė: greitasis maistas, dirbtinės šypsenos ir gatvėse ar mokyklose nuolat aidintys šūviai. Prieš porą savaičių iš viešnagės Amerikoje grįžusi Aušra Vitkuvienė tikina, kad kelionė sugriovė visus stereotipus apie šią šalį.

Niujorkas, lietuvės akimis, miestas, kuris niekada nenutyla. Jame telpa tiek daug, kad gali rasti viską, ko tik nori. A.Vitkuvienės albumo nuotr.

Pažintis prasidėjo nuo virtuvės

Grožio studijos „Oranžinis stilius“ vadovė  Aušra Vitkuvienė pakeliauti po Ameriką svajojo jau nuo vaikystės, tačiau tik dabar pavyko kuriam laikui palikti visus darbus ir ištrūkti svajonių atostogų. Per tris savaites kartu su bičiuliais ji sukorė daugiau kaip 3500 kilometrų palei Ramiojo vandenyno pakrantę ir aplankė garsiausius Amerikos miestus: San Fransiską, Las Vegasą, Santa Barbarą, Los Andželą, Holivudą, Niujorką bei gražiausius nacionalinius parkus: Sekvojos, Didžiojo kanjono, Ziono, Mohavio bei Džošua medžių.

Aušros teigimu, ši kelionė kardinaliai pakeitė jos požiūrį į šią šalį ir iki šiol turėti stereotipai išgaravo kaip dūmas. Ameriką ji visada įsivaizdavo kaip mėsainių ir skrudintų bulvyčių tėvynę. Tačiau laukė maloni staigmena.

Amerika A.Vitkuvienę sužavėjo savo kontrastais, įvairove ir žmonių bendravimo kultūra.

„Maistas čia nuostabus ir net neturiu su kuo palyginti. Tiesa, teko paragauti ir mėsainių, tačiau jie ruošiami kiek kitaip, nei esame įpratę matyti: tik iš šviežios mėsos ir daržovių, net galima patiems stebėti, kaip žmonės sukasi virtuvėje. Ten keliami labai aukšti reikalavimai maistui. Tad daugelyje restoranų meniu prie kiekvieno patiekalo surašytos net kalorijos“, – stebėjosi keliautoja.

Ir nors Amerikoje maisto porcijos didelės arba labai didelės, jos nuostabai, neteko matyti daug nutukusių žmonių. Atvirkščiai, Amerikoje, bent jau tuose miestuose, kur teko lankytis, žmonės labai prisižiūri, daug sportuoja ir labai daug dėmesio skiria savo išvaizdai.

„Dažnai piešiamas toks vaizdas, kad Amerikoje gyvena tik storuliai, bet taip tikrai nėra. Pavyzdžiui, eidama Niujorko aveniu negalėjau atsistebėti, kokie gražūs ir stilingi žmonės. Bet, kaip juokavo mano draugai, Amerikoje galima rasti ir tokių miestelių, kur parduotuvėse pasigesime šviežių daržovių ir vaisių, nes ten visi maitinasi tik mėsainiais, picomis ir skrudintomis bulvytėmis“, – „Sekundei“ pasakojo A. Vitkuvienė.

Pažintį su Amerika panevėžietė pradėjo nuo tradicinių Kalifornijos vynų. Viena pirmųjų jos kelionių buvo į vyno slėnį, kur jaukiose vyninėse galima ragauti vynų ir mėgautis vietiniu maistu. O vyninių šeimininkai mielai pasakoja, kaip ir iš ko gaminamas vienas ar kitas vynas. Moterį kiek nustebino ir tai, kad Lietuvoje vyno degustacija yra daugiau aukštuomenės pramoga, o Amerikoje tai savotiškas laisvalaikio leidimo būdas ir vykstant į vyno degustaciją nereikia kokteilių suknelės ir aukštakulnių, kaip Lietuvoje.

„Vyno ragavimas nėra kažkokia privilegija, kuria gali naudotis tik turtingi žmonės – į vyno degustaciją gali atvykti kaip stovi, kad ir su paplūdimio šortais ir šlepetėmis. Laisvumą ir jaukumą sukuria ir tai, kad su klientais bendrauja patys vyninės šeimininkai. Amerikoje jeigu pas tave atėjo žmogus, jį reikia „išnaudoti“ visu 100 procentų: pakviesti į vyno klubą, pasiūlyti paragauti išskirtinio vyno. Jie moka taip užburti, kad nieko kito geresnio nesinori ieškoti. Mums taip ir buvo – jau pirmoje vyninėje lauktuvių prisipirkom daug skanaus vyno“, – kalbėjo keliautoja.

Klientas visada teisus

Jau po pirmųjų viešnagės dienų panevėžietė suprato, kad Amerika yra ta šalis, kurioje gera gyventi, nes nėra nieko, ko negalima, aišku, su tam tikromis išimtimis. Žmonės labai tolerantiški, malonūs ir paslaugūs. Nors sakoma, kad amerikiečiai labai paviršutiniški, o jų šypsenos ir bendravimas dirbtiniai, Aušros nuomone, dirbtinumo ir apsimestinumo žmonių santykiuose daugiau Lietuvoje. Galbūt taip yra dėl kalbos subtilumų: anglų kalboje „tu“ ir „jūs“ reiškiami vienu ir tuo pačiu žodžiu, tad bendraujant kaip ir išlaikomas atstumas, ir kartu jo nėra. Kitas niuansas – visi dirbantieji aptarnavimo sferoje atlygį gauna tik iš arbatpinigių, tai yra kiekviena valstija nusistačiusi mokestį, kurį žmogus turi sumokėti pirkdamas bet kokią prekę ar paslaugą.

Garsioji Holivudo šlovės alėja – tik paprastas šaligatvis, kuris išblizginamas tik prieš šventes ir įvairius renginius.

„Pavyzdžiui, padavėja ar pardavėja visą algą gauną iš vadinamųjų „tipsų“, tam tikro aptarnavimo mokesčio. Atskirose valstijose šis mokestis svyruoja nuo 6 iki 12 proc. nuo mokamos sumos. Gali duoti daugiau, bet ne mažiau, antraip pasivytų beišeinančius ir paklaustų, kas negerai“, – pasakojo A. Vitkuvienė.

Aptarnavimas lygis labai aukštas – kiekvienas pasisveikins, prisistatys, pasiūlys nemokamą gėrimą ar kokią kitą mielą smulkmeną, kuri nedaug kainuoja, bet malonu gauti. Ten visose srityse galioja taisyklė, kad klientas visada teisus. Tačiau kritiką ar kokias nors pastabas darbuotojai priima be jokių asmeniškumų ar nepasitenkinimo. Ir visada randa sprendimą, kuris būtų palankus klientui.

„Kartą Lietuvoje draugė, grįžusi iš užsienio, banke norėjo išsikeisti pinigų, tačiau jai buvo atsakyta, nes tuo metu nebuvo grynųjų pinigų. Mums, lietuviams, tai nieko keisto, bet kai pabūni Amerikoje, tai neatrodo normalu. Ten stengiamasi taip sutvarkyti situaciją, kad klientas liktų patenkintas“, – sakė „Oranžinio stiliaus“ salono vadovė.

Lietuvoje įprasta situacija, kai prekybos centro eilės gale besistumdantys žmonės ima garsiai reikšti nepasitenkinimą, kad pardavėja per lėtai dirba, nors pastaroji vos spėja skenuoti prekes ir skaičiuoti grąžą. Amerikoje niekas nelipa žmonėms ant kulnų ir neskuba ten, kur nereikia. Prekybos centruose pardavėjos atranda laiko ir pasisveikinti, ir paklausti, kaip prabėgo diena.

„Kai nėra skubos, net pamiršti, kad atėjai apsipirkti. Ir laukiant savo eilės niekas nelipa ant kulnų. O jeigu netyčia prisilietė ar žengė per arti žingsnį, iš karto puola atsiprašinėti. Labai gerbia kiekvieno žmogaus privačią erdvę“, – sako Aušra.

Keliautojų šalis

Apskritai keliauti Amerikoje lengva, mat bet kur ir su bet kuo nesunkiai galima užmegzti pokalbį, pakanka akių kontakto, kad žmogus pasisveikintų ir paklaustų, kaip sekasi. Be to, ten net gatvėje iš nepažįstamo žmogaus gali sulaukti komplimentų.

„Niujorke viena moteriškė praeidama pagyrė mano suknelę. Pas mus vargu ar žmonės išdrįstų pagirti visai nepažįstamą žmogų“, – pastebi Aušra.

O keliauti Amerikoje mėgsta ir jauni, ir seni, mat ten sukurta kone tobula infrastruktūra: puikūs keliai, įvairios nuorodos, nuostabūs parkai ir miestai, daug lankytinų vietų.

„Pramogų įvairovė didžiulė: nuo plaukiojimo jachtomis, lipimo į kalnus iki kelionių su palapinėmis. Ten nuolat vyksta judėjimas – visi kažkur važiuoja, kažką veikia. Nejučia ir pats tuo užsikreti“, – pasakojo A. Vitkuvienė.

Keliauti Amerikoje pigu, mat didžiąją dalį išlaidų sudaro degalai, kurie Amerikoje, lyginant su Lietuva, yra kone dukart pigesni. Aušra kartu su bičiuliais degalams skyrė tik 280 dolerių, o įveikė net 3500 kilometrų.

„Lietuvoje nuvažiuoji į degalinę ir kaskart tenka griebtis už galvos, kad už benziną reikia pakloti tokią sumą pinigų. Gal todėl ten žmonės tiek daug keliauja: ir vos pajudantys senukai, ir jaunos šeimos su kūdikiais specialiose kuprinėse. Pas mus vis dar gajus stereotipas, kad jeigu šeima augina vaiką, tai bent jau iki trejų metų ji turi apsiriboti tik keturiomis namų sienomis. Tačiau gyvenimas juk nesustoja gimus vaikams, vaikai Amerikoje nėra jokia kliūtis keliauti“, – kalbėjo Aušra.

Saugo ir tausoja gamtą

O šalyje už Atlanto tikrai yra ką pamatyti. Lietuvius labiausiai sužavėjo nacionalinių parkų grožis.  Kiekviename parke yra darbuotojai, kurie mielai pasakoja, ką galima pamatyti, kur geriausia stabtelėti pasigrožėti gamta, o kur pailsėti. Parkuose taip pat apstu nuorodų, kokio sudėtingumo maršrutas ir per kiek laiko galima jį įveikti.

Nuostabūs kanjonai, kalnai ir savo grožiu pavergiantys nacionaliniai parkai – Amerikos pasididžiavimas, tad vietiniai labai saugo ir puoselėja gamtą.

„Viskas ten apgalvota iki smulkmenų, kad net nebėra ką tobulinti. Labiausiai stebino tai, kad amerikiečiai labai saugo gamtą, ten tikrai nerasime šiukšlių ar bet kur numestų nuorūkų. Nėra taip, kaip pas mus, kai visos pamiškės ir paupiai nusėti šiukšlėmis“, – amerikiečių tvarka stebisi A. Vitkuvienė.

Tokia pati tvarka pasitinka ir gyvenamuosiuose individualių namų kvartaluose: dailiai nupjauta žolė, žydintys gėlynai, jokių šabakštynų ir šiukšlynų. Mat apsileidėliams gresia nemenkos baudos – 25 doleriai už kiekvieną dieną, kol žmogus susitvarko. Net namo spalvas reikia derinti su vietos savivaldybe, jeigu norima jį perdažyti. Mat visos gyvenvietės koloritas yra pritaikytas prie gamtos peizažo.

„Tai yra savotiški apribojimai, tačiau jie labai apgalvoti ir logiški: nėra nei apleistų namų, nei aukštų tvorų, nei nederančių margumynų. Juk ir patiems gyventojams daug maloniau, kai aplinkui gražu ir jauku. O savo fantaziją galima išnaudoti kuriant namų interjerą“, – pasakojo Aušra.

Pamatė tikrąjį šalies veidą

Tiesa, panevėžietė pripažino, kad matė tik gražiąją Amerikos pusę, kiekviename didesniame mieste buvo ir ne tokių jaukių rajonų, tačiau, kaip juokauja Aušra, ekstremalių potyrių jie nenorėjo, tad tokias vietas stengėsi aplenkti iš tolo. Į Ameriką ji atvyko susidariusi tam tikrą vieno ar kito miesto paveikslą ir gerokai nustebo,  pamačiusi visai kitokį vaizdą.

Las Vegasas – pasaulio linksmybių sostinė, kur nuo gausybės šviesų, didžiulių ekranų, lošimų automatų ir kitų margumynų gali apsisukti galva.

„Mane iš anksto įspėjo nieko nesitikėti iš Holivudo. Užvažiavus ant kalno, nuo kurio atsiveria nuostabi miesto panorama, vos buvo galima įžiūrėti Holivudo ženklą. Jis tikrai ne tokio dydžio, kaip vaizduojama per filmus. Garsioji žvaigždžių alėja – tik paprasta gatvė ir šalia šaligatvis, kur pridėta žvaigždžių. Prieš kokią šventę ar renginį visas šaligatvis būna nublizginamas, nupoliruojamas, o paprastomis dienomis čia primėtyta šiukšlių, nuorūkų. O ten, kur vyksta „Oskarų“ įteikimo ceremonija – prekybos centras, tik viskas gražiai paslepiama po dekoracijomis. Kaip juokaujama Amerikoje, jeigu nori gyventi šioje šalyje, turi priimti ir toleruoti viską, negali niekuo stebėtis“, – kalbėjo A. Vitkuvienė.

Ir pats rajonas, kur yra Holivudo žvaigždžių alėja, nėra jaukus, o vakarais ir nesaugus, mat čia mėgsta rinktis įtartinos reputacijos žmonės, aplinkui daug tatuiruočių salonų ir pigių kebabinių.

Beverli Hilso ir Santa Barbaros miesteliai nors ir jaukūs, tačiau nė iš tolo nepriminė tų vietų, kurios vaizduojamos garsiuosiuose ir Lietuvoje rodytuose serialuose. Bet kelias „Route 66“, kurį išgarsino animacinis filmas „Ratai“, – iš tiesų egzistuoja: palei jį daug apleistų pastatų, tik vienintelėje veikiančioje degalinėje groja 70-ųjų muzika, o joje dirbanti moteriškė kiekvieną atvykėlį priima išskėstomis rankomis, mat čia per dieną užsuka vos vienas kitas žmogus. Beveik visi važiuoja šalia nutiestu aštuonių juostų greitkeliu.

„Visa ši kelionė parodė tikrąjį Amerikos veidą. Ne viskas, kas auksu žiba, yra auksas. Tačiau amerikiečiai tikrai gyvena geriau nei lietuviai. Pas mus, jeigu nori gerai gyventi, turi daug uždirbti. Tačiau pabuvus Amerikoje supranti, jog nereikia milijono, kad gerai gyventum, tik Lietuvoje jo reikia. Lietuviai išties daug dirba ir visomis išgalėmis kabinasi į gyvenimą, kad nereikėtų išvažiuoti į užsienį, labai gaila, kad kažkodėl nieko nedaroma, kad būtų geriau.

Aišku, ir Amerikoje niekas išskėstomis rankomis nelaukia, bet vidurinioji klasė tikrai gyvena geriau. Ten visko daug, bet visiems užtenka vietos“, – sakė A. Vitkuvienė.

Lina DRANSEIKAITĖ

Alis Balbierius

Legendomis apipintos  Renhofo pilies menėje Hiutenfelde  liejosi lietuviškos  eilės, skambėjo dainuojamoji poezija ir virė diskusijos apie menininko, poeto misiją, gyvenimo prasmę, drąsų požiūrį į gyvenimą.

Laukia ne tik lietuviško popso

Jau nieko nebestebina, kad Lietuvos popmuzikos žvaigždės ir žvaigždutės koncertuoja užsienyje laimės ieškantiems mūsų tautiečiams. Ir gal jau visai natūraliai formuojasi klaidingas stereotipas, kad emigrantams po sunkių darbų tereikia trankaus lietuviško „bumbčiko“.

Bardas, poetas Domantas Razauskas, poetas, publicistas, fotografas Alis Balbierius, buvęs grupės „Atika“ solistas Darius Žvirblis Vokietijoje gyvenantiems lietuviams atvežė gaivaus Poezijos pavasario vėjo. Gausiai į susitikimą susirinkusiųjų sielas glostė nuoširdūs poezijos posmai ir dainos.

D. Razauskas gitara pradėjo skambinti dar paauglystėje. Menininkas save išbandė įvairiose srityse – dailėje, vaidyboje, muzikoje. Eilės ir publicistika – taip pat jo meninių ieškojimų lauke.

„Man atrodo, kad žmonės pajuto muzikos, kuri yra kuriama ne tik kūnui, bet ir sielai, troškulį. Iš to kilęs susidomėjimas dainuojamąja poezija, gera lietuvių elektronikos scena. Akivaizdu, kad klausytojui atsibodo vien judėti pagal ritmą ir klausytis pokštų“, – yra sakęs dainų autorius, atlikėjas, kompozitorius, publicistas D. Razauskas.

Menininką drąsiai galima vadinti vienu geriausių bardų Lietuvoje. Jis sukūrė apie 150 dainų, žavinčių klausytojus ypatinga vidine energija bei profesionalumu.

Melomanams puikiai žinomas klaipėdietis Darius Žvirblis – grupės „Atika“ lyderis. Jis kuria tik lietuviškas dainas. Menininkas pastebi, kad kuriantis jaunimas nelaiko lietuvių kalbos vertinga išraiškos priemone ir mieliau dainų tekstus dėlioja anglų kalba. Pasak D. Žvirblio, tai galima paaiškinti skurdžios lietuviškos popmuzikos terpės įtaka.

Nuo Biržų kilęs poetas ir fotografas A. Balbierius išleido ne vieną poezijos rinktinę. Apie jo eiles sakoma, kad jose atsiskleidžia laisva autoriaus dvasia, o poetas vadinamas erdvės ir visatos poetu.  Pats autorius savikritiškas ir tvirtina, kad kūryba be trūkumų išlieka jo siekiamybe.

Menininkus palygino su revoliucionieriais

Renhofo pilies salėje ratu susėdę žiūrovai susitikimą pavertė ne visai tradiciniu koncertu su eilių intarpais. Jaunimas uždavinėjo menininkams įvairius klausimus ir klausėsi Dariaus ir Domanto dainų, Alio poezijos. Stebino laisvos vaizduotės menininkų mintys bei drąsus požiūris į gyvenimą.

Didžioji dauguma kuria dienos, savaitės, mėnesio, metų gyvenimo planus ir karčiai nusivilia, jei kas nors nepavyksta. O menininkai pasiūlė visai kitą receptą: „Nereikia bijoti bandyti, mesti ir bandyti iš naujo.“ Tokiais žodžiais Domantas ramino sutrikusius jaunus žmones, nežinančius, niekaip nenusprendžiančius, ko siekti ateityje. „Man šie menininkai labai patiko, nes nebijo būti kitokie. Jie nepasiduoda pilkos masės įtakai, manau, tokie ir turi būti menininkai“, – sakė renginio dalyvė Akvilė Barzdžiūtė. Jai ir kitiems jaunuoliams kūrėjai iš Lietuvos pasirodė panašūs į revoliucionerius, drąsiai laužančius susiformavusius „tobulo“ gyvenimo stereotipus, eilėmis ir dainomis išreiškiančius vidinę laisvę, tarsi kviečiančius mėgautis sielose gyvenančiu polėkiu.

Žmonės išsiilgę tikrumo

Po renginio menininkai mielai sutiko su „Sekundės“ korespondentu pasikalbėti „apie gyvenimą“. Paklausti, ar įmanoma pragyventi iš dainų kūrybos, dainininkai šypsojosi ir tikino, kad vienareikšmiško atsakymo nėra.

Domantas Razauskas

„Priklauso nuo labai daug aspektų“, – pradeda Domantas. Jo nuomone, vienas svarbiausių veiksnių yra klausytojas, kuriam tu atlieki savo kūrinius.

„Galima nueiti lengviausiu keliu ir dainuoti tai, ką nori girdėti dauguma, bet manau, kad tiek mano, tiek Dariaus atveju taip nėra. Žmonės eina į mūsų koncertus, nes yra išsiilgę kažko tikro, sklindančio iš širdies“ , – sakė D. Razauskas.

„Man, kaip poetui, lengviau išgyventi nei fotografui“, – apie materialius dalykus tęsia pokalbį A. Balbierius. „Rašytojui vien tik iš kūrybos sunku išgyventi bet kurioje valstybėse, ne tik Lietuvoje. Jis gali guostis nebent tuo, kad jam nereikia nuolat atnaujinti savo įrangos. Būnant menininku tenka susitaikyti su faktu, kad ne visus savo žemiškuosius poreikius patenkinsi, bet visada gali rasti, iš kur prisidurti pinigų, jei jų trūksta“, – mintimis apie eilėse neaprašytą kasdienybę dalijosi menininkai.

Pasidomėjus, iš kur kūrėjams prisidurti tegu ne sviestui, tai bent jau duonai, vyrai šypsosi, o Domantas suraukia kaktą.

„Kai užeina tas metas, kai neturiu koncertų,  galiu atsiremti į savo žmoną. Aišku, jai tai ne visada patinka, bet ji supranta, kad esu laimingas darydamas tai, ką darau – kurdamas muziką“, – sako D. Razauskas.

„Aš esu Domantas ir jo žmona viename. Be dainavimo, dar dirbu ir ekonomistu. Tai tikrai nelengva, bet, kai tikrai nori, viskas suderinama“, – apie savo kasdienybę pasakojo D. Žvirblis. Darbą jis vadina pomėgiu, už kurį dar ir pinigai mokami. Rodos, kas gali būti bendro tarp matematikos ir laisvos sielos bardo. Pasak Dariaus – jo kūryba paremta matematiniu mąstymu.

Sužavėti žmogų – laimėjimas

Pasidomėjus, ar trijulė – publikai išrankūs atlikėjai, vyrai sutartinai purto galvas.

„Tikrai ne. Aišku, kad į mokamus koncertus eina žmonės, kurie žino, ko tikėtis, ir kurie vertina mūsų kūrybą. Kai koncertuoji nemokamai koncertuose arba vietose, kuriose net nežinai, kaip atsidūrei, tada viskas būna kitaip. Tada tiesiog stengiesi pasiekti žiūrovą“, – tvirtina kūrėjai.

Darius Žvirblis

Jie neslepia, jog tenka patirti pačių įvairiausių reakcijų. Kartais tai būna lengva, o kartais akivaizdu, kad žmonėms neįdomu.

„Teko atlikti keletą dainų reperių vakarėlyje (čia tas atvejis, kai nežinau, kodėl aš ten atsidūriau). Ten į mano dainas buvo žiūrima kiek kreivai, bet mačiau, kad savo kūryba sužavėjau du žmones, tai buvo laimėjimas“, – prisiminė D. Žvirblis.

Kartą atlikėjai ieškojo vietos savo koncertui, norėjo ko nors nekasdieniško, tad „netyčia“, nepamatę ženklo, įslinko į milžinišką smėlio karjerą. Ten buvo lyg ir tuščia, bent jau taip atrodė menininkams. Situacija pasikeitė, kai prie jų pradėjo artintis toli gražu ne draugiškai nusiteikę karjere dirbę darbininkai.

„Aišku, kiek pabūgome. Tikrai nuostabu, kad ši istorija baigėsi ne mėlynėmis po akimis. Mūsų muzika pradžiugino tuos darbininkus.  Tačiau manau, kad geriau turėti tuziną tikrų klausytojų nei dešimtis tūkstančių nesusidomėjusių, pasiklausančių ir pamirštančių“,–  linksmą istoriją prisimena Domantas.

Publika skirstytis nenorėjo

Užsienio lietuviams D. Razauskas koncertavo ne pirmą kartą. Kūrėjai sakė, kad bent kartą metuose išsiruošia pas lietuvius užsieniuose ir tie susitikimai būna labai nuoširdūs, prasmingi.

Vokietijos lietuviai, kaip ir mūsų tautiečiai kitose pasaulio šalyse, išlepinti įvairaus žanro atlikėjų iš Lietuvos dėmesio. Tačiau menininkų trijulė padarė tai, ko vargu ar patys tikėjosi: eilės, dainos palietė kiekvieno širdį, pažadino prisiminimus, tiko ir patiko ir jaunimui, ir senjorams.

„Pirmą kartą šias dainas išgirdau, kai buvau dar maža mergaitė, jos man paliko tokį įspūdį, kad atėjau pasiklausyti ir dabar. Nesigailiu, patyriau didžiulį malonumą“, – įspūdžiais dalijosi lietuvaitė Ieva.

Skambant paskutinei dainai publika atlikėjams plojo atsistojusi ir išsikovojo koncerto pratęsimą. Plojimai dar ilgai laikė menininkus scenoje. Visus sujungė pojūtis, kad pasukus link išėjimo dings kažkas labai svarbaus, brangaus, artimo. Dings nevaržomas vidinės laisvės, užplūdusio gerumo ir bendrystės jausmas.

Pro duris išėjo jau kiti žmonės: geresni, drąsesni ir tikresni. Visai kaip A. Balbieriaus eilėraštyje „Odė vasaros nakčiai“: „Ir atsiveria siela, horizontų sparnais išsitiesia lygumų bėgime į ateinančią rytmečio šviesą.“

Niko ŠOŠIČ, Specialiai „Sekundei“ iš Vokietijos

Kai apima jausmas, kad dar viena diena ir darbe nebeištversi, kai tvankiame bute kiurksoti darosi nebepakeliama, o parduotuvėje akys pačios krypsta į paplūdimyje neišvengiamus atributus, ateina laikas atostogoms. Trumpoms ar ilgoms, bet svarbiausia – tokioms, kad atgavus jėgas, atgaivinus jausmus ir pasisėmus įspūdžių su nauja energija vėl kibtumėte į darbus.

Panevėžio jachtų klubo buriuotojai porą kartų per metus išsinuomoja jachtą ir leidžiasi po pasaulio vandenis.

Namuose neužsibūna

Gydytojos Vitalės Bružienės atostogos dažniausiai kruopščiai ir ilgai planuotos, kartais – spontaniškos, bet niekada nebūna tingios, nuobodžios ir visada – nepakartojamos.

„Tiesiog mirtinas reikalas per atostogas pasivažinėti dviračiu, pasivaikščioti pėsčiomis ir įkopti į kalnus“, – vardija V. Bružienė.

Gydytoja negailestingai griauna stereotipą, kad geriausios atostogos turi būti ilgos ar bent jau tęstis mėnesį, kaip rekomenduoja psichologai. Taip ilgai ištrūkti iš darbo jai dar nė karto neteko. Panevėžietė atostogauja tiek, kiek trunka jos kelionė.

„Atostogos suplanuotos griežtai – tiksliai žinau, ką darysiu nuo pirmos iki paskutinės dienos. Todėl jei man galite prisiskambinti, vadinasi, aš dirbu, bet jei atostogauju, surasti mane Panevėžyje – jokios tikimybės. Jau pačią pirmą dieną išvažiuoju, paskutinę grįžtu, išsimaudau ir kitą dieną jau darbe“, – atskleidžia V. Bružienė.

Vasaros viduryje su vyresniosios dukters ir jos dviejų kolegų šeimomis, iš viso dvylika žmonių, V. Bružienė kops į Austrijos Alpes.

Kruopščiai kelionę pati suplanavusi medikė įvertino, kad jos devynerių metų anūkas jau subrendęs su suaugusiaisiais išeiti į kalnus, nakvoti palapinėje, valgyti košes ir nenusileisti, kol baigsis šešias dienas truksiantis žygis.

Keliauti su šeima – jau daug metų V. Bružienei būtina atostogų viena dalis. Kita atiduodama bendraamžiams bičiuliams, tokiems pat priklausomiems nuo naujų įspūdžių. Su pastaraisiais rugsėjo antroje pusėje į Italijos šiaurės kalnus V. Bružienė leisis su dviračiais.

„O kad aš žinočiau“, – nusijuokia, paklausta, kas ją taip traukia į kalnus.

Nuo kalno nukėlė sraigtasparnis

Jei rašytų knygą, patyrusi keliautoja keletą jos puslapių skirtų vienam įsimintiniausių įvykių kalnuose, kokį ne kiekvienam turistui yra tekę patirti. Kai rengėsi į Tatrus, kalnai nežadėjo jokių netikėtumų, bet, anot V. Bružienės, viena klaida keliautojų, kita – atsakingųjų už trasas, ir žygeiviams teko kviestis sraigtasparnį nukelti juos nuo viršūnės.

Gydytojos V. Bružienės atostogos dažniausiai kruopščiai ir ilgai planuotos, kartais – spontaniškos, bet niekada nebūna tingios, nuobodžios ir visada – nepakartojamos.

„Buvo pavasaris, sniego nebesitikėjom, bet kaip tik prieš žygį kalnuose prasiautė pūga. Trasos išvalytos, atidarytos – kalnai mūsų laukė. Planavome pasiekę viršūnę kitoje pusėje nusileisti žemyn nakvoti, bet užkopę pamatėme, kad kelio tolyn nebėra – visos trasos grandinės po ledu. Grįžti atgal irgi beviltiška, iki sutemų nebūtume spėję. Maža to, padarėme klaidą į žygį paėmę du nepatikrintus žmones, pasirodė, kad jų jėgos gerokai silpnesnės nei įsivaizdavome. Pavargę nuo stataus kopimo jie gerokai atsiliko nuo grupės, liko kaboti ant uolų“, – pasakojo V. Bružienė.

Laimei, kad beišsikraunančiu mobiliuoju telefonu turistai dar spėjo prisiskambinti pagalbos ir tiksliai išaiškinti savo buvimo vietą. Kai sraigtasparnis žygeivius nuleido kalnų papėdėje, šie mintyse su siaubu ėmė skaičiuoti, kiek kainuos toks pasiskraidymas.

„Ir įsivaizduokite, mums tai nekainavo nė lito!“ – dabar iš patirto nuotykio V. Bružienė tik juokiasi.

Kvatojasi keliautoja prisiminusi ir nuotykį užpoliarėje, kai su šeima miegant pasigirdo didžiulis bumbtelėjimas ir palapinė sugriuvo. Baimės pakirstomis kojomis iš jos išsikapstę keliautojai spruko į mašiną ir iki pat ryto pradrebėjo patylomis svarstydami, kas aklinoje tamsoje į juos kėsinasi. Išaušus prie sugriautos palapinės pamatė iš pakelių išlukštentų sausainių trupinius. Pasirodo, besibaigiančiomis žygeivių maisto atsargomis naktį atėjo pasivaišinti šiaurės elniai.

O po Nepalą  keliavusi V. Bružienė turėjo progos iš arčiau pamatyti, kaip veikia vietinė medicinos sistema. Kai nuo dviračio griuvusi bičiulė gerokai nusibalnojo koją, įdomia kelionės dalimi tapo šalyje, kurioje absoliučiai kitoks supratimas apie mediciną, pastangos surasti sterilių tvarsčių.

Vietinių nurodyta kaimelio vaistinė pasirodė esanti ledų kiosko dydžio, joje atvirose lentynose gulėjo nuo dulkių papilkėję į popierių suvynioto binto ir vatos paketai. Kai keliautojai, nebesitikėję nieko geriau, svarstė ieškotis lygintuvo tvarsčiams lyginti, sulaukė stebuklo – buvo nuvežti į ligoninės priimamąjį.

Kruizą Nilu pramiegojo

Vos prieš kelias savaites V. Bružienė sugrįžo iš netikėtų atostogų Maljorkoje. Patyrusiai keliautojai seniai kirbėjo klausimas, kuo tokia įdomi ši Viduržemio jūros sala, kad lietuviai į ją taip veržiasi. Ir vieną dieną atsitiktinai aptiko viliojamą pasiūlymą: pigų skrydį į Maljorką. Skambutis, kaip V. Bružienė sako, mirtinoms ir visada į kelionę pasiruošusioms draugėms, ir trys bičiulės išskrido tyrinėti turistų rojaus.

A.Bružienė su draugais Norvegijoje.

„Rytinis krantas su viešbučiais, paplūdimiais, o vakarinis, įtrauktas į UNESCO paveldą. Pasirinkome vakarinį. Apsistojome pigiame viešbutyje, išsinuomojome dviračius ir – pirmyn. Nuostabiai gražu, o lietuvio – nė vieno“, – stebėjosi gydytoja.

Vieną dieną bičiulės, sėdusios į traukinį, nudardėjo pasižvalgyti į rytinę pakrantę. O ten ir kavinėse, ir parduotuvėse apstu lietuviškai tarškančių turistų. Tris valandas paplūdimy pagulėjusios draugės vis dėlto nusprendė, kad tokios tingios atostogos – ne joms.

V. Bružienė juokiasi šiai vasarai egzotikos kol kas neužsisakiusi, bet tai nereiškia, kad jau rytoj neišlėks į kitą pasaulio kraštą.

Jai idealios atostogos – su mielais žmonėmis kur nors kažką kartu veikti. Tik vandens pramogos gydytojos nevilioja. Didelio įspūdžio jai nedarė plaukimas baidarėmis, o kruizą Nilu vertina kaip labiau nepatikusią nei patikusią kelionę.

„Įsitikinau, kad kruizas – ne man. Sėdi žmonės laive, valgo, maudosi baseinuose, lošia kortomis ir žiūri žiūri į krantus. Įplaukia į kokią garsią vietą ir – tekinom po ją valandą ar dvi, kad spėtų į laivą. Tai  tikrai ne man“, – išvadą daro keliautoja.

Anot jos, kruizą Nilu nuo visiško fiasko išgelbėjo tik tai, kad į ją leidosi labai pavargusi ir daugiausia laiko prabuvo kajutėje miegodama. Kartu keliavusi jaunylė dukra vėliau pasakojo iš kruizo geriausiai atsimenanti, kad mama 18 valandą jau griūdavo į lovą.

„Man reikia pačiai eiti žeme, bendrauti, matyti, semtis įspūdžių. Manęs visiškai nedomina prabanga, patogumai. Galbūt dėl to, kad iš esmės visa tai galėčiau sau leisti. Nesu gurmanė, man tas pats, ką valgau, o lašinukai su svogūniukais skaniau nei austrės. Man negera ten, kur maža erdvės, nepatinka viešbučiai ir ankšti paplūdimiai. Man reikia laisvės, reikia gamtos“, – poreikius vardija V. Bružienė.

Traukia kaip narkotikai

„Ąžuolo“ pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Adriana Saulytė pasibaigus mokslo metams susikrauna kuprinę ir leidžiasi į kalnus. Ir taip jau daugiau nei tris dešimtmečius.

„Kalnai – kaip narkotikai. Kartą paragavęs negali sustoti“, – įsitikino A. Saulytė.

A. Saulytė pasibaigus mokslo metams susikrauna kuprinę ir leidžiasi į kalnus. Ir taip jau daugiau nei tris dešimtmečius.

Pedagogė jau sapnuoja šią vasarą jos laukiančias Italijos, Austrijos ir Vokietijos Alpes.

Ji patikslina nesanti alpinistė, tik turistė. A. Saulytė nesivaržo su kalnais, nesistengia pasiekti viršūnių, tik geria jų išdidžią ramybę ir grožį. Todėl paklausta apie aukščiausią pasiektą viršukalnę dar kurį laiką pamąsto, kol prisimena Tian Šanyje užkopusi į 4,3 km.

„Svarbiausia, kad kalnai išvalo galvą. Kai ištisai sukiesi tarp žmonių, labai pavargsti, o kalnai dovanoja galimybę pabūti vienam su savimi“, – magiškos traukos paslaptį įminusi A. Saulytė.

Tiesa, anot jos, laikas keičia ir kalnus. Europoje nebeliko labiausiai traukiančių žmogaus nepaliestų laukinių vietų – kalnuose pažymėtos trasos turistams, jų patogumui papėdėse įrengti moteliai. O dar 1996-aisiais pedagogė su grupe turistų per šešiolika dienų Altajaus kalnuose tesutiko vos porą tokių pačių nuo civilizacijos bėgančių žmonių.

Kalnuose išmoko vaikščioti

Mokytoja prisipažįsta ne visada randanti laiko artėjant atostogoms pasportuoti. Ne kartą yra tekę į kalnus leistis ne pačios geriausios fizinės formos. Tačiau kalnai užgrūdina ir greitai ištreniruoja. Dešimtmečius į kalnus kopianti A. Saulytė patyrė, kad už treniruotes svarbiau tiesiog išmokti vaikščioti.

„Kai susirgau kalnais, mums buvo įskiepyta, kad visa grupė privalo žingsniuoti kartu. O juk vieni eina greičiau, kiti lėčiau. Kai eini ne savo ritmu, greitai pavargsti. Būdavo, einu ir ne mėgaujuosi vaizdais, o laukiu, kada ta poilsio minutėlė bus“, – pamena pedagogė.

Vargas baigėsi, kai kartą su grupe kopę Amerikos lietuviai vadovui papriekaištavo per greitai žingsniuojant. Tada ir A. Saulytei sukirbėjo mintis, o kodėl gi ji turi taikytis prie visų.

„Pabandėme su drauge eiti savo tempu ir pamatėme, koks tai malonumas! Kai kopi su visais, matai tik kitų kulnus priešais, neturi nė kada žvalgytis. Einame lėčiau, bet mums reikia rečiau ilsėtis. Dabar pasivejam ir net pralenkiam besiilsinčią grupę“, – pasakojo mokytoja.

Nuplėšiamos visos kaukės

Kalnai reikalauja, kad juos gerbtų, jie nemėgsta paviršutiniškumo ir neatleidžia lengvabūdiškumo. Šią taisyklę žino ir laikosi visi žygeiviai senbuviai. A. Saulytė pamena, kaip kartą pernelyg atsipalaidavusiam jaunuoliui kalnų taisyklių nepaisymas tik per plauką nesibaigė tragedija.

„Kopiant Alpėse vaikinukas plepėjo neužsičiaupdamas. Mano perspėjimai geriau patylėti jam buvo nė motais. Leidžiantis žemyn per įkaltus strypus, laikantis ištiesto lyno, jo koja nuslydo. Laimei, nenugarmėjo žemyn – įsikibo rankomis. Bet jam buvo gera pamoka, nuo tada užsičiaupė“, – pasakoja A. Saulytė.

Kalnuose atsiskleidžia ne tik gamtos didybė ir grožis, bet ir gyvenimo trapumas. Čia niekada negali būti garantuotas, kad žengtas žingsnis nebus paskutinis. A. Saulytė nepamirš žygio, kai penkiems žygeiviams laimingai praėjus pro didžiulį akmenį, paskutinei einant jos draugei, akmuo pajudėjo iš vietos ir pradėjo riedėti žemyn. Viskas baigėsi laimingai – į moters ledkirtį atsitrenkęs riedulys pakeitė kryptį ir nudardėjo nepareikalavęs aukų.

Kalnai, anot A. Saulytės, nuplėšia kaukes. Čia visos ydos ir visos dorybės kaip ant delno – kasdienybėje turbūt neįmanomas tikrumas!

„Tarp žmonių gali apsimesti kokiu tik nori – geru, blogu, aplinkiniai gali tavęs ilgokai  neperprasti. O kalnuose labai greitai atsiveria, kiek galvoji apie kitus, kiek – apie save“, – įsitikino žygeivė.

Per daugiau nei trisdešimt metų trunkančią draugystę su kalnais A. Saulytė pamena tik vieną vienintelį atvejį, kai visa grupė nebyliai izoliavo gudravusią moteriškę, tarsi netyčia bandžiusią kitų sąskaita palengvinti sunkios savo kuprinės naštą. O iš tiesų, pasak mokytojos, kalnuose sutikti net visai nepažįstami žmonės yra tarsi broliai: vienas už visus, visi – už vieną.

Geriausios atostogos jachtoje

Šeštus metus Panevėžio jachtų klubui vadovaujantis Jonas Rozis neįsivaizduoja atostogų be vandens. Buriuotojai griauna stereotipą, kad kelionės jachtomis – tik milijonieriams prieinama pramoga.

Jonas Rozis neįsivaizduoja atostogų be vandens.

Panevėžio jachtų klubo buriuotojai porą kartų per metus, pavasarį ir rudenį, kol dar nėra turistinio sezono ar jis jau pasibaigęs, išsinuomoja jachtą ir leidžiasi po pasaulio vandenis. Bendraminčių aplankytos Sardinijos, Korsikos salos, Maljorka, Kanarai, Norvegijos fiordai,  pasiektos Tailando pakrantės. Klubo narys, kapitonas Valentas Leipus jachta aplankė net Antarktidą.

Apie keturiasdešimt ne tik Aukštaitijos sostinės, bet ir Vilniaus, Kauno, Biržų buriuotojų vienijantis Panevėžio jachtų klubas į Lietuvos buriavimo istoriją įeis ir kaip pirmasis, prieš dešimtmetį surengęs žygį į Islandiją. Taip šios šiaurinės salos gyventojams padėkota už drąsą pirmiesiems pripažinus Lietuvos nepriklausomybę.

„Plaukdamas jachta pamatai visai kitokį pasaulį, nei keliaudamas turistiniais maršrutais“, – tvirtina komandoras.

Anot jo, kelionėje jachta gauni penkių žvaigždučių viešbutį ir aptarnavimą „viskas įskaičiuota.

„Kuo jachta ne geriausias viešbutis – kad ir pro kur žiūrėtum, visur jūrą matysi. O jau kad viskas įskaičiuota, irgi tikra teisybė. Ką prekybos centre nusipirkęs įsidėsi, tą ir valgysi. Ak, kokios kulinarinės fantazijos jachtoje prasiveržia“, – juokiasi J. Rozis.

Laive nešvilpauja

Seni buriuotojai keliones planuoja pagal vėjo kryptį. Ir vis dėlto išplaukus į jūrą išvengti ekstremalių situacijų, kai ir net netikintieji karštai meldžiasi, neįmanoma. Plaukiant iš Gran Kanarijos į Tenerifę J. Rozis su šešiais bičiuliais pateko į nepamirštamą audrą, o po pasiplaukiojimo Kroatijoje pasiekus žemę kai kam norėjosi ją bučiuoti.

„Kai išplaukėme, buvo ramu, o jau po valandos dangus su vandeniu maišėsi. 35-ių mazgų vėjas nuo jachtos nuplėšęs gelbėjimosi valtį metė į jūrą, paskui tėškė aukštyn ir prilipdė prie stiebo – turėjome nevaldomą burę, ją šiaip taip iš aukštai nukrapštėme. Baisiausia buvo, kad per tokią audrą jachtos nesudaužytų“, – įspūdžiais iš Kroatijos dalijosi J. Rozis.

Ne veltui buriuotojai laikosi prietaro jachtoje nešvilpauti, kad neprisišauktų pikto vėjo. O kai pabosta be vėjo plūduriuoti, sakoma, reikia švelniai pakasyti jachtos stiebą.  Net po ekstremalių išbandymų buriuotojus traukia vandenų platybės.

„Jachta, kaip ir su burlente, kuo greičiau plauki, tuo greičiau pabėgi nuo darbų. Išplaukęs jau po poros dienų visiškai atsijungi nuo problemų“, – traukos paslaptį išduoda komandoras.

Žemiškus rūpesčius buriuotojai palieka krante. Tačiau kartais ir jūrų platybėse vyrai šmaikščiai papolitikuoja. Juokaujama, kad jei lipant į jachtą tris kartus stuktelėjai galvą į staktą – jau gali stoti į Darbo partiją.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

Garsių teatralų dukros Ramunė ir Eglė Kupšytės prieš septynerius metus savo meilės uostą atrado saulėtoje Italijoje. Tačiau saitų su gimtąja šalimi nenutraukė. Ramunė, įkūrusi gintaro dirbinių parduotuvę ir savotišką muziejų, italams pasakoja apie Lietuvos pajūrio auksą, o Eglė žaismingai bando suderinti lietuvių ir italų virtuvę, užkrėsti maisto gaminimu net ir kulinarijos naujokus.

Ramunė Kupšytė nusprendė atidaryti gintaro dirbinių parduotuvę, kurioje italams pasakoja ne tik apie gintarą, bet ir nedidelį žemės lopinėlį prie Baltijos jūros. Asm. alb. nuotr.

Į Italiją išviliojo meilė

Tikriausiai nerastume nė vieno Europos kampelio, kuriame nesutiktum lietuvių. Svetur šaknis įleidę tautiečiai dažniausiai Lietuvą keiksnoja, kad ši privertė juos pakelti sparnus ir ieškotis sotesnio kąsnio. Ir tik nedaugelis gimtuosius namus prisimena su nostalgija ir garsina Lietuvos vardą savo darbais.

Garsių teatralų Juozo Miltinio dramos teatro aktoriaus ir režisieriaus Vytauto Kupšio ir Dianos Žukauskienės (Staponkaitės) dukros dvynukės Ramunė ir Eglė Kupšytės, prieš septynerius metus į Italiją išvyko paviliotos meilės.

Kaip pasakojo 30-metės seserys, jos niekada nesvajojo gyventi ar mokytis užsienyje, tačiau taip susiklostė aplinkybės. Mokyklą baigusi Eglė pradėjo studijuoti lietuvių filologiją ir italų kalbą Vilniaus universitete, o Ramunė – teisę ir valdymą Mykolo Romerio universitete.

„Sesuo visada domėjosi istorija, o aš – rašymu ir kūryba. Pasirinkimas studijuoti italų kalbą buvo visiškai atsitiktinis. Nepavyko įstoti į žurnalistiką, žinojau, kad noriu darbuotis kalbų, italų,  prancūzų ar norvegų, srityje – nebuvo jokio skirtumo, vis tiek būtų reikėję pradėti nuo nulio. Net neįsivaizdavau, kad toks neapgalvotas pasirinkimas nulems mano gyvenimą. Bet smagu, kai gyvenimas tave nešioja šen ir ten, jau kuris laikas jaučiuosi lyg gyvenčiau realybės šou, regis, kažkas tave stebi ir laukia, kaip reaguosi, ar atlaikysi“, – šypsosi Eglė.

Pradėjusi studijuoti lietuvių filologiją ir italų kalbą, Eglė internetu susipažino su italu, netrukus jo geriausio draugo laiško sulaukė ir Ramunė. Po kelių mėnesių italai atvyko į Lietuvą susipažinti su žaviomis sesutėmis. Netrukus susirašinėjimas peraugo į meilę. Iš pradžių į Italiją išvyko Ramunė, o po dviejų savaičių – ir Eglė.

„Niekada nesvajojome ištekėti už užsieniečių, taip jau likimas sutvarkė, kad vieną dieną susipažinome su savo būsimais vyrais. Man nesvarbu tautybė, nėra geresnių ar blogesnių, yra tik asmenybės“, – nelinkusi atvirauti apie du skirtingų tautų atstovus suvedusią meilę Eglė.

Ramunė seseriai pritaria, kad svarbiausia – ne žmogaus tautybė, o jo dvasinis pasaulis, asmenybės žavesys.

„Pagal šiuolaikinius terminus, taip, mus būtų galima vadinti meilės emigrantėmis, tačiau šis terminas man nepatinka. Apskritai apie emigraciją nesinori kalbėti. Emigracija man siejasi su karo metais, kai žmonės buvo priversti išvykti už Atlanto, nes neturėjo kito pasirinkimo. Dabar esame Europos Sąjungoje, galime laisvai rinktis vykti ar ne, be to, nuolat palaikome ryšius su Lietuva. Mes – pasaulio žmonės“, – kalbėjo Ramunė.

Sunkumai užgrūdino

Pradžia svečioje šalyje abiem sesėms nebuvo lengva. Laimei, sunkiausiomis akimirkomis jos buvo viena šalia kitos. Visada jautė ir savo mylimųjų tvirtą patį.

Kaip pasakojo Ramunė, į Italiją ji išvyko visiškai nemokėdama kalbos. O kai nežinai, kaip veikia visa socialinė sistema, nesijauti saugiai. Net ir po septynerių gyvenimo metų Italijoje ji vis dar jaučiasi kaip viešnia.

Tiesa, italai puikiai priima emigrantus, todėl Ramunė jau po dviejų savaičių pradėjo dirbti batų parduotuvėje, pramoko itališkai. Vos po pusmečio lietuvė įsidarbino antrinių žaliavų pirkimo ir pardavimo įmonėje. Tai buvo pati geriausia gyvenimo mokykla.

„Ten išdirbau penkerius metus, puikiai išmokau kalbėti itališkai. O svarbiausia, kad darbo metu daug keliavau, ypač po Rytų šalis. Tai man suteikė pasitikėjimo. Kai išvyksti iš savo šalies, iš pradžių viskas naujoje vietoje nepatinka. Po kurio laiko požiūris pasikeičia. Grįžti į Lietuvą ir aiškini visiems, kaip čia negerai, reikia daryti taip ir taip. Aš tai vadinu kompleksiniu gyvenimo periodu. Kai susitvarkai su savo kompleksais, pradedi jaustis visaverte asmenybe, supranti, kad visur yra teigiamų ir neigiamų dalykų. Viskas priklauso tik nuo tavęs, kaip mokėsi juos suderinti.

O aš turiu unikalią galimybę suderinti geriausias abiejų šalių savybes ir gyventi labai turiningą gyvenimą. Italai yra šilti žmonės, daug šypsosi, o nusisukę gali prakeikti.

Lietuviai  labai nepatiklūs, bet jeigu jiems parodai, kad gali tavimi pasitikėti, tau atveria širdį. Man labiausiai trūksta to lietuviško nuoširdumo ir paprastumo“, – „Sekundei“ pasakojo moteris.

Abi seserys į Italiją išvyko beveik tuo pat metu, ištekėjo už italų ir sulaukusios 30-ies nusprendė užsiimti tik sau miela veikla.

Eglei, nors į Italiją atvyko turėdama italų kalbos diplomą, lengviau nebuvo. Teko pakeisti nemažai darbų ir gyvenamųjų vietų. Paradoksalu, tačiau Italijoje Eglės diplomas buvo mažai ko vertas, nes ji buvo viena iš kelių milijonų, mokančių italų kalbą.

Italijoje situacija ir dabar sunki, ypač jaunimui: nedarbo lygis didžiulis, darbo sutartys dažniausiai trumpalaikės ir terminuotos, nedaug įmonių nusprendžia investuoti į jaunus žmones, o norinčiuosius sukurti verslą slegia biurokratijos ir mokesčių našta.

Be to, Italijoje didžiulė imigracijos problema. Lietuvių nėra daug, tačiau italams tas pats, ar  imigrantas rumunas, ar moldavas, ar lietuvis – visi jie atvykėliai iš Rytų Europos. Lietuvių situacija Italijoje kitokia nei Anglijoje ar Airijoje, didžioji dalis mūsų tautiečių čia atvyko dėl meilės, o ne iš blogo gyvenimo. Tik vietiniams sunku suvokti, jog žmogus atvažiavo ne gardesnio kąsnio ieškoti, kad jam netrūksta pinigų.

„Italijoje labai juntamos pesimistinės krizės nuotaikos, trūksta entuziazmo, iniciatyvų. Be to, italai ilgus dešimtmečius gyveno aukso amžių, tad dabar, kai situacija pasikeitė, žmonėms sunku priprasti prie naujų sąlygų. Atvažiavus į Italiją viską reikėjo pradėti, iš naujo įrodinėti, ką sugebu. Net jei ir buvo sunku, džiaugiuosi šia patirtimi. Kai jautiesi vienas kaip pirštas, turi išleisti nagus, kad galėtum kabintis į gyvenimą“, – pasakojo Eglė.

Atrado aistrą gaminti

Eglė ilgokai dirbo vienos įmonės Šiaurės Italijoje, kur ji gyveno, administracijoje, tačiau artėjant 30-ajam gimtadieniui pajuto, kad šis darbas neteikia pasitenkinimo ir privalanti kažką daryti, nes jeigu nieko nekeis, paskui gali būti per vėlu.

„Darbas, kurį dirbau, man nebuvo prie širdies, nors sąlygos nuostabios, kolegos – taip pat, be to, turėjau neterminuotą darbo sutartį. Šios priežastys ilgai neleido žengti svarbaus žingsnio, tuo labiau kad Italijoje didžiulė krizė. Tik visiškas kvailys gali mesti kelią dėl takelio, o tuo labiau – užsienietis“, – kalbėjo buvusi panevėžietė.

Eglė Italijoje atrado naują aistrą – kulinariją, tačiau maisto gaminimą ji pavertė smagiu ir žaismingu užsiėmimu.

Nustūmusi visas dvejones, Eglė vis dėlto ryžosi imtis to, kas buvo prie širdies – versti iš italų kalbos į lietuvių. Pernai Lietuvos knygynuose pasirodė jos versta knygelė „Nekabinkit makaronų, arba kas yra BVP?“

Gyvendama Italijoje ji savyje atrado ir naują aistrą – kulinariją. Jeigu kas būtų anksčiau pasakęs, jog jai patiks gaminti, būtų tik garsiai nusijuokusi. Gal tai, kad italai visur ir visada kalba apie maistą, ją užkrėtė noru eksperimentuoti virtuvėje. Italijos virtuvė tokia įvairi, kad net sunku įvardyti, koks yra šios šalies nacionalinis patiekalas.

„Gaminti niekada nebuvo mano pomėgis, netgi sakyčiau, kad nelabai ką išmaniau apie kulinariją. O Italijoje ši aistra – kaip iš giedro dangaus. Ypač sunkiais periodais, kai nebuvo ko griebtis, virtuvėje išsikraudavau, atsipalaiduodavau, o svarbiausia – įjungdavau savo fantaziją ir kūrybą. O to man labiausiai ir trūko“, – prisipažino E. Kupšytė.

Artistiškumas užkoduotas genuose

Ryšys su gimtaisiais namais išliko labai stiprus, tarsi jos namai ir Italijoje, ir Lietuvoje, tačiau kartu nei ten, nei čia. Tas dvilypumo jausmas padiktavo naują idėją – sujungti dviejų kultūrų – lietuvių ir italų – virtuves. Netrukus atsirado tinklaraštis su smagiais receptais ir iliustracijomis.

„Esame kilusios iš menininkų šeimos: tėtis aktorius ir režisierius, mama taip pat baigė režisūrą, močiutė garsi aktorė, J. Miltinio mokinė, senelis – scenografas ir dailininkas, o ką jau kalbėti apie tetas, dėdes ir netgi Jakutske aktoriumi dirbantį krikšto tėvą. Aš ir sesuo vaidinome, dainavome, todėl norėjau, kad mano idėjas lydėtų kūryba“, – prisipažino Eglė.

Taip gimė lietuvės Eglės ir italės Frančeskos personažai, juos įkūnijo pati Eglė. Merginos diskutuoja, ginčijasi, bet galiausiai randa būdą, kaip suderinti abiejų šalių virtuvės tradicijas ir sugalvoti ką nors paprasto ir skanaus, o kartu ir pakalbėti apie kasdienes moteriškas problemas.

Kulinarės teigimu, jos tikslas yra ne kiek gaminti, o pasilinksminti virtuvėje. Maisto ruošimas turi būti atpalaiduojanti ir smagiausia dienos akimirka. Dar smagiau, kai žmonės, pamatę nuotaikingus pasirodymus, nusišypso.

Norėdama kuo žaismingiau suderinti dviejų šalių virtuves, Eglė persikūnijo į du personažus lietuvę Eglę ir italę Frančeską. Šios dvi moteriškės diskutuoja, ginčijasi, bet galiausiai randa būdą, kaip suderinti abiejų šalių virtuvės tradicijas.

„Pasirinkau du personažus – Eglę ir Frančeską, nes tokiu būdu galiu žaisti, kurti smagius dinamiškus dialogus. Per daug skirtingų charakterių yra manyje, kad būčiau galėjusi juos išreikšti tik vienu personažu“, – šypsosi mergina.

Eglės ir Frančeskos žaismingais ir improvizuotais šėliojimais jau susidomėjo viena Lietuvos televizija. Neseniai dienos šviesą išvydo ir smagių nuotraukų idėja: italų virtuvės žinovė tetulytė Eglė lyg skruzdėlytė darbuojasi milžinų pasaulyje. Visi daiktai daug didesni už ją pačią: kad pamaišytų sriubą, jai tenka užlipti ant puodo ir abiem rankomis laikyti samtį, o salotų lėkštė jai atrodo didžiulis žalias kalnas. Šiuos receptus su smagiomis nuotraukomis panevėžietė siūlo įvairiems lietuvių ir italų leidiniams.

„Žurnaluose ir knygose dažniausiai matome tradicinę recepto pateikimo formą, aš norėjau sukurti kažką kitokio, ir svarbiausia, linksmo. Italijoje jau pavyko surasti leidėją, kuris rimtai susidomėjo  mano receptais, žiūrėsim, kaip viskas baigsis. Tikiuosi, kad ir Lietuvoje pavyks padaryti tą patį. Save vis bandau stabdyti, bet čia kaip vienoje reklamoje: kartą paragavęs, negali sustoti“, – juokiasi Eglė.

Jungtis su gimtine – gintaras

Likimas ar sutapimas, bet beveik tuo pačiu metu, kai Eglė nusprendė mesti darbą ir užsiimti mėgstama veikla, bankrutavo įmonė, kurioje dirbo jos sesuo Ramunė. Moteris ėmė svarstyti, ką daryti. Nesinorėjo vėl ieškotis kito darbo, kuriame pilna streso ir visi nurodinėja, kaip reikia dirbti. Tad kilo mintis pradėti savo verslą. Tiesa, Italijoje jaunam žmogui pradėti verslą gana sunku. Jeigu ne santaupos, net nebūtų žengusi tokio žingsnio.

„Joks bankas tau nieko neduos, nes tu nieko neturi, kuo galėtum laiduoti. Tad jauni žmonės išties sunkiai prasimuša Italijoje. Tiesiog vyrauja požiūris, kad jeigu esi jaunas, vadinasi, nieko neišmanai. Galbūt taip yra todėl, kad italai – viena seniausių tautų pasaulyje, o gimstamumas labai mažas. Be to, jaunimas čia daug ilgiau išlieka jaunimu, o Lietuvoje nėra kitos galimybės kaip tik greitai suaugti“, – kalbėjo R. Kupšytė.

Nors dažnas italas nežino, kad gintaras – tai sukietėję sakai, Ramunė verslu nesiskundžia. Vis daugiau žmonių, pavargę nuo vartotojiškumo, ieško tikrų dalykų.

Ilgai nedvejojusi, Ramunė nusprendė atidaryti gintaro dirbinių parduotuvę, savotišką muziejų, kuriame italams pasakoja apie gintaro kelią ir apskritai, kas yra tas nedidelis žemės lopinėlis prie Baltijos jūros, iš kurio kilusi šviesiaplaukė. Gintaras tapo savotiška jungtis su gimtine, tarsi dalis jos pačios.

Laikotarpis nėra lengvas, visi aplinkui tik uždaro parduotuves, o Ramunė nusprendė eiti prieš vėją. Bet sakoma, kad geriausia verslo imtis per krizę, nes iškart išmoksti, kaip reikia dirbti. O jei neišmoksti, vadinasi, tai ne tau.

„Daugelis italų net nežino, kad gintaras – tai sukietėję sakai. Tad mano parduotuvė yra savotiškas muziejus, magiška vieta, kur žmonėms pasakoju apie gintarą, jo kilmę, savybes ir, žinoma, Lietuvą. Susidomėjimas didžiulis gal dėl to, kad gyvenime per daug paviršutiniškumo, vartotojiškumo. Žmonėms vis dažniau reikia tikrų dalykų“, – mano jaunoji verslininkė.

Nors verslas reikalauja didžiulių pastangų ir laiko, Ramunė stengiasi neapleisti ir savo aistros – dainavimo. Muzika visą gyvenimą lydėjo abi seseris, tad ir dabar jos neužmiršta šios veiklos, tik Eglė daugiau pasinėrė į kulinariją, o Ramunė, kai lieka laiko, su grupe retkarčiais vienoje ar kitoje vietoje surengia koncertą.

„Kažkaip netyčia viskas gyvenime mums vyko tuo pačiu metu: abi apsistojome į Italiją, abi ištekėjome už italų, abi sulaukusios 30-ies ėmėmės mums įdomios veiklos. Mes viena nuo kitos priklausomos, galbūt todėl ir visi perversmai mūsų gyvenime vyksta tuo pačiu metu. Be to, abiem šiemet suėjo 30 metų. Tai laikas, kai supranti, kad turi bandyti tai, kas patinka tau, arba bent jau mėginti suvokti, kad tau nebe 20 metų ir ne visada tai galėsi padaryti vėliau. Be to, 20-ies atrodo, kad privalai susiplanuoti gyvenimą, o dabar supranti, kad bet kada bet kas gali keistis ir nieko nėra amžino. Tad nereikia bijoti rizikuoti, pradėti ir baigti. Perversmai mūsų gyvenimo nesustabdo, o jį tik praturtina“, – sakė R. Kupšytė.

Lina DRANSEIKAITĖ

Lenkijos žiemos sostine vadinamas aukščiausiai virš jūros lygio įsikūręs šios šalies kurortas Zakopanė turi ką turistams parodyti visais metų laikais.

Tatrų kalnų trasose gausu vaikštinėjančių ar brikelėmis važiuojančių turistų. Nuotr. iš asm. albumo.

Paragauti gaivaus oro

Pačiuose Lenkijos pietuose, prie pat sienos su Slovakija, esančio kurortinio miesto Zakopanės vardas žinomas daugeliui tame krašte nė nesilankiusių lietuvių. Dar nuo mokyklos laikų prisimename, kad garsus mūsų rašytojas Jonas Biliūnas būtent šitame kurorte bandė išsivaduoti nuo sunkios ligos džiovos. Gaivus kalnų oras puikiai tinka tokiems ligoniams.

Gaila, rašytojas šį nuostabų gamtos kampelį pasiekė per vėlai – liga buvo jau toli pažengusi ir net keli apsilankymai kurorte nebepadėjo. 1907 metų pabaigoje, būdamas 28-erių, jis Zakopanėje mirė.

Ilgai rašytojo palaikai ilsėjosi to miesto kapinėse ir tik po daugelio metų buvo parvežti į Lietuvą.

Pirmą kartą atvykus į Zakopanę ir išėjus pasivaikščioti vaizdingais Tatrų kalnų takais ar keltu pakilus į apžvalgos aikšteles ant Gubaluvkos ar Kasprovy Vierch viršūnių, negali atsikratyti jausmo, kad kvėpuoji visai kitokiu nei įprasta, lyg įvairiais prieskoniais pagardintu ir net pasūdytu oru. Toks pojūtis, matyt, galimas tik kalnuose, o ypač tiems lygumų gyventojams, kurie retai kada tokio oro įkvepia.

Atvykus į Zakopanę tiesiog būtina aplankyti pačia Tatrų širdimi vadinamą ežerą Morskoe Oko (Jūros akis) – vieną didžiausių turistų traukos objektų.

Ežerą pasiekti galima ir taip – pirmiausia miesto centre reikia sėsti į ten vežantį autobusą ir vairuotojui sumokėti 10 zlotų (apie 8 litus). Važiuojant kalnų keliais gerą pusvalandį bus malonu pro langą gėrėtis nepaprasto grožio vaizdais.

Tiesa, iki pat ežero autobusas nenuveš – turistai išlaipinami stovėjimo aikštelėje, visada pilnoje autobusų, lengvųjų automobilių, turistų ir įvairiausius suvenyrus siūlančių prekiautojų.

Čia pat išrikiuotos ir tradicinės, visose susibūrimo vietose esančios brikelės, jas pasirengę tempti pakinkyti, papuošti arkliai, tautiniais kostiumais apsirengę vadeliotojai. Kol sezonas dar neįsibėgėjęs ir žmonių negausu, vežiojimo brikelėmis paslaugas teikiantys vyrai neleis turistams lengvai praeiti, kvies į savo karietas, siūlys vis mažesnę kainą nuo iš pradžių prašytų šimto zlotų.

Norinčiųjų pasivažinėti atsiranda, juk iki ežero devyni kilometrai, ir juos tektų įveikti pėsčiomis, joks transportas ten nevažiuoja.

Tačiau ir arkliais galima nuvažiuoti tik septynis kilometrus – toliau vis tiek teks eiti pėstute. Ežerą pasiekę ir jėgų dar turintieji gali ir aplink Jūros akį daugiau kaip tris kilometrus apžingsniuoti, reto grožio vaizdais pasidžiaugti. Tačiau atstumas susidaro netrumpas, o juk dar ir atgal tenka pareiti.

Vis dėlto kilometrai įveikiami ne veltui – sumokėjus kelių zlotų parko mokestį ir žengus į trasą neteks gailėtis. Kvėpuojant gaiviu oru ir gėrintis puikiais vaizdais po kelių valandų pavyks pasiekti neįtikėtino grožio ežerą – Tatrų kalnų puošmeną.

Neaplenkiant Krokuvos

Nuostabusis ežeras – tai tik viena iš vietų, kurias verta aplankyti atvažiavus iki Zakopanės. Kelias iki šio kalnų kurorto netrumpas, nuo Panevėžio teks įveikti visą tūkstantį kilometrų.

Nors atstumų skaičiuoklė parodo, kad tarp šių dviejų miestų 971,2 kilometro, jų, be abejo, susidarys daugiau. Juk kartais ne į tą kelią pasitaiko įsukti ar kokiame įdomesniame pakelės mieste norisi apsilankyti, po jį pasižvalgyti.

Visoje Zakopanėje gausybė vežimėlių, prekystalių, paviljonų, iš kurių prekiaujama turistų mėgstamais vietinės gamybos sūriais.

Į Zakopanę važiuojama per Krokuvą ir tikrai gaila būtų aplenkti šį karalių miestu vadinamą ir su Lietuva glaudžiai susijusį didingą miestą, buvusią Lenkijos sostinę. Priemiestyje palikus automobilį, nesunkiai galima autobusu arba metro pasiekti patį Krokuvos centrą, pasivaikščioti, apsižvalgyti. Įspūdis nepakartojamas.

Pažintį su karališkuoju miestu tinka pradėti garsiajame į pasaulio paveldo sąrašą įtrauktame senamiestyje. Žmonės mielai parodo, kaip nueiti iki „Rynek“ – įspūdingosios Turgaus aikštės. Ji didžiausia iš viduramžių mūsų laikus pasiekusių aikščių visoje Europoje.

Turgaus aikštėje yra ir Turgaus halė, ir didikų rūmai, Šventosios Marijos bazilika, rotušė, didingas paminklai Adomui Mickevičiui, taip pat Žalgirio mūšiui.

Galima aplankyti ir Vavelio kalvą, kurioje stūkso Lenkijos ir Lietuvos karalių rezidencija, Vavelio katedra, yra Jogailos, jo žmonos Jadvygos kapai, ilsisi poeto A. Mickevičiaus palaikai.

Turintiesiems daugiau laiko patariama užsukti į dar vieną čia pat esantį turistų traukos centrą – septynis šimtus metų veikiančią Veličkos druskų kasyklą. Jos požemiuose galima grožėtis iš druskos sukurtomis skulptūromis, koplyčiomis ir net gana didele bažnyčia.

Nors tame Lenkijos regione lankytinų vietų yra ir daugiau, traukiantiesiems į kalnus per daug blaškytis nebereikėtų. Zakopanės gaiva ir grožis jau laukia atvykstančiųjų.

Nakvynę siūlančių daug

Atstumą įveikusieji ir kalnų kurorte apsistojusieji galės rinktis iš daugybės Zakopanės pasiūlymų: vandens parką, terminius baseinus, kavines, ekskursijas, pramogas kalnuose, renginius, klubus ir, svarbiausia, nepaprastą kalnų gamtą, užgožiančią visas kitas galimybes.

Beje, net ir neužsisakiusieji kambario iš anksto suras kur apsistoti, nebent sezonas būtų pačiame įkarštyje ir dauguma vietų jau būtų užimta.

Geru oru nepasižymėjusioje pirmoje birželio pusėje svetingi šeimininkai turistus tiesiog už rankų graibstė, kainas žemino, papildomų paslaugų siūlė, kad tik jų namų neaplenktų. Jau artėjant prie pačio kurorto, jo priemiestyje, artimuose kaimuose ir miesteliuose ant dažno namo sienos ar ant vartų pritvirtintos lentelės, pranešančios apie nuomojamus kambarius. Dažniausiai rašoma trumpai „Pokoji“ („Kambariai“), tik kai kur dar vardijami privalumai: televizorius, vonia, prieiga prie interneto, atskira virtuvė.

O jau pačioje Zakopanėje retas kuris namas neturi iškabos – svečiai laukiami visur, apsigyventi siūlo prie kelio, autobusų stotyje išsirikiavusios močiutės, apie laisvus kambarius praneša skelbimai ant išrikiuotų automobilių. O kur dar gausybė viešbučių, motelių, hotelių, svečių namų. Kainos, aišku, pačios įvairiausios – kiekvienas renkasi pagal norus, poreikius, galimybes.

Birželį buvo galima gauti kambarį su atskiru tualetu, dušu, greta esančia virtuve, televizoriumi, vienam žmogui parai kainavusį apie 30 litų.

Su slidėmis ir be jų

Zakopanė, Lenkijos žiemos sostinė, ypač atsigauna, kai čia suplūsta gausūs slidininkų būriai. Čia vyksta kalnų slidinėjimo, biatlono ir šuolių su slidėmis, net pasaulio taurės varžybos. Zakopanė – Lenkijos slidinėjimo centras, jungiantis slidinėjimo kurortus Kasprovy Vierch, Nosal ir Gubaluvką.

Būtent Zakopanėje dar XVI amžiuje prasidėjo žiemos turizmo verslas Lenkijoje. Dabar čia yra 60 kilometrų paruoštų trasų su skirtingo sudėtingumo šlaitais.

Niekad nenutylantis kalnų upelių čiurlenimas užbūrė ne vieną Tatrų kalnuose viešėjusį turistą.

Žiemą galima paslidinėti kalnų slidėmis ar snieglente, bet ir vasarą čia užtenka aktyvaus poilsio – galima eiti žygin į kalnus, plaukti žemyn upe, maudytis gražiausiuose ežeruose, važinėtis dviračiais.

Tatruose – ne tik kalnų slidinėjimo bet ir pasivaikščiojimo po kalnus trasos.

Turistai mėgsta užsukti į kalnų papėdėse įsikūrusius miestelius ir kaimus, kur randa įdomių, iki šiol išlikusių senų medinių pirkių, gražių bažnyčių. Daug kur galima susipažinti su senosiomis tradicijomis, folkloru.

Pasivaikščiojimai kalnų ir slėnių trasomis tikra atgaiva ir kūnui, ir sielai. Lygumų žmones ypač žavi kalnų upeliai, almantys per krūvas akmenų taip trankiai ir garsiai, kad kartais net susišnekėti neįmanoma. Prie ramios Aukštaitijos upių tėkmės įpratusiesiems tokia kalnų upelių muzika, nepaliaujantis sraunaus ir seklaus vandens šniokštimas per akmenis, iki šiol niekada negirdėtas, verčia ne vienai valandėlei sustingti iš nuostabos

Lėtai žingsniuojant kalnų takais yra kur kreipti žvilgsnį – išlakūs miškai, kai kur audrų ir vėtrų tarsi degtukai išlaužyti, uolos ir olos, vešlios lankos, staigūs nuolydžiai, aukšti pakylimai – tai vis Tatrų žavesys.

Malonu pasivaikščioti ir po Koscieliskos slėnį – antrą pagal dydį kalnų perėją. Jos ilgis (devyni kilometrai) gali būti įveikiamas ir pėsčiomis, ir brikelėje sėdint. Tiesa, arkliai iki galo taip pat nenuveža – porą kilometrų teks ropštis uolomis patiems.

Tuo slėniu einant galima pasiekti Šalčio urvą – „Jaskinia Mrozna“. Jis atidarytas dar 1934 metais ir siekia beveik 500 metrų.

„Puikios klimato sąlygos, unikali gamta, švariausias vanduo čiaupuose, šviežias, prisotintas gaivinančio spygliuočių miškų, augančių kalnų šlaituose ir turinčių savyje mikroelementų ir eterinio aliejaus, balzamo, oras yra idealus pavargusiems ir nusilpusiems žmonėms. Jau daugelį metų šios vietovės oras laikomas gydomuoju esant kvėpavimo takų negalavimams, alergijoms ir leukemijai“, – taip apie poilsį Zakopanės kurorte rašoma jį apibūdinančiame leidinyje.

Pėsčiųjų gatvėje

Iš kalnų sugrįžus į miestą galima aplankyti turgų, paieškoti, kur yra garsiosios Zakopanės kapinės, kuriose ir buvo palaidotas J. Biliūnas. Iš miesto centro, suradus tinkamą autobusą, galima nuvažiuoti į Kuznicą, iš ten keltuvas kelia į Kasprovo viršūnę. Tiesa, gali tekti pastovėti ilgoje eilėje prie bilietų, toks malonus pasivažinėjimas aukštyn patinka daugeliui.

Keltuvais galima keltis į Gubaluvkos kalną, ant kurio dažnai vyksta mugės, šurmuliuoja renginiai.

Ir ant šio kalno, ir turguose, gatvėse, visur daug prekiautojų vietinės gamybos avių pieno sūriais. Kur akis užkliūva – visur staleliai, paviljonai, vežimėliai su mažyčiais po vieną zlotą kainuojančiais ir dideliais už 25 zlotus parduodamais įvairių formų sūriais, turistų mėgstamais ir perkamais. Tarp jų yra ir ožkų sūrių.

Sūriai vilioja ir vaikštinėjant garsiausia Zakopanės gatve – Krupuvka. Tai pėstiesiems skirta ilga gatvė, atkreipianti dėmesį įvairiausius architektūros stilius atspindinčiais statiniais, šioje gatvėje pilna kavinių, parduotuvių, barų, kioskų, muzikantų, ji šurmuliuoja nuo ryto iki vakaro.

Ir šioje gatvėje, ir turguose, ir kitose prekybos vietose, be sūrių, turistams dažniausiai siūloma trijų rūšių pirkinių – iš kailių, odos ir medžio.

Įvairiausi žaislai, pagalvėlės, apklotai, kilimai, suvenyrai iš balto ar spalvoto, minkštutėlio ar šiurkštaus kailio, visokiausių spalvų, formų, dydžių odinės šlepetės, rankinės, diržai, kepurės, o jau dirbinius iš medžio sunku ir išvardyti – pypkės, žaislai, statulėlės, indai, rakandai ir kiti gaminiai, puikiai tinkantys parvežti lauktuvių iš miškuose skendinčių kalnų.

Malda Marijai

Eidami slėniu turistai visada stabteli prie čia įrengtos koplytėlės „Ave, Marija“.

Net vieną kartą per Lenkiją važiavusieji tikriausiai atkreipė dėmesį, kad čia gyvena tikintys, pamaldūs žmonės. Pakelėse labai daug gėlėmis, kaspinais išpuoštų kryžių, koplytstulpių, kiekviename didesniame kaime būtinai yra bažnyčia, kartais ir dvi.

Zakopanės mieste, o ir kalnuose taip pat galima matyti kryžių, koplyčių. Bažnyčiose, gatvėse ir net kalnų trasose daug vienuolių.

Šeimininkas, kurio name savaitei nuomojome kambarį, kiekvieną rytą, bandydamas prisiminti kuo daugiau rusiškų žodžių, vis klausinėdavo, ar ten ir ten buvome, ar tą ir tą matėme, ir paslaugiai braižė planelius, kaip kur nuvažiuoti. Pas juos dar nė karto nebuvo apsistoję svečiai iš Lietuvos, tad išgirdęs, iš kur mes, kėlė nykštį aukštyn: „O, Litva!“

Vieną rytą jis iš nuostabos išpūtė akis, kai išgirdo, kad dar neaplankėmė Fatimos Dievo motinos bažnyčios, pašventintos paties popiežiaus Jono Pauliaus II. Pagal šeimininko nurodymus lengvai suradome įspūdingo grožio, aukso karūna puoštą bažnyčią, kurioje viskas – altoriai, paveikslai, maldos buvo skirta tik Marijai. Ant vartų aukso raidėmis rašyti žodžiai „Totus tuus“ – šviesaus atminimo popiežiaus žodžiai, skirti Dievo Motinai, reiškiantys „Visas Tavo“.

Labai įspūdinga ir Zakopanės centre esanti Šventosios Širdies bažnyčia, į kurią aukštais laiptais galima patekti tiesiai iš pėsčiųjų gatvės Krupuvkos.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Daugeliui šeimų kur kas sunkiau nuspręsti ne kiek atostogoms skirti pinigų, kur važiuoti, ką pamatyti, o sutarti, ar atostogaus kartu, ar atskirai.

Ar atostogos bus geros, ar prastos, labiausiai priklauso ne nuo šeimos finansinių galimybių, o nuo tarpusavio sutarimo ir požiūrio į poilsį.

Viskas priklauso nuo požiūrio ir sutarimo

Tėvams kyla klausimas – vežtis kartu besispyriojančius paauglius ar palikti juos vienus namuose? Ar pasitikėti šešiolikamete dukra ir leisti jai su draugėmis atostogauti prie jūros? Ar palikti automobilio raktelius ką tik vairuotojo teises įgijusiam sūnui, kad jis galėtų nulėkti su draugais prie ežero? Vežtis mažylius kartu, ar prašyti senelių juos prižiūrėti?

Yra porų ir šeimų, neįsivaizduojančių atostogų atskirai, tačiau yra žmonių, kurie geriausiai pailsi kur nors išvykę su draugais arba vieni ar paprasčiausiai pasilikę namuose.

Panevėžietė psichologė Ilona Grubinskienė sako, kad universalių patarimų, kaip pasielgti, nėra. Taip pat nėra ir visiems tinkamo gerų atostogų recepto. Svarbiausias dalykas planuojant atostogas – sutarti dėl jų tarpusavyje ir nekurti tobulų atostogų iliuzijų.

Pasak psichologės, atostogos pas gimines kaime gali būti ne mažiau geros nei atostogos prie jūros. Gerai pailsėti galima ir prabangiame pietų šalių kurorte, ir prie ežero Lietuvoje. Atostogos kartu su vyru, žmona ir vaikais gali būti lygiai tokios pat linksmos, geros arba, atvirkščiai, blogos, kaip ir atskirai.

Viskas priklauso nuo požiūrio, sutarimo šeimoje, gyvenimo būdo.

„Vieniši žmonės gali elgtis kaip tinkami, bet poros, šeimos su vaikais turi kalbėtis ir girdėti vieni kitus. Tik tada galima tikėtis gero poilsio“, – sako psichologė.

I. Grubinskienė su vyru augina keturis vaikus. Vyriausiai dukrai vasarą bus 12 metų, didžiausiam sūnui 10 metų, mažajam 4, o pagrandukei dukrai – 2,5 metų.

Jie visada atostogauja kartu. Vyresniųjų vaikų Grubinskai neišsiunčia į vaikų stovyklas. Ne todėl, kad būtų prieš jas nusiteikę. Tiesiog visiems šeimos nariams smagu atostogas leisti kartu.

Planuodami atostogas tėvai tariasi su vyresniais vaikais, stengiasi atsižvelgti į jų poreikius. Mažiukai, žinoma, važiuoja ten, kur tėveliai veža.

Grubinskų šeimoje taisyklės egzistuoja ir per atostogas. Su vaikais aptariama, ką jie nori veikti, kada ir kiek laiko galės užsiimti mėgstama veikla, ką norės pamatyti, kada eis miegoti ir kelsis.

Pasak I. Grubinskienės, tai nėra griežtumas ar reiklumas, o tiesiog bendras susitarimas, kuris padeda ir jiems, ir vaikams negadinti vieni kitiems nuotaikos.

„Žinoma, kad atostogaujant su vaikais, ypač su mažais, neišvengiamai kyla tam tikrų problemų. Pavyzdžiui, pernai mums visiems atostogaujant Šventojoje susirgo mažoji dukra. Teko grįžti namo. Tačiau iš to nedarėme tragedijos“, – pasakojo psichologė.

I. Grubinskienė pastebėjo, kad po kartu praleistų atostogų vaikai labiau rūpinasi vieni kitais, daugiau laiko praleidžia kartu. Mama mano, kad atostogos jos atžalas suartina.

Juk kasdien vaikai ne tiek daug laiko praleidžia drauge. Vyresnieji didesnę dienos dalį būna mokykloje, mažiukai – darželyje.

I. Grubinskienės teigimu, atostogos kartu su šeima – tai proga dar geriau pažinti savo artimuosius.

„Kartais net nustembi, kad iki šiol nežinojai, pavyzdžiui, kad tavo vyras puikiai žaidžia krepšinį, o sūnus – futbolą“, – sako ji.

Negalima nepaisyti kito nuomonės

I. Grubinskienė neabejoja, kad atskirai atostogaujantys šeimos nariai ne mažiau myli vieni kitus nei atostogaujantys drauge. Pasak psichologės, šiais laikais ne kiekviena šeima turi galimybes atostogas praleisti kartu. Kartais nesutampa vyro ir žmonos atostogų grafikai, kartais norus atostogauti kartu riboja pinigai. Tarkime, kai kuriose šeimose vienais metais su vaikais kur nors vyksta mama, kitais – tėtis.

Pasak psichologės, nieko keisto, kad kai kurios poros atostogauja atskirai. Pavyzdžiui, žmona su drauge vyksta ilsėtis į Turkiją, o vyras kur nors važiuoja su savo draugais.

„Jeigu jie abu nori ilsėtis atskirai ir jaučia, kad grįžta gerai nusiteikę, pasiilgę vienas kito – kodėl gi ne. Viskas priklauso nuo bendro sutarimo. Jeigu poros atostogauja kartu tik paisydamos stereotipo, kad privalo būti kartu, bet patys norėtų ilsėtis atskirai, jaustų diskomfortą. Galbūt ir santykiai pašlytų“, – kalbėjo ji.

Ką I. Grubinskienė patartų šeimoms ir poroms, kuriose vienas, pavyzdžiui, moteris, nori atostogauti kartu su vyru, o šiam per atostogas mielesnė draugų kompanija?

Psichologė tokiais atvejais pataria kalbėtis, įsiklausyti į kito žmogaus nuomonę, atsižvelgti į jo poreikius, abiem ieškoti kompromiso.

„Jį tikrai galima rasti, reikia tik geranoriškumo“, – įsitikinusi specialistė.

Pasak psichologės, reikėtų sunerimti, jeigu vyras ar moteris visiškai nepaiso savo sutuoktinio, draugo ar draugės nuomonės. Gali būti, kad poros santykiuose bręsta ar jau pribrendo krizė.

Poroms, kurių santykiai paremti pasitikėjimu, nereikia bijoti, kad atskirai atostogaujantis partneris užmegs romaną. Jeigu du žmonės vienas kitą myli, gerbia, brangina, nejaučia poreikio ieškoti nuotykių.

Vaiko amžius – ne svarbiausia

Psichologė stebi, kad vaikų turinčios šeimos dažniausiai stengiasi atostogauti kartu su jais. Buvimas drauge suartina. Kol vaikai nedideli, jiems įdomu su tėvais, tačiau paaugliai ir jaunuoliai dažnai nebenori ilsėtis su tėvais.

Pastarieji nerimauja, kad vienas namuose paliktas paauglys prikrės eibių ir per prievartą vežasi jį kartu. Šis niršta, sąmoningai ar ne gadina atostogas ir tėvams.

I. Grubinskienės teigimu, vaiko amžius – ne pagrindinis kriterijus, sprendžiant, ar jį palikti vieną namuose, ar leisti išvykti atostogų su draugais.

Pasak jos, kartais penkiolikmetis gali būti brandesnis už aštuoniolikmetį. Kita vertus, viskas priklauso nuo to, kokie yra tėvų ir vaikų santykiai, ar tėvai pasitiki vaikais.

Tad kiekvienu konkrečiu atveju patarimas gali būti kitoks.

Per atostogas psichologė visiems šeimos nariams pataria labiau atsipalaiduoti, laikinai pamiršti prievoles, nepadarytus darbus.

„Jeigu norisi sėsti ant dviračio ir pasivažinėti, taip ir darykite, nesvarbu, kad liko nenuravėta braškių lysvė“, – sako ji.

I. Grubinskienės teigimu, ar atostogos bus geros, ar prastos, labiausiai priklauso ne nuo šeimos finansinių galimybių, o nuo tarpusavio sutarimo, požiūrio į poilsį.

„Nereikia daryti tragedijos, jei negalite nuskristi su šeima į Turkiją ar Graikiją, kaip jūsų kaimynai ar bendradarbiai. Poilsis Lietuvoje prie ežero, jūros ar tiesiog sode gali būti ne mažiau puikus. Svarbiausia, kad jums kartu gera“, – pabrėžė I. Grubinskienė.

Inga SMALSKIENĖ

Jaunam, patirties neturinčiam jaunuoliui susirasti darbą vis dar tikras iššūkis. O jeigu žmogus neįgalus, jo galimybės įsidarbinti – itin menkos. 25-erių Darius Kaušakys, turintis virėjo specialybę, darbo ieškojo kelerius metus.

Tačiau pastangos buvo bevaisės, mat vaikinas nuo vaikystės negirdi, turi kitų sveikatos problemų. Bet tai jam netrukdo savanoriauti – visą laisvą laiką Darius skiria beglobiams gyvūnams. Kaip tikina savanoris, kurtumas nėra kliūtis, bendrauti su gyvūnais reikia širdies kalbos.

Negalia – ne kliūtis

Kaip pasakojo vaikino sesuo Danguolė Kaušakytė, Darius nuo vaikystės turi klausos negalią, tačiau dėl to jis niekada nekompleksavo. Atvirkščiai, jo visur buvo pilna. Baigęs Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklą, jis nusprendė mokytis virėjo specialybės M. Rimkevičaitės technologijos mokykloje kartu su sveikaisiais. Nors iš pradžių būta baimės, ar Dariui pavyks įsilieti į kolektyvą, ar nebus per sunku mokytis, jis sėkmingai baigė mokslus ir išlaikė egzaminus.

„Darius kaip pirmūnas visada sėdėdavo pirmame suole kartu su gestų kalbos vertėja. Džiugu, kad visi labai draugiškai priėmė, klasės draugai išmoko sveikintis, o auklėtoja – ir gestais susikalbėti“, – pasakojo Danguolė.

Tiesa, mokytis nebuvo labai lengva, mat kol kas nėra metodinės vaizdinės medžiagos, pritaikytos negirdintiems vaikams. Dariui ypač sunku buvo perprasti lietuvių kalbos gramatikos subtilybes, juk gestų kalboje praktiškai kalbama bendratimis ir daiktavardžiais. Bet noras ir užsispyrimas padarė savo.

Tačiau virėjo diplomas neatvėrė kelių į darbo rinką. Vaikinas nerado net ir nekvalifikuoto darbo.

„Pagrindinė problema ta, kad brolis negali dirbti visą darbo dieną, jam nustatytas tik 30 procentų darbingumas. Jau buvome radę įmonę, kuri sutiko priimti Darių, bet gamykla už miesto, jo vieno įmonės transportas negali vežioti. O Darius dirbti tikrai nori“, – apgailestavo Danguolė.

Mirus abiem tėvams, ji, padedama tetos ir dėdės, rūpinasi savo jaunesniu broliu. Tiesa, pats Darius tikina, kad yra gana savarankiškas, ir dažnai net pyksta, kai sesuo motiniškai klausinėja, kada jis grįšiąs namo.

Nesibaido darbų

Tai, kad brolis galėtų save realizuoti ir kitoje veikloje, taip pat buvo Danguolės idėja. Maždaug prieš metus viename „Cido“ arenoje vykusiame renginyje jauna moteris pamatė Panevėžio gyvūnų globos draugijos pasirodymą. Nieko nelaukusi Danguolė Gyvūnų globos draugijos vadovės Rūtos Liberienės paklausė, ar nereikėtų dar dviejų papildomų rankų.

„Pasakiau, kad mano nedirbantis brolis mielai ateitų padėti į gyvūnų prieglaudą kaip savanoris, tik viena kliūtis, kad jis negirdi. Bet dėl savo negalios neturi kompleksų, jam patinka bendrauti, jis labai myli gyvūnus“, – pasakojo Danguolė.

Jau beveik metai, kai Darius kone kasdien darbuojasi Kaimiškyje įkurtoje gyvūnų prieglaudoje. Kaip teigė vaikinas, jis nuo mažens augo tarp gyvūnų. Ir dabar jo namuose net du šunys. Netoliese gyvenantis kaimynas, prieš išvykdamas ilgesniam laikui, visada Dariaus prašydavo pagloboti jo haskių veislės šunį. Vaikinas ne tik šerdavo ir vedžiodavo keturkojį, bet ir jį išmokė kai kurių komandų, pavyzdžiui, paduoti leteną – pasisveikinti.

„Mes taip susidraugavome su haskiu, kad ir dabar pamatęs mane jis iš džiaugsmo pradeda šokinėti. Nuo tos pažinties tiesiog įsimylėjau šios veislės šunis“, – sakė Darius.

Todėl savanoriškas darbas su keturkojais jaunuoliui yra tikra atgaiva. Prieglaudoje jis nesibaido jokių darbų: šeria pamestinukus, juos vedžioja, valo voljerus, padeda atlikti kitus darbus.

„Man didžiausias malonumas, kai šunys, mane pamatę, iš džiaugsmo tiesiog nesitveria, o jų voljerai sutvarkyti, švarūs. Galėčiau čia praleisti kad ir visą dieną, net palapinėje miegoti“, – juokauja Darius.

Teikia atgaivą

Kiekviena diena gyvūnų prieglaudoje – vis kitokia. Savanoriams tenka ne tik rūpintis, kad pamestinukams netrūktų ėdesio, juos pavedžioti, bet ir kiekvienam skirti dėmesio, žmogiškos šilumos, kurios jie nepatyrė iš savo šeimininkų. Dariaus teigimu, šunys nėra vienodi, todėl prie kiekvieno reikia prieiti skirtingai. Vieni, patyrę žmogaus žiaurumą, gūžiasi į kamuoliuką, kiti šiepia nasrus ir taikosi grybštelėti. Todėl prireikia nemažai laiko, kantrybės ir šilumos, kol pavyksta juos prisijaukinti ir įtikinti, kad ne visi žmonės žiaurūs.

„Niekada nejutau baimės, kad galiu nukentėti. Be to, kiti savanoriai mane įspėdavo, kuris šuo agresyvus. Bet pačioje pradžioje, prieš valydamas voljerą, visada jo gyventojams atnešdavau ėdalo. Taip po truputį susidraugavau su visais prieglaudoje esančiaisiais“, – pirmąsias savanoriavimo dienas prisiminė vaikinas.

Be įprastinio darbo, Darius su kitais savanoriais skuba į pagalbą susižalojusiems ar nuo žmogaus rankos nukentėjusiems keturkojams, taip pat rūpinasi, kad šunys turėtų pilnus dubenis ėdesio – aktyviai kviečia draugus ir pažįstamus paaukoti maisto ar pinigų.

„Labiausiai bijojau, kad neturėdamas veiklos jis neužsisklęstų savyje. Todėl labai džiaugiuosi, kad Darius pagaliau rado savo vietą po saulę, teikiančią atgaivos veiklą. Jeigu tik iš kitų savanorių sulaukia žinutės, kad šie važiuoja į prieglaudą ir gali paimti Darių, šis jau prieš penkiolika minučių kaip kareivis stovi prie lango ir laukia. O vakare namiškiams pasakoja, kas atsivedė šuniukų, kas atrado naujus namus ar kokių naujų gyventojų turi. Dirbdamas prieglaudoje jis pasikrauna daug geros energijos“, – šypsosi vaikino sesuo Danguolė.

Nors Darius negirdi ir negali kalbėti, tai netrukdo jam bendrauti nei su keturkojais, nei su kitais savanoriais. Pastarieji su Dariumi bendrauja arba rašydami telefonu žinutes, arba sava gestų kalba: dubenėlis reiškia, kad laikas šerti keturkojus, pavadėlis – kad metas juos vedžioti, šluota – valyti voljerus. O keturkojus jis supranta ir be žodžių.

„Jam užtenka tik pažiūrėti į akis, ir nesunkiai perpranta, ko nori keturkojis, o jis – Darių. Negalia jam visiškai netrukdo bendrauti“, – tvirtino Danguolė.

Pasiruošęs padėti

Viena iš Dariaus svajonių – pakeliauti po pasaulį: ne tik pažinti kitas kultūras ir miestus, bet ir apsilankyti šunų parodose ir prieglaudose, pasisemti patirties, kaip kitose šalyse sprendžiama beglobių gyvūnų problema. Visai neseniai jis grįžo iš Lenkijoje vykusios šunų parodos. Jam buvo patikėta itin atsakinga užduotis – įteikti apdovanojimus nugalėtojams.

„Man labai patinka keliauti, o kartu ir pasidomėti, kaip kitose šalyse dresuojami šunys, kaip suvaldyti kai kurių keturkojų pyktį ir agresiją“, – kalbėjo Darius.

Jam jau teko pabūti Lenkijoje, Baltarusijoje, Graikijoje, labai daug keliavo ir po Lietuvą, mat panevėžietis kurį laiką aktyviai šoko sportinius šokius Panevėžio kurčiųjų reabilitacijos centre. Dabar šokiams laiko beveik neliko, mat visą laisvalaikį užima darbas prieglaudoje. Tačiau kitai savo aistrai – fotografijai – laiko atranda. Tiksliau – abu savo pomėgius gali suderinti. Ypač jam patinka fotografuoti gamtos grožį.

„Fotografija yra antras pomėgis po gyvūnų. Fotografuoja viską – gamtą, žmones, tai, kas tuo momentu krenta į akį. Jis puikiai galėtų dirbti ir fotografu. Ir net modeliu, nes ne tik mėgsta pozuoti prieš objektyvą, bet ir domisi naujausiomis madomis, turi savo stilių“, – šypsosi Danguolė.

Nors negalią turinčiam jaunimui veiklos galimybės gana ribotos, Dariaus sesers teigimu, brolis neturi kada nuobodžiauti. Jo draugų ratas – itin didelis: Darius ne tik bendrauja su buvusiais klasės draugais, bet ir internetu susipažįsta su visame pasaulyje gyvenančiais kurčiaisiais. Nors gestų kalba skirtingose šalyse skiriasi, tai netrukdo užmegzti naujų pažinčių.

„Manau, viskas priklauso tik nuo žmogaus: jeigu norės, visada ras veiklos ir savęs realizacijos galimybių. Darius nuo mažų dienų buvo aktyvus. Veiklos tiek, kad net nesuspėja visur. Jeigu kas paprašo, visada pasiruošęs padėti“, – teigė Danguolė.

Trūksta vyriškų rankų

Pasak Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovės Rūtos Liberienės, jų organizacijai labai trūksta darbo rankų. Šiuo metu prieglaudoje glaudžiasi per šimtą šunų, neskaičiuojant mažylių: viena kalytė neseniai atsivedė penkis, kita – septynis šuniukus. Nors per savaitę keli keturkojai suranda naujus namus ir mylinčius šeimininkus, į jų vietą atkeliauja vos ne dvigubai daugiau pamestinukų.

„Norinčiųjų globoti šunelius iš prieglaudos yra, bet dar daugiau tokių, kurie mums atveža savo augintinius, norėdami jais atsikratyti. Per savaitę atsiranda apie 17–20 naujokų. Kad ir kiek statytume voljerų, visi jie pilni“, – nedžiuginančią statistiką atskleidė R. Liberienė.

O savanorių, kurie padėtų šerti, vedžioti keturkojus, valyti jų narvus, galima suskaičiuoti rankos pirštais. Tiesa, mielai norėtų pagelbėti jaunieji panevėžiečiai, tačiau kyla problemų ne tik dėl transporto, mat Kaimiškį, kur įkurta gyvūnų prieglauda, galima pasiekti tik lengvuoju automobiliu, bet ir saugumo.

„Savanorių rankų tikrai trūksta, tik vienetai ilgiau užsibūna. Aišku, norinčiųjų būtų ir daugiau, bet atstumas daro savo, o su nepilnamečiais gana sudėtinga, nes mums patiems reikia juos prižiūrėti, kad kuris keturkojis neįkąstų“, – paaiškino Gyvūnų globos draugijos vadovė.

Todėl kai Dariaus sesuo Danguolė paklausė, ar jos brolis negalėtų savanoriauti, R. Liberienė iš karto jį pakvietė. Tiesa, buvo tam tikrų dvejonių, ar bus įmanoma susikalbėti. Moteris net nusipirko gestų kalbos žodyną, tačiau jo neprireikė, nuo pat pirmosios dienos neiškilo jokių bendravimo sunkumų.

„Vienintelė baimė buvo, ar Darius pajus, jeigu kuris šuo bus agresyvus, juk jis negali išgirsti urzgimo ar lojimo. Tuo labiau kad jis nuo pirmų dienų labai drąsiai ėjo prie mūsų gyventojų, juos apsikabindavo, myluodavo. Bet nė vienas neįkando. Dariui puikiai sekasi tvarkytis, o ir mums kaip niekad reikia stiprių vyriškų rankų“, – sakė R. Liberienė.

Lina DRANSEIKATĖ

Likimo staigmena. Gediminui Stasiūnui geriausias jo meistriškumo įvertinimas – kolegų sveikinimai ir besąlygiškas šeimos palaikymas. 25-erių vyras sako ir pats nesitikėjęs, jog su mišku susijusi profesija dovanos jam ir tokį azartišką pomėgį. A. Jurkonio asmeninio albumo nuotr.

Panevėžietis 25-erių Gediminas Stasiūnas, pasirinkęs su mišku susijusią profesiją, žinojo, kad jo darbo vieta bus miškas, tačiau neplanavo, kad profesija taps ir savotišku azartišku sportu, kuriame jis sieks aukščiausių rezultatų.

Medkirčiai treniruojasi ir namuose

Praėjusį savaitgalį nuo pat ryto Kupiškio rajone, Budronių miške, o po pietų Kupiškio mieste vykusiame XIII atvirame Lietuvos medkirčių čempionate „Lietuvos medkirtys 2014“ Gediminas pelnė aukso medalį ir tapo čempionu suaugusiųjų grupėje.

Vyras nė vienoje iš penkių čempionato rungčių nebuvo pirmas. Geriausiai jam sekėsi keisti pjūklo grandinę – šią užduotį jis įveikė antras. Pergalę panevėžiečiui lėmė nuosekliai atliktos visos užduotys.

„Medkirčių varžybose svarbiausia ne tik pasiruošimas, bet ir šalti nervai, susikaupimas, užsispyrimas“, – sako ir vyriausiasis varžybų teisėjas Arūnas Jurkonis, vienas varžybų organizatorių, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos dėstytojas.

Tačiau Gediminas prisipažįsta, kad jaudulio vis tiek būta. Jam visada norisi būti geriausiam, laimėti, bet ne visuomet pasiseka. Prieš paskutinę šakų genėjimo rungtį, kai pagal bendrą taškų sumą jau buvo įsiveržęs į priekį, nuolat galvojo, kaip išsaugoti lyderio poziciją.

Užsienio televizijų laidos miškus kertančius vyrus vaizduoja kaip ištvermingus supermenus, kurie drąsiai žvelgia pavojui į akis, rizikuoja savo gyvybe ir laimi. „Medkirčiai iš tiesų fiziškai stiprūs vyrai, o dėl supermenų nesu tikras“, – juokiasi G. Stasiūnas.

A. Jurkonis irgi patikina, kad ir darbe, ir varžybose medkirčiai tikrai nežaidžia savo gyvybe ar sveikata. Pasak jo, yra griežtos saugos taisyklės, kurių miško kirtėjai laikosi savo pačių labui.

Antraip medkirčių į varžybas nelydėtų jų artimieji – tai sako ir G. Stasiūnas, svarstantis, jog tikriausiai žmona ir antrus metus pradėjęs jųdviejų sūnelis neišleistų varžybas. Jaunas tėtis džiaugiasi, kad šeima jį palaiko ir nepyksta, kad nemažai laisvalaikio skiriantis savo pomėgiui. Štai ir šiuo metu Estijoje Gediminas su kolegomis ruošiasi pasaulio medkirčių čempionatui Šveicarijoje.

G. Stasiūnas įvairiose medkirčių varžybose Lietuvoje ir užsienyje yra pelnęs ne vieną prizinę vietą, turi titulų. 2012-aisiais panevėžietis buvo tapęs jaunių ir suaugusiųjų čempionu.

Klysta tie, kurie mano, kad medkirčiai treniruojasi tik miške, dirbdami savo darbą. Varžybose sėkmės galima tikėtis tik papildomai pasiruošus. Pavyzdžiui, daugkartinis Lietuvos čempionas iš Kupiškio Romas Balčiūnas savo namų kieme yra įrengęs treniruočių aikštelę, kurioje prieš varžybas pluša ir jo kolegos.

Pasak A. Jurkonio, XIII Lietuvos medkirčių čempionatas kupiškėnui nebuvo sėkmingas. Tiksliau, R. Balčiūnui nepasisekė pirmoje, medžio pjovimo, rungtyje, už kurią skiriama daugiausia taškų. Užtat jis laimėjo tiksliojo pjaustymo rungtį, liko antras kombinuoto pjaustymo rungtyje ir bendrojoje įskaitoje laimėjo trečią vietą.

Į Lietuvos medkirčių komandą, be G. Stasiūno ir R. Balčiūno, dar pateko varžybose ketvirtą vietą užėmęs Gintaras Karpavičius ir jaunių pogrupyje čempionu tapęs Andrius Mockus.

Pradėjęs nebegali sustoti

G. Stasiūną visada traukė gamta. Baigęs mokyklą įstojo į Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją. Kartą dėstytojai studentams parodė filmuotą medžiagą iš medkirčių varžybų ir paragino dalyvauti. Gediminas pabandė, patiko ir nuo to laiko, kaip juokauja, nebegali sustoti. Vyras jau nebeskaičiuoja, kelerių varžybų dalyvis yra buvęs.

Beje, dar studijuodamas dvejus metus iš eilės – 2010-aisiais ir 2011 metais – tapo stipriausiu Lietuvos medkirčiu jaunių grupėje.

Baigęs kolegiją G. Stasiūnas įsidarbino Panevėžio miškų urėdijoje medvežio vairuotoju. Galinga technika jis traukia nukirstus rastus iš miško.

Gedimino darbo vieta – miškas, ir vyras tikina, kad jos nekeistų į biurą ir sėdėjimą prie kompiuterio.

Jo darbo diena vieną savaitę trunka nuo šeštos valandos ryto iki antros po pietų, kitą – nuo antros po pietų iki dešimtos valandos vakaro. Laisvalaikį, kurio turi nedaug, vyras stengiasi skirti šeimai, o prieš varžybas beveik visas laisvas laikas tenka pasiruošimui.

Paklaustas, ar norėtų, kad sūnus pasektų jo pėdomis ir taptu medkirčiu, G. Stasiūnas tik šypteli. „Kad dar mažas… Net žaislinio pjūklo neduodam“, – sako.

O ir berniuką kol kas labiausiai domina blizgantys tėčio medaliai. G. Stasiūnas norėtų sūnui dar vieną parvežti ir iš Šveicarijos.

Rezultatus lemia ir burtai

Medkirčių čempionatas Kupiškyje praėjusį šeštadienį vyko visą dieną. Jame dalyvavo 23 medkirčiai iš Lietuvos ir Baltijos šalių. Jauniausiamjam tebuvo septyniolika.

Vyrai rungėsi penkeriose varžybose. Jiems teko nupjauti natūraliai augančius medžius ir nuleisti juos kuo tiksliau ant žemės, keisti grandinę, pjauti rastus, paguldytus ant ožio bei gulinčius pjuvenose ant medinio pagrindo, genėti ir pjauti šakas.

Pirma čempionato rungtis vyko Budrionių miške, kur burtais pasirinkę medžius dalyviai per 3 minutes juos turėjo nuversti kuo arčiau gairelės, įkaltos už 15 metrų nuo pjaunamo medžio.

Pasak A. Jurkionio, medžio kirtimo rungtis yra bene svarbiausia – dažnai ji lemia varžybų sėkmę. Tiesa, šioje rungtyje ne viskas priklauso nuo meistriškumo, dalis – ir nuo palankių burtų. Mat medkirčiai turi burtais pasirinkti, kurį medį kirs. Kuo medis labiau palinkęs į vieną ar kitą pusę, tuo didesnė rizika, kad jis nuvirs toliau nuo gairelės ir bus prarasti taškai. Įtakos turi ir medžio storis.

Teisėjai įvairiais rakursais išmatuoja nupjautą medį. Svarbiausia, kad jis būtų nukritęs į paties medkirčio pažymėtą vietą. Kuo didesnis atstumas tarp nuvirtusio medžio ir dalyvio įbestos gairelės, tuo daugiau baudos taškų gauna kirtėjas.

Vienų medkirčių medžiai nuvirsta ir per pusmetrį nuo pasižymėtos vietos, kitų – vos per kelis centimetrus.

Kitos keturios rungtys vyko centrinėje Kupiškio miesto aikštėje. Grandinės keitimo rungtyje reikia atsukti veržles, nuimti grandinę ir pjovimo juostą, ją apversti, uždėti kitą grandinę bei priveržti veržles. Viską būtina atlikti kuo greičiau ir nesusibraižant rankų.

A. Jurkonis pabrėžia, jog visose keturiose rungtyse svarbiausias yra atlikimo laikas. Šįsyk pjūklo grandinę greičiausiai pakeitė estas. O kombinuoto rąsto pjovimo rungtį laimėjo latvis. Šioje rungtyje rąstai dedami ant ožių tam tikru kampu, 7 laipsniu nuolydžiu žemės atžvilgiu. Rąstas pjaunamas iš viršaus iki pusės, po to – iš apačios į viršų. Reikia kuo greičiau ir tiksliau atpjauti 3–8 cm nuopjovą nuo kiekvieno rąsto.

Tikslaus pjaustymo rungtyje paguldomi du tekinti 35 cm skersmens rąstai. Šalia jų užberiamas 3 cm storio pjuvenų sluoksnis. Dalyvis negali įpjauti medinio pagrindo, o turi stačiai kuo greičiau ir tiksliau atpjauti 3–8 cm pločio nuopjovas.

A. Jurkonis pasakoja, kad žiūrovams bene labiausiai patinka paskutinė – šakų genėjimo rungtis, nes ji itin azartiška. Varžybų dalyviai turi nugenėti 6 metrų ilgio, 14 cm skersmens tekintus eglės rąstus, kuriuose į vienoda išdėstymo schema išgręžtų 30 skylių yra sukaltos 3 cm skersmens ir pusės metro ilgio tekintos šakos. Darbas turi būti atliktas kuo greičiau nepaliekant ilgesnių nei 5 cm šakų ir neįpjaunant kamieno giliau kaip 5 cm.

Lietuvos čempionate dalyvių iš užsienio rezultatai į galutinę įskaitą nebuvo įtraukti. Tačiau, pasak A. Jurkonio, visada labai sveika palyginti savo ir kolegų užsieniečių jėgas.

Gali dalyvauti ir moterys

Medkirčių čempionatai Lietuvoje pradėti rengti nuo 1993 metų. Čempionatai pagal tarptautines taisykles pradėti nuo 2004 metų.

Varžybų organizatorius ir teisėjas A. Jurkonis sako, kad daugelis medkirčių varžybų dalyvių yra baigę Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją. Ir juokaudamas patikina, jog medkirčių varžybose niekas kirviais nesimėto, kaip kas galbūt įsivaizduoja.

„Tokių varžybų tikslas yra medkirčio profesijos populiarinimas, taip pat pristatyti naujausias medienos ruošos technologijas, įrangą, propaguoti saugų darbą“, – aiškino žinovas.

Ankstesniais metais varžybose dalyvavo ir po vieną kitą moterį. Tačiau dailiosios lyties atstovėms fiziškai sunku varžytis su vyrais jau vien dėlto, kad pjūklai, technika, kuriais dirbama, daug sveria.

Pasaulyje kurį laiką bene stipriausiais medkirčiais buvo laikomi skandinavai, bet dabar lyderio pozicijas perėmė estai, vokiečiai, austrai.

„Lietuviai taip pat tarp stipriausiųjų. Mes neatsiliekame ir technikos atžvilgiu – dirbame su tokia pat, su kokia dirba švedai, estai ar kitų šalių medkirčiai “, – patikina A. Jurkonis.

Inga SMALSKIENĖ